Sveiki,
Garsus amerikiečių režisierius Azazel
Jacobs iki šiol man praslysdavo pro akis, tiesą sakant, nemačiau nė vieno jo
filmo ar serialo, nors sukūrė jau nemažai ir gana sėkmingų, pavyzdžiui, serialas
„Mocartas džiunglėse“ arba „Sorry for Your Loss“, tačiau nemažą kritikų
pripažinimą pelnė naujausias jo ilgametražis filmas „Jo trys dukros“ arba "Jo trys dukterys" (angl. His Three Daughters) (2024), kuriam scenarijų parašė pats
režisierius. Į filmą jis pasikvietė tris garsias aktores, tokias kaip Elizabeth
Olsen, su kuria yra dirbęs ankstesniuose savo projektuose.
Filmas jau sufleruoja, jog pasakojama
apie tris dukras, t. y. seseris, kurios susitinka po daugel metų tėvui merdint
jo paties namuose. Beveik visas filmas nufilmuotas viename bute, kuriame trys
itin skirtingos moterys, gyvenimo mėtytos ir vėtytos, laukia, kol tėvas už
sienos pagaliau iškeliaus amžinojo poilsio. Ilgi ir plepūs pokalbiai tarp
seserų tampa išpažintimis ir neretai įtemptais psichologiniais nuoskaudų
išsiliejimais. Vyresnioji Keitė (aktorė Carrie Coon) pasižymi nuožmumu,
valdingumu ir reiklumu, matyt, nuo mažens įpratusi būti už viską atsakinga. Jaunesnioji
sesuo Kristina (aktorė Elizabeth Olsen) iš gyvenimo beprasmybės ir
vėjavaikiškumo išlipusi jauna mamytė, kuri bando susidoroti su motinos vaidmeniu,
kylančiais panikos priepuoliais. Kita sesuo – netikroji Reičelė (aktorė Natasha
Lyonne) yra toji, kuri niekada nepaliko savo patėvio ir rūpinosi iki
paskutiniosios jo gyvenimo dienos. Nors ji rūko žolę, atrodo prislėgta ir
nesėkminga, iš kitos pusės ji nestokoja žmogiškumo, nepraeis pro kačiuką
gatvėje ir išvis neatitinka kitų seserų lūkesčių, nes atrodo pernelyg apkiautusi.
Moterims tenka ne tik reflektuoti tėvo vaidmenį jų asmeniniuose gyvenimuose,
bet priimti viena kitos skirtingas gyvenimo patirtis bei filosofiją.
Filmas, kaip minėjau, plepus, jis
paremtas dialogais ir pokalbiais, susikalbėjimais, susišnibždėjimais ir
barniais. Visą filmą galvojau, kad jį būtų nepaprastai lengva realizuoti teatro
scenoje ir gana klasikiniu Čechovui būdingu stiliumi, nes kažkuo jis primena ir
garsiojo dramaturgo pjesę „Trys seserys“. Trinarė skirtingų pasaulių moterų
sandūra išryškina šiuolaikines tėvų ir vaikų santykių problemas, ypač
atsakomybės ir rūpesčio problemą. Kol vaikai susikūrę savo šeimas ir išsibarstę
po valstijas sunkiai dirba, kad užsidirbtų ir save realizuotų, nebelieka laiko
savo seniems tėvams (tos bėdos ir pas mus), todėl kai kas šiame filme pareigą
prisiima vien iš erzinančios formaliosios pusės, vien iš ritualinio
manieringumo, kad prieš mirtį reikia atsisveikinti su tėvu, nes o ką žmonės
pasakys, o iš kitos yra ir tas nostalgiškas, žmogiškasis faktorius, kuris
veikėjas iš tikrųjų leidžia prisiminti vaikystę, tėvo atliktą vaidmenį.
Filmo pabaiga man nepaprastai
jautriai ir literatūriškai suskambėjo, tarsi vėl žiūrėčiau kokį Florian Zeller šedevrą „Tėvas“ (2021). Vienoje
filmo vietoje nuskamba frazė, kad dukros tikrojo tėvo reikšmę gali sužinoti ir
suvokti tik tada, kai jis iš tikrųjų numirs. Netekties patirtis viską išgrynina
ir sudeda į savo lentynas, nes, kaip sakoma, vaikai, nesvarbu, kiek jiems metų,
15 ar 50, yra vis tiek vaikai, kol gyvas nors vienas iš tėvų. Puiki aktorių
vaidyba, labai patiko netikėtas Elizabeth Olsen juslingumas, niekada kine
nemačiau jos tokios KITOKIOS, kitos aktorės taip pat perteikė puikiai savo
roles. Filmas, kuris paliečia.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 84/100
IMDb: 7.2
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą