Mano trumpojo International Booker Prize 2020 lietuviškai TOP 6

 

Sveiki,

Tikriausiai pirmas sykis Lietuvos literatūros istorijoje, kada į savo kalbą išsivertėme visą Tarptautinio Booker trumpąjį knygų sąrašą. Tai neįtikėtina, bet viskas sukrito kaip lego kaladėlės ir prie viso to prisidėjo ne tik kruopštūs vertėjai, bet ir leidyklos, kurios ėmėsi rizikingai pirkti knygos vertimo ir leidimo teisių, net nežinodamos, ar knyga bus patraukli ir sėkminga mūsų rinkai. Šešios trumpojo Tarptautinio Booker Prize knygas leido skirtingos leidyklos: dvi iš jų išleido „Baltos lankos, po vieną „Balto“, „Sofoklis“, „Alma littera“ ir „Rara“.

Nors man užtruko, kol perskaičiau visas knygas, šiandien pabandysiu sureitinguosi nuo mažiausiai patikusios iki labiausiai.

6. Gabriela Cabezon Camara „Činos Airon kelionės“ (vertė Alma Naujokaitienė)

Taigi šeštoje vietoje argentinientės rašytojos romanas, vadinamas epiniu, nors epinis ne forma, o pasakojimo pobūdyje, bet ir tai diskutuotina. Tai trumpiausias romanas iš sąrašo, kuris egzotiškas, lengvai skaitomas, persmelktas LGBTQ niuansų, laukinių Argentinos pampų ir t. t. Bandau sugalvoti, kodėl romanas paskutinėje vietoje, ir nieko protingo nešauna į galvą. Gal dėl to, kad knyga priminė amerikietišką vesterną, o pasakojimas ne tiek įtraukė, kiek tikėjausi. Gal to abstraktumo per daug ir aštrumo pritrūko, intriga prislopinta, susitelkta į Argentinos istoriją, feministinius rėmus, gal pritrūko egzistencinės pajautos, tačiau nepasakyčiau, kad kūrinys nevykęs, bet stačiai irgi nerekomenduočiau.

5. Yoko Ogawa „Atminties policija“

Knyga parašyta originalo kalba dar 1994 metais. Distopinis žanras vakarietiškos literatūros tradicijoje vaizduoja žiaurias ir nepakeliamas sistemas, o Y. Ogawa tai paverčia liūdna lyrika, jaučiau ir Haruki Murakami literatūros atšvaitų. Žinau, kad knyga labai daug kam patiko, tačiau man šioji distopija kiek per švelni, o kvaištelėjusi moteris, savo namuose slepianti vyrą, net nesiruošia kažkaip kitaip kovoti prieš sistemą. Iš tikrųjų tai alegorinis pasakojimas apie atminties, tapatybės keitimą ir valdymą bei žmonių „geranorišką“ pasidavimą.

4. Daniel Kehlmann „Tilis Ulenšpygelis“

 

Knyga persunkta vokišku folkloru, brolių Grimų siaubo pasakos elementais, eretikų ir Viduramžių monarchų bei kaimiečių istorijomis, kurios jungiasi į bendrą knygos audinį. Visgi man knyga šiek tiek chaotiška, paliekanti daug klausimų dėl pačios istorijos ir veikėjų. Buvo išties intriguojančių momentų, tačiau kas tas Tilis Ulenšpygelis (atmetus vaikystės ir namų etapą) toliau man tampa nebeaišku kaip tikriausiai ir tikrojoje tautosakoje. Autorius talentingas, bet medžiaga, nors ir verta serialo (jis jau kuriamas), tačiau nedėkinga.

3. Shokoofeh Azar „Nušvitimas žaliojoje slyvoje“.

 

Apie šią knygą dar tik rašysiu, tik niekaip neprisiverčiau. Daugelis lažybininkų manė, kad būtent šioji laimės Booker Prize, tačiau nutiko taip, kad laurus nuskynė europietė olandė. Visgi knyga neeilinė, smarkiai tiršta ir persmelkta kančios, kuriai išreikšti nebeužtenka racionalumo, todėl autorė meistrauja magišką realizmą, pastarąjį net nepavadinčiau musulmonišku, veikiau persišku. Knyga nevienalytė, chaotiška, hipnotizuojanti, primenanti ir pasaką, ir politinę satyrą ir ne visada tas briaunas lengva atpažinti. Kadangi esu „atsikandęs“ magiškojo realizmo, man tai buvo tarsi Marquez stiliaus plunksnos skrebinimas, tačiau geras.

2. Marieke LucasRijneveld „Vakaro nejauka“.

 

Gerai, šioji įsiminė dėl savo savotiško sadistinio žiaurumo, kuris grįstas psichologija ir auklėjimu, o ne šalies istorija, kaip rašė Sh. Azar. Visgi stilingas ir šiurpus pasakojimas apie karvių užpaklin kišamus peiliukus bus jau šis tas, visgi tai religinėje provincialioje citadelėje augančios šeimos uždarų jausmų drama (kitu atveju pamanyčiau, kad tai siaubo filmas su amišais). Knyga įtaigi, gerai sukonstruota, vientisa ir, bent jau man, savaime suprantama. Užbaigus dramą apie ūkininkus vis mąsčiau, kaip pavyktų nufilmuoti filmą...  Beje, šioji knyga ir pelnė International Booker Prize 2020.

1. Fernanda Melchor „Uraganų sezonas“.

 

Jeigu duočiau aš Booker Prize, tai tikriausiai šiai knygai. Parašyta su tokiu aistringu įniršiu, kad belieka tik melstis. Ir tas įniršis įtikina, o istorija apie Meksikos mafiją tampa jau ne tik istorija apie mafiją, o kažkuo daugiau tarsi paprastų žmonių kultūra. Visą laiką skaičiau ir atrodė, kad skaitau kažkokį neomagišką realizmą, dar nesuvoktą, bet jau apčiuopiamą, kurioje smurtas ir užkalbėjimas tampa esmine būties dominante. Labai džiaugiuosi, kad šios knygos ėmėsi leidykla „Rara“. Beje, tai buvo pernykštis vienas geriausių mano skaitinių.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Daniel Kehlmann "Tilis Ulenšpygelis"

 

Daniel Hehlmann. „Tilis Ulenšpygelis“ – Vilnius: Alma littera, 2021. – p. 368.

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Jau kuris laikas mano knygų lentynoje laukė vokiečių rašytojo Daniel Kelmann (g. 1975) The Booker International premijai nominuota naujausia jo knyga Tilis Ulenšpygelis (vok. Tyll). Nors autorius šios premijos finišo tiesiojoje ir nepelnė apdovanojimo (pelnė Nyderlandų romanas Vakaro nejauka), visgi romanas susilaukė tarptautinės sėkmės, pagal jį filmuojamas TV serialas, po kurio, manau, apie knygą bus kalbama dar plačiau. Prieš kelerius metus man teko skaityti to paties autoriaus romaną Pasaulio matavimas, kuris man padarė ganėtinai gerą įspūdį, tad maždaug galėjau skaitydamas numanyti, ko tikėtis iš naujausio darbo.

Į lietuvių kalbą romaną išvertė Alfonsas Tekorius, kuris šiemet už šio romano vertimą iš vokiečių kalbos pelnė Metų vertėjo krėslą, todėl tai viena iš tų knygų, kurią reikia suskaityti ir už puikų vertimą, tačiau ar pats romanas toks jau puikus, kaip jis pristatomas viešojoje erdvėje?

Autorius remiasi viduramžiais paplitusiu pasakojimu apie juokdarį Tilį, kuris anuomet keliavo po olandų ir vokiečių žemes su savo kalbančiu asilu ir visus linksmino. Apie jo klajones bei susitikimus su tuometiniais karaliais tapo liaudies folkloro pasakojimo legendomis, tad nežinia, kiek iš tų pasakojimų apie Tilį yra tiesa, o kiek pramanyti. Anuomet Vokietijos žemės buvo susiskaldžiusios į daug mažų karalysčių, kuriose virė religiniai karai tarp protestantų ir Romos katalikų. Ne veltui ryškinamas viduramžių istorinis kontekstas, nes, atrodo, kad autorius bando fikciją sulieti su istoriniais faktais, pasaką ir legendas su aiškiai dokumentuotais istoriniais įvykiais.

Romanas labai netolygus, tad nesitikėkite kokios nors nuoseklios Tilio Ulenšpygelio menamo gyvenimo apybraižos. Autorius sąmoningai renkasi „iškandžiotą“ pasakojimą, todėl fabula primena skirtingų laikotarpių durtinį, kuris leidžia skaitytojui savaip interpretuoti ir užsipildyti Tilio gyvenimo baltąsias dėmes. Tilis gimė malūnininko žiniuonio šeimoje, kurioje augo liesas ir ligotas, todėl netiko sunkiems ūkio darbams. Praktikuodamas laisvu metu vaikščiojimą ant lyno jis dar nežino, jog šis gebėjimas nulems jo likimą. Į miestelį užplūstą įtakinga inkvizitorių brigada, kuri beregint apkaltina Tilio tėvą raganavimu. Knygoje vaizduojami žiaurūs tardymai, viduramžiškas pasaulio suvokimas, tad Tilis su kepėjo dukra Nele prieš viešą tėvo egzekuciją pabėga iš miestelio, nes nujaučia, kad po to inkvizitoriai griebsis ir malūniuko sūnaus. Taigi Tilis pasirenka klajoklio fokusininko kelią, jis prisišlieja su Nele prie smurtautojo Primino, su kuriuo keliauja po šalį ir rodo visokiausius cirko pasirodymus.

Tiesa, Tilis vaikystėje turėjo įdomią patirtį, kuri knygoje iki galo taip ir neatskleidžiama. Kai motina su samdiniu vidury miško pėsčiomis skuba miestelin gimdyti, Tilis asilo vežime paliekamas vienui vienas, o kai jį po kelių parų ateina pasiimti tėvas, randa Tilį medyje paskerdusį asilą, o asilo galvą užmaukšlintą Tiliui vietoj kepurės. Įsikoręs į medį jis demoniškai kvatoja... Šis leitmotyvas romane dar keliskart pasikartoja, tarsi Tilį valdytų piktoji dvasia, kuri sudėtingais gyvenimo laikotarpiais pasireiškia jo kūne ir sąmonėje ar tai būtų karo su švedais lauko metu, ar įgriuvusioje šachtoje.

Kadangi apie Tilį nėra išlikę konkrečių ir aiškių biografinių duomenų, autorius kuria daugiaprasmišką Tilio paveikslą. Viename knygos skyriuje jis tik pastumdėlis juokdarys, kuris stengiasi išgyventi, kitame jis tampa apsukriu juokdariu, kuris pusnyje numarina karalių. Romane kuriamos kelios Tilio perspektyvos, mes neturime vientiso nuoseklaus vystomo veikėjo. Iš vienos pusės autorius tokiu būdu sulieja folklorinius Tilio variantus ir išgauna kontrastą bei perteikia mums labai svarbią žinią, jog istorinė tiesa neegzistuoja, ji yra daugiavariantė, priklauso tik nuo to, kas ją pasakoja ir perteikia. Vienas ryškiausių Tilio bruožų yra jo skvarbios akys: „Mėlynos buvo Tilio akys, labai guvios, beveik vandeningos, atrodė, kad iš jų sklinda silpna švieselė, o akies viduryje – skylė. O už jos...kas? Už jos – Tilis. Už jos – juokdario siela, tai, kas jisai yra (p. 215).“

Daniel Kehlmann

Tilis ir kvailys, ir legenda, tamsus demonizuotas veikėjas. Autorius jo portretą kuria ir kaip romanistas, ir pasitelkęs brolių Grimų pasakų siaubo elementus, tačiau visoje knygoje Tilis neapčiuopiamas ir nepagaunamas. Atrodo, jis myli Nelę, tačiau ragina ją tekėti už kilmingojo pasirinkdamas tolesnį vienišiaus gyvenimą, bet keisčiausias ir tikriausiai demoniškiausias Tilio pasirinkimas yra niekada nemirti. Finalinė knygos scenoje jis pakartoja šį pasakymą ir dingsta Bohemijos karalienei Lizai iš akių. Nepagaunamas, neperprantamas, bet sukurtas iš pasakojimų, paskalų ir viduramžių gyvenimo realijų sudurstytas Tilis, kuris tik pasirodo, sukelia apkalbų ir dingsta.

Romane ne visada Tilis yra svarbiausias personažas, autorius susitelkia į marą, taikos siekimą ir sostų karus, kuriuose dalyvauja gudragalvė Anglijos Elžbietos I karalienės giminaitė Liza, kilmingojo Jokūbo dukra, kuri ištekinama už nelabai protingo vokiečio karaliaus Frydricho. Liza valdo savo vyrą ir įtikina priimti jam siūlomą Bohemijos karūną, tačiau tokiu būdu kyla Trisdešimtis karas (1618-1648), kuris siautėja germanų žemėse, o šalia siautėja dar maro epidemija, todėl šalyje situacija labai sudėtinga. Autorius išryškina skirtingą Lizos kaip moters monarchės poziciją, jos pakilimą ir nuosmukį, jos vyro, kuris valdė tik vieną žiemą, mirtį bei pastangas nutraukti karus. Nemažai dėmesio skiriama taikos sutartims, bandymams išlaikyti autoritetą ir karūną, todėl šioji romano dalis istoriškai faktografinė, tad man, mažai žinančiam apie šį laikotarpį, buvo ne ką mažiau įdomu skaityti nei apie patį Tilį Ulenšpygeli, kuris vienaip ar kitaip su savo asilu pasirodo monarchų istorijose ir vadina savo vaidmenį. Koks gi karalius arba karalienė be juokdario? Kaip batsiuvys be adatos.

Tilis Ulenšpygelis buvo juokdarys, tai ypatingas statusas, kuris leido tiesmukai kalbėti su karaliais. Knygoje esama nemažai ironijos ir juokų, leidžiančių suprasti viduramžių monarchų ir dvariškių beprotybę ir juodą humorą. Štai Liza pakabina baltą drobę ir teigia, kad joje tik tyrai tikintis žmogus gali matyti paveikslo turinį, Frydrichas ir kiti pataikauja ir apsimetinėja, jog visi mato tikrą paveikslą. Arba įspūdingai kurioziškas buvo Frydricho susitikimas su švedų karaliumi, tokį apsikvailinimo retas kuris patyrė... Autorius tokiais ironiškais ir netgi sarkastiškais siužetiniais štrichais paryškina esminius socialinių vaidmenų kontrastus t. y., karalius gali būti paskutinis liurbis, bet jo klausys visi, nes jis karalius, kuris sukelia karus ir prišaukia tautai negandas, o juokdarys gali turėti aštrų liežuvį ir protą, mąstyti strategiškai ir logiškai, tačiau jo niekas neklausys, nes jis tik juokdarys. Nors toji epocha atrodo kaip iškreipta veidrodžių šalis, tačiau geriau pamąsčius mūsų dabartyje pilna tokių iškreiptų veidrodžių, kaip kvailys protingo pasiaiškinti prašo, o beraštis rašo, bebalsis dainuoja... Žodžiu, niekada tikriausiai kitaip ir nebuvo.

Visgi skaitymas buvo įvairus. Iš vienos pusės būtų pernelyg primityvus romanas, jeigu viskas būtų aišku ir nuoseklu, todėl D. Kehlmann literatūriškai apžaidžia Tilio legendą taip, tarsi pagrindinis veikėjas Tilis būtų neapčiuopiamas, folklorinis vaiduoklis (ir realus, ir nerealus), tad, sakyčiau, romano misija įvykdyta. Romanas turtingas istoriniais kontekstais, viduramžių kultūros, marų ir karų aidai „apjuosti“ broliams Grimams būdingais siaubo pasakų elementais, tad romanas toks kelių žanrų lipdinys, į kurį suteka istoriografija ir pramanai. Žinoma, skaityti buvo įdomu, tačiau to paties rašytojo Pasaulio matavimas, man regis, buvo nuoseklesnis, aiškesnis, tyresnis visomis literatūrinėmis prasmėmis, nors Tilis Ulenšpygėlis tikrai ne ką prastesnis, tad, manau, tik skonio reikalas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Daniel Kehlmann "Pasaulio matavimas"

 

Daniel Kehlmann. „Pasaulio matavimas“ – Vilnius: Alma littera, 2008. – p. 248.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vokiečių rašytojo Daniel Kehlmann (g. 1975) romaną Pasaulio matavimas (vok. Die vermessung der welt) pas save lentynoje išlaikiau keletą metų. Įsigijau iš skaitytų knygų knygyno, kadangi prisiminiau, jog Pasaulio matavimas įtrauktas į 1eidinį 1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą. Tikriausiai prie šios knygos nebūčiau niekada ir grįžęs, o namų bibliotekoje būtų tiesiog paskendusi ir pamiršta, jeigu Daniel Kehlmann nebūtų buvęs pernai įtrauktas į trumpąjį Tarptautinį Booker Prize apdovanojimų sąrašą už naują savo istorinį romaną Tyll. 2005 metais originalo kalba pasirodęs Pasaulio matavimas beregint tapo vokišku bestseleriu, romano tiražo pardavimai skaičiuojami milijonais. Į lietuvių kalbą kūrinį išvertė Alfonsas Tekorius ir tai yra (kol kas) vienintelė šio rašytojo knyga lietuviškai. Kiek girdėjau, verčiamas Tyll.

 

Tikriausiai esate pastebėję, kad šiuolaikinė vokiečių literatūra Lietuvoje nėra itin populiari, palyginus su skandinavų literatūra. Tiesą sakant, man stebint europietišką literatūrą ir jos vertimus, apskritai sunku suvokti šiuolaikinę vokiečių literatūrą. Įspūdis toks, kad ji labai blanki, neryški, lietuviams sunkiai prieinama, todėl darau keletą prielaidų: a) vokiečiai iš tikrųjų neturi progresyvios ir įdomios šiuolaikinės literatūros; b) neturime gerų vertėjų iš vokiečių kalbos; c) lietuvių leidėjams tiesiog neįdomi ir nepatraukli vokiečių literatūra, nors ji, galimas daiktas, yra gera ir įdomi.

 

Pasaulio matavimas – istorinis romanas, kuris pasakoja apie du XIX amžiau pradžios vokiečių mokslininkus: matematiką, astronomą, fiziką Karlą Fridrychą Gausą (1777-1855), gamtininką bei keliautoją Aleksandrą fon Humboltą (1769-1859). XIX amžius suvokiamas kaip pramonės ir technikos bei medicinos revoliucijos amžius, tačiau nemažai atradimų tiek matematikoje, tiek geografijoje. Autorius, remdamasis savo tautos mokslininkais, kuria du sinchroniškus pasakojimus apie aistringus mokslininkus. Gausas – aistringas matematikas vunderkindas, kuris būdamas vos 24 metų parašo svarbiausią savo gyvenimo mokslinį darbą apie aritmetiką. Humboltas vaikystėje smarkiai konkuravęs su vyresniuoju broliu, tampa žymiu humanitarinių mokslo profesoriumi, prisiekia sau nuvykti į Pietų Ameriką ir plaukti Orinoko upe. Galiausiai Humboltas tą ir padaro, jis nukanka į Pietų Ameriką ir atranda kanalą, jungiantį Orinoko upės baseiną su Amazonių upės sistema. Du mokslininkai amžininkai daro nuostabius atradimus, nepaisydami epochos nuostatų, Europoje įsiviešpatavusio Napoleono Bonaparto ir Prūsijoje bei visoje Vokietijoje vykstančių politinių procesų. Du savo laiko novatoriai, kurie vedini skirtingų tikslų ir ambicijų, išplečia pasaulį, nubrėžia naujas suvokimo ribas.

 

Šis lengvai paskaitomas turiningas istorinis romanas visų pirma įdomus literatūriniais portretais. Autoriui pavyko charakteringai epiškai perteikti tiek Gauso, tiek Humbolto portretus. Štai matematikas Gausas perteiktas kaip itin nemalonus, susireikšminęs ir kitus žeminantis mokslininkas (bet kaip literatūrinis veikėjas labai įdomus!). Jis savo sūnų Eugeną laiko pastumdėliu, stokojančiu prigimtinio talento, todėl elgiasi su juo kaip su paskutiniu nevykėliu. Gausas, kad ir koks jis atrodytų genialus matematikas, neturi jokių tėviškųjų instinktų. Savo tris vaikus, mirus žmonai, jis užaugino be meilės: dukrai sakydavo, kad ji baidyklė, o Eugenui, kad jis besmegenis. Rašytojas išgauna, atrodo, du retai literatūroje nesuderinamus dalykus: mokslinį genialumą ir beširdiškumą. Gausas apskritai toks racionalus, kad viską suvokią (ir, atrodo, net jaučia) matematiškai ir mechaniškai, pavyzdžiui, štai ką jis racionaliai ir ramiai strateguoja, kai laidoja žmoną: „Jis stūmė kėdę ir mėgino taikytis su mintimi, kad teks vesti. Vaikai maži. Kaip juos auginti, neturi jokio supratimo. Tvarkyti namų ūkį – nežinotų, nuo ko ir pradėti. Samdyti tarnaitę – brangu (p. 131).“

 

Ūmaus ir karšto būdo pasirodo ir Humboltas. Susiradęs kelionių partnerį Bonplaną, jis laivu perplaukia Atlantą ir ten pradeda geografinius ir gamtinius tyrinėjimus. Negailėdamas nei jėgų, nei laiko, jis aistringai veržiasi į botaniką, įvairiais ir sudėtingais prietaisais matuoja orą, temperatūrą, sroves, augalus, gyvūniją ir padaro išvadą, kad gyvybė gali egzistuoti visur ir ji pasiskirsčiusi ne pagal platumą ir klimato zonas, o pagal geotermines vandenų ir orų judėjimo kryptis. Humbolto draugystė su Bomplanu kelia tam tikrų diskusijų, jųdviejų ištikimybė atrodo kaip besąlyginė, tačiau Bonplanas kitų laikomas kaip tarnas pagalbininkas, jo nuopelnai ir lygiateisiškumas su Humboltu yra nurašomi, neįvertinami. Skaitant romaną vis kyla klausimas: o kas Humboltą vis verčia skintis kelią per upę, būti geliamam moskitų, uodų, rizikuoti gyvybe? Ar tikrai vien tik noras konkuruoti su broliu, ar kažkas daugiau?

 

Humboltas kažkuo panašus į Gausą, galiausiai jie po daugel metų susitinka, kalba apie savo atradimus, pučiasi, arogantiškai giriasi ir atrodo, kad iš tų aistringų jaunuolių, kurie padarė tokius atradimus, galiausiai liko tik senyvi pagyrų puodai. Tai irgi įdomu: kur atsiduria mokslininkai, kai jų tyrinėjimo ir atradimų žvaigždės jau pradeda gesti? Humboltas kaip ir Gausas kadaise buvo itin praktiškos pasaulėžiūros: „Galiausiai visas pasaulis yra pilnas negyvų kūnų! Kiekviena rieškutė žemės kitados buvo žmogus, o anksčiau – dar kitas žmogus, kiekvieną oro kruopelytę per tą laiką tūkstančius kartų žmonės įkvėpė ir iškvėpė (p. 98-99). Arba jo ir Gauso požiūris į meną: „Menininkai pernelyg lengvai pamiršta savo priedermę – vaizduoti tai, kas yra. Nuokrypius nuo tikrovės jie laiko savo stiprybe, bet pramanai trikdo žmones, stilizacija iškraipo pasaulį. Prie to priklauso dekoracijos, net nesirengiama slėpti, kad yra padarytos iš kieto popieriaus, angliški paveikslai, kurių fonas ištirpsta aliejaus padaže, romanai, kurie paskęsta melaginguose postringavimuose, nes autoriai savo nesąmones susieja su istorinių asmenybių vardais (p.180)“.

Rašytojas Daniel Kehlmann

 

Iš tikrųjų šios dvi asmenybės nuvertindamos meno ir vaizduotės pasaulį sau lyg ir prieštarauja, nes būtent ta pati vaizduotė, ateities įsivaizdavimas bei aistringas troškimas kurti istoriją bei plėsti horizontus juos būtent ir vedė prie naujų atradimų.

 

Nesuklysiu tikriausiai pasakydamas, kad šis istorinis romanas labai vokiškas. Nors Humboltas pakęsti negalėjo Berlyno ir mieliau būdavo Paryžiuje, tai prūsiškos vokiškos epochos vaizdinys. Kontekste veikia Gėte ir filosofas Kantas, kiti žinomi vokiečių Gauso ir Humbolto amžininkai. Autoriui pavyko sukurti gana prieštaringas ir spalvingas asmenybes, kurios atspindi to meto pasaulėžiūrą, politines ideologijas, įsitikinimus ir moralę. Kitą vertus, nors romanas „labai vokiškas“, tačiau jis kartu pasakoja apie visos Europos ir likusio pasaulio to meto procesus. Pavyzdžiui, kaip Humboltas vyksta paskutinei savo ekspedicijai į Rusiją, kur jį nuolat saugo ir lydi kazokai, o pastarieji nuolat trukdo jo vienatvei ir tyliems atradimams. Rusijos politika, svetimšalių priėmimas – visa tai byloja apie autoriaus išstudijuotus epochos elgesio modelius, kurie vienaip ar kitaip Pasaulio matavime pasireiškia kaip sudedamosios istorinio romano dalys.

 

Humbolto kelionės aistra tapo man nuotykių literatūra. Daniel Kehlmann aprašo jo nuotykius ir atradimus Orinoko upėje tarsi koks Džeimsas Kuperis savo romanuose apie indėnus. Tai gyva nuotykių ir pavojų pulsuojanti kelionė, bet autorius suveda siužetinius galus su Europoje likusiu Gausu, atranda tam tikrus panašumus ir juos išryškina, pavyzdžiui, Gauso pakilimas oro balionu ir Humbolto skendimas užšalusiame ežere – du įvykiai, kurie padaro vaikystėje esminius sąmonės ir suvokimo lūžius. Arba haliucinaciniai intarpai apie vaiduoklius, XIX amžiaus būdinga mistifikacija, pavyzdžiui, kai Humboltas kelionėse regi mitines būtybes. Visa tai sukuria epochos pasaulėžiūrą, kuri paremta ne vien tik racionaliu mokslu, bet ir tuo metu vyravusia mada aiškinti pasaulį mistiniais dalykais.

 

Šiems dviem savo laiko mokslininkams lemta po daugel metų susitikti, papildyti vienas kitą, tačiau autorius nesirenka šlovinančių liaupsių, jis vaizduoja ir kiek perdėtą šių mokslininkų tuštybę, kuri, kaip ir genialumas, yra neatsiejama tikriausiai kiekvieno žmogaus žmogiškoji dalis, todėl šie du mokslininkai „prikelti“ Pasaulio matavimo romane tampa įdomios kaip asmenybės, nes jos nevienalytės, per jas reiškiasi epochos dvasia ir to meto vokiškumo samprata. Ši įdomiai skaitoma knyga patiko ne vien dėl literatūrinių portretų, bet ir dėl to, kad autorius derina filosofiją ir mokslą, gyvenimo būdą su aistromis, savęs pažinimą prilygina pasaulio pažinimui.

 

Kokia graži ir optimistinė Humbolto kalba, kuri, pagal viso romano koncepciją, galėjo galimai skambėti XIX amžiaus pirmojoje pusėje kaip graži pranašystė, tačiau žinome, kad ji tebuvo tik tos pačios vaizduotės sukurta optimistinė žmonijos vizija: „Kosmoso pažinimas toli pažengė į priekį. Teleskopais žvalgomasi po visatą, žinoma Žemės sandara, jos svoris ir orbita, nustatytas šviesos greitis, suprantamos vandenynų srovės ir gyvybės sąlygos, netrukus bus įminta ir didžiausia mįslė – magnetizmas. Kelio galas jau matyti, pasaulio matavimas beveik baigtas. Bus suvoktas kosmosas, visi žmonijos pradžios sunkumai, tokie kaip baimė, karai ir išnaudojimas, nueis į praeitį, prie to turi prisidėti pirmiausia Vokietija ir visų labiausiai – šiame susirinkime dalyvaujantys tyrėjai (p. 193-194).“

 

Jūsų Maištinga Siela

Ilgasis Booker International Prize 2020 sąrašas: (Longlist Booker International Prize 2020)

Sveiki,

O, žmonės... Pats mėgstamiausias literatūrinis apdovanojimas, kurį labiausiai seku, yra Booker ilgieji ir trumpieji sąrašai. Sunku patikėti, kaip greitai apsisuko metai ir jau vėlei vertinimo komisija skelbia ilgąjį Booker International Prize ilgąjį sąrašą. Tai knygos, kurios neseniai išvertos į anglų kalbą iš viso pasaulio ir išleistos Airijoje arba Britanijoje. Paskutinieji du metai didelio dėmesio buvo susilaukusios lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk knygos, viskas baigėsi tuo, kad autorė pelnė Nobelį. Aukščiau nebėra kur kilti...

Gal vieną dieną tame sąraše atsidurs kokia ir lietuvių knyga, tik į anglų kalbą intensyviau pradėti versti kūriniai prieš du tris metus, iki tol lietuvių kūryba nepasiekdavo britų...

Šiandien noriu pasidalyti ilguoju sąrašu ir labai trumpai aptarti kiekvieną knygą. Labai smagu, kad Lietuvos leidyklos ir vertėjai paskutiniu metu itin domisi ne tik Booker laimėtojais, bet ir nominuotomis knygomis. Pasikartosiu: dažniausiai tai būna pačios geriausios verstinės knygos iš to sąrašo. Prisiminkime „Bėgūnus“, kurie pelnė Booker! Daugelį lietuvių šioji knyga labai nustebino ir tapo metų atradimu.

Šiemet, kaip 15min.lt dienraštis pastebėjo, nemažai knygų rašytojų iš ilgojo sąrašo jau yra žinomi Lietuvoje. Ką tai rodo? Iš dalies, kad Bookerio komisija turi savų autorių ratą? Kad sunku įsisprausti naujam rašytojui su gera knyga į šį sąrašą? Kad kokybišką literatūrą kuria mažas kiekis profesionalų? Manau, kad dalis tiesos šiuose klausimuose yra. Labai įdomios ir naujos pavardės, pavyzdžiai, knyga iš Gruzijos „Devyni gyvenimai“. Nepamenu, kad būčiau ką nors skaitęs šiuolaikiško iš Kaukazo be atskirų mokslinių straipsnių ar senųjų tautosakos pasakų...  

Žodžiu, tokiais savo įrašais visada noriu atkreipti dėmesį į vertėjus ir leidyklas, kurios trokšta išversti tai, kas populiaru. Tai žinokite, Booker ilgasis sąrašas yra vienas ryškiausių geros literatūros orientyras.

Taigi pristatysiu ilgojo sąrašo knygas.

Enrique Vila-Matas „Mac and His Problem“ (Ispanija)

„Makas ir jo problema“, manau, būtų toji knyga, kuri patiktų tylios ir kasdienę gyvenimo eroziją vaizduojančias istorijas. Makas – senyvas restauratorius, aistringas knygų skaitytojas, tačiau jo žmona, ant kurios pečių gula visa finansinė atsakomybė ir buitis, mano, kad nusipelnė gyventi geriau ir pamažu dėl skirtybių ji grimzta į depresiją. Makas pradeda rašyto dienoraštį ir atvirai žavisi kaimynu rašytoju, kurio tekstus ima redaguoti ir pamažu perimdamas literatūros išraiškas Makas ima gyventi pagal literatūros formules. Tai knyga, kuri nagrinėja, bent man labai įdomią temą, kaip žmogus gali nugrimzti į išgalvotą iliuzijų ir meno pasaulį ir nebejausti gyvenimo. Knyga apie gyvenimo ir literatūros iliuziją... Be galo sudomino!

Marieke Lucas Rijneveld „The Discomfort of Evening“ (Nyderlandai)

„Vakaro namalonumas“ yra jauno poeto iš Nyderlandų debiutinė prozos knyga, kurią internete apibūdinama kaip literatūrinis kitoniškos išraiškos knyga. Gotikinių ir niūrių atspalvių romane pasakojama apie šeimą, kuri gyvena atokiame Nyderlandų kaime. Apie santykius, tikėjimą, pralaimėjimus... Knyga pasižymi siurrealistiniais vaizdiniais. Šeima, kuri turi toksiškus ir destruktyvius santykius išsiskaido, kaip teigia anotacija, į tamsą. Įdomu, kaip tai atrodo literatūroje?

Samanta Schweblin „Little Eyes“  (Argentina)

„Mažosios akys“ – tai dar viena gerai lietuviams pažįstama iš Argentinos kilusios autorės knyga. „Prieraišumo laisvė“ ir „Pilna burna paukščių“ autorė šįkart aprėpia globalizacijos temą. Akys prozos tekste stebi visą pasaulį visuose Žemės kampeliuose ir perteikia, kokią įtaką žmonės su savo kultūra turi poveikį kitoms kultūroms, kaip šia globalizacijos sistema gali pasinaudoti, pavyzdžiui, teroro aktų sumanytojai? Tai bauginantis pasakojimas, kuris daugelį nustebins gana tamsiomis globalizacijos prognozėmis. Žinant rašytojos talentą, manau, daugeliui šioji knyga patiks. Beveik neabejoju, kad anksčiau ar vėliau turėsime lietuviškai...

Emmanuelle Pagano „Faces on the Tip of My Tongue“ (Prancūzija)

Tikriausiai reiktų versti „Veidai ant mano liežuvio galiuko“. Prancūzų rašytoja kuria atskiras ir kartu jungiančias istorijas, kurios vyksta Prancūzijos provincijoje. Miniatiūrinės istorijos apie vestuves, svečius, girtuoklius ir vienatvės apsėstus žmones, kurie turi glaudų bendruomenės ryšį, jie viską vieni apie kitus žino, tačiau autorė tuo ir suklaidina, nes būtent glaudžioje visuomenės branduolyje išryškėja esminis paradoksas: visgi mes vieni apie kitus žinome labai mažai. 

Yoko Ogawa „The Memory Police“ (Japonija)

Ką tik Vilniaus knygų mugėje pristatyta japonų autorės knyga „Begalinė lygtis“ nebuvo mano taikiniu pirkinių krepšelyje, bet po knygos „Atminties policija“ tikriausiai abejonių nekils, kad tai unikali autorė. Romane pasakojama apie atokioje saloje gyvenančią visuomenę, kurią valdo tam tikros politinės jėgos ir viskas pamažu (kaip pas mus Lietuvoje!) yra uždraudžiama. Jeigu uždraudžiama, vadinasi, neegzistuoja, apie tai nebegali niekas kalbėti... Tai utopinis pasakojimas apie vieną rašytoją, kuri slapta turi rašyti vien tam, kad visos visuomenės atmintį išsaugotų rašytiniu būdu. Nepaklusę atminties atsisakymui žmonės turi reikalų su sistemos budeliais. Tiesą sakant, be galo intriguoja šis romanas ir jeigu „Begalinė lygtis“ bus hitas, manau, „Baltos lankos“ apsiims ir su šiuo romanu.

Fernanda Melchor „Hurricane Season“  (Meksika)

„Uragano sezonas“, žinoma, nieko gero nežada, vien tik apokaliptinius siaubingus dalykus. Intriguojanti knyga, kuri pasakoja apie Meksikos kaime žaidžiančių vaikų drėkinimo kanale aptiktą moters lavoną. Toji moteris buvo laikoma vietos ragana, todėl miestelis pradeda tirti mirties priežastis ir prasideda... Vietos kultūrinė mitologija ir prietaringumas, sumišęs su tamsiausiais žmogaus prigimties pasireiškimais smurtauti. Kaip idėja gali pakurstyti smurtą, kuris gerte geriasi į vietos žemę. Tai siautulinga knyga apie chaotiškai agresyvia žmogaus prigimtį, kuri atnašauja civilizacijos baigtį. Knyga lyginama kaip W. Faulknerio ir R. Bolano stiliaus maišatis. Viena iš tų, kurias mielai skaityčiau lietuviškai.

Daniel Kehlmann „Tyll“ (Vokietija)

Tiesą sakant, jau kuris laikas turiu šio vokiečio rašytojo romaną „Pasaulio matavimas“, kuris laikomas vienas geriausiu rašytojų kūrinių, tačiau turiu įtarimo, kad šioji ne ką mažiau intriguojanti. „Tylas“ pasakojama apie XVII amžiaus pirmąją pusę, kada po vietos žemes, pasibaigus Trisdešimties metų karui, žmonės vis dairosi po pasaulį, bandydami jį (ir savo žiaurybes) paaiškinti meno, mokslo ir tikėjimo dalykais. Tai daugybę istorinių ir išgalvotų veikėjų turintis epinis romanas, kuriame brėžiamas ištisas laikmečio žemėlapis. Vienas veikėjas nusprendžia niekada nenumirti, jis bėga nuo religinių fanatikų, tačiau pats yra keistuolių keistuolis... Labai įdomus romanas, kuris jau turi daugybę puikių atsiliepimų.

Michel Houellebecq „Serotonin“  (Prancūzija)

Šitas jau niekuo nebenustebins! Kultinis šiuolaikinis Prancūzų pranašas, kurio knygos yra ateities sistemos orakulas. Knyga, kiek žinau, jau ruošiama lietuviškai, todėl nieko nuostabaus, kad pateko į šį sąrašą, nes tai aktualu, įdomu ir provokuoja. Nesu įveikęs nė vienos rašytojo knygos, labai tikiuosi, kad „prisikasiu“ prie šios savotiškos utopijos, placebo, kai visuomenė dusinama tabletėmis, kad smegenys kaip pieno preparatai gamintų laimės hormoną.

Nino Haratischwili „The Eighth Life“ (Sakartvelas)

Tai knyga, kuri goodreads.com puslapyje turi aukščiausią iš nominantų reitingą. Per 4.5 balų! Beveik 1000 puslapių epiniame pasakojime, kuris, kaip teigiama, abejingų nepalieka, pasakojama nuo 1900 metų, kada jauna mergina, šokolado gamintojo dukra, svajoja tapti balerina, tačiau dėl santuokos su kareiviu atsiduria kruviname Spalio revoliucijos įvykių sūkuryje... „Aštuoni gyvenimai“ tęsiasi iki šių dienų, tai per moterų gyvenimus vilnijanti po Pasaulį besiblaškantys likimai, kurie diktuojami istorinių įvykių aplinkybių. Čia yra ir istorinių asmenybių, ir išgalvotų veikėjų. Vienas iš svarbiausių atskaitos taškų kaip ir pas Levą Tolstojų yra meilė, o kitas – karas.

Jon Fosse, „The Other Name: Septology I – II“ (Norvegija)

Pirmosios dvi septilogijos dalys „Kitas vardas“ pasakoja apie dviejų vyrų atokiame miestelyje gyvenimus. Pasakojimas pasižymi giliaminte hipnotizuojančia proza. Iš tikrųjų, tai pasakojimas, kuris klausia, kodėl mes gyvename vieną, o ne kitą gyvenimą? Dėmesio centre - du vyrai, kurių istorijos susiskaido į kelias pasakojimo versijas, veriasi skirtingos tapatybės, todėl sunkoka suvokti, kaip mes patys atrodome kiekvienam žmogui. Iš esmės galbūt tai knyga apie žmogaus nepažinumą ir kartu susitaikymą savo ribotumu. Pasakojimas banguojantis, jame kalbama ir pirmuoju, ir antruoju ir trečiuoju asmenimis.

Gabriela Cabezón Cámara, „The Adventures of China Iron“  (Argentina)

Gerai, man sunku apsakyti „Geležinės Kinės nuotykiai“, kadangi reikia labai neblogai išmanyti Argentinos istoriją, kultūrą ir tam tikras istorines asmenybes. Atskaitos tašku tampa Argentinoje gerai žinomas menininkas Martin Fierro asmenybė. Būten ispaniškai fierro ir reiškia geležį, tai pavardė, kuri panaudota knygos pavadinime. Tai pasakojimas apie Martino Fierro apleistą žmoną, kuri susiruošia į kelionę po atokias Argentinos pampos lygumas ir kalnus su savo meilužiu. Kelionėje grumiasi civilizacija ir žmogaus prigimtiniai troškimai. Tai kartu pabėgimo šmaikšti ir kultūriškai sodri istorija, kuri pasakojama iš jaučio oda aptraukto kelioninio automobilio, stebint Argentinos fauną ir florą, apmąstant ir meilužio iš Britanijos kultūrines skirtybes. Galiausiai susidomima atskira upėje gyvenančia indėnų gentimi, kuri tampa Kinei (gal reiktų sakyti Činei) užuovėja nuo civilizacijos siaubų. Rašytoja istoriją perteikia ironiškai iš savo kaip feministės ir LGBT bendruomenės perspektyvos. Man asmeniškai knyga išties vilioja ir kaip egzotika, ir kaip galimybė pažinti Lotynų Ameriką. 

Shokoofeh Azar, „The Enlightenment of The Greengage Tree“ (Iranas)

Literatūra iš Irano tikriausiai beveik neįsivaizduojama be politinių ir kultūrinių prieskonių. Kalbėti apie savo šalies tragediją tikriausiai per meną yra vienintelė forma kritikuoti atsargiai politinius šalies skaudulius. „Žaliuojančio medžio apšvietimas“ parašytas iškart po 1979 metų Irano revoliucijos, kada į valdžią atėjo religiniai radikalai. Knyga įprasmina tai, ką Irano žmonės gyvena: meilė ir karas, politika ir religija.

Willems Anker „Red Dog“ (Pietų Afrikos Respublika, PAR)

„Raudonasis šuo“ yra pagal pasakos motyvus parašyta Pietų Afrikos istorija, kurioje išryškėja rasių pasiskirstymas, kova tarp vietos kultūros ir britiškojo pasaulio, kuri pareikalavo nemažai kraujo. Tai iš esmės siaubo pasaka, galingas pasakojimas, kuriame pasakojama apie visuomenę, kurios patriarchatas yra vietinio gymio vyras, tačiau aplinkui „veisiasi“ hibridinių spalvų žmonės. Iš kur jie atsiranda? Žinoma, iš prievartos... Per kalnus ir lygumas keliauja alkstantis milžinas, kuris tikriausiai simbolizuotų taikos ir meilės troškulį karų ir nesantaikų kamuojame krašte. Autorius gerai žinomas PAR, jo romanai įvertinti šalies aukščiausiomis premijomis, na, o šis romanas pirmąkart išverstas į anglų kalbą.

Na štai, viskas, ką norėjau pasakyti. Trumpąjį knygų sąrašą sužinosime jau balandžio mėnesį. Ar turite savų favoritų?

Jūsų Maištinga Siela

Daniel Kehlmann "Pasaulio matavimas" / "Die Vermessung der Welt"

Sveiki,

Siūlau susipažinti su knygomis iš knygos „1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą“. Didžiulį leidinį išleido „Naujoji Rosma“ 2007 metais. Jau praėjo dešimt metų, tačiau šis puikus knygų gidas vis dar tarnauja kaip puiki literatūros enciklopedija. Niekada nesižavėjau tokiais leidiniais, tačiau šis man išties patiko. Dalijuosi keletą įdomesnių puslapių iš šios su savo skaitytojais.

P. S. Paspauskite ant paveikslėlio ir jis išdidės.

Jūsų Maištinga Siela