Knyga: Samanta Schweblin "Stiklo akys"

 Samanta Schweblin. „Stiklo akys“ – Vilnius: Sofoklis, 2021. – p. 256.

Sveiki, brangūs skaitytojai,

„Pagalvojo apie Inesą, nuolat kartojančią, kad turėti kentukį reiškė atidaryti savo namų duris nepažįstamajam, ir pirmą kartą išsigando tykančio pavojaus (p. 187).“

Nedaug užsienio autorių, kurie rašo rimtąją literatūrą, galėtų pasigirti, kad jų verčiama literatūra Lietuvoje „prigyja“ ir tampa laukiama skaitytojų. Trečioji garsios argentinietės, rašančios ispaniškai ir gyvenančios Vokietijoje, rašytojos Samantos Schweblin (g. 1978) knyga Stiklo akys (ispan. Kentukis) pasirodė neilgai trukus, kai šioji vėl, kaip ir ankstesnės autorės knygos, buvo įtraukta į The 2020 International Booker Prize ilgąjį sąrašą. Jau spėjau pamėgti ir anksčiau leidyklos Sofoklis lietuviškai išleistas šios autorės knygas: apsakymą Prieraišumo laisvė (2018) ir novelių-apsakymų rinkinį Burna pilna paukščių (2019). Naujausią romaną į lietuvių kalbą išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė.

Naujausias lietuviškai „prakalbintas“ autorės romanas tikriausiai turėjo vadintis Kentukis, tačiau leidykla pamanė, kad pavadinimas pernelyg nieko nesako skaitytojams, juolab kad ankstesni kūriniai turėjo itin spalvingus pavadinimus, todėl tikriausiai buvo nuspręsta kūrinį pavadinti Stiklo akys.

Naujausiame romane Samanta Schweblin pasakoja išgalvotą istoriją apie žmones, kurie lengvai į savo privačius gyvenimus įsileidžia naujausias technologijas, tampa maniakiškai nuo jų priklausomi ir pasiduoda jų valdomi. Kentukis – naujas ir smarkiai knygos vaizduojamame pasaulyje populiarėjantis žaislas-augintinis, į kurį integruota vaizdo kamera, kuri siunčia vaizdą slaptam, žaislo turėtojui nežinomam šeimininkui, pastarasis laisvomis valandomis stebi privatų gyvenimą. Kentukių būna visokiausių, dažniausiai jie kokie nors žvėreliai (kurmiai, pandos, varnos, pelėdos, drakonai...) ir yra apie 30 centimetrų. Skaitant galima įsivaizduoti kažką panašaus į pokemonus, kuriais reikia rūpintis. Prisiminiau ir savo vaikystę, kada mama nupirko smarkiai azijiečių išpopuliarintą elektroninį viščiukų žaidimą, mažytį elektroninį rankinį prietaisą su keliais mygtukais, kai turėdavai rūpintis mažame ekrane valdomu savo augintiniu. Žinoma, jo populiarumas greitai nuslūgo, kaip ir kitų masinių dėl mados ir užgaidų į apyvartą išleidžiamų prietaisų. Paskutiniu metu, prisimenu, kaip vaikai, paaugliai ir suaugusieji visur landžiojo po krūmus ir išmaniaisiais telefonais gaudė virtualius pokemonus. Pasaulyje žaidimas buvo toks populiarus, kad neišvengta mirčių, tačiau net ir jo populiarumas pasibaigė praėjus vos vieneriems metams.

Žodžiu, ne iš piršto laužti autorės išgalvoti kentukiai iš esmės atspindi greitai į rinką išmetamų ir tuoj pat išgraibstomų žaidybinių idėjų produktus. Šįkart įdomu tai, kad kentukiai yra trapūs, pakraunami, smarkiai priklausomi nuo jį įsigijusių žmonių atsakomybės ir nuo to, kas per savo namų kompiuterius stebi privatų gyvenimą. Kentukio stebėtojas beveik negali susikalbėti su savo šeimininku, gali tik stebėti ir dažnai ne pačius doriausius veiksmus. Ilgą laiką skaitydamas galvojau, ar kas nors realiai pirktų tokius kentukius, kai virtualus pasaulis iš esmės daug įdomesnis, kai bet kada gali bendrauti anonimiškai per įvairiausias programėles? Visgi mes jau persisotinę internetu, kai tuoj pat susekami IP adresai, o asmenį galime patikrinti socialiniame tinklapyje. Štai kentukis žmonės siūlo absoliutų anonimiškumą, tam tikra prasme, baugią paslaptį, nes tave stebintis žmogus gali būti visai kitoje planetos pusėje, net nekalbėti tavo kalba.

Būtent nežinomumas, kam iš tikrųjų leidi stebėti (ir iš dalies ką stebėti) svetimoms akimis savo gyvenimą yra esminis šio žaidimo adrenalinas. Knyga prasideda itin pikantiškai: kambaryje aplink kentukį sutūpusios paauglės svetimoms akimis demonstruoja savo krūtis, net nežinodamos, ar jas mato senolis, ar koks iškrypėlis, o gal koks kitas paauglys. Galiausiai kentukis kaip dvasių lentoje išvedžioja raidėmis bauginantį grasinimą, jeigu jos neperves jam 400 dolerių, jis paviešins šių „nuotykių“ įrašą. Merginos išsigąsta ir čia istorija nutrūksta pačioje įdomiausioje vietoje, palikdama skaitytoją bauginančioje nežinomybėje. Toji nežinomybė ir pavojus tvyro visoje knygoje.

Samanta Schweblin

Knygos struktūra susideda tarsi koliažas iš skirtingų nutrūkstančių ir vėl sugrįžtančių istorijų. Visos jos išmoningai sumaišytos ir pasakoja skirtingas istorijas ir nutikimus, susijusiais su kentukiais. Graikijoje esanti Alina draugauja su menininku Svenu, tačiau ji sadistiškai kankina kentukį ir laisvalaikiu nuobodžiauja. Pensininkė Emilija iš Peru stebi jaunosios Evos iš Vokietijos privatų seksualinį gyvenimą ir apmąsto savo sūnaus gyvenimą. Lukas prižiūri savo sūnų Enzą, kai psichologė pataria santykiams įtvirtinant įsigyti kentukį, tačiau kentukis, pasirodo, reikalingas ne tiek sūnui, kiek pačiam vyrui, išgyvenančiam potrauminį laikotarpį dėl skyrybų. Kroatijoje, Zagrebe, vyrukas įkuria nelegalų kentukių valdymo verslą, kurio metu jis per kentukį išsiaiškina mergaitės pagrobimo istoriją Venesueloje...

Šios visos istorijos papasakotos be itin gilios poetinės kalbos, bet labai taiklios ir racionalios, kitaip sakant, autorės sintaksė labai paprasta, tačiau S. Schweblin yra kontekstų, idėjų ir atmosferinės literatūros kūrėja. Šiame romane, kaip ir Prieraišumo laisvėje, nuolat tvyro įtampa, kuri neįvardijama, bet aiškiai suvokiama skaitytojo.  Atrodo, kad visų veikėjų laukia liūdnas pasakojimo galas, o moralas tik iš pirmo žvilgsnio būsiąs pernelyg primityvus: atsargiau su technologijomis, kurios taip arti mūsų asmeninių intymių gyvenimų. Galbūt šiandien, mums patiems nežinant, esame stebimi. Skaitant knygą vis pagalvoji, kad kažkas tikrai žino, kur tu gyveni, su kuo gyveni, sistema žino, kur tu dirbi, kiek dabar pinigų tavo banko sąskaitoje, nes tu perki internetu, susimoki mokesčius, flirtuoji ir kalbiesi su kitais vartotojais. Tavo gyvenimas yra technologijų kontroliuojamas nuo A iki Z, visai kaip šių knygoje vaizduojamų veikėjų.

„Žmonės mokėdavo pinigus, kad kas nors gyvas maldautų jų žvilgsnių ir kiaurą dieną sekiotų it šuo (p 121).“ Visgi autorė kelia ir kitus bauginančius egzistencinius dabarties klausimus. Kodėl mes linkę būti stebimi ir kodėl taip lengvai bei patikliai įsileidžiame technologijas? Knygoje vaizduojami kentukiai per savo kameras stebi visus tavo judesius, žino slaptažodžius, banko sąskaitos numerius ir netgi gali lemti savo gyvybę: „Žurnalistė iš Umbertidės valstybinės ligoninės fone pasakojo apie senutę, kuriai jos kentukis pelėda išgelbėjo gyvybę, sugebėjęs iškviesti greitąją pagalbą, kai šeimininkei sustojo širdis. Norėdama atsidėkoti, moteris susižinojo gelbėtojo banko sąskaitą ir pervedė ten dešimt tūkstančių eurų (p.131)“. Antrąkart ištikus šiai nelaimei, kentukis jau nebedarė nieko, nes senolės sąskaita buvo tuščia... Jis tą žinojo.

Knygoje išryškėja ne viena priežastis, kodėl kentukiai įsileidžiami į gyvenimą. Vieniems tai gyvenimo nuobodulio prablaškymas, kitiems tai yra psichoterapijos dalis, dar kitiems – adrenalino trūkumas, sekso žaislas, prievaizdas vaikų auklėjimui ir t. t. Visgi išryškėja aiški idėja, kad kol žmonės gyvena vienatvėje, jiems reikia kažkuo užsiimti, todėl privatūs gyvenimai ir leidimas jame būti anoniminėms stiklinėms akims bei jį vertinti, yra tam tikras pabėgimas nuo socialinės atskirties ir savų problemų. Kentukis – labai paprastas, jo nereikia vedžioti, kastruoti, maitinti ėdalu, jį užtenka tik pakrauti. Tokį kiekvienas įsigytų, ypač šiais metais, kur gyvename atskirties pasaulyje, kur pandemijos metu esame kaip niekad atskirti nuo realaus žmogiškojo ryšio. Kentukis – tai, kas įsispraudžia tarp dviejų žmonių ir leidžia vaizduotės galia užpildyti tuos sutrūkinėjusius ryšius, leisti sau įsiteikti, kad pro tas stiklines akis stebi būtent tas žmogus, kuris tave puikiai mato ir supranta geriau, nei sutuoktinis, uošvė, vaikai, darbdaviai. Iliuzijos fokusas, kuris bauginančiai skverbiasi į pasaulį dar labiau atskirdamas žmones vieną nuo kito – apie tai naujausioji išradingosios ir puikiosios S. Schweblin knyga.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Samanta Schweblin "Pilna burna paukščių"

Samanta Schweblin. „Pilna burna paukščių“ – Vilnius: Sofoklis, 2019 – 192 p.

Sveiki,

Apsakymų rinkinys yra itin retas svečias lietuviškai verčiamų grožinės literatūros knygų pasaulyje. Kur kas patogiau apsakymus ir noveles publikuoti periodinėje spaudoje, tad kiekvienas tokio žanro pasirodymas knygos pavidalu verčia suklusti, ar tai kartais nebus geros, skoningos ir kokybiškos literatūros pavyzdys. Iš Argentinos kilusi, ispaniškai rašanti vokiečių rašytoja Samanta Schweblin (g. 1978) lietuvių skaitytojams jau žinoma iš prieš porą metų išleistos apsakymo Prieraišumo laisvė, kuris tuokart man padarė geros literatūros įspūdį. Apsakymas pasižymėjo ypatinga pasakojimo maniera, mįslingumu ir skvarbia nuojautos įtaiga. To maždaug tikėjausi ir iš apsakymo rinkinio Pilna burna paukščių (ispan. Pajaros en la boca y otros cuentos), kurios pažodinis vertimas tikriausiai būtų Paukščiai burnoje ir kitos istorijos, o jas į lietuvių kalbą išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė.

Apsakymo rinkinys dar šiemet buvo įtrauktas į The Man Booker International Prize ilgąjį sąrašą, o aš esu aistringas šios literatūros nominantų ir laureatų skaitytojas, tad nepraleidžiu progos suskaityti viską, kas išleidžiama lietuviškai. Apsakymo žanro apibrėžtis kiek glumina, nes kai kurios rinkinyje esančios istorijos, kurias, kaip teigia anotacija, kruopščiai iš šūsnio atrinko pati rašytoja, pretenduoja į tradicišką novelės apibrėžimą – trumpi pasakojimai, dažniausiai aprėpiantys vieną kokią nors situaciją, iš kurios sukuriama tradiciškai netikėta finalinė mintis. Daugelis šiame rinkinyje esančių tekstų ir yra novelės.

Nesistengsiu kiekvienos istorijos narstyti po kaulelį, tačiau, skaitydamas tekstą po teksto, bandžiau nusibrėžti esminį šių istorijų visraktį. Vienas įsimintiniausių rinkinio tekstų, žinoma, yra pirmoji istorija Įskaudintos žmonos, kurioje pasakojama apie užmiestyje esančią degalinę, kurioje paliekamos ką tik ištekėjusios nuotakos. Pirminėje realistiškoje pasakojimo plokštumoje viskas atrodo kaip iš muilo operos – daug ašarų, kaltinimų, savigraužos. Tačiau šioje istorijoje nuo pat pirmųjų puslapių juntama sąlygota erdvė, įvykių pasikartojimo dinamika ir kur kas įdomesnės potekstės. Atvažiuojančios ir nuvažiuojančios mašinos, iš laukymių aidintys moterų keiksmažodžiai primena ekspresyviai išreikštą siurrealistinę grėsmę, jog savigrauža gali sunaikinti ir praryti istorijos įskaudintas nuotakas. Dviejų dimensijų pasakojimo struktūra buvo naudojama ir Prieraišumo laisvėje, o pasakojimo netikėta pabaiga, kurioje prasilenkia automobiliai, tampa nuoskaudų ir susitaikymo su santykių netvarumu simboliu.

Iš esmės pirmosios istorijos paliktas įtaigumo įspūdis vietomis iš teksto į tekstą ima ir prislopsta. Kai kurie pasakojimai, pavyzdžiui, Olingiris, kuriame pasakojama apie moterį, dirbančią grožio centre, bet iš esmės pasakotoja bando aprėpti iš kaimo kilusios ir nelabai sėkmingą gyvenimą gyvenančios moters gyvenimo pasakaitę, kurioje mergina, kaip ir daugelis argentiniečių, daug svajoja, tikisi, tačiau jų svajonėms nelemta išsipildyti. Tokiose istorijose šiek tiek pasigendu pasakojimo manieros originalumo, kurį žadėjo pirmasis tekstas ir anotacijoje autorės palyginimas su F. Kafka, kas iš tikrųjų kai kuriems tekstams labai tinka, tačiau ne visi tekstai palieka tokį įspūdį.

Bandant „nulaužti“ autorės pasakojimo kodą, tampa akivaizdu, kad rinkinyje esti dviejų tipų istorijos. Labiausiai skaitytojo širdį lepina kafkiškosios istorijos, tos, kurios turi siaubo, grotesko, visuotinai universalių aštrių temų bei pasakojimo technikos idėjų, tačiau tarp šių istorijų įdedama tokių tekstų, kurie parašyti lyg ir gerai, tačiau jie neįsimenami, nes dvelkia pernelyg socialiniu realizmu, pavyzdžiui, apie merginas iš provincijos, kurios trokšta gero gyvenimo.

Vienas iš įsimintiniausių tekstų buvo Galvomis į asfaltą, nuo kurios dėl bauginančiai sukurtos atmosferos buvo sunku atsiraukti, nes autorė pagaviai per pasakotoją pasakoja trinarę priežasčių ir pasekmių istoriją, tačiau atskleidžia ir tamsiąsias žmogaus prigimties apraiškas – berniukas jau mokykloje, pagautas įsiūčio, tranko klasiokų galvas į asfaltą. Vėliau jo asocialumas tampa išreikštas per meną, tačiau jis jaučia atskirtį ir vienatvę, susiranda absurdišką draugą dantistą iš Korėjos, kuriam iš visos širdies nutapo paveikslą, tačiau šis jį sukritikuoja, na, ir žinome, kuo viskas pasibaigia... Smūgiu į asfaltą.

Samanta Schweblin

Rinkinyje yra ir tokių istorijų, kurios nepalieka įspūdžio, arba man jos nesuprantamos savo potekstėmis, pavyzdžiui, tekstas Vandenis, kuriame mergina bando išsiveržti iš brolio įtakos ir flirtuoja su vandeniu, kuris turi žuvies uodegą, tačiau jos jau laukia pretenzingasis brolis. Arba tekstas Drugeliai, kurio mintis dvelkia vaikų literatūros potekstėmis; jaunas tėvas laukia vaiko iš paskutinės pamokos ir sudrasko nekaltą drugelį, kuris yra gyvybės ir vaikelių simbolis. Lyg ir toks tekstas būtų gražus, tačiau kafkiškai bauginančiai, deja, jau nebeveikia ir labiau primena, sakykim, J. Biliūno novelės emocinius „užtaisus“.

Didelei savo tekstų daliai S. Schweblin naudoja simbolį, kurį išplėtoja iki metaforizuodos filosofinės idėjos, tokiu būdu išgaudama pasakojimuose magiškojo realizmo atspalvį, kuris labiau kafkiškas nei, sakykim, būdingas Lotynų Amerikos G. G. Marquez mokyklai. Pavyzdžiui, tekste Didelės pastangos, tėvas ir sūnus lankosi pas masažistę ir atlieka sielos išpažinties apsivalymus. Veikėjas pasakoja, kaip jis sapnuoja, jog su tėvu prieš veidrodį tampa neįvardijamu geltonu padaru. Geltona, kaip žinia, reiškia skausmą, piktas apkalbas ir šiaip traktuojama kaip nuoskaudos spalva: „...jis atpažino vėl užplūstant tą patį skausmą tarp sprando ir gerklės. Skausmą, kuris jį kankino ir terorizavo jo sapnuose, skausmą, kuris siejo jį su tėvu ir su jo paties atvaizdu veidrodyje (p. 163)“ Tekste nemažai magiškų atributų, tačiau autorė neatrodo dozuojanti indėniškąją šamanine kultūra, todėl ji atrodo nutolusi nuo G. G. Marquez mokyklos kaip nuo Lotynų Amerikos kultūros, tačiau tekstuose naudoja universalius simbolius, plėtoja juos ir istorijų paskutiniuose sakiniuose, iš kurių dažniausiai skaitytojas ir „atsirakina“ novelės prasmių potekstes, kaip antai tie patys tėvas ir sūnus, kurie važiuoja namo ir jiems vietoj geltonos užsidega žalia šviesoforo spalva, vadinasi, žalia deganti spalva ir jų gyvenimo santykiams.

Rinkinys pabaigiamas įspūdingai tarantinišku tekstu, kuris labiausiai, sakyčiau, kafkiškai pavykęs Sunkus Benavideso lagaminas. Jame pasakojama apie 29 metus santuokoje pragyvenusį vyruką, kuris nužudo savo žmoną, sulanksto jos kūną į lagaminą ir nutempia savo daktarui. Galiausiai juo niekas netiki ir jis tampa pasikartojančių absurdiškų aplinkybių auka, panašiai kaip F. Kafkos Procesas istorijoje. Autorė čia ekspresyviai pateikia tam tikrą teisingumo absurdiškumą ir kaltės bei sąžinės jausmo problematiką, nors skaitytojas nuolat galvoja, ar veikėjas kartais nėra prifarširuotas vaistų ir iš tikrųjų tėra tik tariamoje savo psichikos iškreiptoje tikrovėje, o iš tikro viskas vyksta psichiatrijoje, o pabaigoje galgi net teismo salėje. Tačiau šioje istorijoje svarbūs du žodžiai žudymas ir žiaurumas – tai esminis pasakojimo klausimas, kur prasideda gyvenimiškas veiksmas ir kur prasideda to veiksmo kaip meno traktuotė. Pūvantis žmonos lavonas sukelia visuotinę euforiją, panašiai kaip P. Suskind romane Kvepalai; visi trokšta menininko, o jo žmonos nužudymas traktuojamas kaip šiuolaikinio meno performansas. Tai išties galingas apsakymas, kuris turi ekspresyviai cinišką raišką, įkūnijančią apsakymo idėją, sukuria nuolat banguojančios nesveikos psichikos kaip realybės nepastovumo bangavimą, svarsto visuotinai prieštaringus vertinimus tarp moralinio pasirinkimo ir meno vertės sampratas.

Apibendrindamas Pilna burna paukščių rinktinę, galiu pasakyti, kad tekstų yra pačių įvairiausių. Kai kurie labiau primena situacijų vaizdelius, kuriems stinga aštresnės ir provokuojančios universalios, dar nematytos ir neregėtos idėjos, kas tokiai autorei kaip S. Schweblin, manau, tikrai yra įgyvendinama. Taip pat rinkinyje įdėta ir puikių, daugiasluoksnių pasakojimų, kurie ir baugina, ir įtraukia savo filosofinėmis idėjomis, pasakojimo raiška ir kai kada vėlei gali pamanyti, kad skaitai F. Kafkos Metamorfozių tęsinį – ne, visai nepretenzingai pamėgdžiojant, bet atsiremiant į šį literatūros milžiną ir tęsiant jau Samantos Schweblin literatūros novatorišką vagą.

Jūsų Maištinga Siela  

Knygos: leidykla "Sofoklis" pristato J. M. Coetzee "Elizabeta Kostelo", Samanta Schweblin "Pilna burna paukščių" ir Yossi Avni-Levy "Meilės prekeiviai"

Sveiki,

Šįkart nedejuosiu, kaip po etatinio darbo viską suskaityti. Tam, žinoma, nėra jokių šansų, tačiau karščiausias leidyklos „Sofoklio“ kūrinius dar iki Naujųjų – būtinai. Tam yra priežastis. Viena įdomiausių ir pasakojimo technika sudominusi argentiniečių kilmės rašytoja Samanta Schweblin, kurios „Prieraišumo laisvė“ privertė kilstelėti iš nuostabos antakius, tad manau, kad nacionaline Booker premijai nominuotas „Pilna burna paukščių“ apsakymų rinkinukas bus dar gardesnis prie Kalėdinio stalo.

Ką jau besakyti apie mano vieną mėgstamiausių visų laikų rašytoją J. M. Coetzee ir jo dar neskaitytą 2003 metais pasirodžiusį kūrinį „Elizabeta Kostelo“. Neaušinsiu burnos, tad pasikartosiu, kad tai autorius, kurio visus kūrinius reiškia BŪTINAI IŠSIVERSTI Į LIETUVIŲ KALBĄ. Tiesiog lenkiuosi leidyklai, kad ji tai daro!

Na, ir „Sofoklis“ be šiuolaikinės žydų literatūros tikriausiai neįsivaizduojamas. Yossi Avni-Levy su romanu „Meilės prekeiviai“ – tai garnyras prie šių dviejų knygų, kurį nori nenori, kemši, nes kartą paragavęs negali sustoti.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Samanta Schweblin "Prieraišumo laisvė"

Samanta Schweblin. „Prieraišumo laisvė“ – Vilnius: Sofoklis, 2018. – 128 p.

Sveiki, skaitytojai,

Leidykla Sofoklis neseniai pristatė Vokietijoje gyvenančią iš Argentinos kilusią ir ispaniškai rašančią autorę Samanta Schweblin ir jos debiutinį romaną Prieraišumo laivė (ispan. Distancia de Rescate). Autorė pagal apimtį „vieno vakaro“ romaną parašė išrutuliojusi analogišką pasakojimą iš jau parašyto apsakymo. Savo apimtimi, sakyčiau, šioji knyga gal net ne romanas, jis ir lieka apsakymu. Autorė minima kaip naujosios kartos Lotynų Amerikos literatūros novatorišku balsu – tokią informaciją girdėjau, kai skaičiau irgi naująjį balsą, išleistą Vagos kolumbiečių rašytojo Juan Gabriel Vasquez Taip skamba krintantys.

Prieraišumo laisvė, norisi sakyti, kad parašyta jau Europoje gyvenančios rašytojos, tačiau tai būtų sąlyginė tiesa, nes iš teksto neįmanoma identifikuoti rašytojos nei tautybės, nei pilietybės. Iš esmės tik šykščios detalės išduoda, kad veiksmas visgi vyksta Argentinos atokioje provincijoje, tačiau aplinkos detalės nereprezentuoja argentinietiško gyvenimo būdo. Sakyčiau, panašią vietovę galėjo aprašyti ir kokioje nors Nevadoje ar Teksase gyvenanti rašytoja, todėl Prieraišumo laisvėje absoliučiai nesvarbi šalis, kurioje vyksta veiksmas. Tai tiek tos Lotynų Amerikos egzotikos – jos iš esmės nėra, kaip, tarkim, skaitydami dažną knygą apie Artimųjų Rytų kraštuose vykstančius įvykius.

Tautybė nesvarbi, nes dėmesio centre atsiduria iš esmės abstrakčiais štrichais įvardyta ekologijos problema, sumišusi su vietinių gyventojų pagoniškuoju kultu, kuris taip pat stačiai nėra įvardijamas. Istorija pasakoja apie apsinuodijusį berniuką, kuris nugabenamas į „žaliąją trobą“, kur jam suteikia vietinė magiška gydymo procedūra. Berniukas tampa neįgalus protiškai, tačiau jo gyvybė išsaugojama. Ilgą laiką pasakojimą gaubia nežinomybė, tiesą sakant, pasakotojo pozicija nieko neaiškinti ir yra esminė šio pasakojimo intrigos dalis – tai kas iš tikrųjų vyksta aplinkui, kol pagrindinė veikėja Amanda savo viduje bendrauja su įsivaizduojamo berniuko siela?

Kad aplinkinis kraštas nuodijamas, tą, regis, ir žino besišypsantys vietiniai darbininkai, tempiantys bidonus nuodingų teršalų. Aplinkos iššaukiantys faktoriai papasakojami intymioje mąstymo formoje, kurią puikiai apibūdina paties romano pavadinimas – prieraišumo laisvė t. y. besąlyginis motinos ir vaiko ryšys, grįstas intuicija, meile ir rūpesčiu. Neatsitiktinai atrodo, kad nuolat įvyks kažkas blogo, kažkas esmingo, todėl skaitytojas to laukia tarsi sprogimo, pragaišties, mažų mažiausiai katastrofos, tačiau autorė sužaidžia subtilumu, todėl esmingas gestas, atnešantis nelaimę Amandai ir Ninai yra beveik nepastebimas, tačiau jo mastas suardantis žmonių gyvenimus.

Samanta Schweblin.

Magiško pasakojimo forma ypač įtikinanti, kiek priminė seniai skaitytą lenkų rašytojos Malgorzata Saramanowicz Sesė, nors knyga buvo puikiai įvertinta kritikų, man tąkart romanas buvo absoliučiai be ugnies ir nepaveikus. Priešingai su Prieraišumo laisve – intriga nuo pirmųjų puslapių iki paskutinio sakinio. Žinoma, po to kyla daug klausimų – tai be abejonės geros knygos poveikis – kodėl motina šitaip puikiai jausdama su dukra ryšį ir intuityvų pavojų, vardan socializacijos su Karla pasilieka toje vietovėje ir neišvengia savojo tragiško likimo? Kas ta iš tikrųjų prieraišumo laisvė, kada ji veikia kaip faktorius ir kas daro įtakos, kad kartais negalime jo pajusti? Ar tai likimas? Ar tai motinos neatidumas? Kažin, ar berastume kaltų ir kažin, ar verta šioje istorijoje ieškoti atpirkimo ožio.

Sakyčiau, ši knyga įtaigiausia yra visai ne dėl ekologinio kriminalinio trilerio, kiek dėl autorės pasirinkto pasakojimo būdo. Ji strategiškai kuria tekstą, kuris kaip avataras, kūnas, į kurį gali persikūnyti skaitytojas. Tokia pagavi juslių literatūra neretai „išsigimsta“, tampa preciziškai įmantri dėl didelių pastangų perteikti būvį nukrypdama į daugžodžiavimus, aprašymus, o štai S. Schweblin viso to išvengia, pasilikdama sąlygišką fiktyvumą vaizduoti tausojančiu apsakymo žanrui būdingu žodynu. Be jokios abejonės, šiame kūrinyje svarbiausia yra ne pati istorija, bet kitoks būdas ją papasakoti, todėl tokia iš dalies žaidybinė literatūra atitinka šiuolaikinės literatūros elitiškumą, nes ji sujungia sudėtingas temas su modernia raiška, tad nieko nuostabaus, kad šis autorės kūrinys buvo 2017 metais nominuotas Man Booker International premijai.

Prisipažinsiu, ta hipnotizuojanti ir nesaugi būsena netgi šiek tiek asocijavosi su kanadiečių rašytojos Margaret Atwood Akluoju žudiku. Ir taip, nors knyga kondensuota ir paveiki, tačiau norėjosi jos dar daugiau!

Jūsų Maištinga Siela