Marion
Poschmann. „Pušų salos“ – Vilnius: Gelmės, 2020. – 176 p.
Sveiki,
skaitytojai,
„Juk
pušis laikoma dieviškojo apsireiškimo vieta. Sakoma, kad pušis – pasaulio vieta,
kur nulipa dievai, kaip kad žaibas, tekantis žaibolaidžiu (p. 152).“
Į
trumpąjį Booker International Prize 2019 sąrašus patekusi vokiečių
rašytojos Marion Poschmann (g. 1969) knyga Pušų salos
(vok. Die Kieferninseln) buvo gana greitai išversta į lietuvių kalbą ir
pristatyta kaip itin poetiška ir lengva istorija. Autorė puikiai žinoma
vokiečių skaitytojams ir kaip prozininkė, ir kaip poetė, tačiau į lietuvių kalbą
jos kūryba išversta pirmą kartą. Romaną iš originalo kalbos išvertė Živilė
Gapšienė.
Tai
pirmoji leidyklos Gelmės skaityta knyga, kuri leidžia seriją Kitoks
romanas plonais lanksčiais viršeliais. Ko galima tikėtis iš romano, kuris
pateko į Booker International sąrašą? Ogi pačios aukščiausios literatūros,
tačiau šįkart lengvai skaitomas romanas ėmė ir pasibaigė vos tik prasidėjęs be
aiškesnių nuskaidrinančių literatūrinių horizontų, naujų teksto atradimų.
Romaną
Pušų salos galima priskirti meditatyviai literatūrai, kurioje svarbus
keliaujančio veikėjo po kokią nors šalį, apmąstančio savo gyvenimo atsinaujinimo
galimybes, lyginant asmenines vidines būsenas su tos šalies kultūra ir istorija.
Šiuokart turime pagrindinį veikėją vokiečių profesorių Gilbertą, barzdų
tyrinėtoją, kuris, susapnavęs, kad jo žmona Matilda jį apgaudinėja, išskrenda
apmąstančiai kelionei į Japoniją. Skrisdamas virš Rusijos ir Kinijos jis
galvoja apie arbatos tradicijas, nors pats nemėgsta arbatos. Apskritai šioji jo
geografinė kelionė pilna lūkesčius žlugdančių įspūdžių virtinė.
Paskatintas
netobulų santykių su žmona, jis bėga nuo rūškanos akademinės aplinkos ir
remdamasis klasikiniu japonų poeto Bašio, haiku rašytojo, knyga ir kelionių
vadovu, rengiasi keliauti per Japoniją, aplankydamas kažkada prieš 500 metų
pėsčiomis ėjusio poeto kelius. Poetas savo piligrimine kelione siekęs dvasios
transformacijos ir naujų eilėraščių atsinaujinimo galimybių. Po daug metų
Gilbertas, trokšdamas atsinaujinimo, kartoja Bašio kelionę, tačiau visur, kur tik
jis atsiduria – o atsiduria pačiose žymiausiose Japonijos vietose – nusivilia,
kad tikėtasis pokytis, kraštovaizdžio įspūdis neturi galios pakeisti jo vidinės
būsenos.
Gilbertas
kelionėje sutinka savižudį studentą Josą Tamagočį, kurį didžiąją dalį kelionės
stengiasi globoti, tačiau knygos pabaigoje Josa įgauna Haruki Murakami kūrybai būdingo
misticizmo prasmę. Transformacijos kelionė romane atvaizduota pačiais
įvairiausiais pasakojimo rakursais. Vienoje realybės plokštumoje Gilbertas
keliauja pagal turistinį žemėlapį, kitoje – prisiminimų apie Matildą
labirintuose, dar kitoje – sapnų erdvėje. Visos plokštumos strategiškai
susilieja, papildo viena kitą ir perteikia Gilberto asmenybės ir dvasios būklės
rezonavimą.
Autorė
labai įdomiai barzdos nagrinėjimo teoriją pertransformuoja į Japonijos gamtos
tyrinėjimo perspektyvą, ypač aiškindama dviejų rūšių pušis Japonijos geografinėje
zonoje. Gilbertas, ilgai svarstęs apie barzdas, savo galvosenos modelį pamažu
ima taikyti Japonijos kultūros apmąstymams, kas suponuoja, kad keliaudami po
pasaulį ir bėgdami nuo savo tapatybės, rutinos, vis tiek naujoves priimsime jau
įgytais stereotipais, nes žmogus kaip ir gamta transformuojasi labai lėtai. „Taigi
miškas, kuriame gausybė moteriškų raudonųjų pušų. Miškas tarytum sukurtas
žmonėms, turintiems motinos kompleksą, tamsus, praryjantis. Idealus miškas
savižudžiui, paslapčia trokštančiam darsyk ištirpti visagaliame, žalojančiame,
atstumiančiame ankstyviausios vaikystės objekte (p. 66).“
Marion Poschmann
Gilbertas
bando paaiškinti Rytų kultūros reiškinius pagal archetipinius Vakarų
civilizacijos modelius ir tai dar vienas romanas, kuris bando paaiškinti,
suprasti jau labai seniai sprendžiamą Rytų ir Vakarų kultūrų skirtumus ir
panašumus. Tačiau romane tai nėra pati svarbiausia problema, veikiau, tai lėtas
ceremonijomis įrėmintas potyrio ir transformacijos laukimas, kurį turėtų lyg ir
paskatinti vakariečio atvykimas į Japoniją, bet galiausiai lūkesčiai tampa tik protagonisto
fizinio būvio pakeitimu. Rytų filosofija byloja, kad išorė negali pakeisti
vidinių žmogaus nuostatų, nes viskas vis tiek vyksta žmogaus prote.
Gilberto
kelionės tikslas – pušų salos, kurias išvydęs jis turėtų patirti nušvitimą,
tačiau aplinkinių vaizdinių nusivylimas skaitytojui sufleruoja, kad, jeigu
Gilbertas ir pasieks tas salas, jis vis tiek nusivils. Galiausiai istorija
pasiekia absoliučiai filosofinį, akademinį aiškinimo lygį, kada bandoma
sujungti nušvitimo, suvokėjo sąmonę su regimu vaizdu. Gilbertas kuria haiku,
dedikuoja juos sau ir dingusiam Josa, poetizuoja šio pasaulio reginius,
bandydamas užpildyti egzistencinį nusivylimą naujais potyriais, dirbtiniais
kiek šabloniniais mąstymo modelio sukurtais vaizdinių paaiškinimais. „Ar jis
gebėjo jas matyti? Pušis, jų grožį, kontūrus, atskiras detales, bendrą paveikslą?
Nežinojo, kur nukreipti dėmesį – į spygliuočių medieną priešais, keistas, iš
vandens kyšančių uolų formas, į pušies šaką, nukarusią jo regėjimo lauke, kuri,
viena vertus, trikdė, kita vertus, kėlė tipišką susižavėjimą savo tapybiškumu,
jau pažįstamu iš daugybės paveikslų. Kontempliacija jį vargino. (p. 167-168).“
Gilberto
transformacijos idėja veda skaitytoją prie naujų atridinimų, atsinaujinimo
galimybių. Vakarietiškais akademiniais apmąstymo modeliais bandoma apžvelgti
Rytų poveikį vakarietiškam mąstymui. Iš esmės tai kultūrų asimiliacijos procesą
vaizduojanti literatūra, subtiliai intelektuali, tačiau yra erzinančių, kiek
banalių raiškos elementų. Pavyzdžiui, romano grynumą ir vientisumą trikdo
gausybė turistinio pobūdžio aprašymų, kaip Gilbertas keliauja iš miesto į
miestą, kokiais būdais jis tai daro, kaip sėdi, kaip keičiasi miestai,
architektūra, stotys. Daug teksto skirta tarsi gidų vedžiojamiems turistams,
šiuolaikinei japonų kelionės žemėlapiams, kurie dvelkia paviršutiniškais turistiniais
niuansais, kurie, bent man, skaitytojui, nieko nepasakė apie Gilbertą ar pačią
Japoniją. Daug erzinančios ceremonijos, kuri iš vienos pusės imituoja pačią japonų
kultūros ceremonijos kultą, o iš kitos – bando paaiškinti poveikį Gilberto
vakarietiškam mąstysenos modeliui, todėl kruopštus kelionės ceremonijų
aprašymas struktūriškai ir teksto pobūdžiu yra romane pateisinamas.
Kitą
vertus, skaitytojai, kurie nori aštrių pojūčių, aiškesnių konflikto vaizdavimų,
narpliojimo ir atskleidimo būdų, Pušų salos gali pasirodyti pernelyg
subtili, pernelyg liūliuojanti savo apgaulinga poetika, kuri imituoja ir
dalinai pertransformuoja Bašio gyvenimo filosofiją ir jo kūrybą. Pušų salos
itin specifinė literatūra, kaip trapus sakuros žiedas, manau, kiek ne mano
skonio literatūra, bet parašyta ji išmoningai, jautriai ir pagrįstai.
Jūsų
Maištinga Siela
