Literatūros Nobelis 2025 – vengrų rašytojui László Krasznahorkai ("Priešinimosi melancholija" ir "Šėtoniškas tango")

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Knygų ir literatūros žmonėms spalio 9 dieną – ypatinga, nes paskelbtas Nobelio literatūros laimėtojas, o juo tapo vengrų šiuolaikinės moderniosios literatūros klasikas László Krasznahorkai. Greitai prabėgau savo namų biblioteką ir čia radau du bene garsiausius jo romanus, išleistus lietuviškai „Priešinimosi melancholija“ ir „Šėtoniškas tango“, kuriuos ir matote šiose nuotraukose. Nutariau labiau pasidomėti apie patį autorių. Mano paties asmeniniai įspūdžiai įvairūs. Labai seniai skaityta „Priešinimosi melancholija“ skaitėsi labai sunkiai, tarsi pats priešinčiausi tam sudėtingai parašytam tekstui, nors, be jokios abejonės, nepaprastai įtaigiai parašyta. „Šėtoniško tango“ taip ir nebuvau pradėjęs skaityti, nors įsigijau.

 

László Krasznahorkai: gyvenimas ir atėjimas į vengrų literatūrą

 

László Krasznahorkai gimė 1954 metų sausio 5 dieną Vengrijoje, mažame Džulos (Gyula) mieste, esančiame šalies pietryčiuose. Jis augo vidurinės klasės šeimoje: tėvas – György Krasznahorkai,buvo teisininkas, o motina Júlia Pálinkás – socialinio draudimo administratorė. Nors jo šeima buvo žydų kilmės, tėvas šį faktą slėpė ir atskleidė jį tik Lászlui sulaukus vienuolikos metų. Paauglystės metais, 1972 metais, jis baigė Erkel Ferenc vidurinę mokyklą, kurioje specializavosi lotynų kalbos studijose.

 

Vėliau jis pasirinko teisininko kelią, 1973 metais pradėjęs studijas Jozefo Atilos universitete (dabar Segedo universitetas), o 1976 metais perėjo į Budapešto Eötvöso Lorándo universitetą (ELTE), kur tęsė teisės studijas iki 1978 metų. Tačiau vėliau jo interesai pakrypo link humanitarinių mokslų, ir nuo 1978 iki 1983 metų jis tame pačiame ELTE universitete studijavo vengrų kalbą ir literatūrą, kur įgijo ir diplomą. Jo diplominis darbas buvo skirtas rašytojo Sándor Márai, išvykusio į tremtį po komunistų perėmimo 1948 metais, kūrybai ir patirčiai. Po studijų baigimo Krasznahorkai kurį laiką dirbo redaktoriumi, o nuo 1984 metų tapo laisvai samdomu rašytoju.

 

Pats Krasznahorkai atskleidė, kad jo rašymo pradžia nebuvo susijusi su politine žinute. Jo debiutinis romanas „Šėtoniškas tango“ (Sátántangó, 1985) kilo iš noro tyrinėti gilesnį pasaulio lygmenį, o ne konkrečiai komunistinę Vengriją ar jos aplinkybes. Jis siekė išsiaiškinti, kodėl visi aplink, įskaitant jį patį, atrodė tokie liūdni kaip lietus, krentantis ant Vengrijos. Apskritai jo kūrybos įkvėpimo šaltiniai yra įvairūs – jis paminėjo Kafką, atlikėją Jimi Hendrixą ir Japonijos Kijoto miestą.

 

Ryškus jo gyvenimo ir kūrybos aspektas yra bendradarbiavimas su režisieriumi Béla Tarr – kartu jie sukūrė šešis filmus, tarp jų ir Krasznahorkai romano „Šėtoniškas tango“ adaptaciją. Rašytojas pabrėžia, kad jam niekada nereikėjo literatūrinių adaptacijų, ir knygai pritaikymas jam atrodo nereikalingas. Tačiau jis pripažįsta, kad Tarr turėjo maniją ar norą visada kurti filmus pagal jo kūrinius, tad jis sutiko bandyti suprasti, kodėl režisierius mano, kad šis naujas filmas yra būtinas. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad filmai yra „absoliučiai lengvi, lengvai suprantami, per švelnūs“ ir neturi galios prieš blogį ar brutalumą.

 

Apie Vengrijos politiką rašytojas yra sakęs, kad jam teko patirti nusivylimą. Nors Berlyno sienos griūtis 1989 metais turėjo nešti permainas, jis apgailestavo, kad pasaulis Vengrijoje buvo „visiškai nenormalus ir nepakeliamas, o po 1989 metų jis tapo normalus, bet vis tiek nepakeliamas“. Jis taip pat teigė, kad per pastaruosius 25 metus (nuo 1989 m.) Vengrija „rodo savo bjauriausią veidą“. Nors jo romanuose nėra tiesioginės politinės žinutės, juose esama nuojautos ir vizijos apie tautos sielą po stalinizmo, atspindinčios ir dabartinę Vengrijos padėtį.

 

Apie literatūrą ir meną Krasznahorkai pasisakė, kad didžiausiu menu laiko Johanno Sebastiano Bacho kūrybą, kuri nuo pat vaikystės yra jo gyvenimo dalis. Ši muzika, pasak jo, kvestionuoja meno ribas ir verčia mąstyti, kas yra už jų. Jis taip pat pabrėžė, kad jo rašymo procesas – ilgos, nenutrūkstančios sentencijos – yra disciplinuota beprotybė, kurioje jis stengiasi užfiksuoti savo personažų situaciją, o ne jų istoriją, iškeldamas jų tikrovę iki mūsų realybės lygmens. Be to, jis teigė, kad grožyje svarbu užfiksuoti tai, kas yra klastinga ir nenugalima. Jis tiki, kad meilė ir kitos svarbios patirtys negali būti sutalpintos trumpuose pasakymuose, o taškas „priklauso Dievui“.

 

Kalbant apie asmeninį gyvenimą, Krasznahorkai buvo vedęs du kartus. Pirmoji jo žmona buvo Anikó Pelyhe (išsiskyrė), o 1997 metais jis vedė Dóra Kopcsányi, sinologę ir grafikos dizainerę, su kuria gyveno Berlyne, o dabar, šaltinių teigimu, gyvena Trieste. Jis turi tris vaikus: Kata, Ágnes ir Panni. Po Sovietų bloko žlugimo jis daug keliavo, lankėsi Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, JAV, Anglijoje, Nyderlanduose, Italijoje, Graikijoje, Kinijoje ir Japonijoje, tačiau dažnai grįžta į Vengriją ir Vokietiją. Vengrijoje jis kurį laiką gyveno atsiskyręs Šentlaszlo (Szentlászló) kalvose.

 

László Krasznahorkai literatūriniai nuopelnai, prozos bruožai ir Nobelis

 

2025 m. spalio 9 d. Vengrijos rašytojas László Krasznahorkai laimėjo Nobelio literatūros premiją už savo „įtaigų ir vizionierišką kūrybos palikimą, kuris, apokaliptinio siaubo akivaizdoje, patvirtina meno galią“. Šis apdovanojimas patvirtino jo, kaip vieno svarbiausių šiuolaikinės pasaulio literatūros balsų, statusą, jį Amerikos kritikė Susan Sontag apibūdino kaip „šiuolaikinį apokalipsės meistrą“. Krasznahorkai kūryba, apimanti beveik pusę amžiaus, yra vertinama dėl jos filosofinio tankumo ir unikalios stilistikos, įkūnijančios Vidurio Europos literatūros tradiciją, besitęsiančią nuo Kafkos iki Thomaso Bernhardto, kuriai būdingas absurdas ir groteskiškas perteklius.

 

Krasznahorkai literatūrinį palikimą įtvirtino romanai, tapę šiuolaikinės literatūros klasika. Jo debiutinis romanas „Šėtoniškas tango“ (Sátántangó, 1985), vėliau režisieriaus Béla Tarro paverstas kultiniu, 7,5 valandos trukmės filmu, vaizduoja nykstančios kaimo bendruomenės gyvenimą, atspindintį Vengrijos kolūkių realijas prieš pat komunizmo žlugimą. Romanas „Pasipriešinimo melancholija“ (Az ellenállás melankóliája, 1989) jam pelnė tarptautinį pripažinimą; tai karštligiška alegorija apie tvarkos trapumą ir autoritarizmo kilimą mažame miestelyje, kurioje apsilanko paslaptingas cirkas. Tarp kitų reikšmingų darbų – „Karas ir karas“ (Háború és háború, 1999) ir „Barono Venckheimo sugrįžimas“ (Báró Wenckheim hazatér, 2016). Rašytojo kūryboje dominuojančios temos yra izoliacija, moralinis kolapsas, egzistencinė baimė ir žmogiškosios kančios gylis, nuolat ieškant išganymo per meną chaoso ir praradimą. Pastaruoju metu jis taip pat atsigręžia į Rytų filosofiją ir kontempliatyvumą.

 

Krasznahorkai prozos stilius yra jo vizitinė kortelė ir literatūrinės reikšmės dalis. Jo rašymas pasižymi itin ilgais, vingiuotais ir tekančiais sakiniais, kurie kartais tęsiasi per visą puslapį ar net skyrių, o tai atspindi nenutrūkstamą žmogaus sąmonės srautą. Nobelio premijos komisija gyrė jo „ypatingus sakinius, neįtikėtino ilgio, keičiančius toną nuo iškilmingo iki beprotiško, nuo klausinėjančio iki niūraus“. Šis stilius, veikiant Kafkos egzistenciniam nerimui ir Bernhardto tamsiam satyrizmui, sukuria gniaužiantį, klaustrofobišką naratyvą, kuris skaitytoją panardina į įvykių epicentrą. Tai meistriškas chaosas, kuriame kalba tampa lygiavertė pasakojamai tikrovei.

 

Krasznahorkai, gimusiam komunistinėje Vengrijoje, teko susidurti su cenzūra ir įtarimais jau karjeros pradžioje – septintajame dešimtmetyje slaptajai policijai buvo konfiskuotas jo pasas. Jo kūryba, vaizduojanti niūrumą ir moralinį nuosmukį, nepritapo prie sankcionuoto režimo optimizmo. Šiuolaikinėje Vengrijoje rašytojas yra žinomas autokratinio premjero Viktoro Orbáno atviras kritikas. Rašytojas kritikuoja dabartinės vyriausybės politiką, ypač jos poziciją Rusijos invazijos Ukrainoje atžvilgiu, vadindamas tokį neutralumą „nepavyzdiniu“ ir „psichiatriniu atveju“. Nepaisant jo kritiškumo, po Nobelio premijos laimėjimo V. Orbánas greitai pasveikino rašytoją „Facebook“ paskyroje, pavadindamas jį „Vengrijos pasididžiavimu“. Apskritai Krasznahorkai yra laikomas svarbiausiu gyvu Vengrijos autoriumi, o jo Nobelio premija pripažįsta Vengrijos literatūros indėlį pasauliniame kontekste, nors jo darbas peržengia nacionalinius apribojimus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: László Krasznahorkai "Priešinimosi melancholija"

Laszlo Krasznahorkai. „Priešinimosi melancholija“. – Vilnius: Kitos knygos, 2016.

 

Sveiki, skaitytojai, 

Nesu tikras ar ši knyga turėjo atsidurti mano knygų lentynoje, tačiau lošdamas su leidyklos Kitos knygos leidžiamomis knygomis ne visada išlošiu, tačiau mane itin (kaip tikriausiai daugelį iš Jūsų) sudomino atgalinė knygos viršelio dalis, kuri skelbė, kad novatoriška Laszlo Krasznahorkai kūryba lyginama su tokiais literatūros genijais kaip Saramago ir Bolano. Be to, knygos pavadinimas Priešinimosi melancholija tiesiog mane papirko kaip reta, nes tokie subtiliai abstraktūs ir metaforiškai būsenas reiškiantys pavadinimai mane itin traukia, tačiau didžiausia priežastis tikriausiai dėl kurios įsigijau šį romaną – Rytų Europos literatūros kontekstas, iš kurio, pripažinkime, gana retai verčiama į lietuvių kalbą, ypač iš vengrų kalbos. Leidinyje Metai apie šią grožinės literatūros nišą kaip geografinę zonos nišą rašė Laimantas Jonušys.

Tiesą sakant, man patikęs pavadinimas Priešinimosi melancholija tapo ir šios knygos asmenine šiai knygai skaitymo kova. Jeigu kas nors paklaustų, ar rekomenduočiau šią knygą, gerai susimąstyčiau, nes pats ją skaičiau ilgai ir retsykiais, nepabijokime aptardami geras knygas vartoti žodžio nuobodžiai. Nudvėsęs banginis pristatomas viename vengrų miestelyje ir jis sudrumsčia vietos gyventojų sąmonę, atrodo, kad tokiame romane turėtų būti begalės įvykių, tačiau pamažu paaiškėja, kad Priešinimosi melancholija yra veikiau būsenų koliažas, todėl reikia nusiteikti giliam ir intensyviam skaitymui. 

Romanas stebina nuo pat pirmojo iki paskutiniojo puslapio gana sudėtingu stiliumi, todėl derėtų dėl šios knygos suklusti tiems „rimtosios literatūros“ mėgėjams, kurie nori iš kūrinio iššūkio ir ne vien malonumo. Romano struktūra sudaryta iš sąmoningai fiksuojamų trijų pagrindinių nuojautų. Pirmasis skyrius Nepaprastos padėtys, kuris pasakoja apie nuojautas, jog tuoj ištiksią sunkiai įvardijama krizė, netgi numanomas pilietinis karas. Verkmeisterio darna – pagrindinių įvykių ašis, pagrindinių veikėjų „išsiretinimas“. Ir Sermo super sepulchrum – viską apibendrinantis skyrius. Iš pradžių įspūdis toks, kad autoriui svarbu per pagrindinius personažus perteikti kažin kokį mįslingą žmogaus prigimties niuansą bodėtis ir niekinti pasaulį. Senyva moteris grįžta traukiniu namo, tačiau per pasakotoją nusakomi jos pojūčiai primena bauginantį priešinimosi būseną bendrai kolektyvinei sąmonei. Netgi galima apčiuopti manieringos bjaurasties estetikos. Veikėja viskuo šlykštisi, o negatyvią būseną transliuojantys veiksmažodžių, būdvardžių ir prieveiksmių gausa tiesiog klampina skaitytoją į kažin kokį ekstremalios situacijos būseną, kad, rodos, tuojau įvyks lūžis ir nutiks kas nors negero. Apskritai žiūros taškas, pasakotojo pozicija taip hiperbolizuojama negatyviai, kad skaitytojas „įplaukęs“ į teksto transliuojamas būsenas nuolat stebisi ir laukia reikšmingo įvykio, kuris taip ir nevyksta.

 Vengrų rašytojas László Krasznahorkai.

Tiesą sakant, menkiausias veikėjų akimis „nenatūralus“ įvykis, kad ir gatvėje prabėgusi katė, veikėjų sąmonėje sukelia katastrofos lygio virpesius, todėl autoriui nelabai rūpi siužetiškumas, jam kur kas svarbiau aprašyti priešišką žmogaus kaip kolektyvinės sąmonės komponentą veikimo mechanizmą. Miestelyje gyvenančių keletas veikėjų likimų, rodos, nereikšmingai persipina – motina, neįsileidžiančio savo dykaduonio sūnaus, sūnaus meilužė, senyvas muzikos mokytojas, užsidaręs savo namuose... Pasakotojas „vaikšto“ jais ir nusako gana skirtingas biografines istorijas, tačiau kuria bendrą sodrų apokalipsinių nuotaikų miestelėnų vaizdinį. Kartais gali pasirodyti, kad veikėjai su pernelyg negatyviais jausmų skafandrais, tačiau pamažu jų būsenas siejant į visumą, atsiveria išties nepaprasta miestelio gyventojų padėtis. Šioji padėtis ima griauti nusistovėjusią miestelio politinę tvarką, atsiranda begalės kelių kilti riaušėms ir chaosui, tačiau šalia keistai abstraktaus absurdiško perversmo brėžiama simboliška civilizacijos trapumo, priešinimosi absurdui ir surėdytai tvarkai ašis. 

Kažin, ar romaną būtų galima pavadinti distopiniu, tačiau tam tikrų elementų visgi esama. Visų pirma cirko trupės žiemos šaltyje atgabenti nustipusio banginio palaikai, kurie tampa ne tik Trojos arklio analogišku simboliu, bet ir viso miestelio, kaip civilizacijos kūno puvimo ir yrimo simbolis. Iš esmės tai, kas nutiko banginiui, pamažu nutinka ir miesteliui. Kartais atrodo, kad sekdami pagrindinius veikėjus, jų filosofines mintis, kad ir apie kosmoso gelmes, mes iš esmės ieškome gyvenime prasmės, tačiau filosofinės veikėjų erdvės, gyvenimo žiūros kampai brėžia ne tiek veikėjų asmenines charakteristikas, kiek kuria įvairių spalvų kolektyvinės sąmonės paveikslą. 

Iš vienos pusės romanas atrodo įspūdingas, jo metaforos ir simboliai ištransliuoti ir sukurti beveik genialiai. Kritika politinei sistemai ir žmonių gyvenimo būdui taip pat stipriai jaučiama, kad šią modernistinę knygą galėtume dėti prie egzistencinės literatūros. Tačiau tuo pat metu ją skaityti be galo sudėtinga, nes tai sunki nepopuliarioji literatūra, kur šiaip jau įprastinius siužetus keičia pojūčių ir mąstymo mechanizmų veikimo vaizdavimas, todėl kiek gali pasirodyti knyga angažuota, ištęsta. Tokiai knygai kaip Priešinimosi melancholija reikia nemažai laiko, dirbti su savimi, motyvuotai skaityti. Netgi tiems, kuriems patinka M. Proust Prarasto laiko beieškant, – šie kūriniai turi tam tikro panašumo pasakojimo stiliaus prasme, – gali gana keistai sudirginti, įvykti natūrali kūrinio atmetimo reakcija. Romanas neatsitiktinai pavadintas Priešinimosi melancholija, nes kiek ją skaičiau, tiek nuolat jai priešinausi ir klausiau, ar tikrai verta tiek save niurkyti tame keistame L. Krasznahorkai kuriamame pasaulyje? Nepaisant mano asmeninio priešinimosi, galiu pasakyti, kad knyga įspūdinga savo sumanymu, simboliais, teksto stiliumi, apskritai raiška, kad, manau, belieka tik vienintelis kriterijus, kuris gali iš esmės nulemti šios knygos skaitytojų priėmimo reakciją – skonio reikalas.

Jūsų Maištinga Siela