Danse Macabre (Mirties šokis) – ką reiškia ši alegorija? Dailė, literatūra, filosofija ir muzika

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Terminas Danse Macabre, lietuviškai vadinamas „Mirties šokiu“, yra viena paveikiausių vėlyvųjų viduramžių meno ir literatūros alegorijų, kurioje personifikuota mirtis veda gyvuosius į paskutinį šokį. Ši sąvoka kilo XIV amžiaus viduryje, kai Europą sukrėtė masinės katastrofos – pirmiausia negailestingas „Juodosios mirties“ maras, nusinešęs trečdalį žemyno gyventojų, taip pat nesibaigiantys karai ir badas. Nuolatinis mirties buvimas šalia pakeitė visuomenės psichologiją, tad iš baimės ir nežinomybės gimė poreikis vizualizuoti mirtį ne tik kaip pabaigą, bet ir kaip universalų, visus sulyginantį procesą.

 

Šios alegorijos branduolys yra idėja apie absoliučią visų žmonių lygybę mirties akivaizdoje, nepriklausomai nuo jų socialinio statuso, turtų ar amžiaus. Siužeto centre mirtis paprastai vaizduojama kaip judrus, grojantis ar šokantis skeletas arba pusiau suiręs lavonas, kuris už rankų veda gyvųjų eilę. Šioje grandinėje greta stovi popiežius ir imperatorius, pirklys ir valstietis, senelis ir kūdikis. Toks vaizdinys tarnavo kaip griežtas moralinis priminimas, kad žemiškoji galia ir materialinės gėrybės yra laikinos, o mirtis yra vienintelė jėga, kurios neįmanoma papirkti ar išvengti.

 

Alegorija žaibiškai paplito visoje Europoje per bažnyčių freskas, viešąsias erdves ir vėliau per atsiradusį knygų spausdinimą. Vienas pirmųjų ir garsiausių pavyzdžių buvo nutapytas Paryžiaus „Nekaltųjų vaikelių“ kapinių (Pranc. Cimetière des Innocents) galerijoje, kur praeiviai kasdien matydavo mirties ir gyvųjų dialogus. Šis žanras greitai peržengė Prancūzijos ribas ir tapo populiarus Vokietijoje, Italijoje bei Šiaurės šalyse, nes vizualinė kalba buvo suprantama net ir neraštingiems žmonėms, o šokio motyvas suteikė makabriško dinamiškumo, kuris kartu gąsdino ir fiksavo dėmesį.

 

Dailėje „Mirties šokis“ pasiekė kulminaciją Hanso Holbeino jaunesniojo medžio raižinių cikluose, kur mirtis įsiveržia į kasdienes scenas, nutraukdama darbus ar puotas. Literatūroje šis motyvas pasireiškė per draminius dialogus, kuriuose kiekvienas luomas bando ginčytis su mirtimi, tačiau galiausiai turi pasiduoti jos kvietimui. Filosofinis poveikis buvo ne mažiau reikšmingas: Danse Macabre tapo pagrindine memento mori (atmink, kad mirsi) ir vanitas (gyvenimo tuštybės) koncepcijų išraiška, skatinančia žmones labiau rūpintis savo sielos išganymu nei laikinais malonumais.

 

Muzikoje šis motyvas atgimė vėlesniais šimtmečiais, ypač romantizmo epochoje, kai kompozitoriai, tokie kaip Camille'is Saint-Saënsas ar Franzas Lisztas, naudojo jį norėdami perteikti mistiką ir dramą. Čia mirtis dažnai vaizduojama grojanti smuiku kapinėse vidurnaktį, kol numirėliai kyla iš kapų šokti iki pirmųjų gaidžių. Tai rodo, kad viduramžiška alegorija sėkmingai transformavosi iš griežto bažnytinio pamokymo į estetinę, emocinę patirtį, tyrinėjančią žmogaus santykį su anapusininiu pasauliu per grožį ir šiurpą.

 

Ilgalaikis Danse Macabre poveikis kultūrai išlieka iki šiol, nes ši alegorija suteikė vakarų civilizacijai vizualinį žodyną kalbėti apie tai, kas nepažinu. Ji suformavo mirties kaip „didžiosios lygintojos“ įvaizdį, kuris vis dar aptinkamas šiuolaikiniame kine, gotikinėje subkultūroje ir net politinėje karikatūroje, kai norima pabrėžti žmogaus puikybės trapumą. Šis šokis primena, kad gyvenimas yra tik trumpas blykstelėjimas prieš amžinąją tylą, tačiau kartu šis judesys ir muzika suteikia mirčiai savotiško gyvybingumo, padedančio žmogui prisijaukinti savo neišvengiamą pabaigą.

 

Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Fo"

 

J. M. Coetzee. „Fo“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 162.

Sveiki, skaitytojai,

„Bet kai pamatysi mane prie pono Fo stalo vedžiojančią plunksna raides, įsivaizduok, kad kiekviena raidė yra akmuo, popieriaus lapas – sala, o aš mėtau tuos akmenis po salą, ir kai darbas bus baigtas, šeimininkas liks nepatenkintas (ar Kruzas kada nors buvo patenkintas tavo triūsu?) ir teks man iš naujo juos rinkti (vaizdžiai tariant, išbraukti, kas parašyta) ir išdėstyti kitokia tvarka, ir taip be galo be krašto, kiekvieną dieną; ir visa tai todėl, kad ponas Fo pabėgo nuo savo skolų. Kartais man atrodo, kad aš tapau verge (p. 87).“

Neslėpsiu džiaugsmo, kad leidykla Sofoklis ir toliau nuosekliai leidžia iš Pietų Afrikos kilusio ir jau daug metų Australijoje gyvenančio nobelisto J. M. Coetzee (g. 1940) literatūrą. Naujausias jo romanas Fo (angl. Foe) originalo kalba pasirodė 1987 m. ir sulaukė puikių literatūros skaitytojų ir kritikų vertinimų. Rašytojas šįkart pertransformuoja Danielio Defoe (iš jo pavardės nuotrupos ir sukurtas romano pavadinimas) nuotykių kultinį romaną Robinzonas Kruzas (1719).

Kaip jau įprasta J. M. Coetzee stiliui, taip ir šiame romane naudojama daug neapibrėžtų alegorinių pasakojimo būdų, kurie iš vienos pusės atrodo sąlygiškai komiškai absurdiški, iš kitos pusės sukelia tikrą prieštaringų prasmių daugiaplaniškumą. Iš Europos į Naująjį Pasaulį savo dukters ieškoti išplaukia Suzana Barton. Po kelerių metų neradusi atžalos ji grįžta į Europą, tačiau pakeliui laive kyla maištas. Sukilėliai nužudo laivo kapitoną, o jo meilužę Suzaną Barton įsodina į valtį su kapitono lavonu ir paleidžia į vandenyną, kol moteris galiausiai atsiduria negyvenamoje saloje, kurioje ji sutinka jau daug metų čia gyvenantį Robinzoną Kruzą ir jo nuolankų vergą Penktadienį.

Atsidūrusi saloje Suzana bando užmegzti ryšį su asketiškuoju Kruzu, tačiau susikalbėti sunku, ilgi metai praleisti saloje pakeitė vyrą. Suzaną be Kruzo labiau domina juodaodis vergas Penktadienis, kuris saloje atsidūrė kartu su Kruzu. Nuolankiajam išpjautas liežuvis, todėl jis žino tik jam būtiniausias Kruzo duodamas komandas, o tai nepaprastai trikdo pačią veikėją, nes ji taip trokšta sužinoti Penktadienio asmeninę istoriją, jog parsigabenusi jį į Angliją bando išsiųsti laivu į Afriką. Faktas labai absurdiškas, nes Suzana įtikėjusi, jog pats Penktadienis pirštu parodys laivo kapitonui, kur sustoti ir jį išleisti, nes Penktadienis turi, anot jos, turėti intuiciją, kur jo tikrieji namai. „Kai ateis laikas, esu tikra, jis žinos <...>. Gimtųjų namų jausmas niekada neapgauna (p. 110).“

Suzana sukuria ne vieną teoriją, viena iš jų, kad Kruzas pats išpjovė Penktadieniui liežuvį ir pavertė savo vergu, tad ji niekaip negali suprasti, kodėl Kruzui taip brangi toji asketiška negyvenama sala, kodėl jis nepalieka savo asmeninės istorijos liudijimų, nepiešia savo dienoraščio užrašų ant uolos, nebando išmokyti Penktadienio naujų žodžių, kad galėtų pratęsti civilizuotą pasaulį ir taip perduoti toms kartoms, kurios čia atplauks ir pamatys kadaise gyvenusius žmones. Kruzas atrodo pernelyg primityvus, jis tiesiog mėgaujasi dienomis ir dažniausiai mąsliai tyli, o susirgdamas karštine pasveiksta pats, tačiau vos tik jis patenka į laivą, miršta nuo tos pačios ligos. Autorius tarsi ryškina žmogaus skirtingas sąlygas, kuriose veriasi skirtinga žmogaus prigimtis. Vieniems gamta ir askezė yra tai, kas palaiko ilgus metus gyvybę, o civilizuotas pasaulis gali pražudyti akimirksniu. Suzana neabejotinai atstovauja civilizacijai, todėl mano, kad ir Kruzui reikia to paties, ko ir jai.

Suzanai Barton Anglijoje stengiasi Danieliui Defoe, kurį vadina ponu Fo, perduoti savo, Penktadienio ir Kruzo salos istoriją, jai tai taip svarbu, nes pats Kruzas tokio „įsiamžinimo“ neturėjo ir nieko, išskyrus keistus iš akmenų padarytus sutvirtinimus saloje, nepaliko. Tiesa, Suzana rašo ponui Fo laiškus, tačiau rašytojas pabėga iš savo namų nuo antstolių, kol galiausiai pati Barton uzurpuoja su Penktadieniu jo namus ir išparduoda likusį turtą, kad galėtų išsilaikyti. Iš vienos pusės Suzana tik beturtė pasileidėlė vagilė, iš kitos – ji rūpinasi Penktadieniu ir geidžia jo asmeninės istorijos, negali jo palikti. Atsiradusi prie durų slenksčio jos duktė bando užmegzti ryšį, tačiau Barton įtikėjusi, jog dukrą jau seniai prarado ir toji mergužėlė apsišaukėlė, siųsta paties Fo...

J. M. Coetzee

Šis trumputis romanas talpina neįtikėtinai daug prasmių, kurios poetiškai jungiasi į prieštaringą Suzanos paveikslą ir Robinzono Kruzo istorijos kūrybos užkulisius. Autorius tarsi bando anų laikų literatūroje rasti pasislėpusios moters įtaką kūrėjui. Kas toji Suzana Barton iki galo taip ar neaišku. Romano pradžioje ji be jokios abejonės perteikta kaip gyva moteris, patyrusi kelerių metų gyvenimą su Kruzu negyvenamoje saloje, tačiau grįžusi į Angliją ji tampa „neapčiuopiama“. Iš vienos pusės ji valkatėlė idealistė, neabejotinai pakrikusi dėl saloje patirtų traumų ir askezės, iš kitos pusės, ar tikrai toji Suzana Barton egzistuoja, ar ji tik nėra paties Danielio Defoe įsivaizduojama mūzą, išgirsta tolima istorija apie išgelbėtą moterį saloje, kurios balsą ir likimą, rašydamas Robinzoną Kruzą dėl lyčių stereotipų ir įtikinamumo visiškai nutildė? Paradoksas, kad pats J. M. Coetzee romaną pavadino ne pagrindinės pasakotojos ir personažės Suzana Barton pavadinimu, o vyro rašytojo asmenvardžiu, tarsi imituodamas uždarą moters kūrėjos pasaulį po vyrų galios pasauliu.

„Pasitaiko, kad geranoriškumas mane apleidžia ir aš vartoju žodžius vien todėl, kad tai trumpiausias kelias priversti jį daryti, ką aš noriu. Tokiomis valandėlėmis suprantu, kodėl Kruzas nusprendė verčiau nežadinti jo nebylystės. Kitaip tariant, suprantu, kaip tampama vergų pirkliu. Ar po tokio prisipažinimo galvosite apie mane blogiau? (p. 60-61).“ Kadangi istorija mus nukelia į XVIII amžiaus pradžią, kada laivais per Atlantą buvo plukdomi iš Afrikos vergai, kartu Fo romanas tampa ir pasakojimu apie galios politiką. Iš vienos pusės tai baltaodžių ir juodaodžių (Kruzo prieš Penktadienio) istorija, kurią Barton bando perimti, suvokdama, jog Penktadienis toks pat žmogus kaip visi likusieji, tačiau pati perima imperialistinės kolonizacijos valdančiųjų poziciją ir trokšta įsakinėti, valdyti, prakalbinti ir priversti Penktadienį paklusti jai, kaip tokią galią kažkada turėjo Kruzas. Kitą vertus paraleliai ryškinama moters kūrėjos ir vyro kūrėjo statusas anų dienų tikrovėje. Barton suvokia, kad jos istorijos niekas neišgirs, nes ji moteris, todėl savo salos patirtis patiki Danieliui Defoe, kuris kaip vyras gali būti išgirstas plačiosios visuomenės.

Romane ne kartą kalbama apie žmogėdros sąvoką. Kruzui žmogėdros yra Brazilijoje pasilikę vietos gyventojai, kurių jis taip bijo, kad net salą laiko ne prakeiksmu ar tremties vieta, o išsigelbėjimu nuo žmogėdrų. Kitą vertus, J. M. Coetzee kaip visada sąvokų prasmes pateikia priešindamas reikšmes. Kas iš tikrųjų yra tos žmogėdros? Ar kartais ne pats Kruzas, kuris galimai išpjovė Penktadieniui liežuvį, buvo vergų pirklys ir slėpėsi nuo savo socialinių aplinkybių, kitaip sakant, nuo savo žmogėdros veido? O gal tai pati Suzana Barton, visi anglai, kurie su kitais elgiasi nežmoniškai pajungdami silpnesniuosius savo poreikiams tenkinti? Autorius sugeba romane šias pozicijas taip subtiliai perteikti, slėpdamas bet kokius pasakotojos vertinimo rudimentus. „Penktadienis virto mano šešėliu. Ar mūsų šešėliai mus myli? O jeigu myli, tai ar būtent dėl to nesitraukia nė per žingsnį? (p. 115).“

Galiausiai visas romanas Fo yra alegorijų ir perkeltinių prasmių persunktas ir daugiabriaunias perspektyvas ryškinantis pasakojimas. Prieštaringąją Suzaną Barton galima vertinti ir kaip epochos moterį, ir kaip autoriaus idėjas perteikiančią alegorinę veikėją. Bendresne prasme Fo mums pasakoja apie šiaip jau Robinzono Kruzo pasakojime prislopintas arba visiškai eliminuotus aspektus, todėl romanas atrodo kaip tariamos ar galimos tiesos rekonstrukcija. Moters vaidmuo kūrėjo pasaulyje, aukos ir vergvaldžio pozicija, fikcijos ir biografijos sinteze pagrįsta kūryba, pasilikusi už kultinio kūrinio teksto ribų. Galiausiai romanas kaip kokia šachta, į kurią galima kristi laisvu pagreičiu, bandant suvokti, iš kur atsiranda pasauliniu mastu pripažinti literatūros kūriniai ir kokios nematomos įtakos bei gijos leido kuriančiojo protui ir fantazijai sukurti tai, ką mes skaitytojai priimame kaip nekvestionuojamą meno kūrinį.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Jėzaus mirtis"

 J. M. Coetzee. „Jėzaus mirtis“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – p. 192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Paskutinieji keleri metai leidyklai Sofoklis tikriausiai buvo coetzee‘ištiški metai, kadangi tiek daug šio rašytojo knygų pasirodė lietuviškai (o jis man vienas mėgstamiausių), kad galiu tik palinkėti, kad išleistų ir likusias, seniau parašytas knygas. Paskutinieji rašytojo J. M. Coetzee (g. 1940) kūrybos etapai buvo sutelkti į alegorinės trilogijos kūrimą. Paskutinioji dalis Jėzaus mirtis (angl. The Death of Jesus) pasirodė 2019 metais, o po metų jau turėjome lietuviškai. Pirmoji trilogijos dalis Jėzaus vaikystė buvo nominuota Booker premijai. Iš anglų kalbos paskutiniąją dalį išvertė Rasa Drazdauskienė.

 

Pati trumpiausia trilogijos dalis toliau tęsia Estreloje gyvenančių atvykėlių Simono, Inesos ir jų globotinio Dovydo gyvenimo istoriją. Pripažinsiu iškart, kad neskaičius nuosekliai, manau, skaitytojas griebęs šią dalį nesuvoks, ką šioji keista istorija nori pasakyti, todėl mano rekomendacija skaityti dalis nuosekliai, nes tik tokiu būdu susideda rišli istorija.

 

Kas vyksta trečiojoje dalyje? Dešimtmetis Dovydas su įtėviais naujame mieste praleido jau ketverius metus. Dovydas toliau mokosi šokio meno ir „šoka skaičius“, kadangi jis negali pakęsti matematikos, bet dievina skaičius kaip atskirus individus. Kitų knygų berniukas nepripažįsta, jis skaito tik „Don Kichotą“ ir tai tampa jo gyvenimo išminties šaltiniu, bet galiausiai ir savotiška pragaištimi. Dovydas susižavi futbolu ir yra patraukiamas trenerio Fabrikantės, pastarasis treniruoja tik našlaičius, todėl Dovydas atsižada įtėvių ir persikrausto į našlaičių namus, kad galėtų žaisti futbolą ir padėti likimo nuskriaustiems laikams.

 

Kaip ir pirmosios istorijos dalys, taip ir šioji, yra pasakojama iš globotojo Simono pozicijos. Simonas save laiko apyseniu vyru, jis Novijos uoste dirbo kroviku ir laive aptiko Dovydą, nuo to laiko juo rūpinasi, tačiau Simono pasaulėžiūra realistiška, ji iš esmės atstovautų mūsų skaitytojų logiškam, racionaliam ir sistemingam mąstymui, o Dovydas – jis kaip Jėzaus Kristaus alegorija, jis mąsto, regi ir suvokia pasaulį kaip paslaptį ir atstovautų tam, ką paprastai sveiko žmogaus sistemomis įrėmintas protas linkęs atmesti. Simonas pakantus berniukui, nes mano, kad jis tiesiog išaugs, pasikeis ir taps toks pat, kaip ir visi, tačiau berniukas turi ypatingą poveikį kitiems. Dovydas geba pavergti kitus, šioje dalyje žmogžudys Dmitrijus ir slaugė jį tiesiogine to žodžio prasme vadina šeimininku. Istorija, jeigu matuosime vien tik logika, absoliučiai absurdiška, tai proto ir jausmų, racionalumo ir iracionalumo, dvasios ir kūno, sistemų ir laisvo būvio grumtynės. Ypač išryškėja mokslo ir dvasios nesuderinamumai, pavyzdžiui, daktaras Ribeire atstovauja tik logiškai medicinos žiniomis grįstomis prognozėmis: „Remdamiesi šia informacija mes tikriname hipotezę, kad jo sąnariai, ypač keliai ir kulkšnys, tapo reakcijos židiniais (p. 81).“ Po to mes sužinome, kad visos hipotezės neduoda jokios naudos, nes Dovydas paprasčiausiai „netipinis“ ir jam negalioja tipiniai šio pasaulio sprendimai ir būdai.

 

Visgi J. M. Coetzee taip autentiškai, taip įdomiai transformuoja atpažįstamo Jėzaus gyvenimo ritmą ir šablonus, kad įveiklintas protas tekste nuolat ima ieškoti aliuzijų į Šventąjį Raštą. Štai karalius Erodas, norėjęs nužudyti Jėzų, užsiundo karius, kad išžudytų visus pirmagimius berniukus, o šiame romane Simonas slepia Dovydą nuo gyventojų surašymo, kadangi patekęs į sąrašus Dovydas gaus numerį, jis gali būti atimtas iš Simono ir Inesos. Kokios sąsajos, kad Simonas ir Inesa atstovauja Juozapą ir Mariją – kol kas neaišku. Šiaip ar taip Marija, nors ir laikoma Jėzaus motina, o Juozapas tik patėviu-globotiniu ir iki šiol toji tėvystės tapatybė gana sudėtingai apibrėžiama pačių evangelistų. Dovydui nors tik dešimt, jis pradeda atmesti globėjus, kurie jį vadina savo sūnumi, jis sakosi esąs našlaitis, priklausąs nežinia kam (dieviškam pasauliui, kaip ir Jėzus?). Iš esmės knygoje klausiama, ką reiškia auginti svetimą vaiką, ypatingų sugebėjimų vaiką, ką reiškia pripažinti kitoniškumą ir kaip vaikui priimti svetimus kaip tėvus? Tas konfliktas tarsi apeliuoja atsigręžti į paties Jėzaus gyvenimą, kurio tapatybė su jo globėjais nėra išryškinama Šventajame Rašte.

J. M. Coetzee

 

Tiesa, nėra iki galo aišku šuns vaidmuo – ar tai galėtų būti keliaujantis su Juozapu asilas, o Dmitrijus – Barabas? Galiausiai berniukas dėl ligos atsiduria ligoninėje, kur jis pamažu netenka jėgų, o tai primena tam tikrą nukryžiavimo procesą ir, atrodo, kad po berniuko mirties, kaip Biblijoje, sulauksime Gerosios naujienos, jog Jėzus – šiuo atveju Dovydas – prisikėlė, tačiau atsirinka visiškai priešingai: Simonas ir Inesa išgyvena skyrybų kančią, Simonas ieško dingusio šuns, aplanko berniuko palaikus ir ieško kituose paliktos žinios, kurios trokšta sužinoti ne tik Simonas, bet ir patys skaitytojai, kuriems toji palikta žinia taptų visrakčiu į visą trilogiją t.y. viena tiesa, kuri paaiškintų kūrinio idėjos prasmę. Tam tikra Simono ir Judo paralelė egzistuoja, išdavystė čia ne už sidabrinius, o už tai, kad nepatikėjai, jog Dovydas yra ypatingas, kitaip sakant, dar viena Jėzaus apsireiškimo versija kitokiame pasaulyje. Algoritmiškai kartojasi sena krikščioniška versija.

 

Kitą vertus, knygoje esama ir kitų inkliuzų, pavyzdžiui, „Don Kichoto“ knygos vaidmuo, prie kurio prisirišęs Dovydas. „Don Kichotas“ – naivus riteris, kovojantis su vėjo malūnais, jis tarsi būtų pats Dovydas, o Sanča Pansa – Simonas, tačiau romano viduryje ima ir viskas apsikeičia, atrodo, kad tai Simonas yra tas naivusis, kuris negali praregėti tikrovės, o Dovydas ją regi ir veda akląjį Simoną. Iš tikrųjų dviprasmybės ir vaidmenų neapčiuopiamumas yra Jėzaus mirties varomoji galia ir tuo pačiu manipuliacija su skaitytoju. Kai jau manaisi, kad perpratai Coetzee, užčiuopei lapės uodegą, žiūrėk, būsi apsirikęs, ir autorius alegorijos dėka viską apverčia aukštyn kojomis.

 

Dualizmu pulsuojantis kūrinys, kuriame svarstoma, kaip galima skirtingomis perspektyvomis suvokti tikrovę, kurios nėra kaip bendros tikrovės. Ji kiekvienam iš mūsų vis kitokia. Normalumas neegzistuoja, jis tik „susitikimas“ viename sutartame taške. Jeigu regėtume pasaulį kaip Dovydas, manau, Simoną laikytume atsilikusiu silpnapročiu, jeigu žiūrėsime iš Simono racionaliosios perspektyvos, atrodo, kad Simonas tiesiog per daug suteikia Dovydui laisvės ir ugdo berniuką neteisingai, o tie stebuklai su monetomis, šokiu, skaičiais iš tikrųjų neegzistuoja. Ši trilogija, neišskiriant paskutiniosios dalies, atrodo iš pažiūros naiviai primityvi, tačiau, kai pradedama analizuoti, ką kiekviena scena reiškia, atsiranda Tvin Pykso raudonų užuolaidų užkulisiai ir patenkame į tam tikrą interpretacijos nesibaigiantį labirintą, kur intelektualiai pertransformuojamos ir sukryžminamos Šventojo Rašto ir viduramžio riterių romano parodija. Kokia galėjo būti toji Dovydo žinia, kurios taip įnirtingai ieškojo Simonas ir nerado? Vieniems toji žinia, kad žinios nėra, ji akliesiems ir pasimetusiems užginta suvokti, kitiems – tai išsilaisvinimas, amžinybė, gerumo ir kelrodės, vilties šviesos žinia; žinia, kad vieną dieną mūsų ieškojimai ir kančios baigsis ir mes visi vėl atsidursime laive ant denio, kur pamiršę visus savo buvusius „aš“, plauksime į Noviją, kur mus pasitiks nauji globojantieji ir tęsime viską iš naujo tam, kad patirtume naujus savo pasireiškimo aspektus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Jėzaus mokyklos metai"

J. M. Coetzee. „Jėzaus mokyklos metai“. – Vilnius: Sofoklis, 2017. – 304 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kas mane pažįsta, tas žino, kad neslepiu savo susidomėjimo ir simpatijos J. M. Coetzee kūrybai. Lietuviškai prieš kelerius metus pasirodžiusi Jėzaus vaikystė sulaukė antrosios dalies Jėzaus mokyklos metai (angl. The Schooldays of Jesus), kuris kaip ir pirmoji dalis buvo įtrauktas į ilgąjį Man Booker sąrašą. Besipurtantiems religinių temų, teks nusiminti – bjaurėtis neteks, nes tai taip toli nuo Jėzaus, kaip nuo Žemės iki Mėnulio, tačiau autoriaus gebėjimas kurti Jėzaus alegoriją stebina nuo pat pirmųjų puslapių. Tiesa, skaitydamas vis bandžiau įsivaizduoti, kaip šią knygą „priimtų“ skaitytojai, kurie neskaitė Jėzaus vaikystės? Sunkiai. Taigi pradėsiu nuo nepopuliarios rekomendacijos – pirmiausia rekomenduočiau pradėti nuo pirmosios dalies.

Antrojoje dalyje tęsiama pradėta Simono ir Dovydo pažintis, kuri iš miesto Novijos persikelia į mažą miestelį Estrelą. Senstelėjusio pabėgėlio ir laive pasimetusio vaiko istorija perfiltruojanti Biblijines tiesas, sukuria pasipiktinimo ir kantrybės vertą pasakojimą apie suaugusiojo ir vaiko „gyvenimo mokyklą“. Romiais literatūriniais potėpiais autorius pernelyg niekuo nešokiruodamas sukuria iracionalią erdvę. Iš vienos pusės atrodo, kad visas vaizduojamasis pasaulis tėra fikcija ir romanas labiau kuriamas kaip utopija, kitą vertus, stinga utopinių romano ypatybių. 

Mistika atsiranda iš keistų pabėgėlių tarpasmeninių santykių ir iki nuogos filosofiškai „nuobliuotos“ kalbos. Jeigu pirmojoje knygos dalyje dar galėjo skaitytojas lyg per miglą įžvelgti karo pabėgėlių kolektyvizaciją „kažkur Ispanijos pietuose“, tai šioje dalyje tas numatomas pabėgimas atrodo dar labiau simbolinis istorijos atspirties taškas. Netgi kyla įtarimų, jog tai paralelinė realybė, kurioje atgimsta žmonės, pastarieji laive (kaip persikūnijimo procese) palieka savo praėjusio gyvenimo prisiminimus ir tapatybę, kitą vertus, po mistifikavimu yra ir realybę atliepiančios užuominos: karo išvaryti žmonės turi ištrinti savo praeitį ir pamiršti, priimdami naujoje valstybėje naujas gyvenimo taisykles.

Kaip ir anksčiau, taip ir šioje dalyje J. M. Coetzee, regis, be didelių pastangų iracionalumą užkloja racionalumu, kad knygoje nuolat jaučiama švelniai slegianti priešprieša tarp Simono ir septynmečio berniuko Dovydo. Simonas atstovauja racionaliai mąstymo plotmei, o Dovydas – iracionaliai, metafizinei, kuri peržengia suvokiamų sukurtų sistemų ribas – ypač skaičių pasaulį. Veikėjai tarsi konfrontuoja, bet iš esmės visą liūdesį priima Dovydo globėjas Simonas, kadangi jį slegia kančia, kad jis nesugeba peržengti racionalumo ribas ir mąstyti abstrakčiomis metafizinėmis kategorijomis. Nors Simonas nėra agresyvus ir savo racionalumo „neperša“, tačiau šioje dalyje auklėjimo įvairovės svarba tampa vienu aštriausiu diskusiniu lauku, kuris gniuždo Simoną. 

 Rašytojas J. M. Coetzee.

Berniukas Dovydas mokosi šokių Akademijoje ir per šokį pažįsta pasaulį. Simonas ir Inesa priklauso klasikiniam išsilavinimui, tačiau Dovydui taip nuolaidžiauja, kad netgi tai įvardijama kaip berniuko galia juos valdyti. Tikriausiai daugelį skaitytojų piktina tas akivaizdus faktas, kad berniukas sugeba gauti visko, ko trokšta, o Simonas ir Inesa jį besąlygiškai lepina. Kai kada net kyla mintis, ar nereiktų tiesiog gerai Dovydui įkrėsti į kailį ir „pasibaigtų visi ožiai“, tačiau kadangi berniukas turi metafizinį suvokimą, peržengiantį Inesos ir Simono suvokimo ribas, jis turi Jėzui prilygstančios galios valdyti kitus savo poreikių tenkinimui. Bet autorius vien berniuko savanaudiškumo rakursu neapsiriboja ir paverčia „suaugusiųjų išnaudojimą“ tiesiog pamokomis patiems suaugusiems.

Nemažai šįkart dėmesio skiriama aistros temai, apie kurią sukurpta ir kriminalinė istorijos linija – žmogžudystė iš nepakeliamos aistros. Dovydas pirmą kartą sužino, kad žmonės žudo ir iš meilės, tad bando suvokti bausmės ir veiksmo santykį. Kas atrodo, vaikui lyg ir savaime suprantama, ne visada viskas aišku būna patiems suaugusiems. Protingi Dovydo klausimai kartais veda iš kantrybės net nuolankųjį Simoną, tačiau tuose jo švelniose aiškaus ir tik iš pirmo žvilgsnio planingai išdėstomo pasaulių tiesų tiradose veriasi ir beviltiškas atotrūkis tarp vaiko suvokimo ir suaugusiojo suvokimo. 

Šioje knygos dalyje iki galo dar neaiški Simono misija. Atstovaudamas lyg ir racionalumui jis vis tiek elgiasi neadekvačiai – nebūdamas biologiniu berniuko tėvu, vadovaujasi instinktais, suranda jam motiną, tiki berniuko išskirtinumu, tačiau kažkas jame yra tokio, kas lieka kaip akmeniu pririšta prie schematiško, į nišas sudėlioto pasaulio – tai irgi paslaptis, kuri galbūt pamažu atsiskleis kitose autoriaus knygose.

Didžiausia kūrinio meninė galia yra alegoriškumas, kuris kuria sakralaus teksto įspūdį, kuriuo perteiktos auklėjimo paslaptys, atotrūkis tarp vaiko ir suaugusiojo sąmonių matmenų. Situacijos apverčia viską aukštyn kojom ir kartais knygoje atrodo, kad suaugusieji racionaliai sistemindami pasaulį save „sumažina“, todėl vaiko suvokimas siekia kur kas toliau – tai, kas galbūt glūdi už fizinio kūno t. y. kosmose, žvaigždėse, ankstesniuose gyvenimuose. Šioje Jėzaus mokykloje yra konfrontacija, kad fiziniai dydžiai neatitinka sąmonės dydžių, todėl auklėdami vieni kitus veikėjai iš esmės tobulėja patys, bet kiekvienas vis savo skirtingame vystymosi kelyje. Visgi visa tai autorius perteikia taip vaikiškai, taip natūraliai, kad naudodamas alegoriją nutrina sunkias ir kartais erzinančias filosofines ir religines sąvokas. 

Visgi stipresnį įspūdį padarė Jėzaus vaikystė – ji buvo labiau išplėtota, šioje dalyje viskas žvelgiama per pagrindinį kriminalinį įvykį, bet tai nesumenkina autoriaus išgrynintos vizijos sukurti serijinį pasakojimą, kuriame aidėtų unikali kalba ir rezonuotų platus dorovinis prasmių laukas. Šįkart tekstą jau vertė kita vertėja – patyrusi ir įvertinta Rasa Drazdauskienė, kuri savaip perteikė teksto vibracijas. Galbūt ir pats autorius truputį antrojoje dalyje keitė teksto ritmiką, truputį labiau prisilaikydamas populiariosios literatūros pasakojimo struktūros, todėl Jėzaus vaikystė atrodo truputį sakralesnė už Jėzaus mokyklos metus, bet būtų klaidinga skaidyti šią istoriją į „geresnė“ ar „prastesnė“ kategorijas, nes visumoje šios dalys gali eiti į vieną leidimą po tuo pačiu viršeliu.

Jūsų Maištinga Siela