Filmas: "Babilonas" / "Babylon"

 Sveiki,

 

Kartais taip gera ir linksma grįžti į komercinį didįjį kiną, kad net sukyla apmaudas, kai jis pasibaigia. Trijų valandų  karnavalinis epas „Babilonas“ (angl. Babylon) (2022), kurį režisavo „Atkirtis“ (2014) bei „Kalifornijos svajos“ (2016) režisierius Damien Chazelle, buvo vienas ryškiausių šios vasaros mano matytų filmų. Tai labai kruopštus ir gerai apgalvojantis režisierius, kuris kuria didingus vaizdus, tad peno žiūrovui po vienodai atriekiama tiek estetiniu, tiek filmo turinio prasme. Nors taip ir nepamėgau to muilino miuziklo „Kalifornijos svajos“, manau, kad visgi „Babilonas“ vienas silpniausių režisieriaus darbų, kurį sužiūrėjau iki galo beveik, atrodo, nemirksėdamas, nes nei minutės neprailgo. Kaip koks miniatiūrinis pakvaišęs tarantiniškų spalvų serialas.

 

Vis galvoju, ar įmanoma perteikti senojo Holivudo dvasią ir atmosferą kaip nors tikroviškiau? Pastaruoju metu režisieriai kalbėdami apie šią epochą pasitelkia būtent to meto kino elementus, todėl jie tokie netikroviški. „Babilonas“ taip pat nėra tikroviškas, nors gerai „įsūdytas“ į trečiojo dešimtmečio kino rėmus, kada nebyliojo kino saulėlydyje užgimsta ir garsinis kinas, o su juo pamažu ir dideli moraliniai standartai. Viename beprotiškame vakarėlyje svajoklė Nelė gauna pasiūlymą suvaidinti nebyliajame kine, po kurio labai greitai išgarsėja kaip moralinių standartų neatitinkančią aktorę. Šalia šios istorijos plėtojama ir senstelėjusio aktoriaus Džeko karjeros pabaiga, nes jis kinui tampa per senas, iš kino išgujama ir azijietė... Atrodo, kad Holivudas kratosi to, kas nepatogu, ir ropščiasi į baltaodžių jaunų ir seksualių aktorių standartus. Sunku patikėti, kad visgi pirmiau Holivudas išgyveno tolerancijos laikotarpį, o po to stereotipų stagnaciją. Taigi šioje terpėje dinamiškai pavaizduoti veikėjai „malasi“ bandydami išlaikyti savo populiarumą, svaigindamiesi ir makabriškai žiūrėdami į mirštančius antraeilius aktorius.

 

Čionai, aišku, pasakojama ir Menio bei Nelės meilės istorija, kuri iš dalies primena Boni ir Klaido siužetinį braižą, režisierius nepraleidžia progos paryškinti Holivudo juodąją svaiginimosi kainą: alkoholis, lošimai, išsekimas nuo narkotikų ir kažkokiuose pusrūsiuose auginami freak žmonių hibridai, kurie koreliuoja su juodojo Holivudo konspiracinėmis teorijomis. Jeigu Ryan Murphy savo mini serialą „Holivudas“ kūrė viziją, koks galėjo tapti progresyvus, tai šis režisierius perteikia viską, kodėl jis tokiu netapo. Filmas nevelka į šviesią optimistinę pusę, o juostos idėja yra labai paprasta: atsargiai su holivudinėm svajonėm, nes neįgyvendinti troškimai labai nuvilia, netgi gali atimti gyvybę ir visiškai sužlugdyti, nes šiaip ar taip Holivudą valdė kelių žmonių galingas patriarchatas, ir, jeigu jiems neįtinki, gali dėtis kilpą ant kaklo arba grįžti į savo gyvenimėlį. Daug pavojingų, įtampų, nuostabos keliančių situacijų, daug gašlumo, prabangos ir muzikos fiesta tvoskiantis filmas buvo tikra atgaiva, o aktorė Margot Robbie buvo neįtikėtinai pašėlusi, nors, kaip pati teigė, būtent šis vaidmuo jos gyvenime buvo pats sunkiausias. Nepaisant to, filmas labai pavykęs, bet tikiu, kad ne visiems įtiks.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogus-voras: kelio atgal nėra" / "Spider-Man: No Way Home"

 

Sveiki,

Kai norisi nenuobodaus ir dinamiško filmo, kuris įtrauktų ir atvėsintų smegenis, galima rinktis ką nors iš „Marvel“ komikso pasaulio. Vienas geriausių, bent jau daugelio nuomone, pastatymų buvo būtent naujausias filmas „Žmogus-voras: nėra kelio atgal“ (angl. Spider-Man: No Way Home) (2021), kurį režisavo Jon Watts.

Beveik pustrečios valandos pasakojime vėl pasakojama apie Piterį Parkerį, kuris gyvena įprastą savo gyvenimą, tačiau visi aplinkui žino, jog jis yra žmogus-voras, todėl nei jo draugai, nei jis pats negali įstoti į aukštąją mokyklą. Ką daro Parkeris? Ogi nueina pas kitą superherojų iš kito filmo, pas daktarą Strendžą ir paprašo jo užkerėti pasaulį taip, kad niekas neprisimintų, jog jis žmogus-voras, tad mano, jog šitaip išspręs savo draugų likimus. Stop! Ar tikrai tai yra tai, ką aš pamačiau šiame filme? Taip! Tai yra paaugliška motyvacija dėl mokslų, kai super didvyris gali išgelbėti tūkstančius likimų, tačiau negali įstoti į aukštąją mokyklą? WTF? Kas per nesąmoninga motyvacija? Neapleido jausmas, jog žiūriu mokiniams, kurie bando stoti į koledžą, motyvacinį filmą apie karjeros ugdymosi ir pasirinkimo galimybes. Visgi toliau, aišku, darosi šiek tiek įdomiau, kai daktaras Strendžas padaro apmaudžią klaidą ir įvelia burtuose klaidą, todėl susikryžmina net kelios visatos versijos ir keletas piktadarių, su kuriais šis žmogus-voras nebuvo susidūręs, tačiau mes puikiai žinome iš ankstesniųjų dalių, patenka į šią tikrovės versiją ir prasideda kovos dėl „atvertimo“ į doros kelią.

Iš tikrųjų iš siužeto tikėjausi kur kas geresnio. Tas pats matytas anuomet „Daktaras Streinžas“ man paliko kur kas geresnį įspūdį, na, o šis filmas man su akivaizdžiu banaloku paauglio kvapeliu tarsi „Marvel“ šioji serija būtų akivaizdžiai orientuota į šios kartos žiūrovą. O gal aš senstu jau ir kažko nebesuprantu? Filmas vizualiai, kaip ir dera dažniausiai šios serijos filmams, veža tiesiogine to žodžio prasme, o idėja sulieti trijų jau ekranuose kažkada matytų „Žmogaus-voro“ aktorių kartas, man pasirodė išties geras ėjimas plėtojant mindfuck vadinamą filmo maišaties siužetinį rebusą, tačiau visumoje filmas gerokai pervertintas. Visų pirma, koks ketvirtokas iš savo vadovėlio rašė dialogus? Jie tokie primityvūs, tarsi niekuo nesiskirtų nuo tų trumpų ir primityvių komikso užrašymų debesėliuose, veikėjai perdėtai sentimentalūs, scenos, kuriose Parkeris verkia, pernelyg ištęstos, o gėrio ir blogio kovos pernelyg vienktyptės ir nuspėjamos. Nežinau, techninė dalis filmo gera, tačiau negi neįmanoma išaugti iš tų keistai primityvių dialogų, elgesio ir motyvacijos skatinimo strategijos plokštumų? Retkarčiais „pagraudenimai“, kurie turėtų suspausti širdį, primena labiau parodijos žanrą, nei iš tikrųjų keltų kokias nors emocijas žiūrovui. Aš suprantu, kodėl šis filmas tapo sėkmingu, tačiau visas jo įdaras toli gražu sėkme nekvepia, bet atsainiai pažiūrėti iš smalsumo be giliamintės analizės ar nuostabos, žinoma, galima.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Malonus miestelis" / "Pleasantville"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Malonus miestelis“ (angl. Pleasanville) (1998), kurį režisavo amerikiečių režisierius Gary Ross, tas pats, kuris režisavo tokius filmus kaip „Bado žaidynės‘ (pirmąją dalį), „Favoritas“ ir kt. Jeigu reiktų apibūdinti įspūdžius po filmo „Malonus miestelis“, galėčiau pasakyti, kad tai itin amerikietiškos kultūros filmas – lengvas, holivudiškas, bet nebanalus, juo gali mėgautis tiek paprasti žiūrovai, tiek kino gurmanai.

Sakyčiau, filmo idėja yra stipriausia šio filmo pusė. Nusiųsti šiuolaikinius jaunuolius (brolį ir sesę) į šešto dešimtmečio transliuotą serialą „Malonus miestelis“, kur nėra konfliktų, kur žmonės šypsosi, kur nėra seksualumo, o tik geros žmonos, geri vyrai ir dirbtina schematiška sistema, kurioje visi jaučiasi laimingi, be problemų, bet vos tik jaunuoliai atsiduria nespalvotoje idilinėje visuomenėje, įvyksta didžiulis perversmas. Jie sutrikdo įprastą gyvenimą ir žmonės ima keistis ir vis labiau panašėti į mūsų visuomenę...

Iš tikrųjų tokiu lyg ir paprastu, sakyčiau, būdu režisieriui pavyko perteikti mūsų visuomenės evoliucijos grandį, jo nepastovumą ir tai, kaip lengva ir pavojinga skaidyti žmones pagal rūšis arba luošinti natūralius prigimtinius pasireiškimus vardan idilinės ir sterilios visuomenės. Būtent dėl šio kritinio požiūrio man filmas ir patiko. Patiko, žinoma, ir visa originali scenografija. Filme pilna garsių šiuolaikinių aktorių – Tobey Maguire, Reese Witherspoon, William H. Macy, Joan Allen ir kt., gal kiek jaunesni, nei paprastai mes juos dabar įsivaizduojame, bet vis tiek buvo juos malonu pamatyti „Maloniame miestelyje“. Filmas išties labai gerai ir šviesiai nuteikia, pasikroviau gerų emocijų ir gerai bei turiningai praleidau laiką. To linkiu ir Jums.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Darbo diena" / "Labor Day"

Sveiki, kino gerbėjai,

 

Pamatyti kanadiečio režisieriaus Jason Reitman naujausią darbą „Darbo diena“ (angl. Labor Day) (2013) buvo didelė ambicija. „Viskas ore“, „Džuno“ ir „Ačiū, kad rūkote“ režisieriaus naujausias darbas išties neprastas ir vertas dėmesio net geriausio gurmano akies. Šis filmas, kaip ir visi šio režisieriaus filmai, skiriasi vieni nuo kitų tiek siužetais, tiek atmosfera, kad „iš akies“ net nepasakysi, kad šiuos filmus režisavo vienas ir tas pats žmogus.

„Darbo diena“ – tai kriminalinio pobūdžio pasakojimas apie meilę, bet geriausia jame yra tikriausiai tai, kad kriminalinė siužeto linija neužgožė subtilios meilės istorijos, kuri tik iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikinama, bet subtiliai psichologiškai motyvuota. Adelė – vieniša motina, kuri seniai neturėjo jokio vyro, vengia bet kokio viešumą ir saugo savyje persileidimų skaudulius, palikto vyro žaizdas. Prekybos centre prie jos ir sūnaus prieina pašautas vyriškis ir ji yra priversta šį vyriškį parsivežti į savo namus, vaidinti įkaitus, kol galiausiai per labai trumpą laiką jie vieni prie kitų prisiriša. 

Istoriją pasakoja Adelės sūnus Henris, kurio brendimo etapas ką tik prasidėjęs. Jo pasakojimas erotizuotas, kartais subtiliai bauginantis. Čia tikriausiai dėkoti už įtaigumą, subtilumo akimirkas, žvilgsnius, prisilietimus derėtų operatoriams, kurie išties pagavo istorijos pasakojimą per mistifikuotą vaiko sąmonę. Kadangi ši istorija pasakojama per berniuko sąmonę, tai ji gali būti šiek tiek hiperbolizuota, neatitinkanti tikrovės lygmens, tą mes iš filmo ir matome. Tai įdomus, intriguojantis ir kartu skaudus pasakojimas. Šiaip nelabai mėgstu tokias pagrobimo ir meilės istorijas, bet šįkart režisieriui viskas pavyko ir toks variantas man labai tiko ir patiko.

 

Kadrai iš filmo "Darbo diena".

Filme pasirodo viena talentingiausių šios kartos populiariųjų aktorių - Kate Winslet, kuri už šį vaidmenį susilaukė „Auksinio Gaublio“ nominacijos kaip geriausia kino aktorė. Na, ir išties, jos būvimas dramos žanro filmuose tampa kažkokiu nenutrūkstamu stebuklingu natūralumo reginiu. Jau vien dėl to galima žiūrėti šį filmą. Na, pagarba ir kitiems šio filmo aktoriams. Apskritai filmas mane įtraukė, išlaikė dėmesį, suteikė pabaigoje begalės jausmų, bet sentimentalia istorija taip pat filmo nepavadinčiau. Tiesiog tai skonio reikalas ir man šis filmas atitiko mano kino parametrus. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didysis Getsbis" / "The Great Gatsby"

Sveiki, kino mylėtojai,

Tikriausiai daugelis iš jūsų pašėlusiai laukėte filmo „Didysis Getsbis“ (The Great Gatsby) (2013), kuris netikėtai tapo tarptautinio Kanų kino festivalio atidarymo filmu. Taip pat manau, kad jau daugelis suskubo jį pamatyti, nes jis neaplenkė ir Lietuvos kino teatrų. Legendinį Skoto Fidžeraldo romaną, kurį turime ir lietuviškai, ėmėsi ekranizuoti australų kilmės režisierius Baz Luhrmann, kuris žinomas tokių didelių filmų kaip „Mulen Ružas“ (2001) ar „Australija“ (2008) kūrėjas. 

Iš šio „Didžiojo Getsbio“ buvo tikimąsi ypatingai daug, tačiau tiek kritikai, tiek dalis kinomanų visgi nusiminė, jog juosta ne itin pavyko. Ką reiškia ne itin? Atsiliepimuose galėjai išgirsti nusivylimo gaideles, kurios reiškė, kad filmas tapo tuščios prabangos kūriniu. Bet man šis filmas patiko! Ir patiko galbūt labiau nei „Mulen Ružas“, kuris pagarsėjo savo išskirtiniu teatriniu vizijos užpildymu, panašios vizualumo gairės yra ir „Didžiajame Getsbe“. Tiesą sakant, galiu sutikti su kritikais, jog istorija „praplaukia pro šoną“, ji nepasirodė stipri ir paveiki, aktoriai taip pat nebuvo efektingi, veikiau panašūs į vaikščiojančias gražias karpytas lėles, kurios persirengia gražiais rūbais. Sintetika ir nenatūralumas užgožia vieną garsiausių XX amžiaus literatūrinių kūrinių. Kai kurios scenos išties pasirinktos pompastiškos, skambant repo muzikai šokama XX amžiaus pirmosios pusės šokius arba karnavalo spalvos ir grožis pranoksta net šių dienų prabangiausius Pabaltyje esančius klubus. Suprantama, kad norėta sukelti svaiginančios prabangos įspūdį, bet didelė dalis viso šito tiesiog eklektiškai prasilenkia su pasakojamuoju laikmečiu. 

Ir iš kitos pusės žvelgiant, perdėtas vizualumas buvo stulbinamo grožio, jaučiausi lyg operatorius būtų prisirišęs mane prie savo kameros ir kartu plukdęs po neįtikėtinai pasakiškai beveik onirines „Didžiojo Getsbio“ erdves, retkarčiais primenančias „Nuodėmių miestą“. Manau, kad filmo vizualumas visgi yra pliusas, o jei jo nebūtų, filmas būtų nykus, jo interpretacijos menkos. Nežinau, gal režisierius leidosi pernelyg daug improvizuoti ir ši interpretacija truputį išsigimė į tuštumos pusę, bet nepasakyčiau, kad filmas visiškas pravalas. Prisimenu Sofijos Kopolos „Mariją Antuanetę“, kur šiuolaikinės roko baladės skambėjo „ant 17-18 amžiaus“ vaizdų, tačiau niekas nesipiktino tokiu kontrastu. Palyginus su „Mielo draugo“ ekranizacija, kuri taip pat sulaukė daug kritikos, manau, kad „Didysis Getsbis“ yra kur kas labiau vykusi juosta, nors ir turinti savo minusų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela