Knyga: Michel Houellebecq "Serotoninas"

 Michel Houellebecq. „Serotoninas“ – Vilnius: Kitos knygos, 2020. – p. 312.

Sveiki skaitytojai,

Nemažą laiko mano knygų lentynoje pralaukė naujausias kontraversiškas prancūzų rašytojo Michel Houellebecq (g. 1956) romanas Serotoninas (pranc. Serotonine). Pastarasis romanas buvo įtrauktas į Booker International ilguosius ir trumpuosius sąrašus, na, o man tai antroji perskaityta rašytojo knyga. Prieš maždaug metus skaityta Žemėlapis ir teritorija iš tikrųjų buvo neprastas susipažinimas su iki tol man pernelyg neįveikiama rašytojo kūryba. Pretenzingi ankstyvojo laikotarpio rašytojo romanai savo struktūromis ir idėjomis buvo praktiškai nepaskaitomi, tačiau Lietuvoje tikrai buvo nemažai šio rašytojo gerbėjų, kurie būtent šį rašytojo kūrybinį laikotarpį vertino ir tebevertina kaip įdomiausią ir geriausią jo kūrybą. Serotoniną į lietuvių kalbą išvertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė.

Naujausias romanas Serotoninas, pavadintas pagal laimės hormono pavadinimą, žvelgia į Vakarų Europos šiandieninę (iki karantininę) tikrovę. Dėmesio centre – nebe pirmos jaunystės vyras Floranas, kuris, kaip ir dažnas knygos veikėjas, negali pakęsti savo vardo ir pradeda skųstis jau pirmuosiuose romano puslapiuose. Kava ir cigaretės, mieguistas snobiškas rytas, išblėsusios ambicijos ir nuobodulys bei kritiškas, sakytum, pretenzingas visko, kas gyva ar negyva pasaulyje, vertinimas.

Iš tikrųjų mes turime labai mažai literatūros, kuri atspindėtų nūdienos tipinį vakarų europietį, kuris persisotinęs barų, meno, kultūros ir miesto bruzdesio kaip tik nori sprukti į užmiestį (J. J. Ruso: „Atgal į gamtą!“), kad galėtų gyventi be streso. Stresas – didžiausia XXI amžiaus žmonių lėtinė liga, kuri verčia gerti, rūkyti, skęsti beprasmybėje, jaustis bejėgiu. Toks tas ir Floranas, dirbantis žemės ūkio sektoriuje. Ilgą laiką jis stebėjo ir rinko informaciją apie prancūzų ūkininkų padėtį, dalyvaudavo aštriose derybose su ES atstovais ir bandė visaip saviškiams išreikalauti kuo didesnių kvotų. Floranui svarbi ekologija, jis prieš genetiškai modifikuotą produkciją, jis sūrių ir vyno gurmanas, tačiau tuo pačiu suvokia, kad yra bejėgis ką nors pakeisti, nes rinkos dėsniai nesuvaldomi. Į Europą plūsta pigi ir patraukli argentinietiška mėsa, prancūzų pieno kainos negali konkuruoti su Rytų Europos ES narių pigia produkcija. Floranas mato, kaip skęsta paskutiniai Prancūzijos buržuazijos pamatai: išparduodami ūkiai, dvaruose vietoj verslų įrengiami muziejai ir viešbučiai su internetu bei rūkyti draudžiančiais apartamentais. Tai senojo sukirpimo veikėjas, kuriam darosi vis sunkiai gyventi besikeičiančiame ir prancūzišką kokybę bei identitetą prarandančioje šalyje.

Kas lieka Floranui? Jis meta darbą ir ima gyventi iš tėvo palikimo, bando sumėtyti pėdas, pasikeisti iš esmės, perkurti savo tapatybę, todėl pirmiausia jis palieka savo jaunąją japonę meilužę Džiudzu ir išsinuomoja apartamentus rajone, kuriame nemanė gyvensiąs likusį gyvenimą. Netrukus Floranas išvyksta į Normandiją ir ten regi, kaip jo studijų laikų draugas pamažu depresijos apimtas pralaimi ūkio verslą. Visoje šioje zmenkančio verslo ir skęstančio pasiturinčio prancūzų vaizdinyje Floranas nestokoja platesnių įžvalgų apie nūdienos Europos politiką t. y. ES keliami lygybės reikalavimai visoms bendrijos narėms didžiųjų ir turtingųjų ES šalių sąskaita, jaučiama didžiulė artėjanti (ir jau iš dalies esama) Kinijos politikos įtaka, pigesnė paklausa iš Pietų Amerikos šalių. Išparduodama Prancūzija: „Daugiausia belgams ir olandams, vis dažniau kinams. Pernai penkiasdešimt hektarų pardaviau kinų konglameratui, jie norėjo nupirkti dešimt kartų daugiau ir už dvigubai didesnę nei rinkos kainą. Vietiniai ūkininkai tokių galimybių neturi, jiems ir taip problemų kyla mokėti paskolas ir nuomą už žemę (p.129)“.

Atrodytų, kad veikėją kamuoja depresija iš dalies dėl šių politinių įtampų, kurios tampa ir nacionalinės, ir visos bendruomenės problema. Floranas vartoja naują antidepresantą, kuris gamina serotoniną, tačiau vaistas pavojingas, jis pamažu iškreipia tikrovę, todėl retkarčiais Floranas tampa įsivaizduojamo filmo personažu, savotiškai vaistų apgautas, jaučiasi tariamai vėl gyvas. Ko vertas vien ūkininkų blokados susišaudymo scena, kuri priminė dirbtinį veiksmo filmą, holivudinę klišę, tačiau akivaizdu, jog tai ne M. Houellebecq‘o talento stygius, o būtent tikslingas „apsinešusio“ pasakotojo įsijautimas į masinio kino sceną, tam tikras tikrovės matymo modelis. Visgi didžiausias Florano problemos ir depresijos šaltinis – sena mylimoji Kamilė, veikėjas absoliučiai įstrigęs praeityje, romano antrojoje pusėje praradęs bet kokias adekvatumo ribas, jis netgi ruošiasi nušauti Kamilės sūnų, manydamas, kad netikėtai paguodęs ją po praradimo susigrąžins senus meilės potyrius. Naivumo serialas!

Michel Houellebecq 

Romanas prikaišiotas lengvų ir banalių pornografinių vaizdinių. Nuo europietiškų ir „prancūziškų“ problemų pasakotojas metasi kalbėti apie savo seksualines vykusias ar nepavykusias patirtis, išgyvena dėl savo libido, kad nebegali seksualiai susijaudinti dėl naujojo preparato. Kaip ir dažnas vakarietis, jis lankosi pas psichiatrą, prašo naujų tablečių porcijų. Žodžiu, Floriantas tipinis europietis, kurio nelaimės mastas toks didelis, kad jis dar labiau pagilina preparatais nelaimingumą t.y. pamažu virsta atbukusiu, praeityje įstrigusio ir viskuo nusivylusiu žmogumi, kuris bėga nuo ankstesnių veiklų, tačiau negali pabėgti nuo savęs. „Žinai, sunku, nuo pat pradžių man nepavyko pasiekti finansinio balanso, tad vakarais vis mąstau, ką daryti, peržiūrinėju sąskaitas, tačiau šiandien atvažiavai tu, paklausykim kokio gabalo, įsipilk dar vyno, kol uždėsiu plokštelę (p. 128).“ Europiečio gyvenimėlis: darbas, mokesčiai, pramogos ir svaigalai.

Floranas tipinis senojo patriarchalinio pasaulio seksistas. Moteris jam yra arba dievinama mylimoji, arba dažniausiai sekso mašina. Floranas savo lytinį organą sudievino iki atskiro personažo, jam gražiausias moters veidas, kai ji su malonu daro oralinį. Nevengia kalbėti glaudžiais apibendrinamais, sentencijas primenančiais sakiniais, kurie iš esmės sufleruoja apie snobiškai statišką mąstymą pagal vieną kurpalių: „Taigi, vyrui meilė yra pabaiga, išsipildymas, o ne, kaip moteriai, pradžia, gimimas, štai į ką reikia atsižvelgti (p. 64).“

Ironiškas ir savironiškas veikėjas iš tikrųjų nepasižymi itin humaniškomis savybėmis, galima sakyti, čia turime dar vieną tipinį europietį: kiekvienas žiūrisi savo pasturgalio. Visgi įvykiai gana keistoki, į kuriuos įsivelia Floranas. Provincijoje jis užsiima buržuazinėmis pramogomis – šaudymu. Čia jis stebi ornitologą vokietį, kaip jis tvirkina mažametę, tačiau jo neįskundžia, gilinasi į pieno pramonės revoliuciją, stebi veiksmo filmo vertą susišaudymą ir... Visgi atrodo, kad su veikėju nieko nevyksta, jam tiesiog nuobodu netgi būnant vaistų iškreiptame įvykių sūkuryje. Veikėjas neevoliucionuoja, jis veikiau atspindi vakarietiško snobiško ir tingaus, finansiškai apsirūpinusio ir prisikūrusio problemų „produktą“. Tekstas skaitomas itin lengvai, veik kaip koks geltonosios spaudos straipsnis, kuriame koks nors influenceris dalijasi savo potyriais, manipuliuojančiai stengdamasis sukelti susižavėjimą, arba bet kokias kitas emocijas. Kitą vertus, tai iš dalies erzina, o iš kitos pusės galima pagalvoti, kad rašytojas sąmoningai ir norėjo atvaizduoti tą banalumo ir lengvos laimės pasiekimo troškimą.

Visgi man ši knyga labai buvo panaši į 2010 metais pasirodžiusią ankstesnę Goncourt‘o premija apdovanotą rašytojo knygą Žemėlapis ir teritorija: ta pati pasakojimo maniera, toks pats ciniškų spalvų sukurtas pagrindinis veikėjas, buržuazinis cinizmas, dėmesys šiuolaikinėms Europos problemoms, noras pabėgti iš didmiesčio ir t. t. Kadangi Žemėlapį ir teritoriją skaičiau pirmiau, man ji atrodė įdomesnė, o Serotoninas tarsi patvirtino M. Houellebeq‘o jau išartą patogią dirvą – žodžiu, žaidžiama tomis pačiomis teksto ir turinio kūrimo priemonėmis, išryškinant tik kitokius depresuojančio europiečio aspektus. Retsykiais knyga dėl savo pornografinio ciniško slengo ir Florano požiūrio į moteris koreliavo su kitos prancūzų rašytojos Virginie Despentes Vernonas Subutexas, tik anas buvo margesnis ir įdomesnis už Serotoniną.

Nepaisant visų atpažįstamų ir išmėgintų rašytojo triukų, M. Houellebeq savitai yra genialus, nes jis yra arčiausiai to, ką galima pavadinti dabarties nusivylusiu europiečio paveikslu, pastarasis slegiamas vis didėjančių mokesčių, prarandantis savigarbą, buržuazinius titulus, vis labiau kamuojamas didesnio troškulio patirti laimę, pradeda skęsti priklausomybėse. Galbūt pats kūrinys, kaip literatūra, man Serotoninas neimponavo, nesukėlė nei nuostabos, nei pasigėrėjimo meistryste, tačiau leido apmąstyti, kaip kartais sudėtinga šiuolaikinėje literatūroje atvaizduoti mus pačius be simbolių, metaforų, distopijų, magiškojo realizmo, istorinės perspektyvos, nespekuliuojant pamokslavimais ir pernelyg teigiamais arba visai sugedusiais moraline prasme veikėjais. Šiaip ar taip, tai knyga, kuri paliudijo, kad savotiškai lietuviai, kurie dejuoja dėl to, kad pardavėme savo lietuvybę vakarų propagandistams, man atrodo, yra kaip niekad arti tų prancūzų, panašių į Floraną, kurie mano, kad Europai atidavė pernelyg didelę dalį savo tautinio identiteto. Mes vis dar mokamės, bet nelabai pavyksta, gyventi laimingai ir prasmingai globaliame tautinę savasties svarbą prarandančiame pasaulyje. Gal besiveržianti Kinijos galybė padės susivienyti Europai, kol jos žemių ir miškų neišpardavėme už dvigubą kainą?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Michel Houellebecq "Žemėlapis ir teritorija"

Michel Houellebecq. „Žemėlapis ir teritorija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2013. – 321 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Jau kelerius metus mano knygų lentynoje gulėjo iš išpardavimo vežimėlio pagriebta garsaus prancūzų rašytojo Michel Huoellebecq (g. 1956) knyga Žemėlapis ir teritorija (pranc. La carte et le territoire), kuri pasirodžiusi Prancūzijoje 2010 metais autoriui atnešė prestižiškiausią šalies literatūrinę premiją – Goncourt. M. Houellebecq jau seniai taikėsi į šią premiją, tačiau visada jo ambicingos knygos atsidūrusios finale būdavo neišrenkamos. Daugelis rašytojo iš meno pasaulio nemėgsta, kadangi autorius pagarsėjęs kaip asketiškas meno kritikas, nebijantis „sudirbti“ bet kokius autoritetus, o jo asmenybė laikoma itin kontraversiška.

Nepaisant to, skaitytojai perka M. Houellebecq knygas dėl dviejų priežasčių: dėl autoriaus sukeltų skandalų ir dėl to, kad jis laikomas nūdienos literatūriniu Europos pranašu, mat ne kartą jo romanų siužetiniai vingiai vienaip ar kitaip tapo realybe. Tiesą sakant, niekada nebūčiau pradėjęs skaityti Žemėlapio ir teritorijos, nes prieš dešimtmetį bandymas perskaityti Salos galimybė tapo mano didžiuliu nemalonumu, knygos absoliučiai neįveikiau, o visi tie įmantrūs idėjos pateikimai kėlė postmodernistinio romano siaubą, neturinčio absoliučiai emocinio intelekto. Visgi Žemėlapis ir teritorija gerokai kitoks romanas nei Salos galimybė, gerokai realistinis, kaip atgaliniame viršelyje teigiama, balzakiškas, vadinasi, paskaitomas beveik visiems.

Šiemet per Kino pavasarį teko pamatyti ir M. Huoellebecq aktorinius sugebėjimus. Jo pasirodymas su Gerard Depardieu filme Tiesiog nuostabu (2019) taip pat nesužavėjo, galbūt ne tiek jis pats, kiek apskritai filmas neįtiko. Bet filmas tapo vienu iš motyvų griebtis seniai namų bibliotekoje esančią knygą ir dirstelėti, kas ten rašoma. Neslėpsiu, kad knygoje tam tikri charakteriai – intravertiški melancholikai, iš prigimties lėtapėdžiai europiečiai snobai labai primena paties Houellebecq veikėją filme, tikriausiai ir jį patį gyvenime.

Knyga, kuri skirta Europos ekonomikos augimo ir masinio vartojimo industrinės pramonės laidotuvėms. Pagrindinis veikėjas Džedas Martinas – garsus ir asketiškas menininkas, kuris tapo paveikslus ir fotografuoja, o gyvenimo pabaigoje dar ir filmuoja. Tam tikrais literatūriniais štrichais nupasakojama jo gyvenimo istorija, šalti ir santūrūs santykiai su architektu tėvu. Menininką persekioja praeities vienatvės šešėlis, o tiksliau – motinos savižudybė, kuri psichologiškai lemia jo vienišumą, šaltumą ir prastus santykius su moterimis. Visgi Džedas laikomas genialiu menininku dėl per visą gyvenimą vykusių dviejų meno parodų. Viena iš jų žemėlapių paroda, kurioje jis sujungia iš palydovo darytas fotografijas su vienos firmos žemėlapiais, o kita – po daugel metų įvykusi paveikslų paroda, kurioje ryškiausiu paveikslu tampa Billo Gates ir Steve Jobs pasikalbėjimas, kuris itin taikliai pavadinamas kaip vienos industrinės epochos pasikalbėjimu, nes ant šių dviejų žmonių darbų stovi šiuolaikinis pasaulis.

Džedo charakteris įkūnija lėtapėdžio, ilgai kuriančio snobiško prancūzo įvaizdį. Veikėjas susisiekia netgi su pačiu knygos autoriumi Michel Houellebecq, – rašytojas jau nekartą naudoja save kaip prototipą. Abu vyrukai veikiami panašios egzistencinės vienatvės, asketizmo poreikio. Gali kilti klausimas, kam autoriui reikia save paversti literatūriniu veikėju, jeigu ši perspektyva jau kūryboje buvo išbandyta? Iš tikrųjų reklaminės pardavimo epochos eroje asmenybių nėra, autorius šmaikščiai save panaudoja kaip prekę, iliustruodamas visus spaudoje apie jį surašytus dalykus. Taip pat nemažai jis mini ir nūdienos žymių prancūzų ir pasaulio garsenybių, kurie tampa dar viena šiuolaikinė emblema, kaip ir minimi neatsitiktiniai produktai, skrydžių bendrovės ir visa pramonė, su kuria susiduria Džedas.

Tiesą sakant, geros tos idėjos perteikti pasaulio beprotybę, kurioje kiekvienas iš mūsų murkdomės, pasimetę savo vertybių versijose. Džedas kalbasi su tėvu, kuriam tuoj operuos išangę, tačiau galiausiai sergantis tėvas išskrenda į Šveicariją ir pasinaudoja eutanazija. Šiuolaikiniame pasaulyje galima rinktis numirti patogiai, su gražiu vaizdeliu į Alpių kalnus, o iš Prancūzijos į Airiją nuskristi ir grįžti beveik tą pačią dieną. Pasaulis apraizgytas komunikacijos priemonėmis, žemėlapiais, visi keliai laisvi ir Džedas, kaip ir daugelis iš mūsų, yra pasimetę tarp to, kas vertinga ir, kas yra kičas. Menas čia parduodamas, o čia bevertis – kas nustato tos rinkos taisykles? Sunku pasakyti, kai sėkmė menininkams yra kaip pakeleivinga kekšė, kuri nežinia, kada parsiduos.

Iš tikrųjų romano šerdis, turiu galvoje Džedo gyvenimą, yra absoliučiai snobiškai (blogąja prasme) nuobodus, netgi tuščiaviduris, menkai kuo jaudinantis. Vyrukas, kuriam sekasi ir jis tos šlovės nelabai ir siekia, o į sąskaitą byrantys milijonai už meno kūrinius, atrodo, toks tolimas nuo kasdienio vidutinio europiečio gyvenimo, kad lengva sėkmė atrodo kaip rykliui lengvas kalakutienos kąsnis pajūryje. Norisi staugti, kad taip nebūna, tačiau ką aš žinau apie prancūzų menininkų sėkmes ir nesėkmes? Nors romanas labai europietiškas ir niūrus, jį bando praskaidrinti retsykiais prasiveržęs Houellebecq humoras: „Žinot, tai žurnalistai mane pavertė alkoholiku; įdomu, kad nė vienam neatėjo į galvą, kad jų akivaizdoje daug geriu vien todėl, kad galėčiau lengviau juos pakęsti. Kaipgi pakęsti pokalbį su tokiu pirdžiumi kaip Žanas Polas Marsuinas, jei ne kaip reikiant priliuobus? (p. 110)“ Autorius mėgsta šaržuoti savo paties prototipą ir tokiu būdu jis per romaną kuria savo prekinį ženklą – argi tai ne „du viename“ industrijos epochoje? Kas gali būti geriau, kai literatūra, kaip ir kitas menas prisitaiko ir randa išeičių parduoti pats save?

Michel Huoellebecq 

Galiausiai Huoellebecq romane yra žiauriai nužudomas. Tiesą sakant, toks sprendimas manęs nė kiek nenustebino. Antrojoje knygos dalyje įvesti nauji veikėjai – detektyvai ir kriminalinė linija knygą gerokai supopsino, atsirado literatūrinio pataikavimo masėms: netikėtas siužetinis posūkis, mirtis, paslaptis, kurios tarsi negalėjo būti tarp tų snobiškų pokalbių primena euroromano koncepcijos elementus, kada nesunkai atpažįstami populiariosios literatūros elementai. Beje šis tipažas paskutiniu metu įsisukęs ir į lietuvių „rimtąją“ literatūrą.

Džedo gyvenimas yra nuobodus, pripažinkime, kad nieko gero autorius nepasiūlo, nes Džedas sensta tarsi be didesnių siurprizų, be aštrių vidutinės amžiaus krizės, viskuo apsirūpinęs flegmatiškasis Džedas. Kitą vertus, jo tipas įkūnija Vakarų Europos senstelėjusios Huoellebecq kartos klasės žmones, kurie keliauja po Europą, be didesnės aistros suūbčioja kavą oro uostuose, yra socialiai apsirūpinę ir turi visas garantijas naudotis tarptautiniais resursais. Galiausiai nuskamba ir Ž. Ž. Ruso potekstė „Atgal į gamtą!“, kai senstelėjęs Džedas persikelia į kaimą, kaip ir kiti knygos veikėjai tarsi bėga iš didmiesčio išsiilgę gamtos ir ramumos, pavargę nuo daiktų, greitai bėgančio laiko, beprasmybės ir dirbtinio susireikšminimo. Panaši situacija vystosi ir Lietuvos kaimuose, kai žmonės grįžę iš Norvegijos susipirkinėja senas sodybas, jas susiremontuoja, pasistato pirtis ir pradeda naują kaimišką su patogumais epochą, kuri veikiau primena gyvenimą relaksuojant, nei tą senąjį kaimišką gyvenimą nuo saulės laidos prie žagrės per visą dienelę. Regis, europiečiai taip pat pavargo nuo skubėjimo ir daiktų bei galimybių pasiūlos, jie pavargo ir keliasi atokiau.

Romane intuityviai išsakytos Europos žmogaus dvasinės krizės ir tam tikros gydymo galimybės – atsitraukime nuo skubėjimo ir beverčių daiktų, nuo troškimo turėti ir valdyti. Žinoma, Džedas, man atrodo, pernelyg nuobodus veikėjas tam jausmui išreikšti. Visgi stipriausioji romano pusė yra dabarties kontekstai ir permainos, o moralas labai paprastas: žmogus, apsiginklavęs greitai pakeičiamais daiktais, negali nugalėti gamtos. Tą rodo ir paskutinysis po mirties paskelbtas Džedo nufilmuotas darbas.

Romanas nepaprastai silpnai parašytas, turint galvoje, kad jis pelnė Goncourt‘ų premiją. Jo kalbinė raiška primityvoka, tačiau čia ne vertėjo Dainiaus Gintalo kaltė, tiesiog Houellebecq, pataikaudamas, kaip mėgsta europietiškoji masė, tyčia nusprendė rašyti „plikais“ ir tiesmukais sakiniais. Prėskas tekstas be poetinių įmantrybių, metaforų ir beveik neturintis intertekstualumo retkarčiais priartėja prie eseistikos, aprašomojo bulvarinio žurnalistinio vakaro salono įvykių koncepcijos, kuri švelniai derinama su Džedo gyvenimo pasakojimu. Nepaisant skurdoko literatūrinio braižo, manding, palengvinančio skaityti tekstą bet kuriam paskaitančiam, visgi M. Houellebecq užčiuopė dabarties esmę. Lietuvių autoriams nepaprastai sunku rašyti apie dabartį, nes tai būtų arba migracija, arba bastymasis po pasaulį, arba kokie šeiminių santykių krizė, bet apčiuopti paprastai ir iš esmės lietuvių (taigi ir visų europiečių) jausenas, manau, dar neturime tokio kūrinio. Užtat turime Žemėlapį ir teritoriją, kuris per dešimtmetį nepaseno, netgi sakyčiau, toji realybė atkeliavo ir į Lietuvą, tuo gyvenome visą dešimtmetį, o kaip bus dabar? Tikriausiai teks gerti piliules, kurios pradės gaminti serotoniną.   

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Michel Houellebecq apie laimės iliuziją ir baimę

Sveiki,

Daugelis tikriausiai laukia garsaus prancūzų rašytojo Michel Houellebecq naujausio romano „Serotoninas“ vertimo į lietuvių kalbą. Visai neseniai „Literatūroje ir mene“ (Nr. 3702) Mantas Balakauskas išvertė ir publikavo 1991 metais pasirodžiusią rašytojo esė apie poeto kūrybos ištakas. Straipsnyje „Išlikti gyvam. Metodas“ autorius teigia, kad poeto kūrybinė galia ir poezijos kokybė glūdi ne kur nors išorėje, bet jo paties egzistencinėje kančioje, iš jo gebėjimo griauti savo paties gyvenimą ir tos griūties kančią panaudoti kūryboje.

Straipsnyje M. Houellebecq įvairiais rakursais filosofiškai svarsto poezijos ir filosofijos panašumus ir skirtumus, „moko“ poetą patirtį bohemišką alkoholiko kančios būvį, išgyventi nuosmukio etapus, atsitiesti ir iš ten kurti visa savo egzistencine pajauta. Išties puiki esė, kuri subtiliai atskleidžia poeto įvaizdžius, bet kartu pati esė tampa patraukliu literatūriniu žaidimu, kuri pamažu įtraukia, vėliau imi jai pritarti, po to paveikia, o pabaigoje supranti, kad autorius tiesiog truputį literatūriškai pokštauja ir netgi susierzini už tą sodrią gražbylystę.

Vienoje vietoje suskamba šioji citata, kuri mane privertė sustoti skaityti. Ir visai ne dėl to, kad laimė neegzistuoja, ji egzistuoja, tačiau visai kitame lygmenyje, nei mes įsivaizduojame. Laimės nėra išorėje; niekas neišsaugoma, viskas prarandama, net asmenybė, net fizinis kūnas, o laimė tėra tik susikurtas emocinis dabarties krūvis, požiūris. Vienoje frazėje suskamba gyvenimiška ironija ir dzembudistinė tiesa, kuri nebūna suprantama tol, kol to gyvenimiškai nepatiri. Maždaug kaip poetas. Galvoju, kokia nuostabi citata, kuri griauna ir kuria iliuziją.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tiesiog nuostabu" / "Just Great" / "Thalasso"

Sveiki,

Esu ištroškęs komedijos ir nesu iki galo perskaitęs nė vienos M. Houellebecq knygos, nors lentynoje turiu bent tris. Tai priežastis pamatyti šią kino juostą, kurioje nusifilmavo vienas garsiausių ir populiariausių prancūzų rašytojų su prancūzų kino legenda G. Depardieu, lietuviams tikriausiai žinomas kaip „Asterikso ir Obelikso“ aktorius. Tiesa, nesu nė vieno iš jų didelis gerbėjas, tačiau du veteranai komedijoje, nufilmuotoje griežtai prižiūrimoje sanatorijoje nė kiek neprimena italų filmo „Jaunystė“ (2015), kuri buvo labiau prabangesnė ir jos paskirtis buvo visai kitokia. Filmas „Tiesiog nuostabu“ (pranc. Thalasso) (2019) pasakoja apie atseit save pačius vaidinančius Depardieu ir Houellebecq sanatorijoje.

Filme kaip klasikinėje komedijos poroje – vienas storas, o kitas plonas, todėl sunku nuspręsti, ar gabaritai ir liesumas gali nulemti kvailumą. Anaiptol abu pagyvenę vyrai nėra kvaili, bet tokie priveikti alkoholio ir savo minčių, kad slapta užsidaro kambariuose ir geria vyną, kalbėdami apie buvusius vaidmenis ir reinkarnaciją. Kitą vertus, maniau, kad iš juoko nugriūsiu nuo kėdės, tačiau taip nenutiko. Scenarijus visgi nėra koks kietas riešutėlis, kur juokelių neįstengtų suvokti parapijos našlė, priešingai – kartais kino ir literatūros legendos tiesiog ištirpdavo ir tapdavo personažais, įsivėlusiais į keistą močiutės dingimo istoriją. Kas tai? Kriminalas? Nusikaltimas? Nei vienas, nei kitas. Tiesiog viskas taip ištižę, taip nesuveržta, kad tai nėra joks žanras, išskyrus tik bergždžios užuominos į tam tikrus dalykus. Todėl ne siužetas filme svarbiausia, o taip, kaip dvi žvaigždės bendrauja viena su kita – labai žmogiškai, pernelyg žmogiškai.

Gerai, ne viskas buvo kvaila, tuose dialoguose būta tikrai linksmų dalykų, ypatingai pasiteisino pavargėlių išraiškos, informacija panaudota iš jųdviejų gyvenimo ir toji sumistifikuota bei juokinga S. Stalone, šokantis nuogas Prancūzijos pajūryje, istorija. Yra gerų cinkelių, tačiau apie ką visa toji istorija? Neveikia ji man filosofiniame lygmenyje. Suprantu, kad režisierius susikvietė sukurti savo kultinių asmenybių vaizdinius, pasijuokti iš bulvarinio spaudos antraščių asmenybių karikatūrų ir tai tikriausiai yra tik vienintelis geras dalykas, dėl ko filmas „kabina“, nes siužeto paviršiumi nėra jokios istorijos. Intriga, kuria bandoma pademonstruoti mamos ir kortų būrėjos siužetiniame vingyje, atrodo, tik kriminalinių neišvystytų linijų parodija. Apskritai tariant, tai filmas apie dviejų liūdnų girtuoklių reabilitacijoje pasikalbėjimus, kurie galiausiai nenuveda niekur kitur kaip į aklavietę. O apie finalą patylėsiu, man jis nerezonavo, nešokiravo ir atrodė absoliučiai dar viena ekscentriškai prilipdyta „ne iš to žanro“ avantiūra, kuri emociškai nieko nedavė, bet leido iškelti vieną ir tą patį klausimą: ką filmas norėjo pasakyti ir iš ko pasijuokti, kad viskas atrodė truputį be formos kaip Depardieu pilvas su jūrų dumbliais celofane? A?

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb:6.1

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela  

Ilgasis Booker International Prize 2020 sąrašas: (Longlist Booker International Prize 2020)

Sveiki,

O, žmonės... Pats mėgstamiausias literatūrinis apdovanojimas, kurį labiausiai seku, yra Booker ilgieji ir trumpieji sąrašai. Sunku patikėti, kaip greitai apsisuko metai ir jau vėlei vertinimo komisija skelbia ilgąjį Booker International Prize ilgąjį sąrašą. Tai knygos, kurios neseniai išvertos į anglų kalbą iš viso pasaulio ir išleistos Airijoje arba Britanijoje. Paskutinieji du metai didelio dėmesio buvo susilaukusios lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk knygos, viskas baigėsi tuo, kad autorė pelnė Nobelį. Aukščiau nebėra kur kilti...

Gal vieną dieną tame sąraše atsidurs kokia ir lietuvių knyga, tik į anglų kalbą intensyviau pradėti versti kūriniai prieš du tris metus, iki tol lietuvių kūryba nepasiekdavo britų...

Šiandien noriu pasidalyti ilguoju sąrašu ir labai trumpai aptarti kiekvieną knygą. Labai smagu, kad Lietuvos leidyklos ir vertėjai paskutiniu metu itin domisi ne tik Booker laimėtojais, bet ir nominuotomis knygomis. Pasikartosiu: dažniausiai tai būna pačios geriausios verstinės knygos iš to sąrašo. Prisiminkime „Bėgūnus“, kurie pelnė Booker! Daugelį lietuvių šioji knyga labai nustebino ir tapo metų atradimu.

Šiemet, kaip 15min.lt dienraštis pastebėjo, nemažai knygų rašytojų iš ilgojo sąrašo jau yra žinomi Lietuvoje. Ką tai rodo? Iš dalies, kad Bookerio komisija turi savų autorių ratą? Kad sunku įsisprausti naujam rašytojui su gera knyga į šį sąrašą? Kad kokybišką literatūrą kuria mažas kiekis profesionalų? Manau, kad dalis tiesos šiuose klausimuose yra. Labai įdomios ir naujos pavardės, pavyzdžiai, knyga iš Gruzijos „Devyni gyvenimai“. Nepamenu, kad būčiau ką nors skaitęs šiuolaikiško iš Kaukazo be atskirų mokslinių straipsnių ar senųjų tautosakos pasakų...  

Žodžiu, tokiais savo įrašais visada noriu atkreipti dėmesį į vertėjus ir leidyklas, kurios trokšta išversti tai, kas populiaru. Tai žinokite, Booker ilgasis sąrašas yra vienas ryškiausių geros literatūros orientyras.

Taigi pristatysiu ilgojo sąrašo knygas.

Enrique Vila-Matas „Mac and His Problem“ (Ispanija)

„Makas ir jo problema“, manau, būtų toji knyga, kuri patiktų tylios ir kasdienę gyvenimo eroziją vaizduojančias istorijas. Makas – senyvas restauratorius, aistringas knygų skaitytojas, tačiau jo žmona, ant kurios pečių gula visa finansinė atsakomybė ir buitis, mano, kad nusipelnė gyventi geriau ir pamažu dėl skirtybių ji grimzta į depresiją. Makas pradeda rašyto dienoraštį ir atvirai žavisi kaimynu rašytoju, kurio tekstus ima redaguoti ir pamažu perimdamas literatūros išraiškas Makas ima gyventi pagal literatūros formules. Tai knyga, kuri nagrinėja, bent man labai įdomią temą, kaip žmogus gali nugrimzti į išgalvotą iliuzijų ir meno pasaulį ir nebejausti gyvenimo. Knyga apie gyvenimo ir literatūros iliuziją... Be galo sudomino!

Marieke Lucas Rijneveld „The Discomfort of Evening“ (Nyderlandai)

„Vakaro namalonumas“ yra jauno poeto iš Nyderlandų debiutinė prozos knyga, kurią internete apibūdinama kaip literatūrinis kitoniškos išraiškos knyga. Gotikinių ir niūrių atspalvių romane pasakojama apie šeimą, kuri gyvena atokiame Nyderlandų kaime. Apie santykius, tikėjimą, pralaimėjimus... Knyga pasižymi siurrealistiniais vaizdiniais. Šeima, kuri turi toksiškus ir destruktyvius santykius išsiskaido, kaip teigia anotacija, į tamsą. Įdomu, kaip tai atrodo literatūroje?

Samanta Schweblin „Little Eyes“  (Argentina)

„Mažosios akys“ – tai dar viena gerai lietuviams pažįstama iš Argentinos kilusios autorės knyga. „Prieraišumo laisvė“ ir „Pilna burna paukščių“ autorė šįkart aprėpia globalizacijos temą. Akys prozos tekste stebi visą pasaulį visuose Žemės kampeliuose ir perteikia, kokią įtaką žmonės su savo kultūra turi poveikį kitoms kultūroms, kaip šia globalizacijos sistema gali pasinaudoti, pavyzdžiui, teroro aktų sumanytojai? Tai bauginantis pasakojimas, kuris daugelį nustebins gana tamsiomis globalizacijos prognozėmis. Žinant rašytojos talentą, manau, daugeliui šioji knyga patiks. Beveik neabejoju, kad anksčiau ar vėliau turėsime lietuviškai...

Emmanuelle Pagano „Faces on the Tip of My Tongue“ (Prancūzija)

Tikriausiai reiktų versti „Veidai ant mano liežuvio galiuko“. Prancūzų rašytoja kuria atskiras ir kartu jungiančias istorijas, kurios vyksta Prancūzijos provincijoje. Miniatiūrinės istorijos apie vestuves, svečius, girtuoklius ir vienatvės apsėstus žmones, kurie turi glaudų bendruomenės ryšį, jie viską vieni apie kitus žino, tačiau autorė tuo ir suklaidina, nes būtent glaudžioje visuomenės branduolyje išryškėja esminis paradoksas: visgi mes vieni apie kitus žinome labai mažai. 

Yoko Ogawa „The Memory Police“ (Japonija)

Ką tik Vilniaus knygų mugėje pristatyta japonų autorės knyga „Begalinė lygtis“ nebuvo mano taikiniu pirkinių krepšelyje, bet po knygos „Atminties policija“ tikriausiai abejonių nekils, kad tai unikali autorė. Romane pasakojama apie atokioje saloje gyvenančią visuomenę, kurią valdo tam tikros politinės jėgos ir viskas pamažu (kaip pas mus Lietuvoje!) yra uždraudžiama. Jeigu uždraudžiama, vadinasi, neegzistuoja, apie tai nebegali niekas kalbėti... Tai utopinis pasakojimas apie vieną rašytoją, kuri slapta turi rašyti vien tam, kad visos visuomenės atmintį išsaugotų rašytiniu būdu. Nepaklusę atminties atsisakymui žmonės turi reikalų su sistemos budeliais. Tiesą sakant, be galo intriguoja šis romanas ir jeigu „Begalinė lygtis“ bus hitas, manau, „Baltos lankos“ apsiims ir su šiuo romanu.

Fernanda Melchor „Hurricane Season“  (Meksika)

„Uragano sezonas“, žinoma, nieko gero nežada, vien tik apokaliptinius siaubingus dalykus. Intriguojanti knyga, kuri pasakoja apie Meksikos kaime žaidžiančių vaikų drėkinimo kanale aptiktą moters lavoną. Toji moteris buvo laikoma vietos ragana, todėl miestelis pradeda tirti mirties priežastis ir prasideda... Vietos kultūrinė mitologija ir prietaringumas, sumišęs su tamsiausiais žmogaus prigimties pasireiškimais smurtauti. Kaip idėja gali pakurstyti smurtą, kuris gerte geriasi į vietos žemę. Tai siautulinga knyga apie chaotiškai agresyvia žmogaus prigimtį, kuri atnašauja civilizacijos baigtį. Knyga lyginama kaip W. Faulknerio ir R. Bolano stiliaus maišatis. Viena iš tų, kurias mielai skaityčiau lietuviškai.

Daniel Kehlmann „Tyll“ (Vokietija)

Tiesą sakant, jau kuris laikas turiu šio vokiečio rašytojo romaną „Pasaulio matavimas“, kuris laikomas vienas geriausiu rašytojų kūrinių, tačiau turiu įtarimo, kad šioji ne ką mažiau intriguojanti. „Tylas“ pasakojama apie XVII amžiaus pirmąją pusę, kada po vietos žemes, pasibaigus Trisdešimties metų karui, žmonės vis dairosi po pasaulį, bandydami jį (ir savo žiaurybes) paaiškinti meno, mokslo ir tikėjimo dalykais. Tai daugybę istorinių ir išgalvotų veikėjų turintis epinis romanas, kuriame brėžiamas ištisas laikmečio žemėlapis. Vienas veikėjas nusprendžia niekada nenumirti, jis bėga nuo religinių fanatikų, tačiau pats yra keistuolių keistuolis... Labai įdomus romanas, kuris jau turi daugybę puikių atsiliepimų.

Michel Houellebecq „Serotonin“  (Prancūzija)

Šitas jau niekuo nebenustebins! Kultinis šiuolaikinis Prancūzų pranašas, kurio knygos yra ateities sistemos orakulas. Knyga, kiek žinau, jau ruošiama lietuviškai, todėl nieko nuostabaus, kad pateko į šį sąrašą, nes tai aktualu, įdomu ir provokuoja. Nesu įveikęs nė vienos rašytojo knygos, labai tikiuosi, kad „prisikasiu“ prie šios savotiškos utopijos, placebo, kai visuomenė dusinama tabletėmis, kad smegenys kaip pieno preparatai gamintų laimės hormoną.

Nino Haratischwili „The Eighth Life“ (Sakartvelas)

Tai knyga, kuri goodreads.com puslapyje turi aukščiausią iš nominantų reitingą. Per 4.5 balų! Beveik 1000 puslapių epiniame pasakojime, kuris, kaip teigiama, abejingų nepalieka, pasakojama nuo 1900 metų, kada jauna mergina, šokolado gamintojo dukra, svajoja tapti balerina, tačiau dėl santuokos su kareiviu atsiduria kruviname Spalio revoliucijos įvykių sūkuryje... „Aštuoni gyvenimai“ tęsiasi iki šių dienų, tai per moterų gyvenimus vilnijanti po Pasaulį besiblaškantys likimai, kurie diktuojami istorinių įvykių aplinkybių. Čia yra ir istorinių asmenybių, ir išgalvotų veikėjų. Vienas iš svarbiausių atskaitos taškų kaip ir pas Levą Tolstojų yra meilė, o kitas – karas.

Jon Fosse, „The Other Name: Septology I – II“ (Norvegija)

Pirmosios dvi septilogijos dalys „Kitas vardas“ pasakoja apie dviejų vyrų atokiame miestelyje gyvenimus. Pasakojimas pasižymi giliaminte hipnotizuojančia proza. Iš tikrųjų, tai pasakojimas, kuris klausia, kodėl mes gyvename vieną, o ne kitą gyvenimą? Dėmesio centre - du vyrai, kurių istorijos susiskaido į kelias pasakojimo versijas, veriasi skirtingos tapatybės, todėl sunkoka suvokti, kaip mes patys atrodome kiekvienam žmogui. Iš esmės galbūt tai knyga apie žmogaus nepažinumą ir kartu susitaikymą savo ribotumu. Pasakojimas banguojantis, jame kalbama ir pirmuoju, ir antruoju ir trečiuoju asmenimis.

Gabriela Cabezón Cámara, „The Adventures of China Iron“  (Argentina)

Gerai, man sunku apsakyti „Geležinės Kinės nuotykiai“, kadangi reikia labai neblogai išmanyti Argentinos istoriją, kultūrą ir tam tikras istorines asmenybes. Atskaitos tašku tampa Argentinoje gerai žinomas menininkas Martin Fierro asmenybė. Būten ispaniškai fierro ir reiškia geležį, tai pavardė, kuri panaudota knygos pavadinime. Tai pasakojimas apie Martino Fierro apleistą žmoną, kuri susiruošia į kelionę po atokias Argentinos pampos lygumas ir kalnus su savo meilužiu. Kelionėje grumiasi civilizacija ir žmogaus prigimtiniai troškimai. Tai kartu pabėgimo šmaikšti ir kultūriškai sodri istorija, kuri pasakojama iš jaučio oda aptraukto kelioninio automobilio, stebint Argentinos fauną ir florą, apmąstant ir meilužio iš Britanijos kultūrines skirtybes. Galiausiai susidomima atskira upėje gyvenančia indėnų gentimi, kuri tampa Kinei (gal reiktų sakyti Činei) užuovėja nuo civilizacijos siaubų. Rašytoja istoriją perteikia ironiškai iš savo kaip feministės ir LGBT bendruomenės perspektyvos. Man asmeniškai knyga išties vilioja ir kaip egzotika, ir kaip galimybė pažinti Lotynų Ameriką. 

Shokoofeh Azar, „The Enlightenment of The Greengage Tree“ (Iranas)

Literatūra iš Irano tikriausiai beveik neįsivaizduojama be politinių ir kultūrinių prieskonių. Kalbėti apie savo šalies tragediją tikriausiai per meną yra vienintelė forma kritikuoti atsargiai politinius šalies skaudulius. „Žaliuojančio medžio apšvietimas“ parašytas iškart po 1979 metų Irano revoliucijos, kada į valdžią atėjo religiniai radikalai. Knyga įprasmina tai, ką Irano žmonės gyvena: meilė ir karas, politika ir religija.

Willems Anker „Red Dog“ (Pietų Afrikos Respublika, PAR)

„Raudonasis šuo“ yra pagal pasakos motyvus parašyta Pietų Afrikos istorija, kurioje išryškėja rasių pasiskirstymas, kova tarp vietos kultūros ir britiškojo pasaulio, kuri pareikalavo nemažai kraujo. Tai iš esmės siaubo pasaka, galingas pasakojimas, kuriame pasakojama apie visuomenę, kurios patriarchatas yra vietinio gymio vyras, tačiau aplinkui „veisiasi“ hibridinių spalvų žmonės. Iš kur jie atsiranda? Žinoma, iš prievartos... Per kalnus ir lygumas keliauja alkstantis milžinas, kuris tikriausiai simbolizuotų taikos ir meilės troškulį karų ir nesantaikų kamuojame krašte. Autorius gerai žinomas PAR, jo romanai įvertinti šalies aukščiausiomis premijomis, na, o šis romanas pirmąkart išverstas į anglų kalbą.

Na štai, viskas, ką norėjau pasakyti. Trumpąjį knygų sąrašą sužinosime jau balandžio mėnesį. Ar turite savų favoritų?

Jūsų Maištinga Siela