Filmas: "Pirmyn" / "Onward"

Sveiki,

„Monstrų universiteto“ (2013) kūrėjas Dan Scanlon dar šiemet pristatė naujausią savo animacinį darbą visai šeimai „Pirmyn“ (angl. Onward) (2020), kuriame vėlei remiasi fantastiškomis, mitologinėmis ir siaubūnų bei pabaisų pasaulio keistenybėmis, kurios turi labai didelių panašumų su žmonių civilizacija. Esminė šios istorijos dilema: praeities pasaulio stebuklus išstūmė išmaniosios technologijos, tingus, pernelyg paprastas ir primityvus „žmogiškasis“ gyvenimas, kada su laiku pamirštami magiški ir nuotykių adrenaliną teikiantys pavojai.

Ar tai filmas apie didvyrius? Tam tikra prasme taip. Visumoje turime gana primityvoką naratyvą: paauglys ilgėsi mirusio tėvo, tačiau gyvenime ir mokykloje jaučiasi nevykėliu ir nepasitikinčiu savimi. Hario Poterio efektas, tik kažkaip Poteriui pavyko išvengti to susikūprinusio nykaus paauglio įvaizdžio, o štai animaciniame pasaulyje vis dar gajus pilkiaus įvaizdis. Ko reikia, kad jaunuolis įgautų pasitikėjimo savimi? Ogi kokių nors išbandymų, pavojų, nuotykių, kuriuose jis sau įtikėtų esąs nepakartojamas. Taigi turime didaktinę pamokėlę vaikams, kad viskas šiame pasaulyje įmanoma, tik reikia... rizikuoti, išeiti iš komforto zonos. Kaip filme rizikuoja pagrindinis veikėjas, tiki savo jėgomis... ir visas kitas nuvalkiotų nuotykių aistros prifarširuotas minčių lietus, kokį galime visur pamatyti. Lyg ir nieko naujo. Jeigu atidžiai pažiūrėsime, filmas gan vidutiniškas, naujų idėjų vargiai ar čia rasite, o tuo labiau nesitikėkite, kad filmas pamokys ar įkvėps ko nors naujo, bet galiausiai tai tampa labiau pramogos dalimi ir senų tiesų priminimu. Tačiau, metams bėgant, darosi akivaizdu, kad realybė, kada nevykėliai tampa miestelio didvyriais, lieka alternatyviosios realybės dalimi, todėl galima įstrigti tame dirbtiniame dirbtinų didvyrių pasaulyje, tad vaikams gal derėtų paaiškinti, su kuo realiai valgoma druska. Kitą vertus, mums tėvai neaiškino, kodėl žalinga rūkyti, kai rusiškame „multike“ vilkas dūmydavo gaudydamas zuikį, ir užaugome pažindami pasaulį be moralizavimų ir aiškinimų.

Visgi grįžtu prie filmo turinio. Esminis filmo naratyvas yra dviejų skirtingų brolių draugystės išbandymas, tempiant makabriškai mirusio tėvo kojas. Jiedu naiviai bando atgaivinti viso mirusio tėvo projekciją burtais, kol nenusileido saulė. Meilės ryšys yra atraminis ir esminis, jis vienija visą šeimą, jis ir moralės, ir laimės katalizatorius, būdas atsikratyti „įsiėdusių“ baimių. Gražus pasiaukojimas pabaigoje gali pravirkdyti, (tiesą sakant, „aprasojo“ ir mano akys), netgi suvokiant, kad realybėje taip nebūna ir viskas tiek primityvu, kad belieka tik pavydėti ir guosti save, jog banalybės vis dar gali įkvėpti suaugusius žiūrovus ne ką mažiau nei „Kino pavasario“  unikalios kino juostos. Šiaip mėgstu tokią animaciją. Filmukas vertas vakaro su šeima, nors, sakau, stebuklų nesitikėkite.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela