Išskirtinės knygos: Samanta Schweblin "Stiklo akys", "Pilna burna paukščių", "Prieraišumo laisvė"

 Sveiki,

 

Galiu tik pasidžiaugti savo sėkme, kad aptikau rašytojos Smantos Schweblin knygas Stiklo akys, Prieraišumo laisvė ir Pilna burna paukščių. Jaučiu, kaip šiai argentiniečių rašytojai, gyvenančiai Vokietijoje, patinka trumpieji literatūros žanrai. Stambiausias jos kūrinys, pasirodęs lietuviškai, yra neseniai išleista knyga Stiklo akys. Ją jau galima pavadinti romanu, bet ir jo kompozicija fragmentiška, tarsi sulipinta iš atskirų vienos temos apsakymų...

 

Nepaisant to, manau, kad S. Schweblin literatūra šiuolaikiškai bauginanti. Tai kafkiškai paslėptas bauginimas, keliantis nesmagumo ir nejaukumo jausmą. Didžiausią įspūdį tikriausiai padarė apsakymas Prieraišumo laisvė. Nieko nežinojau nei apie rašytoją, nei apie knygos turinį, todėl skaičiau tarsi koks stalkeristas – kažkas tuoj įvyks itin baisaus, tačiau pasakotojas niekada to neįvardija. Neįtikėtinas įspūdis. Nors knygos neįtraukiau į geriausių knygų topus, tačiau ji padarė nemenką įspūdį, kaip ir kitos rašytojos knygos. Ji savita, tarsi koks kai kam Murakamis, tačiau kartu aktualiai aštri, taupi, labiau aktualizuojanti. Visos mintys ir filosofija lieka paraštėse, neįvardytos.

 

Kuri jums Samantos Schweblin knyga paliko didžiausią įspūdį?

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Samanta Schweblin "Stiklo akys"

 Samanta Schweblin. „Stiklo akys“ – Vilnius: Sofoklis, 2021. – p. 256.

Sveiki, brangūs skaitytojai,

„Pagalvojo apie Inesą, nuolat kartojančią, kad turėti kentukį reiškė atidaryti savo namų duris nepažįstamajam, ir pirmą kartą išsigando tykančio pavojaus (p. 187).“

Nedaug užsienio autorių, kurie rašo rimtąją literatūrą, galėtų pasigirti, kad jų verčiama literatūra Lietuvoje „prigyja“ ir tampa laukiama skaitytojų. Trečioji garsios argentinietės, rašančios ispaniškai ir gyvenančios Vokietijoje, rašytojos Samantos Schweblin (g. 1978) knyga Stiklo akys (ispan. Kentukis) pasirodė neilgai trukus, kai šioji vėl, kaip ir ankstesnės autorės knygos, buvo įtraukta į The 2020 International Booker Prize ilgąjį sąrašą. Jau spėjau pamėgti ir anksčiau leidyklos Sofoklis lietuviškai išleistas šios autorės knygas: apsakymą Prieraišumo laisvė (2018) ir novelių-apsakymų rinkinį Burna pilna paukščių (2019). Naujausią romaną į lietuvių kalbą išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė.

Naujausias lietuviškai „prakalbintas“ autorės romanas tikriausiai turėjo vadintis Kentukis, tačiau leidykla pamanė, kad pavadinimas pernelyg nieko nesako skaitytojams, juolab kad ankstesni kūriniai turėjo itin spalvingus pavadinimus, todėl tikriausiai buvo nuspręsta kūrinį pavadinti Stiklo akys.

Naujausiame romane Samanta Schweblin pasakoja išgalvotą istoriją apie žmones, kurie lengvai į savo privačius gyvenimus įsileidžia naujausias technologijas, tampa maniakiškai nuo jų priklausomi ir pasiduoda jų valdomi. Kentukis – naujas ir smarkiai knygos vaizduojamame pasaulyje populiarėjantis žaislas-augintinis, į kurį integruota vaizdo kamera, kuri siunčia vaizdą slaptam, žaislo turėtojui nežinomam šeimininkui, pastarasis laisvomis valandomis stebi privatų gyvenimą. Kentukių būna visokiausių, dažniausiai jie kokie nors žvėreliai (kurmiai, pandos, varnos, pelėdos, drakonai...) ir yra apie 30 centimetrų. Skaitant galima įsivaizduoti kažką panašaus į pokemonus, kuriais reikia rūpintis. Prisiminiau ir savo vaikystę, kada mama nupirko smarkiai azijiečių išpopuliarintą elektroninį viščiukų žaidimą, mažytį elektroninį rankinį prietaisą su keliais mygtukais, kai turėdavai rūpintis mažame ekrane valdomu savo augintiniu. Žinoma, jo populiarumas greitai nuslūgo, kaip ir kitų masinių dėl mados ir užgaidų į apyvartą išleidžiamų prietaisų. Paskutiniu metu, prisimenu, kaip vaikai, paaugliai ir suaugusieji visur landžiojo po krūmus ir išmaniaisiais telefonais gaudė virtualius pokemonus. Pasaulyje žaidimas buvo toks populiarus, kad neišvengta mirčių, tačiau net ir jo populiarumas pasibaigė praėjus vos vieneriems metams.

Žodžiu, ne iš piršto laužti autorės išgalvoti kentukiai iš esmės atspindi greitai į rinką išmetamų ir tuoj pat išgraibstomų žaidybinių idėjų produktus. Šįkart įdomu tai, kad kentukiai yra trapūs, pakraunami, smarkiai priklausomi nuo jį įsigijusių žmonių atsakomybės ir nuo to, kas per savo namų kompiuterius stebi privatų gyvenimą. Kentukio stebėtojas beveik negali susikalbėti su savo šeimininku, gali tik stebėti ir dažnai ne pačius doriausius veiksmus. Ilgą laiką skaitydamas galvojau, ar kas nors realiai pirktų tokius kentukius, kai virtualus pasaulis iš esmės daug įdomesnis, kai bet kada gali bendrauti anonimiškai per įvairiausias programėles? Visgi mes jau persisotinę internetu, kai tuoj pat susekami IP adresai, o asmenį galime patikrinti socialiniame tinklapyje. Štai kentukis žmonės siūlo absoliutų anonimiškumą, tam tikra prasme, baugią paslaptį, nes tave stebintis žmogus gali būti visai kitoje planetos pusėje, net nekalbėti tavo kalba.

Būtent nežinomumas, kam iš tikrųjų leidi stebėti (ir iš dalies ką stebėti) svetimoms akimis savo gyvenimą yra esminis šio žaidimo adrenalinas. Knyga prasideda itin pikantiškai: kambaryje aplink kentukį sutūpusios paauglės svetimoms akimis demonstruoja savo krūtis, net nežinodamos, ar jas mato senolis, ar koks iškrypėlis, o gal koks kitas paauglys. Galiausiai kentukis kaip dvasių lentoje išvedžioja raidėmis bauginantį grasinimą, jeigu jos neperves jam 400 dolerių, jis paviešins šių „nuotykių“ įrašą. Merginos išsigąsta ir čia istorija nutrūksta pačioje įdomiausioje vietoje, palikdama skaitytoją bauginančioje nežinomybėje. Toji nežinomybė ir pavojus tvyro visoje knygoje.

Samanta Schweblin

Knygos struktūra susideda tarsi koliažas iš skirtingų nutrūkstančių ir vėl sugrįžtančių istorijų. Visos jos išmoningai sumaišytos ir pasakoja skirtingas istorijas ir nutikimus, susijusiais su kentukiais. Graikijoje esanti Alina draugauja su menininku Svenu, tačiau ji sadistiškai kankina kentukį ir laisvalaikiu nuobodžiauja. Pensininkė Emilija iš Peru stebi jaunosios Evos iš Vokietijos privatų seksualinį gyvenimą ir apmąsto savo sūnaus gyvenimą. Lukas prižiūri savo sūnų Enzą, kai psichologė pataria santykiams įtvirtinant įsigyti kentukį, tačiau kentukis, pasirodo, reikalingas ne tiek sūnui, kiek pačiam vyrui, išgyvenančiam potrauminį laikotarpį dėl skyrybų. Kroatijoje, Zagrebe, vyrukas įkuria nelegalų kentukių valdymo verslą, kurio metu jis per kentukį išsiaiškina mergaitės pagrobimo istoriją Venesueloje...

Šios visos istorijos papasakotos be itin gilios poetinės kalbos, bet labai taiklios ir racionalios, kitaip sakant, autorės sintaksė labai paprasta, tačiau S. Schweblin yra kontekstų, idėjų ir atmosferinės literatūros kūrėja. Šiame romane, kaip ir Prieraišumo laisvėje, nuolat tvyro įtampa, kuri neįvardijama, bet aiškiai suvokiama skaitytojo.  Atrodo, kad visų veikėjų laukia liūdnas pasakojimo galas, o moralas tik iš pirmo žvilgsnio būsiąs pernelyg primityvus: atsargiau su technologijomis, kurios taip arti mūsų asmeninių intymių gyvenimų. Galbūt šiandien, mums patiems nežinant, esame stebimi. Skaitant knygą vis pagalvoji, kad kažkas tikrai žino, kur tu gyveni, su kuo gyveni, sistema žino, kur tu dirbi, kiek dabar pinigų tavo banko sąskaitoje, nes tu perki internetu, susimoki mokesčius, flirtuoji ir kalbiesi su kitais vartotojais. Tavo gyvenimas yra technologijų kontroliuojamas nuo A iki Z, visai kaip šių knygoje vaizduojamų veikėjų.

„Žmonės mokėdavo pinigus, kad kas nors gyvas maldautų jų žvilgsnių ir kiaurą dieną sekiotų it šuo (p 121).“ Visgi autorė kelia ir kitus bauginančius egzistencinius dabarties klausimus. Kodėl mes linkę būti stebimi ir kodėl taip lengvai bei patikliai įsileidžiame technologijas? Knygoje vaizduojami kentukiai per savo kameras stebi visus tavo judesius, žino slaptažodžius, banko sąskaitos numerius ir netgi gali lemti savo gyvybę: „Žurnalistė iš Umbertidės valstybinės ligoninės fone pasakojo apie senutę, kuriai jos kentukis pelėda išgelbėjo gyvybę, sugebėjęs iškviesti greitąją pagalbą, kai šeimininkei sustojo širdis. Norėdama atsidėkoti, moteris susižinojo gelbėtojo banko sąskaitą ir pervedė ten dešimt tūkstančių eurų (p.131)“. Antrąkart ištikus šiai nelaimei, kentukis jau nebedarė nieko, nes senolės sąskaita buvo tuščia... Jis tą žinojo.

Knygoje išryškėja ne viena priežastis, kodėl kentukiai įsileidžiami į gyvenimą. Vieniems tai gyvenimo nuobodulio prablaškymas, kitiems tai yra psichoterapijos dalis, dar kitiems – adrenalino trūkumas, sekso žaislas, prievaizdas vaikų auklėjimui ir t. t. Visgi išryškėja aiški idėja, kad kol žmonės gyvena vienatvėje, jiems reikia kažkuo užsiimti, todėl privatūs gyvenimai ir leidimas jame būti anoniminėms stiklinėms akims bei jį vertinti, yra tam tikras pabėgimas nuo socialinės atskirties ir savų problemų. Kentukis – labai paprastas, jo nereikia vedžioti, kastruoti, maitinti ėdalu, jį užtenka tik pakrauti. Tokį kiekvienas įsigytų, ypač šiais metais, kur gyvename atskirties pasaulyje, kur pandemijos metu esame kaip niekad atskirti nuo realaus žmogiškojo ryšio. Kentukis – tai, kas įsispraudžia tarp dviejų žmonių ir leidžia vaizduotės galia užpildyti tuos sutrūkinėjusius ryšius, leisti sau įsiteikti, kad pro tas stiklines akis stebi būtent tas žmogus, kuris tave puikiai mato ir supranta geriau, nei sutuoktinis, uošvė, vaikai, darbdaviai. Iliuzijos fokusas, kuris bauginančiai skverbiasi į pasaulį dar labiau atskirdamas žmones vieną nuo kito – apie tai naujausioji išradingosios ir puikiosios S. Schweblin knyga.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Samanta Schweblin apie normalumą, iracionalumą (kas tai yra?)

Sveiki,

Labai didelis žmonių dalis kenčia dėl to, kad jie jaučia socialinę atskirtį, nes jų nelaiko normaliais. Visi taip trokšta būti normaliais, kad galėtų sulaukti pripažinimo, jog tiesiog neretai (ypač jaunas, nesusitupėjęs žmogus) gali pridaryti iš maišto proveržio itin skaudžių dalykų. Man patiko vokiečių-argentiniečių rašytojos Samantos Schweblin, kurios netrukus lietuviškai pasirodys trečioji knyga „Kentukis“, mintis, kad būtent normalumas neegzistuoja, nes jis tėra tik atskaitos taškas, kuriame mes visi „susitinkame“ ir jis istorijos eigoje gali kisi bet kaip, kaip tik tą įprasmins įstatymai, ar kokie nors dideli socialiniai reiškiniai. Paprasta mintis, atrodo, kaip du kart du, bet gyvenimo praktika rodo, kad pernelyg dažnai tai pamirštame. Nežinau, kaip Jūs, aš tai pernelyg dažnai.

Visą pokalbį su rašytoja ir Audriu Ožalu galite paskaityti ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Ilgasis Booker International Prize 2020 sąrašas: (Longlist Booker International Prize 2020)

Sveiki,

O, žmonės... Pats mėgstamiausias literatūrinis apdovanojimas, kurį labiausiai seku, yra Booker ilgieji ir trumpieji sąrašai. Sunku patikėti, kaip greitai apsisuko metai ir jau vėlei vertinimo komisija skelbia ilgąjį Booker International Prize ilgąjį sąrašą. Tai knygos, kurios neseniai išvertos į anglų kalbą iš viso pasaulio ir išleistos Airijoje arba Britanijoje. Paskutinieji du metai didelio dėmesio buvo susilaukusios lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk knygos, viskas baigėsi tuo, kad autorė pelnė Nobelį. Aukščiau nebėra kur kilti...

Gal vieną dieną tame sąraše atsidurs kokia ir lietuvių knyga, tik į anglų kalbą intensyviau pradėti versti kūriniai prieš du tris metus, iki tol lietuvių kūryba nepasiekdavo britų...

Šiandien noriu pasidalyti ilguoju sąrašu ir labai trumpai aptarti kiekvieną knygą. Labai smagu, kad Lietuvos leidyklos ir vertėjai paskutiniu metu itin domisi ne tik Booker laimėtojais, bet ir nominuotomis knygomis. Pasikartosiu: dažniausiai tai būna pačios geriausios verstinės knygos iš to sąrašo. Prisiminkime „Bėgūnus“, kurie pelnė Booker! Daugelį lietuvių šioji knyga labai nustebino ir tapo metų atradimu.

Šiemet, kaip 15min.lt dienraštis pastebėjo, nemažai knygų rašytojų iš ilgojo sąrašo jau yra žinomi Lietuvoje. Ką tai rodo? Iš dalies, kad Bookerio komisija turi savų autorių ratą? Kad sunku įsisprausti naujam rašytojui su gera knyga į šį sąrašą? Kad kokybišką literatūrą kuria mažas kiekis profesionalų? Manau, kad dalis tiesos šiuose klausimuose yra. Labai įdomios ir naujos pavardės, pavyzdžiai, knyga iš Gruzijos „Devyni gyvenimai“. Nepamenu, kad būčiau ką nors skaitęs šiuolaikiško iš Kaukazo be atskirų mokslinių straipsnių ar senųjų tautosakos pasakų...  

Žodžiu, tokiais savo įrašais visada noriu atkreipti dėmesį į vertėjus ir leidyklas, kurios trokšta išversti tai, kas populiaru. Tai žinokite, Booker ilgasis sąrašas yra vienas ryškiausių geros literatūros orientyras.

Taigi pristatysiu ilgojo sąrašo knygas.

Enrique Vila-Matas „Mac and His Problem“ (Ispanija)

„Makas ir jo problema“, manau, būtų toji knyga, kuri patiktų tylios ir kasdienę gyvenimo eroziją vaizduojančias istorijas. Makas – senyvas restauratorius, aistringas knygų skaitytojas, tačiau jo žmona, ant kurios pečių gula visa finansinė atsakomybė ir buitis, mano, kad nusipelnė gyventi geriau ir pamažu dėl skirtybių ji grimzta į depresiją. Makas pradeda rašyto dienoraštį ir atvirai žavisi kaimynu rašytoju, kurio tekstus ima redaguoti ir pamažu perimdamas literatūros išraiškas Makas ima gyventi pagal literatūros formules. Tai knyga, kuri nagrinėja, bent man labai įdomią temą, kaip žmogus gali nugrimzti į išgalvotą iliuzijų ir meno pasaulį ir nebejausti gyvenimo. Knyga apie gyvenimo ir literatūros iliuziją... Be galo sudomino!

Marieke Lucas Rijneveld „The Discomfort of Evening“ (Nyderlandai)

„Vakaro namalonumas“ yra jauno poeto iš Nyderlandų debiutinė prozos knyga, kurią internete apibūdinama kaip literatūrinis kitoniškos išraiškos knyga. Gotikinių ir niūrių atspalvių romane pasakojama apie šeimą, kuri gyvena atokiame Nyderlandų kaime. Apie santykius, tikėjimą, pralaimėjimus... Knyga pasižymi siurrealistiniais vaizdiniais. Šeima, kuri turi toksiškus ir destruktyvius santykius išsiskaido, kaip teigia anotacija, į tamsą. Įdomu, kaip tai atrodo literatūroje?

Samanta Schweblin „Little Eyes“  (Argentina)

„Mažosios akys“ – tai dar viena gerai lietuviams pažįstama iš Argentinos kilusios autorės knyga. „Prieraišumo laisvė“ ir „Pilna burna paukščių“ autorė šįkart aprėpia globalizacijos temą. Akys prozos tekste stebi visą pasaulį visuose Žemės kampeliuose ir perteikia, kokią įtaką žmonės su savo kultūra turi poveikį kitoms kultūroms, kaip šia globalizacijos sistema gali pasinaudoti, pavyzdžiui, teroro aktų sumanytojai? Tai bauginantis pasakojimas, kuris daugelį nustebins gana tamsiomis globalizacijos prognozėmis. Žinant rašytojos talentą, manau, daugeliui šioji knyga patiks. Beveik neabejoju, kad anksčiau ar vėliau turėsime lietuviškai...

Emmanuelle Pagano „Faces on the Tip of My Tongue“ (Prancūzija)

Tikriausiai reiktų versti „Veidai ant mano liežuvio galiuko“. Prancūzų rašytoja kuria atskiras ir kartu jungiančias istorijas, kurios vyksta Prancūzijos provincijoje. Miniatiūrinės istorijos apie vestuves, svečius, girtuoklius ir vienatvės apsėstus žmones, kurie turi glaudų bendruomenės ryšį, jie viską vieni apie kitus žino, tačiau autorė tuo ir suklaidina, nes būtent glaudžioje visuomenės branduolyje išryškėja esminis paradoksas: visgi mes vieni apie kitus žinome labai mažai. 

Yoko Ogawa „The Memory Police“ (Japonija)

Ką tik Vilniaus knygų mugėje pristatyta japonų autorės knyga „Begalinė lygtis“ nebuvo mano taikiniu pirkinių krepšelyje, bet po knygos „Atminties policija“ tikriausiai abejonių nekils, kad tai unikali autorė. Romane pasakojama apie atokioje saloje gyvenančią visuomenę, kurią valdo tam tikros politinės jėgos ir viskas pamažu (kaip pas mus Lietuvoje!) yra uždraudžiama. Jeigu uždraudžiama, vadinasi, neegzistuoja, apie tai nebegali niekas kalbėti... Tai utopinis pasakojimas apie vieną rašytoją, kuri slapta turi rašyti vien tam, kad visos visuomenės atmintį išsaugotų rašytiniu būdu. Nepaklusę atminties atsisakymui žmonės turi reikalų su sistemos budeliais. Tiesą sakant, be galo intriguoja šis romanas ir jeigu „Begalinė lygtis“ bus hitas, manau, „Baltos lankos“ apsiims ir su šiuo romanu.

Fernanda Melchor „Hurricane Season“  (Meksika)

„Uragano sezonas“, žinoma, nieko gero nežada, vien tik apokaliptinius siaubingus dalykus. Intriguojanti knyga, kuri pasakoja apie Meksikos kaime žaidžiančių vaikų drėkinimo kanale aptiktą moters lavoną. Toji moteris buvo laikoma vietos ragana, todėl miestelis pradeda tirti mirties priežastis ir prasideda... Vietos kultūrinė mitologija ir prietaringumas, sumišęs su tamsiausiais žmogaus prigimties pasireiškimais smurtauti. Kaip idėja gali pakurstyti smurtą, kuris gerte geriasi į vietos žemę. Tai siautulinga knyga apie chaotiškai agresyvia žmogaus prigimtį, kuri atnašauja civilizacijos baigtį. Knyga lyginama kaip W. Faulknerio ir R. Bolano stiliaus maišatis. Viena iš tų, kurias mielai skaityčiau lietuviškai.

Daniel Kehlmann „Tyll“ (Vokietija)

Tiesą sakant, jau kuris laikas turiu šio vokiečio rašytojo romaną „Pasaulio matavimas“, kuris laikomas vienas geriausiu rašytojų kūrinių, tačiau turiu įtarimo, kad šioji ne ką mažiau intriguojanti. „Tylas“ pasakojama apie XVII amžiaus pirmąją pusę, kada po vietos žemes, pasibaigus Trisdešimties metų karui, žmonės vis dairosi po pasaulį, bandydami jį (ir savo žiaurybes) paaiškinti meno, mokslo ir tikėjimo dalykais. Tai daugybę istorinių ir išgalvotų veikėjų turintis epinis romanas, kuriame brėžiamas ištisas laikmečio žemėlapis. Vienas veikėjas nusprendžia niekada nenumirti, jis bėga nuo religinių fanatikų, tačiau pats yra keistuolių keistuolis... Labai įdomus romanas, kuris jau turi daugybę puikių atsiliepimų.

Michel Houellebecq „Serotonin“  (Prancūzija)

Šitas jau niekuo nebenustebins! Kultinis šiuolaikinis Prancūzų pranašas, kurio knygos yra ateities sistemos orakulas. Knyga, kiek žinau, jau ruošiama lietuviškai, todėl nieko nuostabaus, kad pateko į šį sąrašą, nes tai aktualu, įdomu ir provokuoja. Nesu įveikęs nė vienos rašytojo knygos, labai tikiuosi, kad „prisikasiu“ prie šios savotiškos utopijos, placebo, kai visuomenė dusinama tabletėmis, kad smegenys kaip pieno preparatai gamintų laimės hormoną.

Nino Haratischwili „The Eighth Life“ (Sakartvelas)

Tai knyga, kuri goodreads.com puslapyje turi aukščiausią iš nominantų reitingą. Per 4.5 balų! Beveik 1000 puslapių epiniame pasakojime, kuris, kaip teigiama, abejingų nepalieka, pasakojama nuo 1900 metų, kada jauna mergina, šokolado gamintojo dukra, svajoja tapti balerina, tačiau dėl santuokos su kareiviu atsiduria kruviname Spalio revoliucijos įvykių sūkuryje... „Aštuoni gyvenimai“ tęsiasi iki šių dienų, tai per moterų gyvenimus vilnijanti po Pasaulį besiblaškantys likimai, kurie diktuojami istorinių įvykių aplinkybių. Čia yra ir istorinių asmenybių, ir išgalvotų veikėjų. Vienas iš svarbiausių atskaitos taškų kaip ir pas Levą Tolstojų yra meilė, o kitas – karas.

Jon Fosse, „The Other Name: Septology I – II“ (Norvegija)

Pirmosios dvi septilogijos dalys „Kitas vardas“ pasakoja apie dviejų vyrų atokiame miestelyje gyvenimus. Pasakojimas pasižymi giliaminte hipnotizuojančia proza. Iš tikrųjų, tai pasakojimas, kuris klausia, kodėl mes gyvename vieną, o ne kitą gyvenimą? Dėmesio centre - du vyrai, kurių istorijos susiskaido į kelias pasakojimo versijas, veriasi skirtingos tapatybės, todėl sunkoka suvokti, kaip mes patys atrodome kiekvienam žmogui. Iš esmės galbūt tai knyga apie žmogaus nepažinumą ir kartu susitaikymą savo ribotumu. Pasakojimas banguojantis, jame kalbama ir pirmuoju, ir antruoju ir trečiuoju asmenimis.

Gabriela Cabezón Cámara, „The Adventures of China Iron“  (Argentina)

Gerai, man sunku apsakyti „Geležinės Kinės nuotykiai“, kadangi reikia labai neblogai išmanyti Argentinos istoriją, kultūrą ir tam tikras istorines asmenybes. Atskaitos tašku tampa Argentinoje gerai žinomas menininkas Martin Fierro asmenybė. Būten ispaniškai fierro ir reiškia geležį, tai pavardė, kuri panaudota knygos pavadinime. Tai pasakojimas apie Martino Fierro apleistą žmoną, kuri susiruošia į kelionę po atokias Argentinos pampos lygumas ir kalnus su savo meilužiu. Kelionėje grumiasi civilizacija ir žmogaus prigimtiniai troškimai. Tai kartu pabėgimo šmaikšti ir kultūriškai sodri istorija, kuri pasakojama iš jaučio oda aptraukto kelioninio automobilio, stebint Argentinos fauną ir florą, apmąstant ir meilužio iš Britanijos kultūrines skirtybes. Galiausiai susidomima atskira upėje gyvenančia indėnų gentimi, kuri tampa Kinei (gal reiktų sakyti Činei) užuovėja nuo civilizacijos siaubų. Rašytoja istoriją perteikia ironiškai iš savo kaip feministės ir LGBT bendruomenės perspektyvos. Man asmeniškai knyga išties vilioja ir kaip egzotika, ir kaip galimybė pažinti Lotynų Ameriką. 

Shokoofeh Azar, „The Enlightenment of The Greengage Tree“ (Iranas)

Literatūra iš Irano tikriausiai beveik neįsivaizduojama be politinių ir kultūrinių prieskonių. Kalbėti apie savo šalies tragediją tikriausiai per meną yra vienintelė forma kritikuoti atsargiai politinius šalies skaudulius. „Žaliuojančio medžio apšvietimas“ parašytas iškart po 1979 metų Irano revoliucijos, kada į valdžią atėjo religiniai radikalai. Knyga įprasmina tai, ką Irano žmonės gyvena: meilė ir karas, politika ir religija.

Willems Anker „Red Dog“ (Pietų Afrikos Respublika, PAR)

„Raudonasis šuo“ yra pagal pasakos motyvus parašyta Pietų Afrikos istorija, kurioje išryškėja rasių pasiskirstymas, kova tarp vietos kultūros ir britiškojo pasaulio, kuri pareikalavo nemažai kraujo. Tai iš esmės siaubo pasaka, galingas pasakojimas, kuriame pasakojama apie visuomenę, kurios patriarchatas yra vietinio gymio vyras, tačiau aplinkui „veisiasi“ hibridinių spalvų žmonės. Iš kur jie atsiranda? Žinoma, iš prievartos... Per kalnus ir lygumas keliauja alkstantis milžinas, kuris tikriausiai simbolizuotų taikos ir meilės troškulį karų ir nesantaikų kamuojame krašte. Autorius gerai žinomas PAR, jo romanai įvertinti šalies aukščiausiomis premijomis, na, o šis romanas pirmąkart išverstas į anglų kalbą.

Na štai, viskas, ką norėjau pasakyti. Trumpąjį knygų sąrašą sužinosime jau balandžio mėnesį. Ar turite savų favoritų?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Samanta Schweblin "Pilna burna paukščių"

Samanta Schweblin. „Pilna burna paukščių“ – Vilnius: Sofoklis, 2019 – 192 p.

Sveiki,

Apsakymų rinkinys yra itin retas svečias lietuviškai verčiamų grožinės literatūros knygų pasaulyje. Kur kas patogiau apsakymus ir noveles publikuoti periodinėje spaudoje, tad kiekvienas tokio žanro pasirodymas knygos pavidalu verčia suklusti, ar tai kartais nebus geros, skoningos ir kokybiškos literatūros pavyzdys. Iš Argentinos kilusi, ispaniškai rašanti vokiečių rašytoja Samanta Schweblin (g. 1978) lietuvių skaitytojams jau žinoma iš prieš porą metų išleistos apsakymo Prieraišumo laisvė, kuris tuokart man padarė geros literatūros įspūdį. Apsakymas pasižymėjo ypatinga pasakojimo maniera, mįslingumu ir skvarbia nuojautos įtaiga. To maždaug tikėjausi ir iš apsakymo rinkinio Pilna burna paukščių (ispan. Pajaros en la boca y otros cuentos), kurios pažodinis vertimas tikriausiai būtų Paukščiai burnoje ir kitos istorijos, o jas į lietuvių kalbą išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė.

Apsakymo rinkinys dar šiemet buvo įtrauktas į The Man Booker International Prize ilgąjį sąrašą, o aš esu aistringas šios literatūros nominantų ir laureatų skaitytojas, tad nepraleidžiu progos suskaityti viską, kas išleidžiama lietuviškai. Apsakymo žanro apibrėžtis kiek glumina, nes kai kurios rinkinyje esančios istorijos, kurias, kaip teigia anotacija, kruopščiai iš šūsnio atrinko pati rašytoja, pretenduoja į tradicišką novelės apibrėžimą – trumpi pasakojimai, dažniausiai aprėpiantys vieną kokią nors situaciją, iš kurios sukuriama tradiciškai netikėta finalinė mintis. Daugelis šiame rinkinyje esančių tekstų ir yra novelės.

Nesistengsiu kiekvienos istorijos narstyti po kaulelį, tačiau, skaitydamas tekstą po teksto, bandžiau nusibrėžti esminį šių istorijų visraktį. Vienas įsimintiniausių rinkinio tekstų, žinoma, yra pirmoji istorija Įskaudintos žmonos, kurioje pasakojama apie užmiestyje esančią degalinę, kurioje paliekamos ką tik ištekėjusios nuotakos. Pirminėje realistiškoje pasakojimo plokštumoje viskas atrodo kaip iš muilo operos – daug ašarų, kaltinimų, savigraužos. Tačiau šioje istorijoje nuo pat pirmųjų puslapių juntama sąlygota erdvė, įvykių pasikartojimo dinamika ir kur kas įdomesnės potekstės. Atvažiuojančios ir nuvažiuojančios mašinos, iš laukymių aidintys moterų keiksmažodžiai primena ekspresyviai išreikštą siurrealistinę grėsmę, jog savigrauža gali sunaikinti ir praryti istorijos įskaudintas nuotakas. Dviejų dimensijų pasakojimo struktūra buvo naudojama ir Prieraišumo laisvėje, o pasakojimo netikėta pabaiga, kurioje prasilenkia automobiliai, tampa nuoskaudų ir susitaikymo su santykių netvarumu simboliu.

Iš esmės pirmosios istorijos paliktas įtaigumo įspūdis vietomis iš teksto į tekstą ima ir prislopsta. Kai kurie pasakojimai, pavyzdžiui, Olingiris, kuriame pasakojama apie moterį, dirbančią grožio centre, bet iš esmės pasakotoja bando aprėpti iš kaimo kilusios ir nelabai sėkmingą gyvenimą gyvenančios moters gyvenimo pasakaitę, kurioje mergina, kaip ir daugelis argentiniečių, daug svajoja, tikisi, tačiau jų svajonėms nelemta išsipildyti. Tokiose istorijose šiek tiek pasigendu pasakojimo manieros originalumo, kurį žadėjo pirmasis tekstas ir anotacijoje autorės palyginimas su F. Kafka, kas iš tikrųjų kai kuriems tekstams labai tinka, tačiau ne visi tekstai palieka tokį įspūdį.

Bandant „nulaužti“ autorės pasakojimo kodą, tampa akivaizdu, kad rinkinyje esti dviejų tipų istorijos. Labiausiai skaitytojo širdį lepina kafkiškosios istorijos, tos, kurios turi siaubo, grotesko, visuotinai universalių aštrių temų bei pasakojimo technikos idėjų, tačiau tarp šių istorijų įdedama tokių tekstų, kurie parašyti lyg ir gerai, tačiau jie neįsimenami, nes dvelkia pernelyg socialiniu realizmu, pavyzdžiui, apie merginas iš provincijos, kurios trokšta gero gyvenimo.

Vienas iš įsimintiniausių tekstų buvo Galvomis į asfaltą, nuo kurios dėl bauginančiai sukurtos atmosferos buvo sunku atsiraukti, nes autorė pagaviai per pasakotoją pasakoja trinarę priežasčių ir pasekmių istoriją, tačiau atskleidžia ir tamsiąsias žmogaus prigimties apraiškas – berniukas jau mokykloje, pagautas įsiūčio, tranko klasiokų galvas į asfaltą. Vėliau jo asocialumas tampa išreikštas per meną, tačiau jis jaučia atskirtį ir vienatvę, susiranda absurdišką draugą dantistą iš Korėjos, kuriam iš visos širdies nutapo paveikslą, tačiau šis jį sukritikuoja, na, ir žinome, kuo viskas pasibaigia... Smūgiu į asfaltą.

Samanta Schweblin

Rinkinyje yra ir tokių istorijų, kurios nepalieka įspūdžio, arba man jos nesuprantamos savo potekstėmis, pavyzdžiui, tekstas Vandenis, kuriame mergina bando išsiveržti iš brolio įtakos ir flirtuoja su vandeniu, kuris turi žuvies uodegą, tačiau jos jau laukia pretenzingasis brolis. Arba tekstas Drugeliai, kurio mintis dvelkia vaikų literatūros potekstėmis; jaunas tėvas laukia vaiko iš paskutinės pamokos ir sudrasko nekaltą drugelį, kuris yra gyvybės ir vaikelių simbolis. Lyg ir toks tekstas būtų gražus, tačiau kafkiškai bauginančiai, deja, jau nebeveikia ir labiau primena, sakykim, J. Biliūno novelės emocinius „užtaisus“.

Didelei savo tekstų daliai S. Schweblin naudoja simbolį, kurį išplėtoja iki metaforizuodos filosofinės idėjos, tokiu būdu išgaudama pasakojimuose magiškojo realizmo atspalvį, kuris labiau kafkiškas nei, sakykim, būdingas Lotynų Amerikos G. G. Marquez mokyklai. Pavyzdžiui, tekste Didelės pastangos, tėvas ir sūnus lankosi pas masažistę ir atlieka sielos išpažinties apsivalymus. Veikėjas pasakoja, kaip jis sapnuoja, jog su tėvu prieš veidrodį tampa neįvardijamu geltonu padaru. Geltona, kaip žinia, reiškia skausmą, piktas apkalbas ir šiaip traktuojama kaip nuoskaudos spalva: „...jis atpažino vėl užplūstant tą patį skausmą tarp sprando ir gerklės. Skausmą, kuris jį kankino ir terorizavo jo sapnuose, skausmą, kuris siejo jį su tėvu ir su jo paties atvaizdu veidrodyje (p. 163)“ Tekste nemažai magiškų atributų, tačiau autorė neatrodo dozuojanti indėniškąją šamanine kultūra, todėl ji atrodo nutolusi nuo G. G. Marquez mokyklos kaip nuo Lotynų Amerikos kultūros, tačiau tekstuose naudoja universalius simbolius, plėtoja juos ir istorijų paskutiniuose sakiniuose, iš kurių dažniausiai skaitytojas ir „atsirakina“ novelės prasmių potekstes, kaip antai tie patys tėvas ir sūnus, kurie važiuoja namo ir jiems vietoj geltonos užsidega žalia šviesoforo spalva, vadinasi, žalia deganti spalva ir jų gyvenimo santykiams.

Rinkinys pabaigiamas įspūdingai tarantinišku tekstu, kuris labiausiai, sakyčiau, kafkiškai pavykęs Sunkus Benavideso lagaminas. Jame pasakojama apie 29 metus santuokoje pragyvenusį vyruką, kuris nužudo savo žmoną, sulanksto jos kūną į lagaminą ir nutempia savo daktarui. Galiausiai juo niekas netiki ir jis tampa pasikartojančių absurdiškų aplinkybių auka, panašiai kaip F. Kafkos Procesas istorijoje. Autorė čia ekspresyviai pateikia tam tikrą teisingumo absurdiškumą ir kaltės bei sąžinės jausmo problematiką, nors skaitytojas nuolat galvoja, ar veikėjas kartais nėra prifarširuotas vaistų ir iš tikrųjų tėra tik tariamoje savo psichikos iškreiptoje tikrovėje, o iš tikro viskas vyksta psichiatrijoje, o pabaigoje galgi net teismo salėje. Tačiau šioje istorijoje svarbūs du žodžiai žudymas ir žiaurumas – tai esminis pasakojimo klausimas, kur prasideda gyvenimiškas veiksmas ir kur prasideda to veiksmo kaip meno traktuotė. Pūvantis žmonos lavonas sukelia visuotinę euforiją, panašiai kaip P. Suskind romane Kvepalai; visi trokšta menininko, o jo žmonos nužudymas traktuojamas kaip šiuolaikinio meno performansas. Tai išties galingas apsakymas, kuris turi ekspresyviai cinišką raišką, įkūnijančią apsakymo idėją, sukuria nuolat banguojančios nesveikos psichikos kaip realybės nepastovumo bangavimą, svarsto visuotinai prieštaringus vertinimus tarp moralinio pasirinkimo ir meno vertės sampratas.

Apibendrindamas Pilna burna paukščių rinktinę, galiu pasakyti, kad tekstų yra pačių įvairiausių. Kai kurie labiau primena situacijų vaizdelius, kuriems stinga aštresnės ir provokuojančios universalios, dar nematytos ir neregėtos idėjos, kas tokiai autorei kaip S. Schweblin, manau, tikrai yra įgyvendinama. Taip pat rinkinyje įdėta ir puikių, daugiasluoksnių pasakojimų, kurie ir baugina, ir įtraukia savo filosofinėmis idėjomis, pasakojimo raiška ir kai kada vėlei gali pamanyti, kad skaitai F. Kafkos Metamorfozių tęsinį – ne, visai nepretenzingai pamėgdžiojant, bet atsiremiant į šį literatūros milžiną ir tęsiant jau Samantos Schweblin literatūros novatorišką vagą.

Jūsų Maištinga Siela  

Knygos: leidykla "Sofoklis" pristato J. M. Coetzee "Elizabeta Kostelo", Samanta Schweblin "Pilna burna paukščių" ir Yossi Avni-Levy "Meilės prekeiviai"

Sveiki,

Šįkart nedejuosiu, kaip po etatinio darbo viską suskaityti. Tam, žinoma, nėra jokių šansų, tačiau karščiausias leidyklos „Sofoklio“ kūrinius dar iki Naujųjų – būtinai. Tam yra priežastis. Viena įdomiausių ir pasakojimo technika sudominusi argentiniečių kilmės rašytoja Samanta Schweblin, kurios „Prieraišumo laisvė“ privertė kilstelėti iš nuostabos antakius, tad manau, kad nacionaline Booker premijai nominuotas „Pilna burna paukščių“ apsakymų rinkinukas bus dar gardesnis prie Kalėdinio stalo.

Ką jau besakyti apie mano vieną mėgstamiausių visų laikų rašytoją J. M. Coetzee ir jo dar neskaitytą 2003 metais pasirodžiusį kūrinį „Elizabeta Kostelo“. Neaušinsiu burnos, tad pasikartosiu, kad tai autorius, kurio visus kūrinius reiškia BŪTINAI IŠSIVERSTI Į LIETUVIŲ KALBĄ. Tiesiog lenkiuosi leidyklai, kad ji tai daro!

Na, ir „Sofoklis“ be šiuolaikinės žydų literatūros tikriausiai neįsivaizduojamas. Yossi Avni-Levy su romanu „Meilės prekeiviai“ – tai garnyras prie šių dviejų knygų, kurį nori nenori, kemši, nes kartą paragavęs negali sustoti.

Jūsų Maištinga Siela

Paskelbtas Tarptautinis Man Booker ilgasis knygų sąrašas (Man Booker International Long list 2019)

Sveiki, skaitytojai,

Ilgai laukiau šio naujojo Man Booker International 2019 sąrašo. Nors po ilgo laiko pasikeitė šios premijos mecenatas, bet kol kas, atrodo, šios premijos kaip ir Man Booker turėsime dar penkerius metus. Būtent tiek pasirašė Silicio slėnio milijardierius, kuris apsiėmė globoti šią premiją.

Kodėl tai man svarbu? Abi literatūrines premijas seku, nes tai dažniausiai būna geriausi metų skaitiniai, išversti į lietuvių kalbą. Pernai abu 2017-ųjų metų laureatus išvertė Sofoklio leidykla. Kiek žinau, Tarptautinę Man Booker 2018 m. lenkės Olgos Tokarczuk Bėgūnus išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, nežinia, ar Sofoklis apsiims išversti Man Booker 2018 airių rašytojos Anna Burns romaną Pienininkas. Bet nebūtinai viena ar kita knyga turi pelnyti Man Booker, kad ji būtų išversta, manau, kad ir patys nominantai jau savaime yra verti – daugiau ar mažiau – mūsų lietuviškų leidyklų ir vertėjų, kurie renkasi kūrinius, dėmesio.

Taigi, šiandien toji diena, kai paskelbtas Man Booker International naujasis ilgasis sąrašas (įdedu su nuorodomis į www.goodreads.com puslapį.

Juan Gabriel Vasquez „The Shape of the Ruins“. Rašytojas iš Kolumbijos. Turime jo kitą romaną pavadinimu Taip skamba krintantys, kuris buvo, mano akimis, puikus! Na, o jo naujasis romanas goodreads, nors dar ir nedaug balsų surinko, bet vertinamas 4.05.

Olga Tokarczuk „Drive Your Plow Ower The Bones of The Dead“. Antrąkart iš eilės pretenduojanti rašytoja, kažin, ar įbris į tą pačią sėkmės upę antrąkart. Čia kaip su Pietų Korėjos rašytoja Han Kang, parašiusia „Vegetarė“. Olgos knygos reitingas kol kas 3.92.

Rašytoja iš Čilės Alia Trabucco Zeran „The Remainder“ (La Resta) pateko su debiutiniu romanu. Jos reitingas 3.69.

Nyderlandų rašytojas Tommy Wieringa „The Death of Murat Idrissi“. Reitingas 3.36. 

Švedų rašytoja Sara Stridsberg „The Faculty of Dreams“. Detektyvinio atspalvio turintis pasakojimas apie 1988 metais balandį nužudytą feministę. Reitingas 4.02.

Vokiečių rašytoja Marion Poschmann „The Pine Islands“. Reitingas 3.35.

Štai Argentinos vokiečių rašytoja Samanta Schweblin „Mouthful Of Birds“ jau antrąkart nominuota šiai premijai. Pirmąkart su lietuviškai jau išverstu romanu „Prieraišumo laisvė“. Reitingas 3.39.

Islandijos ir Palestinos rašytojas Mazen Maarouf „Jokes for the Gunmen“. Reitingas 3.70.

Pietų Korėjos rašytojas Hwang Sok-yong „At Dusk“. Reitingas 3.81.

Kinijos rašytojos Can Xue romanas „Love In The New Millennium“ – 3.38.

Prancūzų rašytojos Annie Ernaux „The Years“ – 4.04.

Rašytojos iš Omano Jokha Alharthi „Celestial Bodies“. Reitingas 3.49.

Prancūzo Hubert Mingarelli „Four Soldiers“. Reitingas 3.86.