Sveiki, skaitytojai,
2019 metais režisierius Todd Phillips
sukėlė tam tikrą sensaciją pristatęs neregėtą ir nematytą šiaip jau komiksams
priklausantį veikėją Džokerį ir jo istoriją visiškai naujame draminiame
pavidale. Filmas buvo toks populiarus ir aptarinėjamas bei liaupsinamas, kad
neišvengė pretenzijų į pačius prestižiškiausius kino apdovanojimus. Tas pats
režisierius, naudodamas jau nustatytus savo paties pasakojimo standartus,
ryžosi pratęsti savo sėkmės istoriją ir pateikė istorijos tęsinį „Džokeris:
Folie à Deux“ (angl. Joker: Folie à Deux) (2024) skandalingai
atsisakęs aktorės Margot Robbie, iki šiol kituose kino projektuose vaidinusią
pašėlusią psichopatę Lee Quinzel arba, kitaip sakant, Harley
Quinn. Galimas daiktas, kad žiniasklaida labai išpūtė šį reikalą, sakydama, kad
Robbie labai dėl šito įsižeidė, tačiau galbūt tai režisieriaus natūralus
sprendimas atriboti žiūrovus nuo „Savižudžio būrio“ komikso žanro ir
atsitapatinti nuo sukurtų stereotipų. Be to, pasikviesti Lady Gagą tikriausiai
buvo irgi svarbu, nes ji dainuojanti (išleido net muzikos albumą, skirtą šiam
filmui – dviguba reklama!), o ir Lady Gagos pasirodymai kine fenomenalūs,
reiškiantys absoliučią sėkmę. Viskas apgalvota ir iš kitos pusės, neprikiši.
Visgi šioji dalis labai muzikali. Tai,
sakyčiau, beveik miuziklas! Toks savotiškas „La la land“ (2016) efektas. Apsvaigę
psichopatai, tiksliau reiktų sakyti, nelaimingi ir iliuzijose paskendę
žmogeliai, įsivaizduoja save didelės scenos asmenybėmis, dainuojančiomis
publikai, tačiau tikrovėje sėdi „ant vaistų“ ir negali prisitaikyti
normalizuotoje tikrovėje, todėl dar apriboti laisvės atėmimu. Šiaip suprantamas
tas saldus nuolatinis išlėkimas į kosmosą, spindinčią sceną, nes veikėjai
gyvena svajonėmis, nors toje pačioje scenoje jie gali vienas kitą ir užmušti. Džokeris
sutinka savo meilę ir bando būti išteisintas ilgame teismo procese. Tačiau visuomenėje
jo 5 žmogžudystės (iš pirmos dalies) neliko pastebėtos, Džokeris įgavo
visuomenės nepaklusnumo simbolį, miestiečiai sukyla, tačiau Džokerį tai mažai
jaudina, jis bando susitvarkyti su tapatybės klausimais. Atsiradusi mergina jam
primena tamsiąją Džokerio tapatybės pusę, kuri vėl prabunda ir, atrodo, jog
veikėjas kaip nors stebuklingai išsigelbės (juk per komiksus taip visada su
Betmanu būdavo!), tačiau lemtingą akimirką prabunda žmogiškoji Džokerio pusė ir
jis teisme užuot surengęs įspūdingą šou, atsiskleidžia kaip eilinis žmogžudys. Iš
vienos pusės tai žmogiškumo pergalė prieš Džokerio tamsiąją pusę ir šiame filme
triumfuoja ne veiksmas ir suktybės, bet būtent atsidengęs palūžęs žmogus, paradoksalu,
bet kartu tai reiškia ir pagrindinio veikėjo žlugimą. Kitaip sakant,
režisierius visiškai numarina iliuzijas apie tariamą Džokerio egzistavimą.
Visgi filmas labai lėtas, spalvingas
ir ilgas. Dažnai susidaro įspūdis, kad filmas beveik be veiksmo, juk iš tikrųjų
jame ne kažin kiek ir nutinka: veikėjas kali kalėjime, susipažįsta su
psichopate, psichopatė bando mėgautis jo sukurtu Džokerio kultu, galiausiai
nusivilia ir jį palieka. Tam tikra maniakiška ir daug žadanti meilės istorija,
deja, nepasiduodanti Holivudui ir Džokeris, kaip žmonėms ir būdinga, nepabėga
kokiu sraigtasparniu garsiai kvatodamas ir regzdamas kitą planą, o tiesiog
nunarinęs galvą grįžta į kalėjimą.
Visgi filmas praplaukia tarsi nuolat
žadėdamas gilią prasmę, draminį sukrėtimą, bet jis prislopintas tarp dainingų
inkliuzų ir, atrodo, nieko neįvyksta, veikėjas beveik neevoliucionuoja, tik
atsidengia pagrindinio veikėjo tapatybės problematika – Džokeris tikras ar tik Arturo
Fleko socialinė kaukė, sukurta apsisaugoti nuo pasaulio nesėkmių? Kas iš
tikrųjų yra tas Džokeris? Ar tik ne paties visuomenės menkinimo, patyčių, atstūmimų,
neigimo produktas, monstras sukurtas pačios sistemos, o teismas bando nuteisti
ne monstrą, bet patį Arturą Fleką, kitaip sakant, neprisiima atsakomybės už
individo veiksmus, kurie galbūt buvo vien tik atsakas į kankinantį žlugdymą?
Pafilosofuoti filmas tikrai leis, dar leis akylesniems pasiklausyti puikių
garso takelių, senų ir jau primirštų meilės dainų, jau vien ką reiškia išgirsti
aktorių Joaquin Phoenix dainuojantį „If You Go Away“, iš kitos pusės sumiuziklinti
ir subrodvėjinti Džokerį nebuvo pats geriausias sprendimas.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 45/100
IMDb: 5.3
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą