Filmas: "Tarp šventyklų" / "Between the Temples"

 

Sveiki,

 

Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš šios komedijos. Jau lyg ir savaime tapo aišku, jog tautos tarpusavyje gali viena kitą pašiepti ir pajuokauti, tačiau žydų kaip nors užgauti negalima. Tik kiti žydai gali apie kitus žydus atsiliepti kandžiai tiek prie stalo, tiek eteryje, tiek literatūroje, tiek, savaime aišku, ir kine. Pastaruoju metu manau, kad antisemitizmas tampa masinių heiterių kuru, užsikabinę už frazių ir žodžių gali sukelti ištisą politinį gaisrą, kurio nebesuvaldysi, nes tiesos sargai parodys jums kur vėžiai žiemoja (aišku, čia aliuzija į mano nemėgstamo politiko Žemaitaičio daržą, bet ir kiek jo nemėgčiau, tenka pripažinti, jog jo antisemitiška replika buvo sutirštinta iki begalybės). Kodėl esame jautrūs vienoms socialinės ir tautinėms grupėms, o kitoms ne – sunku pasakyti, manau, tai politika, už kurios stovi visada kokios nors dar kitos interesų grupės. Labai vertinu žydų kiną, kuris kritikuoja arba lengvai pašiepia pačius tautiečius. Panašiai nutinka ir režisieriaus Nathan Silver režisuotoje komedijoje „Tarp šventyklų“ (angl. Between the Temples) (2024).

 

Filmas pasakoja apie Beną Gotliebą, kuris po daugel metų susitinka su savo muzikos mokytoja, tiesa, ji jau našlė, užauginusi sūnų ir turinti anūkų. Kažkada albumą išleidusi mokytoja Klara Kesler svajoja grįžti prie judaizmo, bet jai reikia atlikti vadinamą Bat Micvai ceremoniją. Nesu žydų religinių apeigų žinovas, tačiau mane nustebino žydų maldos namų scenos, kurios pasižymi absoliučiu kitų bendruomenės narių priėmimu, nepriklausomai nuo to, ar tu azijietis ar homoseksualas. Benas turi dvi motinas, bet, atrodo, niekam dėl to nekyla jokių sunkumų, o kyla sunkumų, kai Benas ima jausti savo motinos amžiaus mokytojai šiltesnius jausmus.

 

Absoliučiai gera komedija nuo pat pirmųjų scenų! Nestandartinė tema ir režisūra. Kino kadrai hiperbolizuoja veikėjų veidus, pritraukia dažnai juos taip arti žiūrovų, kad net nebetelpa į kadrą ir tokiu būdu kuria komišką ir iš dalies nejaukų intymumą. Visgi tai pasiplepėjimų komiškas filmas, man asmeniškai, priminė daugumą amerikiečių režisieriaus Woody Allen filmų, kada veikėjai vaikšto po kavines, muziejus ir tiesiog kalbasi, pasiplepėdami sprendžia dilemas atsiverdami kaip intelektualios ir prieštaringos asmenybės. Manau, šis aleniškas būdas pritinka ir filmui „Tarp šventyklų“, kuriame komiška tampa vidutinio amžiaus žydo vyro krizė. Pastarasis nebegali normaliai nei padainuoti, nei užmegzti po skyrybų kitų santykių, todėl infantiliai bėga nuo savianalizės ir pagalbos. Kita vertus, ką reiškia būti normaliu ir savo tikėjimą išpažįstančiu žydu pagrindiniam veikėjui vėlgi nebeaišku. Veikia ir froidiškasis lygmuo: Benas jaučia liguistus erotinius potraukius gerokai senesnei mokytojai, nes jaučia motinišką jos švelnumą ir palaikymą, o šioji situacija apverčia dar ir socialinius vaidmenis, nes Benas tampa kartu ir savo buvusios mokytojos mokytoju, tačiau „išaugti“ iš ankstesnio vaidmens negali, todėl jis paklysta savo jausmų iliuzijose.

 

Šiaip labai išmintingai sukonstruotas scenarijus. Filmas kaip komedija intelektualus ir man jis labai patiko. Tiesa, retai būna, bet šįkart pirmoji filmo pusė nustelbė antrąją. Pirmojoje pusėje daugiau paradokso, komiškų situacijų, kurios stebina ir glumina, o pabaigoje viskas išsprendžiama kažkaip standartiškai, prislopinant juoką ir ryškinant labiau Beno tragišką psichologinį situacijos aspektą. Šiaip, sakyčiau, labai vykusi komedija, kurią rekomenduočiau intelektualių ir komiškų pokalbių filmų mėgėjams.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela