Filmas: "Keistas" / "Queer"

 

Sveiki,

Kalbėti apie italų režisieriaus Luca Guadagnino filmus galima daug ir ilgai, daugelis man asmeniškai paliko nemenką įspūdį, o tarp pačių pačiausių išskirčiau „Aš esu meilė“ (2009) ir „Vadink mane savo vardu“ (2017) – pastarasis itin buvo susilaukęs susidomėjimo Lietuvoje, pasirodė po sėkmės ir išverstas romanas. Tas, kas žiūrėjo visą Guadagnino retrospektyvą, suvoks, kad esminė jungiamoji filmų grandis – seksualinė mįslinga homoseksualumo žmogaus tapatybė. Ne visada atvirai, ne visada aiškiai, tačiau perteikia jis erotiškai, kūniškai ir estetiškai. Naujausias režisieriaus filmas „Keistas“ (angl. Queer) iš tikrųjų Kino pavasario programoje buvo pristatytas tik kaip originalo kalba „Queer“. Šį žodį galima apibrėžti kaip seksualinį apibrėžimą, reiškiantį žmogų, kuris nesilaiko heteronormatyvinio seksualinio požiūrio ir praktikos, turi kai kada prieštaringą konotaciją, pvz., keistas, iškrypęs ir pan. Šiandien terminu queer save tapatinantys žmonės tyčia paryškina savo seksualinės elgsenos ir traukos standartų neatitikimus. Kai kur pamačiau, kad filmas kituose šaltiniuose verčiamas kaip „Keistas“ ir tai, sakyčiau, turi pagrindo, tačiau tikriausiai derėtų palikti originalų pavadinimą, nes lietuvių kalboje keistas turi kiek kitokias reikšmių konotacijas.

Luca Guadagnino kurdamas kūrinį remiasi 1985 metais išleistu William S. Burroughs (1914-1997) romanu „Queer“. Visgi romanas buvo rašytas kur kas anksčiau, t. y. 1951-1953 metais, o dėl kontraversiškų homoerotikos vaizdavimo scenų ir narkotikų, obsesijų knyga nebuvo išleista, tai nutiko tik po Seksualinės revoliucijos, kur kas liberalesniais laikais, tačiau netgi AIDS priešaušryje knyga susilaukė prieštaringų vertinimų. Žinoma, kad autorius rašė ir knygos tęsinį „Jankis“, tačiau jo nepabaigė. Viena iš priežasčių, kodėl režisierius Luca Guadagnino nusprendė kurti pagal šį romaną filmą, buvo tai, kad rašytojas nagrinėjo LGBTQ temas ir tai buvo queer literatūros duoklė, tam tikra prasme, jos įprasminimas ir priminimas, kad jau seniai ir novatoriškai rašoma queer literatūra.

Visgi pats filmą vertinu gana prieštaringai, jame buvo daug niuansų, kurie kėlė ir nuostabą, ir atmetimo reakciją, ir tam tikrą patvirtinimą, pritarimą. Istorija vaizduoja 1950-ųjų vieną iš Meksikos miestų, kuriame glaudžiasi pagrindinis veikėjas Viljamas Ly. Netrukus sužinome svarbių faktų apie jį – jis galimai yra žydas ir mieste labiausiai jį domina žydai gėjai, kurie pabėgo per Antrąjį pasaulinį karą iš Europos. Nors visais atžvilgiais Viljamas primena eilinį amerikietį avantiūristą, kuris įstrigęs savo rašyboje ir kūryboje. Šiame mieste jis bendrauja su kitais čionai įsikūrusiais homoseksualais ir, sakyčiau, gana atvirai, tad įspūdis labai netikroviškas, lyg miesto kvartalas būtų koks ištisas saugus homoseksualų kvartalas. Butaforijos įspūdį sustiprina ir dekoracijų negyvumas, lėlių namelio skersgatvio atmosfera, kuri iš esmės ir nesistengė sukurti gyvumo, veikiau tik sąlygiškumo, galimą įvykių karkasą-aikštelę, tačiau estetišką, atitinkančią laikmečio dvasią. Galėjo būti ir ryškesnis sąlygiškumas, kaip, pvz., vokiečių filme „Enfant terrible“ (2020) – beje, geras queer filmas, rekomenduočiau pažiūrėti.

Pati filmo „Queer“ medžiaga neįspūdinga, sakyčiau, menkasiužetis. Viljamas įsižiūri perpus jaunesnį gražuolį, bando jį suvilioti, galiausiai jam tai pavyksta, tačiau Judžinas iš jo tenori tik patogumo, kelionių, nuotykių ir avantiūros, tad tos meilės nelabai Viljamas ir gauna, veikiau tik seksualinę labdarą, savotišką grąžą. Galiausiai jie leidžiasi į Pietų Amerikos džiungles, nes Viljamas pamišęs dėl istorijos apie tai, kad ten yra stebuklingas Jahė arba Avajaska (Ayahuasca), psichotropinis indėnų augalinis gėrimas, kuris leistų bendrauti telepatiškai. Galiausiai Viljamui ir Judžinui pavyksta per ceremoniją patirti bendrystę ir išsiskirti, bet šis gėrimas suveikia Viljamui priešingai – iki tol iki narkotikus įklimpęs ir iš alkoholio liūno neišlendantis jis manėsi surasiąs prieglobstį nuo vienatvės, bet po ceremonijos toji vienatvė tampa dar didesnė, kol galiausiai filmas baigiasi twinpyksiškai – prifarširuojant psichodelinių simbolinių pasąmoninių groteskiškų vaizdinių apie senatvę, vienatvę ir mirtį.

Tiesą sakant, filmo finalas nuvylė, pernai matytas irgi vaiduokliškas ir sapniškas LGBTQ filmas per Kino pavasarį „Visi mes svetimi“, kuriame šis variantas iš tikrųjų sukėlė emocijų, tačiau Luca Guadagnino, sakyčiau, sunkiai dorojasi su šia užduotimi. Filmas pavyko psichodelinis ir kartu karkasinis, pagrindinio veikėjo dvasinė skausmo kelionė į savęs priėmimą ir gijimą tampo ne paguodos istorija (nors ji ir neturėjo tokia tapti), bet tokia parodomoji, panoraminė, kuri užduoda tuos pačius klausimus ir niekur nenuveda. Netgi priminė Nobelio premijos laureato Peter Handke romaną „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“ – pastarasis kūrinys man nepatiko, tačiau savito braižo yra ir filme „Queer“.

Pagirtinas aktoriaus Daniel Craig pasirodo netikėtame amplua. Galiu tik šypsotis tiems homofobams, kurie nusivylė Džeimso Bondo vyruku, tačiau Daniel Craig išties buvo vienas geriausių šio filmų dalykų – demoniška, aistringa būtybė, priklausanti nuo narkotikų ir potraukio vyrams, tačiau pasigedau jo vaidmenyje žmogiškojo faktoriaus, bet tai, sakyčiau, pateisinama iš dalies, nes pats filmas psichodelinis, tarsi hipnozė, tikrovės alternatyva, pvz., jau vien ko vertas kadras, kai „trūkęs“ veikėjas pradeda regėti savo tikrovės žmones kaip žydų koncentracijos stovyklos gyventojus. Kitas netikėtas amplua – neatpažįstama britų aktorė Lesley Manville, kuri sukūrė Pietų Amerikos džiunglėse pasitraukusią tyrinėtoją. Beveik vos atpažinau!

Taigi filmas susižiūrėjo prieštaringai. Manau, 40 minučių galėjo būti trumpesnis, tačiau režisieriui svarbi kūno ir erotikos poetika, virpesiai, dėmesys tarp partnerių, tačiau šiame filme jis, nors ir estetiškas, bet kažin koks suplokštėjęs. Ankstesnė erotika kūrėjo filmuose veikė labiau, nes ji daugiau veikė per žvilgsnius, nuotolį, sukuriamą traukos galimybių baigties erdvę, pvz., „Varžovai“ (2024), o čia ištisas seksas tik dėl to, kad tikriausiai taip vaizduojama ir rašytojo knygoje. Filmo siužetas nepatiko, nebent toji vieta Amazonės džiunglėse, tačiau visumoje pasigedau pačios intrigos, netikėtumo, vietomis ir pačios dinamikos.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarp šventyklų" / "Between the Temples"

 

Sveiki,

 

Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš šios komedijos. Jau lyg ir savaime tapo aišku, jog tautos tarpusavyje gali viena kitą pašiepti ir pajuokauti, tačiau žydų kaip nors užgauti negalima. Tik kiti žydai gali apie kitus žydus atsiliepti kandžiai tiek prie stalo, tiek eteryje, tiek literatūroje, tiek, savaime aišku, ir kine. Pastaruoju metu manau, kad antisemitizmas tampa masinių heiterių kuru, užsikabinę už frazių ir žodžių gali sukelti ištisą politinį gaisrą, kurio nebesuvaldysi, nes tiesos sargai parodys jums kur vėžiai žiemoja (aišku, čia aliuzija į mano nemėgstamo politiko Žemaitaičio daržą, bet ir kiek jo nemėgčiau, tenka pripažinti, jog jo antisemitiška replika buvo sutirštinta iki begalybės). Kodėl esame jautrūs vienoms socialinės ir tautinėms grupėms, o kitoms ne – sunku pasakyti, manau, tai politika, už kurios stovi visada kokios nors dar kitos interesų grupės. Labai vertinu žydų kiną, kuris kritikuoja arba lengvai pašiepia pačius tautiečius. Panašiai nutinka ir režisieriaus Nathan Silver režisuotoje komedijoje „Tarp šventyklų“ (angl. Between the Temples) (2024).

 

Filmas pasakoja apie Beną Gotliebą, kuris po daugel metų susitinka su savo muzikos mokytoja, tiesa, ji jau našlė, užauginusi sūnų ir turinti anūkų. Kažkada albumą išleidusi mokytoja Klara Kesler svajoja grįžti prie judaizmo, bet jai reikia atlikti vadinamą Bat Micvai ceremoniją. Nesu žydų religinių apeigų žinovas, tačiau mane nustebino žydų maldos namų scenos, kurios pasižymi absoliučiu kitų bendruomenės narių priėmimu, nepriklausomai nuo to, ar tu azijietis ar homoseksualas. Benas turi dvi motinas, bet, atrodo, niekam dėl to nekyla jokių sunkumų, o kyla sunkumų, kai Benas ima jausti savo motinos amžiaus mokytojai šiltesnius jausmus.

 

Absoliučiai gera komedija nuo pat pirmųjų scenų! Nestandartinė tema ir režisūra. Kino kadrai hiperbolizuoja veikėjų veidus, pritraukia dažnai juos taip arti žiūrovų, kad net nebetelpa į kadrą ir tokiu būdu kuria komišką ir iš dalies nejaukų intymumą. Visgi tai pasiplepėjimų komiškas filmas, man asmeniškai, priminė daugumą amerikiečių režisieriaus Woody Allen filmų, kada veikėjai vaikšto po kavines, muziejus ir tiesiog kalbasi, pasiplepėdami sprendžia dilemas atsiverdami kaip intelektualios ir prieštaringos asmenybės. Manau, šis aleniškas būdas pritinka ir filmui „Tarp šventyklų“, kuriame komiška tampa vidutinio amžiaus žydo vyro krizė. Pastarasis nebegali normaliai nei padainuoti, nei užmegzti po skyrybų kitų santykių, todėl infantiliai bėga nuo savianalizės ir pagalbos. Kita vertus, ką reiškia būti normaliu ir savo tikėjimą išpažįstančiu žydu pagrindiniam veikėjui vėlgi nebeaišku. Veikia ir froidiškasis lygmuo: Benas jaučia liguistus erotinius potraukius gerokai senesnei mokytojai, nes jaučia motinišką jos švelnumą ir palaikymą, o šioji situacija apverčia dar ir socialinius vaidmenis, nes Benas tampa kartu ir savo buvusios mokytojos mokytoju, tačiau „išaugti“ iš ankstesnio vaidmens negali, todėl jis paklysta savo jausmų iliuzijose.

 

Šiaip labai išmintingai sukonstruotas scenarijus. Filmas kaip komedija intelektualus ir man jis labai patiko. Tiesa, retai būna, bet šįkart pirmoji filmo pusė nustelbė antrąją. Pirmojoje pusėje daugiau paradokso, komiškų situacijų, kurios stebina ir glumina, o pabaigoje viskas išsprendžiama kažkaip standartiškai, prislopinant juoką ir ryškinant labiau Beno tragišką psichologinį situacijos aspektą. Šiaip, sakyčiau, labai vykusi komedija, kurią rekomenduočiau intelektualių ir komiškų pokalbių filmų mėgėjams.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmass: "Didelės akys" / "Big Eyes"

Sveiki, kino žiūrovai,

Daugelių filmų kūrėjas Tim Barton tikriausiai mane ne vieną nustebino pristatęs biografinę dramą „Didelės akys“ (angl. Big Eyes) (2014). Šiaip Tim Burton žanrai labai varijuoja nuo animacijos iki fantastinių filmų, bet visuose juose išlieka kažkokia gyslelė, kuri iškelia žmogaus ydas paverčia jas simboliniais, nevengia ir siaubo-komedijos elementų. Tiesą sakant, jo „Edgaras Žirkliarankis“ manęs toli gražu nesužavėjo, bet „Mano gyvenimo žuvis“ buvo tai, kas iš tikrųjų mane išbalansavo ir lyg privertė suklusti.

„Didelės akys“ – tai biografinis filmas apie vyro užnugaryje 6 dešimtmetyje besislėpusią dailininkę Margaret Keane. Sunku patikėti, kad šis režisierius ėmėsi biografinės juostos, bet galiu pasakyti, kad jam pasisekė, nes medžiaga gana dėkinga. Per vis šauniausia yra tai, kad filme pasirodo bene šiuo metu du geidžiamiausi Holivudo aktoriai – Amy Adams ir Christoph Waltz. Išskirtinį vaidmenį, sakyčiau, visgi sukūrė Amy Adams. Ir visai ne dėl to, kad užsimaukšlino peroksidinį peruką ir tapo kitokia nei įprasta, bet dėl to, kad vedė gana kitokį personažą ir charakterį, kitokesnį nei „Amerikietiška afera“ ar „Mokytojas“ bei kituose filmuose kuriamus personažus. Štai aktorius Christoph Waltz, kuris yra tikrai neabejotinai geras aktorius ir man jis be galo patinka, atrodė, pernelyg vienplanis – charizmatiškas, daug tauškiantis vidutinio amžiaus nevykėlis, bet apsukrus vyrukas. Šitoks charizmatiškas tauškalius, pasirodė, pernelyg „toks pat, kaip visada“, todėl tampa pernelyg Leonardiškai dikapriškas, reikia manyti, kad aktorius yra lankstesnis ir ateityje sukurs skirtingesnių vaidmenų. 

O grįžtant prie filmo, galima pasakyti, kad tai gana vykusi biografinė drama su labai geru Amy Adams pasirodymu, labai įdomūs patys piešiniai, dailės pasaulio užkulisiai, moters padėtis meno pasaulyje ir apskritai tų dešimtmečių politika. Yra nemažai spalvų, daug „didelių akių“, labai švelnių mistinių užuominų, kurie lyg ir tuo plyš ir pasipils kaip mistinis tornadas, bet iš esmės T. Burton‘as susivaldo ir išlaiko natūralų pasakojimą, lyg sau nebūdingą, suvaržydamas fantaziją ir išlaikydamas biografinio filmo taisykles. Išties filmas patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 62/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano žmona - ragana" / "Bewitched"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Mano žmona – ragana“ (angl. Bewitched) (2005), kurį tikriausiai daugelis iš jūsų yra matę. Man tai nutiko netyčia – pažiūrėjau per televiziją. Pasijutau trumpam grįžęs į akmens amžių – filmas su reklamos intarpais, dievaži, net buvo keista, jog filmą galima žiūrėti per televiziją.

„Mano žmona ragana“ nėra joks perdirbtas kūrinys, tačiau smarkiai remiasi į legendinį amerikiečių serialą „Kerėtoja“ pamatus. Siužetas paprastas: viena amerikiečių kino kompanija nutaria perkurti šį serialą su pasitikėjimo netekusiu komiku, tačiau niekas negalėjo patikėti, kad Samantos vaidmuo atiteks tikrai raganai, vardu Izabelė. Šis filmas leido vėl trumpam prisiminti serialą, tačiau tuo viskas ir pasibaigė, nes filmą tiesiogine šio žodžių prasme, kritikai sumalė į miltus, o aktorė Nicole Kidman, kuri laikoma gero filmo garantu, buvo nominuota kaip blogiausia aktorė auksinei avietei. 

Man asmeniškai filmas nėra jau toks prastas, tačiau scenarijus gana primityvus. Tokiame siužete filmo kūrėjai galėjo nustebinti kino žiūrovus, tačiau buvo nueita pačiu lengviausiu keliu – struktūriniu šabloniniu scenarijumi. Filmas dar nykesnis turėtų atrodyti tiems, kurie apskritai nėra girdėję ir matę serialo „Kerėtoja“ – apie ką šis filmas, kiltų klausimas nežiniukams. Ir visgi, buvo smagu žiūrėti į Kidman, kuri tikrai filme nebuvo pati prasčiausia, tiesiog jai komedijos žanras nėra skirtas, kaip ir viskas, kas stebuklinio filmo siužetuose. Ji čia nešvytėjo ir neatrodė įdomi kaip ir blankiame filme „Auksinis kompasas“ – jai geriau drama ir trileriai. Aktorė pati prisipažino, kad vaidmenį gavo tik dėl savo nosies, panašios į aktorės, vaidinusios „Kerėtoją“.

Ieškau alternatyvų kine ir randu „Mano super buvusioji“, kuris man pasirodė šiek tiek įdomesnis nei „Mano žmona ragana“ dėl velniai žino ko, dabar nepasakysiu. Šiaip tai vienkartinis filmas, kuriam trūksta dvasios, bet dėl Kidman nesigailiu pažiūrėjęs.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 34/100

IMDb: 4.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mėnesienos karalystė" / "Moonrise Kingdom"

Sveiki visi,

Tikriausiai geram kinui nėra galo ir šįkart prieš akis iššoko ilgai laukta juosta „Mėnesienos karalystė“ (Moonrice Kingdom) (2012 m.). Pripažintas kino kūrėjas Wes Andreson ir vėl nenuvylė ne tik paprastų žiūrovų, bet ir kino kritikų – filmas sutiktas ypatingai gerai, turint galvoje, kad juosta komedijinė. Nežinau sunkesnio žanro, kurį galima sukurti įtaigiai, stipriai ir įdomiai, manau, kad W. Anderson‘ui tai pavyko. Žiūrėdamas juostą, šiek tiek suabejojau filmo pradžioje, nes įspūdis buvo toks, kad filmas per daug „žaisliškai“ konstruojamas, o humoras savotiško skonio, kuris tinka ne kiekvienam, sakytum, net šiek tiek apgailėtina, tačiau greitai ima megztis ryški siužetinė linija, kuri puikiai ir skoningai ima lipti su humoro užmačiomis – paauglių meilė pripažinimo link, darosi įdomu, įdomi savotiška siurrealistinio, juodojo – militaristinio humoru pasaulio vaizdavimo maniera ima ir įsiskverbia į patį žiūrovą.

Man asmeniškai stipriausia šios juostos pusė yra pasirinkta grafinė stilistika ir vizualizacija: 1965 metai, atitinkanti laikotarpio muzika, žaismingos spalvos. Taip, filmas, pavergęs ne vieną žiūrovą, turėtų sunkiau pasirodyti paprastam žiūrovui, kuris tikisi balalaikos – linksmumo. Tai karikatūrinė komedija, bandymas žiūrėti molbertiškai į auklėjimo ir požiūrį į pirmąją meilę rimtai, bet neperspaudžiant dramatizmo. Mano galva, išėjo įdomus ir savotiškas reginys, kuriam dabar ir pats nesugalvoju analogiškos alternatyvos filmų industrijoje – tuo juostą laikyčiau originalia, o originalumu – patys žinote – sunkoka nustebinti pasaulį.

O kaip nepaminėsi ištisą virtinę pasaulyje žinomų aktorių. Labai jau netikėtas buvo Bruce Willis amplua – kietų vaidmenų kūrėjas originalioje komedijoje, socialinė darbuotoja Tilda Swinton man asmeniškai buvo juokingiausias personažas, jau vien tai, kad ji net vardo neturėjo, taip ją ir vadino – socialine darbuotoja, Bill Muray – šiaip legenda, Edward Norton šiaip neišvysi pigiausiuose niekaluose, o šis skauto „vykelio ir nevykėlio“ vaidmuo jam tiko.

Ką galiu pasakyti? Ogi pažiūrėkit, prisijaukinkit kitokį humorą, pabūkit ne „Šnipų vaikučiais“, bet skautais, įsimylėkit ir kovokite kartu su vaikais už savo laimę.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Marija Antuanetė" / "Marie Antoinette"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Marija Antuanetė“ (Marie Antoinette) (2006 m.). Taigi dar vienas Sofios Coppolos filmas su jos žvaigždute Kirsten Dunst, kuri 1999 – aisiais pasirodė šios režisierės režisuotame filme „Jaunosios savižudės“. Iš esmės tai sunkiai sulyginami filmai savo tematika, vienas bylinėja paauglišką pasaulėlį, o kitas nušviečią istorinę epochą. Mariją Antuanetę teko girdėti per istorijos pamokas, o galvoje išliko tik du faktai, kad buvo garsi Prancūzijos karalienė ir kad jai nukirto galvą, tad susidomėjau ir filmu ne tiek kaip menine produkcija, kiek norėjosi labiau pasidomėti pačia Antuanetės personalija.

Iš esmės filmas man patiko, pakankamai manieringas barokas, o gal rokokas – niekaip neskiriu šių dviejų epochos skirtybių, kai veiksmas rutuliojasi Prancūzijoje, nesvarbu. Filme užfiksuotos manieros kėlė ir šypseną, ir gailestį tuometiniams žmonėms, kurie turėjo išprotėti nuo tokio gyvenimo, kur kiekviename žingsnyje buvo reikalaujama etiketo. Šiaip galvojau, kad bus daugiau atskleista Marijos Antuanetės vidinė savijauta, kitaip pavaizduotos Versalio rūmų intrigos, tačiau viskas, neskaitant visų etiketų, viskas atrodė ganėtinai lengva, na, taip pat neskaitant to, kad Antuanetės tikslas – susilaukti sūnaus ir sujungti Austrijos ir Prancūzijos draugystę, bet puritoniškasis ir drovusis vyras Liudvikas Augustas pavaizduotas toks drovus, kad šis perdėm šiais laikais turėtų išgerti litrus degtinės, kad užvirstų ant bobos, atsiprašant už termeniją.

Šiaip nustebino ir tokios scenos, kaip viešas gimdymas prie visų dvariškių ir pamačiau, kaip iš tikrųjų kine realizuotas posakis „karalius mirė, tegyvuoja karalius“, pastaroji situacija atrodė itin makabriška. Galiu pasakyti, kad praleidau prie filmo visai smagiai laiką, kažko itin labai ypatingo nesitikėjau, nes kažką sukurti ypatingesnio su kostiuminėmis dramomis sunkoka, juolab, kad prieš pusmetį mačiau „Hercogienę“, o ir seniau pasitaikydavo vienas kitas panašaus tipažo filmas. Mėgstantiems tokius filmus, manau, kad turėtų patikti, o ir Kirsten Dunst keistai tiko šiam vaidmeniui – blyški, šviesiaplaukė ir mėlynakė, itin apvalaus veiduko, bet visgi man asmeniškai, kuriant istorinę biografinę dramą, pasigedau daugiau pačios Marijos Antuanetės, gal man per mažai kančios būta jos personaže, nežinau, tačiau kartais atrodydavo, kad kostiumai ir etiketo demonstravimai užgožė pačią asmenybę. Dar vienas pastebėjimas – keistai pasirinktas garso takelis, tokiai epochai elektrinės gitaros ir šiuolaikinės dainos, o ne smuikas ir Vivaldis, itin keistas ir drąsus eksperimentas. Žinoma, tikėjausi pamatyti ir sceną, kaip lekia karalienės galva nuo kaladės, bet Coppola neužkibo ant šio saldaus kabliuko ir neketino mums demonstruoti drastiškų scenų. Tiesa, filmas filmuotas tikrame Versalyje, režisierė gavo išskirtinį leidimą, tad vien dėl ekskursijos po rūmus gal verta pamatyti filmą.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis:  65/100
IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela