Sveiki, skaitytojai,
Norvegų režisierius Kristoffer Borgli šiemet tikrai
man bus įsimintinas. Šių metų pradžioje žiūrėjau jo naujausią dramą „Sapnų
scenarijus“ ir jis, nors ir ne šedevras, tačiau pateikė įdomių režisūrinių sprendimų.
Tai buvo gana originali istorija, tad nusprendžiau dar kartą suteikti
režisieriui šansą ir pažiūrėti jo skandinavišką filmą „Bloga nuo savęs“
(norv. Syk pike) (2022), iš kurios, tiesą sakant, nežinojau, ko
tikėtis. Maniau, kad gausiu kokį nors skandinavišką mistifikuotą detektyvą su
siaubo trilerio elementais, tačiau nieko panašaus – gavau socialinę šiuolaikinę
aktualią satyrą apie narcizus!
Filmas išties originalus, nes leido žiopčioti iš
nuostabos, kadangi niekur dar nemačiau taip įdomiai išplėtoto probleminio
narciziškumo. Pagrindiniai veikėjai – Signe ir Tomas yra didžiuliai narcizai ir
laimingi jie jaučiasi tik tol, kol yra lygiaverčiai bendrininkai, kurie
stengiasi iš visuomenės, tėvų, artimojo rato draugų gauti dėmesio, tačiau kai
vienam itin pasiseka, Signė pasijaučia nebereikalinga, pamiršta. Iš tikrųjų
toji Signė niekuo neypatinga, ji paprasta padavėja, dirba aptarnavimo sferoje
ir jokiais talentais ar aistromis nepasižymi, išskyrus tuo psichiniu sutrikimu,
kad jai žūtbūt reikia dėmesio. Per draugą ji užsisako rusiškų tablečių, kurios subjauroja
jos kūną (tiesa, pasekmes ji žino, tai sąmoningas sprendimas) ir netrukus
Signės sveikata labai pašlyja, tačiau kiek ji sulaukia artimųjų dėmesio, kai
atsiduria ligoninėje! Netrukus jos subjaurotas veidas tampa populiarus, ji
kviečiama į TV laidas ir iš savo bjaurasties ji sulaukia tiek gailesčio, kiek
visada norėjo.
Iš vienos pusės filmas šlykštokas, nes Signės veiksmai
akivaizdžiai rodo psichinio sutrikimo diagnozę, tačiau užuot sulaukusi ar
prašiusi pagalbos ji įtvirtina savęs žalojimą dėl meilės trūkumo iš aplinkos. Jau
tampa kliše sakyti, jog didžiąją sėkmės ir dėmesio energiją žmonės susirenka
darydami ir filmuodamiesi beprotiškiausiose situacijose ir dėdami tą medžiagą į
socialinius tinklus. Iš esmės toks dėmesio troškulys yra panašus į Signės
diagnozę, o ką mes esame pasiryžę padaryti tokio, kad sulauktume patiktukų ir
pripažinimo? Filmas iš esmės ir apie manipuliatyvią jaunąją kartą, kuri linkusi
save įsprausti į aukos poziciją (dažnai net ne sąmoningai), kad gautų
užuojautos ir nebūtų verčiami prisiimti atsakomybės. Filmas, aišku,
perspaustas, nes visgi satyra, tačiau argi visuomenė ne pati užaugina tokius
destrukcinius manipuliatorius? Kol prisistatinėjame viešai deklaruodami savo
sutrikimus, mes aikčiojame iš nuostabos, kaip pranokti ir kaip baisiau pateikti
savo triuškinančias patirtis, kad sulauktume pritarimo ir užuojautos. Panašiai kaip
Signė traumas patyrusiame anoniminiame ratelyje pajaučia, kad netgi čionai
daugiau dėmesio gauna tie, kurių šiurpesnės istorijos. Kai neturi tos baisios
traumos (tavęs niekas neprievartavo, neprimušė, nereketavo, tavo namai
nesudegę, neturi mirtinos ligos...) reikia susikurti savo viešąją traumos ir
kančios istoriją, kad būtum matomas. Išties filmas nepaprastai aktualus, juk ši
tendencija vis stiprėja.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 71/100
IMDb: 7.1
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą