Filmas: "Kovotoja" / "The Woman King"

 Sveiki,

 

Nedaug nusimanau apie Afrikos istoriją, galima sakyti, viską, ką žinau, tai iš kino filmų, kurie dažniausiai tėra tik tikrosios istorijos interpretacija. Naujas bandymas pažvelgti į tragišką Afrikos žmonių laikotarpį, kai intensyviai XIX amžiaus pirmojoje pusėje vyko žmonių prekyba tarp įtakingų vietos afrikiečių ir anglų, bandoma filme „Kovotoja“ (angl. The Woman King) (2022). Filmą apie karingą moterų gentį režisavo moteris Gina Prince-Bythewood, ir tai nenuostabu, nes, atrodo, Holivudas savaip išpirkinėja amerikiečių kino ilgą ignoravimą dėl lyties ir rasės, tad dabar matome tos kalės atgailavimą. Tai, aišku, savaime nėra blogai, tačiau dažnu atveju kokie kino apdovanojimai nebetenka tikrosios prasmės...

 

Visgi grįžtant prie „Kovotojos“, filmas remiasi tikra istorija. Iš tikrųjų egzistavo tokia Nasiska ir įtakinga Afrikos Dahomėjos karalystė. Pastaroji imperija išsilaikė iš to, kad patys tiekdavo žmones ir bendradarbiaudavo su vergų pirkliais. Pagrindinė veikėja – kovotoja Nasiska pasiryžo įtikinti karalių, jog atsisakytų šio verslo ir pereitų prie palmių aliejaus prekybos. Žinoma, britams tas nepatinka, nes vergų supirkimas jiems kur kas naudingesnis... Na ir prasideda ilga nuotykių kupina kelionė per karą, sukilimą bei asmeninę Nasiskos istoriją. Netekėjusios ir nepaklusnios moterys tapdavo karėmis, kurios užsigrūdindavo ilgose treniruotėse. Tai savotiška amazonių gentis, ištikima savo karaliui, filme vaizduojama šios genties kultūra ir kaip toji imperija karaliavo.

 

Visgi filmas sukaltas pagal holivudinius principus, lyg žiūrėtum sužmogintą „Liūtą karalių“, viskas labai aišku: yra blogieji ir yra gerieji žmonės, ambivalentiškų veikėjų čia nesitikėkite. Aišku, įdomiausia visgi čia aktorės Violos Davis sukurta Nasiska, kuri turi ir savo asmeninę tragediją, todėl filme randasi ir spekuliacijos jausmais, gvildenami sudėtingi motinos ir dukters santykiai, tačiau visgi paviršutiniškai, praplaukiant tarp batalinių scenų. Filmas turi visus reikalingiausius madingiausius akcentus: feministinį atspalvį, jog visgi vaizduojamos karės moterys, kurios neretai išspardo šiknas vyrukams, taip pat pagrindinė veikėja toli gražu jau nebe jauna, todėl duoklė patyrusiai aktorei, kurią juk galėjo pakeisti kokia dvidešimtmetė; moteris režisierė, daug juodosios rasės aktorių... Volia! Štai ir visas reikalingas populiarus tolerancijos ir matomumo biskvitas, socialinė žinutė iš kino kūrėjų kalvės.

 

Visgi, nepaisant šablonų, pati istorija sukurta pagal masinio kino sugestijas, kai viskas taip teisinga, kad nebelieka net pačios Dahomėjos kai vergovės pirklių sostinės, atrodo, jog filmas jau net nebe istorinis, o veikiau išmonė. Visgi nuotykiai, batalijos ir Violos Davis aktorinis meistriškumas įtraukė į pasakojimą, o kol žiūri, net nelabai galvoji apie šio filmo šabloniškumą. Visgi, matyt, filme yra jaučiamos gyvasties, kas leidžia užsimiršti, jog žiūri.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Jie klonavo Taironą" / "They Cloned Tyrone"

 

Sveiki mielieji,

 

Kaip aš mėgstu gerai susuktus mindfcuk stiliaus filmus! Kur nolaniškai dera nuotykiai su tarantinišku komikso cinizmu. Galima sakyti, kad šių braižo motyvų turi ir Juel Taylor režisuota mokslinės fantastikos mistinė kriminalinė komedija – tikra žanrų įvairovė! – „Jie klonavo Taironą“ (angl. They Cloned Tyrone) (2023). Pastebiu, jog per šį dešimtmetį kuriasi Amerikos kino rinkoje unikali kino nišą t. y, juodosios rasės atstovai kuria savo filmą, kviečiasi savo rasės aktorius ir vaizduoja juodaodžių kultūrą, dažniausiai kur veiksmas vyksta kokiame nors šių žmonių didmiesčio atskirame gete, kvartale, perteikiant išskirtinai šios kultūros probleminius aspektus. Nepaisant visko, šios kartos ir naujos srovės režisieriai išlaiko patrauklumą masinėms žiūrovams, netgi, sakyčiau, kino gurmanams.

 

Pripažįstu, kad filmas „Jie klonavo Taironą“ mane paveikė stipriau, nei tikėjausi. Tą naktį, po seanso, sapnavau alternatyvius sapnus. Filmas išties keistas ir dėl to labai geras. Sakyčiau, scenaristai pasistengė įdomiau ir ne taip tiesmukai kalbėti apie rasizmą. Istorija pasakoja apie nelabai gerą vyruką Taironą, kuris savo kvartale stumdo narkotikus, vieną naktį jį nušauna, tačiau kitą dieną jo istorija ir gyvenimas vėl tęsiasi tarsi kokioje „Švilpiko dienoje“. Vietiniai draugeliai – narcizas sąvadautojas ir kekšė svajotoja – suvokia, jog tai ne tas pats Taironas, galiausiai jie išsiaiškina, jog po jų kvartalu įkurtos didžiulės klonų laboratorijos, o jų gyvenimai yra stebimi, su jais nuolat atliekami maisto ir kitų medžiagų bandymai... Iš tikrųjų tai savitas serialo, jeigu matėte nors vieną sezoną, „Vakarų pasaulis“ modelis, kada sukurti robotai imituoja tam tikrą simuliakrinį pasaulį, turi savo dirbtinį intelektą ir linksmina valdžios atstovus.

 

Filmas išlaiko, sakyčiau, puikų žaidybinį komizmą, veikėjus smagu stebėti. Režisierius stebėtinai per ploną plauką dažnai priartėja prie klišių, bet nuolat pateikia kokių nors netikėtumų, savitos spalvos, žiūros kampo. Galiausiai visas šis klonavimo reikalas yra tos pačios galios ir paklusnumo atspindys – klonuotojai baltaodžiai kuria juodųjų pasaulį, pastarieji neturi laisvos valios, o tai yra tarsi vergovinės santvarkos, iš kurios tariamai Amerika išaugo, tačiau ir šiandien vis dar policininkas nušauna šios rasės žmogų vidury baltos dienos, atspindys. Ar tikrai pakeitus laikus, formą, galios žaidimo formas išnyko rasizmas? Filmas apie kontrolę ir tos kontrolės nežinojimą, apie tariamą laisvą valią rinktis. Filmas atsako žaisminga nuotykių ir mokslinės fantastikos forma, randa būdą įtikti masiniam žiūrovui, bet kartu nenuvilia ir rimtesnio kino mėgėjų. Sakyčiau, filmas labai pavyko ir jis dar ilgai išliks mano atmintyje kaip puikus komercijos, režisūrinės autentikos, scenarijaus ir giliamintiškumo derinys. Čia panašiai kaip su filmu „Barbe“ – lyg ir kalbama nelabai rimtai, nes tokia apgaulinga forma, apie labai esminius dalykus.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela