Aktualijos: tekstiniai autentiški blogeriai nyksta ir miršta, o internetas tampa dirbtinio intelekto sterilia erdve (Maištingos Sielos saito likimas)

 

Sveiki, mieli ir brangūs skaitytojai.

 

Šį blogą rašau beveik be esminių ir didelių pertrūkių nuo 2009 metų. Per 2025 metus parašiau rekordinį įrašų – net 1114 įrašų! Ne visais jais didžiuojuosi, tikrai, bet kai kurie iš jų yra tų dienų emocinis atspindys, savotiškas konservavimas ir archyvavimas, bet, velniai rautų, 1114 įrašų! Tai prilygsta kelerių metų ir dar truputį labai produktyviam kiekiui, tačiau, nepaisant produktyvumo, vis dažniau ir dažniau susimąstau, o ką apskritai duoda man ši veikla? Pastebėjau inertišką didesnį norą fiksuoti ir „dėti į internetą“, o juk viskas, kas internete, galima sakyti, yra ne amžina. Juk vieną diena blogspot.com, prie kurio „pririštas“ šis saitas, vieną dieną gali paskelbti, kad nutraukia palaikymą ir visi tie įrašai pranyks.

Vis dažniau jaučiu, kad tekstiniai įrašai nyksta, sparčiai kaip kokia retenybė. Vien „numarintų“ lietuviškų knyginių blog‘ų yra tiek daug, kad jau sunku būtų įvardyti, kurie šiuo metu yra aktyvūs. Tekstiniai blogai nebepajėgūs konkuruoti su YouTubėje esančiais vaizdiniais kanalais, vis mažiau skaitančių įrašų, o suaktyvėjus per 2025 metus dirbtinio intelekto turiniui, vis labiau pasikliaujama tiesiog sugeneruotų tekstų turiniu. Mes, tekstiniai blogeriai, gangrenuojame ir pamažu tyliai mirštame, o rinkai reikia naujovių, didesnės įtraukties, daugiau vaizdų ir neapsunkintų tekstų, kurie apsiribotų tiesiog kokia nors emocijas padirginančia žinute. Mes nenorime mąstyti, nes tai vargina, geriau lai mums suteikia emocijų ir nesudėtingo turinio.

 

Manau, kad tai vienos didžiulės eros pabaigos pradžia. Kaip sakė Paulius Gritėnas, internetas tampa vienu dideliu dirbtinio intelekto šiukšlynu. Greitai mums nerūpės autorinė muzika, kino filmų autentika, nes viską mums be didelio intereso sugeneruos algoritminiai parametrai. Kai apie tai mąstau, man darosi liūdna,  nes tuo metu internetas iš tiesų buvo įdomus, o turinys autentiškas, nenuvalkiotas, atrandamas su nuostaba, tai buvo era, kurios mūsų vaikai paaugę jau nebesupras. Kaip, beje, ir daugelį kitų dalykų. Internetas sintetinasi, interneto duomenų šaltiniai parašyti tvarkingai, pasiekiami ranka, bet nebegyvi, pataikaujantys, prisitaikantys, dalykiški ir dėl to, sakyčiau, iš dalies nuviliantys, nes nebėra prieš ką protestuoti, nebent prieš vieną ir tą patį TĖVĄ, iš kurio ritasi dabar nauja interneto era. Kitą vertus, ar tai nėra paskata atsitokėti ir išeiti iš vis nuolat pildomo šiukšlyno, atsikvošėti ir pradėti vertinti autentiškumą ir unikalumą? Manau, yra galimybė „atgal į internetą!“, bet tik po to, kai kiekvienas iš mūsų pajusime, kaip pilnėdamas ir daugindamas triukšmą ištuštėja internetas, kaip pamažu viskas suvienodėja, nusistovėja, nebestebina, darosi nuobodu.

 

Norėjosi pozityvaus įrašo, tačiau tikiu, kad apsilankymų „Maištingoje sieloje“ ir toliau dėsningai bei drastiškai mažės, nes tekstiniai blogeriai negali prisitaikyti, jie priversti rašyti tik sau ir archyvuoti be dėmesio ir įsitraukimo, būti interneto paribiuose, būti senamadiški, atgyvenę. Mes iš tikrųjų visi pamažu mirštame, o kai mirštame, išeiname kitur... arba nutylame. Internetinė erozija arba, kaip pasakytų naujosios kartos viešosios nuomonės formuotojai: vyksta natūrali atranka. Maištingos Sielos ateities prognozės nėra džiugios.

 

Maištinga Siela

Maištingos sielos filmų pasirinkimas: Kino pavasaris 2022!

 

Sveiki,

Beveik paskutinę dieną susipirkau bilietus ir susidėliojau sau Kino pavasario 2022 programą. Šiek tiek pasidairiau į kitų rekomendacijas, bet iš esmės dauguma filmų atsirinkau tiesiog pats. Daug įtakos turėjo režisierių retrospektyva, jau matytų jų darbų palikti įspūdžiai, kai kurie tiesiog dėl apdovanojimų, pastarieji dažnai nenuvilia. Šiemet dalį filmų žiūrėsiu teatre, dalį namuose. Dėl to, ką žiūrėsiu namuose, nesu iki galo nusprendęs, tad iš šio sąrašo tikriausiai dominuoja filmai, kuriuos matysiu kino teatre.

Kino pavasaris – dvejus metus laukta kultūrinė puota. Tai lyg ir tradicija, kai išeini iš kino salės, eini gatvėmis, beveik jau sutemę, bet vis tiek jauti tą orą, pavasarį ir tave lydintį emocinį foną, kurį palieka matytas filmas. Kas šito nepasiilgo? Aš pasiilgau.

Štai ką šiemet ketinu pamatyti.

„Pirmoji karvė“ (First Cow)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7952-pirmoji-karve

„Anetė“ (Annette)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7804-anete

„Memoria“ (Memoria)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7813-memoria

„Saulėlydis“ (Sundown)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7840-saulelydis

„Vestuvės“ (The Wedding / Day Wesele)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7949-vestuves

„Blogiausias žmogus pasaulyje“ (The Worst Person in the World / Verdens verste menneske)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7805-blogiausias-zmogus-pasaulyje

„Svečiuose“ (Speak No Evil / Gæsterne)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7809-sveciuose

„Ties virimo riba“ (Boiling Point)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7838-ties-virimo-riba

„Gerasis bosas“ (The Good Boss / El Buen Patrón)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7844-gerasis-bosas

„Mažytė mama“ (Petite Maman / Petite maman)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7807-mazyte-mama

„Likimas ir fantazijos“ (Wheel of Fortune and Fantasy / Guzen to Sozo)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7802-likimas-ir-fantazijos

Kadras iš filmo "Gerasis bosas".

Kadras iš filmo "Saulėlydis".

Kadras iš filmo "Vestuvės".

Kadras iš filmo "Memoria".

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga siela: jubiliejinis 5000 įrašas!

 Sveiki,

 

Nemaniau, kad sulauksiu tokios dienos, kad pasakysiu: aš tai padariau! 5000 internetinių įrašų per... Dieve brangus! Per beveik 14 metų! Puikiai prisimenu, kaip 2012 metais dariau įrašą, kad pagaliau pasiekiau 1000 įrašų ir jausmas buvo geras, o dabar? Jausmas toks, kad šis portalas tapo kažkokiu gyvenimo priedu, kuriame galiu perteikti viską, kaip vienas komentatorius kažkada parašė: „viską, ką suvartoji!“. Kultūra ne tik vartojama, ji iš dalies ir patiriama, todėl man smagu visada iš bet ko padaryti tam tikras išvadas, reflektuoti, nes tai mano kitas, galima sakyti, universitetas.

 

14 metų, kai gyvuoja „Maištinga siela“, sukaks tik birželio mėnesį, šiandien 5000-sis įrašas. Nors puslapis švęs paauglystės, galima sakyti, viduriuką, man tai tokia sena veikla, kad sunku apsakyti. Bandau prisiminti, kiek sykių galvojau, kad nieko neberašysiu, ištrinsiu, paliksiu taip, kaip yra ir niekas nepasiges, bet... Matyt, per tuos 14 metų išaugau ir iš to. Jeigu neturiu, ko parašyti (arba nenoriu), tai ir nerašau, ir su tuo viskas yra gerai.

Labai prie puslapio plėtros prisidėjo facebooko puslapio atsiradimas, bendradarbiavimas su leidyklomis, jūsų komentarai. Tai ne vien tik man. Tai ir jums. Ne visais ir ne visada savo įrašais galiu pasidžiaugti, kai kurie atrodo be prasmės, arba netgi užimantys pernelyg griežtą poziciją, arba neturintys išliekamosios vertės, bet į visa tai esu linkęs žiūrėti kaip į procesą, kuris kažkur galiausiai mane visada vedė, veda ir ves.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela apie festivalį "Kino pavasaris 2021": įspūdžiai, komentarai, rekomendacijos

Sveiki,

Štai man „Kino pavasario“ festivalis ir baigėsi. Pamačiau 21 filmą ir esu tuo labai patenkintas. Tikriausiai, jeigu ne pandemija, nebūčiau galėjęs pamatyti tiek filmų ir rinktis iš viso repertuaro bet kuriuo man patogiu paros metu, tačiau, neslėpsiu, kad jau antri metai iš eilės pasigendu ir kino teatro ceremoniškumo, kvapo, garsų ir spalvų.

Iš kai kurių savo kolegų jau girdėjau ir skaičiau, kad šiemet „Kino pavasaris“ savo asortimentu kaip niekad nykus, kad filmai maždaug „vidutiniokai“ ir nėra tokio, kuris priblokštų ir sukrėstų, nustebintų, verstų nepaliaujamai mąstyti. Gal išlepome? Gal nuo karantino atbukome? Trūksta kino teatre sukurtos ypatingos papildančios atmosferos? Norime vis tik geriau, originaliau, aštriau. Man visgi šis „Kino pavasario“ sezonas patiko, jame radau visko, ko norėjau.

Pradžioje festivalio organizatoriai pristatė tirpstančio ledo instaliaciją ir ji man vėlei patiko. Pats festivalis, jo koncepcija kėlė klausimą: verčiau veikti ar būti? Tokie egzistenciniai klausimai, palyginus su praėjusių metų tema apie ateitį, manau, ypač aktualūs pandemijos metu uždarytiems žmonėms, kuriems itin trūksta veikimo, kad jaustųsi gyvi ir reikalingi. Visgi tikroji, sakyčiau, šio sezono koncepcija yra blogis, jo samprata ir veikimas. Festivalio atidarymo filmas buvo kaip niekad stiprus – Irano filmas „Blogio nėra“, kuriame pasakojamos viena su kita susietos novelės. Žmonės yra verčiami pasirinkti ir veikti blogio įrankiais, kad galėtų išsivaduoti. Kitą vertus, filme keliamos idėjos itin aštrios: kartais mes neturime pasirinkimo, tik atstovauti blogiui, kad patys netaptume lavonais.

Blogio temą savotiškai pratęsia ir garsaus rašytojo J. M. Coeetze romano „Barbarų belaukiant“ ekranizacija, kurią sukūrė „Gyvatės apkabinimo“ bei „Vasaros paukščių“ režisierius Ciro Guerra. Šis kruopštus režisierius, turint galvoje, su kokia sudėtinga medžiaga jis dirbo, gana taikliai „atidirbo“ knygos medžiagą. Nors man asmeniškai filmas nebebuvo toks paveikus, kaip knyga, bet sutinku, kad pradedant analizuoti ir lyginti, C. Guerra daug padarė, kad filme suskambėtų politinės sistemos diktuojamas blogis, kaip belaukiant priešų iš kalnų, galima susinaikinti patiems.

Ukrainiečių režisierės Natalya Vorozhbit filmas „Blogi keliai“ tapo vienu aštriausiu ir įsimintiniausiu festivalio filmų. Istorijos labai panašios kaip ir atidarymo filme „Blogio nėra“, novelėmis pasakoja apie Donbaso teritorijoje susipriešinusius gyventojus. Vėlgi blogo kelio metafora sako, kad blogio formos ir pasireiškimas turi daugybe kelių, būdų: čia prievartaujama žurnalistė, tyčiojamasi iš išgėrusio mokyklos direktoriaus, jauna mergina nekenčia pasaulio ir močiutės, nes ją paliko motina ir už pertrėkštą kelyje vištą gali netikti visko. Blogio konceptas šiame filme vyrauja pačiomis įvairiausiomis formomis, kad kai kuriems veikėjams tai tampa tokia kasdienybe, jog blogis jau nebematomas, o smurtas ir kankinimai tampa normalia bendravimo priemone.

Blogio konceptas itin ryškus meksikiečių dramoje „Nauja tvarka“, kuriame sukilėliai skurdaus kvartalo indėnų kilmės meksikiečiai nusiaubia turtuolių kvartalus. Filmas apokalipsinių spalvų, tvirtas, netikėtas ir sukrečiantis. Šiame filme viskas gimsta iš politinės manipuliacijos ir socialinės nelygybės. Orumą, garbę ir savitumą praradę antrarūšiai miestelėnai siaubia, tačiau patys dar nežino, jog jie netrukus patys taps to įtūžio aukomis. Terorizmo išpuolį išgyvena ir filmo „Kodėl ne tu“ veikėjas gėjus, kuris sugrįžęs ir išgyvenęs išpuolį gėjų klube bando toliau kibtis į gyvenimą savo provincijoje, bet už tai, kas jis yra, sulaukia iš aplinkos tik priešiškų reakcijų. Pasirodo, blogas žmogus gali būti ir dėl to, kad esi tas, kas esi.

Žiūroviškiausiu filmu išrinktas serbų režisierės Jasmila Žbanić filmas „Quo Vadis, Aida?“ pasakoja apie 1995 metais vykusio Balkanų karo įvykius. JT dirbanti vertėja mokytoja Aida iš paskutiniųjų stengiasi pragariškoje politinėje įtampoje išgelbėti savo vyrą ir du sūnus. Ar Aida padarė pakankamai, naudodamasi savo JT padėtimi? Ar motinos instinktas prieš karo procesus turi galios „įveikti“ trumpam blogį ir apsaugoti tai, kas brangiausia? Įtampa, derybos, faktai, sukrečiantys įvykiai. Štai Dramblio Kaulo Kranto filmas „Karaliaus naktis“ blogį, kurį patiria kiekvienas į atokų kalėjimą patekęs čionykštis, bandoma užhipnotizuoti etniniais pasakojimais. Filmas itin aštrių ir sodrių afrikietiškų spalvų, galima sakyti, netgi egzotiškas ir kartu žiaurume bandoma atrasti pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio.

Filmas „Tapytoja ir vagis“ tikriausiai daugeliui taip pat tapo vienu įsimintiniausiu filmu. Čia mes turime abejotinos moralės ir elgesio narkomaną, kuris pavagia čekų kilmės tapytojos darbus. Menininkė teismo salėje užmezga su juo ryšį ir 3 metus bendrauja, nusikaltėlis jai tampa artimu draugu. Daugybę priešpriešų, įsitikinimų ir tabu laužantis filmas, kuriame žmonės, priartėję prie senosios savo tapatybės sunaikinimo sugeba pakilti kaip feniksai iš pelenų. Išties stebinantis filmas, ko negalėjau pasakyti apie prancūzų filme „Niekšas“ veikėją Džė. Pastarojo vaidmens atlikėjas debiutų konkursų filme pelnė geriausio aktoriaus vardą ir jo pasirodymas tame aikštingame, šiek tiek komiškai brutaliame filme yra geriausia, nes visa kita buvo nuobodoka ir be gelmės.

Vokiečių beveik 3 valandų epas „Aleksandras. Berlyno aikštė“ tikriausiai daug kam įsimins kaip vienas sodriausių naktinio nusikalstamo gyvenimo filmų. Kad ir kaip benagrinėsime šio novatoriškai adaptuoto romano pritaikymą naujosioms Europos problemoms (kaip antai Afrikos pabėgėlių) perteikti, visgi šis filmas taip pat šlietųsi prie bendros „Kino pavasario“ blogio koncepcijos. Čia tarsi mini pasaulis, atskiras mini serialas, kuriame turime visus Holivudinio kino tipažus, tačiau išskirtinė kino kalba vis tiek „veža“. Na ir prie blogio tematikos neįmanoma nepaminėti prancūzų dokumentinio filmo „Smurto monopolis“, kuris vėlgi analiniais, labai aiškiais vaizdiniais prabyla apie prancūzų policijos tarnystę aristokratijai ir valdžiai, o paprasti piliečiai taikiuose protestuose laikomi tiesiog nusikaltėliais. Filmas pritvinkęs žiaurių kadrų, kuriuos verta pamatyti, kad suvoktume, kaip iš tikrųjų Vakaruose veikia demokratija, arba kaip ji neveikia.

Savaip blogio, diskriminacijos ir nacionalizmo fašizmo atspalvius nagrinėja rumunų filmas „Nesėkmė dulkinantis, arba šelmiškas porno“, kuris tapo vienu didžiausiu šio festivalio atradimu (vertinu kiauru dešimtuku!). Per mokytojos į internetą nutekėjusio pornografinio įrašo absurdiškumą prikeliama visa rumunų tautos moralė ir pasididžiavimas, absurdo būdu išryškinami netikri stabai, moralė, reputacijos, moteriškumo, feminizmo, istorinės atminties prieštaringumas. Man šis blogio demaskavimas per taiklų humorą buvo kaip desertas. Labai intelektualu, o pornografinių vaizdų priešprieša dar labiau viską subanalina ir supriešina tėvų susirinkime esančią visuomenės marginalą. Štai kanadiečių filmui „Šventasis narcizas“, kuriame buvo mėginimas F. Ozono ir R. Polanskio stiliumi perteikti lytiškumo, incesto perversijas ir jas apjungti per pedofilo vienuolio išnaudojimą priminė labiau nevykusį teatrą, kur viskas bliūkšta, vos tik suvoki, kas iš tikrųjų čia vyksta. Ogi nevyksta beveik nieko, tik laki režisieriaus fantazija provokuoja ir koketuoja su žiūrovu, bandydama „išlaužti“ reakcijas.

Likę filmai, kuriuos teko matyti, jau gerokai nutolę nuo blogio koncepcijos. Už šios barikados favoritu laikyčiau vokiečių dokumentinį filmą „Valhendzė amžiams“, kuriame per tris moterų kartas papasakojama ne tik jų asmeninė sukrečianti istorija, bet ir nemaža dalis XX amžiaus Europos (ir iš dalies viso pasaulio) istorija. Filmas tikrai vertas laiko, jis kelia ilgai išliekančias emocijas, leidžia permąstyti besikeičiančio gyvenimo žiaurumą ir grožį. Panašius jausmus kėlė ir lenkų režisieriaus Jerzy Sladkowski melancholiškai lyriškas dokumentinis filmas „Karti meilė“. Iki šiol menu plačią Volgos upę, girdžiu širdį draskančius rusiškus romansus, gyvus ir iš tėvų bei artimųjų panašių pokalbių apie meilės paieškas fragmentus. Prancūzų dokumentinis filmas „Jei tai būtų meilė“ tarsi pratęsia meilės temą ir spektaklių statymo repeticijose grupelė žmonių, besikeisdami gyvenime meilužiais, nepaisydami lytinės orientacijos, savo patirtis bando sustyguoti su vaizduojamu veikėju spektaklyje.

Prancūzų komedija „Triumfas“ sulaukė labai daug peržiūrų, tačiau tikrais įvykiais paremtas auklėjamojo pobūdžio filmas, kaip devintajame dešimtmetyje kalinių saujelė statė „Belaukiant Godo“, visgi labiau pramoginio braižo filmas, kurį žiūrėdami džiaugsitės, kad pamatėte, o nepamatę nieko neprarasite. Štai debiutų nišoje prancūzų fantastinė drama „Gagarinas“ gerokai mane apstulbino gerąja to žodžio prasme: žaisminga istorijos ir dabarties konjunktūra griaunamame Paryžiaus priemiesčio pastatų komplekse byloja apie kintantį laiką ir žlungančias, bet iki galo nenumarinamas žmogaus svajones. Nuo infantilumo iki genialumo tik vienas žingsnis, mano akimis, filmas savaip genialus.

LGBT azijietiška drama „Saulėlydžio bučinys“ iš tikrųjų sujaudino savo senatvės tema. Kur dedasi visuomenės atstumtieji, kai jie susensta? Filme vaizduojami pensinio amžiaus vyrukai seniai asimiliavo į „tradicines šeimas“, jiems nebuvo skirta gyvenime laiko nugyventi pagal savo poreikį. Visą gyvenimą maldydami savo poreikius, jie gyveno meluodami visiems. Filmas tarsi klausia: ar priartėjus prie gyvenimo pabaigos, kai vaikai jau užauginti, ar galima pasimėgauti savo gyvenimu be socialinių kaukių? Subtilus, jautrus, neskubus filmas teikia peno gyvenimo permąstymui ir nereikia būti homoseksualiam, kad šiame filme rastumėte dar daugybę jautrių temų.

Deja, mažiausia įspūdį padarė festivalio uždarymo graikų filmas „Obuoliai“: nyki, tamsi, statiška, negyva simboliška drama. Suprantu, kad atminties tema ir sąsajos su žmogaus identitetu yra ribų neturinčios temos kine, bet šiam trūksta aštrumo, dinamikos, provokacijos, išvystymo. Visą filmą tikėjęs, kad visgi sulauksiu razinos, galiausiai likau nuviltas.

Visumoje šis „Kino pavasaris“ nėra beveidis, kaip teigė „Literatūroje ir mene“ kino apžvalgininkė Jūratė Visockaitė. Pastarajai apžvalgininkei pasirodė, kad programa turėtų būti sustyguota labiau temomis su edukaciniais filmais jaunimui, kad žiūrovas yra apleistas ir paliktas naudotis vien anonsais ir internete skelbiamomis anotacijomis. Betgi man priešingai, tos abstrakčios gairės kaip „Metų atradimai“, „Meistrai“, „Kritikų pasirinkimas“ ir t. t. leidžia kaip prie švediško stalo pasirinkti, susidaryti visą prieskonių ir produktų derinį, kad tas festivalio patiekalas atspindėtų mane. Ir taip, kartais tenka rizikuojant ir nusivilti, bet dar labiau ištinka ir nuostabūs atradimai. Nemanau, kad geras „sukramtymas“ žiūrovui būtų geresnis variantas, juk šiaip ar taip, žiūrovas neturėtų būti tinginys ir turėtų pats sau susidaryti laisvąją programą, atliekant tam tikrus „namų darbus“. Man šie „Kino pavasario“ metai buvo dosnūs, įdomūs ir turiningi.

Jūsų Maištinga Siela    

Maištinga Siela: Motyvacijos pelenų barstymai, o gal atsinaujinimai?

Sveiki,

Bandau surasti bent vieną priežastį, kodėl turėčiau norėti toliau tęsti rašyti šį blogą. Paskutiniu metu pagalvoju: juk niekas nepastebės ir net nepamatys. Nebent keli, kurie vis pašniukštinėja, o likę apsilanko per paiešką tik reikiamu klausimu. Bet esminis klausimas yra: o ar man bereikia šio saito, tarnavusio daugiau nei 10 metų?

Jaučiu savyje vis mažesnį poreikį žiūrėti kino. Nebent „ant durnumo“, kokią kvailą komediją, kad sukelt sau juoką. Nebesinori net skaityti. Jausmas keistas. Lyg išduočiau visa tai, ką ilgai maniausi tikįs, dabar tai atrodo tolstančios aktualijos. Nebesinori vaikytis naujų knygų, nebesinori sužiūrėti svarbiausių ir įdomiausių filmų, tad klausiu: kas man pasidarė? Ko aš iš tikrųjų noriu (turiu/privalau) norėti? Ogi nežinau! Kažko kito. Kažko, ko niekada manyje nebuvo patirta arba buvo primiršta; kažkokio iššūkio, pokyčio, kuris sugriautų mano paties senuosius standartus, pasistatytus įsitikinimus.

Tai nereiškia, kad Maištinga Siela užsidarys visai ir išnyks visi įrašai. Nebūtinai bus ir nauji. Galbūt tai iš tikrųjų taps mano asmeniniu labiau dienoraščiu. Dvejonėmis. Aišku, jeigu suvirpės ranka ką nors perskaityti ar pažiūrėti, gal ir pasidalysiu, tačiau jaučiu, kad prislopau. Nebeįdomu vis siurbti tą meną į save ir tučtuojau dalytis, daryti įrašą. Kam visa tai man? Ką aš noriu šioje tuščioje erdvėje užpildyti ir imituoti, tarkim, kad užpildau save? Ogi neužlopomą tuštumą, kažkokią alternatyvią tikrovę, kurią galima prifarširuoti kaip žąsį šventėms, bet tai tam tikra saviapgaulė, bent jau šiandien man taip atrodo. Nebefunkcionalu ir nebeeksploatuojama iš kažkada patirto pasitenkinimo, kad iš tikrųjų save užkemši dirbtinoka „prasme“ kaip dešrą. Kitą vertus, Maištinga Siela visada buvo bėgimas nuo savęs ir nuo akistatos su gyvenimu. Žinokit, tai suvokti ir nebeturėti ką parašyti nėra jau taip baisu. Kiek liūdna, nes vis tiek nėra savęs kuo užlopyti. Kiauras oro balionas, ieškantis pavėjui nusileisti, o nusileisti reikia, kad galėtum susilopyti.

Paskutiniu metu tik ilsiuosi, tik šmirinėju, tik stebiu pasaulį ir tikriausiai bandau patikėti, kad galiu nutupdyti savo oro balioną negaudamas galo. Pagalbos randu visur kaip akla višta grūdų, bet labai trumpalaikės, tokios, pvz., kaip vietoj nušvitimo pasisekus ligonio palatoje pamatyti pilkšvą lempų šviesą prieš vėlei panyrant į komą.

Gal nėra taip jau ir blogai. Žodžiai paguodžia. Irgi laikinai. Bent šis tas. Kaip vienoje autobusų stotyje aptiktoje senoje knygoje Bernardinai.lt  „Aštuntoji diena“ Giedrė Kazlauskaitė eseistikoje rašė: „Aš žinau, kad Dievas didesnis už viską. Jis didesnis už mamas ir tėčius, už mano ligoninę, už parką, aptvertą tvora, už šitą karališką miestą. Jis didesnis už jūras, nesutalpinančias mūsų beprotybes, už visas žvaigždes ir už visą besiplečiančią visatą. <...> Už gyvenimą, kuris sutelpa į du žodžius, už mirtį, kuri ateina žydint kaštonams, už visas pasaulio religijas, maldas, likimus. Šitas didesnis Dievas mus išsaugos. Jis didesnis už mūsų skausmą (p. 207).“

Jūsų Maištinga Siela

"Maištinga siela" dėkoja leidyklai "Baltos lankos"

Sveiki,

Viena iš Baltos lankos leidyklos dovanotų knygų buvo Ann Patchett Nuostaba. Būtent nuostaba ištiko mane, kai siuntinyje aptikau šiltą Baltų Lankų komandos sveikinimą ir šį, galima sakyti, firminį i medinį skirtuką „Maištinga siela“. Kitąmet šiam saitui sukaks 10 metų – net sunku patikėti, kad aš vis dar jį rašau. Didelį dalį turinio užima, žinoma, knygos ir jų aptarimas, pareikalavęs ne vienos valandos, kad recenzija įgautų šiokią tokią struktūrą.

Ačiū leidyklai „Baltos lankos“ už knygas ir skirtuką, dabar iki Kalėdų ir Naujųjų turiu tiek daug skaitymo, kad net sunku išsirinkti knygą, nes jų tiek daug... Pavydžiu nebent „Knygų Damai“, kuri iš esmės turi laiko skaitymui, na, o tie, kurie tiek to laiko neturi, tenka rinktis iš gausybės geros literatūros vieną kitą kūrinį.

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela žengia į Facebooką

Sveiki,

Maištinga Siela facebooke? Na, negali būti! Bet yra! Tiesą sakant, nežinau, kiek tai bus veiksminga ir patogu kitiems, nes kol kas žengimą į facebooką atidėliojau gal kokius penkerius metus? Gal daugiau? Nesvarbu. Kadangi šiandien nepatingėjau šiai inovacijai-eksperimentui, nusprendžiau kai kurių raginamas sukurti šiame puslapyje nuorodą į facebooko „Maištingos sielos“ blogą – nuorodą rasite šio puslapio pradžioje, paspaudę facebooko paveikslėlį. 

Prisijungę galėsite patogiau seksi Maištingos Sielos įrašus. Tiesą sakant, net nežinau, ar kas prisijungs, tad kol kas palieku šį eksperimentą mėnesiui, o vėliau – jeigu rasis paklausa, bus ir pasiūla. 

Taigi. Tokios malonios permainos! Džiugiai grūmoja Dzeusas Rugpjūtis.

Jūsų Maištinga Siela