Filmas: "Jei Bylo gatvė prabiltų" / "If Beale Street Could Talk"

Sveiki,

Po itin sėkmingos Barry Jenkins juostos „Mėnesiena“ (2016), režisierius grįžta vėl „Oskarui“ nominuotu filmu „Jei Bylo gatvė prabiltų“ (angl. If Beale Street Could Talk) (2018), kuris pasakoja apie XX amžiaus antrojoje pusėje vykusius rasistinius baltųjų išpuolius prieš juodaodžius, jų engimą, teisėsaugos sistemos baisumus. Filmą tikriausiai galima lyginti su panašiu metu pasirodžiusiu kitu filmu „Juodaodis iš Kukluksklano“ dėl bendro neapykantos juodaodžiams dešimtmečio bei panašios tematikos.

Kaip ir filme „Mėnesiena“, taip ir šiame, režisierius laikosi savito režisūros braižo. Žiūrovas protu suvokia, kad pasakojama apie itin žiaurius dalykus, tačiau pats filmo tonas toks minkštas, švelnus ir melancholiškas, kad nebereikia vaizduoti nei prievartos scenos, nei visų tų žiaurių įvykių vyrų kalėjime, juos iš esmės mums papasakoja garso takelis, priartintas aktoriaus veidas pirmame plane ir galų gale pati tyla, neištransliuotas žodžiais ir veiksmais veikėjų skausmas. Siužetinė linija gana paprasta: jauna mergina tampa nėščia, tačiau jos vaikinas pakištas ir apkaltintas išžaginimu ir įgrūdamas į kalėjimą. Niekas nenori imtis šios bylos, ji kainuoja didžiulius pinigus, o pagrindinė liudytoja išvykusi į Puerto Riką... Kuo viskas gali baigtis? Arba pavyks mylimąjį ištraukti iš kalėjimo, arba ne. Visa kita palikta režisūrinei galiai, kuri išties specifinė, kiek primenanti kitų režisierių manieras, bet bendrame B. Jenkinso kūrinyje tai susisluoksniuoja ir tampa savitu atspalviu.

Kai kurios scenos itin poetiškos ir estetiškai muzikalios, primenančios sąmonės svyravimą atminties labirintuose, todėl pati filmo kompozicija – tai kelionė iš dabarties į praeitį, sudurstyta prisiminimais ir dabarties įvykiais koliažo principu. Tai iš tikrųjų veikia, pavyzdžiui, kad ir gimimo sceną, kada močiutė padeda gimti savo anūkui. Trys kartos ir tas motiniškas pažadas nepalikti mažylio. Išties, atrodo, jau scena lyg idėjiškai nuvalkiota, bet vis tiek emocionaliai veikia tame neteisybės ir brutalumo pasaulyje.

Gražus atmosferinis filmas apie nelengvus laikus.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mėnesiena" / "Moonlight"

Sveiki, skaitytojai,

Netrukus „Kino pavasaris“ pristatys gausybę puikiausių ir naujausių kino filmų, o aš savo ruoštu tęsdamas „Oskarų“ filmų nominantų peržiūras, ryžausi pažiūrėti festivalių favoritu laikomą Barry Jenkins filmą „Mėnesiena“ (angl. Moonlight) (2016), kurio debiutinis ilgametražis filmas tapo tikra sensacija. Pernai liaupsinta lesbiečių drama „Kerol“ taip pat pasiekė didžiules aukštumas, todėl šiemet analogiškai merginas keičia vieno homoseksualo iš juodaodžių kvartalo gyvenimo istorija ir tenka pripažinti, kad šis filmas siužetiškai kur kas įdomesnis ir stipresnis už pernykštį „Kerol“.

Jeigu „Kerol“ blizgėjo prabanga, elegancija, tačiau istorija buvo mirtinai užboksuota teatrališkumu ir sintetinėmis, neįtikinamomis scenomis – atleiskite gerbėjai, – tai „Mėnesienoje“ mes matome nuo pat pradžių ryškiai apibrėžtas socialines, kultūrines ir etnines ribas. Berniuko motina narkomanė, patyčios mokykloje, muštynės, vienatvės ir nesaugumo jausmas įsismelkia į pagrindinio herojaus sielą ir galiausiai tos kasdienės jausenos nulemia visą vaikino likimą. Nerasite čia nei trilerio, nei itin prabangių scenų, nei perdėtos erotikos, tačiau įtikina veikėjų vaidyba, socialinio dugno vaizdavimas, veikėjų tarpusavio santykiai, jų dialogai, juodaodžių kvartalo kultūriniai niuansai. Nelengva LGBT drama tikriausiai taps geriausiu 2016 metais šia tema sukurtų filmų. 

Tiesa, nesu tikras, ar man patiko pati pasakojimo struktūra. Nors anotacijoje sakoma, kad filmas aprėpia visą gyvenimą, tačiau tai melas. Filmas sukarpytas į triptiką: vaikystė, paauglystė ir branda. Tikėjausi tirštesnės istorijos ir konstrukto, tačiau režisieriui rūpėjo ne maniera ir ne apkrovimas, tačiau dėmesys jausmui per gana minimaliai vaizduojamas veikėjo Juan svarbius gyvenimo momentus. Režisieriui scenose pavyko pavaizduoti daug įtampos, kuri, rodos, gimsta iš natūralaus veikėjų vienas prieš kitą nepatogumo jausmo, rodos, netgi tuoj pradės smurtauti, keršyti, bet regis šiuo atveju meilė ir gėris laimi, netgi toje pragariškoje vaikystėje. Nesu tikras, ar filmas visiems patiks, ir visai ne dėl LGBT tematikos, bet dėl akivaizdžių kadrų, natūralių gyvenimo slinkčių. Tai kino juosta mėgstantiems ne tiek įmantrias gelmes, kiek tą tyliai neištartą žodį ir tiesiog būvimą kadre, kai žvilgsnis pasako daugiau nei žodis.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 99/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela