Filmas: "Ar Dievas yra" / "Is God Is"

 

Sveiki!

 

Kai pradėjau žiūrėti režisierės Aleshea Harris filmą „Ar Dievas yra“ (angl. Is God Is) (2026), mane užplūdo toks deja vu. Filmo stilistika tokia sapniška, neapibrėžta, bet jau kažin kur matyta. Ir staiga prisiminiau prieš metus matytą filmą „Nusidėjėliai“, kuris turėjo labai panašią kino tekstūrą, kaip ir šis filmas. Tai tas atvejis, kada juodaodžiai kino kūrėjai kuria filmus su juodaodžiais aktoriais apie juodaodžių pasaulio dalykus. Ir viskas, aišku, su tuo yra labai gerai, turint galvoje, kaip pastaruosius 5 metus JAV nualino visokie rasistiniai ir ksenofobiniai skandalai ir visa tai tapo labai jautru šalyje, tad toks filmų užderėjimas, man regis, nėra atsitiktinis.

 

Grįžtant prie filmo „Ar Dievas yra“, reiktų pasakyti, kad jis nėra sudėtingas, tačiau puikiai pastatytas. Kokybiška produkcija, puikus kameros darbas, įtraukianti istorija apie seserų dvynių keršto istoriją. Suaugusios dvynės, iš pažiūros skirtingos tiek fiziškai, tiek pagal savo charakterį, aplanko savo motiną, kuri paprašo savo mergaičių atkeršyti tėvui, kuris ją ir mergaites padegė prieš daugel metų. Seserys nenoromis, bet pamažu įsitraukia į ilgą keršto kelionę, ieškodamos savo tėvo draugų, buvusių mylimųjų ir paliktų vaikų... Nesuklysiu sakydamas, kad filmas šiek tiek primina Q. Tarantino „Nužudyti Bilą“. Žudymo kelionės punktai ir vis artėjimas prie akistatos su monstru tėvu diktuoja visą šio pasakojimo dinamiką ir ritmą.

 

Filmas prisilaiko smurtinės estetikos. Scenos išties konstruojamos tarantiniškai: viską paaiškinantys pokalbiai, grumtynės, bėgimas ir slėpynės... Visa tai rasite taip, kaip ir pas Tarantiną, tačiau režisierė turi kažin ko savito, savitą braižą. Juk tai gana banali ir paprasta istorija, aiški beveik nuo pat pradžių, tačiau režisierė visa tai mistifikuoja, pvz., leidžia seserims bendrauti kone mintimis, panaudoja „Prisukamo apelsino“ cinizmo aspektus, neapibrėžtumą ir netgi tam tikrus absurdo aspektus, kurie šiai istorijai priduoda sodrumo. Ar filmas labai jau novatoriškas? Tikrai ne. Bet jis kaip pramoginė keršto istorija sukonstruota išraiškingai, pagaviai, sodriai ir įtraukiai. Stebina savo atsargumu, o standartai ir klišės sukuria savitą stilių, kaip kad ir filme „Nusidėjėliai“, orientuojasi į JAV pietų juodaodžių kultūros aspektus. Tai nėra filmas didelis hitas, kurį žūtbūt reiktų pamatyti, tačiau vakarui kaip pramoginis, neįpareigojantis ciniškas kūrinys, turintis savyje žavingos karikatūros ir komikso logikos, manau, neblogai susižiūrės. Ir taip... Abi pagrindinės aktorės gyvenime nėra jokios ugnies nudegintos, tai tik filmui skirtas grimas (jeigu kiltų klausimų).

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Antebellum: Išrinktoji" / "Antebellum"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nesu tikras, kad po šio filmo iškart atsigavau. Tiesą sakant, apie filmą „Antebellum: Ištrinktoji“ (angl. Antebellum) (2020) galvojau taip: eilinis siaubo šlamštelis, kuris kuo puikiausiai tiks „fonui palaikyti“. Filmas, kurio mažas IMDb reitingas, kurio turinį ir formą kritikai vertina pusėtinai. Žinote, pats geriausias dalykas yra tikėtis labai mažai, o gauti su kaupu, nes vos tik prasidėjo filmas, su tuo ilgu slenkančiu puikiu operatoriaus pirmuoju kadru, nebegalėjau atitraukti akių.

 

Tiesą sakant, filmo įspūdį sustiprino tai, kad be pagrindinės aktorės ir dainininkes Janelle Monae pasirodymo daugiau nieko nežinojau, todėl labai nustebau, kad filmo pradžia apie juodaodžių vergijos epochą JAV-ose. Kaip visada filmas apie plantacijose išnaudojamus vergus kelia šiurpą, nes tos sadistinės scenos vis primena, kokie mes galime būti vieni kitiems žiaurūs, tačiau visą filmo pirmąją dalį neapleido jausmas, jog čia kažkas labai ne taip. Kodėl filmas siaubo? Ar čia veikia dvasios? Ar čia kažkokia reinkarnacijos teorija? Ar čia kažkokia keršto prisikėlimo istorija? Laikui bėgant filmas keičia formą ir siužeto vingius ir iš tikrųjų savo keistumu primena „Get Out“ – puikųjį siaubo filmą, nors savo mindfuck galingumu neprilygsta, tačiau pats smagiausias dalykas šiame filme buvo įsijausti ir spėlioti, koks freak‘as tavęs laukia šiame pasakojime.

 

Visgi filmas iki pat galo išlaikė mano dėmesį, tikrai nebuvo, kad žiūrėčiau į laikrodį ir galvočiau, kada šis filmas pasibaigs. Priešingai nei prieš tai žiūrėtas filmas „Enola Holmes“, kuris šiek tiek prailgo dėl savo nuobodumo. Visgi būsiu idėjinių, distopinių ir alegorinių pasakojimų mėgėjas. Šioji keistai neįtikėtina sektantiška politizuota siaubo drama man priminė ne tik praeities istoriją, bet ir šių dienų realijas – rasizmą, moterų išnaudojimą... Ir šiaip esmė yra susieti dirbtinokus socialinius pokyčius, turint galvoje, kad rasizmas vis dar labai gajus kai kuriose šalyse, o demokratiška lygybė vis dar kai kur labai teoriška. Labai puikus Janelle Monae pasirodymas! Pagaliau ji gavo ir atliko pagrindinį vaidmenį ir jis iš tikrųjų įsiminė. Bandau nuspėti visus faktorius, kurie nulėmė tokius prastus filmo vertinimus ir atsiliepimus. Manau, abejingumas temai, atsparumas kiek netikėtiems siužetiniams vingiams ir galbūt tie patys rasistiniai ir maskulistiniai įsitikinimai, kad filmas pernelyg politiškai formuojamasis įrankis, bet, pripažinkime, tai vis tiek gana originali siaubo istorija.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Paslėptos figūros" / "Hidden figures"

Sveiki,

„Oskarui“ nominuotas filmas „Paslėptos figūros“ (angl. Hidden Figures) (2016) pasakoja apie tas svarbias personas, apie kurias taip mažai žino pasaulis, tačiau jos prisidėjo prie pasaulinio progreso – kelionė į Mėnulį, pirmojo skaičiuotuvo ir t. t. Istorijos centre – trys juodaodės moterys, baisiai protingos, tačiau, turint galvoje, kad tai septinto dešimtmečio pradžia, pats Šaltojo karo įkarštis, o juodaodžių teisės dar smarkiai suvaržytos, tai moteris nepaprastai sunku siekti karjeros, nes tenka nugalėti gausybę stereotipų.

Filmas apie realius įvykius ir realias moteris, padariusios NASA karjerą matematikos ir inžinerijos srityje, todėl filme netrūksta istorinių faktų ir įvykių, tačiau filmas geras tuo, kad jis leidžia dirstelėti į tą nematomą pusę – kaip sudėtinga, dabar net atrodo absurdiška, teko nueiti moterims, kad galėtų daryti tai, ką jos moka geriausio. Filme iš esmės plakamos dvi problemos – kaip aplenkti nedorėlius rusus kosmoso užkariavime ir kaip čia pat žemėje įveikti tuos rasinės nelygybės skirtumus, siekiant bendros amerikietiškos svajonės, todėl filmas atrodo itin vykęs, kadangi kelias tarpusavyje susijusios problemos kuria keistai persikertančių tikslų, moralės ir kultūrinių problemų barjerus. 

Filme pasirodo puikiai visiems žinomi aktoriai. Jau ko vertas Kevin Costner vardas! Kirsten Dunst, Octavia Spencer ir kitos... Visgi filmas nėra depresinis, jis perteiktas ta gerąją herojiška holivudine maniera, kuri retkarčiais kine itin erzina, tačiau „Paslėptose figūrose“ kažkaip tinka ir netgi norisi itin jauriose scenose nubraukti vieną kitą ašarą. Manau, šis režisieriaus filmas vykęs kaip ir ankstesnioji komedija „Šventasis Vincentas“ (2014), kuris irgi paliko gerą įspūdį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mėnesiena" / "Moonlight"

Sveiki, skaitytojai,

Netrukus „Kino pavasaris“ pristatys gausybę puikiausių ir naujausių kino filmų, o aš savo ruoštu tęsdamas „Oskarų“ filmų nominantų peržiūras, ryžausi pažiūrėti festivalių favoritu laikomą Barry Jenkins filmą „Mėnesiena“ (angl. Moonlight) (2016), kurio debiutinis ilgametražis filmas tapo tikra sensacija. Pernai liaupsinta lesbiečių drama „Kerol“ taip pat pasiekė didžiules aukštumas, todėl šiemet analogiškai merginas keičia vieno homoseksualo iš juodaodžių kvartalo gyvenimo istorija ir tenka pripažinti, kad šis filmas siužetiškai kur kas įdomesnis ir stipresnis už pernykštį „Kerol“.

Jeigu „Kerol“ blizgėjo prabanga, elegancija, tačiau istorija buvo mirtinai užboksuota teatrališkumu ir sintetinėmis, neįtikinamomis scenomis – atleiskite gerbėjai, – tai „Mėnesienoje“ mes matome nuo pat pradžių ryškiai apibrėžtas socialines, kultūrines ir etnines ribas. Berniuko motina narkomanė, patyčios mokykloje, muštynės, vienatvės ir nesaugumo jausmas įsismelkia į pagrindinio herojaus sielą ir galiausiai tos kasdienės jausenos nulemia visą vaikino likimą. Nerasite čia nei trilerio, nei itin prabangių scenų, nei perdėtos erotikos, tačiau įtikina veikėjų vaidyba, socialinio dugno vaizdavimas, veikėjų tarpusavio santykiai, jų dialogai, juodaodžių kvartalo kultūriniai niuansai. Nelengva LGBT drama tikriausiai taps geriausiu 2016 metais šia tema sukurtų filmų. 

Tiesa, nesu tikras, ar man patiko pati pasakojimo struktūra. Nors anotacijoje sakoma, kad filmas aprėpia visą gyvenimą, tačiau tai melas. Filmas sukarpytas į triptiką: vaikystė, paauglystė ir branda. Tikėjausi tirštesnės istorijos ir konstrukto, tačiau režisieriui rūpėjo ne maniera ir ne apkrovimas, tačiau dėmesys jausmui per gana minimaliai vaizduojamas veikėjo Juan svarbius gyvenimo momentus. Režisieriui scenose pavyko pavaizduoti daug įtampos, kuri, rodos, gimsta iš natūralaus veikėjų vienas prieš kitą nepatogumo jausmo, rodos, netgi tuoj pradės smurtauti, keršyti, bet regis šiuo atveju meilė ir gėris laimi, netgi toje pragariškoje vaikystėje. Nesu tikras, ar filmas visiems patiks, ir visai ne dėl LGBT tematikos, bet dėl akivaizdžių kadrų, natūralių gyvenimo slinkčių. Tai kino juosta mėgstantiems ne tiek įmantrias gelmes, kiek tą tyliai neištartą žodį ir tiesiog būvimą kadre, kai žvilgsnis pasako daugiau nei žodis.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 99/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela