Serialas "Vandenyno mergaitė" / "Ocean Girl" (TV Series 1994-1997)

 

Sveiki,

 

Vėlgi toliau tęsiu 90-ųjų serialų apžvalgas suaugusiems ir jaunimui. Šįkart apžvalga vaikams, paaugliams ir jaunimui skirtas serialas „Vandenyno mergaitė“ (angl. Ocean Girl), kurį rodė LNK lietuviškai maždaug gal 1998-aisiais, o gal jau ir 1999-aisias kelerius metus. Šiandien kaip ir daugelis 90-ųjų serialų nebeatrodo nei patrauklūs, nei įdomūs nuosaikiam žiūrėjimui, bet anuomet atrodė, – vėlgi pasikartosiu šabloniškai, – kad nieko įdomesnio negali būti.

 

Asmeniškai žiūrėdavau šį serialą ir laukdavau kiekvienos serijos dėl savo mistinio pasakojimo, muzikos takelio ir rimtų ekologinių ir nežemiškų temų, kurias anuomet sugebėjo perteikti Australijos serialai jaunimui. Apskritai šį serialą, jeigu neklystu, rodė pirmiausia per LNK vaikams rodomą popietinę laidą „Kibi Tele Vibir“, kuriame ponas Vaiduoklis ką nors papasakodavo, o vėliau rodydavo 25 minučių animacinį serialą, o po jo ir vaidybinį. Vaidybiniai dažniausiai būdavo tolimosios Australijos produkcija, dažniausiai 90-ųjų jaunimui skirti serialai kaip „Šelmiai Tvistai“, „Džinai iš Australijos“ serialai, iš kurio srauto kiek niūresniu, ne tokiu komišku išsiskyrė ir „Vandenyno mergaitė“. Vėliau, jeigu neklystu, kai vaikų laida buvo iškelta į BTV, nes LNK kanalą tiesiog nusipirko, ten serialas buvo rodomas iš naujo, tačiau antrąkart nebežiūrėjau dėl nepatogaus laiko.

 

Serialo „Vandenyno mergaitė“ istorija: siužetas, produkcija, idėjos

 

„Vandenyno mergaitė“ (angl. „Ocean Girl“), Australijos mokslo fantastikos serialas, skirtas vaikams ir paaugliams, greitai užkariavo žiūrovų širdis visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą. Jis išsiskyrė savo originalia idėja, patraukliais personažais ir svarbiomis aplinkosaugos bei atradimų temomis. Filmavimas prasidėjo 1993 metais, o pirmoji serija Australijoje pasirodė 1994 metais. Iš viso buvo sukurti keturi sezonai, sudarantys 78 serijas, kurių kiekviena truko apie 25 minutes. Lietuvoje „Vandenyno mergaitė“ buvo transliuojama, kaip minėjau, per LNK televiziją nuo 1997 metų, o vėliau ir per kitus kanalus, sulaukdama didelio populiarumo tarp jaunųjų žiūrovų, kurie serialą galėjo žiūrėti lietuvių kalba.

 

Šis serialas pirmiausia skirtas vaikams ir paaugliams, tačiau jo siužeto gylis ir temos patraukia ir vyresnio amžiaus žiūrovus. Pagrindinė serialo idėja yra įkvėpti meilę vandenynams ir gamtai, skatinti atvirumą naujoms idėjoms ir supratimą tarp skirtingų kultūrų ar net rūšių. „Vandenyno mergaitė“ moko apie draugystės, pasitikėjimo ir atsakomybės svarbą, propaguoja aplinkosaugos idėjas, pabrėžia žmogaus poveikį gamtai ir skatina ieškoti tvarių sprendimų.

 

Serialo centre – Neri, paslaptinga jauna mergaitė, gyvenanti viena atokioje saloje. Neri turi nepaprastų gebėjimų: ji gali kvėpuoti po vandeniu, bendrauti su jūrų gyvūnais, ypač su savo ištikimu palydovu banginiu Čarliu, ir pasižymi neįtikėtina jėga bei miklumu. Jos egzistencija slepiasi paslaptyje, tačiau viskas pasikeičia, kai Neri susiduria su žmonėmis. Siužetas vystosi Neri egzistencijai paaiškėjus povandeninio tyrimų centro ORCA (Oceanic Research Centre Australia) gyventojams. Du broliai paaugliai, Džeisonas ir Bretas Beitsai, gyvenantys ORCA su savo mokslininke motina, atranda Neri ir tampa jos artimiausiais draugais bei saugotojais.

 

Pirmajame sezone daugiausia dėmesio skiriama Neri prisitaikymui prie žmogaus pasaulio ir jos draugystei su Džeisonu ir Bretu. Atskleidžiamos jos unikalios savybės ir bandymai suprasti žmonių visuomenę, kartu pasirodant ir pirmiesiems grėsmės šaltiniams – organizacijoms, siekiančioms pagrobti Neri dėl jos gebėjimų. Antrasis sezonas gilina Neri kilmės paslaptį, atskleisdamas, kad ji yra iš tolimos ir technologiškai pažangios planetos, ir kad ji nėra vienintelė tokia. Atsiranda daugiau Neri rūšies atstovų, o siužetas įgauna platesnį, tarpgalaktinį mastą. Trečiasis ir ketvirtasis sezonai narplioja sudėtingesnes kosmines intrigas ir grėsmes. Neri ir jos draugai turi gelbėti ne tik Žemės vandenynus, bet ir savo namų planetą. Atsiranda nauji personažai, technologijos ir iššūkiai, kurie patikrina draugystės ir ištikimybės ribas. Serialas apjungia mokslo fantastikos, nuotykių ir dramos elementus, palaipsniui didinant pavojų ir įtampą.

 

„Vandenyno mergaitė“ yra kur kas daugiau nei tiesiog nuotykių pasaka. Serialas moko ekologinio sąmoningumo, pabrėždamas vandenynų trapumą ir būtinybę juos saugoti nuo taršos ir išnaudojimo, o Neri čia veikia tarsi gamtos sielos įkūnijimas, raginantis gerbti visą gyvybę. Seriale taip pat pabrėžiama draugystės galia – Neri, Džeisono ir Breto ryšys rodo, kad draugystė neturi jokių ribų ir gali padėti įveikti bet kokius sunkumus. Be to, serialas skatina smalsumą ir atvirumą nežinomybei, rodo, kaip mokslas gali padėti suprasti pasaulį ir spręsti problemas. Galiausiai, Neri, kaip ateivė, moko tolerancijos ir supratimo – kad skirtingumai gali praturtinti, o ne skaldyti, ir kad svarbu ieškoti bendrumų su tais, kurie atrodo kitokie. „Vandenyno mergaitė“ išlieka ikonišku serialu, palikusiu gilų pėdsaką vaikų televizijos istorijoje ir įkvėpusiu daugybę jaunų žmonių mylėti ir saugoti mūsų planetą. Tai pasakojimas apie atradimus, nuotykius ir nesibaigiančią meilę vandenynui.

 

Kodėl sukurti tik 4 sezonai? Animacinė istorijos adaptacija

Nors „Vandenyno mergaitė“ buvo itin populiarus serialas, jo kūrėjai nusprendė istoriją užbaigti po keturių sezonų. Paprastai tokie sprendimai priimami dėl kelių priežasčių. Viena iš jų – noras išlaikyti siužeto kokybę ir išbaigtumą. Po keturių sezonų pagrindinės Neri kilmės, jos ryšio su Žeme ir tarpgalaktinių konfliktų linijos buvo užbaigtos, o tai leido serialui baigtis natūraliai ir įsimintinai, nepakenkiant pasakojimo vientisumui.

 

Kitas svarbus aspektas yra finansavimas ir gamybos kaštai. Serialo kūrimas, ypač su specialiaisiais efektais ir povandeninėmis scenomis, yra brangus procesas. Tikėtina, kad po keturių sezonų prodiuseriai įvertino, ar tolesnis finansavimas būtų ekonomiškai pagrįstas. Taip pat reikėtų atsižvelgti į aktorių prieinamumą ir natūralius pokyčius. Jauni aktoriai auga, keičiasi jų interesai, ir po ilgo filmavimo periodo jie gali norėti imtis naujų projektų, o pakeisti pagrindinius personažus yra sudėtinga ir gali pakenkti serialo tapatumui.

 

Galiausiai, televizijos rinkos dinamika ir auditorijos pokyčiai taip pat galėjo turėti įtakos. Vaikų ir paauglių auditorija nuolat kinta, atsiranda naujų laidų. Tikėtina, kad kūrėjai ir transliuotojai nusprendė, jog keturi sezonai yra optimalus skaičius, leidžiantis užtikrinti aukštus reitingus ir užbaigti istoriją, kol susidomėjimas nenukrito. Visi šie veiksniai kartu lėmė, kad „Vandenyno mergaitė“ paliko mus su išbaigta ir ryškia istorija.

 

Po sėkmingo gyvo veiksmo serialo pasirodė animacinis serialas pavadinimu „Naujieji Vandenyno Mergaitės Nuotykiai“ (angl. „The New Adventures of Ocean Girl“). Šis animacinis serialas buvo transliuojamas 2000–2001 metais ir susidėjo iš 26 serijų. Svarbu paminėti, kad tai nebuvo tiesioginis gyvo veiksmo serialo tęsinys ar perkėlimas vienas prie vieno į animaciją, o veikiau atnaujinta ir adaptuota versija, turinti savitą siužeto liniją ir stilistiką.

 

Nors pagrindinė veikėja Neri ir jos gebėjimai bendrauti su vandenyno gyvybe bei jos kosminė kilmė išliko, animaciniame seriale istorija buvo perkelta į fantastinę vandens planetą pavadintą Okeanija. Šioje versijoje Neri yra Okeanijos princesė, kurios misija – surasti ir apsaugoti gyvybę teikiančius kristalus, saugomus Šventųjų Banginių, nuo piktojo kosmoso burtininko Galielio.

 

Marzena Godecki – vandenyno mergaitės Neri aktorė: jos istorija, vaidmens reikšmė, biografija

 

Aktorė Marzena Godecki, sukūrusi Neri vaidmenį populiariajame seriale „Vandenyno mergaitė“, yra ypatinga dėl savo unikalaus kelio į televiziją ir talento įkūnyti tokį neįprastą personažą. Jos kilmė siekia Lenkiją, kur ji gimė Bytomo (Pietų Lenkijoje) mieste 1978 metų rugsėjo 28 dieną. Būdama vos trejų metų, Marzenos šeima emigravo iš Lenkijos ir įsikūrė Australijoje, būtent Melburne.

 

Marzena Godecki į Neri vaidmenį atėjo būdama paauglė, sulaukusi vos 16 metų, bent jau taip rašo šaltiniai internete. Tuo metu ji Melburne studijavo modernųjį šokį ir baletą, kas neabejotinai prisidėjo prie jos grakštaus judėjimo vandenyje, kuris buvo gyvybiškai svarbus vaidmeniui. Ji buvo atrinkta iš daugiau nei 500 pretendenčių. Pirmosios atrankos metu ji netgi prisimena, kaip buvo nuleista į šaltą vandenį prie Melburno prieplaukos, siekiant patikrinti, ar ji jaučiasi patogiai vandens aplinkoje. Jos gebėjimas jaustis laisvai vandenyje, natūralus plaukimo stilius ir atletiški duomenys buvo pagrindiniai faktoriai, lėmę Neri vaidmens suteikimą. Gavusi vaidmenį, Marzena dar labiau patobulino savo plaukimo įgūdžius ir išmoko nardyti su akvalangu Porth Daglaso vietovėje, Far Nort Kvinslande, kur vyko didžioji dalis filmavimų atvirame vandenyje. Filmavimų metu jai teko plaukioti su delfinais ir net su mažųjų ruožu banginių šeima.

 

Po keturių sezonų, praleistų įkūnijant Neri personažą, Marzena Godecki gyvenimas pasisuko šiek tiek kita linkme. Nors ji svarstė tęsti aktorės karjerą, ji visada jautė didelę meilę gyvūnams ir svajojo studijuoti veterinariją Australijos universitete. Dėl „Vandenyno mergaitės“ filmavimo jai teko padaryti pertrauką mokykloje, kad galėtų baigti paskutinius metus, sutelkdama dėmesį į mėgstamus dalykus – matematiką ir gamtos mokslus. Nors Neri vaidmuo ją padarė žinoma visame pasaulyje, Marzena teigė, kad jai svarbiausia ne šlovė, o sėkmė ir pasitenkinimas tuo, ką daro. Ji taip pat pripažino, kad Neri vaidmuo sustiprino jos ekologinį sąmoningumą, ypač vandenynų atžvilgiu. Vėlesniame gyvenime Marzena Godecki pasuko į verslą, kartu su partnere įkurdama vaikų mados parduotuvę „Tiny Threads“ Melburne, kuri veikė nuo 2008 iki 2012 metų. Ji taip pat yra sūnaus Nico, gimusio 2008 metų liepą, ir dukters Sashos, gimusios 2011 metais, motina. Nors jos aktyvi aktorės karjera nebuvo ilga, Neri vaidmuo tapo simboliu daugeliui vaikų ir paauglių visame pasaulyje. Šiandien ji nuo 2008 metų pakeitusi pavardę pagal vyrą ir beveik neaptinkama jokiame internete.

 

Serialo „Vandenyno mergaitė“ muzika ir ypatingos filmavimo vietos

 

Serialo „Vandenyno mergaitė“ išskirtinumą, be siužeto ir įsimintinų personažų, neabejotinai sustiprino ir jo muzikinis takelis, sukurtas kompozitoriaus Peterio Westo. Muzika serialui buvo kuriama labai kruopščiai, siekiant atspindėti vandenyno paslaptį, ramybę ir kartais kylančią grėsmę. Peteris Westas sugebėjo sukurti melodingas, užburiančias temas, kurios puikiai lydėjo povandenines scenas, pabrėždamos Neri ryšį su jūra ir jos magiją. Pagrindinė serialo tema yra lengvai atpažįstama ir sukelia nostalgiškus prisiminimus daugeliui serialo gerbėjų. Muzika ne tik suteikė emocinį gilumą scenoms, bet ir tapo neatsiejama „Vandenyno mergaitės“ tapatybės dalimi, padėdama sukurti magišką ir nuotykių kupiną atmosferą.

 

Serialo filmavimas vyko įspūdingose Australijos vietovėse, kurios padėjo sukurti autentišką ir vizualiai patrauklų „Vandenyno mergaitės“ pasaulį. Didžioji dalis išorės scenų, ypač tos, kurios vaizdavo Neri izoliuotą salą ir jos povandeninius nuotykius, buvo filmuojamos Far Nort Kvinslande (Far North Queensland), Australijoje. Konkrečiai, dažnai minima Porth Daglaso (Port Douglas) vietovė ir jos apylinkės, kurios garsėja savo atogrąžų miškais ir netoli esančiu Didžiuoju barjeriniu rifu. Ši vieta puikiai tiko sukurti laukinės, negyvenamos salos įspūdį ir leido filmuoti autentiškas povandenines scenas su tikra jūrų gyvybe.

 

Scenos, vaizduojančios povandeninę bazę ORCA (Oceanic Research Centre Australia) ir jos interjerus, buvo filmuojamos specialiai tam pritaikytose filmavimo studijose Melburne, Viktorijoje. Nors kai kurie povandeninės bazės elementai galėjo būti sukurti naudojant miniatiūras ar specialiuosius efektus, pagrindinės vidaus patalpos, laboratorijos ir gyvenamosios erdvės buvo pastatytos studijose. Tai leido kūrėjams kontroliuoti aplinką, apšvietimą ir rekvizitus, kad būtų sukurtas futuristinis ir technologiškai pažangus povandeninio tyrimų centro įspūdis. Šių skirtingų filmavimo vietų – tiek egzotiškų gamtos kampelių Kvinslande, tiek modernių studijų Melburne – derinys padėjo serialui sukurti įtikinamą ir įtraukiantį pasaulį.

 

Kelios įdomybės apie serialą „Vandenyno mergaitė“

 

Panašumai su „Undinėle“ (Splash): Serialo kūrėjas Jonathanas M. Shiffas yra minėjęs, kad jį įkvėpė 1984 metų filmas „Undinėlė“ (angl. „Splash“), kuriame Tom Hanksas įsimyli undinę. Nors „Vandenyno mergaitė“ išvystė unikalią mokslo fantastikos istoriją, pradinė idėja apie paslaptingą būtybę iš vandens ir jos sąveiką su žmonėmis turėjo panašumų. Vis dėlto „Vandenyno mergaitė“ išplėtojo daug sudėtingesnį siužetą su ekologinėmis, kosminėmis ir mokslo temomis.

 

Iš pradžių serialas turėjo darbinį pavadinimą „Ocean Odyssey“ (Vandenyno odisėja). Nors šis pavadinimas pabrėžia nuotykių ir atradimų aspektą, „Ocean Girl“ (Vandenyno mergaitė) buvo pasirinktas dėl to, kad jis geriau atspindėjo pagrindinį serialo veikėją ir buvo patrauklesnis jaunajai auditorijai. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, serialas vis dar buvo žinomas kaip „Ocean Odyssey“.

 

Neri banginis draugas Čarlis buvo svarbi serialo dalis, tačiau natūralu, kad nebuvo naudojamas tikras banginis. Scenoms su Čarliu buvo naudojami specialieji efektai, marionetės ir reikalavusios kūrybiškumo filmavimo technikos. Dideli pripučiami banginio modeliai buvo naudojami vandenyje, siekiant sukurti iliuziją, kad Neri bendrauja su tikru banginiu.

 

Nors tai nėra visiškai paslaptis, verta paminėti, kad aplinkosaugos žinutė seriale buvo ne tik paviršutiniška. Kūrėjai siekė, kad jaunoji auditorija giliau suprastų vandenynų svarbą ir žmogaus veiklos poveikį jiems. Daugelis siužeto posūkių ir Neri misijų tiesiogiai buvo susijusios su vandenynų tarša, gyvūnų apsauga ir tvariu gyvenimu, taip edukuojant žiūrovus subtiliai, per nuotykius.

 

Tai tiek šįkart.

 

Maištinga Siela

Aussie produkcijos linija: šampūnas, plaukų kaukė, kondicionierius, aliejus / Aussie hair products for aussome hair shampoo and conditioner

 Sveiki,

 

Tai mano asmeninė nuomonė, už kurią man niekas nemokėjo ir niekas neprašė pasidalyti nuomone. Retai ką nors parašau apie kosmetikos produkciją, tačiau šįkart perkratęs savo vonios spintelę pastebėjau, kad paprastai mėgstu naudoti vienos linijos produkciją plaukams. Pastaruoju metu, jau keleri metai mūsų šalies lentynose galima rasti AUSSIE produkcijos linijos šampūnų, kondicionierių, plaukų kaukių ir aliejaus. Štai ką pavyko atkapstyti (matote nuotraukoje), ne viskas man tinka iš šios linijos, ne viską ir perku, tačiau kad neatsirastų kokia manija, kaip su knygų pirkimais, reikia prisilaikyti saiko...

 

Visgi kuo man patinka AUSSIE (šis terminas, kaip supratau, kilo iš Australijos šalies pavadinimo, tai savotiškas slengas, žargonas apibrėžti tai, kas yra Australija), o būtent šios produkcijos sudėtyje yra australiškų vaisių ir riešutų ekstraktai. Kvepia kitaip nei įprastos linijos produktai, gal kai kam pasirodys per egzotiškai saldžiai ir ne visiems patiks, bet man patinka, primena kažką iš vaikystės. Labiausiai patinka ta produkcija, kuriose yra makadamijos riešutų aliejus. Tiesa, nežinau, koks tas poveikis, galiausiai visi šampūnai ir kondicionieriai daugiau ar mažiau yra panašūs, iš tų pačių fabrikų, bet kol kas remiuosi dėl produktų kvapų ir tekstūros, o ir dizainas man toks žaismingai priimtinas. Gal kas bandėte, kokie atsiliepimai?

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Akvilina Cicėnaitė "Anglų kalbos žodynas"

 

Akvilina Cicėnaitė. „Anglų kalbos žodynas“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 320.

„Įvykiai praranda savo vietą chronologinėje tėkmėje, praeitis susipina su dabartimi ir ateitimi, knygose nutikimai ima atrodyti tikresni, nei tie, kurie buvo iš tikro (p. 249).“

Sveiki, knygų skaitytojai,

Naujausią Australijoje gyvenančios lietuvių rašytojos ir vertėjos Akvilinos Cicėnaitės (g. 1979) romaną Anglų kalbos žodynas į mano pirkinių krepšelį įkrito dar pernai, tačiau, kaip jau įprasta, didelė dalis knygų pas mane taip ir nesulaukia savo skaitymo laiko, nes dar karštesnė naujiena išstumia seniau susipirktas knygas. Argi tai ne tsundoku? Tačiau šį romaną teko išsitraukti, kai sužinojau, jog Jurgos Ivanauskaitės premija buvo skirta A. Cicėnaitei, o Metų knygos rinkimuose šis romanas taip pat turi potencialo tapti geriausia lietuvių grožine knyga, nepaisant to, kad komisija pareiškė, jog prozos kategorijoje išryškėjo diagnozė: lietuviai nemoka pasakoti. Turint galvoje, kaip buvo anuomet elgiamasi su Kristinos Sabaliauskaitės literatūra, manding, tokie pareiškimai eilinį sykį nerodo jokios komisijos kompetencijos, ji yra lygiai tokia pat subjektyvi, kaip ir bet kurio paprasto skaitytojo be literatūrinio diplomo.

Prieš įsidėdamas romaną į krepšį pagalvojau, kad tikriausiai klaikesnio pavadinimo grožinei literatūrai nė nesugalvosi – Anglų kalbos žodynas. Kaip pretenzinga! Ar nebus Alma littera įkalbėjusi, jog toks pavadinimas labai praktiškas, o ir paieškos sistemoje rinkodaros tikslais tikrai toks pavadinimas nebus nepastebėtas. Nepaisant skeptiško vertinimo, po romano perskaitymo pakeičiau savo išankstinius nusistatymus ir dabar manau, kad knygos pavadinimas labai tinka romanui.

Apie ką ši knyga? Vienareikšmiškai niekas tikriausiai ir neatsakys, nes romano prasminius klodus sudaro ne vienas ryškus matmuo. Istoriją pasakoja vidutinio amžiaus moteris, autorės prototipė, gyvenanti Australijoje, kuri atvirauja, ką reiškia būti emigrantei, ką reiškia ilgėtis namų, Lietuvos, Vilniaus ir kaip sunku susikurti naujus namus. Iš esmės tai gan keruakiška knyga, primenanti ilgą kelionę po prisiminimus ir Australiją. Didžiąją romano dalį veikėja iš tikrųjų keliauja, iš Sidnėjaus leidžiasi per Australijos išdegintas lygumas į Broken Hilą, pažindama šalį, save, savo vyrą, kilusį iš Kanados Monrealio, tačiau jau pamažu pamirštantį, ką reiškia būti kanadiečiu anuomet, nes gyvenimas atitolina nuo praeities miestų. Kelionių romane filosofiškai bandoma apžvelgti žmogaus laiko tėkmėje trūkinėjančius (kartais stiprėjančius) ryšius su praeitimi ir patirtimis, taip pat sprendžiami kultūriniai nesusikalbėjimai, kurie turi ne vien tik kalbiniu požiūriu neišverčiamas prasmes, bet ir panašias dvasines pajautas.

Romano struktūrą nulėmė pats autorės sumanymas skyrius suskirstyti pagal anglų kalbos žodžius, kurie vienaip ar kitaip veikėjos gyvenime atėjo per įvairias patirtis. Kiek anglų abėcėlėje raidžių, tiek šioje knygoje ir skyrių, bandant įvairiais rakursais perteikti šiaip jau vertėjo praktikoje sudėtingiau išverčiamus žodžius. Situacijos, kuriose atsiduria veikėja, yra tų žodžių prasmių liudijimai. Nors mes suprantame, kad literatūra galime sukurti įspūdį, tačiau tiesioginės patirties perduoti neįmanoma, nes kalba yra ribota, tačiau autorės pastangos sukurti unikalius liudijimus nėra bergždžios, kadangi ji randa būdų perteikti nesusikalbėjimo ir vienišumo jausmą, o tai kiekvienas patiriame savo gyvenime. Skaitydamas retkarčiais vis prisimindavau kontekste iškylančius Sofios Coppolos filmo analogiškus Pasiklydę vertime vaizdinius. „Galėčiau mintinai išmokti visą žodyną, bet vis tiek jausiuosi lost in translation, pasiklydusi vertime, srovės nublokšta liksiu paraštėje. Visuomet atsiranda žodis, kuris neturės ribų, krantų, atitikmenų. Žodis, kurį reikės išgalvoti (p. 159).“

Tiesa, nežinau, kiek pati autorė į Anglų kalbos žodyną įdėjo fikcijos, tačiau akivaizdu, jog knyga labai autobiografinė. Autofikcijos įspūdį sustiprina tikriniai vardažodžiai, įsteigtas pirmasis pasakotojos asmuo, daug asmeninių detalių, įskaitant ir santykius su vyru, o tokia intymi atsivėrimo literatūra jau kurį laiką domina skaitytojus. Terapinio pobūdžio rašymą sustiprina ir kai kurie dienoraštinio pobūdžio išpažinties momentai apie, pavyzdžiui, kūrybinius veikėjos blokus, literatūros kritikų paliktus randus. „Kartais naktimis galvodavau apie tai, kaip praradau literatūrinę nekaltybę. Galvodavau apie knygas, kurių neparašiau, nes bijojau. Kritikos – irgi. Įsivaizduodavau, kaip tos literatūros kritikės, kuri kadaise sudirbo mano knygą, kojų pirštus lėtai, su pasimėgavimu, kone filosofiškai apgraužia rudos ir juodos Sidnėjaus žiurkės. Rattus rattus ir Rattus norvegicus (p. 65).“

Atrodo, kad romano vienas iš esminių probleminių ašių būtų moters kaip kūrėjos problematika, tačiau romanas kaip koks australietiškas vaivorykštinis opalas, kaskart vis kitame skyriuje plėtojamos kitos egzistencinės pajautos. Romanas neturi konkretaus epiniam pasakojimui būdingo nuoseklaus siužeto. Pasakojimo dabarties laike pora leidžiasi į kelionę po Australiją, tačiau rašytoja keliauja ir į gyvenimo prasmės apmąstymų kelionę, stabteli pakelėse, aprašo Australijos vaizdus, leidžia įterpti šios šalies istorinių įdomių, kurios, beje, buvo vienas įdomiausių šio romano komponentų, todėl tiems, kurie mažiau žino apie šį žemyną, Anglų kalbos žodynas veikia ir kaip edukacinė literatūra.

Akvilina Cicėnaitė

Autorė romane leidžia būti sau sąžininga, pažeidžiama, tad atvirai pasakoja apie savo gan feministinę poziciją dėl vaikų gimdymo, svetimumo jausmą. Viena stabilesnių romano ašių – vyro gyvenimo istorija, perteikta vengiant buitinio santykių lygmens. „.... ir kai ateina laikas apsispręsti, grįžti ar likti, užuot likęs, jis sėda į lėktuvą ir skrenda atgal į Monrealį, atgal į savo realybę, nors namai bus toji reality, kurią jis visuomet norės palikti. Angliško žodžio reality net nereikėjo versti, gal todėl, kad realybė visose kalbose vienoda (p. 231).“ Protagonistė tyrinėdama savo vyro gyvenimo klaidžiojimo po pasaulį atkarpas bando suprasti save, o permąstydama savo nostalgiją, – paradoksalu! – suvokia ir savo vyro patirtis, nes ne žodžiai, ne skirtingos kultūros vienija šią draugystę, bet bandymas susikalbėti apie tai, kas slypi už apibrėžtų žodžių prasmių t. y., kas neišverčiama į nieką kitą, tik į bendrinę patirtį.

Bandydamas suvokti Anglų kalbos žodyno fenomeną, negaliu nepaminėti, jog tai toji literatūra, kurios tendencijas jau regėjome prieš dešimtmetį. Apie pasaulietinio lietuvio bylojimą globaliame ir margame pasaulyje. Buvo ir tokia tendencija, jog gėdijomės savo neva provincialios literatūros, susitelkusios į lietuvio kasdienybę ir buitį, tad anuomet pasirodęs Gabijos Grušaitės romanas Neišsipildymas, sutiktas kritikų labai palankiai, bylojo apie literatūrą, kuri vaizduoja pasaulietinį lietuvį, besibastantį hipsterišką laisvūną, kuriam lemta išsiveržti iš posovietinio pasaulio gniaužtų, bet tuo metu ima ir šioji pranašystė neišsipildo, nes atsiranda užgimęs istorinis romanas, kuris lyg kurį laiką nurungė šią užgimusią literatūros nišą. Visgi skaitydamas Akvilinos Cicėnaitės knygą aptikau stilistiškai nemažai eseistikai būdingo kalbėjimo būdo, aktualizuojant asmenines pastangas grumtis ir kartu priimti gyvenimo tėkmę, pastarieji romano fragmentai man koreliavo su Dalios Staponkutės eseistika apie Kiprą Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja. „Ir tą pačią akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes ilgiuosi ne namų ir ne žodžių, bet savęs tuose namuose, savęs tokios, kokios jau nebėra. Ir tą pačią akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes noriu ir toliau gyventi įsivaizduojamoje tėvynėje (p. 274).“

Apie ką šis romanas? Pačia bendriausia prasme apie suvokimą, jog esi mirtingas ir negali pergalėti šio gyvenimo dėsnio. Bandymas suvokti savo jausmų potvynius ir atoslūgius, staiga užvaldančią nostalgiją, bėgimą ir grįžimą, leidimą pasimesti pasaulyje ir vėl save atrasti. Galiausiai tai apie mūsų gyvenimo prisiminimus, kurie kartais tikresni už esamą tikrovę, kai grįžtame po kurio laiko į savo gimtuosius namus, jau pasikeitusius taip, kad net jaučiamės svetimi. Kaip išversti visa tai į literatūros kalbą, jog gyvenimas keičiasi ir tu keitiesi, sensti, atsilieki? Kuriant naujus žodžius, plečiant jau esamų žodžių reikšmes, netgi kuriant savo asmeninius gyvenimo paaiškinimo žodynus. Nemeluosiu, kad Anglų kalbos žodynas tikriausiai vienas stipriausių pastarųjų kelerių metų lietuvių romanų, kuris teikia skaitytojui literatūrinės gelmės, juslingumo, kalbos pojūčio, poetikos ir visko gaubiančio gražaus liūdesio rūko, arba australietiškos kaitros. Džiaugiuosi, kad perskaičiau.

„Galvoju, kad mes visi esame skruzdėlės, gyvenančios skruzdėlių auginimo dėžutėje, atsakė vyras. Esame aukštesnės civilizacijos būtybių namuose, ant kokio nors vaikio naktinio staliuko. Jis žiūri į mus prieš užmigdamas ir kartkartėmis tapteli pirštu per stiklą, o mums tada atrodo, kad pamatėm Dievą (p. 148).“

Ir atrodo, jog Cicėnaitė taptelėjo į lietuvių literatūros lauką.

Jūsų Maištinga Siela