Filmas: "Jie klonavo Taironą" / "They Cloned Tyrone"

 

Sveiki mielieji,

 

Kaip aš mėgstu gerai susuktus mindfcuk stiliaus filmus! Kur nolaniškai dera nuotykiai su tarantinišku komikso cinizmu. Galima sakyti, kad šių braižo motyvų turi ir Juel Taylor režisuota mokslinės fantastikos mistinė kriminalinė komedija – tikra žanrų įvairovė! – „Jie klonavo Taironą“ (angl. They Cloned Tyrone) (2023). Pastebiu, jog per šį dešimtmetį kuriasi Amerikos kino rinkoje unikali kino nišą t. y, juodosios rasės atstovai kuria savo filmą, kviečiasi savo rasės aktorius ir vaizduoja juodaodžių kultūrą, dažniausiai kur veiksmas vyksta kokiame nors šių žmonių didmiesčio atskirame gete, kvartale, perteikiant išskirtinai šios kultūros probleminius aspektus. Nepaisant visko, šios kartos ir naujos srovės režisieriai išlaiko patrauklumą masinėms žiūrovams, netgi, sakyčiau, kino gurmanams.

 

Pripažįstu, kad filmas „Jie klonavo Taironą“ mane paveikė stipriau, nei tikėjausi. Tą naktį, po seanso, sapnavau alternatyvius sapnus. Filmas išties keistas ir dėl to labai geras. Sakyčiau, scenaristai pasistengė įdomiau ir ne taip tiesmukai kalbėti apie rasizmą. Istorija pasakoja apie nelabai gerą vyruką Taironą, kuris savo kvartale stumdo narkotikus, vieną naktį jį nušauna, tačiau kitą dieną jo istorija ir gyvenimas vėl tęsiasi tarsi kokioje „Švilpiko dienoje“. Vietiniai draugeliai – narcizas sąvadautojas ir kekšė svajotoja – suvokia, jog tai ne tas pats Taironas, galiausiai jie išsiaiškina, jog po jų kvartalu įkurtos didžiulės klonų laboratorijos, o jų gyvenimai yra stebimi, su jais nuolat atliekami maisto ir kitų medžiagų bandymai... Iš tikrųjų tai savitas serialo, jeigu matėte nors vieną sezoną, „Vakarų pasaulis“ modelis, kada sukurti robotai imituoja tam tikrą simuliakrinį pasaulį, turi savo dirbtinį intelektą ir linksmina valdžios atstovus.

 

Filmas išlaiko, sakyčiau, puikų žaidybinį komizmą, veikėjus smagu stebėti. Režisierius stebėtinai per ploną plauką dažnai priartėja prie klišių, bet nuolat pateikia kokių nors netikėtumų, savitos spalvos, žiūros kampo. Galiausiai visas šis klonavimo reikalas yra tos pačios galios ir paklusnumo atspindys – klonuotojai baltaodžiai kuria juodųjų pasaulį, pastarieji neturi laisvos valios, o tai yra tarsi vergovinės santvarkos, iš kurios tariamai Amerika išaugo, tačiau ir šiandien vis dar policininkas nušauna šios rasės žmogų vidury baltos dienos, atspindys. Ar tikrai pakeitus laikus, formą, galios žaidimo formas išnyko rasizmas? Filmas apie kontrolę ir tos kontrolės nežinojimą, apie tariamą laisvą valią rinktis. Filmas atsako žaisminga nuotykių ir mokslinės fantastikos forma, randa būdą įtikti masiniam žiūrovui, bet kartu nenuvilia ir rimtesnio kino mėgėjų. Sakyčiau, filmas labai pavyko ir jis dar ilgai išliks mano atmintyje kaip puikus komercijos, režisūrinės autentikos, scenarijaus ir giliamintiškumo derinys. Čia panašiai kaip su filmu „Barbe“ – lyg ir kalbama nelabai rimtai, nes tokia apgaulinga forma, apie labai esminius dalykus.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jei Bylo gatvė prabiltų" / "If Beale Street Could Talk"

Sveiki,

Po itin sėkmingos Barry Jenkins juostos „Mėnesiena“ (2016), režisierius grįžta vėl „Oskarui“ nominuotu filmu „Jei Bylo gatvė prabiltų“ (angl. If Beale Street Could Talk) (2018), kuris pasakoja apie XX amžiaus antrojoje pusėje vykusius rasistinius baltųjų išpuolius prieš juodaodžius, jų engimą, teisėsaugos sistemos baisumus. Filmą tikriausiai galima lyginti su panašiu metu pasirodžiusiu kitu filmu „Juodaodis iš Kukluksklano“ dėl bendro neapykantos juodaodžiams dešimtmečio bei panašios tematikos.

Kaip ir filme „Mėnesiena“, taip ir šiame, režisierius laikosi savito režisūros braižo. Žiūrovas protu suvokia, kad pasakojama apie itin žiaurius dalykus, tačiau pats filmo tonas toks minkštas, švelnus ir melancholiškas, kad nebereikia vaizduoti nei prievartos scenos, nei visų tų žiaurių įvykių vyrų kalėjime, juos iš esmės mums papasakoja garso takelis, priartintas aktoriaus veidas pirmame plane ir galų gale pati tyla, neištransliuotas žodžiais ir veiksmais veikėjų skausmas. Siužetinė linija gana paprasta: jauna mergina tampa nėščia, tačiau jos vaikinas pakištas ir apkaltintas išžaginimu ir įgrūdamas į kalėjimą. Niekas nenori imtis šios bylos, ji kainuoja didžiulius pinigus, o pagrindinė liudytoja išvykusi į Puerto Riką... Kuo viskas gali baigtis? Arba pavyks mylimąjį ištraukti iš kalėjimo, arba ne. Visa kita palikta režisūrinei galiai, kuri išties specifinė, kiek primenanti kitų režisierių manieras, bet bendrame B. Jenkinso kūrinyje tai susisluoksniuoja ir tampa savitu atspalviu.

Kai kurios scenos itin poetiškos ir estetiškai muzikalios, primenančios sąmonės svyravimą atminties labirintuose, todėl pati filmo kompozicija – tai kelionė iš dabarties į praeitį, sudurstyta prisiminimais ir dabarties įvykiais koliažo principu. Tai iš tikrųjų veikia, pavyzdžiui, kad ir gimimo sceną, kada močiutė padeda gimti savo anūkui. Trys kartos ir tas motiniškas pažadas nepalikti mažylio. Išties, atrodo, jau scena lyg idėjiškai nuvalkiota, bet vis tiek emocionaliai veikia tame neteisybės ir brutalumo pasaulyje.

Gražus atmosferinis filmas apie nelengvus laikus.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela