Filmas: "Jie klonavo Taironą" / "They Cloned Tyrone"

 

Sveiki mielieji,

 

Kaip aš mėgstu gerai susuktus mindfcuk stiliaus filmus! Kur nolaniškai dera nuotykiai su tarantinišku komikso cinizmu. Galima sakyti, kad šių braižo motyvų turi ir Juel Taylor režisuota mokslinės fantastikos mistinė kriminalinė komedija – tikra žanrų įvairovė! – „Jie klonavo Taironą“ (angl. They Cloned Tyrone) (2023). Pastebiu, jog per šį dešimtmetį kuriasi Amerikos kino rinkoje unikali kino nišą t. y, juodosios rasės atstovai kuria savo filmą, kviečiasi savo rasės aktorius ir vaizduoja juodaodžių kultūrą, dažniausiai kur veiksmas vyksta kokiame nors šių žmonių didmiesčio atskirame gete, kvartale, perteikiant išskirtinai šios kultūros probleminius aspektus. Nepaisant visko, šios kartos ir naujos srovės režisieriai išlaiko patrauklumą masinėms žiūrovams, netgi, sakyčiau, kino gurmanams.

 

Pripažįstu, kad filmas „Jie klonavo Taironą“ mane paveikė stipriau, nei tikėjausi. Tą naktį, po seanso, sapnavau alternatyvius sapnus. Filmas išties keistas ir dėl to labai geras. Sakyčiau, scenaristai pasistengė įdomiau ir ne taip tiesmukai kalbėti apie rasizmą. Istorija pasakoja apie nelabai gerą vyruką Taironą, kuris savo kvartale stumdo narkotikus, vieną naktį jį nušauna, tačiau kitą dieną jo istorija ir gyvenimas vėl tęsiasi tarsi kokioje „Švilpiko dienoje“. Vietiniai draugeliai – narcizas sąvadautojas ir kekšė svajotoja – suvokia, jog tai ne tas pats Taironas, galiausiai jie išsiaiškina, jog po jų kvartalu įkurtos didžiulės klonų laboratorijos, o jų gyvenimai yra stebimi, su jais nuolat atliekami maisto ir kitų medžiagų bandymai... Iš tikrųjų tai savitas serialo, jeigu matėte nors vieną sezoną, „Vakarų pasaulis“ modelis, kada sukurti robotai imituoja tam tikrą simuliakrinį pasaulį, turi savo dirbtinį intelektą ir linksmina valdžios atstovus.

 

Filmas išlaiko, sakyčiau, puikų žaidybinį komizmą, veikėjus smagu stebėti. Režisierius stebėtinai per ploną plauką dažnai priartėja prie klišių, bet nuolat pateikia kokių nors netikėtumų, savitos spalvos, žiūros kampo. Galiausiai visas šis klonavimo reikalas yra tos pačios galios ir paklusnumo atspindys – klonuotojai baltaodžiai kuria juodųjų pasaulį, pastarieji neturi laisvos valios, o tai yra tarsi vergovinės santvarkos, iš kurios tariamai Amerika išaugo, tačiau ir šiandien vis dar policininkas nušauna šios rasės žmogų vidury baltos dienos, atspindys. Ar tikrai pakeitus laikus, formą, galios žaidimo formas išnyko rasizmas? Filmas apie kontrolę ir tos kontrolės nežinojimą, apie tariamą laisvą valią rinktis. Filmas atsako žaisminga nuotykių ir mokslinės fantastikos forma, randa būdą įtikti masiniam žiūrovui, bet kartu nenuvilia ir rimtesnio kino mėgėjų. Sakyčiau, filmas labai pavyko ir jis dar ilgai išliks mano atmintyje kaip puikus komercijos, režisūrinės autentikos, scenarijaus ir giliamintiškumo derinys. Čia panašiai kaip su filmu „Barbe“ – lyg ir kalbama nelabai rimtai, nes tokia apgaulinga forma, apie labai esminius dalykus.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogus-voras: kelio atgal nėra" / "Spider-Man: No Way Home"

 

Sveiki,

Kai norisi nenuobodaus ir dinamiško filmo, kuris įtrauktų ir atvėsintų smegenis, galima rinktis ką nors iš „Marvel“ komikso pasaulio. Vienas geriausių, bent jau daugelio nuomone, pastatymų buvo būtent naujausias filmas „Žmogus-voras: nėra kelio atgal“ (angl. Spider-Man: No Way Home) (2021), kurį režisavo Jon Watts.

Beveik pustrečios valandos pasakojime vėl pasakojama apie Piterį Parkerį, kuris gyvena įprastą savo gyvenimą, tačiau visi aplinkui žino, jog jis yra žmogus-voras, todėl nei jo draugai, nei jis pats negali įstoti į aukštąją mokyklą. Ką daro Parkeris? Ogi nueina pas kitą superherojų iš kito filmo, pas daktarą Strendžą ir paprašo jo užkerėti pasaulį taip, kad niekas neprisimintų, jog jis žmogus-voras, tad mano, jog šitaip išspręs savo draugų likimus. Stop! Ar tikrai tai yra tai, ką aš pamačiau šiame filme? Taip! Tai yra paaugliška motyvacija dėl mokslų, kai super didvyris gali išgelbėti tūkstančius likimų, tačiau negali įstoti į aukštąją mokyklą? WTF? Kas per nesąmoninga motyvacija? Neapleido jausmas, jog žiūriu mokiniams, kurie bando stoti į koledžą, motyvacinį filmą apie karjeros ugdymosi ir pasirinkimo galimybes. Visgi toliau, aišku, darosi šiek tiek įdomiau, kai daktaras Strendžas padaro apmaudžią klaidą ir įvelia burtuose klaidą, todėl susikryžmina net kelios visatos versijos ir keletas piktadarių, su kuriais šis žmogus-voras nebuvo susidūręs, tačiau mes puikiai žinome iš ankstesniųjų dalių, patenka į šią tikrovės versiją ir prasideda kovos dėl „atvertimo“ į doros kelią.

Iš tikrųjų iš siužeto tikėjausi kur kas geresnio. Tas pats matytas anuomet „Daktaras Streinžas“ man paliko kur kas geresnį įspūdį, na, o šis filmas man su akivaizdžiu banaloku paauglio kvapeliu tarsi „Marvel“ šioji serija būtų akivaizdžiai orientuota į šios kartos žiūrovą. O gal aš senstu jau ir kažko nebesuprantu? Filmas vizualiai, kaip ir dera dažniausiai šios serijos filmams, veža tiesiogine to žodžio prasme, o idėja sulieti trijų jau ekranuose kažkada matytų „Žmogaus-voro“ aktorių kartas, man pasirodė išties geras ėjimas plėtojant mindfuck vadinamą filmo maišaties siužetinį rebusą, tačiau visumoje filmas gerokai pervertintas. Visų pirma, koks ketvirtokas iš savo vadovėlio rašė dialogus? Jie tokie primityvūs, tarsi niekuo nesiskirtų nuo tų trumpų ir primityvių komikso užrašymų debesėliuose, veikėjai perdėtai sentimentalūs, scenos, kuriose Parkeris verkia, pernelyg ištęstos, o gėrio ir blogio kovos pernelyg vienktyptės ir nuspėjamos. Nežinau, techninė dalis filmo gera, tačiau negi neįmanoma išaugti iš tų keistai primityvių dialogų, elgesio ir motyvacijos skatinimo strategijos plokštumų? Retkarčiais „pagraudenimai“, kurie turėtų suspausti širdį, primena labiau parodijos žanrą, nei iš tikrųjų keltų kokias nors emocijas žiūrovui. Aš suprantu, kodėl šis filmas tapo sėkmingu, tačiau visas jo įdaras toli gražu sėkme nekvepia, bet atsainiai pažiūrėti iš smalsumo be giliamintės analizės ar nuostabos, žinoma, galima.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Siela" / "Soul"

Sveiki, skaitytojai,

Pasiilgau įkvepiančių animacinių filmų! O jūs? Net nebepamenu, kada paskutinįkart žiūrėjau. Visgi nusprendžiau pažiūrėti puikaus animacinio filmo „Išvirkščias pasaulis“ (2015) kūrėjų naujausią filmą „Siela“ (angl. Soul) (2020). Šioje istorijoje pasakojama apie muzikos mokytoją Džojį, kuriam sunkiai sekasi kurti ir suburti iš vaikų muzikos orkestrą, todėl nuolat jaučia, kad savo gyvenimą švaisto ne ten, kur iš tikrųjų reikia. Džojis trokšta tiesiog groti džiazą jaukiuose vakaro užeigose, koncertuoti su tais, kurie iš tikrųjų turi aistros ir noro šiam dalykui. Tačiau Džojis tarsi nevykėlis, kuriam trūksta gyvenimo kibirkšties, jis nublokštas nesėkmių ir atmetimų, todėl vis rečiau bando „prasilaužti“ ir jau ketina susitaikyti su pralaimėjimu, kol netikėtai jis pakviečiamas koncertuoti vienam vakarui, tačiau iš tos perdėtai didelės laimės Džojui atsitinka nelaimė ir jo siela patenka į Rojaus alternatyvą, kur naujai perskirstomos sielos su savo naujais pašaukimais...

Toks būtų maždaug filmo siužetas, bet iš tikrųjų tai istorija visai šeimai. Suaugusiems tikriausiai primins, kaip jie dėl kasdieniškų dalykų atsisakė savo svajonių ir tikrojo pašaukimo, vaikams gal įžiebs noro ugdytis ir siekti to tikrojo talento, kurį mano turintys. Vienaip arba kitaip šis filmas patvirtiną vieną seną pedagoginę tiesą: jeigu kiekvienas iš mūsų nuo mažens ugdytų tik savo stipriąsias puses, visi galėtume būti geriausi savo srities specialistai, gal net meistrai bei genijai.

Filmas kviečia pasvarstyti ir apie pomirtinį gyvenimą, apie neišnaudotas galimybes ir šansus, kada dėl kvailų įsitikinimų užsisklendžiame ir nustojame rizikuoti. Pavyzdžiui, Džojo ir jos motinos santykiai. Susimaišiusi jauna siela, vadinama numeriu 22, sako tiesą, ji nemoka meluoti, veikia nuoširdžiai ir spontaniškai, todėl pakreipia šiuos santykius kita linkme. Ir apskritai Džojui, kuris įsikūnijęs į katiną, yra suteikiama galimybė regėti savo klaidas, o didžiausia iš jų – baimė rizikuoti, atrodyti kvailai. Iš tikrųjų šioji pomirtinė kelionė „sukalta“ pagal budistinius įsitikinimus, kad žmonės grįžta reinkarnuodamiesi į naujus kūnus, tačiau jiems atimama atmintis. Sielų pergrupavimo programa, manding, kas domisi pomirtiniais tyrinėjimais, atitiktų karmos valdovų teismą sielai, bet šiame filme viskas pateikiama maždaug linksmai, savaip.

Bet kokiu atveju, filmo kūrėjai išlieka susitelkę metaforiškai į žmogaus vidines galias tapti laimingais. „Išvirkščiame pasaulyje“ kaip personažai veikė skirtingos emocijos, o šioje – per pomirtinių sielų bazę veikia savo gyvenimo džiaugsmo ir paskirties ieškančios sielos. Kad netaptume po tamsią dykinę braidžiojantys pilki paniurėliai, mums būtina save realizuoti, išnaudoti savo potencialą, nes tai yra vienas iš pagrindinių laimės šaltinių.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Svajonių merginos" / "Dreamgirls"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyt kino filmą „Svajonių merginos“ (Dreamgirls) (2006 m.). Jau kuris laikas galvojau, kad laikas pažiūrėti šį filmą, jei ne dėl Jannifer Hudson, tai bent dėl Beyonce‘s, bet labai vengiu aš visokių miuziklų, o ypač po to, kai nusivyliau dekoratyviniu „Mulen Ružu“. Na, iš tikro „Svajonių merginos“ man patiko, nors Lietuvos kino kritikai ir supeikė šį filmą už neva prastą vaidybą ir nenatūralumą scenoje. O aš pasakysiu savo nuomonę. Taip, siužetas paties filmo yra gan skurdokas, niekas čia nieko nešokiruoja, niekas per daug ir nejaudina. Čia ne „Burleska“, kurią reikia gelbėti nuo įklimpusių skolų... Tai veikiau pačių žmogiškųjų santykių raizgalynė. Tai pasakojimas apie tris kylančias grupės nares, kurios dviem dešimtmečiais užkariauja muzikos padangę...

Nepasakyčiau, kad merginų aktorės yra nevykusios. Jannifer Hudson už Efės vaidmenį netgi gavo Oskarą kaip geriausia antro plano aktorė, bet man toli gražu nebuvo antraplanė, veikiau, pats ryškiausias ir įdomiausias personažas, o jau balsas – perspjovė visokias pagrindines Beyonces ir t.t. Teko girdėti, kad pati Hudson buvo labai reikli ir reikalavo, kad jos personažas nebūtų silpnesnis už Beyoncės, bet tai labai gerai pasiteisino, nes, mano galva, ji buvo nuostabi. Beyonce per plauką gavo Dinos vaidmenį, pati aktorė – dainininkė prasitarė, kad ji slapta tyliau dainavo ir žemino balsą tam, kad gautų šį vaidmenį. Bet sakau, Jannifer Huson buvo viso ko ledkalnis, o jau keliose scenose atrodė, kad plyš balso stygos. Taip, čia muzikos takelis yra pats stipriausias filmo paspirtukas, kas muzikiniuose filmuose ir turi būti.

Sunku kalbėti apie pačias scenas, taip kai kurios jos atrodo netikroviškos, ypač, kai aktoriai dainuoja lyg ir šnekėdamiesi vieni su kitais ir staiga grįžta į normalią kalbą, na, kaip miuzikle, nieko nepridursi. Dabar galvoju, kad šis filmas net patiko labiau nei „Burleska“ su Cher ir Christina Aguilera, nes labai jau Hudson vaidyba ir talentas pakerėjo. Aišku, filmas orientuotas į muzikos industrijos raidos etapus, smagius karjeros pakylėjimus ir nuosmukius, o tas, kas domisi muzika, manau, turėtų pažiūrėti šį filmą, nors, kaip sako patys kūrėjai, turėjome pakeisti kai kuriuos faktus ir prikurti savo siužetinių linijų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela