Knyga: Elizabeth Strout "Olivija Kiteridž"

Elizabeth Strout. „Olivija Kiteridž“ – Vilnius: Balto, 2021. – p. 320.

 

„Pasaulis visuomet ritasi į liūdnąją pusę. Ir nuolatos aušta naujas amžius (p. 54).“

 

Sveiki, brangūs skaitytojai!

 

Kiek gera knyga gali savojo skaitytojo pralaukti lentynoje? Kartais labai ilgai. Man nutiko, galima sakyti, labai panašiai su amerikiečių Pulitzerio premijos laureatės Elizabeth Strout (g. 1956) būtent šia premija įvertintu romanu Olivija Kiteridž (angl. Olive Kiteridge), kurį į lietuvių kalbą išvertė Aistė Kvedaraitė, o išleido leidykla Balto. Sunku įvardyti priežastis, kodėl šioji knyga pas mane pralaukė beveik penkerius metus. Matyt, augančios knygų stirtos ir vis naujesnės knygos užgožė tas, kurios jau kurį laiką laukė eilėje. Pavyzdžiui, kanadiečių Alice Munro Brangus gyvenime (Alma littera, 2014), kuri itin, sakyčiau, artima Strout kūrybai, pas mane pragulėjo net dešimtmetį, kol nusprendžiau, kad reikia skaityti tai, kas jau susipirkta. Visgi, matyt geros, knygos susibrandina ir ateina tada, kada, tikriausiai, turi ateiti į gyvenimą.

 

Per tą penkmetį, kol Olivija Kiteridž manęs laukė, leidykla išleido ištisą seriją jos knygų apie Liusę Barton (net 4 knygos!), 2022 metais išleistas ir Olivijos Kiteridž tęsinys Olivija, ir vėl – visos jos pamėgtos ir įvertintos skaitytojų gurmanų. Tenka komerciškai paminėti, kad pagal Oliviją Kiteridž 2014 pastatytas HOB mini serialas, kuriame tuo metu kaip geriausia aktorė daug kur tą sezoną už šį vaidmenį laurus nuskynė aktorė Frances McDormand. Serialo nemačiau, tačiau skaitydamas visaip bandžiau pagrindinę knygos veikėją įsivaizduoti kaip McDormand, tačiau Olivija knygoje vaizduojama visiškai kitokia: aukšta, stambių pečių, o su metais ir netgi turinti žymų antsvorį, ji yra kamuojama ištinusių sunkių kojų, tad su filmo Fargo smulkute aktore McDormand man asmeniškai niekaip nesisiejo, tad ateityje norėčiau tą 4 dalių serialą pasižiūrėti vien iš smalsumo, kaip aktorei pavyko adaptuoti Oliviją Kiteridž.

 

Romanas – ne visai romanas, tai veikiau novelių romanas, kurį sudaro 13 atskirų tarpusavyje besijungiančių pasakojimų apie Krosbio miestelį, esantį Meino valstijoje, Rytų Šiaurės JAV-ose, iš kokio daugmaž kilusi ir pati rašytoja Elizabeth Strout, kuriai nesvetimas lokalios ir uždaros bendruomenės gyvenimas, paskalos, požiūris į šalies politiką ir apskritai į gyvenimą. Romanas originalo kalba išleistas 2008 metais, autorei beregint atnešė nacionalinį, o vėliau ir pasaulinį pripažinimą. Knygoje vis dar jaučiamas prezidento G. Busho valdymo laikotarpis, Rugsėjo 11-osios padariniai, netgi tokiame miestelyje kaip Krosbis, esančiame prie jūros. Taigi novelės apjungia iš pažiūros skirtingus to miestelio žmonių pasakojimus, kai kuriuos galima skaityti netgi su malonumu kaip atskirus kūrinius, tačiau dauguma iš jų vaizduoja įvairiais gyvenimo laikotarpiais matematikos mokytoja Oliviją Kiteridž, jos sūnų Kristoferį ir vyrą Henrį. Reiktų paminėti, kad Kiteridž – tai jokia miela moteris, veikiau primenanti antigonistę, sunkaus ir atšiauraus būdo moterį, kuri, pasak sutuoktinio Henrio, „per visus mūsų santuokos metus, per visus ilgus metus, nemaniau, kad bent kartą esu girdėjęs iš tavęs atsiprašymą. Už ką nors (p. 147).“

 

Man patinka, kad neturime dėmesio centre tipinio veikėjo. Atsisakoma ir moralizavimo, tačiau autorė sugeba atjausti tokio charakterio kaip Olivija Kiteridž veikėją. Iš tikrųjų romanas primena kartoteką, t. y. pasakojimų iš skirtingų gyvenimo laikotarpių albumą, bet didesnis dėmesys fokusuojamas į man labai literatūroje įdomią senėjimo temą, tad ir didžioji dalis pasakojimų jau yra apie pensinio amžiaus Oliviją, kuri bando susitaikyti su namus palikusiu sūnumi, kurios marčios negali priimti į širdį, su ištikto insulto vyro padariniais, su užgniaužtu meilės jausmu į medį įvažiavusiam mylimajam, su kuriuo fiziškai taip niekada ir nesuartėjo. Knyga apie gyvenimo išvaistytas progas ir, sakyčiau, apdovanotas, bet tik su laiku įvertintas akimirkas: stabili šeima, jautrus sūnus, o jau Henris... Su kokia meile, atidumu ir rūpesčiu Strout sukūrė šio vyro paveikslą šalia Olivijos Kiteridž, jis tapo vienu mėgstamiausiu šios knygos veikėju.  

 

Viena iš romano idėjų yra, kad žmogus gali būti vienu metu ir atstumiantis, ir neįtikėtinai kilnus. Autorė tarsi sako: tam, kad suprastum žmogų, turi pamatyti jį ne tik tada, kai jis šypsosi, bet ir tada, kai jis pyksta ar kenčia. Sakyčiau, Olivija būtent tokia, o atšiaurumas – tik jos kaukė, kuri ekstremaliais ir sudėtingais gyvenimo momentais nukrinta ir suskyla, pvz., ji gali drąsiai įlipti į automobilį pas ginkluotą buvusį mokinį ir su juo kalbėtis, perpratusi jo ketinus. Viena ryškiausių scenų – Olivijos apsilankymas ligoninėje, kai ją, Henrį ir darbuotojus užpuolė plėšikai. Autorė taiko fragmentuotą pasakojimo modelį, pasakojimą atveria iš Olivijos atminties ir traumų, kad galėtų perteikti Henrio ir Olivijos pakitusių santykių perspektyvą ir tylą.

Elizabeth Strout

 

Labai vykusi scena pasirodė ir Olivijos apsilankymas pas sūnų ir jo antrąją žmoną Aną, kai Kristoferis bando vėl su mama užmegzti ryšį. Nors to nepasako, tačiau jis ilgą laiką ją kaltina dėl tėvo sveikatos būkles, dėl jos atžagaraus būdo. Olivija seka Kristoferio gyvenimą, baisisi, kad jis lankosi pas psichologą, nes bijo, kad šis jo traumas atkapstys taip, kad dėl visko bus kalta ji kaip motina. Kitaip sakant, Olivija yra ne tik puiki matematikė, ji puiki santykių analitikė, ji instinktyviai nujaučia, kad gyvenime padarė pernelyg daug klaidų, tačiau nedarė nieko, kad priimtų teisingus ir kitiems reikalingus sprendimus. Ji tik džiaugiasi, jog taip niekada nepaliko (kaip Henrio Ibsenos dramos Lėlių namai veikėja Nora) savo vaiko ir vyro, nepabėgo vedina troškimų gyventi įdomiau. Tai ji laiko netgi laimėjimu.

 

Elizabeth Strout nėra sentimentali pasakotoja. Pasirinkusi pasakojimų centre vaizduoti nediplomatiško ir sudėtingo charakterio veikėją, ji išlaiko atšiaurumo ir praktiškumo paviršių savo pasakojimuose įspūdį. Bet neapkaltinsi, kad pasakojimai nėra jausmingi. Manau, svarbi pasakojimo dominantė – nutylėjimai, veikėjų socialinė disciplina, atėjusi iš mažos socialinės bendruomenės dvilypumo. Veikėjai susitinka bažnyčioje, skraido lėktuvais, slapta myli vieni kitų vyrus ir žmonas, kai kurie surizikuoja dėl to skirtis, bet dažniausiai nutyli. Autorei pavyksta jautriai, gyvenimiškai perteikti paties gyvenimo balanso tarp privataus intymumo ir privaidinto saugaus atvirumo, būdingo amerikietiškai kultūrai (iš esmės ir patiems lietuviams). Ką tai atveria? Kad žmonės būna kartu visą gyvenimą neretai iš socialinio politinio įsipareigoji, aukodamiesi dėl vaikų ir bendros gyvenimo suprojektuotos vizijos, kuria nelabai tiki, bet viduje (kaip kad Olivija ir Henris) jaučiasi labai vieniši. Vienišumo problema atskleidžiama ir per antraeilius pasakojimo veikėjus: ar tai būtų jau pamažu į senatvę einanti baro pianistė alkoholikė, ar savo klaikius sprendimus dėl badavimo ir narkotikų priimanti nestabili mergiotė.

 

Taigi, sakyčiau, pagrindinė romano idėja – atskleisti žmogaus prigimties sudėtingumą ir dualumą per šiurkštoką, tačiau jaučiančią heroję, kuri mokosi priimti savo ir kitų netobulumą. Kūrinyje teigiama, kad tikroji gyvenimo prasmė slypi ne didinguose įvykiuose, o kasdienėse vienatvės, praradimo ir trapių artumo akimirkų paieškose. Per Olivijos personažę autorė parodo, kad net po sunkiausiu charakterio šarvu slypi desperatiškas poreikis būti suprastam ir mylimam, nepaisant bėgančio laiko ir padarytų klaidų. Galiausiai sulaukusi 74 m. ir po vyro mirties ji instinktyviai trokšta artumos ir meilės su kitu taip pat savo sutuoktinės netekusiu vyru, nors protu bando visa tai atitolinti. Kaip tikra! Vieną norėti, o kitą daryti, tarsi visą gyvenimą būtume mokomi tos saviapgaulės apie laimę, kurią reikia pirmiausia nusipelnyti, o tik tada įsileisti. Ar Olivijai pavyksta? Užbaigsiu iškalbinga citata:

 

„Ko jaunimas nesupranta, galvojo ji, gulėdama šalia šito vyro, jausdama jo ranką sau ant peties, ant rankos; ak, ko jaunimas nesupranta. Jie nežino, kad susenę, apsunkę ir susiraukšlėję kūnai turi tokių pat poreikių kaip jauni ir stangrūs; kad meilės nevalia lengvabūdiškai į visas puses švaistyti, lyg ji būtų pyragas ant padėklo. Ne, kai meilė apsireiškia, žmogus ją arba pasirenka, arba ne. Ir jei ant Olivijos padėklo Henrio gerumas buvo su kaupu, ir kartais tai vargindavo, ir ji nusivalydavo jo trupinius, tai tik todėl, kad nežinojo to, ką privalėjo žinoti – kad taip nesąmoningai iššvaisto dieną po dienos (p. 317).“

 

Puiki knyga!

 

Maištinga Siela  

Knyga: Barbara Kingsolver "Demonas Variagalvis"

 

Barbara Kingsolver. „Demonas Variagalvis“ – Vilnius: Balto, 2024. – p. 570.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Kai visa širdimi stengiausi likti neišlavintas, iš pono Armstrongo išmokau viena: geras pasakojimas ne vien mėgdžioja gyvenimą, o ir jam priešinasi (p. 539-540).“

 

Ilga šios vasaros knyga tapo amerikiečių rašytojos Barbaros Kingsolver (g. 1955) romanas Demonas Variagalvis (angl. Demon Copperhead), kurią į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Labai nebuvau nusiteikęs šiai knygai, bet, tiesą sakant, nepamenu, kada beskaičiau tokią storą knygą, nuo kurios tirptų ranka, nes paprastai jau privengiu storesnių nei 300 puslapių kūrinių, tačiau pradėjęs skaityti supratau, kad vėlgi be jokio reikalo, nes ilgi ir aistringai parašyti pasakojimai buvo tai, ko iš tikrųjų ir norėjau šios vasaros pradžioje, atsiradus laiko daugiau skaityti. Visgi skaitymo procesas sekėsi įvairiai, nes buvo dienų, kada pastrigęs skaitymas neleisdavo grįžti prie knygos, tačiau viską nuo pat pradžių...

 

Nieko nebuvau girdėjęs apie Barbarą Kingsolver, nors JAV-ose ji garsenybė, bet nieko nuostabaus, nes angliškai knygų neskaitau, o ir tai yra pirmasis jos romanas pasirodęs lietuviškai. Tikriausiai tokiai įprastai lietuviškai rinkai yra būtini kokie ryškūs komerciniai laimėjimai, o Demonas Variagalvis iš tikrųjų toks ir yra: 2023 metais pelnė autorei Pulitzerio ir Womens Prize for Fiction premijas. To užtenka, kad knyga būtų išversta į lietuvių kalbą ir viršelyje pažymėta etikete kaip prestižinė. O aš mėgstu prestižinę literatūrą!

 

Istorija pasakoja maždaug apie dešimtą ir pirmąjį XXI amžiaus dešimtmečius, o istorijos centre – Demonas Variagalvis (tikrasis veikėjo vardas Deimonas Fyldas) , kurio pravardė susiformavo pagal Apalačų kalnuose aptinkamą variagalvį žaltį, pastarasis nieko bendro neturi su lietuviška „varine gyvate“, o iš esmės yra nuodinga gyvatė JAV-ose ir jos įkandimas yra ganėtinai pavojingas, bet, kaip teigia šaltiniai, retai kada mirtinas. Žodžiu Demonai (Deimonas) iš tikrųjų tokią pravardę gavo dėl specifinės genetikos, kuri knygoje vadinama melunžeonais (angl. melungeons). Melunžeonai yra istorinė, mišrios rasės gyventojų grupė, gyvenusi ir tebegyvenanti Apalačų kalnuose, ypač Virdžinijos, Tenesio ir Šiaurės Karolinos valstijose JAV, paprastai susimaišius baltųjų, indėnų ir Afrikos imigrantų rasėms. Demonas Variagalvis pasižymi tuo, kad jis yra raudonplaukis, labai aukštas ir žalių didelių akių, t. y. mirusio Velnio Duobėje tėvo genetinis palikimas. Autorė fokusuojasi į Vakarų Virdžinijoje ten gyvenančius kaimų ūkiuose ir mažuose miesteliuose gyventojus, prasimaišiusius su anų laikų indėnais, kartu kenčiančiais nuo narkotikų, alkoholio, nedarbo ir smurto.

 

Visgi Demono Variagalvio romano genezę ateina iš britų klasiko Charleso Dickenso romano Deividas Koperfildas. Nesunku susieti: šių dienų Demonas Variagalvis ir anų – Deividas Koferfildas (anglų kalboje ryškesnis pavardžių skambesio žaismas). Anuomet Dickenso romanai labai stipriai sukrėtė britų visuomenę, nes kalbėjo apie vaikus, augančius socialinės neteisybės, smurto ir išnaudojimo paribiuose, tad autorė kuria steigdama šių dienų probleminį gyvenimą JAV-ose, kuris dažnai nėra matomas, o ko čia slėpti, dažnai ir nenorima matyti. Šįkart – tai vaikų narkomanija, apleisti vaikai, tėvų traumos ir pasikartojantis disfunkcinis elgesys iš kartos į kartą.

 

Istorija prasideda išties provokuojančiai, o ją pasakoja pats Demonas Variagalvis apie savo gimimo dieną, kai jį pagimdė narkotikų privartojusi motina. Iš tikrųjų istorija tęsiasi nuo vaikystės iki tol, kol Demonas tampa pilnamečiu, tačiau per šiuos 18 pasakojimo metų jis išgyvena tiek, kiek paprastai gali patirti eilinis žmogus per visą gyvenimą: tėvų netektį ir socialinę kaitą, pabėgimus ir globėjus, įvairiausius narkotikus, begalinį įsimylėjimą, nežabotą seksą ir, atrodo, kad jau knygos pabaigoje Demonui (pagal jo minčių raišką) ne 18, o kokie visi 45 metai!

 

Ilgą laiką Demonas, kaip įprasta tos aplinkos žmonėms, gyveno namelyje ant ratų su narkomane motina, vieną dieną ji, kaip ir buvo galima numanyti, perdozavo. „Galbūt dėl to ji tapo Stounerio žaidimų aikštele, bet aš niekaip nesupratau, kuo jis nusipelnė stovėti prie karsto. Mamą jis pažinojo vos metus. Tai aš šitiek metų šluosčiau jos vėmalus, keldavau iš lovos, surasdavau mašinos raktelius ir rūpindavausi, kad ji laiku nueitų į darbą. Būčiau galėjęs ir paskutinįsyk ją suruošti, bet niekas neprašė (p. 118).“ Neatrodo, kad motinos mirtis labai paveiktų Variagalvį, o skaitytojui kelia nepagrįstas viltis, jog vaiką priims kaimynai ponai Pegotai ir prasidės naujas etapas. Visgi nutinka taip, kad vaikis susiruošia ieškoti savo mirusio tėvo giminaičių ir leidžiasi į pavojingą kelionę, kol galiausiai feministė radikalė močiutė sutvarko jo gyvenimą ir įtaiso futbolo trenerio namuose, kur jis susipažįsta su androgeniška panašaus amžiaus mergaite Angusu, tarp kurių užsimezga toks keistas platoniškos meilės ryšys, teikiantis daug vilties, tačiau... Deimonas netrunka įsimylėti narkomanę gražuolę Dorę, su kuria pats ima vartoti nuskausminamuosius dėl per amerikietiškame futbole patirtos traumos.

 

Nors romanas vadinasi Demonas Variagalvis, visgi autorė be galo myli ir saugo savo kuriamą personažą. Knyga išties primena sėkmingai projektuojamą Netflix serialą, nes kad ir kas Demonui benutiktų, skaitytojas jau beveik nuo romano pradžios gali nujausti, kad visgi autorė vesdama veikėją per baisiausius gyvenimo išbandymus, išves jį į viltingą šviesą. Demonas apdovanotas begaline kantrybe, pvz., jis ne tik geba kęsti skausmą, bet ilgai plušti tabako ir gyvulių ūkių fermoje. Nuostaba kėlė tik vaikų teisių tarnybos atsainumas (argi Amerikoje jos tokios buvo baisios ir nelogiškos?): iš narkomanės atimtas vaikas patupdomas sadistiniame sunkiųjų darbų ūkyje skinti rankomis nuodingą tabaką? Niekas jų beveik net nepatikrino, nei sveikatos, nei psichologinės būsenos, nors visur akcentuojama ūkininko nepriežiūra ir baisi netvarka namuose! Kitaip sakant, tos tarnybos atrodė dar baisesnis variantas, nei gyventi su motina narkomane, bet gal Kingsolver atkreipia dėmesį į šių tarnybų atsainumą ir iš tikrųjų nehiperbolizuoja jų veiklos? Visgi Demonas ne tik augantis kantruolis, bet jis puikus dar ir futbolininkas, apdovanotas puikia dailininko ranka piešti komiksus. Žodžiu, beveik multitalentas!

Barbara Kingsolver

 

Kitaip sakant, Demonas yra absoliučiai pavojingame gyvenime įmestas pašėlęs vaikis, kuris netrukus taps eiliniu sexy blogiuku! Kurdama Demono asmenybės tipažą Kingsolver, man regis, jį kaip reikiant padaro tokį... dirbtinoką, suholivudintą variantą. Kita vertus, knygoje jo blogoms patirtims yra atsvaros – Džunė Pegot, meilė jos įdukrai Emei, vaikystės draugas Magotas (Metju Pegotas), kuris iš esmės yra augantis gėjus, tačiau stebino ir tas suholivudintas Gazo Dugno veikėjas, kuris visus sužavi savo narciziška elgsena ir išvaizdos patrauklumu, pastarasis tampa dideliu Demono autoritetu ir galų gale nusivylimu. Iš esmės Demonas yra blaškomas tarp gerų ir prastų žmonių, išbandomas įvairiose situacijose, stebina ir ankstyvas lytinis gyvenimas ir donkichotiškas naivumas persikelti iš trenerio namų į Dorės namus ir gyventi šeiminį gyvenimą, neturint jokių elementarių gyvenimiškų įgūdžių, t. y. nežinant nei kaip išsilaikyti, nei kaip susimokėti mokesčius. „O vieną dieną nebeatlaikiau. Už sankabos taisymą man pasakė nežmonišką kainą, parėjęs namo radau tuščią šaldytuvą, vis dar dvokiantį nuo ano karto, kai nebuvo elektros, paleidau tuščią degtinės butelį į ekraną. Per visą kambarį – ranką tebeturėjau taiklią. Niekas smarkiai nesudužo, tik susiraukšlėjo paviršius, o ekranu dryžiais pasiliejo spalvos. Durnius. Už tą teliką būčiau galėjęs gauti bent buteliuką „Xanax“. Visai nemąsčiau kaip šeimos galva (p. 457).“

 

Autorė antroje romano pusėje išryškina Demono priklausomybę nuskausminamiesiems ne tik kaip asmeninę veikėjo problemą, bet visos Li apygardos ir, galima sakyti, visos JAV šalies prieinamumą prie visokiausių stiprių priklausomybę skatinančių medikamentų, įskaitant ir medikų nekompetenciją ir korupciją platinant juos nelegaliai už atlygį. Kitaip sakant, liberali vaistų kontrolė pražudė ištisas kartas, tačiau galiausiai, kaip ir galima įspėti, Demonui pavyksta išsivaduoti, tačiau kitiems ne.

 

Galvoju apie šios knygos subalansuotą gėrio ir blogio proporcijas. Knyga veikia ir kaip intensyvus nuotykis, atskleidžiantis socialines problemas (kai kur dar aidi ir įsisenėjusios atleistų Apalačų kalnų angliakasių ir ekologinės problemos), bet kartu jis kaip koks serialas, jame veikia atpažįstamas ir nuostabos jau nekeliantis schematiškumas. Kitaip sakant, autorė žaidžia saugiai ir niekuo pernelyg nenustebina. Kai kada atrodė, jog tikrai esu kažką panašaus skaitęs ir iš prisiminimų ateina Trent Dalton Berniukas nuryja visatą (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019) bei Douglas Stuart Šugis Beinas (Baltos lankos, 2022), kuriuose taip pat vaizduojami augantys berniukai, kurie vieną dieną po didžiausių sukrėtimų, netekčių ir narkotikų išsivaduoja ir pradeda gyventi savo gyvenimą. Iš kitos pusės Demonas šioje knygoje yra herojus, nes jam pavyksta viską patirti ir atsitiesti, kitaip sakant, Kingsolver pateisina mintį, kad gera literatūra nemėgdžioja, o priešinasi gyvenimui.

 

Visgi romanas primena dėl savo schematiškų veikėjų ir tam tikrų scenų, situacijų populiariosios literatūros braižą. Iš kitos dėl savo chuliganiško slengo tarsi tyčia pamina išdailintą ir supoetintą klasikinį romano žanro kalbėjimą. Čia laurus reikėtų skirti puikiai šią knygą išvertusiai Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei, kuri pasitelkusi netaisyklingos kalbos manierą sukūrė paaugliškai jaunatvišką Demono toną ir filosofiją ir, kaip kiti teigė, išvertė ir pritaikė lietuvių kalbai tai, kas iš pažiūros sunkiai pritaikoma ir išverčiama. Tai tiesa. Visgi pirmoji romano dalis buvo efektyvesnė ir įtraukesnė, stebino Demono vaikystės padėtis, kalba, aplinka ir situacijos, tačiau vėliau romanas šiek tiek prailgsta, atsiranda pernelyg pabrėžtinas Demono schematiškumas ir jo šiek tiek nemotyvuotas dorovingumas niekšelių apsuptyje, pvz., gailestis, užuojauta, empatija ir požiūris į kitus žmones... Turint galvoje, kokia tai vaizduojama socialinė terpė, Demono orumas ir sąžiningumas pasirodė šiek tiek suherojinti variantai, tad nebelieka jokių abejonių, kad Demonas Variagalvis, nors ir apie klystantį žmogų, tačiau visada moraliai pateisintą, todėl, sakyčiau, knyga pasmerkta pritikti masiniam skaitytojui. Beje, manęs tas ne itin erzino ir suskaičiau pakankamai įtraukiai ir įdomiai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Andrew Sean Greer "Arturas Vargas"

 

Andrew Sean Greer. „Arturas Vargas“ – Vilnius: Balto, 2025. – p. 258.

Sveiki, skaitytojai,

„Šiaip ar taip, kone stebuklas, kad jie čia. Ne todėl, kad atlaikė alkoholį, hašišą ir migrenas. Visiškai ne todėl. O todėl, kad atlaikė viską gyvenime – pažeminimus, nusivylimus, širdgėlą ir prarastas progas, prastus tėvus, prastus darbus, prastą seksą ir prastus narkotikus, visas gyvenimo keliones, klaidas ir griuvimus veidu į purvą, kad sulauktų penkiasdešimties ir atkaktų čia: į šį torto glazūros gamtovaizdį, šiuos aukso kalnus, prie staliuko, kuris jau matosi ant kopos, nukrauto alyvuogėmis, pita ir taurėmis, vynui šąlant ledukuose, saulei jų atvykimo laukiant kantriau už bet kokį kupranugarį (p. 175).“

Apie amerikiečių rašytojo Andrew Sean Greer (g. 1970) knygą Arturas Vargas (angl. Less) sužinojau perskaitęs rašytojos Patricijos Tilvikaitės interviu, kur ji dalijosi LGBTQ+ knygomis, pasirodžiusiomis lietuviškai per pastaruosius penkerius metus. Knyga 2017 metais grožinėje kategorijoje pelnė Pulitzerio literatūrinę premiją, o knyga yra sulaukusi 2022 metais ir tęsinio (angl. Less Is Lost), tiesa, nežinia, ar knygos tęsinį leidykla vers į lietuvių kalbą. Pirmąją knygos dalį išvertė Ina Rosenaitė, o išleido leidykla Balto.

Šiemet skaitau nemažai LGBTQ pasirodžiusių romanų ir tenka pripažinti, kad pagaliau turime ne psichuojančius ir prieš homofobiją bei su savo homoseksualumo traumomis kovojančius ir mirštančius atstumtuosius, socialinių paraščių žmones, o iš tikrųjų šmaikščius, ironiškus pasakojimus, kurie, priešingai ne Mažas gyvenimas, pasiūlo netgi laimingas pabaigas. Neseniai skaityta Nenad Veličković Sachibas. Impresijos iš depresijos (Slinktys, 2025) pasižymėjo neįtikėtinu humoru, kuris atvėrė vakariečių ir Balkanų politinį dvilypumą. Paaugliams ir jaunimui skirtas Benjamin Alire Sáenz Aristotelis ir Dantė atranda visatos paslaptis (Alma littera, 2022) vėlgi padovanojo skaidrią savęs priėmimo istoriją su laiminga pabaiga. Atrodo, pagaliau mus pasiekė knygos, kurios verčiamos ne dėl to, kad atskleidžia disfunkcines asmenybės dalis dėl savo seksualumo, o priešingai – užpildo ir integruoja tai, ko iš tikrųjų nebuvo verstinėje grožinėje literatūroje, t. y. šie žmonės yra žmonės ir jie gyvena savo gyvenimus kaip ir visi.

Veikėjas Arturas Vargas – tuoj penkiasdešimtmetį pasitiksiantis vidutinis rašytojas, neturintis ko prarasti, nes jo kur kas jaunesnis mylimasis Fredas neseniai jį paliko ir pakvietė į savo ir naujojo mylimojo vestuves. Absurdiška, tačiau Arturas Vargas bėga nuo šių vestuvių ir leidžiasi į kelis mėnesius truksiančią literatūrinę kelionę po pasaulį (Meksika, Italija, Prancūzija, Marokas, Vokietija, Indija ir Japonija), kuriame jis susipažįsta su įvairiais žmonėmis, bėga nuo praeities, kad užsimirštų, tačiau atsitinka taip, kad kiekvienoje kelionės atkarpoje vienaip ar kitaip Arturas Vargas sutinka vis kokių nors pažįstamų, kurie primena ne tik Fredą, kuris, pabaigoje paaiškėja, yra tikrasis pasakotojas, bet ir apie Robertą, pirmąją Arturo Vargo meilę, kurį paviliojo iš jo tikrosios žmonos, pripažintą tikrąją literatūrinę žvaigždę, kuriai Arturas niekada negalėjo prilygti.

Iš esmės Arturas Vargas liūdnas veikėjas, kuris kovoja su amžėjimu, tiksliau – bando susitaikyti su tuo, kad nugyveno jau didžiąją savo gyvenimo dalį ir niekaip nepajėgia susitaikyti, kad jis vienišas. Vienatvė ir negebėjimas sukurti ilgalaikius sėkmingus vienos poros santykius Arturą, sakyčiau, varo į neviltį. „Iš kur tas begalinis poreikis turėti kitą žmogų kaip veidrodį? Kad pamatytų jame Arturo Vargo atspindį? Žinoma, jis sielvartauja – dėl prasto mylimojo, dėl karjeros, dėl knygos, dėl jaunystės – tai kodėl gi neuždengus tų veidrodžių, nenuplėšus širdį deginančio audeklo ir tiesiog leidus sau gedėti? Gal ir jam reiktų pabandyti būti vienam (p. 183).“ Nepaisant to, kad pagrindinis veikėjas visomis prasmėmis nesėkminga vidutinybė, tačiau veikėjas nuolat patenka į kuriozines situacijas, kurios, pagalvojau, taptų visai sėkminga komiška ekranizacija, pavyzdžiui, vienas juokingiausių knygos įvykių buvo, kaip Vargas skrido į Europą ir lėktuvui besileidžiant išgėrė migdomųjų, nes pamanė, kad kelionė dar tik prasidėjusi...

Apskritai sakant, aplinkinių homoseksualų rašytojų ir draugų požiūris į patį Vargą visada buvo paviršutiniškas, lyg jis tebebūtų amžinas Roberto rašytojo šešėlis, kuris niekada nepranoks San Francisko Rusų upės rašytojų mokyklos narių. Veikėjas, kuris nuvertinamas kitų, tačiau iš paskutiniųjų daro tai, ką gali savo literatūros pasaulyje, bandydamas susikurti individualų įvaizdį, tačiau net profesine prasme Vargui kelias ne visada rožėmis klotas. „Na, sakė išleisti. Atmetė. Primenu, kai pardaviau savo pirmąją knygą, leidyklos direktorius pasisodino mane savo kabinete ir rėžė ilgą prakalbą, kai jie žino nelabai daug sumokėję, bet leidykla yra šeima, o aš dabar tos šeimos narys ir jie investuoja į mane ne dėl šios knygos, bet visos mano karjeros. Tai buvo tik prieš penkiolika metų. Ir štai – manęs nebereikia. Nieko sau šeima (p. 169).“

Regis, tik sulaukęs beveik penkiasdešimties, išlaikęs gerą figūrą ir vilkintis mėlynu kostiumu (koks pavaizduotas ant knygos viršelio), pagaliau Arturas Vargas išaugo savo ankstesnį jautruolio įvaizdį, pagaliau jis patrauklus ir pastebimas žmogus, o šio mėlyno kostiumo motyvas, kurį galiausiai Indijoje sudraskys šuo, tampa Vargo identiteto sociume dalimi, kuriuo jis didžiuojasi. „Visų pirma, Vargas tam neturi fizinių savybių: jis visais atžvilgiais vidutiniškas. Toks paprasčiausias amerikietis, šypsantis ir mirksintis šviesiomis blakstienomis. Dailaus veido, bet šiaip jau niekuo neypatingas. Be to, jį nuo pat ankstyvos jaunystės kankina nerimas, dėl kurio mylėdamasis jis kartais pernelyg uolus, o kartais to uolumo stokoja. Techniškai kalbant: prastas lovoje (p., 114).“ Dėstydamas Vokietijoje jis iš studentų gauna Piterio Peno, „to jautruolio“, pravardę, kuri rodo, kad veikėjas visuomenėje atrodo nebrandus ir tą Arturas lyg ir supranta.

Andrew Sean Greer

„Bėda ta, kad tu blogas gėjus (p. 143),“ – sako jam vienas draugas po daugel metų. Kol didžioji dalis gyveno nuopuoliais ir didžiuliais atradimais, aistringai ir viskuo rizikuodami, atrodo, kad Arturas Vargas, nugyvenęs gyvenimą taip, kad gali parkristi lygioje vietoje ar užkliūti už bet ko kambaryje esančio daikto, tiesiog jis per trapus, todėl jis primena komišką Don Kichotą, žmogų idealistą, einantį plačiai atmerktomis akimis, kuris nesupranta, kokie pavojai iš tikrųjų jo tyko. Ką reiškia būti blogu gėjumi ir rašyti apie gėjus iš aukos pozicijos ir nemokėti visu tuo džiaugtis? Kuo Arturas Vargas skiriasi nuo visų savo aplinkinių homoseksualų? Jis tampa nepritapusiuoju, pilkoje masėje jo niekas nepastebi, nes jam trūksta charizmos, tačiau jis tuo pat metu, kaip vienas veikėjas pasakė negyvenamoje Indijos saloje kelionės metu, yra tiesiog tyras, todėl ir prastas, nesutvertas, kitaip sakant, būti intrigų, apkalbų, meilužių homoseksualų dinamiškame pasaulyje, kuriame don kichotams, tokiems kaip Arturui Vargui, nėra vietos.

Knygoje gali pasirodyti, kad per daug pabrėžiama Arturo Vargo seksualinė orientacija, tačiau būtent tai labiausiai pasakojime ir veikia, kuriant jo paveikslą, nes kas gi žmogus yra be savo seksualinės tapatybės? Viskas, kas mes esame, ir yra seksualinis gyvenimas, visi mūsų socialiniai santykiai, kad ir kaip neigtume, kad to nėra, visgi yra grįsti seksualumu ir lytiškumu. Veikėjas man kažkiek priminė liūdnąjį profesorių Pniną iš Vladimiro Nabokovo romano Pninas (Rara, 2020). Arturas Vargas ir Pninas turi nemažai panašumų, sakyčiau, Andrew Sean Greer, kurdamas savo veikėją, nemažai pasiėmė techninių pasakojimo elementų iš Nabokovo ir šįkart tai labai suveikė, nors šiaip skaityti Arturą Vargą gana paprasta, tekstas itin dideliu tirštumu kaip Pninas visgi nepasižymi, nes vyrauja visgi kelionių romano fabula. Veikėjas keliauja iš šalies į šalį, stengdamasis suvokti savo nugyventus metus, nemažai apgailestauja ir, kitaip sakant, jis tiesiog naivus ir šiek tiek melodramiškas, tad ir pasakojimo tonas toks kelionių aplink pasaulį su nuotykių romanistiniais elementais: tragizmą papildo juokingos kelionių situacijos. Asmeniškai man labiausiai patiko istorijos Vokietijoje, Prancūzijoje ir Maroke.

Visgi smagu, kad neturime herojų, veikėjas vidutinybė ir ši jo gyvenimo kelionė tikriausiai gali būti pati reikšmingiausia gyvenime, atverianti visiškai kitokį Arturą Vargą. Visgi būkime bėdni, tačiau teisingi: jeigu ne Pulitzerio premija, kažin, ar knyga būtų išversta kada nors į lietuvių kalbą. Knygos apie homoseksualius žmonės dažniausiai yra rizikingos, arba didelį dalį turi rinkos įtraukties nuveikti kokia nors literatūrinė premija. Bet geriau taip, negu niekaip. Ar Arturas Vargas geriausia, ką pastaruoju metu skaičiau? Tikriausiai ne, tačiau knyga turi ir intelektualinio polėkio, bet labiausiai man patinka tos senėjimo temos, kada dar nesukriošę žmonės bando priimti faktą, kad jie nėra sėkmingi ir galiausiai anksčiau ar vėliau vieną dieną mirs, kad ir ką jie bedarytų. Pasakysiu paprasčiau: knyga intelektualiai lengva, ji apie mus visus, apie mūsų pastangas atsinaujinti, pakeisti gyvenimo kryptį, kai vėjas nepučia palankiai, tada tenka pačiam pūsti į bures, kad vyktų esminis judėjimas. Pabaigoje pasidalinsiu dar viena patikusia citata iš knygos, kuri vėlgi, sakyčiau, sėkmingai charakterizuoja, kas tas Arturas Vargas yra iš tikrųjų.

„Čia, gulint šioje vietoje, jam turėtų būti dvidešimt penkeri ar trisdešimt, jaunas gražuolis nuogas vandeny. Besimėgaujantis gyvenimo malonumais. Kaip baisu, jei kas nuogą Vargą pamatytų dabar: rausvas iki juosmens, pilkas iki galvos, kaip tie seni dvigubi trintukai rašalui ir pieštukui. Jis dar nėra matęs kito gėjaus, kuris būtų sulaukęs penkiasdešimties, nė vieno, išskyrus Robertą. Pažinojo juos visus, kai jiems buvo keturiasdešimt, bet daugiau niekas iš jų nesulaukė; toji karta išmirė nuo AIDS. Vargo karta dažnai jaučiasi iš pionieriai, tyrinėjantys nežinomą žemę už penkiasdešimtmečio (p. 37).“

Maištinga Siela

Knyga: Hernan Diaz "Pasitikėjimas"

Hernan Diaz. „Pasitikėjimas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 432.

 

„Dievas yra pats neįdomiausias atsakymas į įdomiausius kl. (p. 413).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Yra knygų, kada nežinai, ko iš jų tikėtis, nors jos apdovanotos pačiomis įvairiausiomis ir garsiausiomis literatūrinėmis premijomis. Viena iš tokių – argentiniečių kilmės amerikiečio autoriaus Hernan Diaz (g. 1973) antrasis romanas Pasitikėjimas (angl. Trust), nominuotas Booker Prize, o 2023 metais pelnė Pulitzerio premiją. Romaną į lietuvių kalbą išvertė Akvilina Cicėnaitė-Charles.

 

Reikia pripažinti, kad man labai svetimas Volstryto verslo ir ekonomikos pasaulis, nieko neišmanau nei apie akcijas, nei apie obligacijas ir man tas pinigų sukimosi mechanizmas-sistema absoliučiai nesuvokiamas dalykas, tad, maniau, kad šio pasaulio detalus vaizdavimas apsunkins romano skaitymą, bet visgi nelabai. Tiesa, yra tų skyrių, kur autorius kruopščiai ir detaliai perteikia XX amžiaus pirmosios pusės veikėjo Endriaus Bevelio iškilimą. Jo didžiulis praturtėjimas stebino žmonės, sulaukė apkalbų ir net kaltinimų dėl sukčiavimo. Iš tikrųjų skaitant romaną galima netgi suvokti, kaip veikia didysis verslas, todėl knyga iš esmės nevienalytė, nes, nors ir iš vienos pusės vaizduojami rinkos verslo dėsniai, iš kitos autorius pasakoja asmeninę Bevelio gyvenimo istoriją, susietą su jo žmona Mildreda Bevel.

 

Neįprasta romano struktūra leidžia kurti mitą apie Bevelio iškilimą. Iš vienos pusės, atrodo, kad perpranti vieną tiesą tik iš vienos perspektyvos, tačiau netrukus pateikiamas kitas situacijos matymas. Žinoma, literatūroje tokia perspektyvų „puokštė“ nėra jokia naujovė. Knygą labai gyrė Hernano Diazo kolegė, amerikiečių rašytoja Lauren Groff, kuri taip pat yra išbandžiusi perspektyvų romanų struktūrą kūrinyje Moiros ir Furijos. Pasitikėjimas taip pat turi kažką panašaus į minėtą Lauren Groff romaną, tik tų perspektyvų Diazas pateikia dar daugiau.

 

Pirmasis romano skyrius vadinasi Kapitalas ir tai yra atskiras romanas romane, kurį parašė išgalvotas veikėjas Haroldas Vaneris. Pastarasis remiasi Endriaus ir Mildredos gyvenimais ir sukuria alternatyvią istoriją su pakeistais vardais, o Kapitale dedamas akcentas toks, jog Bevelio prototipas Bendžaminas Raskas buvo verslo ryklys, kuris dėl sunkiai suvokiamų priežasčių sunaikino savo žmoną Heleną Rask beprotnamyje, leisdamas eksperimentuoti pačiais žiauriausiais gydymo būdais. Tai pati darniausia ir, sakyčiau, klasiškai literatūriškiausia romano dalis. Antrojoje Pasitikėjimo dalyje skaitome tikruosius Endriaus Bevelio memuarų Mano gyvenimas apmatus, kuriuos rašo kruopščiai atrinkta kandidatė Aida Pertenca. Šioje dalyje akcentuojami Endriaus šaunumas ir puikumas, o Mildreda kaip jautri filantropė, kuri klausėsi lengvos ir mėgstamos muzikos. Trečiojoje dalyje, jau po Bevelio mirties, Aida Partenca pasakoja apie darbą su Beveliu ir kokį jis norėjo kadaise sukurti apie save ir savo žmoną tiesą, apie savo tyrimus ir įžvalgas, kas iš tikrųjų tokia buvo Mildreda. Galiausiai ji aptinka Mildredos paskutiniųjų gyvenimo dienų dienoraščių įrašus, nuotrupas, kurios tampa viską paaiškinančia ketvirtąja Pasitikėjimo dalimi.

 

Žodžiu, struktūros įvairovė, pasakojimo registrai ir stilius kaskart kiekvienoje dalyje labai kinta. Žinoma, kad nuobodžiausi buvo Endriaus Bevelio memuarai, nes viskas pernelyg gražu ir be intrigos, tačiau tikriausiai šioji knygos dalis svarbi, nes ji perteikia, kaip klastojama ir kuriame istorijos faktai. Tenka pripažinti, kad būtent romano stiprioji pusė pasirodė struktūros pasiteisinimas.

 

Romanas turi savitai svarbų feministinį dėmenį. XX a pirmojoje pusėje, deja, neturime nė vienos verslininkės moters, kuri savo protu ir verslumu prilygtų Volstryto pasaulio vyrukams. Žodžiu, verslą ir ekonomiką, politiką ir karą organizuoja vyrai ir iš tos tradicijos ateina posakis, jog pasaulis priklauso vyrams. Moterų balsai buvo pritildyti, jos slėpėsi už įtakingų ir stiprių vyrų ir kaip aukos, ir kaip slaptos vyrų patarėjos, o dar kai kada – kaip sąmoningos lyderės, kurios suvokė, kad negalėtų save atvirai realizuoti pasaulyje. Iš to, kaip Bevelis perteikia savo „vyrišką“ kasdienybę, galime suvokti, kaip XX a. kostiumuoti vyrai organizavo viešą savo įvaizdį, kuris, tiesą sakant, man toks primityvus, kad beveik niekada tokiu nenorėčiau būti. „Nuo pirmadienio iki penktadienio po darbo aš traukdavau į statybų aikštelę. O kiekvieną savaitgalį vykdavau į „La Fiesloną“ dovanų ir prikrautu automobiliu, kad kompensuočiau savo nebuvimą. Visai kaip ir mano tėvas (p. 173).“ Romane svarbus patriarchalinis galios paveldimumas, kuris tampa esminiu Bevelio pasididžiavimu, maitina jo vyrišką ego.

Hernan Diaz

 

Užguitos ir visuomenės suprimityvintos moterys – tokią kūrinio probleminę nišą paryškina veikėja Aida Pertenca, kurios memuarai priartėja netgi prie tam tikro detektyvinio žanro. Jos santykiai su italų imigrantu tėvu, neaiškus tipelis draugas Džekas ir slapti įsipareigojimai parašyti galingajam Beveliui įtinkančius memuarus tik parodo, kad vyrų galios pasaulyje moterys vis dar buvo geriausiu atveju be klaidų mašinėle renkanti tarnaitė, tačiau Aida yra ne ką prasčiau įžvalgi, tačiau laikmetis jai neparankus. Aidos analitinis mąstymas leido perteikti skaitytojui tai, ką ir pats skaitytoja jau susidėliojo: „Kai kurie romano elementai turėjo būti grįsti tikrove. Žinoma, tada negalėjau atskirti fakto nuo fikcijos (net ir po visų vėlesnių susitikimų su Beveliu ši skirtis liko neryški), bet įtariau, kad tekste slypi tiesos grūdas. Ką Vaneris išties žinojo apie Endrių ir Mildredą Bevelius? (p 258).“

 

Ateitis skolon – taip vadinasi ketvirtasis skyrius, kuriame skaitytojai pagaliau sužino Mildredos vaidmenį Bevelio gyvenime. Negaliu pasakyti, kad labai nustebino, nes nuo pat pradžių veriasi romano pagrindinė idėja – perteikti daugybę sėkmingų vyrų nutylėtas tikrąsias istorijas iš moters perspektyvos. Už kiekvieno sėkmingo vyro stovi išmintinga ir galinga moteris yra ne tik folklorinis posakis, bet ir Pasitikėjimo romano esmė. Tiesa, man labai patiko fragmentuotas ir aiškus Mildredos dienoraščių įrašų literatūrinis braižas. Stilius sąmoningai atskleidžia veikėjos imlų protą, sukuria charizmatiškos asmenybės vaizdinį ir tam tikri momentai labai tikroviški ir autentiški, kad kelia įspūdį, jog Hernonas Diazas tikriausiai analizavo panašius moterų dienoraščius iš onkologine liga sergančių kokių nors išlikusių užrašų, nes štrichai labai paveikūs ir įtikinantys.

 

Taigi Pasitikėjimas kruopščiai sukurtas romanas, kuris mums seniai žinomas problemas atskleidžia eksperimentinėmis literatūrinėmis formomis, labiausiai apie viešojo ir privataus gyvenimo neatitikimus. Kur egzistuoja tikroji tiesa? Jeigu ji lieka tik kaip Mildredos dienoraščio įrašai, tai, galima sakyti, kad mes apie pasaulio galinguosius ir Holivudo žvaigždes nežinome nieko, tik dedamės viską labai išmanantys iš to, kas „nubyra“ į socialinius tinklus ir spaudą, ką patys individai mums suprojektuoja ir teigia. Galiausiai romanas leidžia permąstyti, o kaip mūsų pačių tikrovė suprojektuota, ką mes žinome apie savo istorines asmenybes ir politiką? Kas ją kūrė ir perteikė, sudėliojo žodinius vaizdinius? Romanas vadinasi Pasitikėjimas, tačiau kuo iš tikrųjų galime pasitikėti? Knyga, kuri žadina ir verčia reflektuoti apie istorijon nematomus ir nugrimzdusius balsus, dažniausiai įtakingų ir protingų moterų, kurių tikrai būta ne viena.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Viet Thanh Nguyen "Šalininkas"

Viet Thanh Nguyen. „Šalininkas“ – Vilnius: Tyto alba, 2020. – p. 408.

Sveiki, literatūros skaitytojai,

Retai kada beskaitau Tyto albos leidžiamas knygas, nebent per metus dvi ar vieną knygą, kuri garsi tarptautiniu mastu, o kai sužinojau, kad leidykla išleis vietnamiečių kilmės Viet Thanh Nguyen (g. 1971) Pulitzerio premija įvertintą romaną Šalininkas (angl. The Sympathizer), kaip ir daugelis knygomanų, apsidžiaugiau. Romaną išvertė Ina Rosenaitė, kuriai buvo nelengva užduotis perteikti unikalų rašytojo stilių, nes vien originalo kalba, kaip teigia daugelis recenzentų internete, teikia didžiulį literatūrinį malonumą. Sunku palyginti vertimą, kadangi nesu anglų kalbos specialistas, tad paliksiu tai geriau nusimanantiems žmonėms, o aš apžvelgsiu knygos turinį.

Šalininką pasirinkau vien dėl to, kad romanas lyginamas su kitu Pulitzerio laureatu Adam Johnson Našlaičių prižiūrėtojo sūnus, kuris anuomet buvo mano didžiulis literatūrinis atradimas (apmaudu, kad kiti šio rašytojo kūriniai neverčiami į lietuvių kalbą). Visgi šalininko pasakojimas nuo pat pirmųjų puslapių panardina į tirštą ir (bent iš pradžių) sunkiai suprantamų aplinkybių istoriją, kurios centre – kalintis vietnamietis kurmis, politinis slaptas integruotas dvigubas agentas. Iš kalėjimo jis rašo memuarus, savotišką išpažintį savo Komendantui, tačiau vėliau sužinome, jog tai specialus raportas apie tuos metus, praleistus Amerikoje.

Pasakotojas sutampa su bevardžiu pagrindiniu veikėju, tačiau knygos pabaigoje istoriją retsykiais pasakoja ir neutralus visažinis pasakotojas, tad didžioji teksto dalis parašyta pirmuoju asmeniu. Kaip teigia atgalinis knygos viršelis, šalininkas yra nepaprastai sudėtingas veikėjas. Išties jo asmenybė kelia nuostabą, nes per ją veriasi tikrasis Rytų ir Vakarų kultūrinis pažinimas. Protagonistas gimė iš misionieriaus kunigo ir vietinės jaunos vietnamietės. Augęs vien su motina, veikėjas patyrė atskirties jausmą, nes jis hibridinės maišytos padermės ir jo oda ne tokia, kaip tikrojo vietnamiečio, o rasistinei vietnamiečių visuomenei tai didžiulis įžeidimas. Galiausiai motina jam atskleidžia, kas jo tikrasis tėvas, bet berniukas su kunigu santykių nepalaiko, patiria patyčias ir atstūmimą mokykloje, kol galiausiai jį apgina Bonas ir Manas, kurie tampa geriausi jo draugai, jie netgi herojiškai krauju prisiekia amžinai brolystei ir ištikimybei.

Protagonistas pasižymi protiniu imlumu, manau, būti smalsiam ir žingeidžiam jį paskatino atskirties jausmas ir menkavertiškumo kompleksas. Jis išmoksta tobulai šnekamąją anglų kalbą, dėl ko dažnas amerikietis stebisi, galiausiai būtent kalba nulemia veikėjo likimą sudėtingais Vietnamui politiniais laikais. JAV atsitraukia iš Vietnamo, į valdžią braunasi komunistai, jie išžudo šimtus tūkstančių vietos gyventojų ir įveda savo valdžią. Galiausiai knygos pradžioje aprašomas būtent šis veikėjo pabėgimas iš šalies su Generolu, šalies vadovu, kuris nė neįtaria, kad jo patikėtinis iš tikrųjų yra ne jo naudai, o dirba kaip slaptas komunistų agentas. Galiausiai veikėjas daug laiko skiria amerikietiškos kultūros aprašymams, sunkiai vietnamiečių adaptacijai, kultūriniam šokui nusakyti, tačiau visą tą laiką jis rašo slaptus laiškus su kukurūzų krakmolu į Paryžių ir raportuoja svarbią informaciją komunistams. Toks maždaug būtų šios knygos siužetas.

Pasakojimas šiek tiek chaotiškas, tačiau tas chaosas galiausiai susijungia į bendrą istorijos sąrangą, kurią susikuria skaitytojo galvoje. Tirštas, kultūrinių niuansų ir dviprasmybių prisodrintas Viet Thanh Nguyen stilius stebina savo humoru, retsykiais labai politizuotu, subtiliu, gal net kai kuriems skaitytojams nelabai ir suprantamu dėl kultūros pažinimo stokos, tačiau šalia to yra tas dirty style, buitiškasis erotizmas, pavyzdžiui, kaip veikėjas prisimena savo paaugliškus seksualinius potyrius su kalmaru, į kurį prišvirkštė spermos ir po to bijojo, kad mamai atiteks to kalmaro porcija: „Nelaimei todėl, kad nuo to laiko joks kalmaras nebuvo saugus su manimi, ką jau kalbėti apie lengvos formos zoofiliją – šiaip ar taip, nelemtasai kalmare, juk buvai negyvas, nors dabar jau suprantu, kad tai kelia jau kitus moraliniusklausimus, tačiau negaliu sakyti, kad ta nuodėmė būdavo dažna, nes mūsų mieste toli nuo jūros kalmaras buvo retas skanėstas (p. 91).“

Viet Thanh Nguyen

Dar dažniau protagonistas šaiposi iš militaristinių vertybių, kurie iš esmės skiriasi nuo amerikietiškosios disciplinos ir to, ką garbe ir ištverme vadina vietnamiečiai. Būtent šių kultūrų (ne)susikalbėjimas perteikia įžvalgias veikėjo žinias ir gabumus greitai adaptuotis skirtingoje kultūrinėje terpėje. Vienoje istorijos plotmėje nagrinėjama vietnamiečių diaspora JAV-ose, kaip kultūrinė terpė pakeičia vietnamiečių vertybes, kaip vietnamietis praranda savastį, vienas iš pavyzdžių yra Generolas, kuris atidaro vietinę alkoholio barą, o žmona imasi virtuvės verslo. Amerikietiškoji svajonė užliūliuoja veikėjų politinius siekius, tačiau jie pabunda ir gręžiasi į komunistinį Vietnamą, planuoja perversmą, tačiau jau ne iš vietnamiečio, o suamerikoniškėjusių vietnamiečių: „Ruošdamiesi invazijai į savo naująją komunistinę tėvynę, iš tiesų darėme iš savęs naujuosius amerikiečius. Šiaip ar taip, nieko nėra amerikietiškiau nei mosuoti ginklais ir ryžtis žūti už laisvę ir nepriklausomybę, nebent mosuosime tais ginklais norėdami atimti kažkieno kito laisvę ir priklausomybę (p. 236).“

Jeigu politinė situacija knygoje labai aiški ir vakarai pakeičia diasporos vertybių skalę, išmoko juos idealistiškai galvoti apie savo šalį ir netgi tapti didžiais herojais, kaip kad dažnas amerikietis galvoja apie savo didžią šalį, tai pagrindinio veikėjo moralinė dilema išlaikoma iki pat knygos pabaigos. Dažnai skaitydamas susimąstydavau, tai kas tas pasakotojas yra iš tikrųjų? Jis imperialistų pusėje, tačiau slapta palaiko komunizmą, tačiau visa jo minčių sugestija, išreikšta tekstu, absoliučiai perteikta ne kaip slapto komunisto, kuris niekina imperialistų kultūros apraiškas. Jeigu ne ta nutrinta komunistų knygelė, kurią veikėjas nuolat skaito, manyčiau, kad komunizmas jam išvis nerūpi (tai koks jis čia dvigubas agentas, kovojantis už laisvą komunistinį Vietnamą?). Galiausiai jo komunizmas yra iš tos pačios dviprasmiškos amerikietiškos svajonės. Protagonistas augo itin skurdžiai, atskirtas su motina nuo lygiaverčių vietnamiečių, vadinamas benkartu, kentęs alkį ir pažeminimą, jis visada troško lygybės, kad turtai (kaip komunizmo utopijoje) būtų visiems padalyti po lygiai.

Esminis Šalininko klausimas nėra vien tik kultūrų ir politikos difuzija, bet būtent vykstant kolektyviniams procesų maišymams vieno žmogaus tapatybės problema. Kas iš tikrųjų yra šalininkas ir ką iš tikrųjų jis jaučia (ir kam jis ištikimas?), jeigu Vietname jis tik benkartas, o Amerikoje – siauraakis iš nustekento Vietnamo? Nors knygoje kartojama, kad veikėjas dėl savo hibridiškumo visko turi po dukart daugiau nei aiškią kultūrinę tapatybę susikūręs žmogus, visgi man šioji knyga labiau veriasi apie žmogų, kuris nebuvo pripažintas niekur, tačiau su galimybe patirti skirtingų kultūrų maišymąsi. Augalas, nešamas vėjo, kuris niekur negali deramai prigyti ir jaustis stabilus bei pripažintas.

Visgi skaitydamas negalėjau nepastebėti didelių panašumų su A. Johnsono knyga Našlaičių prižiūrėtojo sūnus, kuri, išduosiu, man patiko labiau už Šalininką. Yra net panašių tam tikrų istorijos struktūrinių elementų, pavyzdžiui, Filipinuose filmuojamas filmas apie Vietnamo karą ir jam skiriama nemažai romano apimties, taip pat žiaurūs tardymai ir perauklėjimo pamokos, papasakotos knygos finalinėse scenose, ir galiausiai pats kalbėjimas apie politinį prisitaikėliškumą ir vidinę žmogaus instinktą išlikti gyvam ir morališkai teisingam. „Prieš laimint komunistams, mus kankino, terorizavo ir žemino užsieniečiai. O dabar kankina, terorizuoja ir žemina savi. Matyt, tai šioks toks pagerėjimas (p. 169).“ Žinomas, „tas pagerėjimas“ yra sąlygiška ironija, kadangi po daugel metų sugrįžęs į komunistinį Vietnamą, protagonistas įkalinamas saviškių ir smarkiai kankinamas nemiegos metodu už absurdiškus dalykus: už tai, kad nieko nedarė, kai prievartavo kitą agentę. Šioje įvykių eigoje man vėrėsi absurdiški, kafkiški kaltinimo elementai, kentėjimas dėl kentėjimo, už tai, kad pernelyg suamerikoniškėjo, kad buvo leista pažinti kapitalistinio gyvenimo saldybę. Galiausiai šioje istorijoje išryškėja draugystė, paremta smurtiniais politiniais idealais, toji draugystė, atrodo išsigimusi, tikrosios bendražmogiškosios vertybės sunaikinamos dėl kolektyvinio idealo – štai ir turime tą pačią amžiną kapitalizmo ir komunizmo priešpriešą tiek veikėjo viduje, tiek tarptautinėje politinėje arenoje ir abi šios jėgos stumto mažąjį žmogų, lyg šis tebūtų šachmatų figūra.

Šalininkas, nepaneigsite, išties sodri, daugialypė knyga, kurioje dėl kultūrinių sumaiščių sukuriamos tokios atstumtos „hibridinės asmenybės“ kaip bevardis šalininkas. Kai žmogus geba greitai persikūnyti kitoje kultūrinėje terpėje, būti žmogumi chameleonu, išduoti, parduoti ir parsiduoti; žmogus, kuris niekada nebuvo pripažintas savo šalyje, kuris gali būti vunderkindu bet kur, kas tada iš tikrųjų jis yra? Šaltakraujis slaptas agentas, kuriam nereikia su niekuo tapatintis, nereikia turėti savosios asmeninės istorijos? Knyga, kuri leidžia analizuoti politinius ir žmogaus savasties įprasminimo procesus. Geras teksto stilius, platūs istoriniai kontekstai, tarptautinės problemos, tačiau kartu perteikia ir žmogaus universaliąsias problemas, susijusias su ištikimybe, morale ir gebėjimu išlikti sudėtingomis sąlygomis.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Richard Powers "Medžių istorija"

Richard Powers. „Medžių istorija“ – Alma littera, 2020. – 624 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Nežinau gero būdo

gyventi ir negaliu

liautis klaidžiojęs savo

mintyse, savo sengirėse...

Tu klausi: kaip žmogus šiame gyvenime pakyla ir vėl krenta?

Žvejo daina teka giliai po upe. (p. 529)“

Amerikiečių garsusis rašytojas Richard Powers (g. 1957) per savo gyvenimą yra parašęs dvylika romanų, kurių pagrindinė tema būtų technologijų poveikis pasaulio visumai. Šioji tema iš esmės perteikta ir labiausiai rašytoją išgarsinusiame romane Medžių istorija (angl. The Overstory), kuris pateko į trumpąjį Booker literatūros sąrašą bei pelnė 2019 m. literatūrinę Pulitzerio premiją. Knygą iš anglų kalbos išvertė Ieva Venskevičiūtė.

Šiame didžiuliame romane, kurio architektonišką struktūrą ir chaotiškumą galima laikyti sudėtingą medžio formos struktūros imitaciją, skiriami devyni atskiri veikėjai iš įvairių Žemės planetos kampelių. Jų unikalios istorijos yra susijusios su medžiais, kai kuriais istorijos momentais veikėjai vieni su kitais susipažįsta, kai kurie taip ir nesupranta apie vienas kito egzistavimą. Knygą sudaro keturios dalys – šaknys, kamienas, vainikas, sėklos – kiekviena šios knygos dalis turi atskirą struktūrą, problemos branduolį, skirtingą pasakojimo ritmą. Jeigu pirmojoje dalyje autorius supažindina su veikėjų istorija, leidžia ilgai epiškai istorijai rutuliotis, tai antrojoje dalyje viskas suintensyvėja, iškeliami visuomenės nebrandos ir atsakomybės stokos požymiai, daug skiriama protestuojantiems aktyvistams, kurie kovoja už gamtą. Galiausiai paskutinis skyrius labiau tampa teorijų ir pranašysčių tekstu, kuris iš esmės atliepia ir nūdienos pasaulinius įvykius apie klimato kaitą, Gretos Thunberg veiklą, Europos Sąjungos nelengvus sprendimus keisti žmogaus vartojimo įpročius.

Autorius suvaldė sudėtingą knygos laiko ir veikėjų linijų struktūrą, panaudodamas dokumentiką, statistinius duomenis, mokslinę medžiagą. Akivaizdu, kad knygos vientisumas nėra siužetinių linijų išgryninimas, autoriui kur kas labiau rūpėjo per šių istorijų koliažą išgryninti žmogaus ir medžių ryšio trapumą, kai kada netgi parodant barbarišką žmogaus prigimtį „siurbti“ žemės išteklius, įskaitant ir miškus, dėl savo asmeninių ambicijų.

Ne kartą knygoje nuskambėjusi mintis išties atspindi vis dar didžiąją dalį žmonių mąstysenos, kad kertu medį tam, kad gaučiau atlygį, o mano šeima būtų pavalgiusi. Tie skaičiai, kuriuos autorius panaudoja iš statistinių duomenų, kiek preliminariai kasmet sunaikinama senų medžių, spaudžia širdį. Itin autoriui gerai pavyko „perskelti“ dvi pozicijas t. y. bepročių aktyvistų, kurie knygoje iš tikrųjų yra naujos globaliosios kartos žmonės, suvokę, kad viskas yra vientisa, ir tos įstatymiškai apsaugotos blogosios pusės – medkirčių ir policininkų, kurie „gina“ naikindami pasaulį. Skaudžiausia žmonijos istorijos dalis buvo ir, sakyčiau, tebėra įstatymų iškėlimas aukščiau gyvybės ir pačių žmonių. Įstatymais įteisinta ne tik žmogžudystė, planetos naikinimas, bet uždrausta pasireikšti geriems, oriems ir kilniems dalykams. Mes, žmonės, lenkiamės popieriuje parašytam sakiniui ir negalime ap(si)ginti tai, kas gyva – ar begali būti labiau surištos žmogui rankos, kai matoma, jog įstatymas gina kriminalinį pasaulį? Manau, po 200 metų naujosios žmonių kartos su baisumu žiūrės į šių dienų pasaulio suvokimą ir sampratą.

Be jokios abejonės knyga turi poveikį, ji gali būti ir manifestas, susišaukiantis su kitais literatūros kūriniais, pavyzdžiui, Naomi Klein Tai viską keičia, Peter Wohlleben Paslaptingas medžių gyvenimas. Knyga pasižymi emociniu intelektualumu, autorius nuo pat pirmųjų puslapių atranda švelnaus ir išmintingo pasakojimo toną, kuris stebina dzenbudistiniu ramiu kalbėjimu, persmelkiančiu egzistencinius globalius prasmės lygius. Apie amerikietiškus jau išnykusius nuo maro kaštainius, kuris vienui vienas visoje Amerikoje lieka Holelio šeimos ūkyje. Šeimos vyrai kone visą XX amžių fotografuoja savo kaštainį, kol galiausiai šeimos griūtis sutampa su mirštančio kaštainio žūtimi. Panašų medžio ir žmogaus filosofinį ryšį perteikia ir mūsų rašytojas mohikanas Romualdas Granauskas apsakyme Gyvenimas po klevu.  

Akivaizdu, kad autorius labai įsigilinęs į mokslinę medžiagą, ypač, kai nemažai kalbama apie medžių emocinį bendravimą, jų bendrą kolektyvinę sąmonę. Pasirodo, rašytojas patvirtina mano iki tol pavieniui skaitytus straipsnius, iš kurių juokiasi daugelis „išprususių“, kad morka ir pomidoras taip pat turi jausmus. Medžių sąmonė tokia subtili, kad jie bendrauja oru, šaknimis, reikalui esant aukoja savo maistingas medžiagas atžaloms ir apskritai tiesiogine to žodžio prasme valdo viso miško ekosistemą. Bet autorius ir šiais duomenimis neapsiriboja, jis iškelia 400 milijonų metų senumo miegančių medžių šaknų po žemė idėją kaip miegančią didžiulę gyvastingą kompiuterinę sąmonę, gerokai savo subtilumu lenkiančią savanaudišką homo sapiens sąmonę. Sakyčiau, autorius priartėja prie misticizmo, kai kada tam perteikti reikia pasitelkti fantastinius, kiek neįtikėtinus siužetinius vingius. Pavyzdžiui, veikėja Olivija, išgyvenusi klinikinę mirtį, po kurios ji ima regėti ir girdėti būtybes, medžių subtilias dvasias, todėl desperatiškai keičia mąstymą ir tampa aktyvi kovotoja prieš medžių genocidą.

Richard Powers

Kur kas labiau įtikina, pavyzdžiui, mokslininkės Patricijos Vesterford paveikslas. Ji kaip atstumtoji mokslininkė ilgą laiką praleidžia miškuose ir empiriniais stebėjimais pagrindžia mintį apie medžių subtiliuosius lygmenis, nematomus žmonėms. Ji per septynerius metus parašo mokslinį traktatą apie medžius, kuris iš esmės pakeičia visuomenės požiūrį į gamtą. Taip, kaip šioji mokslininkė mato ir jaučia gamtą, palyginus su „nušvitusia“ Olivija, atrodo, kad autorius plėtoja skirtingus požiūrio kampus. Vienas iš jų šamaniškasis, o kitas iš jų – mokslinis, tačiau jie vienas kitam neprieštarauja, sakyčiau, tik papildo ir praturtina unikalų gamtos patyrimo būdų kartoteką.

Taip pat jautri Adamo istorija, kuris savo šeimoje gauna klevą ir juo rūpinasi kaip savimi. Galiausiai išaiškėja, kad berniukas tikriausiai turi Dauno sindromą, jam sunkiai sekasi bendrauti, o knygos pabaigoje jo misija yra atsisakyti savanaudiškosios žmonių prigimties ir kristi kaip medžiui tam, kad kažkas juo pasinaudotų. Tai apskritai nebūdinga žmonėms – aukotis nežinia dėl ko.

„Stebėdama tą vyrą, sunkiai girdinti ir sunkiai kalbanti Petė mokosi, kad tikrasis džiaugsmas suprasti, jog žmonių išmintis verta mažiau nei bukų šlamėjimas vėjyje. Kaip neabejojama vakarų vėju, taip keisis ir dalykai, dėl kurių žmonės tikri. Nėra tokio tikro žinojimo. Vieninteliai patikimi dalykai yra nuolankumas ir stebėjimas (p. 151).“ Neretai skaitant švysteli liūdnos pasakotojo prognozės, kad homo sapiens raida pražudys visą pasaulį, nes perdėtas žinojimas nuveda ne į amžinybę, o į susinaikinimą. Baisiausia, kad išryškina ne žmogaus prigimtį naikinti, bet tai, kad žmonės visgi gali sąmoningėti ir tapti kitokiais, nes jie linkę keistis vardan kitų, tačiau toji mąstymo forma ir sistema juos įgalina elgtis mechaniškai, nes taip elgiasi visi. Manau, autorius šia knyga atskleidžia aiškią panoramą, netiesioginį prabudimo sąmoningume gestą ir prašo skaitytojų apsižvalgyti, kad visas tavo sukurtas gerbūvis yra iš mirties kultūros, žudant aplinką. Ir tai niekada nenuves mūsų į pergalę.

Žinoma, pirmoji knygos pasakojimo dalis literatūriškai labai paveiki, išmintis liejasi tarsi vėjas medžių lajomis, tačiau toji knygos dalis apie aktyvistus, paverčia pasakotoją skubresnio pasakojimo įkaitu, prarandama pasakojimo gelmė, atrodo, kad pasakojimas labai suplokštėja, tampa holivudiniu serialu, tačiau būtent toje pasakojimo vietoje mums aiškiai iškeliamos šiuolaikinės visuomenės nesusikalbėjimo tendencijos.

Bet kokiu atveju, knyga šiandien kaip niekad reikalinga daugeliui iš mūsų kaip patvirtinimas ar net įrodymas, jog viskas yra mūsų sąmoningumo rankose. Paradoksalu, knyga, kurioje aiškiai išsakomos tiesos apie medžių kirtimą paikiems ištekliams ir pramonei, pati Medžių istorija išspausdinta ant tų pačių medžių lavonų. Tai stulbina, bet tikriausiai šį paradoksą būtų galima pateisinti viena išsakyta knygoje mintimi, kad jeigu žmogus kerta medį, jo kūno panaudojimas turi duoti kur kas daugiau nei jis augo gyvas dirvožemyje. Ką gi, regis, šioji knyga, atspausdinta ant popieriaus, yra verta vien tam, kad kiti medžiai nebūtų išravėti iš Žemės planetos. Galinga, globali ir išmintinga knyga, per kurios puslapius rėkte rėkiama: mums reikia tavo pagalbos! O kaip jūs reaguojate, kai kas nors verkdamas prašo pagalbos? Nueinate, ar ištiesiate pagalbos ranką?

Galite pasižiūrėti anglų kalba trumpą interviu su autoriumi apie šią knygą.

Jūsų Maištinga Siela