Filmas: "Jo trys dukterys" / "His Three Daughters"

 

Sveiki,

 

Garsus amerikiečių režisierius Azazel Jacobs iki šiol man praslysdavo pro akis, tiesą sakant, nemačiau nė vieno jo filmo ar serialo, nors sukūrė jau nemažai ir gana sėkmingų, pavyzdžiui, serialas „Mocartas džiunglėse“ arba „Sorry for Your Loss“, tačiau nemažą kritikų pripažinimą pelnė naujausias jo ilgametražis filmas „Jo trys dukros“ arba "Jo trys dukterys" (angl. His Three Daughters) (2024), kuriam scenarijų parašė pats režisierius. Į filmą jis pasikvietė tris garsias aktores, tokias kaip Elizabeth Olsen, su kuria yra dirbęs ankstesniuose savo projektuose.

 

Filmas jau sufleruoja, jog pasakojama apie tris dukras, t. y. seseris, kurios susitinka po daugel metų tėvui merdint jo paties namuose. Beveik visas filmas nufilmuotas viename bute, kuriame trys itin skirtingos moterys, gyvenimo mėtytos ir vėtytos, laukia, kol tėvas už sienos pagaliau iškeliaus amžinojo poilsio. Ilgi ir plepūs pokalbiai tarp seserų tampa išpažintimis ir neretai įtemptais psichologiniais nuoskaudų išsiliejimais. Vyresnioji Keitė (aktorė Carrie Coon) pasižymi nuožmumu, valdingumu ir reiklumu, matyt, nuo mažens įpratusi būti už viską atsakinga. Jaunesnioji sesuo Kristina (aktorė Elizabeth Olsen) iš gyvenimo beprasmybės ir vėjavaikiškumo išlipusi jauna mamytė, kuri bando susidoroti su motinos vaidmeniu, kylančiais panikos priepuoliais. Kita sesuo – netikroji Reičelė (aktorė Natasha Lyonne) yra toji, kuri niekada nepaliko savo patėvio ir rūpinosi iki paskutiniosios jo gyvenimo dienos. Nors ji rūko žolę, atrodo prislėgta ir nesėkminga, iš kitos pusės ji nestokoja žmogiškumo, nepraeis pro kačiuką gatvėje ir išvis neatitinka kitų seserų lūkesčių, nes atrodo pernelyg apkiautusi. Moterims tenka ne tik reflektuoti tėvo vaidmenį jų asmeniniuose gyvenimuose, bet priimti viena kitos skirtingas gyvenimo patirtis bei filosofiją.

 

Filmas, kaip minėjau, plepus, jis paremtas dialogais ir pokalbiais, susikalbėjimais, susišnibždėjimais ir barniais. Visą filmą galvojau, kad jį būtų nepaprastai lengva realizuoti teatro scenoje ir gana klasikiniu Čechovui būdingu stiliumi, nes kažkuo jis primena ir garsiojo dramaturgo pjesę „Trys seserys“. Trinarė skirtingų pasaulių moterų sandūra išryškina šiuolaikines tėvų ir vaikų santykių problemas, ypač atsakomybės ir rūpesčio problemą. Kol vaikai susikūrę savo šeimas ir išsibarstę po valstijas sunkiai dirba, kad užsidirbtų ir save realizuotų, nebelieka laiko savo seniems tėvams (tos bėdos ir pas mus), todėl kai kas šiame filme pareigą prisiima vien iš erzinančios formaliosios pusės, vien iš ritualinio manieringumo, kad prieš mirtį reikia atsisveikinti su tėvu, nes o ką žmonės pasakys, o iš kitos yra ir tas nostalgiškas, žmogiškasis faktorius, kuris veikėjas iš tikrųjų leidžia prisiminti vaikystę, tėvo atliktą vaidmenį.

 

Filmo pabaiga man nepaprastai jautriai ir literatūriškai suskambėjo, tarsi vėl žiūrėčiau kokį  Florian Zeller šedevrą „Tėvas“ (2021). Vienoje filmo vietoje nuskamba frazė, kad dukros tikrojo tėvo reikšmę gali sužinoti ir suvokti tik tada, kai jis iš tikrųjų numirs. Netekties patirtis viską išgrynina ir sudeda į savo lentynas, nes, kaip sakoma, vaikai, nesvarbu, kiek jiems metų, 15 ar 50, yra vis tiek vaikai, kol gyvas nors vienas iš tėvų. Puiki aktorių vaidyba, labai patiko netikėtas Elizabeth Olsen juslingumas, niekada kine nemačiau jos tokios KITOKIOS, kitos aktorės taip pat perteikė puikiai savo roles. Filmas, kuris paliečia.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Babilonas" / "Babylon"

 Sveiki,

 

Kartais taip gera ir linksma grįžti į komercinį didįjį kiną, kad net sukyla apmaudas, kai jis pasibaigia. Trijų valandų  karnavalinis epas „Babilonas“ (angl. Babylon) (2022), kurį režisavo „Atkirtis“ (2014) bei „Kalifornijos svajos“ (2016) režisierius Damien Chazelle, buvo vienas ryškiausių šios vasaros mano matytų filmų. Tai labai kruopštus ir gerai apgalvojantis režisierius, kuris kuria didingus vaizdus, tad peno žiūrovui po vienodai atriekiama tiek estetiniu, tiek filmo turinio prasme. Nors taip ir nepamėgau to muilino miuziklo „Kalifornijos svajos“, manau, kad visgi „Babilonas“ vienas silpniausių režisieriaus darbų, kurį sužiūrėjau iki galo beveik, atrodo, nemirksėdamas, nes nei minutės neprailgo. Kaip koks miniatiūrinis pakvaišęs tarantiniškų spalvų serialas.

 

Vis galvoju, ar įmanoma perteikti senojo Holivudo dvasią ir atmosferą kaip nors tikroviškiau? Pastaruoju metu režisieriai kalbėdami apie šią epochą pasitelkia būtent to meto kino elementus, todėl jie tokie netikroviški. „Babilonas“ taip pat nėra tikroviškas, nors gerai „įsūdytas“ į trečiojo dešimtmečio kino rėmus, kada nebyliojo kino saulėlydyje užgimsta ir garsinis kinas, o su juo pamažu ir dideli moraliniai standartai. Viename beprotiškame vakarėlyje svajoklė Nelė gauna pasiūlymą suvaidinti nebyliajame kine, po kurio labai greitai išgarsėja kaip moralinių standartų neatitinkančią aktorę. Šalia šios istorijos plėtojama ir senstelėjusio aktoriaus Džeko karjeros pabaiga, nes jis kinui tampa per senas, iš kino išgujama ir azijietė... Atrodo, kad Holivudas kratosi to, kas nepatogu, ir ropščiasi į baltaodžių jaunų ir seksualių aktorių standartus. Sunku patikėti, kad visgi pirmiau Holivudas išgyveno tolerancijos laikotarpį, o po to stereotipų stagnaciją. Taigi šioje terpėje dinamiškai pavaizduoti veikėjai „malasi“ bandydami išlaikyti savo populiarumą, svaigindamiesi ir makabriškai žiūrėdami į mirštančius antraeilius aktorius.

 

Čionai, aišku, pasakojama ir Menio bei Nelės meilės istorija, kuri iš dalies primena Boni ir Klaido siužetinį braižą, režisierius nepraleidžia progos paryškinti Holivudo juodąją svaiginimosi kainą: alkoholis, lošimai, išsekimas nuo narkotikų ir kažkokiuose pusrūsiuose auginami freak žmonių hibridai, kurie koreliuoja su juodojo Holivudo konspiracinėmis teorijomis. Jeigu Ryan Murphy savo mini serialą „Holivudas“ kūrė viziją, koks galėjo tapti progresyvus, tai šis režisierius perteikia viską, kodėl jis tokiu netapo. Filmas nevelka į šviesią optimistinę pusę, o juostos idėja yra labai paprasta: atsargiai su holivudinėm svajonėm, nes neįgyvendinti troškimai labai nuvilia, netgi gali atimti gyvybę ir visiškai sužlugdyti, nes šiaip ar taip Holivudą valdė kelių žmonių galingas patriarchatas, ir, jeigu jiems neįtinki, gali dėtis kilpą ant kaklo arba grįžti į savo gyvenimėlį. Daug pavojingų, įtampų, nuostabos keliančių situacijų, daug gašlumo, prabangos ir muzikos fiesta tvoskiantis filmas buvo tikra atgaiva, o aktorė Margot Robbie buvo neįtikėtinai pašėlusi, nors, kaip pati teigė, būtent šis vaidmuo jos gyvenime buvo pats sunkiausias. Nepaisant to, filmas labai pavykęs, bet tikiu, kad ne visiems įtiks.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tvoros" / "Fences"

Sveiki, 

Filmas „Tvoros“ (angl. Fences) (2016) toli gražu ne apie tas tvoras, kuriomis apjuosiame savo kiemus ar kalėjimus, bet apie vidines tvoras. Simbolinis filmo pavadinimas pirmiausia gimė kaip pjesė ir kas įdomiausia, aktorė Viola Davis, kuri šiame filme sukūrė jautriai įsimenamą Rauzės vaidmenį, dar 2010 metais teatro scenoje atlikusi šios veikėjos vaidmenį pelnė irgi svarų apdovanojimą. Tiesa, už šiame filme sukurtą vaidmenį aktorė pelnė „Oskarą“, o štai Denzel Washingtonas, kuris režisavo ir atliko pagrindinį vaidmenį, pelnė „Auksinį gaublį“ kaip geriausias aktorius.

Kai kalbama apie tokius aktorius, kurie pradeda režisuoti, tikriausiai ima net minkščiausias kino gurmanas tapti kiek skeptiškas, tačiau filmas puikus. Labai vykęs scenarijus kiek gal ir primena teatro pjesę dėl savo izoliuotos erdvės, nes visas veiksmas praktiškai vyksta vienos šeimos namuose arba jų kieme. Veikėjai kalbasi, sprendžia problemas, neištikimybės klausimus ir kartu žiūrovui papasakoja ne tik sudėtingą emocinį ir psichinį žmonių istoriją, bet ir nemenkai apie juodaodžių laikmečio tendencijas. Filmas kiek primintų dešimto dešimtmečio mėgstamą tipažą – pasakojama kiek herojiškai jautriai tarsi „Forestas Gampas“ ar „Žalioji mylia“, tačiau jaudina ne simboliai ir lėto gyvenimo tėkmės vaizdavimas, kiek aštrūs tėvo ir sūnaus bendravimo ir auklėjimo peripetijos, vyro ir žmonos intymus gyvenimas, gaubiamas kultūrinio penkto-šešto dešimtmečio amerikietiškos kasdienybės konteksto.

Filmas jautrus, puikūs dialogai, apie kartų nesusikalbėjimą, apie tėvų ir vaikų santykius, bet vienas stipriausių dalykų – pritrenkiantis Denzelio ir Violos aktorių duetas, kurie temperamentingai, bet neperspaustai atskleidė giluminius ir esminius veikėjų dramatizmo slėpinius. Išties filmas įtraukiantis ir patiks rimtesnio kino žiūrovams.

Mano įvertinimas: 9/100

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela