Literatūros Nobelis 2025 – vengrų rašytojui László Krasznahorkai ("Priešinimosi melancholija" ir "Šėtoniškas tango")

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Knygų ir literatūros žmonėms spalio 9 dieną – ypatinga, nes paskelbtas Nobelio literatūros laimėtojas, o juo tapo vengrų šiuolaikinės moderniosios literatūros klasikas László Krasznahorkai. Greitai prabėgau savo namų biblioteką ir čia radau du bene garsiausius jo romanus, išleistus lietuviškai „Priešinimosi melancholija“ ir „Šėtoniškas tango“, kuriuos ir matote šiose nuotraukose. Nutariau labiau pasidomėti apie patį autorių. Mano paties asmeniniai įspūdžiai įvairūs. Labai seniai skaityta „Priešinimosi melancholija“ skaitėsi labai sunkiai, tarsi pats priešinčiausi tam sudėtingai parašytam tekstui, nors, be jokios abejonės, nepaprastai įtaigiai parašyta. „Šėtoniško tango“ taip ir nebuvau pradėjęs skaityti, nors įsigijau.

 

László Krasznahorkai: gyvenimas ir atėjimas į vengrų literatūrą

 

László Krasznahorkai gimė 1954 metų sausio 5 dieną Vengrijoje, mažame Džulos (Gyula) mieste, esančiame šalies pietryčiuose. Jis augo vidurinės klasės šeimoje: tėvas – György Krasznahorkai,buvo teisininkas, o motina Júlia Pálinkás – socialinio draudimo administratorė. Nors jo šeima buvo žydų kilmės, tėvas šį faktą slėpė ir atskleidė jį tik Lászlui sulaukus vienuolikos metų. Paauglystės metais, 1972 metais, jis baigė Erkel Ferenc vidurinę mokyklą, kurioje specializavosi lotynų kalbos studijose.

 

Vėliau jis pasirinko teisininko kelią, 1973 metais pradėjęs studijas Jozefo Atilos universitete (dabar Segedo universitetas), o 1976 metais perėjo į Budapešto Eötvöso Lorándo universitetą (ELTE), kur tęsė teisės studijas iki 1978 metų. Tačiau vėliau jo interesai pakrypo link humanitarinių mokslų, ir nuo 1978 iki 1983 metų jis tame pačiame ELTE universitete studijavo vengrų kalbą ir literatūrą, kur įgijo ir diplomą. Jo diplominis darbas buvo skirtas rašytojo Sándor Márai, išvykusio į tremtį po komunistų perėmimo 1948 metais, kūrybai ir patirčiai. Po studijų baigimo Krasznahorkai kurį laiką dirbo redaktoriumi, o nuo 1984 metų tapo laisvai samdomu rašytoju.

 

Pats Krasznahorkai atskleidė, kad jo rašymo pradžia nebuvo susijusi su politine žinute. Jo debiutinis romanas „Šėtoniškas tango“ (Sátántangó, 1985) kilo iš noro tyrinėti gilesnį pasaulio lygmenį, o ne konkrečiai komunistinę Vengriją ar jos aplinkybes. Jis siekė išsiaiškinti, kodėl visi aplink, įskaitant jį patį, atrodė tokie liūdni kaip lietus, krentantis ant Vengrijos. Apskritai jo kūrybos įkvėpimo šaltiniai yra įvairūs – jis paminėjo Kafką, atlikėją Jimi Hendrixą ir Japonijos Kijoto miestą.

 

Ryškus jo gyvenimo ir kūrybos aspektas yra bendradarbiavimas su režisieriumi Béla Tarr – kartu jie sukūrė šešis filmus, tarp jų ir Krasznahorkai romano „Šėtoniškas tango“ adaptaciją. Rašytojas pabrėžia, kad jam niekada nereikėjo literatūrinių adaptacijų, ir knygai pritaikymas jam atrodo nereikalingas. Tačiau jis pripažįsta, kad Tarr turėjo maniją ar norą visada kurti filmus pagal jo kūrinius, tad jis sutiko bandyti suprasti, kodėl režisierius mano, kad šis naujas filmas yra būtinas. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad filmai yra „absoliučiai lengvi, lengvai suprantami, per švelnūs“ ir neturi galios prieš blogį ar brutalumą.

 

Apie Vengrijos politiką rašytojas yra sakęs, kad jam teko patirti nusivylimą. Nors Berlyno sienos griūtis 1989 metais turėjo nešti permainas, jis apgailestavo, kad pasaulis Vengrijoje buvo „visiškai nenormalus ir nepakeliamas, o po 1989 metų jis tapo normalus, bet vis tiek nepakeliamas“. Jis taip pat teigė, kad per pastaruosius 25 metus (nuo 1989 m.) Vengrija „rodo savo bjauriausią veidą“. Nors jo romanuose nėra tiesioginės politinės žinutės, juose esama nuojautos ir vizijos apie tautos sielą po stalinizmo, atspindinčios ir dabartinę Vengrijos padėtį.

 

Apie literatūrą ir meną Krasznahorkai pasisakė, kad didžiausiu menu laiko Johanno Sebastiano Bacho kūrybą, kuri nuo pat vaikystės yra jo gyvenimo dalis. Ši muzika, pasak jo, kvestionuoja meno ribas ir verčia mąstyti, kas yra už jų. Jis taip pat pabrėžė, kad jo rašymo procesas – ilgos, nenutrūkstančios sentencijos – yra disciplinuota beprotybė, kurioje jis stengiasi užfiksuoti savo personažų situaciją, o ne jų istoriją, iškeldamas jų tikrovę iki mūsų realybės lygmens. Be to, jis teigė, kad grožyje svarbu užfiksuoti tai, kas yra klastinga ir nenugalima. Jis tiki, kad meilė ir kitos svarbios patirtys negali būti sutalpintos trumpuose pasakymuose, o taškas „priklauso Dievui“.

 

Kalbant apie asmeninį gyvenimą, Krasznahorkai buvo vedęs du kartus. Pirmoji jo žmona buvo Anikó Pelyhe (išsiskyrė), o 1997 metais jis vedė Dóra Kopcsányi, sinologę ir grafikos dizainerę, su kuria gyveno Berlyne, o dabar, šaltinių teigimu, gyvena Trieste. Jis turi tris vaikus: Kata, Ágnes ir Panni. Po Sovietų bloko žlugimo jis daug keliavo, lankėsi Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, JAV, Anglijoje, Nyderlanduose, Italijoje, Graikijoje, Kinijoje ir Japonijoje, tačiau dažnai grįžta į Vengriją ir Vokietiją. Vengrijoje jis kurį laiką gyveno atsiskyręs Šentlaszlo (Szentlászló) kalvose.

 

László Krasznahorkai literatūriniai nuopelnai, prozos bruožai ir Nobelis

 

2025 m. spalio 9 d. Vengrijos rašytojas László Krasznahorkai laimėjo Nobelio literatūros premiją už savo „įtaigų ir vizionierišką kūrybos palikimą, kuris, apokaliptinio siaubo akivaizdoje, patvirtina meno galią“. Šis apdovanojimas patvirtino jo, kaip vieno svarbiausių šiuolaikinės pasaulio literatūros balsų, statusą, jį Amerikos kritikė Susan Sontag apibūdino kaip „šiuolaikinį apokalipsės meistrą“. Krasznahorkai kūryba, apimanti beveik pusę amžiaus, yra vertinama dėl jos filosofinio tankumo ir unikalios stilistikos, įkūnijančios Vidurio Europos literatūros tradiciją, besitęsiančią nuo Kafkos iki Thomaso Bernhardto, kuriai būdingas absurdas ir groteskiškas perteklius.

 

Krasznahorkai literatūrinį palikimą įtvirtino romanai, tapę šiuolaikinės literatūros klasika. Jo debiutinis romanas „Šėtoniškas tango“ (Sátántangó, 1985), vėliau režisieriaus Béla Tarro paverstas kultiniu, 7,5 valandos trukmės filmu, vaizduoja nykstančios kaimo bendruomenės gyvenimą, atspindintį Vengrijos kolūkių realijas prieš pat komunizmo žlugimą. Romanas „Pasipriešinimo melancholija“ (Az ellenállás melankóliája, 1989) jam pelnė tarptautinį pripažinimą; tai karštligiška alegorija apie tvarkos trapumą ir autoritarizmo kilimą mažame miestelyje, kurioje apsilanko paslaptingas cirkas. Tarp kitų reikšmingų darbų – „Karas ir karas“ (Háború és háború, 1999) ir „Barono Venckheimo sugrįžimas“ (Báró Wenckheim hazatér, 2016). Rašytojo kūryboje dominuojančios temos yra izoliacija, moralinis kolapsas, egzistencinė baimė ir žmogiškosios kančios gylis, nuolat ieškant išganymo per meną chaoso ir praradimą. Pastaruoju metu jis taip pat atsigręžia į Rytų filosofiją ir kontempliatyvumą.

 

Krasznahorkai prozos stilius yra jo vizitinė kortelė ir literatūrinės reikšmės dalis. Jo rašymas pasižymi itin ilgais, vingiuotais ir tekančiais sakiniais, kurie kartais tęsiasi per visą puslapį ar net skyrių, o tai atspindi nenutrūkstamą žmogaus sąmonės srautą. Nobelio premijos komisija gyrė jo „ypatingus sakinius, neįtikėtino ilgio, keičiančius toną nuo iškilmingo iki beprotiško, nuo klausinėjančio iki niūraus“. Šis stilius, veikiant Kafkos egzistenciniam nerimui ir Bernhardto tamsiam satyrizmui, sukuria gniaužiantį, klaustrofobišką naratyvą, kuris skaitytoją panardina į įvykių epicentrą. Tai meistriškas chaosas, kuriame kalba tampa lygiavertė pasakojamai tikrovei.

 

Krasznahorkai, gimusiam komunistinėje Vengrijoje, teko susidurti su cenzūra ir įtarimais jau karjeros pradžioje – septintajame dešimtmetyje slaptajai policijai buvo konfiskuotas jo pasas. Jo kūryba, vaizduojanti niūrumą ir moralinį nuosmukį, nepritapo prie sankcionuoto režimo optimizmo. Šiuolaikinėje Vengrijoje rašytojas yra žinomas autokratinio premjero Viktoro Orbáno atviras kritikas. Rašytojas kritikuoja dabartinės vyriausybės politiką, ypač jos poziciją Rusijos invazijos Ukrainoje atžvilgiu, vadindamas tokį neutralumą „nepavyzdiniu“ ir „psichiatriniu atveju“. Nepaisant jo kritiškumo, po Nobelio premijos laimėjimo V. Orbánas greitai pasveikino rašytoją „Facebook“ paskyroje, pavadindamas jį „Vengrijos pasididžiavimu“. Apskritai Krasznahorkai yra laikomas svarbiausiu gyvu Vengrijos autoriumi, o jo Nobelio premija pripažįsta Vengrijos literatūros indėlį pasauliniame kontekste, nors jo darbas peržengia nacionalinius apribojimus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Kokias knygas pirkti Vilniaus knygų mugėje 2020? Maištingos sielos rekomendacijos

Sveiki,

Artėjant šios savaitės triumfuojančiam Knygų mugės maratonui imu ne juokais galvoti apie nuovargį. Kartais malonų, kartais fiziškai sekinantį, nes esu iš tų žmonių, kurie greitai pavargsta nuo minios, triukšmo ir ilgų pokalbių triukšme. Bet kokiu atveju, reiktų pasiruošti psichologiškai ir gerai apgalvoti, kad šios dienos būtų pakankamai produktyvios...

Sulaukiau ne vienos užklausos, kokias knygas reiktų įsigyti Knygų mugėje. Sunkoka rekomenduoti, kai nežinau, ką žmonės mėgsta, todėl galiu tik pasidalyti tuo, kas mane patį asmeniškai domina. Nežinau, kiek knygų įsigysiu iš to, ką dabar pristatysiu, tačiau anksčiau ar vėliau norėčiau šiuos kūrinius perskaityti. Mano orientyras labai panašus į pernykštį – „nusigriebti“ geriausios literatūros grietinėlę t. y. įvairiomis premijomis įvertintus kūrinius. Visų pirma Man Booker premijos nominantų, kurių mugėje kaip itin karštų naujienų pažėrė leidyklos. Ir visai neseniai pasirodžiusios ir pasirodysiančios Pulitzerio bei prancūzų Goncourtų premijomis įvertinta literatūra.

Sąrašą pateikiu absoliučiai nereitinguotą, atsitiktine tvarka, nes nei vienos iš jų kol kas nesu skaitęs.

Richard Powers „Medžių istorija“ (angl. The Overstory). Leidykla „Alma littera“.

Viena laukiamiausių knygų! Tikrai! Romanas įvertintas Pulitzerio premija ir buvo įtrauktas į trumpąjį Booker sąrašą 2019 metais. Storas romanas apie skirtingas istorijas, kuriose žmonių likimus nulemia... medžiai. Neįtikėtinai įdomus žvilgsnis į gamtos ir žmogaus ryšį, manau, be galo aktualu, kai šiais laikais žmonės sąmoningėja ir vis labiau gręžiasi į gamtą ir pradeda suvokti Žemės planetos gyvumą.

Elif Shafak „10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ (angl. 10 minutes 38 seconds in This Strange World). Leidykla „Tyto alba“.

Labai populiari autorė Lietuvoje. Tiesa, nesu skaitęs nė vienos jos knygos, tačiau po patekimo su šiuo romanu pernai į trumpąjį Booker premijos sąrašą ne juokais susimąsčiau, o gal tai bus tikras literatūrinis atradimas. Griozdiškas ir baisus knygos pavadinimas neturėtų manęs atgrasyti nuo pasirinkimo.

Roberto Bolano „2666“ (ispan. 2666). Leidykla „Kitos knygos“.

Stambus Čilės rašytojo veikalas jau buvo ilgai gurmanų skaitytojų geidaujamas lietuviškai. Net neabejoju, kad skaitant paskaus ranką laikyti šią knygą, bet kartu tikiuosi nepaprastų sodrių klajonių po Bolano sukurtą pasaulį. Mano lentynoje jau keleri metai laukia jo romanas „Pašėlę detektyvai“, tačiau per knygų naujienas niekaip iki jos „neprisikasu“. Na, o naujausias jo romanas lietuviškai magnus opus yra laikoma kone geriausiu legendinio rašytojo kūriniu.

Sally Rooney „Normalūs žmonės“ (angl. Normal People). Leidykla „Alma littera“.

Paskutiniu metu mane stebina „Alma littera“. Tarp to pop srauto atsiranda vis daugiau prestižinės literatūros leidimų. Nuostabu. „Normalūs žmonės“ buvo įtrauktos į Booker sąrašą, pelnė kitų svarbių literatūrinių premijų, tad net neabejoju, kad kažkas ryšis išleisti anksčiau ar vėliau šią knygą. Volia. Nors daug kas sako, kad knyga apie paauglius gali būti tik paaugliams, bet šiuolaikiniai kontekstai mane vis tiek vilioja prie šios knygos. Ji suaugusiems.

Undinė Radzevičiūtė „Grožio ir blogio biblioteka“. Leidykla „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“.

Paskutiniu metu viena populiariausių rašytojų ne tik Lietuvoje, bet ir tarp vertimų. Vokietijoje Undinė jau turi savų gerbėjų, todėl kiekviena jos knyga pasižymi originalumu ir savitumu. Tai tikriausiai vienintelė lietuvių rašytojos knyga, kurią ketinu pagriebti šiųmetėj Knygų mugėj.

László Krasznahorkai „Šėtoniškas tango“. Leidykla „Kitos knygos“.

Kiek anksčiau išleista „Kitų knygų“ vengrų rašytojo knyga, tiesą sakant, jau kurį laiką guli prie naktinio stalelio. Nėra lengva skaityti šį rašytoją, todėl vis kaupiuosi, kada norėsiu pasinerti į jo pasakojimą. Po jo knygos „Priešinimosi melancholija“, kuri anuomet sukėlė sunkiai paskaitomos, bet įdomios literatūros, įspūdį, manau, autorius tikrai patiks itin išskirtinių ir rafinuotų knygų lentynos skaitytojams.

Belinda Bauer „Kirtis“. Leidykla „Baltos lankos“.

Paprastai „Baltų lankų“ asortimentas mugėje mano krepšyje būna vienas didžiausių ir gausiausių, tačiau iš pačių naujausių knygų dėmesį šiemet patraukė tik šioji. Knyga nominuota Booker premijai. Iš anotacijos primena terapinę kriminalinę istoriją. Bet jeigu atsidūrė Booker sąraše, na, knyga tiesiog negali būti prasta, gali tik nepatikti.

Donna Tartt „Dagilis“ (angl. The Goldfinch). Leidykla „Alma littera“.

Nežinau, kada ir kaip perskaityti šį talmudą, tačiau knyga įvertinta Pulitzerio premija ir dėl jos dalis skaitytojų jau pametė galvą. Specialiai iki šiol jos nepirkau, įdomu, kokia bus mugės kaina. Šiaip neseniai pasirodė ir ekranizacija su Nicokle Kidman, tačiau jos nežiūrėsiu tol, kol neperskaitysiu šios intriguojančios knygos.

Anna Burns „Pienininkas“ (angl. Milkman). Leidykla „Sofoklis“.

Leidykla „Sofoklis“ visada turi ką pasiūlyti išrankiems, bet šiemet nutiko taip, kad pačius stipriausius kūrinius leidykla pristatė kaip tik prieš Kalėdas ir karštų bandelių, bent jau tokių, kurios mane viliotų mugėje, nelabai kas ir beliko. Kiek seniau išleista Booker premija įvertintą „Pienininką“ pravartu įsigyti.

Marion Poschmann „Pušų salos“. Leidykla „Gelmės“.

Tiesą sakant, nieko nesu skaitęs iš leidyklos „Gelmės“ ir tai tikriausiai būtų pirmoji knyga. Vokiečių rašytojos M. Poschmann „Pušų salos“ buvo įtrauktos į tarptautinį Booker sąrašą.

Harry Mulisch „Dangaus atradimas“. Leidykla „Alma littera“.

Ši knyga jau mano lentynoje, tačiau įtariu, kad bus susidomėjusių intelektualų ir rimtosios grožinės literatūros mėgėjų, kurie svarstys pirkti ar nepirkti. Nežinau, ką patarti, tačiau ją jau skaitysiu, todėl pasirinkimo, bent jau man, nebėra. Tačiau kaip pristatoma knyga ir goodreads puslapyje, manau, abejonių nekyla, kad tai nėra banalybė ir šis stambus romanas turėtų ne juokais nustebinti. Knyga laikoma pasaulietiniu mastu viena geriausių Nyderlandų literatūros perlų.

Eric Vuillard „Darbotvarkė“. Leidykla „Žara“.

Smulki knygutė, apie kurią kol kas niekas nekalba, nes ją išleido menkiau reklamuojama leidykla „Žara“. Knyga įvertinta prancūzų pačia svarbiausia Goncourtų premija. Tai jau savaime yra rodiklis. Beje, autorius šiek tiek susietas su Lietuva. Yra gyvenęs Kaune.

Pierre Lemaitre „Iki pasimatymo ten aukštai“. Leidykla „Alma littera“.

Vėlgi literatūrine prancūzų Goncourtų premija įvertinta knyga. Jau kiek ankstėliau išleista „Almos litteros“ bus pristatoma kaip solidi naujiena literatūros gurmanams. Jau turiu šią knygą, manau, ja susidomės ir kiti.

Karl Ove Knausgard „Mano kova. Vaikystės sala“, Leidykla „Baltos lankos“.

Tiesą sakant, nors ir naujiena, kol kas šios knygos nepirksiu, kol neperskaitysiu antrosios dalies, kuri jau kuris laikas laukia lentynoje. Jeigu antroji „neužkabins“, manau, šios neimsiu. Tiesa, kadangi Lietuvoje daug kas mėgsta Knausgardą, tad neparekomenduoti Knygų mugėje trečius metus iš eilės pristatomą rašytoją sensaciją, manau, būtų toks pats ignoravimas kaip K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorės“ Metų knygos rinkimuose.

Tai tiek kol kas mano dėmesio patraukusių kūrinių. Žinoma, dar laukia renginiai, renginiai, renginiai... Dieve, padėk.

Jūsų Maištinga Siela