3 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Gabija Grušaitė, Francis M. Mandomore, Fernanda Melchor, Eglė Frank, Edourd Louis

 

Gabija Grušaitė yra viena iš išskirtinių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, prozininkė, dramaturgė ir scenaristė, gimusi 1987 metais Vilniuje. Jos kūryba pasižymi jautrumu, įžvalgumu ir gebėjimu kalbėti apie sudėtingas asmenines ir socialines problemas, dažnai pasitelkiant autoironiją ir subtilų humorą. Grušaitės romanai ir pjesės yra žinomi dėl stiprių psichologinių portretų, giluminių apmąstymų apie tapatybę, priklausomybę, laisvę ir šiuolaikinio žmogaus egzistencinius klausimus. Ji yra autorė, kuri drąsiai kelia klausimus apie tai, ką reiškia būti jaunam, laisvam ir ieškančiam savęs pasaulyje, kuris nuolat kinta.

Gabijos Grušaitės romanas „Neišsipildymas“ (pasirodė 2020 metais, patikslinu, tai jau pakartotinis leidimas kitu viršeliu) yra kūrinys, kuris giliai nagrinėja šiuolaikinio jauno žmogaus, gyvenančio globalizuotame pasaulyje, dilemas, o LGBTQ temos jame yra įpintos natūraliai ir organiška. Nors romanas nėra išimtinai skirtas LGBTQ tematikai, jame ryškiai atsispindi įvairūs šios bendruomenės aspektus, atskleidžiantys personažų tapatybės paieškas, santykius ir vidinius konfliktus.

Pirmiausia, romane akivaizdžiai matoma seksualinės tapatybės įvairovė ir jos priėmimas (arba nepriėmimas). Grušaitė kuria personažus, kurių seksualinė orientacija skiriasi nuo heteronormatyvinės, ir tai nėra pateikiama kaip problema ar nukrypimas, o kaip natūrali jų tapatybės dalis. Tai padeda normalizuoti LGBTQ patirtis ir parodyti, kad meilė, aistra ir santykiai neturi lyčių ar orientacijos apribojimų. Nors tiesioginių LGBTQ problemų, susijusių su diskriminacija, gali nebūti tiek daug, kiek, pavyzdžiui, Édouard'o Louis romane, „Neišsipildymas“ vis tiek leidžia pajusti, kaip veikėjai bando atrasti savo vietą ir priimti savo seksualumą visuomenėje, kuri kartais dar vis stokoja atvirumo.

Antra, knyga tyrinėja santykių sudėtingumą, nepriklausomai nuo partnerių lyties. Romano centre – jaunų žmonių, ieškančių artumo ir prasmės, santykiai. Grušaitė meistriškai narplioja emocinius ryšius, aistrą, išsiskyrimus, paieškas ir nusivylimus, kurie yra universalūs, bet LGBTQ kontekste įgyja papildomų niuansų. Knygoje kalbama apie emocinį „neišsipildymą“ – nuolatinį jausmą, kad kažko trūksta ar kad negalima pasiekti visiškos laimės ar pilnatvės. Šis neišsipildymo jausmas gali būti susijęs ir su LGBTQ asmenų patirtimis ieškant autentiškų santykių visuomenėje, kuri dar ne visada yra visiškai atvira ir priimanti.

Galiausiai, „Neišsipildymas“ prisideda prie LGBTQ matomumo ir normalizavimo šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Gabija Grušaitė, įpindama LGBTQ temas į pagrindinį pasakojimą apie jaunosios kartos gyvenimą, padeda griauti tabu ir stereotipus, susijusius su seksualumu. Romane rodoma, kad įvairios seksualinės orientacijos yra tiesiog dalis šiuolaikinės visuomenės realybės, ir svarbiausia – tai, kaip žmonės ieško ryšio, meilės ir prasmės savo gyvenime. Tai yra svarbus indėlis į tolerancijos ir supratimo skatinimą.

Francis M. Mondomore yra britų mokslininkas, rašytojas ir istorikas, kurio pagrindinė tyrimų sritis apima seksualumo istoriją, ypač homoseksualumo raidą ir sampratą skirtingose kultūrose bei epochose. Jis yra žinomas dėl savo kruopščių istoriografinių darbų, kuriuose stengiamasi atskleisti kompleksinius visuomenės požiūrio į seksualumą pokyčius. Mondomore'o darbai dažnai prisideda prie platesnės diskusijos apie tapatybę, socialinę normą ir marginalizaciją, pasitelkiant išsamią istorinę analizę.

Francis M. Mondomore knyga „Homoseksualizmo prigimties istorija“ (orig. „A History of the Nature of Homosexuality“ arba panašus pavadinimas, dažniausiai „A History of Homosexuality“ arba „Homosexuality: A History“ – tikslų pavadinimą reikia patikrinti pagal konkretaus leidimo metaduomenis, tačiau esmė išlieka ta pati) pirmą kartą originalo kalba pasirodė 1996 metais. Ši knyga yra išsamus ir monumentalus tyrimas, skirtas homoseksualumo sampratos, suvokimo ir socialinio statuso evoliucijai Vakarų kultūroje nuo Antikos laikų iki moderniųjų amžių.

Knyga yra istorinis veikalas, nagrinėjantis, kaip homoseksualumas buvo suprantamas ir apibrėžiamas skirtingose epochose, pradedant Senovės Graikija ir Roma, kur homoseksualūs santykiai turėjo kitokią, dažnai socialiai priimtinesnę vietą nei vėlesniais laikotarpiais. Mondomore'as analizuoja perėjimą nuo Antikos laisvumo prie krikščioniškosios moralės diktuojamo pasmerkimo Viduramžiais, per Renesanso atgimimą ir Apšvietos epochos naujas sampratas. Jis detaliai nagrinėja, kaip homoseksualumas iš socialiai priimtino elgesio formos virto nuodėme, nusikaltimu, o vėliau – medicinine diagnoze.

Pagrindinė knygos idėja yra parodyti, kad homoseksualumo „prigimtis“ nėra statiška ar universali, bet yra socialiai ir kultūriškai konstruojama. Autorius teigia, kad tai, ką mes šiandien vadiname „homoseksualumu“, yra moderniosios epochos kūrinys, atsiradęs kartu su moksliniais, medicininiais ir teisiniais diskursais, kurie bandė apibrėžti, klasifikuoti ir dažnai kontroliuoti seksualinę tapatybę. Mondomore'as atskleidžia, kaip keitėsi terminologija (pvz., nuo „sodomitų“ iki „homoseksualų“), kaip evoliucionavo teisinė praktika ir kaip mokslas bandė „paaiškinti“ ar „išgydyti“ homoseksualumą. Knyga yra esminis šaltinis tiems, kurie domisi LGBTQ+ istorija ir platesne seksualumo sociologija.

Fernanda Melchor (gimusi 1982 m. Verakruze, Meksikoje) yra viena ryškiausių šiuolaikinių Lotynų Amerikos rašytojų, pelniusi tarptautinį pripažinimą už savo drąsų ir bekompromisį literatūrinį stilių. Jos kūryba išsiskiria giliu įžvalgumu, brutaliu nuoširdumu ir gebėjimu be pagražinimų kalbėti apie visuomenės paribius, smurtą, skurdą bei išnaudojimą. Melchor dažnai pasitelkia tirštą, regionine tarme praturtintą kalbą, kuri sustiprina pasakojimo autentiškumą. Ji gilinasi į pažeidžiamų žmonių gyvenimus ir tiria socialines sistemos spragas, kurios veda į tragedijas, taip tapdama svarbiu balsu šiuolaikinėje literatūroje.

Fernandos Melchor romanas „Uraganų sezonas“ (isp. „Temporada de huracanes“) yra šiurpi, intensyvi ir daugiaplanė istorija, kuri, nors ir nekoncentruoja tiesiogiai tik į LGBTQ temas, vis dėlto jas giliai įpina į savo brutalų naratyvą, atskleisdama svarbius aspektus apie seksualinę tapatybę ir jos marginalizavimą atšiaurioje aplinkoje. Knyga prasideda nuo tragiško translytės šamanės, žinomos kaip „Ragana“ (La Bruja), nužudymo. Būtent šis įvykis tampa centrine ašimi, aplink kurią pinasi kitų kaimelio gyventojų istorijos, atskleidžiančios smurto, skurdo ir prietarų kupiną Meksikos provincijos realybę.

Romane LGBTQ temos atsiskleidžia per kelis svarbius aspektus. Visų pirma, pati „Raganos“ figūra yra esminė LGBTQ perspektyvai. Ji yra translytė asmenybė, arba bent jau tokia, kuri kaimo bendruomenės yra suvokiama kaip peržengianti tradicines lyčių ribas. Nors romanas tiesiogiai neįvardija „Raganos“ kaip transseksualios moters šiuolaikine prasme, jos tapatybė akivaizdžiai egzistuoja už tradicinių vyro ir moters vaidmenų ribų. Ji gyvena su vyru, yra kaimo šamanė, patirianti ir gerbimą, ir baimę, o jos „kitoniškumas“ yra vienas iš veiksnių, galiausiai privedančių prie smurto. Melchor meistriškai parodo, kaip tokios tapatybės priimamos ir atmetamos atokiose, prietaringose bendruomenėse, kur „kitoniškumas“ lengvai tampa atpirkimo ožiu ar smurto objektu.

Antra, nors romane nėra tiesioginių ir atvirų homofobijos ar transfobijos scenų, „Raganos“ nužudymas ir aplink ją kuriami gandai rodo gilų neigiamą požiūrį į bet kokį seksualinio ar lytinio elgesio nukrypimą nuo normos. Kaimelio gyventojų pasakojimuose atsiskleidžia baimė, neapykanta ir brutalumas, nukreiptas prieš tuos, kurie neatitinka griežtų patriarchato ir tradicijų rėmų. Romanas efektyviai atskleidžia, kaip smurtas prieš LGBTQ asmenis gali būti glaudžiai susijęs su skurdu, neišsilavinimu ir giliai įsišaknijusiais prietarais, suformuodamas uždarą ir agresyvią aplinką.

Trečia, knygoje taip pat nagrinėjami sudėtingi galios santykiai, susiję su seksualumu. Personažų pasakojimai dažnai atskleidžia seksualinį išnaudojimą, prievartą ir tai, kaip pažeidžiami asmenys (tarp jų ir tie, kurių seksualinė tapatybė yra marginalizuojama) tampa aukomis. Nors tai nėra tik LGBTQ specifinė tema, ji atskleidžia platesnį socialinį ir kultūrinį kontekstą, kuriame seksualinė tapatybė gali būti pažeidžiama ir panaudota prieš asmenį, dar labiau sustiprinant jo pažeidžiamumą. „Uraganų sezonas“ yra daugiau apie bendrą smurto ir brutalumo ciklą Meksikos provincijoje, tačiau „Raganos“ personažas ir aplink ją vykstantys įvykiai padaro knygą nepaprastai svarbia diskusijai apie LGBTQ asmenų padėtį atokiose, konservatyviose bendruomenėse ir apie tai, kaip kitoniškumas gali tapti neapykantos ir smurto taikiniu. Tai nėra tiesiogiai „LGBTQ romanas“, bet jis nepaprastai svarbus, atskleidžiant sudėtingus sluoksnius, kuriuose persipina socialinė klasė, lytis, seksualumas ir smurtas.

Eglė Frank yra jaunosios kartos lietuvių rašytoja, kritikė ir redaktorė, gerai žinoma dėl savo aštraus socialinio jautrumo ir drąsos kalbėti apie visuomenėje dažnai nutylimas temas. Jos kūryba neretai provokuoja diskusijas ir skatina kritiškai vertinti nusistovėjusias normas. Frank pasižymi savitu, atviru stiliumi, leidžiančiu jai giliai nagrinėti tapatybės, atminties ir socialinių ribų temas, atveriant kelius naujoms perspektyvoms lietuvių literatūroje.

Eglės Frank romanas „Mirę irgi šoka“ yra svarbus šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinys, kuris drąsiai ir atvirai narplioja įvairias socialines temas, o LGBTQ temos jame užima ryškią ir reikšmingą vietą. Knyga, kupina simbolizmo ir netikėtų posūkių, pasakoja apie sudėtingus personažų santykius ir jų vidinius pasaulius, kuriuos neretai formuoja visuomenės spaudimas ir lūkesčiai.

Romane homoseksualumas ir biseksualumas pristatomi ne kaip marginalinė, o kaip integrali ir natūrali personažų tapatybės dalis. Frank vengia stereotipų ir kuria daugiasluoksnius veikėjus, kurių seksualinė orientacija yra tik vienas iš daugelio bruožų. Knyga atvirai kalba apie sunkumus, su kuriais susiduria LGBTQ asmenys, ypač mažesnėse, konservatyvesnėse bendruomenėse ar šeimose, kuriose trūksta supratimo ir palaikymo. Autorė parodo vidinius konfliktus, patiriamus bandant derinti savo tikrąjį „aš“ su visuomenės lūkesčiais, ir skausmą, kurį sukelia atstūmimas ar negebėjimas būti atviram.

Be to, „Mirę irgi šoka“ nagrinėja tabu ir tylėjimo problemas, susijusias su seksualumu Lietuvoje. Frank knyga yra tarsi mėginimas praskleisti šydą nuo to, apie ką dažnai vengiama kalbėti, skatinant dialogą ir didesnį atvirumą. Romanas parodo, kaip visuomenės normos ir tradicijos gali slopinti asmens laisvę ir autentiškumą, o LGBTQ asmenų patirtys tampa ne tik asmeninėmis istorijomis, bet ir platesnio socialinio konteksto atspindžiu.

Galima teigti, kad „Mirę irgi šoka“ yra ne tik meninis, bet ir socialiai svarbus kūrinys, prisidedantis prie LGBTQ temų normalizavimo ir matomumo lietuvių literatūroje. Tai knyga, skatinanti empatiją ir supratimą, primenanti apie būtinybę priimti įvairovę ir griauti išankstinius nusistatymus.

Édouard Louis (tikrasis vardas Eddy Bellegueule) yra vienas ryškiausių šiuolaikinių Prancūzijos rašytojų ir intelektualų, gimęs 1992 metais skurdžiame Šiaurės Prancūzijos kaime. Jo kūrybos centre – asmeninė patirtis ir aštri socialinė kritika, dekonstruojanti klasinius, lytinius ir seksualinius stereotipus. Louis garsėja savo sociologiniu požiūriu į literatūrą ir itin atviru stiliumi, leidžiančiu jam nagrinėti sudėtingas tapatybės, smurto ir socialinės atskirties temas. Jo romanai yra tarsi veidrodis, atspindintis šiuolaikinės Prancūzijos visuomenės problemas.

Romane „Edžio Belgelio pabaiga“ Édouard Louis pasakoja apie savo sudėtingą vaikystę ir paauglystę, praleistą atokioje, skurdžioje ir homofobiškoje Prancūzijos provincijoje. Pats knygos pavadinimas – „En finir avec Eddy Bellegueule“ (liet. „Baigti su Edžiu Belgelio“) – simbolizuoja autoriaus atsisveikinimą su savo senuoju „aš“, kuris buvo engiamas ir niekinamas dėl savo seksualinės tapatybės. Ši autobiografinė istorija yra itin svarbi, nagrinėjant LGBTQ temas.

Visų pirma, romanas ryškiai atskleidžia homofobijos ir prievartos realybę. Edžio gyvenimas kaime yra nuolatinė kova su aplinkinių patyčiomis ir prievarta. Jis patiria fizinį ir psichologinį smurtą, yra niekinamas ir atstumiamas ne tik bendraamžių, bet ir savo šeimos bei bendruomenės narių dėl savo „moteriškumo“ ir netradicinės seksualinės orientacijos. Autorius detaliai ir be pagražinimų aprašo, kaip ši nuolatinė neapykanta paveikia jauną žmogų, formuojant jo tapatybę ir savivertę. Šis nuoširdus pasakojimas leidžia skaitytojui pajusti homofobijos naštą ir jos ilgalaikes pasekmes.

Antra, knygoje gilinamasi į vidinę kovą ir tapatybės paieškas. Edžio bandymai pritapti prie jam primestų „vyriškumo“ normų, slėpti savo tikrąjį „aš“ ir atitikti visuomenės lūkesčius yra skausmingi. Jis bando vaidinti „kietą“ vaikiną, netgi ieško merginos, kad išvengtų patyčių ir įžeidimų. Tačiau ši vidinė kova tik dar labiau išryškina jo unikalumą ir parodo sudėtingą procesą, kaip jaunas žmogus suvokia savo seksualinę orientaciją priešiškoje aplinkoje. Knyga atvirai narplioja tapatybės formavimąsi, kai aplinka yra priešiška ir smerkianti.

Galiausiai, knyga yra ir pabėgimo bei išsilaisvinimo istorija, tampanti stipria socialine kritika. Edžio išvykimas iš kaimo į Amiensą, o vėliau į Paryžių, kur jis pagaliau atranda laisvę būti savimi, simbolizuoja ne tik asmeninį, bet ir platesnį išsilaisvinimą. Pakeisdamas savo vardą į Édouard'ą Louis, jis pradeda naują gyvenimą ir randa pripažinimą intelektualių sluoksnių tarpe. Nors tai asmeninė istorija, ji tampa aštria socialine kritika, atskleidžiančia, kaip skurdas, išsilavinimo trūkumas ir atskirtis prisideda prie homofobijos ir netolerancijos atokiuose regionuose. Louis parodo, kad klasinė padėtis ir kultūrinis kontekstas yra glaudžiai susiję su prietarais prieš LGBTQ asmenis, todėl knyga yra ne tik asmeninė išpažintis, bet ir svarbus indėlis į LGBTQ literatūrą, padedantis geriau suprasti iššūkius, su kuriais susiduria jauni žmonės, ieškantys savo tapatybės netolerantiškoje aplinkoje. Tai knyga apie išlikimą, atsparumą ir drąsą būti savimi, paliekant „Edžio Belgelio“ praeitį už nugaros.