Knyga: Marion Poschmann "Pušų salos"

Marion Poschmann. „Pušų salos“ – Vilnius: Gelmės, 2020. – 176 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Juk pušis laikoma dieviškojo apsireiškimo vieta. Sakoma, kad pušis – pasaulio vieta, kur nulipa dievai, kaip kad žaibas, tekantis žaibolaidžiu (p. 152).“

Į trumpąjį Booker International Prize 2019 sąrašus patekusi vokiečių rašytojos Marion Poschmann (g. 1969) knyga Pušų salos (vok. Die Kieferninseln) buvo gana greitai išversta į lietuvių kalbą ir pristatyta kaip itin poetiška ir lengva istorija. Autorė puikiai žinoma vokiečių skaitytojams ir kaip prozininkė, ir kaip poetė, tačiau į lietuvių kalbą jos kūryba išversta pirmą kartą. Romaną iš originalo kalbos išvertė Živilė Gapšienė.

Tai pirmoji leidyklos Gelmės skaityta knyga, kuri leidžia seriją Kitoks romanas plonais lanksčiais viršeliais. Ko galima tikėtis iš romano, kuris pateko į Booker International sąrašą? Ogi pačios aukščiausios literatūros, tačiau šįkart lengvai skaitomas romanas ėmė ir pasibaigė vos tik prasidėjęs be aiškesnių nuskaidrinančių literatūrinių horizontų, naujų teksto atradimų.

Romaną Pušų salos galima priskirti meditatyviai literatūrai, kurioje svarbus keliaujančio veikėjo po kokią nors šalį, apmąstančio savo gyvenimo atsinaujinimo galimybes, lyginant asmenines vidines būsenas su tos šalies kultūra ir istorija. Šiuokart turime pagrindinį veikėją vokiečių profesorių Gilbertą, barzdų tyrinėtoją, kuris, susapnavęs, kad jo žmona Matilda jį apgaudinėja, išskrenda apmąstančiai kelionei į Japoniją. Skrisdamas virš Rusijos ir Kinijos jis galvoja apie arbatos tradicijas, nors pats nemėgsta arbatos. Apskritai šioji jo geografinė kelionė pilna lūkesčius žlugdančių įspūdžių virtinė.

Paskatintas netobulų santykių su žmona, jis bėga nuo rūškanos akademinės aplinkos ir remdamasis klasikiniu japonų poeto Bašio, haiku rašytojo, knyga ir kelionių vadovu, rengiasi keliauti per Japoniją, aplankydamas kažkada prieš 500 metų pėsčiomis ėjusio poeto kelius. Poetas savo piligrimine kelione siekęs dvasios transformacijos ir naujų eilėraščių atsinaujinimo galimybių. Po daug metų Gilbertas, trokšdamas atsinaujinimo, kartoja Bašio kelionę, tačiau visur, kur tik jis atsiduria – o atsiduria pačiose žymiausiose Japonijos vietose – nusivilia, kad tikėtasis pokytis, kraštovaizdžio įspūdis neturi galios pakeisti jo vidinės būsenos.

Gilbertas kelionėje sutinka savižudį studentą Josą Tamagočį, kurį didžiąją dalį kelionės stengiasi globoti, tačiau knygos pabaigoje Josa įgauna Haruki Murakami kūrybai būdingo misticizmo prasmę. Transformacijos kelionė romane atvaizduota pačiais įvairiausiais pasakojimo rakursais. Vienoje realybės plokštumoje Gilbertas keliauja pagal turistinį žemėlapį, kitoje – prisiminimų apie Matildą labirintuose, dar kitoje – sapnų erdvėje. Visos plokštumos strategiškai susilieja, papildo viena kitą ir perteikia Gilberto asmenybės ir dvasios būklės rezonavimą.

Autorė labai įdomiai barzdos nagrinėjimo teoriją pertransformuoja į Japonijos gamtos tyrinėjimo perspektyvą, ypač aiškindama dviejų rūšių pušis Japonijos geografinėje zonoje. Gilbertas, ilgai svarstęs apie barzdas, savo galvosenos modelį pamažu ima taikyti Japonijos kultūros apmąstymams, kas suponuoja, kad keliaudami po pasaulį ir bėgdami nuo savo tapatybės, rutinos, vis tiek naujoves priimsime jau įgytais stereotipais, nes žmogus kaip ir gamta transformuojasi labai lėtai. „Taigi miškas, kuriame gausybė moteriškų raudonųjų pušų. Miškas tarytum sukurtas žmonėms, turintiems motinos kompleksą, tamsus, praryjantis. Idealus miškas savižudžiui, paslapčia trokštančiam darsyk ištirpti visagaliame, žalojančiame, atstumiančiame ankstyviausios vaikystės objekte (p. 66).“

Marion Poschmann

Gilbertas bando paaiškinti Rytų kultūros reiškinius pagal archetipinius Vakarų civilizacijos modelius ir tai dar vienas romanas, kuris bando paaiškinti, suprasti jau labai seniai sprendžiamą Rytų ir Vakarų kultūrų skirtumus ir panašumus. Tačiau romane tai nėra pati svarbiausia problema, veikiau, tai lėtas ceremonijomis įrėmintas potyrio ir transformacijos laukimas, kurį turėtų lyg ir paskatinti vakariečio atvykimas į Japoniją, bet galiausiai lūkesčiai tampa tik protagonisto fizinio būvio pakeitimu. Rytų filosofija byloja, kad išorė negali pakeisti vidinių žmogaus nuostatų, nes viskas vis tiek vyksta žmogaus prote.

Gilberto kelionės tikslas – pušų salos, kurias išvydęs jis turėtų patirti nušvitimą, tačiau aplinkinių vaizdinių nusivylimas skaitytojui sufleruoja, kad, jeigu Gilbertas ir pasieks tas salas, jis vis tiek nusivils. Galiausiai istorija pasiekia absoliučiai filosofinį, akademinį aiškinimo lygį, kada bandoma sujungti nušvitimo, suvokėjo sąmonę su regimu vaizdu. Gilbertas kuria haiku, dedikuoja juos sau ir dingusiam Josa, poetizuoja šio pasaulio reginius, bandydamas užpildyti egzistencinį nusivylimą naujais potyriais, dirbtiniais kiek šabloniniais mąstymo modelio sukurtais vaizdinių paaiškinimais. „Ar jis gebėjo jas matyti? Pušis, jų grožį, kontūrus, atskiras detales, bendrą paveikslą? Nežinojo, kur nukreipti dėmesį – į spygliuočių medieną priešais, keistas, iš vandens kyšančių uolų formas, į pušies šaką, nukarusią jo regėjimo lauke, kuri, viena vertus, trikdė, kita vertus, kėlė tipišką susižavėjimą savo tapybiškumu, jau pažįstamu iš daugybės paveikslų. Kontempliacija jį vargino. (p. 167-168).“

Gilberto transformacijos idėja veda skaitytoją prie naujų atridinimų, atsinaujinimo galimybių. Vakarietiškais akademiniais apmąstymo modeliais bandoma apžvelgti Rytų poveikį vakarietiškam mąstymui. Iš esmės tai kultūrų asimiliacijos procesą vaizduojanti literatūra, subtiliai intelektuali, tačiau yra erzinančių, kiek banalių raiškos elementų. Pavyzdžiui, romano grynumą ir vientisumą trikdo gausybė turistinio pobūdžio aprašymų, kaip Gilbertas keliauja iš miesto į miestą, kokiais būdais jis tai daro, kaip sėdi, kaip keičiasi miestai, architektūra, stotys. Daug teksto skirta tarsi gidų vedžiojamiems turistams, šiuolaikinei japonų kelionės žemėlapiams, kurie dvelkia paviršutiniškais turistiniais niuansais, kurie, bent man, skaitytojui, nieko nepasakė apie Gilbertą ar pačią Japoniją. Daug erzinančios ceremonijos, kuri iš vienos pusės imituoja pačią japonų kultūros ceremonijos kultą, o iš kitos – bando paaiškinti poveikį Gilberto vakarietiškam mąstysenos modeliui, todėl kruopštus kelionės ceremonijų aprašymas struktūriškai ir teksto pobūdžiu yra romane pateisinamas.

Kitą vertus, skaitytojai, kurie nori aštrių pojūčių, aiškesnių konflikto vaizdavimų, narpliojimo ir atskleidimo būdų, Pušų salos gali pasirodyti pernelyg subtili, pernelyg liūliuojanti savo apgaulinga poetika, kuri imituoja ir dalinai pertransformuoja Bašio gyvenimo filosofiją ir jo kūrybą. Pušų salos itin specifinė literatūra, kaip trapus sakuros žiedas, manau, kiek ne mano skonio literatūra, bet parašyta ji išmoningai, jautriai ir pagrįstai.

Jūsų Maištinga Siela

Kokias knygas pirkti Vilniaus knygų mugėje 2020? Maištingos sielos rekomendacijos

Sveiki,

Artėjant šios savaitės triumfuojančiam Knygų mugės maratonui imu ne juokais galvoti apie nuovargį. Kartais malonų, kartais fiziškai sekinantį, nes esu iš tų žmonių, kurie greitai pavargsta nuo minios, triukšmo ir ilgų pokalbių triukšme. Bet kokiu atveju, reiktų pasiruošti psichologiškai ir gerai apgalvoti, kad šios dienos būtų pakankamai produktyvios...

Sulaukiau ne vienos užklausos, kokias knygas reiktų įsigyti Knygų mugėje. Sunkoka rekomenduoti, kai nežinau, ką žmonės mėgsta, todėl galiu tik pasidalyti tuo, kas mane patį asmeniškai domina. Nežinau, kiek knygų įsigysiu iš to, ką dabar pristatysiu, tačiau anksčiau ar vėliau norėčiau šiuos kūrinius perskaityti. Mano orientyras labai panašus į pernykštį – „nusigriebti“ geriausios literatūros grietinėlę t. y. įvairiomis premijomis įvertintus kūrinius. Visų pirma Man Booker premijos nominantų, kurių mugėje kaip itin karštų naujienų pažėrė leidyklos. Ir visai neseniai pasirodžiusios ir pasirodysiančios Pulitzerio bei prancūzų Goncourtų premijomis įvertinta literatūra.

Sąrašą pateikiu absoliučiai nereitinguotą, atsitiktine tvarka, nes nei vienos iš jų kol kas nesu skaitęs.

Richard Powers „Medžių istorija“ (angl. The Overstory). Leidykla „Alma littera“.

Viena laukiamiausių knygų! Tikrai! Romanas įvertintas Pulitzerio premija ir buvo įtrauktas į trumpąjį Booker sąrašą 2019 metais. Storas romanas apie skirtingas istorijas, kuriose žmonių likimus nulemia... medžiai. Neįtikėtinai įdomus žvilgsnis į gamtos ir žmogaus ryšį, manau, be galo aktualu, kai šiais laikais žmonės sąmoningėja ir vis labiau gręžiasi į gamtą ir pradeda suvokti Žemės planetos gyvumą.

Elif Shafak „10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ (angl. 10 minutes 38 seconds in This Strange World). Leidykla „Tyto alba“.

Labai populiari autorė Lietuvoje. Tiesa, nesu skaitęs nė vienos jos knygos, tačiau po patekimo su šiuo romanu pernai į trumpąjį Booker premijos sąrašą ne juokais susimąsčiau, o gal tai bus tikras literatūrinis atradimas. Griozdiškas ir baisus knygos pavadinimas neturėtų manęs atgrasyti nuo pasirinkimo.

Roberto Bolano „2666“ (ispan. 2666). Leidykla „Kitos knygos“.

Stambus Čilės rašytojo veikalas jau buvo ilgai gurmanų skaitytojų geidaujamas lietuviškai. Net neabejoju, kad skaitant paskaus ranką laikyti šią knygą, bet kartu tikiuosi nepaprastų sodrių klajonių po Bolano sukurtą pasaulį. Mano lentynoje jau keleri metai laukia jo romanas „Pašėlę detektyvai“, tačiau per knygų naujienas niekaip iki jos „neprisikasu“. Na, o naujausias jo romanas lietuviškai magnus opus yra laikoma kone geriausiu legendinio rašytojo kūriniu.

Sally Rooney „Normalūs žmonės“ (angl. Normal People). Leidykla „Alma littera“.

Paskutiniu metu mane stebina „Alma littera“. Tarp to pop srauto atsiranda vis daugiau prestižinės literatūros leidimų. Nuostabu. „Normalūs žmonės“ buvo įtrauktos į Booker sąrašą, pelnė kitų svarbių literatūrinių premijų, tad net neabejoju, kad kažkas ryšis išleisti anksčiau ar vėliau šią knygą. Volia. Nors daug kas sako, kad knyga apie paauglius gali būti tik paaugliams, bet šiuolaikiniai kontekstai mane vis tiek vilioja prie šios knygos. Ji suaugusiems.

Undinė Radzevičiūtė „Grožio ir blogio biblioteka“. Leidykla „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“.

Paskutiniu metu viena populiariausių rašytojų ne tik Lietuvoje, bet ir tarp vertimų. Vokietijoje Undinė jau turi savų gerbėjų, todėl kiekviena jos knyga pasižymi originalumu ir savitumu. Tai tikriausiai vienintelė lietuvių rašytojos knyga, kurią ketinu pagriebti šiųmetėj Knygų mugėj.

László Krasznahorkai „Šėtoniškas tango“. Leidykla „Kitos knygos“.

Kiek anksčiau išleista „Kitų knygų“ vengrų rašytojo knyga, tiesą sakant, jau kurį laiką guli prie naktinio stalelio. Nėra lengva skaityti šį rašytoją, todėl vis kaupiuosi, kada norėsiu pasinerti į jo pasakojimą. Po jo knygos „Priešinimosi melancholija“, kuri anuomet sukėlė sunkiai paskaitomos, bet įdomios literatūros, įspūdį, manau, autorius tikrai patiks itin išskirtinių ir rafinuotų knygų lentynos skaitytojams.

Belinda Bauer „Kirtis“. Leidykla „Baltos lankos“.

Paprastai „Baltų lankų“ asortimentas mugėje mano krepšyje būna vienas didžiausių ir gausiausių, tačiau iš pačių naujausių knygų dėmesį šiemet patraukė tik šioji. Knyga nominuota Booker premijai. Iš anotacijos primena terapinę kriminalinę istoriją. Bet jeigu atsidūrė Booker sąraše, na, knyga tiesiog negali būti prasta, gali tik nepatikti.

Donna Tartt „Dagilis“ (angl. The Goldfinch). Leidykla „Alma littera“.

Nežinau, kada ir kaip perskaityti šį talmudą, tačiau knyga įvertinta Pulitzerio premija ir dėl jos dalis skaitytojų jau pametė galvą. Specialiai iki šiol jos nepirkau, įdomu, kokia bus mugės kaina. Šiaip neseniai pasirodė ir ekranizacija su Nicokle Kidman, tačiau jos nežiūrėsiu tol, kol neperskaitysiu šios intriguojančios knygos.

Anna Burns „Pienininkas“ (angl. Milkman). Leidykla „Sofoklis“.

Leidykla „Sofoklis“ visada turi ką pasiūlyti išrankiems, bet šiemet nutiko taip, kad pačius stipriausius kūrinius leidykla pristatė kaip tik prieš Kalėdas ir karštų bandelių, bent jau tokių, kurios mane viliotų mugėje, nelabai kas ir beliko. Kiek seniau išleista Booker premija įvertintą „Pienininką“ pravartu įsigyti.

Marion Poschmann „Pušų salos“. Leidykla „Gelmės“.

Tiesą sakant, nieko nesu skaitęs iš leidyklos „Gelmės“ ir tai tikriausiai būtų pirmoji knyga. Vokiečių rašytojos M. Poschmann „Pušų salos“ buvo įtrauktos į tarptautinį Booker sąrašą.

Harry Mulisch „Dangaus atradimas“. Leidykla „Alma littera“.

Ši knyga jau mano lentynoje, tačiau įtariu, kad bus susidomėjusių intelektualų ir rimtosios grožinės literatūros mėgėjų, kurie svarstys pirkti ar nepirkti. Nežinau, ką patarti, tačiau ją jau skaitysiu, todėl pasirinkimo, bent jau man, nebėra. Tačiau kaip pristatoma knyga ir goodreads puslapyje, manau, abejonių nekyla, kad tai nėra banalybė ir šis stambus romanas turėtų ne juokais nustebinti. Knyga laikoma pasaulietiniu mastu viena geriausių Nyderlandų literatūros perlų.

Eric Vuillard „Darbotvarkė“. Leidykla „Žara“.

Smulki knygutė, apie kurią kol kas niekas nekalba, nes ją išleido menkiau reklamuojama leidykla „Žara“. Knyga įvertinta prancūzų pačia svarbiausia Goncourtų premija. Tai jau savaime yra rodiklis. Beje, autorius šiek tiek susietas su Lietuva. Yra gyvenęs Kaune.

Pierre Lemaitre „Iki pasimatymo ten aukštai“. Leidykla „Alma littera“.

Vėlgi literatūrine prancūzų Goncourtų premija įvertinta knyga. Jau kiek ankstėliau išleista „Almos litteros“ bus pristatoma kaip solidi naujiena literatūros gurmanams. Jau turiu šią knygą, manau, ja susidomės ir kiti.

Karl Ove Knausgard „Mano kova. Vaikystės sala“, Leidykla „Baltos lankos“.

Tiesą sakant, nors ir naujiena, kol kas šios knygos nepirksiu, kol neperskaitysiu antrosios dalies, kuri jau kuris laikas laukia lentynoje. Jeigu antroji „neužkabins“, manau, šios neimsiu. Tiesa, kadangi Lietuvoje daug kas mėgsta Knausgardą, tad neparekomenduoti Knygų mugėje trečius metus iš eilės pristatomą rašytoją sensaciją, manau, būtų toks pats ignoravimas kaip K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorės“ Metų knygos rinkimuose.

Tai tiek kol kas mano dėmesio patraukusių kūrinių. Žinoma, dar laukia renginiai, renginiai, renginiai... Dieve, padėk.

Jūsų Maištinga Siela