3 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Gabija Grušaitė, Francis M. Mandomore, Fernanda Melchor, Eglė Frank, Edourd Louis

 

Gabija Grušaitė yra viena iš išskirtinių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, prozininkė, dramaturgė ir scenaristė, gimusi 1987 metais Vilniuje. Jos kūryba pasižymi jautrumu, įžvalgumu ir gebėjimu kalbėti apie sudėtingas asmenines ir socialines problemas, dažnai pasitelkiant autoironiją ir subtilų humorą. Grušaitės romanai ir pjesės yra žinomi dėl stiprių psichologinių portretų, giluminių apmąstymų apie tapatybę, priklausomybę, laisvę ir šiuolaikinio žmogaus egzistencinius klausimus. Ji yra autorė, kuri drąsiai kelia klausimus apie tai, ką reiškia būti jaunam, laisvam ir ieškančiam savęs pasaulyje, kuris nuolat kinta.

Gabijos Grušaitės romanas „Neišsipildymas“ (pasirodė 2020 metais, patikslinu, tai jau pakartotinis leidimas kitu viršeliu) yra kūrinys, kuris giliai nagrinėja šiuolaikinio jauno žmogaus, gyvenančio globalizuotame pasaulyje, dilemas, o LGBTQ temos jame yra įpintos natūraliai ir organiška. Nors romanas nėra išimtinai skirtas LGBTQ tematikai, jame ryškiai atsispindi įvairūs šios bendruomenės aspektus, atskleidžiantys personažų tapatybės paieškas, santykius ir vidinius konfliktus.

Pirmiausia, romane akivaizdžiai matoma seksualinės tapatybės įvairovė ir jos priėmimas (arba nepriėmimas). Grušaitė kuria personažus, kurių seksualinė orientacija skiriasi nuo heteronormatyvinės, ir tai nėra pateikiama kaip problema ar nukrypimas, o kaip natūrali jų tapatybės dalis. Tai padeda normalizuoti LGBTQ patirtis ir parodyti, kad meilė, aistra ir santykiai neturi lyčių ar orientacijos apribojimų. Nors tiesioginių LGBTQ problemų, susijusių su diskriminacija, gali nebūti tiek daug, kiek, pavyzdžiui, Édouard'o Louis romane, „Neišsipildymas“ vis tiek leidžia pajusti, kaip veikėjai bando atrasti savo vietą ir priimti savo seksualumą visuomenėje, kuri kartais dar vis stokoja atvirumo.

Antra, knyga tyrinėja santykių sudėtingumą, nepriklausomai nuo partnerių lyties. Romano centre – jaunų žmonių, ieškančių artumo ir prasmės, santykiai. Grušaitė meistriškai narplioja emocinius ryšius, aistrą, išsiskyrimus, paieškas ir nusivylimus, kurie yra universalūs, bet LGBTQ kontekste įgyja papildomų niuansų. Knygoje kalbama apie emocinį „neišsipildymą“ – nuolatinį jausmą, kad kažko trūksta ar kad negalima pasiekti visiškos laimės ar pilnatvės. Šis neišsipildymo jausmas gali būti susijęs ir su LGBTQ asmenų patirtimis ieškant autentiškų santykių visuomenėje, kuri dar ne visada yra visiškai atvira ir priimanti.

Galiausiai, „Neišsipildymas“ prisideda prie LGBTQ matomumo ir normalizavimo šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Gabija Grušaitė, įpindama LGBTQ temas į pagrindinį pasakojimą apie jaunosios kartos gyvenimą, padeda griauti tabu ir stereotipus, susijusius su seksualumu. Romane rodoma, kad įvairios seksualinės orientacijos yra tiesiog dalis šiuolaikinės visuomenės realybės, ir svarbiausia – tai, kaip žmonės ieško ryšio, meilės ir prasmės savo gyvenime. Tai yra svarbus indėlis į tolerancijos ir supratimo skatinimą.

Francis M. Mondomore yra britų mokslininkas, rašytojas ir istorikas, kurio pagrindinė tyrimų sritis apima seksualumo istoriją, ypač homoseksualumo raidą ir sampratą skirtingose kultūrose bei epochose. Jis yra žinomas dėl savo kruopščių istoriografinių darbų, kuriuose stengiamasi atskleisti kompleksinius visuomenės požiūrio į seksualumą pokyčius. Mondomore'o darbai dažnai prisideda prie platesnės diskusijos apie tapatybę, socialinę normą ir marginalizaciją, pasitelkiant išsamią istorinę analizę.

Francis M. Mondomore knyga „Homoseksualizmo prigimties istorija“ (orig. „A History of the Nature of Homosexuality“ arba panašus pavadinimas, dažniausiai „A History of Homosexuality“ arba „Homosexuality: A History“ – tikslų pavadinimą reikia patikrinti pagal konkretaus leidimo metaduomenis, tačiau esmė išlieka ta pati) pirmą kartą originalo kalba pasirodė 1996 metais. Ši knyga yra išsamus ir monumentalus tyrimas, skirtas homoseksualumo sampratos, suvokimo ir socialinio statuso evoliucijai Vakarų kultūroje nuo Antikos laikų iki moderniųjų amžių.

Knyga yra istorinis veikalas, nagrinėjantis, kaip homoseksualumas buvo suprantamas ir apibrėžiamas skirtingose epochose, pradedant Senovės Graikija ir Roma, kur homoseksualūs santykiai turėjo kitokią, dažnai socialiai priimtinesnę vietą nei vėlesniais laikotarpiais. Mondomore'as analizuoja perėjimą nuo Antikos laisvumo prie krikščioniškosios moralės diktuojamo pasmerkimo Viduramžiais, per Renesanso atgimimą ir Apšvietos epochos naujas sampratas. Jis detaliai nagrinėja, kaip homoseksualumas iš socialiai priimtino elgesio formos virto nuodėme, nusikaltimu, o vėliau – medicinine diagnoze.

Pagrindinė knygos idėja yra parodyti, kad homoseksualumo „prigimtis“ nėra statiška ar universali, bet yra socialiai ir kultūriškai konstruojama. Autorius teigia, kad tai, ką mes šiandien vadiname „homoseksualumu“, yra moderniosios epochos kūrinys, atsiradęs kartu su moksliniais, medicininiais ir teisiniais diskursais, kurie bandė apibrėžti, klasifikuoti ir dažnai kontroliuoti seksualinę tapatybę. Mondomore'as atskleidžia, kaip keitėsi terminologija (pvz., nuo „sodomitų“ iki „homoseksualų“), kaip evoliucionavo teisinė praktika ir kaip mokslas bandė „paaiškinti“ ar „išgydyti“ homoseksualumą. Knyga yra esminis šaltinis tiems, kurie domisi LGBTQ+ istorija ir platesne seksualumo sociologija.

Fernanda Melchor (gimusi 1982 m. Verakruze, Meksikoje) yra viena ryškiausių šiuolaikinių Lotynų Amerikos rašytojų, pelniusi tarptautinį pripažinimą už savo drąsų ir bekompromisį literatūrinį stilių. Jos kūryba išsiskiria giliu įžvalgumu, brutaliu nuoširdumu ir gebėjimu be pagražinimų kalbėti apie visuomenės paribius, smurtą, skurdą bei išnaudojimą. Melchor dažnai pasitelkia tirštą, regionine tarme praturtintą kalbą, kuri sustiprina pasakojimo autentiškumą. Ji gilinasi į pažeidžiamų žmonių gyvenimus ir tiria socialines sistemos spragas, kurios veda į tragedijas, taip tapdama svarbiu balsu šiuolaikinėje literatūroje.

Fernandos Melchor romanas „Uraganų sezonas“ (isp. „Temporada de huracanes“) yra šiurpi, intensyvi ir daugiaplanė istorija, kuri, nors ir nekoncentruoja tiesiogiai tik į LGBTQ temas, vis dėlto jas giliai įpina į savo brutalų naratyvą, atskleisdama svarbius aspektus apie seksualinę tapatybę ir jos marginalizavimą atšiaurioje aplinkoje. Knyga prasideda nuo tragiško translytės šamanės, žinomos kaip „Ragana“ (La Bruja), nužudymo. Būtent šis įvykis tampa centrine ašimi, aplink kurią pinasi kitų kaimelio gyventojų istorijos, atskleidžiančios smurto, skurdo ir prietarų kupiną Meksikos provincijos realybę.

Romane LGBTQ temos atsiskleidžia per kelis svarbius aspektus. Visų pirma, pati „Raganos“ figūra yra esminė LGBTQ perspektyvai. Ji yra translytė asmenybė, arba bent jau tokia, kuri kaimo bendruomenės yra suvokiama kaip peržengianti tradicines lyčių ribas. Nors romanas tiesiogiai neįvardija „Raganos“ kaip transseksualios moters šiuolaikine prasme, jos tapatybė akivaizdžiai egzistuoja už tradicinių vyro ir moters vaidmenų ribų. Ji gyvena su vyru, yra kaimo šamanė, patirianti ir gerbimą, ir baimę, o jos „kitoniškumas“ yra vienas iš veiksnių, galiausiai privedančių prie smurto. Melchor meistriškai parodo, kaip tokios tapatybės priimamos ir atmetamos atokiose, prietaringose bendruomenėse, kur „kitoniškumas“ lengvai tampa atpirkimo ožiu ar smurto objektu.

Antra, nors romane nėra tiesioginių ir atvirų homofobijos ar transfobijos scenų, „Raganos“ nužudymas ir aplink ją kuriami gandai rodo gilų neigiamą požiūrį į bet kokį seksualinio ar lytinio elgesio nukrypimą nuo normos. Kaimelio gyventojų pasakojimuose atsiskleidžia baimė, neapykanta ir brutalumas, nukreiptas prieš tuos, kurie neatitinka griežtų patriarchato ir tradicijų rėmų. Romanas efektyviai atskleidžia, kaip smurtas prieš LGBTQ asmenis gali būti glaudžiai susijęs su skurdu, neišsilavinimu ir giliai įsišaknijusiais prietarais, suformuodamas uždarą ir agresyvią aplinką.

Trečia, knygoje taip pat nagrinėjami sudėtingi galios santykiai, susiję su seksualumu. Personažų pasakojimai dažnai atskleidžia seksualinį išnaudojimą, prievartą ir tai, kaip pažeidžiami asmenys (tarp jų ir tie, kurių seksualinė tapatybė yra marginalizuojama) tampa aukomis. Nors tai nėra tik LGBTQ specifinė tema, ji atskleidžia platesnį socialinį ir kultūrinį kontekstą, kuriame seksualinė tapatybė gali būti pažeidžiama ir panaudota prieš asmenį, dar labiau sustiprinant jo pažeidžiamumą. „Uraganų sezonas“ yra daugiau apie bendrą smurto ir brutalumo ciklą Meksikos provincijoje, tačiau „Raganos“ personažas ir aplink ją vykstantys įvykiai padaro knygą nepaprastai svarbia diskusijai apie LGBTQ asmenų padėtį atokiose, konservatyviose bendruomenėse ir apie tai, kaip kitoniškumas gali tapti neapykantos ir smurto taikiniu. Tai nėra tiesiogiai „LGBTQ romanas“, bet jis nepaprastai svarbus, atskleidžiant sudėtingus sluoksnius, kuriuose persipina socialinė klasė, lytis, seksualumas ir smurtas.

Eglė Frank yra jaunosios kartos lietuvių rašytoja, kritikė ir redaktorė, gerai žinoma dėl savo aštraus socialinio jautrumo ir drąsos kalbėti apie visuomenėje dažnai nutylimas temas. Jos kūryba neretai provokuoja diskusijas ir skatina kritiškai vertinti nusistovėjusias normas. Frank pasižymi savitu, atviru stiliumi, leidžiančiu jai giliai nagrinėti tapatybės, atminties ir socialinių ribų temas, atveriant kelius naujoms perspektyvoms lietuvių literatūroje.

Eglės Frank romanas „Mirę irgi šoka“ yra svarbus šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinys, kuris drąsiai ir atvirai narplioja įvairias socialines temas, o LGBTQ temos jame užima ryškią ir reikšmingą vietą. Knyga, kupina simbolizmo ir netikėtų posūkių, pasakoja apie sudėtingus personažų santykius ir jų vidinius pasaulius, kuriuos neretai formuoja visuomenės spaudimas ir lūkesčiai.

Romane homoseksualumas ir biseksualumas pristatomi ne kaip marginalinė, o kaip integrali ir natūrali personažų tapatybės dalis. Frank vengia stereotipų ir kuria daugiasluoksnius veikėjus, kurių seksualinė orientacija yra tik vienas iš daugelio bruožų. Knyga atvirai kalba apie sunkumus, su kuriais susiduria LGBTQ asmenys, ypač mažesnėse, konservatyvesnėse bendruomenėse ar šeimose, kuriose trūksta supratimo ir palaikymo. Autorė parodo vidinius konfliktus, patiriamus bandant derinti savo tikrąjį „aš“ su visuomenės lūkesčiais, ir skausmą, kurį sukelia atstūmimas ar negebėjimas būti atviram.

Be to, „Mirę irgi šoka“ nagrinėja tabu ir tylėjimo problemas, susijusias su seksualumu Lietuvoje. Frank knyga yra tarsi mėginimas praskleisti šydą nuo to, apie ką dažnai vengiama kalbėti, skatinant dialogą ir didesnį atvirumą. Romanas parodo, kaip visuomenės normos ir tradicijos gali slopinti asmens laisvę ir autentiškumą, o LGBTQ asmenų patirtys tampa ne tik asmeninėmis istorijomis, bet ir platesnio socialinio konteksto atspindžiu.

Galima teigti, kad „Mirę irgi šoka“ yra ne tik meninis, bet ir socialiai svarbus kūrinys, prisidedantis prie LGBTQ temų normalizavimo ir matomumo lietuvių literatūroje. Tai knyga, skatinanti empatiją ir supratimą, primenanti apie būtinybę priimti įvairovę ir griauti išankstinius nusistatymus.

Édouard Louis (tikrasis vardas Eddy Bellegueule) yra vienas ryškiausių šiuolaikinių Prancūzijos rašytojų ir intelektualų, gimęs 1992 metais skurdžiame Šiaurės Prancūzijos kaime. Jo kūrybos centre – asmeninė patirtis ir aštri socialinė kritika, dekonstruojanti klasinius, lytinius ir seksualinius stereotipus. Louis garsėja savo sociologiniu požiūriu į literatūrą ir itin atviru stiliumi, leidžiančiu jam nagrinėti sudėtingas tapatybės, smurto ir socialinės atskirties temas. Jo romanai yra tarsi veidrodis, atspindintis šiuolaikinės Prancūzijos visuomenės problemas.

Romane „Edžio Belgelio pabaiga“ Édouard Louis pasakoja apie savo sudėtingą vaikystę ir paauglystę, praleistą atokioje, skurdžioje ir homofobiškoje Prancūzijos provincijoje. Pats knygos pavadinimas – „En finir avec Eddy Bellegueule“ (liet. „Baigti su Edžiu Belgelio“) – simbolizuoja autoriaus atsisveikinimą su savo senuoju „aš“, kuris buvo engiamas ir niekinamas dėl savo seksualinės tapatybės. Ši autobiografinė istorija yra itin svarbi, nagrinėjant LGBTQ temas.

Visų pirma, romanas ryškiai atskleidžia homofobijos ir prievartos realybę. Edžio gyvenimas kaime yra nuolatinė kova su aplinkinių patyčiomis ir prievarta. Jis patiria fizinį ir psichologinį smurtą, yra niekinamas ir atstumiamas ne tik bendraamžių, bet ir savo šeimos bei bendruomenės narių dėl savo „moteriškumo“ ir netradicinės seksualinės orientacijos. Autorius detaliai ir be pagražinimų aprašo, kaip ši nuolatinė neapykanta paveikia jauną žmogų, formuojant jo tapatybę ir savivertę. Šis nuoširdus pasakojimas leidžia skaitytojui pajusti homofobijos naštą ir jos ilgalaikes pasekmes.

Antra, knygoje gilinamasi į vidinę kovą ir tapatybės paieškas. Edžio bandymai pritapti prie jam primestų „vyriškumo“ normų, slėpti savo tikrąjį „aš“ ir atitikti visuomenės lūkesčius yra skausmingi. Jis bando vaidinti „kietą“ vaikiną, netgi ieško merginos, kad išvengtų patyčių ir įžeidimų. Tačiau ši vidinė kova tik dar labiau išryškina jo unikalumą ir parodo sudėtingą procesą, kaip jaunas žmogus suvokia savo seksualinę orientaciją priešiškoje aplinkoje. Knyga atvirai narplioja tapatybės formavimąsi, kai aplinka yra priešiška ir smerkianti.

Galiausiai, knyga yra ir pabėgimo bei išsilaisvinimo istorija, tampanti stipria socialine kritika. Edžio išvykimas iš kaimo į Amiensą, o vėliau į Paryžių, kur jis pagaliau atranda laisvę būti savimi, simbolizuoja ne tik asmeninį, bet ir platesnį išsilaisvinimą. Pakeisdamas savo vardą į Édouard'ą Louis, jis pradeda naują gyvenimą ir randa pripažinimą intelektualių sluoksnių tarpe. Nors tai asmeninė istorija, ji tampa aštria socialine kritika, atskleidžiančia, kaip skurdas, išsilavinimo trūkumas ir atskirtis prisideda prie homofobijos ir netolerancijos atokiuose regionuose. Louis parodo, kad klasinė padėtis ir kultūrinis kontekstas yra glaudžiai susiję su prietarais prieš LGBTQ asmenis, todėl knyga yra ne tik asmeninė išpažintis, bet ir svarbus indėlis į LGBTQ literatūrą, padedantis geriau suprasti iššūkius, su kuriais susiduria jauni žmonės, ieškantys savo tapatybės netolerantiškoje aplinkoje. Tai knyga apie išlikimą, atsparumą ir drąsą būti savimi, paliekant „Edžio Belgelio“ praeitį už nugaros.

Šios dienos citata: rašytoja Fernanda Melchor apie žmogiškumą ir emocijas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Esame linkę manyti, kad žmogiškumas kyla iš teigiamų emocijų, pavyzdžiui, meilės, drąsos, draugystės, tačiau aš tikiu, kad neigiamos emocijos yra tokios pat žmogiškos kaip ir teigiamos. Savo knygose stengiausi perteikti nevilties, tuštumos, apsėdimo, dvilypumo patirtį, visas tas emocijas, kurios nėra gražios, kuriomis nesididžiuojame ir kurias visuomenė dažnai skatina slėpti ir neigti.“ Fernanda Melchor

 

Manau, meksikiečių rašytoja Fernanda Melchor, kurios knygos pasirodė lietuvių kalba „Uraganų sezonas“ ir „Paradis“, yra teisi. Išties šiek tiek gaila, kad „Uraganų sezonas“ patekęs į Bookerio trumpąjį sąrašą autorę vertė priimti tai, kad visgi finale jos kūrinys nelaimės šio įvertinimo, nes romanas pernelyg tamsus, smurtingas, o laimėtojo kūrybai reikia šiokios tokios emocinės atsvaros, kitaip sakant, visuomenei „patogesnio“ varianto. Ji, sakyčiau, buvo teisi, bet ką tai rodo? Mes esame giliai įsitikinę, kad emocijas reikia kontroliuoti, o negatyvą neigti ir sumenkinti, tačiau tai juk savo asmenybės apkarpymas, to iš mūsų visų tikisi visuomenė, to tikimės netgi iš savo artimojo, netgi tai žinodami.

 

Maištinga Siela

Mano trumpojo International Booker Prize 2020 lietuviškai TOP 6

 

Sveiki,

Tikriausiai pirmas sykis Lietuvos literatūros istorijoje, kada į savo kalbą išsivertėme visą Tarptautinio Booker trumpąjį knygų sąrašą. Tai neįtikėtina, bet viskas sukrito kaip lego kaladėlės ir prie viso to prisidėjo ne tik kruopštūs vertėjai, bet ir leidyklos, kurios ėmėsi rizikingai pirkti knygos vertimo ir leidimo teisių, net nežinodamos, ar knyga bus patraukli ir sėkminga mūsų rinkai. Šešios trumpojo Tarptautinio Booker Prize knygas leido skirtingos leidyklos: dvi iš jų išleido „Baltos lankos, po vieną „Balto“, „Sofoklis“, „Alma littera“ ir „Rara“.

Nors man užtruko, kol perskaičiau visas knygas, šiandien pabandysiu sureitinguosi nuo mažiausiai patikusios iki labiausiai.

6. Gabriela Cabezon Camara „Činos Airon kelionės“ (vertė Alma Naujokaitienė)

Taigi šeštoje vietoje argentinientės rašytojos romanas, vadinamas epiniu, nors epinis ne forma, o pasakojimo pobūdyje, bet ir tai diskutuotina. Tai trumpiausias romanas iš sąrašo, kuris egzotiškas, lengvai skaitomas, persmelktas LGBTQ niuansų, laukinių Argentinos pampų ir t. t. Bandau sugalvoti, kodėl romanas paskutinėje vietoje, ir nieko protingo nešauna į galvą. Gal dėl to, kad knyga priminė amerikietišką vesterną, o pasakojimas ne tiek įtraukė, kiek tikėjausi. Gal to abstraktumo per daug ir aštrumo pritrūko, intriga prislopinta, susitelkta į Argentinos istoriją, feministinius rėmus, gal pritrūko egzistencinės pajautos, tačiau nepasakyčiau, kad kūrinys nevykęs, bet stačiai irgi nerekomenduočiau.

5. Yoko Ogawa „Atminties policija“

Knyga parašyta originalo kalba dar 1994 metais. Distopinis žanras vakarietiškos literatūros tradicijoje vaizduoja žiaurias ir nepakeliamas sistemas, o Y. Ogawa tai paverčia liūdna lyrika, jaučiau ir Haruki Murakami literatūros atšvaitų. Žinau, kad knyga labai daug kam patiko, tačiau man šioji distopija kiek per švelni, o kvaištelėjusi moteris, savo namuose slepianti vyrą, net nesiruošia kažkaip kitaip kovoti prieš sistemą. Iš tikrųjų tai alegorinis pasakojimas apie atminties, tapatybės keitimą ir valdymą bei žmonių „geranorišką“ pasidavimą.

4. Daniel Kehlmann „Tilis Ulenšpygelis“

 

Knyga persunkta vokišku folkloru, brolių Grimų siaubo pasakos elementais, eretikų ir Viduramžių monarchų bei kaimiečių istorijomis, kurios jungiasi į bendrą knygos audinį. Visgi man knyga šiek tiek chaotiška, paliekanti daug klausimų dėl pačios istorijos ir veikėjų. Buvo išties intriguojančių momentų, tačiau kas tas Tilis Ulenšpygelis (atmetus vaikystės ir namų etapą) toliau man tampa nebeaišku kaip tikriausiai ir tikrojoje tautosakoje. Autorius talentingas, bet medžiaga, nors ir verta serialo (jis jau kuriamas), tačiau nedėkinga.

3. Shokoofeh Azar „Nušvitimas žaliojoje slyvoje“.

 

Apie šią knygą dar tik rašysiu, tik niekaip neprisiverčiau. Daugelis lažybininkų manė, kad būtent šioji laimės Booker Prize, tačiau nutiko taip, kad laurus nuskynė europietė olandė. Visgi knyga neeilinė, smarkiai tiršta ir persmelkta kančios, kuriai išreikšti nebeužtenka racionalumo, todėl autorė meistrauja magišką realizmą, pastarąjį net nepavadinčiau musulmonišku, veikiau persišku. Knyga nevienalytė, chaotiška, hipnotizuojanti, primenanti ir pasaką, ir politinę satyrą ir ne visada tas briaunas lengva atpažinti. Kadangi esu „atsikandęs“ magiškojo realizmo, man tai buvo tarsi Marquez stiliaus plunksnos skrebinimas, tačiau geras.

2. Marieke LucasRijneveld „Vakaro nejauka“.

 

Gerai, šioji įsiminė dėl savo savotiško sadistinio žiaurumo, kuris grįstas psichologija ir auklėjimu, o ne šalies istorija, kaip rašė Sh. Azar. Visgi stilingas ir šiurpus pasakojimas apie karvių užpaklin kišamus peiliukus bus jau šis tas, visgi tai religinėje provincialioje citadelėje augančios šeimos uždarų jausmų drama (kitu atveju pamanyčiau, kad tai siaubo filmas su amišais). Knyga įtaigi, gerai sukonstruota, vientisa ir, bent jau man, savaime suprantama. Užbaigus dramą apie ūkininkus vis mąsčiau, kaip pavyktų nufilmuoti filmą...  Beje, šioji knyga ir pelnė International Booker Prize 2020.

1. Fernanda Melchor „Uraganų sezonas“.

 

Jeigu duočiau aš Booker Prize, tai tikriausiai šiai knygai. Parašyta su tokiu aistringu įniršiu, kad belieka tik melstis. Ir tas įniršis įtikina, o istorija apie Meksikos mafiją tampa jau ne tik istorija apie mafiją, o kažkuo daugiau tarsi paprastų žmonių kultūra. Visą laiką skaičiau ir atrodė, kad skaitau kažkokį neomagišką realizmą, dar nesuvoktą, bet jau apčiuopiamą, kurioje smurtas ir užkalbėjimas tampa esmine būties dominante. Labai džiaugiuosi, kad šios knygos ėmėsi leidykla „Rara“. Beje, tai buvo pernykštis vienas geriausių mano skaitinių.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Fernanda Melchor "Uraganų sezonas"

 Fernanda Melchor. „Uraganų sezonas“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 208.

„Ar matote? Tą šviesą, spindinčią tolumoj? Mažą šviesulėlį, panašų į žvaigždę? Ten ir turite keliauti, paaiškino jiems; ten ir yra išėjimas iš šios skylės (p. 201).“

Sveiki skaitytojai,

Tikriausiai ne visi mėgsta tamsias, brutalias knygas, kuriose vienintelis veikėjams, atrodo, išsigelbėjimas ir yra atsisakyti šio gyvenimo. Meksikiečių rašytoja Fernanda Melchor (g. 1982) 2017 metais ispanų kalba išleidusi romaną Uraganų sezonas (ispan. Teporada de huracanes) tikriausiai negalvojo, kad knyga taps tarptautiniu bestseleriu ir bus nominuotas Tarptautinei Booker premijai. Kodėl? Nes ne visiems tokia literatūra mielai paskaitoma. Pagalvojau, kad jeigu kas Lietuvoje išleistų panašaus turinio knygą su panašia kalbine raiška ir šitaip tirštai smurtinę aplinką vaizduojančią knygą, ji beregint būtų tų pačių kitikų, kurie rašo periodinėj spaudoj recenzijas, sumaitota dėl pernelyg šiurkštaus stiliaus, pretenzingos pasakojimo manieros ir troškimo bet kokiais būdais šokiruoti skaitytoją. Galėčiau net išlinksniuoti pavardes, kurie suokalbiškai tą pabylotų, netgi tie patys, kurie šiandien giria Uraganų sezoną kaip puikią literatūrą. Kodėl? Nes ją parašė ne lietuvė, ji ne apie mums artimą kultūrinę aplinką ir, žinoma, ji jau pripažinta pasauliniu mastu, todėl jos kokybės, meistriškumo ir kitoniškumo nebenuneigsi subjektyviais argumentais.

Naujai užgimusi leidykla Rara jau visiems 2021 metams turi sudariusi leidžiamų ir būsimų knygų sąrašą, kuris masina tikruosius knygų gurmanus itin rafinuotais literatūriniais triufeliais. Nemažą dalį asortimento sudarys būtent Lotynų Amerikos literatūra, o mano laukiamiausia, žinoma, buvo Uraganų sezonas. Po itin nuviliančio ir popsinio J. Cummins Amerikos purvas, kuriame vaizduojama meksikiečių motina su vaiku, bėganti per Meksikos ir JAV sieną, kad išsigelbėtų, regis, daugiau panašios istorijos nebūčiau paskaitęs. Plokšti išsigelbėjimo ir Meksikos mafijos trileriai tikrai ne mano stiliaus knygos, tačiau jau po 10 puslapių Uragano sezono, tampa aišku, kad Fernanda Melchor visai kito kalibro rašytoja ir jos literatūra turi ne vieną stiprų sąrangos aspektą.

Istorijoje pasakojama apie atokų Meksikos La Matosos miestelį, kur iš žmonių lūpų keliaujančios kasdienės paskalos savaip „pagražinamos“, mistifikuojamos, kad beregint tampa vietos legendomis. Istorija prasideda apie miestelio Raganą, istorija prisodrinta meksikietiškų prietarų ir provincialių įsitikinimų „prieskoniais“, sumišusiais su indėnų ir katalikybės prietarais. Galiausiai Raganos mirtis įsuka vietos gyventojų, dažniausiai labai jaunų, į uraganinį įvykių sūkurį, kuriame atskiros, nesusijusios istorijos ir veikėjai galiausiai susitinka ir yra veikiami bendrų įvykių. Iš tikrųjų tai kriminalinė žmogžudystės istorija, savotiškas tamsus ir brutalus Lotynų Amerikos Twin Peaksas, papasakotas pritrenkiančiai literatūriškai. Romano fabula primena uraganą: kiekvienas romano skyrius, papasakotas iš skirtingų miestelio veikėjų perspektyvų, primena vis kitą stiprų vėjo gūsį, kuris vienu metu viską sujaukia, bet ir paradoksaliai viską sudeda logiškai į savo vietas. Kitaip sakant, mes turime uraganinę pasakojimo manierą, kuri išreiškia ir bendrą kūrinio idėją: įsitraukę kartą į blogį, nebegalime nusiplauti rankų, todėl mažas blogas ketinimas „gimdo“ didesnį blogį, kol jis apgaubia visus žmones ir panardina į skęstantį nevilties ir pasirinkimų neturintį pasaulį.

Fernandai Melchorai svarbus socialinis pasakojimo lygmuo. Jos vaizduojamų veikėjų pasaulis pritvinkęs nemeilės ir smurto, pavyzdžiui, močiutė savo anūkę vadina Drieže, už nepaklusnumą nukerpa jai plaukus, išvaro iš namų. Motinos savo dukras vadina kekšytėmis, jų kalbėjimo slengas pačios žemiausios kultūros, neturinčios nei šeiminio, nei žmogiškosios atjautos išraiškos. Pasakojime giminės gali tapti priešai, nepilnamečiai vaikai užsiima seksu vieni su kitais, su savo patėviais, moterys turi meilužius, vyrauja grasinimai, narkotikai, alkoholis, skurdas. Vaikai su šeimomis gyvena po vienu stogu antihigieninėmis sąlygomis, visi pavargę nuo skurdo, noro pamiršti skausmą ir netektis, nori pasinerti į svaigalus ir neįpareigojantį seksą, kad tik būtų laikai užmirštas skausmo pasaulis. Štai tokioje terpėje gyvena daugelis knygos vaizduojamų veikėjų, kurie neturi geresnio pasirinkimo, negali pabėgti nuo skurdo ir žiaurumo, jie priversti perimti tą kultūrą ir vertybes, kalbos slengą, pasaulio matymą, kokią jiems suteikia sociokultūrinė aplinka.

Visas šis brutalus pasaulis perteiktas itin juodu pornografiniu slengu, todėl nesitikėkite gyvenimo džiaugsmui įkvepiančio stiliaus, kuris šiame kūrinyje literatūriškai tirštas, savaip turtingas, nes kalba apie socialiniame nesaugiame dugne gyvenančius žmones, kurie nesupranta atjautos: „Nes, matai, tas kabronas turėjo va šitokio dydžio pimpalą, mamule, ir nors pistis nemokėjo, aš tik ateidavau, nustumdavau jį lovon ir užšokusi ant jo susileisdavau tą bybį, iki jo net nebesimatydavo; supdavaus ant jo kaip ant karuselės arkliuko, kaip ant elektrinio buliaus. Matai, tais laikais buvau tikra suskė, sakau tau; nežinojau, kad kai mėgaujies vyru, gimda kaip reikiant įkaista ir sperma geriau limpa, po velniais; tada dar nieko nenutuokiau, tebuvau vos penkiolikos ir nė nepastebėjau, kas pasidarė, kol jau per vėlu išsilupt jį lauk (p. 131).“

Fernanda Melchor

Tekstas neturi tiesioginės kalbos, todėl autorei prireikia ilgų ir ritmiškai kapotų sakinių. Labai mėgstu tokius stilistiškai sumiksuotus (beveik repo stiliumi) aidinčius tirštame pasakojime balsus. Pasakojo balsas netrukus nutrūksta, į jį įsilieja veikėjo slengu pasakojimas tarsi iš vaizduojamo pagrindinio veikėjo atminties srauto. Tokia pasakojimo maniera yra ir dinamiška, ir kartu geba atskleisti socialinius ryšius, įtaigiai perteikti vaizduojamo veikėjo santykius, jo gyvenimo kasdienybę. Daug netašytos ir, sakyčiau, puikios leksikos. Atšiaurumas, brutalumas šiame kūrinyje ir jame itin aštriai vaizduojami seksualiniai potyriai man asmeniškai koreliavo su afrikiečių kilmės rašytoju Fiston Mwanza Mujila romanu Klubas „Tram 83“, kuriame irgi trūkinėjančiais balsais ir klubiniu ritmu pasakojamas vyrų ir prostitučių gyvenimas. Kai kada išryškėjo nelengvai Booker laureatės Anos Burn Pienininko atšiaurios manieros, o dėl motinų, močiučių ir dukterų tarpusavio žiaurumais priminė M. G. Marguez knygą ...apie gražiąją Erendirą. Nepaisant visko, kad ir kokią įtaką autorei F. Melchorai padarė magiško realizmo Lotynų Amerikos literatūra, ji turi ryškų savitą ir išsiskiriantį balsą, kadangi geba savitai prasiskverbti prie kolektyvinio smurto priežasčių ir padarinių bei juos talentingai pavaizduoti. Žinoma, čia didelis nuopelnas ir šios knygos vertėjai į lietuvių kalbą Eglei Naujokaitytei, kuri, sakyčiau, turėjo labai įdomaus darbo atrasti tą lietuvišką brutalų slengą, išvengiant šiaip jau mūsų šnekamojoje laboje itin daug pasitaikančių slavizmų ir anglicizmų. Neversti dviprasmiško žodžio kabronas, o jį sulietuvinti, man kaip tik patiko, nes tai suteikė ir egzotiškumo, juntama gyvesnė šnekamoji meksikiečių ispaniška kalba.

Grįžtant prie knygos turinio, kaip jau minėjau, tai kriminalinė istorija, kurioje susipina aborto istorija ir Raganos nužudymas dėl pinigų. Kad ir kaip atrodytų pats siužetas plokščias, autoriai stebuklingai pavyksta išvengti šio įspūdžio – tai literatūrinė plastika, pasirinkta daugiabalsė pasakojimo simfonija, kuri prabyla apie kolektyvinius nusikaltimus, švelnumo ir meilės badą. Labai įdomu, kad autorė nevengė ir įtraukė LGBTQ niuansų, vienas iš centrinių veikėjų, pasirodo, yra transeksualas, o jo žudikas – savo homoseksualumą neigiantis veikėjas Brando. Pastarasis jaučia trauką savo kompanionui Luismiui. „... visi prisilupo iki žemės graibymo, o supistas pedikas Luismis net švytėjo iš laimės, tad visi miestelio pedikai draskėsi tarpusavy, kas gaus pačiulpti jaunavedžiui, nes sumautas Luismis ir vėl patraukliai atrodė, netgi kartojo, kad daugiau nebevarys tų tablečių, ir po ilgo laiko jo akys vėl blizgėjo, o Brando apimdavo įtūžis vien pagalvojus, ką jiedu darė tą naktį, kuri niekad daugiau nepasikartos, o prisiminimai jį taip kankino, kad troško išlupti juos iš smegenų ir vis nesiliovė sukti galvos, kas dar žino jų paslaptį, kad dar Luismis papasakojo (p. 174-175).“

Iš kur atsiranda meilės nusikaltimai? Ogi iš to paties neigimo ir manymo, kad tai niekinga ir nuodėminga, dėl visuomenės požiūrio į tam tikrą kitoniškumą (bent jau šiame romane). Analizuodamas veikėjų nusikaltimo motyvus, visgi priėjau išvados, kad Brando neužteko vien tik skurdžių sąlygų, jo motyvas buvo ir vidinis savęs suvokimo bei nepriėmimo motyvas. Savaip galvodamas ir mylėdamas Luismį, jis ryžtasi pačiam blogiausiam, o tai man itin koreliuoja su nūdienos Lietuvos nacionalistų ketinimais kovoti už tradicinę šeimą. Kolumbijos rašytojas Juan Gabrie Vasquez sako, kad tokie judėjimai, kaip šeimų maršas ir politiniai sprendimai dažnai nematuojami morališkai ir empatiškai, o tai neretai leidžia susikurti prielaidoms, kad kažką drausdami ir smerkdami naikiname savo pozicija kitus asmenis ir, tenka pripažinti, dar ir patys nukenčia. Lygiai taip pat ir Brando, kuris galėtų būti neblogas pavyzdys, kaip svarbu priimti homoseksualumą (arba bet kurį marginalizuotą ir demonizuotą žmogaus aspektą) vien tam, kad žmogus viduje taip pat galėtų save priimti ir nebedomonizuoti savęs „kitų rankomis“.

Uraganų sezonas – nuostabus ir egzotiškas literatūrinis balsas iš už Atlanto, atklydęs pas mus į Lietuvą. Tai gurmaniškas Lotynų Amerikos briliantas. Kada paskutinį kartą šitaip gyriau knygą? Tikriausiai šiais metais dar ne. Net neabejoju, kad Uraganų sezonas, man leidęs panirti į tą tirštą gyventojų sūkurį ir permąstyti nūdienos Lietuvos socialinius reiškinius, taps viena svariausių, geriausių ir įdomiausių šiemet skaitytų knygų.

Jūsų Maištinga Siela