Knyga: Richard Powers "Sutrikę"

Richard Powers. „Sutrikę“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 320.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Prieš kelerius metus susipažinau su garsaus amerikiečių rašytojo Richard Powers (g. 1957) literatūrine kūryba, perskaitydamas jo bene garsiausią romaną Medžių istorija, kuris visame pasaulyje pelnė pačių įvairiausių apdovanojimų, o man asmeniškai paliko nemenką įspūdį. Naujausias jo romanas Amerikoje buvo viena tarp laukiamiausių knygų, kuri beregint pateko į ilgąjį Booker Prize sąrašą, o vėliau ir į trumpąją. Kalbu apie romaną Sutrikę (angl. Bewiderment), kurį itin greitai į lietuvių kalbą išvertė Ieva Venskevičiūtė, o išleido Alma litteros leidykla.

 

Autorius naujausioje savo knygoje pasakoja intymius tėvo Teo ir sūnaus Robino santykius. Po  motinos Alės mirties tėvas vienas augina sutrikusį ir traumą patyrusį sūnų, kuris turi, sakyčiau, gana ryškius autizmo bruožus (kalba, elgiasi ir mąsto kitaip nei jo bendraamžiai vaikai). Pasakojimas apima vienerius metus, tačiau į pasakojimą įsiterpia ir seni prisiminimai apie žmoną, kuriuos dažniausiai sužadina berniuko klausimai apie mamą. Teo yra astrofizikas, puikus gamtos pasaulio žinovas, jis tyrinėja galimas perspektyvas gyvybei megztis kosmose, todėl daug žinių perduoda savo sūnui, kurie drauge vakarais kalbasi apie galimas gyvybės pilnas planetas kosmose. Robinas itin domisi gamta ir biologija, šį smalsumą paveldėjo iš gamtosaugininkės ir aktyvistės už gamtą ir prieš klimato kaitą motinos Alės, bet Robinui sunku mokytis su bendraamžiais valstybinėse mokyklose, o tėvui gresia vaikų teisių tarnybos, nes Robino pykčio protrūkiai mokykloje vis labiau neprognozuojami...

 

Visgi atsiranda nauja technologija, prie kurios yra dirbusi Teo žmona, jos smegenų schemos įrašytos įrenginyje, pastarosios pritaikomos Robinui gydyti. Prieš šios įrangos prieigą turi Alės buvęs geras draugas, kuriam stačiai Teo pavydėjo ir pavydi net po mirties. Nors romane konkrečiai tai neįvardyta, bet Teo galvoja, jog Alė su juo buvo meilužiai, o Robinas galbūt yra ne jo sūnus, tačiau tos minties neprisileidžia ir viską daro Robino labui. Galiausiai kopijuodamas mamos smegenis, Robinas ima ne tik gerėti, bet ir nepataisomai keistis, perimdamas kitas manieras, kaip atrodo Teui, jog pamažu Alė grįžta per sūnaus kūną.

 

Iš tikrųjų romanas Sutrikę gvildena gana aktualias temas ir problemas. Iš vienos pusės naratyvas pasakoja apie šeimos netektį ir santykių kūrimą, turint ypatingo likimo vaiką, iš kitos romanas mokslinės fantastikos žanro, nes pasakoja apie technologijas, kurios koreguoja ne tik žmogaus emocijas, bet ir atmintį. Galiausiai visa tai Richard Powers apgaubia šiuo metu itin pasaulyje daug diskusijų sulaukiančiomis klimato kaitos problemomis. Robinas vis bando turguje ir mokykloje parduoti savo rankomis pieštus nykstančius gyvūnėlius, kad gautus pinigus galėtų paaukoti aplinką gerinančioms organizacijoms. Knygoje net minima mergaitė, kurios prototipas tikriausiai būtų garsioji aplinkos aktyvistės Greta Thunberg. Fone pasakotojas, kuris yra pats Teo, nesibodi kritiškai paminėti JAV politikos gyvūnų ir aplinkos išsaugojimo klausimais, kurie ryškiai turi sąsajų su Donaldo Trumpo valdymo politika.

Richard Powers

 

Knyga persmelkta aktualijų, tačiau autorius nesubanalina ir knygos neiškelia kaip manifesto, o jautriai per tėvo ir sūnaus istoriją išskleidžia šias aktualijas kontekste. Kalbant apie kalbinį romano lygmenį, greitai pastebėsite, kad berniuko tiesioginė kalba skirtinga, ji išskirta pasvyruoju šriftu. Atrodo, kad tai dėl jo ypatingumo, bet galiausiai berniuko balsas įgauna ir simboliškos metaforos, kuri išryškėja romano pabaigoje, kai naujausiomis technologijomis ima naudotis pats Teo. Kalbant apie prozos struktūrą, trumpi skyreliai primena novelių dėlionę, knyga nors ir fragmentuota, joje netrūksta naratyvinės dinamikos, nes įvykis veja įvykį. Autorius bando išgauti natūralų tėvišką švelnumą kalbiniu lygmeniu, tačiau retkarčiais atrodo, kad tai romanui trukdo, nes nepaliekama aštrumo ir galimybės pačiam skaitytojui „surikiuoti“ veikėjų emocijas, kurias pasakotojas romane pernelyg erzinančiai reflektuoja: „Mėgstamiausias mano tėvo gydymas buvo diržu. Štai kaip tapau pavyzdiniu prieš tave sėdinčiu suaugusiuoju. Nusijuokiau ir pasijutau geriau. Gudrus žingsnis ir jo pusės (p. 114).“

 

Įdomiausias, bent man kaip skaitytojui, dalykas romane buvo išgauta keista ir nejauki mistika. Skaitytojui akivaizdu, jog Robinas sutrikęs, tačiau visai kitaip sutrinka tėvas, kai ima stebėti besikeičiantį sūnų, kuris ima byloti mirusios motinos atmintimi, ima išmanyti tai, ką išmanė Alė. Tai baugina, nes technologijos ir smegenų kopijavimas spartina kolektyvinės sąmonės susidvejinimą, todėl berniukas užsimindamas užuominomis, jog jo galvoje lankosi svečiai, tampa baugu ir kyla klausimas: kas tie svečiai ir ar jie gerai elgiasi? Iš esmės autorius kalba apie dirbtinio simuliaktinio intelekto įsiskverbimą į biologinę rūšį. Šalia plėtojami fantastiniai pasakojimai apie įvairių rūšių galimus ateivius ir jų invaziją į Žemės planetą tik padidina tą mistinę atmosferą ir jaudina, kuria linkme autorius plėtos šį iš dalies mokslinės fantastikos pasakojimą.

 

Galiausiai mistinis-filosofinis balansas išgaunamas iki galo nepažinus, pasakotojas palieka daug klausimų apie berniuko antgamtinius gebėjimus, kuris man labai priminė J. M. Coetzee romanų trilogijos Jėzaus vaikystė pasakojimais išgautus sunkiai nusakomą mistiką apie nepažintą vaiko protą ir tyrą širdį. Visgi Sutrikę skaitosi įtraukiančiai, tačiau istorijos pabaiga šaltoje upėje atrodo pernelyg dirbtina ir melodramatiška. Taigi, jeigu šį romaną atsiminsiu dar ilgai, tai dėl romano idėjos ir atmosferos. Akivaizdu, kad Richardui Powersui svarbu yra kalbėti šių dienų aktualijomis, kalbėti taip, kaip kalbėjo romane Medžių istorijoje apie globalius dalykus, jog kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už kitą, nesvarbu, ar tu žmogus, ar medis, ar gyvūnas, dulkė kosmose, viskas yra susieta vienovėje. Galiausiai, kaip sakė Robinas, „viskas yra visame (p. 222).“

 

Jūsų maištinga Siela

Knyga: Richard Powers "Medžių istorija"

Richard Powers. „Medžių istorija“ – Alma littera, 2020. – 624 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Nežinau gero būdo

gyventi ir negaliu

liautis klaidžiojęs savo

mintyse, savo sengirėse...

Tu klausi: kaip žmogus šiame gyvenime pakyla ir vėl krenta?

Žvejo daina teka giliai po upe. (p. 529)“

Amerikiečių garsusis rašytojas Richard Powers (g. 1957) per savo gyvenimą yra parašęs dvylika romanų, kurių pagrindinė tema būtų technologijų poveikis pasaulio visumai. Šioji tema iš esmės perteikta ir labiausiai rašytoją išgarsinusiame romane Medžių istorija (angl. The Overstory), kuris pateko į trumpąjį Booker literatūros sąrašą bei pelnė 2019 m. literatūrinę Pulitzerio premiją. Knygą iš anglų kalbos išvertė Ieva Venskevičiūtė.

Šiame didžiuliame romane, kurio architektonišką struktūrą ir chaotiškumą galima laikyti sudėtingą medžio formos struktūros imitaciją, skiriami devyni atskiri veikėjai iš įvairių Žemės planetos kampelių. Jų unikalios istorijos yra susijusios su medžiais, kai kuriais istorijos momentais veikėjai vieni su kitais susipažįsta, kai kurie taip ir nesupranta apie vienas kito egzistavimą. Knygą sudaro keturios dalys – šaknys, kamienas, vainikas, sėklos – kiekviena šios knygos dalis turi atskirą struktūrą, problemos branduolį, skirtingą pasakojimo ritmą. Jeigu pirmojoje dalyje autorius supažindina su veikėjų istorija, leidžia ilgai epiškai istorijai rutuliotis, tai antrojoje dalyje viskas suintensyvėja, iškeliami visuomenės nebrandos ir atsakomybės stokos požymiai, daug skiriama protestuojantiems aktyvistams, kurie kovoja už gamtą. Galiausiai paskutinis skyrius labiau tampa teorijų ir pranašysčių tekstu, kuris iš esmės atliepia ir nūdienos pasaulinius įvykius apie klimato kaitą, Gretos Thunberg veiklą, Europos Sąjungos nelengvus sprendimus keisti žmogaus vartojimo įpročius.

Autorius suvaldė sudėtingą knygos laiko ir veikėjų linijų struktūrą, panaudodamas dokumentiką, statistinius duomenis, mokslinę medžiagą. Akivaizdu, kad knygos vientisumas nėra siužetinių linijų išgryninimas, autoriui kur kas labiau rūpėjo per šių istorijų koliažą išgryninti žmogaus ir medžių ryšio trapumą, kai kada netgi parodant barbarišką žmogaus prigimtį „siurbti“ žemės išteklius, įskaitant ir miškus, dėl savo asmeninių ambicijų.

Ne kartą knygoje nuskambėjusi mintis išties atspindi vis dar didžiąją dalį žmonių mąstysenos, kad kertu medį tam, kad gaučiau atlygį, o mano šeima būtų pavalgiusi. Tie skaičiai, kuriuos autorius panaudoja iš statistinių duomenų, kiek preliminariai kasmet sunaikinama senų medžių, spaudžia širdį. Itin autoriui gerai pavyko „perskelti“ dvi pozicijas t. y. bepročių aktyvistų, kurie knygoje iš tikrųjų yra naujos globaliosios kartos žmonės, suvokę, kad viskas yra vientisa, ir tos įstatymiškai apsaugotos blogosios pusės – medkirčių ir policininkų, kurie „gina“ naikindami pasaulį. Skaudžiausia žmonijos istorijos dalis buvo ir, sakyčiau, tebėra įstatymų iškėlimas aukščiau gyvybės ir pačių žmonių. Įstatymais įteisinta ne tik žmogžudystė, planetos naikinimas, bet uždrausta pasireikšti geriems, oriems ir kilniems dalykams. Mes, žmonės, lenkiamės popieriuje parašytam sakiniui ir negalime ap(si)ginti tai, kas gyva – ar begali būti labiau surištos žmogui rankos, kai matoma, jog įstatymas gina kriminalinį pasaulį? Manau, po 200 metų naujosios žmonių kartos su baisumu žiūrės į šių dienų pasaulio suvokimą ir sampratą.

Be jokios abejonės knyga turi poveikį, ji gali būti ir manifestas, susišaukiantis su kitais literatūros kūriniais, pavyzdžiui, Naomi Klein Tai viską keičia, Peter Wohlleben Paslaptingas medžių gyvenimas. Knyga pasižymi emociniu intelektualumu, autorius nuo pat pirmųjų puslapių atranda švelnaus ir išmintingo pasakojimo toną, kuris stebina dzenbudistiniu ramiu kalbėjimu, persmelkiančiu egzistencinius globalius prasmės lygius. Apie amerikietiškus jau išnykusius nuo maro kaštainius, kuris vienui vienas visoje Amerikoje lieka Holelio šeimos ūkyje. Šeimos vyrai kone visą XX amžių fotografuoja savo kaštainį, kol galiausiai šeimos griūtis sutampa su mirštančio kaštainio žūtimi. Panašų medžio ir žmogaus filosofinį ryšį perteikia ir mūsų rašytojas mohikanas Romualdas Granauskas apsakyme Gyvenimas po klevu.  

Akivaizdu, kad autorius labai įsigilinęs į mokslinę medžiagą, ypač, kai nemažai kalbama apie medžių emocinį bendravimą, jų bendrą kolektyvinę sąmonę. Pasirodo, rašytojas patvirtina mano iki tol pavieniui skaitytus straipsnius, iš kurių juokiasi daugelis „išprususių“, kad morka ir pomidoras taip pat turi jausmus. Medžių sąmonė tokia subtili, kad jie bendrauja oru, šaknimis, reikalui esant aukoja savo maistingas medžiagas atžaloms ir apskritai tiesiogine to žodžio prasme valdo viso miško ekosistemą. Bet autorius ir šiais duomenimis neapsiriboja, jis iškelia 400 milijonų metų senumo miegančių medžių šaknų po žemė idėją kaip miegančią didžiulę gyvastingą kompiuterinę sąmonę, gerokai savo subtilumu lenkiančią savanaudišką homo sapiens sąmonę. Sakyčiau, autorius priartėja prie misticizmo, kai kada tam perteikti reikia pasitelkti fantastinius, kiek neįtikėtinus siužetinius vingius. Pavyzdžiui, veikėja Olivija, išgyvenusi klinikinę mirtį, po kurios ji ima regėti ir girdėti būtybes, medžių subtilias dvasias, todėl desperatiškai keičia mąstymą ir tampa aktyvi kovotoja prieš medžių genocidą.

Richard Powers

Kur kas labiau įtikina, pavyzdžiui, mokslininkės Patricijos Vesterford paveikslas. Ji kaip atstumtoji mokslininkė ilgą laiką praleidžia miškuose ir empiriniais stebėjimais pagrindžia mintį apie medžių subtiliuosius lygmenis, nematomus žmonėms. Ji per septynerius metus parašo mokslinį traktatą apie medžius, kuris iš esmės pakeičia visuomenės požiūrį į gamtą. Taip, kaip šioji mokslininkė mato ir jaučia gamtą, palyginus su „nušvitusia“ Olivija, atrodo, kad autorius plėtoja skirtingus požiūrio kampus. Vienas iš jų šamaniškasis, o kitas iš jų – mokslinis, tačiau jie vienas kitam neprieštarauja, sakyčiau, tik papildo ir praturtina unikalų gamtos patyrimo būdų kartoteką.

Taip pat jautri Adamo istorija, kuris savo šeimoje gauna klevą ir juo rūpinasi kaip savimi. Galiausiai išaiškėja, kad berniukas tikriausiai turi Dauno sindromą, jam sunkiai sekasi bendrauti, o knygos pabaigoje jo misija yra atsisakyti savanaudiškosios žmonių prigimties ir kristi kaip medžiui tam, kad kažkas juo pasinaudotų. Tai apskritai nebūdinga žmonėms – aukotis nežinia dėl ko.

„Stebėdama tą vyrą, sunkiai girdinti ir sunkiai kalbanti Petė mokosi, kad tikrasis džiaugsmas suprasti, jog žmonių išmintis verta mažiau nei bukų šlamėjimas vėjyje. Kaip neabejojama vakarų vėju, taip keisis ir dalykai, dėl kurių žmonės tikri. Nėra tokio tikro žinojimo. Vieninteliai patikimi dalykai yra nuolankumas ir stebėjimas (p. 151).“ Neretai skaitant švysteli liūdnos pasakotojo prognozės, kad homo sapiens raida pražudys visą pasaulį, nes perdėtas žinojimas nuveda ne į amžinybę, o į susinaikinimą. Baisiausia, kad išryškina ne žmogaus prigimtį naikinti, bet tai, kad žmonės visgi gali sąmoningėti ir tapti kitokiais, nes jie linkę keistis vardan kitų, tačiau toji mąstymo forma ir sistema juos įgalina elgtis mechaniškai, nes taip elgiasi visi. Manau, autorius šia knyga atskleidžia aiškią panoramą, netiesioginį prabudimo sąmoningume gestą ir prašo skaitytojų apsižvalgyti, kad visas tavo sukurtas gerbūvis yra iš mirties kultūros, žudant aplinką. Ir tai niekada nenuves mūsų į pergalę.

Žinoma, pirmoji knygos pasakojimo dalis literatūriškai labai paveiki, išmintis liejasi tarsi vėjas medžių lajomis, tačiau toji knygos dalis apie aktyvistus, paverčia pasakotoją skubresnio pasakojimo įkaitu, prarandama pasakojimo gelmė, atrodo, kad pasakojimas labai suplokštėja, tampa holivudiniu serialu, tačiau būtent toje pasakojimo vietoje mums aiškiai iškeliamos šiuolaikinės visuomenės nesusikalbėjimo tendencijos.

Bet kokiu atveju, knyga šiandien kaip niekad reikalinga daugeliui iš mūsų kaip patvirtinimas ar net įrodymas, jog viskas yra mūsų sąmoningumo rankose. Paradoksalu, knyga, kurioje aiškiai išsakomos tiesos apie medžių kirtimą paikiems ištekliams ir pramonei, pati Medžių istorija išspausdinta ant tų pačių medžių lavonų. Tai stulbina, bet tikriausiai šį paradoksą būtų galima pateisinti viena išsakyta knygoje mintimi, kad jeigu žmogus kerta medį, jo kūno panaudojimas turi duoti kur kas daugiau nei jis augo gyvas dirvožemyje. Ką gi, regis, šioji knyga, atspausdinta ant popieriaus, yra verta vien tam, kad kiti medžiai nebūtų išravėti iš Žemės planetos. Galinga, globali ir išmintinga knyga, per kurios puslapius rėkte rėkiama: mums reikia tavo pagalbos! O kaip jūs reaguojate, kai kas nors verkdamas prašo pagalbos? Nueinate, ar ištiesiate pagalbos ranką?

Galite pasižiūrėti anglų kalba trumpą interviu su autoriumi apie šią knygą.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Richard Powers apie nematomus medžius ir kas svarbiausia

Sveiki,

Pabaigęs skaityti amerikiečių rašytojo Richard Powers romaną „Medžių istorija“, ėmiau atmetinėti tas istorijos dalis, kurios man nepatiko ar neįtikino ir liko išties įstabaus ir reikalingo kūrinio įspūdis. Jis nustelbė mane savo šiandieninėmis aktualijomis, jog medžiai itin sudėtingos būtybės ir kiekvienas medžio nupjovimas iš esmės įsirašo į kolektyvinę emocinę medžių istoriją, kuri tęsiasi 400 milijonų metų.

Rašytojas ilgai tyrinėjo ir rinko medžiagą šiai knygai (netrukus padarysiu knygos recenzijos įrašą). Tačiau stabtelėjau prie šios citatos. Medžiai paskutiniu metu nebėra nepastebimi, kai juos raute rauna iš Lietuvos didmiesčių, o aktyvistai nieko nebegali padaryti, miestų merai tyli užbetonuotomis burnomis. Medžiai matomi visur! O labiausiai jų genocidas. O ką jau sakyti apie kertamus miškus. Bet ši citata labiau apibūdina mūsų žmonių požiūrį į gyvybę ir jos vertę, kai mes grožimės rudeniu, juk iš tikrųjų negalvojame apie medį kaip asmenį, kuris ruošiasi žiemoti, todėl atsisako lapų... Mes matome tik lapus, mes matome kliūtis, baimė, grėsmę, kad medis užvirs ant automobilio, kad uraganas išvers ir įlinks tūkstantį kainavusi tvora, mes galvojame ir matome daug ką, bet ne subtilų medį, jame pasireiškusią sudėtingą sąmonę. Jeigu galėtume po tokios knygos kiek kitaip žiūrėti į medžius, pagalvokite, o kas jeigu ne tik medis, bet viskas aplinkui turi sąmonę?

O kas, jeigu negalime pamatyti Dievo?

Jūsų Maištinga Siela

Kokias knygas pirkti Vilniaus knygų mugėje 2020? Maištingos sielos rekomendacijos

Sveiki,

Artėjant šios savaitės triumfuojančiam Knygų mugės maratonui imu ne juokais galvoti apie nuovargį. Kartais malonų, kartais fiziškai sekinantį, nes esu iš tų žmonių, kurie greitai pavargsta nuo minios, triukšmo ir ilgų pokalbių triukšme. Bet kokiu atveju, reiktų pasiruošti psichologiškai ir gerai apgalvoti, kad šios dienos būtų pakankamai produktyvios...

Sulaukiau ne vienos užklausos, kokias knygas reiktų įsigyti Knygų mugėje. Sunkoka rekomenduoti, kai nežinau, ką žmonės mėgsta, todėl galiu tik pasidalyti tuo, kas mane patį asmeniškai domina. Nežinau, kiek knygų įsigysiu iš to, ką dabar pristatysiu, tačiau anksčiau ar vėliau norėčiau šiuos kūrinius perskaityti. Mano orientyras labai panašus į pernykštį – „nusigriebti“ geriausios literatūros grietinėlę t. y. įvairiomis premijomis įvertintus kūrinius. Visų pirma Man Booker premijos nominantų, kurių mugėje kaip itin karštų naujienų pažėrė leidyklos. Ir visai neseniai pasirodžiusios ir pasirodysiančios Pulitzerio bei prancūzų Goncourtų premijomis įvertinta literatūra.

Sąrašą pateikiu absoliučiai nereitinguotą, atsitiktine tvarka, nes nei vienos iš jų kol kas nesu skaitęs.

Richard Powers „Medžių istorija“ (angl. The Overstory). Leidykla „Alma littera“.

Viena laukiamiausių knygų! Tikrai! Romanas įvertintas Pulitzerio premija ir buvo įtrauktas į trumpąjį Booker sąrašą 2019 metais. Storas romanas apie skirtingas istorijas, kuriose žmonių likimus nulemia... medžiai. Neįtikėtinai įdomus žvilgsnis į gamtos ir žmogaus ryšį, manau, be galo aktualu, kai šiais laikais žmonės sąmoningėja ir vis labiau gręžiasi į gamtą ir pradeda suvokti Žemės planetos gyvumą.

Elif Shafak „10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ (angl. 10 minutes 38 seconds in This Strange World). Leidykla „Tyto alba“.

Labai populiari autorė Lietuvoje. Tiesa, nesu skaitęs nė vienos jos knygos, tačiau po patekimo su šiuo romanu pernai į trumpąjį Booker premijos sąrašą ne juokais susimąsčiau, o gal tai bus tikras literatūrinis atradimas. Griozdiškas ir baisus knygos pavadinimas neturėtų manęs atgrasyti nuo pasirinkimo.

Roberto Bolano „2666“ (ispan. 2666). Leidykla „Kitos knygos“.

Stambus Čilės rašytojo veikalas jau buvo ilgai gurmanų skaitytojų geidaujamas lietuviškai. Net neabejoju, kad skaitant paskaus ranką laikyti šią knygą, bet kartu tikiuosi nepaprastų sodrių klajonių po Bolano sukurtą pasaulį. Mano lentynoje jau keleri metai laukia jo romanas „Pašėlę detektyvai“, tačiau per knygų naujienas niekaip iki jos „neprisikasu“. Na, o naujausias jo romanas lietuviškai magnus opus yra laikoma kone geriausiu legendinio rašytojo kūriniu.

Sally Rooney „Normalūs žmonės“ (angl. Normal People). Leidykla „Alma littera“.

Paskutiniu metu mane stebina „Alma littera“. Tarp to pop srauto atsiranda vis daugiau prestižinės literatūros leidimų. Nuostabu. „Normalūs žmonės“ buvo įtrauktos į Booker sąrašą, pelnė kitų svarbių literatūrinių premijų, tad net neabejoju, kad kažkas ryšis išleisti anksčiau ar vėliau šią knygą. Volia. Nors daug kas sako, kad knyga apie paauglius gali būti tik paaugliams, bet šiuolaikiniai kontekstai mane vis tiek vilioja prie šios knygos. Ji suaugusiems.

Undinė Radzevičiūtė „Grožio ir blogio biblioteka“. Leidykla „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“.

Paskutiniu metu viena populiariausių rašytojų ne tik Lietuvoje, bet ir tarp vertimų. Vokietijoje Undinė jau turi savų gerbėjų, todėl kiekviena jos knyga pasižymi originalumu ir savitumu. Tai tikriausiai vienintelė lietuvių rašytojos knyga, kurią ketinu pagriebti šiųmetėj Knygų mugėj.

László Krasznahorkai „Šėtoniškas tango“. Leidykla „Kitos knygos“.

Kiek anksčiau išleista „Kitų knygų“ vengrų rašytojo knyga, tiesą sakant, jau kurį laiką guli prie naktinio stalelio. Nėra lengva skaityti šį rašytoją, todėl vis kaupiuosi, kada norėsiu pasinerti į jo pasakojimą. Po jo knygos „Priešinimosi melancholija“, kuri anuomet sukėlė sunkiai paskaitomos, bet įdomios literatūros, įspūdį, manau, autorius tikrai patiks itin išskirtinių ir rafinuotų knygų lentynos skaitytojams.

Belinda Bauer „Kirtis“. Leidykla „Baltos lankos“.

Paprastai „Baltų lankų“ asortimentas mugėje mano krepšyje būna vienas didžiausių ir gausiausių, tačiau iš pačių naujausių knygų dėmesį šiemet patraukė tik šioji. Knyga nominuota Booker premijai. Iš anotacijos primena terapinę kriminalinę istoriją. Bet jeigu atsidūrė Booker sąraše, na, knyga tiesiog negali būti prasta, gali tik nepatikti.

Donna Tartt „Dagilis“ (angl. The Goldfinch). Leidykla „Alma littera“.

Nežinau, kada ir kaip perskaityti šį talmudą, tačiau knyga įvertinta Pulitzerio premija ir dėl jos dalis skaitytojų jau pametė galvą. Specialiai iki šiol jos nepirkau, įdomu, kokia bus mugės kaina. Šiaip neseniai pasirodė ir ekranizacija su Nicokle Kidman, tačiau jos nežiūrėsiu tol, kol neperskaitysiu šios intriguojančios knygos.

Anna Burns „Pienininkas“ (angl. Milkman). Leidykla „Sofoklis“.

Leidykla „Sofoklis“ visada turi ką pasiūlyti išrankiems, bet šiemet nutiko taip, kad pačius stipriausius kūrinius leidykla pristatė kaip tik prieš Kalėdas ir karštų bandelių, bent jau tokių, kurios mane viliotų mugėje, nelabai kas ir beliko. Kiek seniau išleista Booker premija įvertintą „Pienininką“ pravartu įsigyti.

Marion Poschmann „Pušų salos“. Leidykla „Gelmės“.

Tiesą sakant, nieko nesu skaitęs iš leidyklos „Gelmės“ ir tai tikriausiai būtų pirmoji knyga. Vokiečių rašytojos M. Poschmann „Pušų salos“ buvo įtrauktos į tarptautinį Booker sąrašą.

Harry Mulisch „Dangaus atradimas“. Leidykla „Alma littera“.

Ši knyga jau mano lentynoje, tačiau įtariu, kad bus susidomėjusių intelektualų ir rimtosios grožinės literatūros mėgėjų, kurie svarstys pirkti ar nepirkti. Nežinau, ką patarti, tačiau ją jau skaitysiu, todėl pasirinkimo, bent jau man, nebėra. Tačiau kaip pristatoma knyga ir goodreads puslapyje, manau, abejonių nekyla, kad tai nėra banalybė ir šis stambus romanas turėtų ne juokais nustebinti. Knyga laikoma pasaulietiniu mastu viena geriausių Nyderlandų literatūros perlų.

Eric Vuillard „Darbotvarkė“. Leidykla „Žara“.

Smulki knygutė, apie kurią kol kas niekas nekalba, nes ją išleido menkiau reklamuojama leidykla „Žara“. Knyga įvertinta prancūzų pačia svarbiausia Goncourtų premija. Tai jau savaime yra rodiklis. Beje, autorius šiek tiek susietas su Lietuva. Yra gyvenęs Kaune.

Pierre Lemaitre „Iki pasimatymo ten aukštai“. Leidykla „Alma littera“.

Vėlgi literatūrine prancūzų Goncourtų premija įvertinta knyga. Jau kiek ankstėliau išleista „Almos litteros“ bus pristatoma kaip solidi naujiena literatūros gurmanams. Jau turiu šią knygą, manau, ja susidomės ir kiti.

Karl Ove Knausgard „Mano kova. Vaikystės sala“, Leidykla „Baltos lankos“.

Tiesą sakant, nors ir naujiena, kol kas šios knygos nepirksiu, kol neperskaitysiu antrosios dalies, kuri jau kuris laikas laukia lentynoje. Jeigu antroji „neužkabins“, manau, šios neimsiu. Tiesa, kadangi Lietuvoje daug kas mėgsta Knausgardą, tad neparekomenduoti Knygų mugėje trečius metus iš eilės pristatomą rašytoją sensaciją, manau, būtų toks pats ignoravimas kaip K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorės“ Metų knygos rinkimuose.

Tai tiek kol kas mano dėmesio patraukusių kūrinių. Žinoma, dar laukia renginiai, renginiai, renginiai... Dieve, padėk.

Jūsų Maištinga Siela