Ilgasis Booker International Prize 2020 sąrašas: (Longlist Booker International Prize 2020)

Sveiki,

O, žmonės... Pats mėgstamiausias literatūrinis apdovanojimas, kurį labiausiai seku, yra Booker ilgieji ir trumpieji sąrašai. Sunku patikėti, kaip greitai apsisuko metai ir jau vėlei vertinimo komisija skelbia ilgąjį Booker International Prize ilgąjį sąrašą. Tai knygos, kurios neseniai išvertos į anglų kalbą iš viso pasaulio ir išleistos Airijoje arba Britanijoje. Paskutinieji du metai didelio dėmesio buvo susilaukusios lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk knygos, viskas baigėsi tuo, kad autorė pelnė Nobelį. Aukščiau nebėra kur kilti...

Gal vieną dieną tame sąraše atsidurs kokia ir lietuvių knyga, tik į anglų kalbą intensyviau pradėti versti kūriniai prieš du tris metus, iki tol lietuvių kūryba nepasiekdavo britų...

Šiandien noriu pasidalyti ilguoju sąrašu ir labai trumpai aptarti kiekvieną knygą. Labai smagu, kad Lietuvos leidyklos ir vertėjai paskutiniu metu itin domisi ne tik Booker laimėtojais, bet ir nominuotomis knygomis. Pasikartosiu: dažniausiai tai būna pačios geriausios verstinės knygos iš to sąrašo. Prisiminkime „Bėgūnus“, kurie pelnė Booker! Daugelį lietuvių šioji knyga labai nustebino ir tapo metų atradimu.

Šiemet, kaip 15min.lt dienraštis pastebėjo, nemažai knygų rašytojų iš ilgojo sąrašo jau yra žinomi Lietuvoje. Ką tai rodo? Iš dalies, kad Bookerio komisija turi savų autorių ratą? Kad sunku įsisprausti naujam rašytojui su gera knyga į šį sąrašą? Kad kokybišką literatūrą kuria mažas kiekis profesionalų? Manau, kad dalis tiesos šiuose klausimuose yra. Labai įdomios ir naujos pavardės, pavyzdžiai, knyga iš Gruzijos „Devyni gyvenimai“. Nepamenu, kad būčiau ką nors skaitęs šiuolaikiško iš Kaukazo be atskirų mokslinių straipsnių ar senųjų tautosakos pasakų...  

Žodžiu, tokiais savo įrašais visada noriu atkreipti dėmesį į vertėjus ir leidyklas, kurios trokšta išversti tai, kas populiaru. Tai žinokite, Booker ilgasis sąrašas yra vienas ryškiausių geros literatūros orientyras.

Taigi pristatysiu ilgojo sąrašo knygas.

Enrique Vila-Matas „Mac and His Problem“ (Ispanija)

„Makas ir jo problema“, manau, būtų toji knyga, kuri patiktų tylios ir kasdienę gyvenimo eroziją vaizduojančias istorijas. Makas – senyvas restauratorius, aistringas knygų skaitytojas, tačiau jo žmona, ant kurios pečių gula visa finansinė atsakomybė ir buitis, mano, kad nusipelnė gyventi geriau ir pamažu dėl skirtybių ji grimzta į depresiją. Makas pradeda rašyto dienoraštį ir atvirai žavisi kaimynu rašytoju, kurio tekstus ima redaguoti ir pamažu perimdamas literatūros išraiškas Makas ima gyventi pagal literatūros formules. Tai knyga, kuri nagrinėja, bent man labai įdomią temą, kaip žmogus gali nugrimzti į išgalvotą iliuzijų ir meno pasaulį ir nebejausti gyvenimo. Knyga apie gyvenimo ir literatūros iliuziją... Be galo sudomino!

Marieke Lucas Rijneveld „The Discomfort of Evening“ (Nyderlandai)

„Vakaro namalonumas“ yra jauno poeto iš Nyderlandų debiutinė prozos knyga, kurią internete apibūdinama kaip literatūrinis kitoniškos išraiškos knyga. Gotikinių ir niūrių atspalvių romane pasakojama apie šeimą, kuri gyvena atokiame Nyderlandų kaime. Apie santykius, tikėjimą, pralaimėjimus... Knyga pasižymi siurrealistiniais vaizdiniais. Šeima, kuri turi toksiškus ir destruktyvius santykius išsiskaido, kaip teigia anotacija, į tamsą. Įdomu, kaip tai atrodo literatūroje?

Samanta Schweblin „Little Eyes“  (Argentina)

„Mažosios akys“ – tai dar viena gerai lietuviams pažįstama iš Argentinos kilusios autorės knyga. „Prieraišumo laisvė“ ir „Pilna burna paukščių“ autorė šįkart aprėpia globalizacijos temą. Akys prozos tekste stebi visą pasaulį visuose Žemės kampeliuose ir perteikia, kokią įtaką žmonės su savo kultūra turi poveikį kitoms kultūroms, kaip šia globalizacijos sistema gali pasinaudoti, pavyzdžiui, teroro aktų sumanytojai? Tai bauginantis pasakojimas, kuris daugelį nustebins gana tamsiomis globalizacijos prognozėmis. Žinant rašytojos talentą, manau, daugeliui šioji knyga patiks. Beveik neabejoju, kad anksčiau ar vėliau turėsime lietuviškai...

Emmanuelle Pagano „Faces on the Tip of My Tongue“ (Prancūzija)

Tikriausiai reiktų versti „Veidai ant mano liežuvio galiuko“. Prancūzų rašytoja kuria atskiras ir kartu jungiančias istorijas, kurios vyksta Prancūzijos provincijoje. Miniatiūrinės istorijos apie vestuves, svečius, girtuoklius ir vienatvės apsėstus žmones, kurie turi glaudų bendruomenės ryšį, jie viską vieni apie kitus žino, tačiau autorė tuo ir suklaidina, nes būtent glaudžioje visuomenės branduolyje išryškėja esminis paradoksas: visgi mes vieni apie kitus žinome labai mažai. 

Yoko Ogawa „The Memory Police“ (Japonija)

Ką tik Vilniaus knygų mugėje pristatyta japonų autorės knyga „Begalinė lygtis“ nebuvo mano taikiniu pirkinių krepšelyje, bet po knygos „Atminties policija“ tikriausiai abejonių nekils, kad tai unikali autorė. Romane pasakojama apie atokioje saloje gyvenančią visuomenę, kurią valdo tam tikros politinės jėgos ir viskas pamažu (kaip pas mus Lietuvoje!) yra uždraudžiama. Jeigu uždraudžiama, vadinasi, neegzistuoja, apie tai nebegali niekas kalbėti... Tai utopinis pasakojimas apie vieną rašytoją, kuri slapta turi rašyti vien tam, kad visos visuomenės atmintį išsaugotų rašytiniu būdu. Nepaklusę atminties atsisakymui žmonės turi reikalų su sistemos budeliais. Tiesą sakant, be galo intriguoja šis romanas ir jeigu „Begalinė lygtis“ bus hitas, manau, „Baltos lankos“ apsiims ir su šiuo romanu.

Fernanda Melchor „Hurricane Season“  (Meksika)

„Uragano sezonas“, žinoma, nieko gero nežada, vien tik apokaliptinius siaubingus dalykus. Intriguojanti knyga, kuri pasakoja apie Meksikos kaime žaidžiančių vaikų drėkinimo kanale aptiktą moters lavoną. Toji moteris buvo laikoma vietos ragana, todėl miestelis pradeda tirti mirties priežastis ir prasideda... Vietos kultūrinė mitologija ir prietaringumas, sumišęs su tamsiausiais žmogaus prigimties pasireiškimais smurtauti. Kaip idėja gali pakurstyti smurtą, kuris gerte geriasi į vietos žemę. Tai siautulinga knyga apie chaotiškai agresyvia žmogaus prigimtį, kuri atnašauja civilizacijos baigtį. Knyga lyginama kaip W. Faulknerio ir R. Bolano stiliaus maišatis. Viena iš tų, kurias mielai skaityčiau lietuviškai.

Daniel Kehlmann „Tyll“ (Vokietija)

Tiesą sakant, jau kuris laikas turiu šio vokiečio rašytojo romaną „Pasaulio matavimas“, kuris laikomas vienas geriausiu rašytojų kūrinių, tačiau turiu įtarimo, kad šioji ne ką mažiau intriguojanti. „Tylas“ pasakojama apie XVII amžiaus pirmąją pusę, kada po vietos žemes, pasibaigus Trisdešimties metų karui, žmonės vis dairosi po pasaulį, bandydami jį (ir savo žiaurybes) paaiškinti meno, mokslo ir tikėjimo dalykais. Tai daugybę istorinių ir išgalvotų veikėjų turintis epinis romanas, kuriame brėžiamas ištisas laikmečio žemėlapis. Vienas veikėjas nusprendžia niekada nenumirti, jis bėga nuo religinių fanatikų, tačiau pats yra keistuolių keistuolis... Labai įdomus romanas, kuris jau turi daugybę puikių atsiliepimų.

Michel Houellebecq „Serotonin“  (Prancūzija)

Šitas jau niekuo nebenustebins! Kultinis šiuolaikinis Prancūzų pranašas, kurio knygos yra ateities sistemos orakulas. Knyga, kiek žinau, jau ruošiama lietuviškai, todėl nieko nuostabaus, kad pateko į šį sąrašą, nes tai aktualu, įdomu ir provokuoja. Nesu įveikęs nė vienos rašytojo knygos, labai tikiuosi, kad „prisikasiu“ prie šios savotiškos utopijos, placebo, kai visuomenė dusinama tabletėmis, kad smegenys kaip pieno preparatai gamintų laimės hormoną.

Nino Haratischwili „The Eighth Life“ (Sakartvelas)

Tai knyga, kuri goodreads.com puslapyje turi aukščiausią iš nominantų reitingą. Per 4.5 balų! Beveik 1000 puslapių epiniame pasakojime, kuris, kaip teigiama, abejingų nepalieka, pasakojama nuo 1900 metų, kada jauna mergina, šokolado gamintojo dukra, svajoja tapti balerina, tačiau dėl santuokos su kareiviu atsiduria kruviname Spalio revoliucijos įvykių sūkuryje... „Aštuoni gyvenimai“ tęsiasi iki šių dienų, tai per moterų gyvenimus vilnijanti po Pasaulį besiblaškantys likimai, kurie diktuojami istorinių įvykių aplinkybių. Čia yra ir istorinių asmenybių, ir išgalvotų veikėjų. Vienas iš svarbiausių atskaitos taškų kaip ir pas Levą Tolstojų yra meilė, o kitas – karas.

Jon Fosse, „The Other Name: Septology I – II“ (Norvegija)

Pirmosios dvi septilogijos dalys „Kitas vardas“ pasakoja apie dviejų vyrų atokiame miestelyje gyvenimus. Pasakojimas pasižymi giliaminte hipnotizuojančia proza. Iš tikrųjų, tai pasakojimas, kuris klausia, kodėl mes gyvename vieną, o ne kitą gyvenimą? Dėmesio centre - du vyrai, kurių istorijos susiskaido į kelias pasakojimo versijas, veriasi skirtingos tapatybės, todėl sunkoka suvokti, kaip mes patys atrodome kiekvienam žmogui. Iš esmės galbūt tai knyga apie žmogaus nepažinumą ir kartu susitaikymą savo ribotumu. Pasakojimas banguojantis, jame kalbama ir pirmuoju, ir antruoju ir trečiuoju asmenimis.

Gabriela Cabezón Cámara, „The Adventures of China Iron“  (Argentina)

Gerai, man sunku apsakyti „Geležinės Kinės nuotykiai“, kadangi reikia labai neblogai išmanyti Argentinos istoriją, kultūrą ir tam tikras istorines asmenybes. Atskaitos tašku tampa Argentinoje gerai žinomas menininkas Martin Fierro asmenybė. Būten ispaniškai fierro ir reiškia geležį, tai pavardė, kuri panaudota knygos pavadinime. Tai pasakojimas apie Martino Fierro apleistą žmoną, kuri susiruošia į kelionę po atokias Argentinos pampos lygumas ir kalnus su savo meilužiu. Kelionėje grumiasi civilizacija ir žmogaus prigimtiniai troškimai. Tai kartu pabėgimo šmaikšti ir kultūriškai sodri istorija, kuri pasakojama iš jaučio oda aptraukto kelioninio automobilio, stebint Argentinos fauną ir florą, apmąstant ir meilužio iš Britanijos kultūrines skirtybes. Galiausiai susidomima atskira upėje gyvenančia indėnų gentimi, kuri tampa Kinei (gal reiktų sakyti Činei) užuovėja nuo civilizacijos siaubų. Rašytoja istoriją perteikia ironiškai iš savo kaip feministės ir LGBT bendruomenės perspektyvos. Man asmeniškai knyga išties vilioja ir kaip egzotika, ir kaip galimybė pažinti Lotynų Ameriką. 

Shokoofeh Azar, „The Enlightenment of The Greengage Tree“ (Iranas)

Literatūra iš Irano tikriausiai beveik neįsivaizduojama be politinių ir kultūrinių prieskonių. Kalbėti apie savo šalies tragediją tikriausiai per meną yra vienintelė forma kritikuoti atsargiai politinius šalies skaudulius. „Žaliuojančio medžio apšvietimas“ parašytas iškart po 1979 metų Irano revoliucijos, kada į valdžią atėjo religiniai radikalai. Knyga įprasmina tai, ką Irano žmonės gyvena: meilė ir karas, politika ir religija.

Willems Anker „Red Dog“ (Pietų Afrikos Respublika, PAR)

„Raudonasis šuo“ yra pagal pasakos motyvus parašyta Pietų Afrikos istorija, kurioje išryškėja rasių pasiskirstymas, kova tarp vietos kultūros ir britiškojo pasaulio, kuri pareikalavo nemažai kraujo. Tai iš esmės siaubo pasaka, galingas pasakojimas, kuriame pasakojama apie visuomenę, kurios patriarchatas yra vietinio gymio vyras, tačiau aplinkui „veisiasi“ hibridinių spalvų žmonės. Iš kur jie atsiranda? Žinoma, iš prievartos... Per kalnus ir lygumas keliauja alkstantis milžinas, kuris tikriausiai simbolizuotų taikos ir meilės troškulį karų ir nesantaikų kamuojame krašte. Autorius gerai žinomas PAR, jo romanai įvertinti šalies aukščiausiomis premijomis, na, o šis romanas pirmąkart išverstas į anglų kalbą.

Na štai, viskas, ką norėjau pasakyti. Trumpąjį knygų sąrašą sužinosime jau balandžio mėnesį. Ar turite savų favoritų?

Jūsų Maištinga Siela