Moterų vaizdavimas Antikos literatūroje. Ar turime herojiniuose epuose ir litertaūroje moterų herojų?

 Antigionė pasirenka mirtį.

Sveiki!
 
Ar pastebėjote, kad Antikos literatūroje moterys dažnai vaizduojamos kaip tyliosios pagalbininkės, tačiau neretai vyrams padeda tapti herojais? Koks iš tikrųjų moterų vaidmuo, pvz., antikinėse dramose ar herojiniuose epuose? Šis įrašas būtent apie moterų vaizdavimą ir heroizmą.
 
Antikos literatūra yra fundamentas, ant kurio stovi visa Vakarų kultūros vaizdinių sistema, o moters figūra šiuose tekstuose atlieka esminį vaidmenį formuojant archetipinius elgesio modelius. Literatūrologiniai tyrimai, ypač remiantis klasikinės filologijos atstovų, tokių kaip Froma Zeitlin ar Mary Lefkowitz, įžvalgomis, rodo, kad moteris antikoje nėra tik literatūrinis personažas, o veikiau simbolinė funkcija, per kurią autoriai tyrinėja tvarkos ir chaoso, namų ir viešumos, prigimties ir kultūros priešpriešas.
 
Analizuojant Homero epus, ypač „Iliadą“, matome akivaizdų kiekybinį disbalansą: moterų vaidmuo čia yra periferinis, palyginus su vyrų herojiškais žygdarbiais. Statistinė analizė rodo, kad moterų dialogai ir veiksmų aprašymai sudaro mažiau nei 10–15 % viso teksto apimties. Tačiau kokybiškai šios figūros yra itin reikšmingos; pavyzdžiui, Andromachė tampa kenčiančios motinos ir ištikimos žmonos archetipu, o Helena – „gražiosios svetimšalės“, kuri dėl savo grožio tampa karo priežastimi ir simboliniu objektu, neturinčiu balso spręsti savo pačios likimą.
 
„Odisėjoje“ moterų reikšmė tampa daugialypė, atsiranda namų ir kelionės, ištikimybės ir išdavystės archetipai. Penelopė yra vienas ryškiausių moters modelių, atstovaujantis protui, kantrybei ir „metis“ – klastingam sumanumui, kuris išsaugo namų ūkį Odisėjo nebuvimo metu. Literatūrologai pabrėžia, kad Penelopė nėra pasyvi stebėtoja; ji veikia per audimą ir derybas, tapdama strateginio mąstymo pavyzdžiu, kuris priešinamas vyriškam fiziniam jėgos demonstravimui, būdingam Odisėjui.
 
Graikų tragedija, ypač Euripido kūryba, atneša radikalius pokyčius moters vaizdavime. Čia moteris iš „objekto“ virsta „subjektu“, dažnai nešančiu destruktyvią, bet galingą jėgą. Medėja, viena sudėtingiausių figūrų antikos literatūroje, atspindi „svetimšalės“ ir „keršytojos“ archetipą. Euripidas per ją nagrinėja racionalumo ir emocijų konfliktą, parodydamas, kaip patriarchalinės sistemos engiama moteris gali sugriauti nusistovėjusią tvarką. Tyrimai rodo, kad tragikai dažnai naudojo moters figūrą kaip įrankį parodyti pamatinius socialinius lūžius.
 
Antigonė, Sofoklio tragedijoje, įkūnija „besipriešinančiosios“ archetipą, kuris drąsiai meta iššūkį valstybinei tvarkai dėl dieviškų ir šeimyninių įstatymų. Ši figūra literatūrologų vertinama kaip etinio imperatyvo simbolis, kurioje susiduria prigimtinė teisė ir žmogaus sukurti įstatymai. Antigonė atskleidžia moterį ne kaip priedėlį prie vyro, o kaip savarankišką etinę agentę, kurios auka tampa moraliniu orientyru visai bendruomenei.
 
Procentinis pasakojimų apie moteris pasiskirstymas antikos literatūroje akivaizdžiai demonstruoja patriarchalinį struktūravimą. Vyrų nuotykių, karų ir politinių intrigų aprašymai dominuoja epikoje ir istorinėje prozoje (pvz., Herodoto ar Tukidido darbuose), kur moterys paminimos tik kaip dinastinių jungčių ar pasipiktinimo objektas. Tačiau mitologijoje ir tragedijoje moterų vaidmuo didėja, nes jos tampa priemone dramatiškiems konfliktams, kurių neįmanoma išspręsti vien vyriška logika, plėtoti.
 
Archetipų teorija, taikoma antikos literatūrai, leidžia išskirti kelis pagrindinius moterų tipus: „demoniškąją“ (pvz., Kirka ar Kalipsė), kuri gundo ir sulaiko herojų; „globėją“ (pvz., Atėnė, nors ji ir deivė, dažnai atlieka motinišką funkciją Odisėjui); ir „auką“. Šie archetipai veikia kaip pastovūs modeliai, kurie leidžia antikos auditorijai atpažinti personažo vietą visuomenės hierarchijoje bei etinėje sistemoje, suteikiant pasakojimams didesnį gylį.
 
Romėnų literatūroje, pavyzdžiui, Vergilijaus „Eneidoje“, moters vaizdavimas įgauna politinį atspalvį. Didonė yra „tragiškos karalienės“ archetipas, kurios meilė ir mirtis tampa būtina aukomis tam, kad būtų įkurta Roma. Literatūrologai pastebi, kad Didonė yra vaizduojama kaip stipri valdovė, tačiau jos moteriškumas (aistra) yra priverstas nusileisti vyriškai prievolei. Tai rodo, kaip antikos autoriai per moterį modeliavo imperijos kūrimo ideologiją.
 
Lyginant su vyrais, moterų „herojiškumas“ antikoje dažniausiai yra ne išorinis, o vidinis ar namų erdvės kontekste. Jei vyras herojus įgyvendina savo potencialą mūšio lauke, tai moteris herojė – kančioje, ištikimybėje ar proteste prieš sistemą. Tai neatima iš jų herojiškumo, bet keičia jo raiškos formą. Tyrėjai akcentuoja, kad toks pasidalijimas atspindi realią antikos gyvenimo realybę, kurioje viešoji erdvė buvo prieinama tik vyrams.

 
Taip pat svarbu paminėti satyrinę ar komišką moterų pusę, ypač Aristofano komedijose. „Lisistratėje“ matome „socialinės reformatorės“ archetipą, kur moterys per pasyvųjį pasipriešinimą (lytinį streiką) priverčia vyrus nutraukti karą. Nors tai komedija, ji parodo, kad net ir to meto literatūroje buvo suvokiamas moterų potencialas daryti įtaką viešiesiems procesams, net jei tai buvo daroma per juoko prizmę.
 
Moksliniai tyrimai, analizuojantys moterų kalbą antikos tekstuose, dažnai nurodo, kad jos dažnai naudoja retoriką, susijusią su emocijomis, pranašystėmis ar ritualais, kas jas išskiria iš vyrų loginės, politinės argumentacijos. Tai nėra silpnumo ženklas, o greičiau kitokia galios forma. Moteris antikoje dažnai yra tarpininkė tarp žmonių pasaulio ir dieviškosios sferos, kas suteikia joms tam tikrą neliečiamumo ir autoriteto aurą.
 
Apibendrinant galima teigti, kad moterys antikos literatūroje nėra vienodos. Nors jų kiekybiškai mažiau nei vyrų, jų simbolinė vertė yra milžiniška. Nuo Penelopės kantrybės iki Medėjos įniršio, šios figūros suformavo pamatinę Vakarų literatūros tradiciją. Jos atspindi ne tik antikos visuomenės požiūrį į moterį, bet ir universalius žmogiškuosius išgyvenimus, kurie yra aktualūs ir šiandienos literatūrologiniuose tyrinėjimuose bei kultūrinėje savimonėje.
 
Maištinga Siela

Knyga: Mariana Enríquez "Kodėl pavojinga rūkyti lovoje"

 

Mariana Enriquez. „Kodėl pavojinga rūkyti lovoje“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 162.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Argentiniečių prozininkės Marianos Enriquez (g. 1973) knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje (ispn. Los peligros de fumar en la cama) knygą tiesiog instinktyviai nusipirkau iš nukainuotų knygų krūvos, vis pabambėdamas ant savęs, kad gal ir vėl nė neskaitysiu, nes namų bibliotekoje turiu jos ankstesnį prozos rinkinį Tai, ko netekome ugnyje (Sofoklis, 2018), kurios taip pat dar nebuvau skaitęs, nors jau dūlėjo penkmetį. Visgi paskatino knygą įsigyti keletas dalykų. Visų pirma, autorė 2024 m. gegužės mėnesį iš tolimosios Argentinos lankėsi Lietuvoje ir išreiškė susižavėjimą Čiurlionio tapybos darbais (ilgą laiką svajojusi juos pamatyti gyvai), o kita – Kodėl pavojinga rūkyti lovoje pateko į trumpąjį Tarptautinio Booker Prize sąrašą 2021 metais, nors pati knyga ispanų kalba buvo išleista 2009 metais. Kadangi pernai vienos geriausių knygų buvo visgi apsakymų knygos, trumpojo žanro nebesibaidau, tad nusprendžiau, kad pats laikas šią vasarą vėl perskaityti ką nors intriguojančio iš Lotynų Amerikos. Taigi knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė ir aš ją perskaičiau.

Autorė Mariana Enriquez pristatoma kaip šiuolaikinė gotikinių siaubų istorijų rašytoja, labai populiari ir vertinama Argentinoje. Tas, kas domisi Lotynų Amerikos magiškuoju realizmu, tikriausiai autorės pasakojimus bandys susieti su Borgeso, Rulfo ar Marquez kūryba, tačiau nepasakyčiau, kad autorė jiems artima. Pati yra interviu sakiusi, kad jos prozos tradicija ateina iš prancūzų literatūros, o ir jos pasakojimai išties kitokie, labiau realūs, apčiuopiami ir kritiški socialinei ir politinei aplinkai. Man asmeniškai šią autorę norėtųsi šlieti prie kitos lietuviams gerai žinomos šiuolaikinės argentiniečių rašytojos Samantos Schweblin (Pilna burna paukščių (Sofoklis, 2019) Prieraišumo laisvė (Sofoklis, 2018, Stiklo akys (Sofoklis, 2021), rašančios, sakyčiau, nors ir kitaip, tačiau panašiomis šiuolaikinėmis socialinio gyvenimo siaubo temomis.

Knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje sudaro 12 pasakojimų, žanriniu požiūriu panašios į noveles, kurios išsiskiria tamsiais pasakojimais, turinčiais siaubo pasakojimo elementų. Rašytoja M. Enriquez skiria dėmesį daugiausia socialinėms Argentinos problemoms, tačiau problemos ir temos ganėtinai universalios ir patrauklios bet kurio kontinento skaitytojams, įskaitant ir Europą. Pačia bendriausia prasme Enriquez svarbus yra socialinio smurto formos, kurios kyla iš žmonių skirtybių ir socialinio skurdo bei galios hierarchijos, kuri turi itin gilias tradicijas tiek Argentinoje, tiek likusioje visoje Lotynų Amerikoje. Pagrindiniai novelių veikėjai dažnai yra apnikti kokio nors inertiškai sukonstruoto probleminio burbulo, kuris veikia veikėjų fobijas, dažnai varo į neviltį, rodo negalėjimą pasipriešinti socialiniam neteisingumui. Veikėjai nebūtinai geri, jie gali būti ir pavydūs, besielgiantys amoraliai, keistai, netgi turėti pačių keisčiausių fetišų, aistrų, kurie rezonuoja su paveikta veikėjų psichika, nerviniu išsekimu, negalėjimu adaptuotis normatyvioje visuomenėje.

Išties pasakojimai labai paveikūs, įtraukūs ir įsimenantys. Asmeniškai sudėtinga išrinkti vieną mėgstamiausią, tačiau būta ir stipresnių pasakojimų. Pavyzdžiui, labai įtaigi ir šiurpą kelianti novelė Mėsa, kurioje vaizduojamos dėl muzikos vokalisto pamišusios paauglės, kurios klausosi jo muzikos albumo Mėsa ir negali atsitraukti. Mirusio dainininko palaikus dvi bendramintės išsikasa ir net suėda, taip įgyvendindamos kanibalizmo aktą, kurį visuomenė smerkia, tačiau kitos pakvaišusios gerbėjos tik pavydžiai džiūgauja, kad kažkam į savo kraują pavyko įsileisti dievaičio kūną. Nors pasakojimo forma išskirtinai vampyriška, mažai tikėtina, tačiau autorė iš esmės už teksto papasakoja paauglių ir jaunuolių psichozes, t. y. pamišimą dėl viešų asmenų, savotišką atlikėjų, menininkų ir viešosios nuomonės formuotojų poveikį jaunajai kartai. Nors pasakojimas ir iš 2009 metų, bet nejučia jį susiejau su Lietuvoje masinę psichozę jaunimui šią vasarą sukėlusiu IShowSpeed: vyresnioji karta nesuprato, dėl ko šis jaunuolis dievinamas, o paaugliai varvino zombines smegenis nereflektuodami, kokį poveikį daro tiesiog populiarumą be turinio demonstruojantis politikų nupirktas svečias. Tam tikra prasme novelė Mėsa akivaizdžiai kalba ir apie maniakišką autoriteto iškėlimą ir jo sudievinimą autoritetų griovimo ir sunaikinimo amžiuje, pranokstantį racionalaus pasaulio ribas. Manau, novelė labai paveiki ir vykusi apie žmogaus kaip individo suvienodėjimą ir masių valdymą, kontrolę bei nesusikalbėjimą dėl skirtingų kartų vertybinių skirtumų. Šią novelę drąsiai atskirai galėtų analizuoti šiuolaikiniai paaugliai Lietuvos mokyklose.

Viena keisčiausių ir nejaukiausių novelių Kur tu, širdie? Jauna mergina prisiskaičiusi Charlottės Brontė Džeinės Eir ir negalėdama seksualiai integruotis ir suprasti/priimti savo seksualumo, galiausiai atranda naują pasitenkinimo būdą – ji klausosi širdininkų sutrikusių širdies dūžių įrašų ir tie netolygūs tvinkčiojimai besimasturbuojančią protagonistę labai jaudina. Nors tekstas iš pažiūros apie kvaištelėjusią fetišistę, bet juk kalbama apie gailestį, kopriklausomybę saugoti prie mirties esančius, nes tik tokia yra veikėjos meilės išraiška – mylėti esančius šalia mirties kaip Džeinė Eir savo mylimąją mirštančią draugę našlaičių namuose. „Tuo metu ėmiau nerimauti, kad manęs nė trupučio nedomina įprastas seksas. Širdžių plakimo įrašai jį kuo puikiausiai atstodavo. Užsidėjusi ausines galėdavau masturbuotis ištisas valandas, kol tarp kojų pasidarydavo šlapia, nuo trynimo pavargusią ranką imdavo traukti mėšlungis, o klitoris išpampdavo it didžiulė vynuogė (p. 95).“ M. Enriquez poetizuoja, neretai siaubo išraiškai perteikti randa netikėtų palyginimų ir metaforų, įvaizdžių. Iš esmės kurdama savo gotikinį siaubo pasaulį ji kliaujasi bjaurasties estetikos literatūriniais principais, kuria hiperbolizuotą ir ironišką pasakojimo toną, o retsykiais dėl individo akistatos su socialinių problemų neįveika instinktyviai sukuriamas itin F. Kafkos primenantis pasaulis, kuriame logiką uzurpuoja groteskiškai perteikiamas tikrovės absurdas.

Mariana Enriquez

Mariana Enriquez nemažai novelių skiria paribio vaikams, jų pagrobimams, atstūmimui. Pastarieji dėl pernelyg žiauraus elgesio paverčiami ramybės ieškančiais ir po miestą klajojančiais vaiduokliais. Viena įsimintiniausių novelių, žinoma, yra Liūdnoji alėja. Iš tikrųjų šis pasakojimas europietiškas, nes nukelia iš Argentinos į Barseloną. Kadangi pats buvau šiame mieste ir man žinomos tos vaizduojamos aikštės, pagrindinė La Rambla gatvė, tačiau nė pagalvoti negalėjau, kad būtent šitaip galima kalbėti apie Barseloną, t. y. apie miestą, kuriame gyvuoja mafijos pasaulis, pagrobtų ir čionai nužudytų vaikų vaiduokliai. Barselona nepaleidžia gyvųjų, ji laiko juos savo įkaitais, tik turistams leidžiama pabėgti, o čionai įleidę šaknis, yra pasmerkti užuosti ir regėti mirusius, miesto kakofonijos triukšme matyti daugybę valkatų ir pakvaišėlių. „Turbūt pamanysi, kad nusišneku, bet tiek to. Kartais mąstau, kad tie durneliai – tai ne žmonės, ne asmenybės. Kad jie įkūnija miesto pamišimą, yra tarsi vožtuvai, padedantys jam nuleisti garą. Jeigu jų nebūtų, išžudytumėme vieni kitus arba nudvėstumėm iš streso, ką aš žinau, gal išsilietume ant tų prakeiktų viešosios tvarkos pareigūnų, kurie neleidžia prisėsti ant muziejaus laiptelių nei Angelų aikštėje... Pastebėjai? Tie niekšai neduoda ramiai atsikvėpti ir prilygina tave barbarui, jei drįsti gurkšnoti alų gatvėje (p. 64).“ Iš esmės Barselonos gyventojai marginalizuojami, ryškinami, kad šalia bažnyčių ir puikiai nusiteikusių turistų nuolat gyvena kriminalinio pasaulio gyventojai, bepročiai, smurtą kenčiantys vaikai, o Ravelio rajonas pasakojime tampa pagrindiniu nusikaltimų rajonu, atskiru veikėju, t. y. savo logiką turintis miestas mieste.

Apie vaikų pagrobimus rašoma ir novelėje Dingę vaikai (pastarasis priminė filmą Emilija Perez (2024), kurie numirę po daugel metų grįžta į savo namus, taip pat užsimenama ir pasakojime Kai kalbėjomės su numirėliais. Iš tikrųjų Enriquez mėgsta vaizduoti praėjusio amžiaus aštunto ir devinto dešimtmečio tikrovę, daugelis istorijų iš esmės sietinos su Argentinos diktatūra, kuri 1976-1983 metais muštru baugino argentiniečius, grobė civilius, juos terorizavo, kankino ir žudė. Istorinė teisybė atstatyta tik 1985 metais (apie tai siūlyčiau pažiūrėti Oskaru įvertintą Santiago Mitre filmą Argentina, 1985 (2022), kad suprastumėte, kaip istoriškai ir politiškai rašytoja sieja pasakojimus su Argentinos žmonių išgyvenimais.

Visų pasakojimų neaptarsiu, tačiau noriu paminėti, kad nemažai pasakojimuose autorė kaip siaubo elementą naudoja tamsų žmonių prietaringumą ir vietinių raganų, šamanų, žmonių sapnų motyvus, kurie vaizduojami persipynę su krikščionybės tradicija ir vietinių indėnų kultūra. Pasakojime Šulinys staiga vietos ragana padaro apeigas ir iš šeimos narių perkelia fobijas drąsiausiai mergaitei, o pasakojime Mergaitės palaikai, mirusi ir kieme užkasta mergaitė grįžta ir persekioja pasakotoją (šis labai jau priminė man japonų siaubo filmą). O štai pasakojime Vežimėlis dėl rajono žmonių nelaimių virtinės kaimynas įsitikinęs: „Viskas per tą vežimėlį, tai senio kaltė, reikia jį surasti, mikliau, subingalviai, tas išgama mus prakeikė (p. 41).“ Enriquez vaizduojamų žmonių pasauliui svarbus prietaringumas, kaltės kitam priskirimas, socialinis smurtas ir skurdas, atėjęs iš kultūrinių tamsių įsitikinimų, socialinės nelygybės, luominio susipriešinimo ir net religijos.

Taigi man patiko Marianos Enriquez Kodėl pavojinga rūkyti lovoje, manau, verta bus skaityti kada nors ir kitą jos knygą, nes trumpi pasakojimai išties intensyvūs, nejaukūs, atspindintys individo ir visuomenės priešpriešą ir iš to augančią įtampą, išreikštą siaubo elementais. Kafkiškojo pasaulio siaubas nevienalytis, jis veikia ir per proto sutrikimus, ir pavydą, ir troškimą pakeisti pasaulį, per kultūrinius prietarus, rasizmą ir korumpuotą bei hierarchijomis susluoksniuotą pasaulį. Šioji knyga nieko nesprendžia, nėra viltinga, nepamokslauja, nėra jauki ar patogi, ji veikiau gotiškai vaizduoja žmogaus komplikuoto socialinio gyvenimo suindividualizuotus trafaretus, jų demoniškus šešėlius, už kurių atsiveria psichologizuoti universalūs priežastiniai ryšiai. Kitaip sakant, šioji proza nesensta, jame blyksteli nemaloni tiesa apie mus visus.

Maištinga Siela  

Knyga: J. M. Coetzee "Lenkas"

J. M. Coetzee. „Lenkas“ – Vilnius: Sofoklis, 2023. – p. 128.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip visada džiaugiuosi, kad leidykla Sofoklis puoselėja Pietų Afrikos Respublikos rašytojo J. M. Coetzee (g. 1940) literatūros vertimus į lietuvių kalbą. Pastarasis romanas Lenkas (angl. The Pole) originalo kalba su papildomomis istorijomis pasirodė 2023 metais, o tų pačių metų pačioje pabaigoje Sofoklis paruošė ir lietuvišką leidimą – stulbinamai greitai! Į lietuvių kalbą romaną išvertė Nijolė Regina Chijenienė. Galima sakyti, kasmet sulaukiame po vieną Coetzee knygą ir kaskart šis genialus rašytojas nepaliauja manęs stebinti.

 

Naujausiame savo romane Lenkas mus nukelia į Barseloną, kur gyvena pagrindinė veikėja Beatričė, kuriai netrukus sukaks 50 metų. Ji jau užauginusi du sūnus, mėgaujasi gyvenimu Katalonijos sostinėje, muzika, kol vieną dieną jos ramybę sudrumsčia 72 metų lenkų pianistas Vitoldas Valčikievičius, atvykęs koncertuoti Šopeno muzikos interpretacijų. Beatričės užduotis – užimti lenką, kol jis svečiuosis Barselonoje, tad ji nenoriai imasi šios užduoties susidurdama su savo išankstinėmis nuomonėmis ir prieštaromis. Lenkas Vitoldas jai nepatinka, tačiau tuo pačiu ją ir traukia – jo kūnas, didelės rankos, jo keistai senamadiška anglų kalba, kad po šio susitikimo ji ima susirašinėti su Vitoldu laiškais, pastarasis nebeslepia simpatijų Beatričei ir kviečia drauge susitikti ir vykti į Braziliją, tačiau bėda tame, kad Beatričė ištekėjusi...

 

Maždaug toks būtų siužetas apie nebe pirmos jaunystės meilę, galima pasakyti, gal ir paskutinę šio gyvenimo aistrą, kurią J. M. Coetzee išradingai, kaip jam ir būdinga, pasakoja iš moteriškosios perspektyvos. Paprastai J. M. Coetzee renkasi vyrus kaip pagrindinius veikėjus, bet šįkart jis tarsi grįžta prie ankstesniojo romano Elizabeta Kostelo (2003), kuris, beje, mano akimis, vienas labiausiai man patikusių, ir vėl prabyla iš moters pozicijos. Beatričė kaip personažė įdomi tuo, kad pabudusi iš letargo, kitaip sakant, paprasto gyvenimo, įsivelia į meilės romaną save teisindama, kad jos amžiaus draugės jau seniai užmezga vis kokius nors romanus ir net tuo didžiuojasi. Tiesa, Beatričės santykiai su vyru gana šaltoki, jiedu miega atskiruose kambariuose, nesidomi apie vienas kito profesinį gyvenimą, tad vienatvė iš esmės ją paskatina avantiūrai.

 

Šiame nedideliame romane veriasi gyvenimiška tiesa, apie kurią dažnas susimąstome, patiriame, pateisiname, tačiau esame linkę nereflektuoti iš įvairiausių perspektyvų. Autorius pateikia tik Beatričės perspektyvą, kuri vienoje tikrovės plokštumoje patiria meilės nuotykį su į tėvus tinkančiu lenkų pianistu, tačiau visi prieštaringos meilės suvokimai yra pačios Beatričės interpretacinių mintijimų jausmų sudirginimas. Ji pati diskutuoja, kelia klausimus, analizuoja, numano, kas ir kaip galėjo būti, ką jaučia ir ko nejaučia Vitoldas. Atrodo, kad autorius skaitytoją panardina į Beatričės abejonių lauką, kuriame tikrovė yra tokia, kokią ją regi, interpretuoja ir patiria veikėja. Vitoldas istorijoje eliminuotas, jis lieka kaip tolimas subjektas, suteikęs ispanei raktą nuo jos jausmų paslapčių skrynutės. Beatričės gyvenimas išties labai banguotas, ji linkusi į neigimą, netgi kritišką ir žeminantį mąstymo būdą, tačiau negali atsispirti lenkui, o tai rodo ir jos kritiškas Vitoldo atliekamo Šopeno muzikos vertinimas, jai nepatinka dalykiškas lenko skambesys, bet tuo pačiu traukia jo didžiulės rankos. Ji menkina jo lenkiškas šaknis, bando lyginti save ir Vitoldą su Šopenu ir Prancūzijoje kompozitorių globojusia mylimąja Žorž Sand.

 

J. M. Coetzee kaip visada išlieka labai literatūriškas, daugiasluoksnis. Jis mėgsta ne tik interpretuoti literatūrinius kūrinius, bet ir atverti naujas prieštaras, ar tai būtų romanas Fo apie Robinzono Kruzo autorių, ar tai būtų Peterburgo meistras apie Dostojevskį. Šįkart jis renkasi kelias istorines asmenybes – Šopeno ir Žoržos meilės istoriją, nes Šopenas buvo lenkas išeivis, taip pat Dantės ir Beatričės meilės istoriją, nes pagrindinė veikėja Beatričė. Autorius analogiškai supina dabarties veikėjų ir istorinių asmenybių atitikmenis, savaip perpasakoja ispanės ir lenko meilės istoriją, kuri, atrodo, romane netgi sureikšminta, šiek tiek absurdiška, nes lenkas mąsto ir gyvena tarsi romantizmo epochos žmogus, o Beatričė nepasiekiama ir racionali ispanė, įsipareigojusi savo šeiminei padėčiai.

 

„–Poetas Dantė buvo Beatričės meilužis, ir niekas to nežinojo.

–Nesąmonė. Beatričė žinojo. Visos jos draugės žinojo. Šnibždėjosi apie tai kikendamos, kaip ir visos merginos. Ar tikrai manai, kad esi Dantė, Vitoldai? (p. 70).“

J. M. Coetzee

 

Kitas romano sluoksnis, kuris nemažiau įdomus, yra kalbinė veikėjų situacija. Du veikėjai iš skirtingų kultūrų bendrauja abiem svetima anglų kalba. Lenkas dažnai stengiasi taisyklingai perteikti savo lenkiškus mintijimus, kuriuos ispanė savo anglų kalboje mintyse išsiverčia kaip senamadiškus ir dažnai nesuprantamus. Atrodo, nesusikalbėjimas arba bandymas susikalbėti tarp kultūrų dar yra ribojamas ir nutolinama tiesa kitos kultūros kalbos priemonėmis, tad Beatričę ši situacija verčia interpretuoti ir projektuoti pasaulį savaip. „Be palaimos. Kartais sunku suprasti, ką tas žmogus nori pasakyti, nes anglų kalbą moka tik paviršutiniškai. Ar jis sako kažką gilaus, ar tiesiog kaip beždžionė, sėdinti prie rašomosios mašinėlės, maigo ne tuos žodžius? (p. 54).“

 

Galų gale, kas tie jausmai, jeigu jie tėra tik aidas, atėjęs iš to, kuris tave ataidėjo? Kitaip sakant, interpretacijos, kurias besvarstydami, mes patiriame kitokį savęs suvokimą, įsimylime ir tariame tiems, kurie mus surezonavo, kad mylime. Autorius romane aiškiai nagrinėja neišsipildžiusios meilės temą ne kaip problemą, o kaip dovaną, kuri atveria kūrybos ir įkvėpimo slėpinius, ar tai būtų Šopenas, Dantė ar Vitoldas. Coetzee renkasi pasijos perspektyvą, suvokimą, kad davei impulsą kitam kurti, visai kaip vyras, kuris duoda moteriai tai, nuo ko užsimezga gyvybė. Romano pabaigoje Beatričė gauna Vitoldo priešmirtinius eilėraščius, išsiverčia į ispanų kalbą ir vėlei svarsto apie vyro ir moters santykį, apie kūnišką ir dvasišką davimą. Nors romane, kaip įprasta Coetzee, neišsakoma prasmė tiesiogiai, visgi galima daryti prielaidą, kad vyksta nevienpalnė vyro ir moters sąveika (biologinį ir dvasinė, šeiminė ir kūrybinė), neretai iracionali.

 

Tiksliai pasakyti, kad romanas Lenkas yra apie senukų meilę būtų nesąmonė. Coetzee koduoja daugel prasmių savo lengvu ir nesudėtingu pasakojimu stiliumi, turiu galvoje, sintaksines konstrukcijas, jis sakinių neapsunkina, tačiau prasmių laukas pas Coetzee – su niekuo nesupainiosi! – visada yra dviprasmybių rebusas, kurių interpretuoti stačiai ir lėkštai neužtenka. Kitą vertus, lyginant su kai kuriais kūriniais, Lenkas yra aiškesnis, ne toks galbūt sudėtingas, kaip, pavyzdžiui, trilogija Jėzaus vaikystė. Internacionaliniai įsivaizduojami Beatričės vertimai-susikalbėjimai sukuria įspūdį, jog iš tikrųjų gyvenimas kuriamas personažės galvoje, o ne tikrovėje, kaip ir pas kiekvieną iš mūsų, todėl šioji tiesa, bent jau man, tampa romano atramine tiesa. Labiausiai stebina, kad literatūros klasikos šablonai, tokie kaip Dantės kelionė per pragarą pas išsvajotąją Beatričę gali padėti susivokti bei susikalbėti arba priešingai – paklaidinti tamsoje taip, kaip skaitytojas viso šio romano prasmių sanklodose.

 

„Ar jam nekilo mintis, kad gali ir nesusitikti pomirtiniame gyvenime, bet ne todėl, kad pomirtinio gyvenimo nėra, o todėl, kad likimas jį bus nubloškęs į požemio karalystę, o jis klajos aukštybėse, rojuje, per amžius nepasiekiama?

 

Arba atvirkščiai? (p. 114).“

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Fo"

 

J. M. Coetzee. „Fo“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 162.

Sveiki, skaitytojai,

„Bet kai pamatysi mane prie pono Fo stalo vedžiojančią plunksna raides, įsivaizduok, kad kiekviena raidė yra akmuo, popieriaus lapas – sala, o aš mėtau tuos akmenis po salą, ir kai darbas bus baigtas, šeimininkas liks nepatenkintas (ar Kruzas kada nors buvo patenkintas tavo triūsu?) ir teks man iš naujo juos rinkti (vaizdžiai tariant, išbraukti, kas parašyta) ir išdėstyti kitokia tvarka, ir taip be galo be krašto, kiekvieną dieną; ir visa tai todėl, kad ponas Fo pabėgo nuo savo skolų. Kartais man atrodo, kad aš tapau verge (p. 87).“

Neslėpsiu džiaugsmo, kad leidykla Sofoklis ir toliau nuosekliai leidžia iš Pietų Afrikos kilusio ir jau daug metų Australijoje gyvenančio nobelisto J. M. Coetzee (g. 1940) literatūrą. Naujausias jo romanas Fo (angl. Foe) originalo kalba pasirodė 1987 m. ir sulaukė puikių literatūros skaitytojų ir kritikų vertinimų. Rašytojas šįkart pertransformuoja Danielio Defoe (iš jo pavardės nuotrupos ir sukurtas romano pavadinimas) nuotykių kultinį romaną Robinzonas Kruzas (1719).

Kaip jau įprasta J. M. Coetzee stiliui, taip ir šiame romane naudojama daug neapibrėžtų alegorinių pasakojimo būdų, kurie iš vienos pusės atrodo sąlygiškai komiškai absurdiški, iš kitos pusės sukelia tikrą prieštaringų prasmių daugiaplaniškumą. Iš Europos į Naująjį Pasaulį savo dukters ieškoti išplaukia Suzana Barton. Po kelerių metų neradusi atžalos ji grįžta į Europą, tačiau pakeliui laive kyla maištas. Sukilėliai nužudo laivo kapitoną, o jo meilužę Suzaną Barton įsodina į valtį su kapitono lavonu ir paleidžia į vandenyną, kol moteris galiausiai atsiduria negyvenamoje saloje, kurioje ji sutinka jau daug metų čia gyvenantį Robinzoną Kruzą ir jo nuolankų vergą Penktadienį.

Atsidūrusi saloje Suzana bando užmegzti ryšį su asketiškuoju Kruzu, tačiau susikalbėti sunku, ilgi metai praleisti saloje pakeitė vyrą. Suzaną be Kruzo labiau domina juodaodis vergas Penktadienis, kuris saloje atsidūrė kartu su Kruzu. Nuolankiajam išpjautas liežuvis, todėl jis žino tik jam būtiniausias Kruzo duodamas komandas, o tai nepaprastai trikdo pačią veikėją, nes ji taip trokšta sužinoti Penktadienio asmeninę istoriją, jog parsigabenusi jį į Angliją bando išsiųsti laivu į Afriką. Faktas labai absurdiškas, nes Suzana įtikėjusi, jog pats Penktadienis pirštu parodys laivo kapitonui, kur sustoti ir jį išleisti, nes Penktadienis turi, anot jos, turėti intuiciją, kur jo tikrieji namai. „Kai ateis laikas, esu tikra, jis žinos <...>. Gimtųjų namų jausmas niekada neapgauna (p. 110).“

Suzana sukuria ne vieną teoriją, viena iš jų, kad Kruzas pats išpjovė Penktadieniui liežuvį ir pavertė savo vergu, tad ji niekaip negali suprasti, kodėl Kruzui taip brangi toji asketiška negyvenama sala, kodėl jis nepalieka savo asmeninės istorijos liudijimų, nepiešia savo dienoraščio užrašų ant uolos, nebando išmokyti Penktadienio naujų žodžių, kad galėtų pratęsti civilizuotą pasaulį ir taip perduoti toms kartoms, kurios čia atplauks ir pamatys kadaise gyvenusius žmones. Kruzas atrodo pernelyg primityvus, jis tiesiog mėgaujasi dienomis ir dažniausiai mąsliai tyli, o susirgdamas karštine pasveiksta pats, tačiau vos tik jis patenka į laivą, miršta nuo tos pačios ligos. Autorius tarsi ryškina žmogaus skirtingas sąlygas, kuriose veriasi skirtinga žmogaus prigimtis. Vieniems gamta ir askezė yra tai, kas palaiko ilgus metus gyvybę, o civilizuotas pasaulis gali pražudyti akimirksniu. Suzana neabejotinai atstovauja civilizacijai, todėl mano, kad ir Kruzui reikia to paties, ko ir jai.

Suzanai Barton Anglijoje stengiasi Danieliui Defoe, kurį vadina ponu Fo, perduoti savo, Penktadienio ir Kruzo salos istoriją, jai tai taip svarbu, nes pats Kruzas tokio „įsiamžinimo“ neturėjo ir nieko, išskyrus keistus iš akmenų padarytus sutvirtinimus saloje, nepaliko. Tiesa, Suzana rašo ponui Fo laiškus, tačiau rašytojas pabėga iš savo namų nuo antstolių, kol galiausiai pati Barton uzurpuoja su Penktadieniu jo namus ir išparduoda likusį turtą, kad galėtų išsilaikyti. Iš vienos pusės Suzana tik beturtė pasileidėlė vagilė, iš kitos – ji rūpinasi Penktadieniu ir geidžia jo asmeninės istorijos, negali jo palikti. Atsiradusi prie durų slenksčio jos duktė bando užmegzti ryšį, tačiau Barton įtikėjusi, jog dukrą jau seniai prarado ir toji mergužėlė apsišaukėlė, siųsta paties Fo...

J. M. Coetzee

Šis trumputis romanas talpina neįtikėtinai daug prasmių, kurios poetiškai jungiasi į prieštaringą Suzanos paveikslą ir Robinzono Kruzo istorijos kūrybos užkulisius. Autorius tarsi bando anų laikų literatūroje rasti pasislėpusios moters įtaką kūrėjui. Kas toji Suzana Barton iki galo taip ar neaišku. Romano pradžioje ji be jokios abejonės perteikta kaip gyva moteris, patyrusi kelerių metų gyvenimą su Kruzu negyvenamoje saloje, tačiau grįžusi į Angliją ji tampa „neapčiuopiama“. Iš vienos pusės ji valkatėlė idealistė, neabejotinai pakrikusi dėl saloje patirtų traumų ir askezės, iš kitos pusės, ar tikrai toji Suzana Barton egzistuoja, ar ji tik nėra paties Danielio Defoe įsivaizduojama mūzą, išgirsta tolima istorija apie išgelbėtą moterį saloje, kurios balsą ir likimą, rašydamas Robinzoną Kruzą dėl lyčių stereotipų ir įtikinamumo visiškai nutildė? Paradoksas, kad pats J. M. Coetzee romaną pavadino ne pagrindinės pasakotojos ir personažės Suzana Barton pavadinimu, o vyro rašytojo asmenvardžiu, tarsi imituodamas uždarą moters kūrėjos pasaulį po vyrų galios pasauliu.

„Pasitaiko, kad geranoriškumas mane apleidžia ir aš vartoju žodžius vien todėl, kad tai trumpiausias kelias priversti jį daryti, ką aš noriu. Tokiomis valandėlėmis suprantu, kodėl Kruzas nusprendė verčiau nežadinti jo nebylystės. Kitaip tariant, suprantu, kaip tampama vergų pirkliu. Ar po tokio prisipažinimo galvosite apie mane blogiau? (p. 60-61).“ Kadangi istorija mus nukelia į XVIII amžiaus pradžią, kada laivais per Atlantą buvo plukdomi iš Afrikos vergai, kartu Fo romanas tampa ir pasakojimu apie galios politiką. Iš vienos pusės tai baltaodžių ir juodaodžių (Kruzo prieš Penktadienio) istorija, kurią Barton bando perimti, suvokdama, jog Penktadienis toks pat žmogus kaip visi likusieji, tačiau pati perima imperialistinės kolonizacijos valdančiųjų poziciją ir trokšta įsakinėti, valdyti, prakalbinti ir priversti Penktadienį paklusti jai, kaip tokią galią kažkada turėjo Kruzas. Kitą vertus paraleliai ryškinama moters kūrėjos ir vyro kūrėjo statusas anų dienų tikrovėje. Barton suvokia, kad jos istorijos niekas neišgirs, nes ji moteris, todėl savo salos patirtis patiki Danieliui Defoe, kuris kaip vyras gali būti išgirstas plačiosios visuomenės.

Romane ne kartą kalbama apie žmogėdros sąvoką. Kruzui žmogėdros yra Brazilijoje pasilikę vietos gyventojai, kurių jis taip bijo, kad net salą laiko ne prakeiksmu ar tremties vieta, o išsigelbėjimu nuo žmogėdrų. Kitą vertus, J. M. Coetzee kaip visada sąvokų prasmes pateikia priešindamas reikšmes. Kas iš tikrųjų yra tos žmogėdros? Ar kartais ne pats Kruzas, kuris galimai išpjovė Penktadieniui liežuvį, buvo vergų pirklys ir slėpėsi nuo savo socialinių aplinkybių, kitaip sakant, nuo savo žmogėdros veido? O gal tai pati Suzana Barton, visi anglai, kurie su kitais elgiasi nežmoniškai pajungdami silpnesniuosius savo poreikiams tenkinti? Autorius sugeba romane šias pozicijas taip subtiliai perteikti, slėpdamas bet kokius pasakotojos vertinimo rudimentus. „Penktadienis virto mano šešėliu. Ar mūsų šešėliai mus myli? O jeigu myli, tai ar būtent dėl to nesitraukia nė per žingsnį? (p. 115).“

Galiausiai visas romanas Fo yra alegorijų ir perkeltinių prasmių persunktas ir daugiabriaunias perspektyvas ryškinantis pasakojimas. Prieštaringąją Suzaną Barton galima vertinti ir kaip epochos moterį, ir kaip autoriaus idėjas perteikiančią alegorinę veikėją. Bendresne prasme Fo mums pasakoja apie šiaip jau Robinzono Kruzo pasakojime prislopintas arba visiškai eliminuotus aspektus, todėl romanas atrodo kaip tariamos ar galimos tiesos rekonstrukcija. Moters vaidmuo kūrėjo pasaulyje, aukos ir vergvaldžio pozicija, fikcijos ir biografijos sinteze pagrįsta kūryba, pasilikusi už kultinio kūrinio teksto ribų. Galiausiai romanas kaip kokia šachta, į kurią galima kristi laisvu pagreičiu, bandant suvokti, iš kur atsiranda pasauliniu mastu pripažinti literatūros kūriniai ir kokios nematomos įtakos bei gijos leido kuriančiojo protui ir fantazijai sukurti tai, ką mes skaitytojai priimame kaip nekvestionuojamą meno kūrinį.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Agustina Bazterrica "Mes, gyvuliai"

 

Agustina Bazterrica. „Mes, gyvuliai“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Distopijos žanrui kaskart tampu išrankesniu. Ne viskas, kas yra distopija, sujaudina ir paveikia taip, kaip anuomet, kai po antklode skaitydavau G. Orwellio 1984-ieji ar M. Atwood Tarnaitės pasakojimą, kurie, be jokios abejonės, jau tapo distopijų klasika. Neseniai iš ispanų kalbos Augustė Čebelytė-Matulevičienė išvertė argentinietės rašytojos Agustinos Bazterricos (g. 1974) romaną Mes, gyvuliai (ispan. Cadáver Exquisito), pastaroji akimirksniu lietuviškuose socialiniuose apie knygas portaluose tapo viena labiausiai aptariamų ir rekomenduotinų knyginių naujienų. Turint galvoje, kad tai distopija iš tolimosios Argentinos, nelikau abejingas ir aš.

 

Knyga pasakoja apie ateities pasaulį, kuriame žmonijos populiacija pasiekė piką ir dėl to valdžia sugalvojo neva virusą, kuriuo serga gyvūnai. Tiek naminiai, tiek laukiniai gyvuliai yra naikinami, nes jie gali pražudyti žmones, o vietoj mėsos pramonė pasiūlo alternatyvą – žmogieną. Atranką, kas bus veisline mėsyte, daro, žinoma, privilegijuotasis kapitalistinis luomas, kuris nekvestionuodamas įdiegia naujovę, kurią dėl pandemijos beregint priima didžioji visuomenės dalis. „Pirmiausia vitrinos pakrašty atsirado fasuotos plaštakos, užkištos už marinuotų pjaustinių, nugarinės ir inkstų. Produktas vadinasi ypatinga mėsa, o nuošalesnėje etiketėje buvo įvardytas kaip viršutinė galūnė, sąmoningai vengiant žodžio „plaštaka“. Kiek vėliau pridėjo fasuotas pėdas, kurias vadino apatinėmis galūnėmis ir dėliojo ant salotų paklotės, po kurio laiko šalia nugulė ir padėklas su liežuviais, peniais, nosimis bei sėklidėmis, kurių etiketės skelbė, kad tai „Spanelės delikatesai“ (p. 38).“

 

Kad nebūtų vien tik ekskursinės pasakaitės po vitrinas, veisyklas ir skerdyklas (kas ir sudaro nemažą romano dalį), autorė bando atsverti tą šaltą skerdyklų kvaitulį pagrindiniu veikėju Markitu, kuris dirba didžiulėje kokybiškos mėsos skerdykloje vienu iš aukšto rango vadybininkų. Markitas visais atžvilgiais, atrodo, kad priklauso senajam žmogiškajam pasauliui, nes yra paženklintas netekties, o ten kur netektis, ten ir gailestis, atjauta. Jis neteko sūnaus, o rūpinimasis prieglaudoje gyvenančiu tėvu taip pat suteikia Markitui žmogiškumo, todėl iš pasakotojo atrodo, jog jis iš tikrųjų šlykštisi visu tuo fabriku, kuriame dirba, ir netgi ruošiasi tam tikram maištui. Gavęs dovanų patelę, jis ją kurį laiką laiko daržinėje, bet netrukus parsiveda namo ir net su ja ima lauktis kūdikio, todėl, atrodo, jog prieš sistemą maištaujantis veikėjas sulauks savo atpildo ir pats atsidurs skerdykloje, nes būtent tokį visuomenėje bausmę taiko sistema; jokiu būdu negalima daugintis, mylėti ir užjausti mėsai skirtų gyvulių.

 

Autorė manipuliuoja Markito jausmais ir požiūriu į pasaulį ir tai, sakyčiau, yra geriausia šio romano dalis. Aišku, iš pagrindinio veikėjo perspektyvos brėžiami ir santvarkos sisteminiai dalykai, apie kuriuos verta susimąstyti pastarųjų kelerių metų mūsų karo ir viruso kontekste. Skaitydamas vis šiaušiausi, kad knyga pernelyg viską perteikia naiviai, kad visuomenė nesutiktų vien valdžios įstatymais skersti žmonių, kad nesutiktų ryti kito žmogaus vien dėl mokslinio pagrindimo, todėl atrodė, jog šioji distopija iš tikrųjų yra pernelyg dirbtina ir žlugus gyvulininkystei neatsirastų žmonių valgymo kultūros. Tačiau perkratęs COVID-19 pandemijos niuansus, visus internetinius pasisakymus, TV žinias, manding, žmonės, kurie ėjo masiškai skiepytis ir pyko, keikė visus antivakserius, vykdė abi pusės priešišką susiskaldymą, kur kiekvienoje pusėje yra tik viena nedaloma tiesa, atrodo, jog panašūs procesais vyko ir Mes, gyvuliai priešistorėje. Romane galima nemažai atsketi, kaip mokslas, papirkti žiniasklaidos kanalai ir valdžia geba keisti žmonių įsitikinimus ir tikrovę. Markitas vis lankosi buvusiame zoologijos sode, ten aptinka šunyčių vadą, ilgėsi savo vaikystės ir ryšio su tėvu, apmąsto prarasto sūnaus skausmą, tačiau neatrodo, kad labai kvestionuotų humanizmu, todėl kaip skaitytojui kyla klausimas: kiek turi praeiti laiko, kad tris kartus pakartotas melas taptų tiesa?

 

Lankydamasis pas dviveidę seserį, Markitas pastebi pasikeitusius jos vaikus, kurie prie stalo aiškiai kraupiai juokauja: „Mėginame atspėti, kokio skonio būtų dėdė Markitas (p. 92).“ Mėsos valgymo kultūrą, įdiegtą namuose, vaikai jau priima kaip normą, nes nėra ryšio su praeities pasauliu, jie jau auga pakitusioje kolektyvinėje sąmonėje. Užtenka pasikeisti tik vienai-dviem kartom ir pasaulis, atrodo, galėtų misti išmatomis, jeigu valdžia ir mokslas įrodytų, jog išmatos yra naudingos sveikatai. Panašiai kaip ir mūsų tikrovėje apie skiepus, kurių kvestionavimas buvo laikomas ne tik antivakserių keliama propaganda, bet ir blogiu.

 

Kitą vertus, atrodo, kad Mes, gyvuliai vaizduojamas pasaulis neturi kitų alternatyvų, tik žmonės, kurie tiki mokslo ir žiniasklaidos pažanga ir tie, kurie nepritaria sistemai (kaip ir mūsų tikrovėje). Vaizduodama per Markitą sistemą iš vidaus, autorė tik retsykiais įterpia visuotinius streikus, vegetarų aidinčius pasisakymus, visuomenėje sklandančią apie valdžią konspiracines teorijas. Deja, Markitas jų neanalizuoja, nors ir bodisi konvejeriniu būdu skerdžiamais žmoggyvuliais, tačiau nesibodi pasidulkinti su itin nužmogėjusia mėsos pardavėja, kuri, jeigu reiktų, po Markito mirties gabalais supjaustytų jo kūną ir parduotų. Takoskyra tarp to, kaip žmogus tampa nužmogėjusiu ir iškreiptų atjautos santykių yra labai plona, galiausiai net romano pabaigoje Markito sprendimas dėl patelės tampa šokiruojančiu. Tai kas iš tikrųjų tas Markitas? Sistemą suvokiantis sąmoningas humaniškas žmogus, ar tik savo įsivaizduojame humaniškame traumų pasaulyje netikėtai problemas išsprendęs antžmogis?

Agustina Bazterrica

 

Sistema baudžia santykiaujančius su gyvais produktais, tačiau knygoje įterpiama ir juodoji rinka, pavyzdžiui, magnatas gardžiuojasi valgydamas sumedžioto garsaus pasaulyje dainininko mėsa: „Kokia garbė valgyti Uliso liežuvį. Vėliau turėsi padainuoti ką nors iš jo repertuaro, kad įsitikintume, ar tavo balsas skamba panašiai. Vyrai prapliumpa kvatoti. Tik ne jis. Jam nejuokinga. Kitiems medžiotojams patiekia širdį, akis, inkstus ir sėdmenis. Uliso Vokso penis atitenka Gererui Iraolai, šis jį užsakė iš anksto (p. 136-137).“ Jeigu valgomi „veisliniai“ žmonės, žinoma, atsiranda ir tokių, kurie nori suvalgyti kokią nors įžymybę, nors tai ir draudžiama. Žodžiu, distopiniame pasaulyje formuojasi alternatyvi mūsų dabarties perspektyva t. y. tie, kurie už nykstančios pandos sėklides paklos juodojoje rinkoje milijonus ir valgys nykstančių delfinų mėsą iš Japonijos įlankų, nes tokia galia teikia tiesiog malonumą.  

 

Dar Mikalojus Daukša savo Postilės prakalboje teigė, kad kalba yra valstybės sargas. Nepalioviau apie tai galvoti kaip apie būdą ne tik per kalbą save suvokti ir apibrėžti, bet ir būdą manipuliuoti ir keisti tikrovę. Romane būtent kalbos principu yra keičiama tikrovė, tai, kas anuomet laikyta žmogumi, pakeista į produkto terminą, žmonės per kalbą įtiki teisingumu ir teisėtumu, todėl valgydami marinuotus žmonių pirštelius ir sakydami, jog tai yra delikatesas, teikiantis organizmui daug baltymų, manding, primena mūsų pačių dėdukus ir bobutes, kurie teigia, jog mums būtina mėsytė, kad nenusilptume ir netaptume klipatomis. Žodžiu, autorė neblogai sužaidžia kalbos pokyčiais, kurie keičia įsitikinimus, įpročius, tikėjimą ir šis romanas gana lengvai parodo, jog tuos pokyčius priimame labai lengvai, inovacijas ir terminų naujas reikšmes įsileidžiame į savo tikrovę net nekvestionuodami. Kvestionuoti, kaip galite numanyti, kūrinyje yra blogo piliečio požymis. Pilietis, kuris tiki mokslu, yra geras pilietis. Bet ar nepanašu ir į mus pačius šiandien?

 

Visgi romane labiausiai baugino ne tiek sukurtas kanibalizmo diskursas, kiek tai, kad mes patys šiandien gyvename dirbtinai keičiamos kalbos ir įsitikinimų pasaulyje. Įtikėję daugybe dalykų kaip esančiais natūraliai, paveldėtais tradicijos būdu, mes iš esmės neįtariame esantys invazinė gyvuliška rūšis, kuri tuo pačiu gali filmuoti mielus vaizdelius apie mažus kačiukus, piktintis nelegaliomis šunų veisyklomis ir savaitgalį smaguriauti prie alučio veršiuko, atskirto nuo motinos, mėsyte, dėti į instagramą patiekalus ir sulaukti patiktukų. Argi mes negyvename prieštaringame pasaulyje, kuris labai panašus į A. Bazterricos romaną?

 

Visgi romano audinys ir idėjos manęs nepribloškė. Sausas ir šaltas pasakojimo stilius primena tradicinį romano kalbėjimą masėms. Autorė nesistengia žaisti nei pasakojimo struktūromis, o savo idėją perteikia plikais paprastais sakiniais. Tiesa, apie privilegijuotą luomą, kuris įveiklina kitus žmones paversdamas ištekliais rašė mūsų lietuvis Jaroslavas Melnikas romane Maša, arba Postfašizmas, kuris anuomet man padarė daug didesnį įspūdį už Bazterricos Mes, guvuliai. Visgi argentinietės romanas, kaip ir dažna šių dienų literatūrinė distopija, klausia, ką teks daryti su didėjančia žmonių populiacija, kai žmogaus poreikiai nuolat auga? Visai neseniai, kol romanas buvo verčiamas į lietuvių kalbą, žmonija perkopė 8 milijardų ribą. Kol didžiuojamės, jog esame sąmoningi žmonės ir bandome skirstyti namų atliekas ir jaučiame mylį gamtą, mokome jaunąją kartą atjautos ir vertybių, mes kasdien žudome labiau nei bet kokia kita gyvybės forma. Labai taiklus romano pavadinimas Mes, gyvuliai, kuriame kablelis iš vienos pusės žymi žmogaus ir gyvulio sąvokų atskirtį pagal tradicines reikšmes (žmogui būdingas humanizmas ir atjauta, o gyvulys neturi sielos), iš kitos – tai eina kaip derinamųjų pažyminių skyryba (priedėlis) ir patikslina mūsų rūšies neigiamą konotaciją.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Shokoofeh Azar "Nušvitimas žaliojoje slyvoje"

Shokoofeh Azar. „Nušvitimas žaliojoje slyvoje“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 256.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Kaskart parašyti recenziją apie perskaitytą knygą darosi vis sudėtingiau, nes atrodo, kad visa tą jau darau automatiškai ne vienerius metus, tad ir galvodamas apie iraniečių rašytojos Shokoofeh Azar (g. 1972) romano Nušvitimas žaliojoje slyvoje (pers. Eshraq-e derakht-e gojeh sabz) koncepciją ir idėją, pagavau save maištaujant, jog sąmoningai ir nesąmoningai atidėlioju šios knygos apibendrinimą.

Knyga nominuota International Booker Prize 2020 premijai ir pasiekė finalą, tačiau finišo tiesiojoje autorei iš po nosies šį apdovanojimą nugvelbė europietė iš Nyderlandų Marieke Lucas Rijneveld su romanu Vakaro nejauka. Nemaža dalis internete pasisakiusių skaitytojų prognozavo, jog būtent šioji Azaros knygą laimės Tarptautinį Bookerį, nes dar visai neseniai iš Omano rašytoja arabė Jokha Alharthi su knyga Dangaus kūnai (angl. Celestial Bodies) nuraškė šį apdovanojimą ir arabų-musulmonų literatūros įsiveržimas į Booker literatūros lauką tarsi tapo itin matomas ir komisijos įvertintas. Deja, pastarosios knygos lietuviškai taip niekas nepasiryžo išleisti, tačiau turime Sh. Azar puikiai įvertintą knygą, kurią tiesiogiai iš persų kalbos (neįtikėtina!) išvertė Austėja Merkevičiūtė ir tą padaryti tikriausiai buvo nelengva, nes knyga persunkta Irano ir persų kultūros, istorijos bei geografijos faktografinių žinių. Daug paaiškinimų rasite knygos pabaigoje, todėl skaityti knygą tampa ir enciklopediniu reikalu.

Romanas Nušvitimas žaliojoje slyvoje tapo tarptautiniu mastu šiokiu tokiu ažiotažu, kadangi autorė anksčiau buvo aktyvi Irano revoliucijos, kuri įvyko 1979 metais, maištautoja, todėl, kai dirbo žurnaliste, būdavo dažnai sekama, kvočiama musulmonų fundamentalistų pareigūnų. Sykį autorė, kaip rašoma atgalime knygos viršelyje, tris mėnesius praleido vienutėje. Suvokusi, kad savo gimtajame Irane yra priešė ir kad tik laiko klausimas, kada vėl išsiveš pareigūnai, autorė per politinį prieglobsčio prašymą gavo Australijos sutikimą gyventi tolimojoje šalyje. Gyvendama Australijoje autorė suvokė staiga atgavusi absoliučią žodžio laisvę, todėl pradėjo kurti persų kalba ir šitaip atsirado romanas Nušvitimas žaliojoje slyvoje. Įdomu tai, kad vertėjas ar vertėja į anglų kalba taip ir nepanoro būti atskleistas dėl savo saugumo, todėl, matyt, Tarptautiniam Bookeriui, kuris pusę premijos skiria vertėjui ir kuris daugiau ar mažiau orientuojasi į renginio šou formatą, nebuvo palanku, kad autorė laimėtų.

Kitą vertus, politinis kontekstas, autorė-pabėgėlė taip pat yra tam tikra sensacija, pritraukianti minias. Prisimenate, kas 1988 metais nutiko indų kilmės rašytojui Salman Rushdie, kuriam po romano Šėtoniškos eilės buvo paskirta mirties bausmė, o šiemet vasarą buvo užpultas ir subadytas peiliu tiesiog per susitikimą su skaitytojais renginį, tad baiminamasi, kad Shokoofeh Azar neištiktų Salman Rushdie likimas.

Grįžtant prie romano turinio aptarimo, nuo pat pirmo puslapio iškart į akis krinta pasirinktas autorės rašymo stilius, kurį daugelis mėgsta apibūdinti kaip „persiško kilimo rašmenys“. Šį stilių padeda sukurti G. G. Marquez‘o išplėtotas ir išpopuliarintas magiškasis realizmas. Tiesą sakant, jis su pastaruoju autoriumi labai panašus, nes Marquez rašydamas apie Makondos šalį, o Azar apie Iraną, tyrinėja savo šalies šimtametę kultūrą, tos kultūros pokyčius, veikiamus per politinius neramumus ir žmonių likimus. Šioje knygoje pasakotoja tampa vienos turtingos šeimos per revoliucijos išpuolius sudeginta mergaitė. Tiesa, tik vėliau sužinome, jog šioje knygoje gyvieji ir mirusieji gyvena pramaišiui vienoje tikrovėje, dėl to, kad gyvieji nešiojasi mirusiųjų prisiminimus. Žiaurus 1979 metų Irano revoliucinis fonas susmūgiuoja visą šalį, moterys įvelkamos į audinį ir slepiamos, plėšiamos bibliotekos, naikinama laisvė ir viskas, kas, anot revoliucionierių, yra amerikietiška. Šeima pabėga į atokiai nuo Teherano įsikūrusį kaimą ir įsirengia namus, tačiau ir čia šeimą pasiekia revoliucijos griežta ranka: suimamas sūnus Sohrabas, kuris galiausiai nukankinamas kalėjime, o motina persmelkta sielvarto įlipa į slyvą ir ten patiria regėjimus... Galiausiai skaitytojas nebeatseka, kas yra tikroji istorija, kur pasibaigia tikrasis žmonių sielvartas ir kur jis tampa legendomis ir mitais žiaurumu persisunkusiais pasakojimais.

Pasakojimas ganėtinai netolygus, netgi, sakyčiau, chaotiškas, hipnotizuojančiai veikiantis be laiko ir erdvės rėmų. Nors pasakojama šeimos istorija, tačiau pasakotojos sąmonė gali pasakoti ir paralelines, pavyzdžiui, politikų istorijas, „pasiskolina“ veikėjus iš literatūros ir vienaip ar kitaip „suplaka“, todėl tekstas tampa ne vien pilnas magiško realizmo, bet ir pilnas intertekstualumo: „Bita džiaugėsi bent nevirtusi dideliu šlykščiu vabalu, kaip vargšas Gregoras Zamza. Šiuodu kūriniai mus vėl suartino. Pamažu tapdama vandenų būtybe, kitaip, nei įmanoma žmogui, patiriančia ir išgyvenančia laisvę, ji galbūt geriau suprato mano, vėlės, būseną (p. 173).“ Primenu, kad viena iš šeimos dukterų vardu Bita pamažu namuose iš savęs priveisia žuvų, galiausiai ją tėvas su vaiduokle dukra paleidžia į Kaspijos jūrą. Transformacija tiesiogiai koreliuoja su atminties praradimu ir tai yra esminė šios knygos idėja, nes nušvisti reiškia viską vienu metu prisiminti ir pamiršti, todėl Bita pamiršta žmonių kalbą ir dingsta vandenyse. Tiesa, po kiek laiko ją aptinka žvejai ir išprievartauja bei nužudo filmuodami išmaniaisiais telefonais. Knygoje undinės simbolis tampa moterų prievartos, nutildymo ir ištrynimo iš viešosios erdvės simboliu.

Shokoofeh Azar

Esama ir daugiau stulbinančių knygoje istorijų, kurių visų neaptarsiu, bet vienas iš tokių buvo persų pasakomis grįsto turtingo valdovo beprotybė statyti veidrodinius labirintinius rūmus, kol galiausiai aistra veidrodžiams ir baimė prarasti valdžią, tampa valdovo susinaikinimo ir pamišimo istorija, susieta su Irano bepročiais valdovais. Tikriausiai neįmano nepaminėti autorės poetišką tapybišką daugiakultūrinėmis spalvomis persunktą rašymo stilių. Kai kada sakiniai išties primena prozinius eilėraščius, pvz., „Pražystančio japoninio svarianio bučinys pats droviausias. Kaip vos subrendusios japonės mergaitės svarainių spalvos kimono, nemačiom bučiuojančios savo baltą švelnią ranką ir svajojančios apie mylimąjį, kurio niekada nebuvo, apie prisilietimą, kurio niekada nepatyrė, ir apie bučinį, kurio niekada negavo. Japoninio svarainio bučinys – tai mergelės bučinys tyrai savo pačios kantrybei (p. 182-183).“ Negaliu nepasižymėti ir vertėjos vartojamą, beveik niekur mano paties nesutiktą semantiškai hiperbolizuotą žodžių junginį šiokiadieniškiausių dienų, kuris romane įrėmina vienodą laiko tėkmę po revoliucijos, kai veikėjai apimti tai juodojo sniego epochos, tai žūstančių kregždžių ir t. t. gyvena su mirusiais vienoje tikrovės dimensijoje. Visas tas šokantis magiškas pasaulis yra vien simboliai ir metaforos perteikti Irano žmonių siaubui.

Visgi ieškodamas analogiškų sąsajų su lietuviška istorija, aptikau tai, su kuo galėtume tapatintis. Štai po Irano revoliucijos visa žiniasklaida ir televizija buvo labai cenzūruojama, todėl vieninteliu laisvo žodžio šaltiniu tampa už Atlanto esančių pabėgėlių skleidžiama transliacija, primenančią ir mūsų lietuvių pasiklausymus po Antrojo pasaulinio karo. „O kartais pabudęs vidur nakties įsijungia radiją, vienintelė žinių šaltinį mūsų name, ir klausosi „Amerikos balso“ pranešimų apie padėtį Irane. Protarpiais pranešėjas paskelbia, kad dabar gros ir dainuos Irano atlikėjai, po revoliucijos pabėgę į Ameriką, ir tėtis pritildo radiją, priglaudžia vieną didžiausių kriauklių prie ausies ir klausosi jūros šniokštimo (p. 42).“

Kaip papasakoti ne tik šeimos, bet ir tautos sielvarto istoriją? Tik ją apipinant mitais ir, šiuo atveju, persų sakmėmis, nes autorė pasirenka tokį pasakojimo toną, sakydama, kad neįmanoma dokumentuoti sugriautos persų kultūros ir žmonių gyvenimo skausmo racionaliais, logiškais sakiniais. Romano pabaigoje daug metų tėvas išbuvęs kaime visgi nuvažiuoja į Teheraną ir ten išėjęs į gatvę ryšėdamas kaklaraištį (anot revoliucionierių, vakarietiško kapitalizmo simbolį) beregint yra sulaikomas ir tardomas. Šioji scena apie tardymą matyta daugelyje filmų, kai veikėjui padedamas lapas ir įsakoma užrašyti viską. Kas tas viskas? Tai ir šalies, ir individuali istorija aukai, tardytojui reikia tik išdavystės. Bet kaip galima išduoti tai, kas galvoje tapo nebeatskiriama nuo mito. Iš tikrųjų autorė daro reversą ir tai, kas užrašoma, tampa tikriau, nei tai, kas nepakeliama tikrovėje, todėl tėvo paveikslas šioje istorijoje tampa visos tautos veidu.

„Suvokę, kad istorijos nėra, žmonės grįžo į nuostabos laikus (p. 187).“ Iš tikrųjų autorė kelia esminį žmogaus tapatybės ir gyvenimo prasmės klausimą: o jeigu mes pamirštume istoriją, visas tas mirtis ir neteisybę, gal tapę, kitaip sakant, mankurtais, gal iš tikrųjų pagaliau galėtume gyventi ir vėl, o mirusiuosius ir pasakas paliktume ramybėje? Moralinis klausimas: ar žmogus gali vardan vidinės ramybės paleisti tai, kam visą gyvenimą buvo morališkai įsipareigojęs t. y. saugoti, gerbti ir perduoti savo vaikams ir kitoms kartoms savo tautos sukauptą kultūrinę išmintį? Knyga neatsako į šiuos klausimus, ji užsibaigia mirusiųjų lipimu į medį, kuris yra tiesioginis Pasaulio medžio simbolis. Iš Žemės į kosmosą nuolat augantis medis, vedantis į užmaršties Rojų, iš kurio Žemėje pasilikęs blogis ir skausmas sumenksta ir netenka prasmės. Manding, tai atsisveikinimas su praeitimi ir atmintimi, bet ar ne tai Buda kalbėjo, perteikdamas nušvitimo momentą?

Jūsų Maištinga Siela

Netrukus pasirodys Shokoofeh Azar "Nušvitimas žaliojoje slyvoje"

Sveiki,

Netrukus pasirodys leidyklos „Sofoklis“ išleidžiama knyga „Nušvitimas žaliojoje slyvoje“, kurią parašė Irano-Australijos žurnalistė ir rašytoja Shokoofeh Azar. Šiemet autorė atšventė penkiasdešimtmetį, o prieš keletą metų jos ši knyga buvo nominuota International Booker Prize ir pateko į trumpąjį jo sąrašą. Nors anuomet laimėjo Nyderlandų atstovė su „Vakaro nejauka“, būtent iš teigiamų apie šią knygą atsiliepimų ir vaizdo įrašų internete daugelis savo nugalėtojų simpatijas reiškė šiai knygai. Nekantraujame perskaityti.

Leidykla šiuo metu savo facebook internetiniame puslapyje paskelbė tris viršelius, kuriuos gali nuspręsti patys internautai balsuodami už labiausiai patikusį.

Jūsų Maištinga Siela