Filmas: "Raganos" / "The Witches"

 Sveiki,

Roberto Zemeckio naujausias 1990 kultinio filmo perdirbinys „Raganos“ (angl. The Witches) (2020) kai kam paliko prieštaringus jausmus. Pats puikiai pamenu savo vaikystę ir tą juostą, kada nuo galvų nusiplėšia būrys moterų perukus ir po jais pasirodo plikagalvės baisuoklės, o mažieji herojai paverčiami peliukais. Šioje naujausioje versijoje Zemeckis daugiau ar mažiau išlaiko pirmtako siužetinę struktūrą ir jau praėjus 30 metų panaudoja spalvingąsias technologijas, kad „Raganos“ būtų dar baisesnės ir šarmingesnės.

Kol visi laukia „Fokus Pokus“ antrosios dalies (ji tikriausiai su tais pačiais aktoriais pasirodys kitąmet), tai šiemet Netflix nustebino pateikdama „Raganų“ naują variantą. Nesistengsiu lyginti su ankstesniuoju, nes siužetą vos tik pamenu, tačiau šioji versija nėra jau tokia prasta, kaip teigia kai kurie internautai. Daug ką paperka šarmingosios ir charizmatiškosios Anne Hathaway prancūzišku akcentu rėkiančios raganų karalienės vaidmuo. Ji išties gimusi vaidinti blogietes tokio tipažo filmuose, prisiminkime jos flegmatiškąją Baltąją karalienę iš „Alisos stebuklų šalyje“, tačiau aktorei puikiai sekasi ir draminiai vaidmenys. Puikioji Octavia Spencer, „Oskaro“ laureatė taip pat atlieka be didesnių pastangų šiltos močiutės vaidmenį.

Visgi visumoje filmas yra pasaka, kurioje nėra teisingos pabaigos ir vaikai nebeatvirsta į vaikus, tačiau jie priima peliukų formas ir prigimtį, todėl filmą galima žiūrėti su šeima, ūgtelėjusiais vaikais, tarkim, nuo kokių septynerių-aštuonerių metų, kurie jau internete tiek visko prisižiūrėję, kad „Raganos“ bus tik kaip pabarstukai ant torto. Čia rasite ir siaubo, ir efektingos pasakiškos įtampos, pavojų, nuotykių, spalvingų pasakiškų siužetų... Viskas suplakta ir pateikta, sakyčiau, itin vykusiomis proporcijomis, jog šioji versija tiesiog verta būti dar viena Helovino filmų kolekcijos klasika.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 5.4

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Pirmyn" / "Onward"

Sveiki,

„Monstrų universiteto“ (2013) kūrėjas Dan Scanlon dar šiemet pristatė naujausią savo animacinį darbą visai šeimai „Pirmyn“ (angl. Onward) (2020), kuriame vėlei remiasi fantastiškomis, mitologinėmis ir siaubūnų bei pabaisų pasaulio keistenybėmis, kurios turi labai didelių panašumų su žmonių civilizacija. Esminė šios istorijos dilema: praeities pasaulio stebuklus išstūmė išmaniosios technologijos, tingus, pernelyg paprastas ir primityvus „žmogiškasis“ gyvenimas, kada su laiku pamirštami magiški ir nuotykių adrenaliną teikiantys pavojai.

Ar tai filmas apie didvyrius? Tam tikra prasme taip. Visumoje turime gana primityvoką naratyvą: paauglys ilgėsi mirusio tėvo, tačiau gyvenime ir mokykloje jaučiasi nevykėliu ir nepasitikinčiu savimi. Hario Poterio efektas, tik kažkaip Poteriui pavyko išvengti to susikūprinusio nykaus paauglio įvaizdžio, o štai animaciniame pasaulyje vis dar gajus pilkiaus įvaizdis. Ko reikia, kad jaunuolis įgautų pasitikėjimo savimi? Ogi kokių nors išbandymų, pavojų, nuotykių, kuriuose jis sau įtikėtų esąs nepakartojamas. Taigi turime didaktinę pamokėlę vaikams, kad viskas šiame pasaulyje įmanoma, tik reikia... rizikuoti, išeiti iš komforto zonos. Kaip filme rizikuoja pagrindinis veikėjas, tiki savo jėgomis... ir visas kitas nuvalkiotų nuotykių aistros prifarširuotas minčių lietus, kokį galime visur pamatyti. Lyg ir nieko naujo. Jeigu atidžiai pažiūrėsime, filmas gan vidutiniškas, naujų idėjų vargiai ar čia rasite, o tuo labiau nesitikėkite, kad filmas pamokys ar įkvėps ko nors naujo, bet galiausiai tai tampa labiau pramogos dalimi ir senų tiesų priminimu. Tačiau, metams bėgant, darosi akivaizdu, kad realybė, kada nevykėliai tampa miestelio didvyriais, lieka alternatyviosios realybės dalimi, todėl galima įstrigti tame dirbtiniame dirbtinų didvyrių pasaulyje, tad vaikams gal derėtų paaiškinti, su kuo realiai valgoma druska. Kitą vertus, mums tėvai neaiškino, kodėl žalinga rūkyti, kai rusiškame „multike“ vilkas dūmydavo gaudydamas zuikį, ir užaugome pažindami pasaulį be moralizavimų ir aiškinimų.

Visgi grįžtu prie filmo turinio. Esminis filmo naratyvas yra dviejų skirtingų brolių draugystės išbandymas, tempiant makabriškai mirusio tėvo kojas. Jiedu naiviai bando atgaivinti viso mirusio tėvo projekciją burtais, kol nenusileido saulė. Meilės ryšys yra atraminis ir esminis, jis vienija visą šeimą, jis ir moralės, ir laimės katalizatorius, būdas atsikratyti „įsiėdusių“ baimių. Gražus pasiaukojimas pabaigoje gali pravirkdyti, (tiesą sakant, „aprasojo“ ir mano akys), netgi suvokiant, kad realybėje taip nebūna ir viskas tiek primityvu, kad belieka tik pavydėti ir guosti save, jog banalybės vis dar gali įkvėpti suaugusius žiūrovus ne ką mažiau nei „Kino pavasario“  unikalios kino juostos. Šiaip mėgstu tokią animaciją. Filmukas vertas vakaro su šeima, nors, sakau, stebuklų nesitikėkite.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ma" / "Ma"

Sveiki,

Siaubo trileris „Ma“ (angl. Ma) (2019) tikriausiai daugelį viliojo į kino teatrus patirti  tos įtampos, kurią žadėjo filmo anonsas, tačiau, kaip ir daugelis tokio žanro filmų, linkę mus apvilti, nuliūdinti, graužtis išmetus pinigus į balą... Amerikietiško komercinio stiliaus trilerio centre – apkūni veterinarijos darbuotoja, iš praeities turinti daugybę mokyklinių nuoskaudų, kurių iki šiolei negali pamiršti. Vakar kaip tik perskaičiau visai įdomų straipsnį, kad pažeminimas yra didžiausia žmogui psichologinė trauma, kuri dažnai priveda prie savižudybės ar noro kerštauti.

Keršto filme pagrindiniu smuiku griežia „Oskaru” įvertinta aktorė Octavia Spencer, kuri šiam vaidmeniui vėlei, atrodo, be didesnių pastangų atlieka sutrikusios, įskaudintos ir sadistiškai besielgiančios matronos vaidmenį. Visgi žvelgiant į filmo visumą, tą bandymą sukelti įtampą ir kartu nepadorų gėdos jausmą, kai suaugusi moteris girdo mokyklinio amžiaus jaunuolius, atrodo, išties veikia, tačiau jau nuo pat pradžių galima pasigesti įdomesnių ir gilesnių Ma elgesio analizės ir motyvų pateikimų. Viskas pusiau helovyninė pramoga: truputį nuotykis, truputį kraupu, o visa tai galėjo virsti išties į kažin kokį neblogą trilerį apie žmogų, kurį mokyklinės patyčios pavertė monstru. Paviršutiniu žvilgsniu, atrodo, kad taip ir yra, tačiau pramoginio žanro diskursas neleidžia išties būti pačia Ma, leidžia tik ja bodėtis, šlykštėtis, jausti nerimą, įtampą, bet neleidžia iki galo išgyventi jos patirties, kaip, pavyzdžiui, geba lengvai daryti europietiškasis kinas...

Filmas apie jaunuolių nebrendylų gaują, kurie gauna į kaulus nuo sadistės matronos, gal ir pritrauks ne vieną masinio kino žiūrovą, tačiau pasitenkinimo visumine istorija, kažin, ar paliks įsimintiną. Be pagrindinės aktorės natūros tikriausiai likusios filmo sudedamosios dalys bus pernelyg paviršutiniškos, labiau nuotykis siaubų kambarėlyje, kuriame tik atsainiai užgaunamos nagiukais psichologinės arfos stygos – na, nesuskamba gerai šioji muzika, nesuskamba...

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vandens forma" / "The Shape of Water"

Sveiki,

Tik šiandien sužinojau, kad vakar matytas filmas „Vandens forma“ (angl. The Shape of Water) (2017) nominuotas net dvylikai „Oskarų“! Žinoma, filmas visų jų negaus, tačiau mane itin stebina toks dosnumas šiam filmui, kuris, beje, puikiai atlaikė didžiausius kino ir televizijos apdovanojimus, tai vis išsiverždamas, tai vis užleisdamas pozicijas kitiems.

Filmas pasakoja lyg kažkur regėtą istoriją. Mergina įsimyli pabaisą lyg iš pasakos „Gražuolė ir pabaisa“, bet lyg ir ne visai... Amfibija ir nebylė Šaltojo karo metu Amerikos laboratorijoje – puiki terpė kurti atmosferą! Tiesą sakant, režisieriui Guillermo del Toro labiausiai ir sekasi kurti atmosfera, tą rodo jo be galo vizualiai mielas atmosferinis filmas „Purpurinė kalva“, kuris absoliučiai nuvilia siužetiškai, nes nė iš tolo nepaliečia žiūrovo širdies... Gausios nominacijos „Vandens forma“, regis, davė pagrįstų lūkesčių, kad režisierius suprato ano filmo klaidą ir „pasitaisė“ tarsi grįždamas prie savo geriausio filmo „Pano labirintas“ receptūros, bet pažiūrėjus filmą tenka gūžtelėti, kad režisierius siužetiškai pernelyg atsargus, pasigedau „Pano labirinte“ esančio kontekstinio aštrumo...

„Vandens forma“ vėlgi yra atmosferinis filmas, kone komisinio žanro, kur susikerta mokslinė fantastika ir meilės drama – šaunu, kad filmas primena spalvinimo knygutę, smagu, kad ir tai pasaka suaugusiems, kur nevengiama ir nuogo kūno, ir pašmaikštavimo apie antrą galą, ir LGBT tematikos. Žinoma, siužetiškai tai kur kas geresnis filmas už „Purpurinę kalvą“ ir kai kurių nominacijų filmas tikrai vertas, ypač vizualizacijos klausimais bei puikiosios Sally Hawkins vaidyba, kurią praktiškai žinojau tik iš „Meškiuko Pedingtono“, tačiau neapleidžia jausmas, kad filmui kažko stinga.

Viskas pernelyg teisinga, tarsi viskas būtų savo vietose, visi įvykiai „sukritę“ į patogius vyksmo etapus, todėl atrodo kaip pop muzikos kanonas – žinai, kada siužetas „paaštrės“, kada bus įterpta romantinė scena, žinai, kada bus kulka, kada bus netektis, kada bus humoras... Tai rodo, kad filmui tiesiog stinga provokacijos, stinga, kad žiūrovas pasijaustų chaotiškame ir nesuspėjamame pasaulyje (kaip buvo „Pano labirinte“) – manau, „kaltas“ tiesiog klaikus žanro taisyklingumo laikymasis, tad jokio proveržio šiame filme nėra. Mano galva, visgi geriausi metų filmai turėtų būti nominuoti kaip novatoriški, o šiame filme kaip kokiame „Hugo išradime“ – viskas pernelyg nucackinta...

Nepaisant visko ir suvokus, kad filmas yra žanro įkaitas, aš žiūrėdamas tą pamiršau. Kartu su S. Hawkins išgyvenau jos teatralizuotą nebylystės siaubą ir romantiką. Ypatingai žavingas šio filmo garso takelis, kuris laikinai leido pasijusti kaip tikroje pasakoje. Manau, jeigu šį filmą būčiau žiūrėjęs ne kino teatre, jis būtų palikęs ne tokį stiprų emocinį įspūdį, tačiau šįkart pasidaviau ir filmui priekaištų didelių neturiu: tai iš esmės filmas malonumui, kokybiškas Holivudas. Labai puiku, kad pagrindinė aktorė ne kokia mielo veidelio iš serijos „seksualiausia aktorė 2017-ieji“, o tiesiog paprastos išvaizdos S. Hawkins. Jeigu „Oskarą“ gavo už pasišokinėjimus vasarine suknele E. Stone, kodėl to negali padaryti S. Hawkins?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pašiūrė" / "Trobelė" / "The Shack"

Sveiki,

Kai prieš septynerius metus lietuviškai pasirodė Wm. Paul Young knyga „Trobelė“, visi bėgo jos pirkti ir skaitė ją daugelis net autobuse – reto fenomeno knyga su detektyviniais elementais apie atleidimą ir „susitikimą“ su Dievu. Neseniai šį alegorinį kūrinį ekranizavo Holivudas, pristatęs kaip filmą „Pašiūrė“ arba „Trobelė“ (angl. The Shack) (2017).

Kiek pamenu, knyga man išties patiko dėl greito skaitymo ir įsitraukimo, tačiau, kaip ir daug žadančios paantraštės apie gyvenimo pasikeitimus, tebuvo dar vienas reklaminis triukas. Niekas po šios knygos, o tuo labiau po šio „prasmingo“ filmo žmogaus gyvenime nepasikeis. Knyga, žinoma, turi didesnė įtaigos ir poveikio, nei šis filmas. Filmo scenarijus gal kiek ir intriguoja, tačiau filmo realizavimas ganėtinai pataikaujantis masinės kultūros vartotojams. Veikiau filmas išėjo kaip gražiai patrauklus paveiksliukas, nei sakralus ir netikėtas alegoriškas kūrinys.

Nufilmuotas stačiai nuvalkiota holivudine maniera, mano galva, kiek nustekeno pačią istoriją. Filosofinė gelmė ir negalėjo būti kažin kokia beribė, nes pati knyga, gerai ją paknebinėjus, afišuoja labiau idėjinę formą, o ne turinį. Pagrindinį vaidmenį sukūrė puikusis „Įsikūnijimo“ (2009) aktorius Sam Worthington bei „Oskaro“ laureatė Octavio Spencer, kurie iš esmės pademonstravo neįsimenančius vaidmenis, kadangi juose daug teatrališkumo, pauzavimo ir kitų negyvų dalykų, kurių pilna holivudinio turinio filmuose. Bet ko gi norėti iš tokio fantastinio filmo? Tai tarsi naujasis Piteris Penas tik kiek kitoks patosas. Iš esmės filmas labai tinkantis šeimai, nes jo istorija apima įvairaus amžiaus tarpsnio žiūrovų amplitudę, tačiau norintiems įdomesnio turinio, manau, kad yra tikrai vertesnių ir geresnių filmų už „Pašiūrę“.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 32/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslėptos figūros" / "Hidden figures"

Sveiki,

„Oskarui“ nominuotas filmas „Paslėptos figūros“ (angl. Hidden Figures) (2016) pasakoja apie tas svarbias personas, apie kurias taip mažai žino pasaulis, tačiau jos prisidėjo prie pasaulinio progreso – kelionė į Mėnulį, pirmojo skaičiuotuvo ir t. t. Istorijos centre – trys juodaodės moterys, baisiai protingos, tačiau, turint galvoje, kad tai septinto dešimtmečio pradžia, pats Šaltojo karo įkarštis, o juodaodžių teisės dar smarkiai suvaržytos, tai moteris nepaprastai sunku siekti karjeros, nes tenka nugalėti gausybę stereotipų.

Filmas apie realius įvykius ir realias moteris, padariusios NASA karjerą matematikos ir inžinerijos srityje, todėl filme netrūksta istorinių faktų ir įvykių, tačiau filmas geras tuo, kad jis leidžia dirstelėti į tą nematomą pusę – kaip sudėtinga, dabar net atrodo absurdiška, teko nueiti moterims, kad galėtų daryti tai, ką jos moka geriausio. Filme iš esmės plakamos dvi problemos – kaip aplenkti nedorėlius rusus kosmoso užkariavime ir kaip čia pat žemėje įveikti tuos rasinės nelygybės skirtumus, siekiant bendros amerikietiškos svajonės, todėl filmas atrodo itin vykęs, kadangi kelias tarpusavyje susijusios problemos kuria keistai persikertančių tikslų, moralės ir kultūrinių problemų barjerus. 

Filme pasirodo puikiai visiems žinomi aktoriai. Jau ko vertas Kevin Costner vardas! Kirsten Dunst, Octavia Spencer ir kitos... Visgi filmas nėra depresinis, jis perteiktas ta gerąją herojiška holivudine maniera, kuri retkarčiais kine itin erzina, tačiau „Paslėptose figūrose“ kažkaip tinka ir netgi norisi itin jauriose scenose nubraukti vieną kitą ašarą. Manau, šis režisieriaus filmas vykęs kaip ir ankstesnioji komedija „Šventasis Vincentas“ (2014), kuris irgi paliko gerą įspūdį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Zootropolis" / "Zootopia"

Sveiki, skaitytojai,

Vis nepraleidžiu su šeima pažiūrėti kokio nors animacinio filmo – šis žanras man patinka, nes jis apjungia visos šeimos „skonio reikalą“ ir nereikia peštis, kurį filmą šį vakarą žiūrėsime. Šiemet pasirodęs filmas „Zootropolis“ (angl. Zootopia) (2016) iš tikrųjų vienas geresnių didžiojo animacinio kino pasirodymų šiemet. Lapinas ir kiškelis imasi detektyvinio reikalo ir tikriausiai tokia kontrastinga pora turėtų priminti ištisas analogiškas serijas „Tomas ir Džeris“ ar rusiškąjį „Na, palauk“, tačiau nė kiek neprimena. Scenarijus gerai detektyviškai išrutuliotas ir labiau primena suaugusiųjų filmą, nei smurtu ir lenktynėmis grįstas beprasmes gaudynes.

Didžiulis civilizuotų žvėrių miestas iš esmės primena mūsų didžiulius miestus su analogiška valdymo sistema, tik kad vietoj žmonių esama žvėrių. Policininkė triušelė, į kurią niekas rimtai nežiūri, pasirodo, turi didelį talentą detektyviniams tyrimams, o ji čia dar susidraugauja su suktu lapinu... Istorija konstruojama kaip filme „Batmenas“, kai staiga mieste ima dingti žmonės, atsiranda „sužvėrėjimo“ sindromas, tad triušiui tenka surasti šios problemos židinį. Lyg ir nieko pernelyg ypatingo, sakytume, nėra, tačiau filmas parengtas išties gerai ir apgalvotai. Visų pirma patrauklūs ir įdomūs personažai, nemažai juokingų situacijų ir stereotipinių juokelių apie šablonais charakterizuojamus triušius, lapinus ir kitus gyvūnus... Aš asmeniškai labiausiai kvatojausi, kai pagrindiniai personažai apsilankė banke, kuriame dirba tinginiai – na, nerealiai taikli situacija, maniau, po jos nebegalėsiu atsigauti, nes juoko priepuolis buvo nevaldomas...

Apskritai kalbant tai tikrai geras, nebanalus filmas visai šeimai, kuriame detektyvinė-kriminalinė istorija veda žiūrovą į priekį, o šmaikštūs ir kartais problemų prislėgti veikėjai sukuria šmaikščiai didaktines scenas. Man labai patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela