Andrew Sean Greer.
„Arturas Vargas“ – Vilnius: Balto, 2025. – p. 258.
Sveiki, skaitytojai,
„Šiaip ar taip, kone
stebuklas, kad jie čia. Ne todėl, kad atlaikė alkoholį, hašišą ir migrenas. Visiškai
ne todėl. O todėl, kad atlaikė viską gyvenime – pažeminimus, nusivylimus,
širdgėlą ir prarastas progas, prastus tėvus, prastus darbus, prastą seksą ir
prastus narkotikus, visas gyvenimo keliones, klaidas ir griuvimus veidu į
purvą, kad sulauktų penkiasdešimties ir atkaktų čia: į šį torto glazūros
gamtovaizdį, šiuos aukso kalnus, prie staliuko, kuris jau matosi ant kopos,
nukrauto alyvuogėmis, pita ir taurėmis, vynui šąlant ledukuose, saulei jų
atvykimo laukiant kantriau už bet kokį kupranugarį (p. 175).“
Apie amerikiečių rašytojo
Andrew Sean Greer (g. 1970) knygą Arturas Vargas (angl.
Less) sužinojau perskaitęs rašytojos Patricijos Tilvikaitės interviu, kur
ji dalijosi LGBTQ+ knygomis, pasirodžiusiomis lietuviškai per pastaruosius penkerius
metus. Knyga 2017 metais grožinėje kategorijoje pelnė Pulitzerio
literatūrinę premiją, o knyga yra sulaukusi 2022 metais ir tęsinio (angl. Less
Is Lost), tiesa, nežinia, ar knygos tęsinį leidykla vers į lietuvių kalbą. Pirmąją
knygos dalį išvertė Ina Rosenaitė, o išleido leidykla Balto.
Šiemet skaitau nemažai
LGBTQ pasirodžiusių romanų ir tenka pripažinti, kad pagaliau turime ne psichuojančius
ir prieš homofobiją bei su savo homoseksualumo traumomis kovojančius ir
mirštančius atstumtuosius, socialinių paraščių žmones, o iš tikrųjų šmaikščius,
ironiškus pasakojimus, kurie, priešingai ne Mažas gyvenimas, pasiūlo
netgi laimingas pabaigas. Neseniai skaityta Nenad Veličković Sachibas.
Impresijos iš depresijos (Slinktys, 2025) pasižymėjo neįtikėtinu
humoru, kuris atvėrė vakariečių ir Balkanų politinį dvilypumą. Paaugliams ir
jaunimui skirtas Benjamin Alire Sáenz Aristotelis ir Dantė atranda visatos
paslaptis (Alma littera, 2022) vėlgi padovanojo skaidrią savęs
priėmimo istoriją su laiminga pabaiga. Atrodo, pagaliau mus pasiekė knygos,
kurios verčiamos ne dėl to, kad atskleidžia disfunkcines asmenybės dalis dėl
savo seksualumo, o priešingai – užpildo ir integruoja tai, ko iš tikrųjų nebuvo
verstinėje grožinėje literatūroje, t. y. šie žmonės yra žmonės ir jie gyvena
savo gyvenimus kaip ir visi.
Veikėjas Arturas Vargas –
tuoj penkiasdešimtmetį pasitiksiantis vidutinis rašytojas, neturintis ko
prarasti, nes jo kur kas jaunesnis mylimasis Fredas neseniai jį paliko ir
pakvietė į savo ir naujojo mylimojo vestuves. Absurdiška, tačiau Arturas Vargas
bėga nuo šių vestuvių ir leidžiasi į kelis mėnesius truksiančią literatūrinę
kelionę po pasaulį (Meksika, Italija, Prancūzija, Marokas, Vokietija, Indija ir
Japonija), kuriame jis susipažįsta su įvairiais žmonėmis, bėga nuo praeities,
kad užsimirštų, tačiau atsitinka taip, kad kiekvienoje kelionės atkarpoje
vienaip ar kitaip Arturas Vargas sutinka vis kokių nors pažįstamų, kurie
primena ne tik Fredą, kuris, pabaigoje paaiškėja, yra tikrasis pasakotojas, bet
ir apie Robertą, pirmąją Arturo Vargo meilę, kurį paviliojo iš jo tikrosios
žmonos, pripažintą tikrąją literatūrinę žvaigždę, kuriai Arturas niekada
negalėjo prilygti.
Iš esmės Arturas Vargas
liūdnas veikėjas, kuris kovoja su amžėjimu, tiksliau – bando susitaikyti su
tuo, kad nugyveno jau didžiąją savo gyvenimo dalį ir niekaip nepajėgia
susitaikyti, kad jis vienišas. Vienatvė ir negebėjimas sukurti ilgalaikius
sėkmingus vienos poros santykius Arturą, sakyčiau, varo į neviltį. „Iš kur
tas begalinis poreikis turėti kitą žmogų kaip veidrodį? Kad pamatytų jame
Arturo Vargo atspindį? Žinoma, jis sielvartauja – dėl prasto mylimojo, dėl
karjeros, dėl knygos, dėl jaunystės – tai kodėl gi neuždengus tų veidrodžių,
nenuplėšus širdį deginančio audeklo ir tiesiog leidus sau gedėti? Gal ir jam
reiktų pabandyti būti vienam (p. 183).“ Nepaisant to, kad pagrindinis
veikėjas visomis prasmėmis nesėkminga vidutinybė, tačiau veikėjas nuolat
patenka į kuriozines situacijas, kurios, pagalvojau, taptų visai sėkminga
komiška ekranizacija, pavyzdžiui, vienas juokingiausių knygos įvykių buvo, kaip
Vargas skrido į Europą ir lėktuvui besileidžiant išgėrė migdomųjų, nes pamanė,
kad kelionė dar tik prasidėjusi...
Apskritai sakant, aplinkinių homoseksualų rašytojų ir draugų požiūris į patį Vargą visada buvo paviršutiniškas, lyg jis tebebūtų amžinas Roberto rašytojo šešėlis, kuris niekada nepranoks San Francisko Rusų upės rašytojų mokyklos narių. Veikėjas, kuris nuvertinamas kitų, tačiau iš paskutiniųjų daro tai, ką gali savo literatūros pasaulyje, bandydamas susikurti individualų įvaizdį, tačiau net profesine prasme Vargui kelias ne visada rožėmis klotas. „Na, sakė išleisti. Atmetė. Primenu, kai pardaviau savo pirmąją knygą, leidyklos direktorius pasisodino mane savo kabinete ir rėžė ilgą prakalbą, kai jie žino nelabai daug sumokėję, bet leidykla yra šeima, o aš dabar tos šeimos narys ir jie investuoja į mane ne dėl šios knygos, bet visos mano karjeros. Tai buvo tik prieš penkiolika metų. Ir štai – manęs nebereikia. Nieko sau šeima (p. 169).“
Regis, tik sulaukęs
beveik penkiasdešimties, išlaikęs gerą figūrą ir vilkintis mėlynu kostiumu
(koks pavaizduotas ant knygos viršelio), pagaliau Arturas Vargas išaugo savo
ankstesnį jautruolio įvaizdį, pagaliau jis patrauklus ir pastebimas
žmogus, o šio mėlyno kostiumo motyvas, kurį galiausiai Indijoje sudraskys šuo, tampa
Vargo identiteto sociume dalimi, kuriuo jis didžiuojasi. „Visų pirma, Vargas
tam neturi fizinių savybių: jis visais atžvilgiais vidutiniškas. Toks paprasčiausias
amerikietis, šypsantis ir mirksintis šviesiomis blakstienomis. Dailaus veido,
bet šiaip jau niekuo neypatingas. Be to, jį nuo pat ankstyvos jaunystės kankina
nerimas, dėl kurio mylėdamasis jis kartais pernelyg uolus, o kartais to uolumo
stokoja. Techniškai kalbant: prastas lovoje (p., 114).“ Dėstydamas
Vokietijoje jis iš studentų gauna Piterio Peno, „to jautruolio“, pravardę, kuri
rodo, kad veikėjas visuomenėje atrodo nebrandus ir tą Arturas lyg ir supranta.
„Bėda ta, kad tu blogas
gėjus (p. 143),“ – sako jam vienas draugas po daugel metų.
Kol didžioji dalis gyveno nuopuoliais ir didžiuliais atradimais, aistringai ir
viskuo rizikuodami, atrodo, kad Arturas Vargas, nugyvenęs gyvenimą taip, kad gali
parkristi lygioje vietoje ar užkliūti už bet ko kambaryje esančio daikto,
tiesiog jis per trapus, todėl jis primena komišką Don Kichotą, žmogų idealistą,
einantį plačiai atmerktomis akimis, kuris nesupranta, kokie pavojai iš tikrųjų
jo tyko. Ką reiškia būti blogu gėjumi ir rašyti apie gėjus iš aukos pozicijos
ir nemokėti visu tuo džiaugtis? Kuo Arturas Vargas skiriasi nuo visų savo
aplinkinių homoseksualų? Jis tampa nepritapusiuoju, pilkoje masėje jo niekas
nepastebi, nes jam trūksta charizmos, tačiau jis tuo pat metu, kaip vienas
veikėjas pasakė negyvenamoje Indijos saloje kelionės metu, yra tiesiog tyras,
todėl ir prastas, nesutvertas, kitaip sakant, būti intrigų, apkalbų, meilužių homoseksualų
dinamiškame pasaulyje, kuriame don kichotams, tokiems kaip Arturui
Vargui, nėra vietos.
Knygoje gali pasirodyti,
kad per daug pabrėžiama Arturo Vargo seksualinė orientacija, tačiau būtent tai
labiausiai pasakojime ir veikia, kuriant jo paveikslą, nes kas gi žmogus yra be
savo seksualinės tapatybės? Viskas, kas mes esame, ir yra seksualinis
gyvenimas, visi mūsų socialiniai santykiai, kad ir kaip neigtume, kad to nėra,
visgi yra grįsti seksualumu ir lytiškumu. Veikėjas man kažkiek priminė liūdnąjį
profesorių Pniną iš Vladimiro Nabokovo romano Pninas (Rara,
2020). Arturas Vargas ir Pninas turi nemažai panašumų, sakyčiau, Andrew Sean
Greer, kurdamas savo veikėją, nemažai pasiėmė techninių pasakojimo elementų iš
Nabokovo ir šįkart tai labai suveikė, nors šiaip skaityti Arturą Vargą
gana paprasta, tekstas itin dideliu tirštumu kaip Pninas visgi nepasižymi,
nes vyrauja visgi kelionių romano fabula. Veikėjas keliauja iš šalies į šalį,
stengdamasis suvokti savo nugyventus metus, nemažai apgailestauja ir, kitaip
sakant, jis tiesiog naivus ir šiek tiek melodramiškas, tad ir pasakojimo tonas
toks kelionių aplink pasaulį su nuotykių romanistiniais elementais: tragizmą
papildo juokingos kelionių situacijos. Asmeniškai man labiausiai patiko
istorijos Vokietijoje, Prancūzijoje ir Maroke.
Visgi smagu, kad neturime
herojų, veikėjas vidutinybė ir ši jo gyvenimo kelionė tikriausiai gali būti
pati reikšmingiausia gyvenime, atverianti visiškai kitokį Arturą Vargą. Visgi būkime
bėdni, tačiau teisingi: jeigu ne Pulitzerio premija, kažin, ar
knyga būtų išversta kada nors į lietuvių kalbą. Knygos apie homoseksualius
žmonės dažniausiai yra rizikingos, arba didelį dalį turi rinkos įtraukties
nuveikti kokia nors literatūrinė premija. Bet geriau taip, negu niekaip. Ar Arturas
Vargas geriausia, ką pastaruoju metu skaičiau? Tikriausiai ne, tačiau knyga
turi ir intelektualinio polėkio, bet labiausiai man patinka tos senėjimo temos,
kada dar nesukriošę žmonės bando priimti faktą, kad jie nėra sėkmingi ir
galiausiai anksčiau ar vėliau vieną dieną mirs, kad ir ką jie bedarytų. Pasakysiu
paprasčiau: knyga intelektualiai lengva, ji apie mus visus, apie mūsų pastangas
atsinaujinti, pakeisti gyvenimo kryptį, kai vėjas nepučia palankiai, tada tenka
pačiam pūsti į bures, kad vyktų esminis judėjimas. Pabaigoje pasidalinsiu dar
viena patikusia citata iš knygos, kuri vėlgi, sakyčiau, sėkmingai charakterizuoja,
kas tas Arturas Vargas yra iš tikrųjų.
„Čia, gulint šioje
vietoje, jam turėtų būti dvidešimt penkeri ar trisdešimt, jaunas gražuolis
nuogas vandeny. Besimėgaujantis gyvenimo malonumais. Kaip baisu, jei kas nuogą
Vargą pamatytų dabar: rausvas iki juosmens, pilkas iki galvos, kaip tie seni
dvigubi trintukai rašalui ir pieštukui. Jis dar nėra matęs kito gėjaus, kuris
būtų sulaukęs penkiasdešimties, nė vieno, išskyrus Robertą. Pažinojo juos
visus, kai jiems buvo keturiasdešimt, bet daugiau niekas iš jų nesulaukė; toji
karta išmirė nuo AIDS. Vargo karta dažnai jaučiasi iš pionieriai, tyrinėjantys
nežinomą žemę už penkiasdešimtmečio (p. 37).“
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą