Maištinga Siela: Motyvacijos pelenų barstymai, o gal atsinaujinimai?

Sveiki,

Bandau surasti bent vieną priežastį, kodėl turėčiau norėti toliau tęsti rašyti šį blogą. Paskutiniu metu pagalvoju: juk niekas nepastebės ir net nepamatys. Nebent keli, kurie vis pašniukštinėja, o likę apsilanko per paiešką tik reikiamu klausimu. Bet esminis klausimas yra: o ar man bereikia šio saito, tarnavusio daugiau nei 10 metų?

Jaučiu savyje vis mažesnį poreikį žiūrėti kino. Nebent „ant durnumo“, kokią kvailą komediją, kad sukelt sau juoką. Nebesinori net skaityti. Jausmas keistas. Lyg išduočiau visa tai, ką ilgai maniausi tikįs, dabar tai atrodo tolstančios aktualijos. Nebesinori vaikytis naujų knygų, nebesinori sužiūrėti svarbiausių ir įdomiausių filmų, tad klausiu: kas man pasidarė? Ko aš iš tikrųjų noriu (turiu/privalau) norėti? Ogi nežinau! Kažko kito. Kažko, ko niekada manyje nebuvo patirta arba buvo primiršta; kažkokio iššūkio, pokyčio, kuris sugriautų mano paties senuosius standartus, pasistatytus įsitikinimus.

Tai nereiškia, kad Maištinga Siela užsidarys visai ir išnyks visi įrašai. Nebūtinai bus ir nauji. Galbūt tai iš tikrųjų taps mano asmeniniu labiau dienoraščiu. Dvejonėmis. Aišku, jeigu suvirpės ranka ką nors perskaityti ar pažiūrėti, gal ir pasidalysiu, tačiau jaučiu, kad prislopau. Nebeįdomu vis siurbti tą meną į save ir tučtuojau dalytis, daryti įrašą. Kam visa tai man? Ką aš noriu šioje tuščioje erdvėje užpildyti ir imituoti, tarkim, kad užpildau save? Ogi neužlopomą tuštumą, kažkokią alternatyvią tikrovę, kurią galima prifarširuoti kaip žąsį šventėms, bet tai tam tikra saviapgaulė, bent jau šiandien man taip atrodo. Nebefunkcionalu ir nebeeksploatuojama iš kažkada patirto pasitenkinimo, kad iš tikrųjų save užkemši dirbtinoka „prasme“ kaip dešrą. Kitą vertus, Maištinga Siela visada buvo bėgimas nuo savęs ir nuo akistatos su gyvenimu. Žinokit, tai suvokti ir nebeturėti ką parašyti nėra jau taip baisu. Kiek liūdna, nes vis tiek nėra savęs kuo užlopyti. Kiauras oro balionas, ieškantis pavėjui nusileisti, o nusileisti reikia, kad galėtum susilopyti.

Paskutiniu metu tik ilsiuosi, tik šmirinėju, tik stebiu pasaulį ir tikriausiai bandau patikėti, kad galiu nutupdyti savo oro balioną negaudamas galo. Pagalbos randu visur kaip akla višta grūdų, bet labai trumpalaikės, tokios, pvz., kaip vietoj nušvitimo pasisekus ligonio palatoje pamatyti pilkšvą lempų šviesą prieš vėlei panyrant į komą.

Gal nėra taip jau ir blogai. Žodžiai paguodžia. Irgi laikinai. Bent šis tas. Kaip vienoje autobusų stotyje aptiktoje senoje knygoje Bernardinai.lt  „Aštuntoji diena“ Giedrė Kazlauskaitė eseistikoje rašė: „Aš žinau, kad Dievas didesnis už viską. Jis didesnis už mamas ir tėčius, už mano ligoninę, už parką, aptvertą tvora, už šitą karališką miestą. Jis didesnis už jūras, nesutalpinančias mūsų beprotybes, už visas žvaigždes ir už visą besiplečiančią visatą. <...> Už gyvenimą, kuris sutelpa į du žodžius, už mirtį, kuri ateina žydint kaštonams, už visas pasaulio religijas, maldas, likimus. Šitas didesnis Dievas mus išsaugos. Jis didesnis už mūsų skausmą (p. 207).“

Jūsų Maištinga Siela