Aussie produkcijos linija: šampūnas, plaukų kaukė, kondicionierius, aliejus / Aussie hair products for aussome hair shampoo and conditioner

 Sveiki,

 

Tai mano asmeninė nuomonė, už kurią man niekas nemokėjo ir niekas neprašė pasidalyti nuomone. Retai ką nors parašau apie kosmetikos produkciją, tačiau šįkart perkratęs savo vonios spintelę pastebėjau, kad paprastai mėgstu naudoti vienos linijos produkciją plaukams. Pastaruoju metu, jau keleri metai mūsų šalies lentynose galima rasti AUSSIE produkcijos linijos šampūnų, kondicionierių, plaukų kaukių ir aliejaus. Štai ką pavyko atkapstyti (matote nuotraukoje), ne viskas man tinka iš šios linijos, ne viską ir perku, tačiau kad neatsirastų kokia manija, kaip su knygų pirkimais, reikia prisilaikyti saiko...

 

Visgi kuo man patinka AUSSIE (šis terminas, kaip supratau, kilo iš Australijos šalies pavadinimo, tai savotiškas slengas, žargonas apibrėžti tai, kas yra Australija), o būtent šios produkcijos sudėtyje yra australiškų vaisių ir riešutų ekstraktai. Kvepia kitaip nei įprastos linijos produktai, gal kai kam pasirodys per egzotiškai saldžiai ir ne visiems patiks, bet man patinka, primena kažką iš vaikystės. Labiausiai patinka ta produkcija, kuriose yra makadamijos riešutų aliejus. Tiesa, nežinau, koks tas poveikis, galiausiai visi šampūnai ir kondicionieriai daugiau ar mažiau yra panašūs, iš tų pačių fabrikų, bet kol kas remiuosi dėl produktų kvapų ir tekstūros, o ir dizainas man toks žaismingai priimtinas. Gal kas bandėte, kokie atsiliepimai?

 

Jūsų Maištinga Siela 

Mano geriausių TOP 5 įsigytų knygų iš sendaikčių, internautų ir skaitytų knygų knygynų

 Sveiki,

Pastaruoju metu, atslūgus pandemijai, pastebėjau, kad pasikeitė ir mano tam tikri įpročiai. Nebevaikštau į sendaikčių parduotuves, nieko nebenusiperku skaitytų knygų knygynuose. Gal tiesiog toks metas? Dar tiksliai nežinau, kodėl. Šiuo metu sočiai užtenka ir naujų knygų, kurias nespėju suskaityti, tad kam dar?

Visgi noriu pasidalyti savo sėkmės istorija lankantis ir perkant skaitytą literatūrą. Perbėgęs per savo namų bibliotekos lentynas išsirinkau savo TOP 5 knygų glėbelį, kurias įsigijau knygų komisuose arba sena.lt tinklapyje. Šios knygos ir jų teikiamas turinys neišblėso ir per tiek laiko, o dažną naujai pasirodžiusią knygą pranokdavo šviesmečiais. Nežinau, ar jums tiks ir patiks šios knygos, nes literatūra kaip ir seksas, vieniems patinka aistringai ir vis kitaip, o kiti mėgsta lėtą ir švelnų tempą. Suprantate, apie ką aš, tad į šią rekomendacijas už gryną pinigą nežiūrėkite.

5. Ian McEwan „Šeštadienis“.

Man regis, tai ko gero geriausia šio britų autoriaus knyga. Viskas, ką po to bandžiau iš jo repertuaro skaityti, įskaitant ir Bookeriu įvertintą „Amsterdamą“, nebekėlė nei susižavėjimo, nei sentimentų. Visgi šios knygos pavadinimą išgirdau viename – nepatikėsite! – amerikiečių vaidybiniame filme apie mokytoją, kuris buvo pamišęs dėl literatūros. Kažkaip užstrigo ir ėmiau žiūrėti šios knygos, tačiau tiražas lietuviškas buvo jau kadaise išpirktas. Man pasisekė, kad šią puikią knygą radau skaitytų knygų parduotuvėje.

4. Wiesław Myśliwski „Akiratis“.

Anuomet, kai skaičiau šią knygą, maniau, kad laikau ne knygą, o literatūrinę bombą. Nežinau, kokie pegasai paskatino mane ją įsigyti, tačiau tai buvo vienas geriausių metų skaitinių. Turiu įsigijęs dar keletą šio puikaus lenko rašytojo knygų, tik niekaip neprisiverčiu perskaityti, o kad jis patiks lėtokos, tirštos ir tikroviškos lektūros skaitytojams, manau, nereikia nė diskutuoti.

3. Graham Swift „Vandenų žemė“.

Prieš kelerius metus griebiau šio autoriaus viską, kas išversta į lietuvių kalbą. Pirmasis jo trumputis romanas, įkritęs man į rankas, buvo „Motinų sekmadienis“. Grakšti ir poetiška, rimta ir graudi... tačiau tai, ką radau šioje iš kažkokio internauto nupirktoje knygoje „Vandenų žemė“, mane pribloškė. Absoliučiai mano autorius, o „Vandenų žemė“ man jo repertuare yra kol kas geriausias kūrinys!

2. Toni Morrison „Mylima“.

Manau, kad apie tokią knygą reikia tik tylėti, tačiau mane šokiravo, kad po 20 metų pertraukos visai neseniai nauju viršeliu perleido šią T. Morrison nuostabiai sukrečiančią knygą, o dar labiau nustebino, kad pasirodė ganėtinai drungni ir kritiški lietuvių atsiliepimai. Nesąmonė! Knyga, žinoma, sunki, sukrečianti, juk pasakojama apie juodaodžių vergijos laikus, tad ir romantikos nesitikėkite. Juodiji magija, vaiduokliai, sadistinės scenos gal ir gali gąsdinti, tačiau literatūros visumos prasme viskas čia suveržta ir prisukta kaip grakščioje muzikinėje dėžutėje. Retai sakau, bet tai šedevras, o šią knygą įsigijau, nes galvojau, kad pažiūrėsiu ekranizaciją. Perskaičiau knygą ir ekranizaciją pamiršau, nes žinau, kad filmas bus daug prasčiau.

1. Michael Cunningham „Dienų pavyzdžiai“.

Iš tikrųjų visas šis TOP 5 yra nesąmonė, nes neįmanoma šių penkių knygų išreitinguoti. Sunku pasakyti, kodėl „Dienų pavyzdžiai“ nr. 1, gal dėl to, kad iš šių tikriausiai skaityta paskutinioji ir ji pritrenkė. Tai trijų atskirų istorijų skirtingais žanrais ir kalibrais perteikianti W. Witmano poeto pranašišką poezijos eilutę. Tai taip literatūriška, aistringa, daugiasluoksniška ir be galo literatūriška. Iki šiol dedu prie savo mėgstamiausių knygų topo. Po jos jau teko pirkti ir W. Witmano „Žolės lapus“, nes labai paveikė.

Štai tokios kartais netikėtos „dėvėtų“ knygų dovanos nutinka užsukus į skaitytų knygų parduotuvę. Ne viskas, kas sena, yra turinio prasme nebeaktualu.

Jūsų Maištinga Siela  

Maištinga Siela apie festivalį "Kino pavasaris 2021": įspūdžiai, komentarai, rekomendacijos

Sveiki,

Štai man „Kino pavasario“ festivalis ir baigėsi. Pamačiau 21 filmą ir esu tuo labai patenkintas. Tikriausiai, jeigu ne pandemija, nebūčiau galėjęs pamatyti tiek filmų ir rinktis iš viso repertuaro bet kuriuo man patogiu paros metu, tačiau, neslėpsiu, kad jau antri metai iš eilės pasigendu ir kino teatro ceremoniškumo, kvapo, garsų ir spalvų.

Iš kai kurių savo kolegų jau girdėjau ir skaičiau, kad šiemet „Kino pavasaris“ savo asortimentu kaip niekad nykus, kad filmai maždaug „vidutiniokai“ ir nėra tokio, kuris priblokštų ir sukrėstų, nustebintų, verstų nepaliaujamai mąstyti. Gal išlepome? Gal nuo karantino atbukome? Trūksta kino teatre sukurtos ypatingos papildančios atmosferos? Norime vis tik geriau, originaliau, aštriau. Man visgi šis „Kino pavasario“ sezonas patiko, jame radau visko, ko norėjau.

Pradžioje festivalio organizatoriai pristatė tirpstančio ledo instaliaciją ir ji man vėlei patiko. Pats festivalis, jo koncepcija kėlė klausimą: verčiau veikti ar būti? Tokie egzistenciniai klausimai, palyginus su praėjusių metų tema apie ateitį, manau, ypač aktualūs pandemijos metu uždarytiems žmonėms, kuriems itin trūksta veikimo, kad jaustųsi gyvi ir reikalingi. Visgi tikroji, sakyčiau, šio sezono koncepcija yra blogis, jo samprata ir veikimas. Festivalio atidarymo filmas buvo kaip niekad stiprus – Irano filmas „Blogio nėra“, kuriame pasakojamos viena su kita susietos novelės. Žmonės yra verčiami pasirinkti ir veikti blogio įrankiais, kad galėtų išsivaduoti. Kitą vertus, filme keliamos idėjos itin aštrios: kartais mes neturime pasirinkimo, tik atstovauti blogiui, kad patys netaptume lavonais.

Blogio temą savotiškai pratęsia ir garsaus rašytojo J. M. Coeetze romano „Barbarų belaukiant“ ekranizacija, kurią sukūrė „Gyvatės apkabinimo“ bei „Vasaros paukščių“ režisierius Ciro Guerra. Šis kruopštus režisierius, turint galvoje, su kokia sudėtinga medžiaga jis dirbo, gana taikliai „atidirbo“ knygos medžiagą. Nors man asmeniškai filmas nebebuvo toks paveikus, kaip knyga, bet sutinku, kad pradedant analizuoti ir lyginti, C. Guerra daug padarė, kad filme suskambėtų politinės sistemos diktuojamas blogis, kaip belaukiant priešų iš kalnų, galima susinaikinti patiems.

Ukrainiečių režisierės Natalya Vorozhbit filmas „Blogi keliai“ tapo vienu aštriausiu ir įsimintiniausiu festivalio filmų. Istorijos labai panašios kaip ir atidarymo filme „Blogio nėra“, novelėmis pasakoja apie Donbaso teritorijoje susipriešinusius gyventojus. Vėlgi blogo kelio metafora sako, kad blogio formos ir pasireiškimas turi daugybe kelių, būdų: čia prievartaujama žurnalistė, tyčiojamasi iš išgėrusio mokyklos direktoriaus, jauna mergina nekenčia pasaulio ir močiutės, nes ją paliko motina ir už pertrėkštą kelyje vištą gali netikti visko. Blogio konceptas šiame filme vyrauja pačiomis įvairiausiomis formomis, kad kai kuriems veikėjams tai tampa tokia kasdienybe, jog blogis jau nebematomas, o smurtas ir kankinimai tampa normalia bendravimo priemone.

Blogio konceptas itin ryškus meksikiečių dramoje „Nauja tvarka“, kuriame sukilėliai skurdaus kvartalo indėnų kilmės meksikiečiai nusiaubia turtuolių kvartalus. Filmas apokalipsinių spalvų, tvirtas, netikėtas ir sukrečiantis. Šiame filme viskas gimsta iš politinės manipuliacijos ir socialinės nelygybės. Orumą, garbę ir savitumą praradę antrarūšiai miestelėnai siaubia, tačiau patys dar nežino, jog jie netrukus patys taps to įtūžio aukomis. Terorizmo išpuolį išgyvena ir filmo „Kodėl ne tu“ veikėjas gėjus, kuris sugrįžęs ir išgyvenęs išpuolį gėjų klube bando toliau kibtis į gyvenimą savo provincijoje, bet už tai, kas jis yra, sulaukia iš aplinkos tik priešiškų reakcijų. Pasirodo, blogas žmogus gali būti ir dėl to, kad esi tas, kas esi.

Žiūroviškiausiu filmu išrinktas serbų režisierės Jasmila Žbanić filmas „Quo Vadis, Aida?“ pasakoja apie 1995 metais vykusio Balkanų karo įvykius. JT dirbanti vertėja mokytoja Aida iš paskutiniųjų stengiasi pragariškoje politinėje įtampoje išgelbėti savo vyrą ir du sūnus. Ar Aida padarė pakankamai, naudodamasi savo JT padėtimi? Ar motinos instinktas prieš karo procesus turi galios „įveikti“ trumpam blogį ir apsaugoti tai, kas brangiausia? Įtampa, derybos, faktai, sukrečiantys įvykiai. Štai Dramblio Kaulo Kranto filmas „Karaliaus naktis“ blogį, kurį patiria kiekvienas į atokų kalėjimą patekęs čionykštis, bandoma užhipnotizuoti etniniais pasakojimais. Filmas itin aštrių ir sodrių afrikietiškų spalvų, galima sakyti, netgi egzotiškas ir kartu žiaurume bandoma atrasti pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio.

Filmas „Tapytoja ir vagis“ tikriausiai daugeliui taip pat tapo vienu įsimintiniausiu filmu. Čia mes turime abejotinos moralės ir elgesio narkomaną, kuris pavagia čekų kilmės tapytojos darbus. Menininkė teismo salėje užmezga su juo ryšį ir 3 metus bendrauja, nusikaltėlis jai tampa artimu draugu. Daugybę priešpriešų, įsitikinimų ir tabu laužantis filmas, kuriame žmonės, priartėję prie senosios savo tapatybės sunaikinimo sugeba pakilti kaip feniksai iš pelenų. Išties stebinantis filmas, ko negalėjau pasakyti apie prancūzų filme „Niekšas“ veikėją Džė. Pastarojo vaidmens atlikėjas debiutų konkursų filme pelnė geriausio aktoriaus vardą ir jo pasirodymas tame aikštingame, šiek tiek komiškai brutaliame filme yra geriausia, nes visa kita buvo nuobodoka ir be gelmės.

Vokiečių beveik 3 valandų epas „Aleksandras. Berlyno aikštė“ tikriausiai daug kam įsimins kaip vienas sodriausių naktinio nusikalstamo gyvenimo filmų. Kad ir kaip benagrinėsime šio novatoriškai adaptuoto romano pritaikymą naujosioms Europos problemoms (kaip antai Afrikos pabėgėlių) perteikti, visgi šis filmas taip pat šlietųsi prie bendros „Kino pavasario“ blogio koncepcijos. Čia tarsi mini pasaulis, atskiras mini serialas, kuriame turime visus Holivudinio kino tipažus, tačiau išskirtinė kino kalba vis tiek „veža“. Na ir prie blogio tematikos neįmanoma nepaminėti prancūzų dokumentinio filmo „Smurto monopolis“, kuris vėlgi analiniais, labai aiškiais vaizdiniais prabyla apie prancūzų policijos tarnystę aristokratijai ir valdžiai, o paprasti piliečiai taikiuose protestuose laikomi tiesiog nusikaltėliais. Filmas pritvinkęs žiaurių kadrų, kuriuos verta pamatyti, kad suvoktume, kaip iš tikrųjų Vakaruose veikia demokratija, arba kaip ji neveikia.

Savaip blogio, diskriminacijos ir nacionalizmo fašizmo atspalvius nagrinėja rumunų filmas „Nesėkmė dulkinantis, arba šelmiškas porno“, kuris tapo vienu didžiausiu šio festivalio atradimu (vertinu kiauru dešimtuku!). Per mokytojos į internetą nutekėjusio pornografinio įrašo absurdiškumą prikeliama visa rumunų tautos moralė ir pasididžiavimas, absurdo būdu išryškinami netikri stabai, moralė, reputacijos, moteriškumo, feminizmo, istorinės atminties prieštaringumas. Man šis blogio demaskavimas per taiklų humorą buvo kaip desertas. Labai intelektualu, o pornografinių vaizdų priešprieša dar labiau viską subanalina ir supriešina tėvų susirinkime esančią visuomenės marginalą. Štai kanadiečių filmui „Šventasis narcizas“, kuriame buvo mėginimas F. Ozono ir R. Polanskio stiliumi perteikti lytiškumo, incesto perversijas ir jas apjungti per pedofilo vienuolio išnaudojimą priminė labiau nevykusį teatrą, kur viskas bliūkšta, vos tik suvoki, kas iš tikrųjų čia vyksta. Ogi nevyksta beveik nieko, tik laki režisieriaus fantazija provokuoja ir koketuoja su žiūrovu, bandydama „išlaužti“ reakcijas.

Likę filmai, kuriuos teko matyti, jau gerokai nutolę nuo blogio koncepcijos. Už šios barikados favoritu laikyčiau vokiečių dokumentinį filmą „Valhendzė amžiams“, kuriame per tris moterų kartas papasakojama ne tik jų asmeninė sukrečianti istorija, bet ir nemaža dalis XX amžiaus Europos (ir iš dalies viso pasaulio) istorija. Filmas tikrai vertas laiko, jis kelia ilgai išliekančias emocijas, leidžia permąstyti besikeičiančio gyvenimo žiaurumą ir grožį. Panašius jausmus kėlė ir lenkų režisieriaus Jerzy Sladkowski melancholiškai lyriškas dokumentinis filmas „Karti meilė“. Iki šiol menu plačią Volgos upę, girdžiu širdį draskančius rusiškus romansus, gyvus ir iš tėvų bei artimųjų panašių pokalbių apie meilės paieškas fragmentus. Prancūzų dokumentinis filmas „Jei tai būtų meilė“ tarsi pratęsia meilės temą ir spektaklių statymo repeticijose grupelė žmonių, besikeisdami gyvenime meilužiais, nepaisydami lytinės orientacijos, savo patirtis bando sustyguoti su vaizduojamu veikėju spektaklyje.

Prancūzų komedija „Triumfas“ sulaukė labai daug peržiūrų, tačiau tikrais įvykiais paremtas auklėjamojo pobūdžio filmas, kaip devintajame dešimtmetyje kalinių saujelė statė „Belaukiant Godo“, visgi labiau pramoginio braižo filmas, kurį žiūrėdami džiaugsitės, kad pamatėte, o nepamatę nieko neprarasite. Štai debiutų nišoje prancūzų fantastinė drama „Gagarinas“ gerokai mane apstulbino gerąja to žodžio prasme: žaisminga istorijos ir dabarties konjunktūra griaunamame Paryžiaus priemiesčio pastatų komplekse byloja apie kintantį laiką ir žlungančias, bet iki galo nenumarinamas žmogaus svajones. Nuo infantilumo iki genialumo tik vienas žingsnis, mano akimis, filmas savaip genialus.

LGBT azijietiška drama „Saulėlydžio bučinys“ iš tikrųjų sujaudino savo senatvės tema. Kur dedasi visuomenės atstumtieji, kai jie susensta? Filme vaizduojami pensinio amžiaus vyrukai seniai asimiliavo į „tradicines šeimas“, jiems nebuvo skirta gyvenime laiko nugyventi pagal savo poreikį. Visą gyvenimą maldydami savo poreikius, jie gyveno meluodami visiems. Filmas tarsi klausia: ar priartėjus prie gyvenimo pabaigos, kai vaikai jau užauginti, ar galima pasimėgauti savo gyvenimu be socialinių kaukių? Subtilus, jautrus, neskubus filmas teikia peno gyvenimo permąstymui ir nereikia būti homoseksualiam, kad šiame filme rastumėte dar daugybę jautrių temų.

Deja, mažiausia įspūdį padarė festivalio uždarymo graikų filmas „Obuoliai“: nyki, tamsi, statiška, negyva simboliška drama. Suprantu, kad atminties tema ir sąsajos su žmogaus identitetu yra ribų neturinčios temos kine, bet šiam trūksta aštrumo, dinamikos, provokacijos, išvystymo. Visą filmą tikėjęs, kad visgi sulauksiu razinos, galiausiai likau nuviltas.

Visumoje šis „Kino pavasaris“ nėra beveidis, kaip teigė „Literatūroje ir mene“ kino apžvalgininkė Jūratė Visockaitė. Pastarajai apžvalgininkei pasirodė, kad programa turėtų būti sustyguota labiau temomis su edukaciniais filmais jaunimui, kad žiūrovas yra apleistas ir paliktas naudotis vien anonsais ir internete skelbiamomis anotacijomis. Betgi man priešingai, tos abstrakčios gairės kaip „Metų atradimai“, „Meistrai“, „Kritikų pasirinkimas“ ir t. t. leidžia kaip prie švediško stalo pasirinkti, susidaryti visą prieskonių ir produktų derinį, kad tas festivalio patiekalas atspindėtų mane. Ir taip, kartais tenka rizikuojant ir nusivilti, bet dar labiau ištinka ir nuostabūs atradimai. Nemanau, kad geras „sukramtymas“ žiūrovui būtų geresnis variantas, juk šiaip ar taip, žiūrovas neturėtų būti tinginys ir turėtų pats sau susidaryti laisvąją programą, atliekant tam tikrus „namų darbus“. Man šie „Kino pavasario“ metai buvo dosnūs, įdomūs ir turiningi.

Jūsų Maištinga Siela    

Kokias knygas pirkti Vilniaus knygų mugėje 2020? Maištingos sielos rekomendacijos

Sveiki,

Artėjant šios savaitės triumfuojančiam Knygų mugės maratonui imu ne juokais galvoti apie nuovargį. Kartais malonų, kartais fiziškai sekinantį, nes esu iš tų žmonių, kurie greitai pavargsta nuo minios, triukšmo ir ilgų pokalbių triukšme. Bet kokiu atveju, reiktų pasiruošti psichologiškai ir gerai apgalvoti, kad šios dienos būtų pakankamai produktyvios...

Sulaukiau ne vienos užklausos, kokias knygas reiktų įsigyti Knygų mugėje. Sunkoka rekomenduoti, kai nežinau, ką žmonės mėgsta, todėl galiu tik pasidalyti tuo, kas mane patį asmeniškai domina. Nežinau, kiek knygų įsigysiu iš to, ką dabar pristatysiu, tačiau anksčiau ar vėliau norėčiau šiuos kūrinius perskaityti. Mano orientyras labai panašus į pernykštį – „nusigriebti“ geriausios literatūros grietinėlę t. y. įvairiomis premijomis įvertintus kūrinius. Visų pirma Man Booker premijos nominantų, kurių mugėje kaip itin karštų naujienų pažėrė leidyklos. Ir visai neseniai pasirodžiusios ir pasirodysiančios Pulitzerio bei prancūzų Goncourtų premijomis įvertinta literatūra.

Sąrašą pateikiu absoliučiai nereitinguotą, atsitiktine tvarka, nes nei vienos iš jų kol kas nesu skaitęs.

Richard Powers „Medžių istorija“ (angl. The Overstory). Leidykla „Alma littera“.

Viena laukiamiausių knygų! Tikrai! Romanas įvertintas Pulitzerio premija ir buvo įtrauktas į trumpąjį Booker sąrašą 2019 metais. Storas romanas apie skirtingas istorijas, kuriose žmonių likimus nulemia... medžiai. Neįtikėtinai įdomus žvilgsnis į gamtos ir žmogaus ryšį, manau, be galo aktualu, kai šiais laikais žmonės sąmoningėja ir vis labiau gręžiasi į gamtą ir pradeda suvokti Žemės planetos gyvumą.

Elif Shafak „10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ (angl. 10 minutes 38 seconds in This Strange World). Leidykla „Tyto alba“.

Labai populiari autorė Lietuvoje. Tiesa, nesu skaitęs nė vienos jos knygos, tačiau po patekimo su šiuo romanu pernai į trumpąjį Booker premijos sąrašą ne juokais susimąsčiau, o gal tai bus tikras literatūrinis atradimas. Griozdiškas ir baisus knygos pavadinimas neturėtų manęs atgrasyti nuo pasirinkimo.

Roberto Bolano „2666“ (ispan. 2666). Leidykla „Kitos knygos“.

Stambus Čilės rašytojo veikalas jau buvo ilgai gurmanų skaitytojų geidaujamas lietuviškai. Net neabejoju, kad skaitant paskaus ranką laikyti šią knygą, bet kartu tikiuosi nepaprastų sodrių klajonių po Bolano sukurtą pasaulį. Mano lentynoje jau keleri metai laukia jo romanas „Pašėlę detektyvai“, tačiau per knygų naujienas niekaip iki jos „neprisikasu“. Na, o naujausias jo romanas lietuviškai magnus opus yra laikoma kone geriausiu legendinio rašytojo kūriniu.

Sally Rooney „Normalūs žmonės“ (angl. Normal People). Leidykla „Alma littera“.

Paskutiniu metu mane stebina „Alma littera“. Tarp to pop srauto atsiranda vis daugiau prestižinės literatūros leidimų. Nuostabu. „Normalūs žmonės“ buvo įtrauktos į Booker sąrašą, pelnė kitų svarbių literatūrinių premijų, tad net neabejoju, kad kažkas ryšis išleisti anksčiau ar vėliau šią knygą. Volia. Nors daug kas sako, kad knyga apie paauglius gali būti tik paaugliams, bet šiuolaikiniai kontekstai mane vis tiek vilioja prie šios knygos. Ji suaugusiems.

Undinė Radzevičiūtė „Grožio ir blogio biblioteka“. Leidykla „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“.

Paskutiniu metu viena populiariausių rašytojų ne tik Lietuvoje, bet ir tarp vertimų. Vokietijoje Undinė jau turi savų gerbėjų, todėl kiekviena jos knyga pasižymi originalumu ir savitumu. Tai tikriausiai vienintelė lietuvių rašytojos knyga, kurią ketinu pagriebti šiųmetėj Knygų mugėj.

László Krasznahorkai „Šėtoniškas tango“. Leidykla „Kitos knygos“.

Kiek anksčiau išleista „Kitų knygų“ vengrų rašytojo knyga, tiesą sakant, jau kurį laiką guli prie naktinio stalelio. Nėra lengva skaityti šį rašytoją, todėl vis kaupiuosi, kada norėsiu pasinerti į jo pasakojimą. Po jo knygos „Priešinimosi melancholija“, kuri anuomet sukėlė sunkiai paskaitomos, bet įdomios literatūros, įspūdį, manau, autorius tikrai patiks itin išskirtinių ir rafinuotų knygų lentynos skaitytojams.

Belinda Bauer „Kirtis“. Leidykla „Baltos lankos“.

Paprastai „Baltų lankų“ asortimentas mugėje mano krepšyje būna vienas didžiausių ir gausiausių, tačiau iš pačių naujausių knygų dėmesį šiemet patraukė tik šioji. Knyga nominuota Booker premijai. Iš anotacijos primena terapinę kriminalinę istoriją. Bet jeigu atsidūrė Booker sąraše, na, knyga tiesiog negali būti prasta, gali tik nepatikti.

Donna Tartt „Dagilis“ (angl. The Goldfinch). Leidykla „Alma littera“.

Nežinau, kada ir kaip perskaityti šį talmudą, tačiau knyga įvertinta Pulitzerio premija ir dėl jos dalis skaitytojų jau pametė galvą. Specialiai iki šiol jos nepirkau, įdomu, kokia bus mugės kaina. Šiaip neseniai pasirodė ir ekranizacija su Nicokle Kidman, tačiau jos nežiūrėsiu tol, kol neperskaitysiu šios intriguojančios knygos.

Anna Burns „Pienininkas“ (angl. Milkman). Leidykla „Sofoklis“.

Leidykla „Sofoklis“ visada turi ką pasiūlyti išrankiems, bet šiemet nutiko taip, kad pačius stipriausius kūrinius leidykla pristatė kaip tik prieš Kalėdas ir karštų bandelių, bent jau tokių, kurios mane viliotų mugėje, nelabai kas ir beliko. Kiek seniau išleista Booker premija įvertintą „Pienininką“ pravartu įsigyti.

Marion Poschmann „Pušų salos“. Leidykla „Gelmės“.

Tiesą sakant, nieko nesu skaitęs iš leidyklos „Gelmės“ ir tai tikriausiai būtų pirmoji knyga. Vokiečių rašytojos M. Poschmann „Pušų salos“ buvo įtrauktos į tarptautinį Booker sąrašą.

Harry Mulisch „Dangaus atradimas“. Leidykla „Alma littera“.

Ši knyga jau mano lentynoje, tačiau įtariu, kad bus susidomėjusių intelektualų ir rimtosios grožinės literatūros mėgėjų, kurie svarstys pirkti ar nepirkti. Nežinau, ką patarti, tačiau ją jau skaitysiu, todėl pasirinkimo, bent jau man, nebėra. Tačiau kaip pristatoma knyga ir goodreads puslapyje, manau, abejonių nekyla, kad tai nėra banalybė ir šis stambus romanas turėtų ne juokais nustebinti. Knyga laikoma pasaulietiniu mastu viena geriausių Nyderlandų literatūros perlų.

Eric Vuillard „Darbotvarkė“. Leidykla „Žara“.

Smulki knygutė, apie kurią kol kas niekas nekalba, nes ją išleido menkiau reklamuojama leidykla „Žara“. Knyga įvertinta prancūzų pačia svarbiausia Goncourtų premija. Tai jau savaime yra rodiklis. Beje, autorius šiek tiek susietas su Lietuva. Yra gyvenęs Kaune.

Pierre Lemaitre „Iki pasimatymo ten aukštai“. Leidykla „Alma littera“.

Vėlgi literatūrine prancūzų Goncourtų premija įvertinta knyga. Jau kiek ankstėliau išleista „Almos litteros“ bus pristatoma kaip solidi naujiena literatūros gurmanams. Jau turiu šią knygą, manau, ja susidomės ir kiti.

Karl Ove Knausgard „Mano kova. Vaikystės sala“, Leidykla „Baltos lankos“.

Tiesą sakant, nors ir naujiena, kol kas šios knygos nepirksiu, kol neperskaitysiu antrosios dalies, kuri jau kuris laikas laukia lentynoje. Jeigu antroji „neužkabins“, manau, šios neimsiu. Tiesa, kadangi Lietuvoje daug kas mėgsta Knausgardą, tad neparekomenduoti Knygų mugėje trečius metus iš eilės pristatomą rašytoją sensaciją, manau, būtų toks pats ignoravimas kaip K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorės“ Metų knygos rinkimuose.

Tai tiek kol kas mano dėmesio patraukusių kūrinių. Žinoma, dar laukia renginiai, renginiai, renginiai... Dieve, padėk.

Jūsų Maištinga Siela

Kino pavasaris 2019: Maištingos sielos filmų sąrašas (rekomendacijos, rekomenduojami filmai)

Sveiki, skaitytojai,

Jau tapo tradicija, kad po lygiadienio greitai startuoja Vilniaus Kino pavasaris, į kurį „įplaukia“ patys žinomiausi ir labiausiai nusipelnę (ir ne tik) nepriklausomo kino kūriniai per pastaruosius metus. Žodžiu, pati šviežuma.

Be Scanoramos, tai pats pagrindinis mano kino festivalis, per kurį norisi susigriebti pačius skaniausius ir vertingiausius saldėsius. Pernai labiausiai mane stebino dokumentiniai filmai, o šiemet, žiūriu, iš pasirinktų 13 filmų, tokio žanro nėra nė vieno.

Nebuvo lengva, derinant laiką (iš dalies ir finansus, nes Dievas mato, bilietai ir vėl pabrango!) išsirinkti tuos filmus, kuriuos noriu pamatyti, bet galiausiai nukertant vieną kitą kūno dalį ir atsisakius tam tikrų kitų poreikių, pavyko išsirinkti 13 kino juostų. Atrankos kriterijus buvo režisieriai, tarptautiniai apdovanojimai, aktoriai ir net kai kurių kino kritikų ir apžvalgininkų rekomendacijos.

Pabandysiu įvardyti labiausiai laukiamus filmus. Viena labiausiai intriguojančių juostų „Neliesk manęs“, kuri pelnė Auksinį lokį ir tapo šiokiu tokiu skandalu, nes juosta labai provokuojanti – vieniems šlykšti, o kitiems pasigėrėtina. Kadangi man kūniškumas kine patinka, žiūrėsiu, kaip sureaguosiu. Kita juosta – Pietų Korėjos „Ilga dienos kelionė į naktį“ – klasikinė teatro pjesė tampa novatoriška ir muzikalia istorija visiškai kitomis azijietiškomis sąlygomis. Ir tai dar 3D efektu!

Taip pat labai laukiu savotiško „Gyvatės apkabinimo“ tęsinio pavadinimu „Vasaros paukščiai“ – tikiuosi hipnotizuojančių vaizdinių ir gilios metafizinės filosofijos. Taip pat prie favoritų priskirčiau irgi azijietišką filmą „Vagiliautojai“, kuris pelnė Auksinę Kanų palmės šakelę. Tas, kas matė iš lietuvių, man stipriai ją rekomendavo. Kaip visada Kino pavasaris ne Kino pavasaris, jei nepažiūriu kažko daniško – šįkart su mano numylėta aktore Trine Dyrholm „Širdžių dama“. Danų kinais niekada nenusiviliu. Taip pat nemažai lūkesčių keliu ir turkų režisieriui su filmu „Laukinė kriaušė“ – jo „Žiemos miegas“ ir „Trys beždžionės“ buvo tikrai labai įsimenamos.

Daug kas giria filmą, sako, kad net sukrečiantį „Kafarnaumas“. Reikia manyti, kad jis bus vienas įsimintiniausių, nors favoritais laikau jau šiek tiek pažįstamus režisierius. Negalėjau atsispirti Argentinos dviem juostom – „Angelas“ apie prieš 45 metus nuteistą angeliškos išvaizdos žudiką (biografinis!) bei komedija „Netikėta meilė“ su jau gerai žinomais Argentinos aktoriais.

Dar vieną komediją išsirinkau – lenkų „Panikos ataka“. Nors labiau norėjau pamatyti „Tyli naktis“, bet iš lenkų kažkodėl Kino pavasaryje iškiliausias šis. Lenkų kinas, beje, yra vienas mėgstamiausių apskritai, bet pažiūrėjus anonsą primena kažkokį nesusipratimų komediją (kokius baisius kuria lietuviai), tad net nebežinau, ko iš jo tikėtis, bet bandysim... Italų filmas „Magiška meilė“ įkrito į repertuarą atsitiktinai, tad irgi nežinau, ko tikėtis. O štai prancūzų filmas „Dvilypiai gyvenimai“ su Juliete Binoche bendradarbiavimo vėlei su „Marijos Zils debesų“ režisieriumi, tiesiog negalėjau praleisti. Tas režisierius tiesiog lengvai ir subtiliai gilus! Absoliučiai nežinau, ko tikėtis iš kito prancūzų filmo „Maja“, kadangi tos pačios režisierės M. H. Love „Ateitis“ taip ir liko kol kas nematyta.

Kaip visada tikiuosi iš festivalio kuo mažiau nusivylimo ir kuo daugiau atradimų. O atradimų visada būna kur kas daugiau. Ketinu matytų filmų, kaip visada, apžvalgėlėmis pasidalyti su Jumis.

Štai čia pasidaliju festivalio direktorės Vidos Ramaškienės filmu favoritu.

Jūsų Maištinga Siela