Marija Šerifović – Serbijos perlas, laimėjęs "Euroviziją" su daina "Molitva" ir tapęs didžiuliu autoritetu

 

Sveiki!
 
Anądien netyčia į mano „ausinukes“ pateko iš YouTube serbų atlikėjos Marios Serifovič daina „Molitva“. Patyriau kažkokį deja vu, nuskraidino labai toli. Tokių dainų į „Euroviziją“ nebeatveža, Balkanai nori būti kaip Vakarai ir skambėti madingai, o ne etniškai. Šis įrašas apie atlikėją, jos įdomų ir gal kiek komplikuotą gyvenimą Serbijoje.
 
Marija Šerifović (g. 1984) tapo Serbijos muzikos istorijos legenda 2007 metais, kai su itin emocinga balade „Molitva“ („Malda“) triumfavo „Eurovizijos“ dainų konkurse Helsinkyje. Tai buvo pirmoji ir kol kas vienintelė Serbijos pergalė šiame konkurse, kuri atnešė šaliai didžiulį nacionalinį pasididžiavimą ir suteikė jai statusą, prilygstantį nacionalinės didvyrės statusui. Jos galingas balsas ir dainos jautrumas sužavėjo milijonus žiūrovų, įtvirtindami Mariją kaip vieną ryškiausių Balkanų atlikėjų.
 
Kalbant apie jos asmeninį gyvenimą, Marija visada pasižymėjo atvirumu ir tiesmuku charakteriu, kuris dažnai skyrėsi nuo tradicinio Serbijos pramogų pasaulio įvaizdžio. Ilgus metus tvyrojusios spėlionės dėl jos seksualinės orientacijos buvo oficialiai patvirtintos 2013 metais pasirodžiusiame autobiografiniame filme „Ispovest“ („Išpažintis“). Šiame filme dainininkė atvirai prabilo apie savo homoseksualumą, taip tapdama viena pirmųjų viešų figūrų Balkanuose, drįsusių tai padaryti, o šis žingsnis sukėlė didelį rezonansą konservatyvioje visuomenėje.
 
Serbijos visuomenės požiūris į Marijos homoseksualumą yra dviprasmiškas ir atspindi šalies kultūrinį susiskaldymą. Nors konservatyvesnė dalis gyventojų ir religinės grupės ne kartą reiškė nepasitenkinimą ar net atvirą priešiškumą, didžioji dalis gerbėjų ir muzikos mylėtojų jos orientaciją vertina kaip nesvarbų faktorių, nustelbtą jos neabejotino talento. Galima teigti, kad Marija savo charizma ir atvirumu sugebėjo išlaikyti pagarbą, nepaisant visuomenėje vis dar egzistuojančios stigmos.
 
Pastaruoju metu daug dėmesio sulaukė ir Marijos sprendimas tapti mama pasinaudojant surogatinės motinystės paslaugomis Jungtinėse Amerikos Valstijose. 2024 metais ji susilaukė sūnaus Mario, o šis žingsnis tapo diskusijų objektu ne tik dėl pačios surogacijos etikos klausimų, kurie Serbijoje yra teisiškai migloti, bet ir dėl Marijos gyvenimo būdo. Nors dalis visuomenės kritikavo tokį pasirinkimą, daugelis ją palaikė, matydami tai kaip nuoširdų norą sukurti šeimą ir įgyvendinti motinystės svajonę.
 
Marijos Šerifović muzikinė karjera yra neatsiejama nuo jos balso tembro ir dramatiškų interpretacijų. Ji išleido keletą sėkmingų albumų, tokių kaip „Bez ljubavi“ (2003), „Naj, najbolja“ (2005), „Molitva“ (2007) ir „Anđeo“ (2008), kurie įtvirtino ją kaip populiariosios muzikos ir baladžių meistrę. Jos muzika pasižymi intensyvumu, kuriame susipina šiuolaikinė popmuzika ir Balkanų melancholijos elementai, pritraukiantys įvairaus amžiaus klausytojus.
 
Ar Marija turi priešų? Kaip ir kiekviena itin ryški asmenybė, ji neišvengia kritikos ir konfliktų. Jos tiesmukas būdas, kartais įsivėlimas į viešus ginčus su kitais pramogų pasaulio atstovais ar nepatogūs interviu yra sugeneravę jai nemėgėjų ratą. Visgi, tarp jos kritikų dominuoja tie, kurie kritikuoja ne tiek jos muziką, kiek jos asmeninius pasirinkimus ar elgesį viešumoje, tačiau profesionalumo ir vokalinės technikos jai niekas negali prikišti. Būdama projekto „Zvezde Granda“ mentore, ji nuolat sulaukia kaltinimų favoritizmu, pavyzdžiui, dėl itin emocingo dainininkės Džejlos Ramović palaikymo. 2013 metais pasirodęs dokumentinis filmas „Ispovest“, kaip minėjau, kuriame ji atvirai prabilo apie savo homoseksualumą, išprovokavo aštrias ultra-konservatyvių organizacijų atakas.
 
Skandalų jos gyvenime būta, tačiau jie retai susiję su profesine veikla. Dažniausiai tai būdavo spaudoje eskaluojamos intrigos, asmeninių santykių detalės ar aštrūs pasisakymai apie politinę ar socialinę padėtį šalyje. Nepaisant to, Marija išlieka viena gerbiamiausių atlikėjų, kurios koncertai visada sutraukia pilnas sales. Jos „gerbiamumo“ faktorius yra stiprus – net ir tie, kurie nesutinka su jos pasaulėžiūra, pripažįsta jos muzikinį indėlį į Serbijos kultūrą.
 
Jos įtaka muzikos verslui taip pat pasireiškia dalyvavimu populiariame muzikos minėtame šou „Zvezde Granda“, kur ji ilgą laiką buvo viena iš komisijos narių. Šiame vaidmenyje ji pasirodė kaip griežta, bet teisinga mentorė, padedanti jauniems talentams, kas tik dar labiau sustiprino jos autoritetą muzikos profesionalų bendruomenėje. Jos patirtis „Eurovizijoje“ ir ilgaamžiškumas scenoje suteikia jos patarimams didelį svorį.
 
Asmeninis gyvenimas, nors ir tapęs viešu, išlieka Marijai svarbia tvirtove. Ji dažnai pabrėžia, kad jos muzika yra skirta žmonėms, o jos asmeninis gyvenimas – tai jos pačios reikalas. Nors ji tapo simboline figūra LGBTQ+ bendruomenei Serbijoje, pati Marija vengia tapti „politinės aktyvistės“ etikete, labiau norėdama būti tiesiog atlikėja, kuri gyvena taip, kaip jai atrodo teisinga, neįsisprausdama į jokius rėmus.
 
Taigi Marija Šerifović Serbijoje yra daugiau nei tik dainininkė; ji yra drąsos, talento ir prieštaringų vertinimų sankirtos taškas. Jos kelias nuo „Eurovizijos“ nugalėtojos iki motinos ir atviros visuomenės veikėjos rodo, kaip sparčiai (nors ir sunkiai) keičiasi Serbijos požiūris į asmeninę laisvę. Ji išlieka viena labiausiai sekamų ir gerbiamų Serbijos muzikos ikonų, kurios „Molitva“ dar ilgai aidės kaip jos didžiausio triumfo simbolis.

 
Maištinga Siela

Dienos daina: Marijonas Mikutavičius – Pakeliui namo [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki!
 
Kažkaip pusė dienos skambėjo Marijono Mikutavičiaus daina „Pakeliui namo“, nors niekur nevykstu ir niekur negrįžtu. Net sunku pasakyti, kodėl pasąmonė iškėlė šią dainą, nes jos ilgą laiką jokiame kontekste negirdėjau, tai tiesiog... Perklausiau po tiek laiko atidžiai visą kūrinį ir jis vis dar toks pat geras, kaip prieš 20 ir daugiau metų!
 
Kvaila pristatinėti, bet Marijonas Mikutavičius, nes jis tebėra vienas ryškiausių Lietuvos atlikėjų, kurio sceninė charizma ir gebėjimas rašyti dainas, virstančias visos tautos himnais, padarė didelę įtaką šiuolaikinei Lietuvos muzikos kultūrai. Jo kūryba pasižymi ypatingu nuoširdumu, paprastumu ir gebėjimu sukurti stiprų emocinį ryšį su auditorija. Būdamas ne tik dainininku, bet ir žurnalistu bei televizijos laidų vedėju, jis meistriškai kalba apie dalykus, kurie rūpi daugeliui, todėl jo dainos dažnai tampa ne tik radijo hitais, bet ir svarbiomis asmeninėmis dainomis klausytojų gyvenimuose.
 
Daina „Pakeliui namo“ pasirodė 2004 metais ir yra įtraukta į tais pačiais metais išleistą Marijono Mikutavičiaus albumą „Pasveikinkit vieni kitus“, kuris žymėjo itin sėkmingą atlikėjo kūrybinį etapą. Tuo laikotarpiu Marijonas buvo pasiekęs didelį populiarumą, o ši daina puikiai įsiliejo į jo kūrybos visumą, papildydama ją jautrumu ir ramybe. Albumas, kuriame ji skamba, tapo svarbiu diskografijos įrašu, atspindinčiu atlikėjo muzikinę brandą ir požiūrį į kasdienybę.
 
Kūrinio „Pakeliui namo“ pagrindinė idėja – emocinis grįžimas į saugią ir ramią vietą po visų dienos ar gyvenimo iššūkių. Tekstas subtiliai pasakoja apie tą vidinį ramybės pojūtį, kai žmogus suvokia, jog svarbiausia yra artimųjų šiluma ir namų jaukumas. Tai ne tik fizinė kelionė – tai metaforiškas sugrįžimas į save, į tą būseną, kurioje galima nusimesti visas kaukes, atsikvėpti ir pamiršti išorinį pasaulį, todėl dainos žinutė yra tokia artima kiekvienam.
 
Publika dainą „Pakeliui namo“ nuo pat jos pasirodymo 2004 metais sutiko itin šiltai ir laiko ją vienu nuoširdžiausių atlikėjo kūrinių. Klausytojai pamėgo šią dainą dėl jos melodingumo, lengvai įsimenamos harmonijos bei teksto, kuris be jokios nereikalingos pompastikos paliečia jautriausias namų ilgesio stygas. Tai kūrinys, kuris nepraranda savo vertės bėgant metams ir yra tapęs svarbia Lietuvos popmuzikos istorijos dalimi, o koncertų metu dažnai traukiamas choru kartu su pačiu atlikėju.
 
Pasiklausykime dar kartą:

 
Marijonas Mikutavičius – Pakeliui namo
[lyrics / žodžiai]
 
Svetimas miestas pažadina mus ir vėl... savo radijo imtuvais
Ir svetimas mums rūkas prieš paskutinį traukinį namo.
Mes vėl ant kojų keliaujam atgal
Bet kuo garlaiviais, lėktuvais..
Net pamiršę stiuardesei su apgamu ant lūpos pamojuot.
 
Jeigu dar liko ta jūra, pernai kurioje meilę skandinom
Paruoškite mums kambarius ir vyno pasiimkite daugiau
Jeigu dar liko tos gatves, pernai kuriose susipažinom
Kas gali būti geriau?
 
Mes pakeliui namo oooooo (pakeliui namo)
Mes pakeliui namo oooooo
Pakeliui namo!!
 
Ir išlipam mes lauk iš tvankaus, senesnio už visus, dulkėto autobuso
Ir aš beveik toks pats, koks prieš kiek laiko įlipau
Ir cigaretę su draugu, kaip mokykliniais laikais, yeaah
Suūûkome per pusę
Ir matome vietas, kur aš šitiek laiko nebuvau.
 
Jeigu dar liko kažkas, pernai su kuriais užsisėdėjom
Prie stalo laisvą kėdę, jei galima pritraukite arčiau
Ir jei dar laisva mergina, pernai su kuria niekus kalbėjom
Mes visko pasiilgom, visko pasiilgom, visko pasiilgom...
 
Mes pakeliui namo oooooo (pakeliui namo)
Mes pakeliui namo oooooo
Pakeliui namo!!
 
Ir jeigu dar liko kažkas, pernai su kuriais užsisėdėjom
Ir jei dar laisva dar viena..
 
Mes pakeliui namo oooooo (pakeliui namo)
Mes pakeliui namo oooooo
Pakeliui namo!!
 
Mes pakeliui namo...
 
Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Eurovision Song Contest Vienna 2026 [vinyl / 3LP] (2026)

 

Vienoje vykęs „Eurovizijos“ konkursas kaip visada padovanoja visų dainų vinilinę plokštelę. Šįkart su 35 dainomis, kurios pasirodė Austrijoje 2026  metais.
 
LP1 - Side A
 
1. Alis - Nân (Albania)
2. Simón - Paloma Rumba (Armenia)
3. Delta Goodrem - Eclipse (Australia)
4. COSMÓ - TANZSCHEIN (Austria)
5. JIVA - Just Go (Azerbaijan)
6. Essyla - Dancing On The Ice (Belgium)
 
LP1 - Side B
 
1. DARA - Bangaranga (Bulgaria)
2. LELEK - Andromeda (Croatia)
3. Antigoni - Jalla (Cyprus)
4. Daniel Zizka - CROSSROADS (Czechia)
5. Søren Torpegaard Lund - Før Vi Går Hjem (Denmark)
6. Vanilla Ninja - Too Epic To Be True (Estonia)
 
LP2 - Side A
 
1. Linda Lampenius & Pete Parkkonen - Liekinheitin (Finland)
2. Monroe - REGARDE ! (France)
3. Bzikebi - On Replay (Georgia)
4. Sarah Engels - Fire (Germany)
5. Akylas - Ferto (Greece)
6. Noam Bettan - Michelle (Israel)
 
LP2 - Side B
 
1. Sal Da Vinci - Per sempre sì (Italy)
2. Atvara - Ēnā (Latvia)
3. Lion Ceccah - Sólo Quiero Más (Lithuania)
4. Eva Marija - Mother Nature (Luxembourg)
5. AIDAN - Bella (Malta)
6. Satoshi - Viva, Moldova! (Moldova)
 
LP3 - Side A
 
1. Tamara Živković - Nova Zora (Montenegro)
2. JONAS LOVV - Ya Ya Ya (Norway)
3. Alicja - Pray (Poland)
4. Bandidos do Cante - Rosa (Portugal)
5. Alexandra Căpitănescu - Choke Me (Romania)
6. Senhit - Superstar (San Marino)
 
LP3 - Side B
 
1. Lavina - Kraj mene (Serbia)
2. FELICIA - My System (Sweden)
3. Veronica Fusaro - Alice (Switzerland)
4. Leléka - Ridnym (Ukraine)
5. LOOK MUM NO COMPUTER - Eins, Zwei, Drei (United Kingdom)

Maištinga Siela

Dienos daina: SEL – Vėjas [žodžiai / lyrics] (su grupe Mokinukės)

 

Sveiki!

 

Muzikos grupė SEL ir apskritai Egidijus Dragūnas yra kažkoks man prieštaringas fenomenas. Kad ir kaip jo nemėgčiau kaip viešai „nupiešto“ skandalisto žmogaus, kūriniai visgi kalba patys už save. Didžioji dalis jo kūrinių man nepaklausomi, tačiau jis turi tokių perliukų, nuo kurių pašiurpsta oda. Aišku, laikmečio sentimentai, bet vis tiek! Viena tokių iš jo ankstyvojo laikotarpio dainų yra „Vėjas“, kurios nebuvau girdėjas gal kokį 15 metų! Atgaminau tik neseniai pažiūrėjęs Karolio Kaupinio filmą „Badautojų namelis“, kuriame vėl suskambo šis kūrinys.

 

Grupė SEL, kurios ryškiausias lyderis ir veidas visada buvo ir tebėra Egidijus Dragūnas, Lietuvos muzikos scenoje susikūrė daugmaž 1993 metais. Per daugiau nei tris dešimtmečius SEL evoliucionavo nuo pionieriško lietuviško repo ir „eurodance“ elementų turinčios elektroninės muzikos iki itin kokybiško, didelio biudžeto popmuzikos projekto, sugebančio užpildyti didžiausias šalies arenas, tiesa, niekada nesu buvęs nė viename jo koncerte. Nors E. Dragūno asmenybė visuomet buvo skandalinga ir nevienareikšmiškai vertinama, jo gebėjimas adaptuotis prie besikeičiančių muzikos tendencijų leido SEL išlikti viena populiariausių ir dažniausiai klausomų grupių šalyje.

 

Kalbant apie kūrybinį palikimą, svarbu išskirti tokius albumus kaip „Kubas“ (2000), kuris įtvirtino grupę kaip masinio populiarumo fenomeną, bei vėlesnius darbus, tokius kaip „Aš kaip žąsis“ ar „Muzika“. Šie įrašai atspindi grupės brandą: nuo paprastesnių, 10-ojo dešimtmečio pradžiai būdingų ritmų iki sudėtingesnės produkcijos, kurioje gausu gyvų instrumentų garsų ir kokybiško garso suvedimo. SEL muzika tapo savotišku Lietuvos popkultūros metraščiu, fiksuojančiu skirtingus šalies raidos etapus.

 

Viena, bent jau man, ikoniškiausių grupės dainų – 1995 metais pasirodęs kūrinys „Vėjas“ iš albumo „Kontrolinis šūvis“ (šio albumo viršelį ir matote įraše). Tai buvo laikotarpis, kai SEL skambesys buvo itin paprastas, melodingas, tačiau persmelktas lengvo melancholiško liūdesio. Dainos tekstas kalba apie vienatvę, gamtos stichiją kaip vidinės būsenos atspindį ir norą ieškoti atsakymų ten, kur viską nušluoja vėjas. Paprasta, bet įsimintina elektroninė melodija kartu su E. Dragūno specifine dikcija sukūrė „vėjavaikišką“, nostalgišką nuotaiką, kuri greitai užkariavo radijo stočių topus ir tapo neatsiejama tų metų Lietuvos muzikinio kraštovaizdžio dalimi.

 

Po kurio laiko dienos šviesą išvydo gerokai kitokia, gerai žinoma šios dainos versija, atlikta kartu su merginų grupe „Mokinukės“ (2006 metais albumui „Muzika“). Šis bendradarbiavimas buvo visiškas stiliaus lūžis: „Mokinukių“ skambesys įnešė lengvumo, popmuzikos polėkio ir šviesesnio, labiau „blizgaus“ produkcijos atspalvio. Jei originali versija buvo labiau skirta introspekcijai, tai versija su „Mokinukėmis“ tapo klubiniu hitu, labiau tinkamu šokiams ir masiniams renginiams. Ši versija parodė Egidijaus Dragūno sugebėjimą transformuoti seną kūrybą, pritaikant ją naujai auditorijai. Būtent šią versiją labiausiai ir prisimenu, nes 1995 originalui buvau tiesiog per mažas, kad užfiksuočiau.

 

Ši daina apskritai tapo simboliniu tiltu tarp skirtingų Lietuvos popmuzikos kartų. „Vėjas“ yra tas atvejis, kai paprastas, nuoširdus tekstas apie vidinį nerimą sugeba išlaikyti savo aktualumą dešimtmečiais, nepaisant to, kokiu stiliumi – originaliu elektroniniu ar vėlesniu popchoriniu – jis būtų atliekamas. Tai – SEL kūrybos lakmuso popierėlis, įrodantis, kad stipri melodija ir paprasta, visiems suprantama žinutė apie jausmų pasaulį yra ilgalaikio populiarumo pagrindas.

Versija su Mokinukėmis (2006)

Originali versija (1995)

 

SEL (ft. Mokinukės) – Vėjas

[žodžiai / lyrics]

 

Mano gyvenimas – beribiai sapnai,

Prisiminimai keisti, kuriuos Tu aplankai.

Mano minčių nepalieki Tu,

Sugriaudama viską, kuo aš gyvenau.

Taip, viskas buvo seniai,

Tas juokas, tos svajonės, kurias Tu nužudei.

Viskas liko kažkur toli praeityje,

Sudegė, ištirpo beprotiškame laike.

 

Galbūt diena, galbūt vanduo, galbūt tas keistas vėjas,

Tas vėjas, kuriuo mes taip tikėjom.

Jis nuneš mus ten, kur beprotiškas aukštis,

Kur dar nebuvo pakilęs nei vienas paukštis.

Aš taip norėčiau dar susapnuoti tai,

Tai, kas jau buvo, o gal nebuvo visai...

Ir aš tikiu tuo, kuo tikėjom mes,

Sugrįš tas vėjas ir viltį man atneš. 

 

Aš lauksiu vėl to vėjo,

Kuriuo mes taip tikėjom.

Pakilsiu vėl kaip paukštis,

Pajusiu svaigų aukštį...

Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,

Liūdesys ir skausmas...

Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt, ištirpt

Ir vėl pakilti... 

 

Aš taip norėčiau žinoti, kur Tu...

Pamiršau spalvą Tavo akių.

Aš taip norėčiau sutikti saulę su Tavim,

Aš taip norėčiau būti Tavo viltim.

Galbūt tai jūra, galbūt žvaigždės,

Galbūt aukščiau, galbūt tai mano sapnai,

Kuriuos aš pamiršau...

Turbūt tai viskas, ko aš noriu,

Ką aš jaučiu, ko laukiu, ko aš gimiau. 

 

Kažkas skambės klaikiam garse,

Turbūt sulauksiu tos valandos, o gal ir ne.

Tos akmeninės gėlės, ar Tu jas matei?

Jos nebemiršta net tada, kai jas sudaužai.

Aš ne akmuo, aš tik sužeistas paukštis,

Pasiilgęs jau seniai svaigulio ir aukščio.

Ir aš tikiu tuo, kuo kažkada tikėjau,

Sugrįš tas vėjas ir viltį man atneš...

 

Aš lauksiu vėl to vėjo,

Kuriuo mes taip tikėjom.

Pakilsiu vėl kaip paukštis,

Pajusiu svaigų aukštį...

Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,

Liūdesys ir skausmas...

Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt, ištirpt

Ir vėl pakilti...

 

Aš lauksiu vėl to vėjo,

Kuriuo mes taip tikėjom.

Pakilsiu vėl kaip paukštis,

Pajusiu svaigų aukštį...

Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,

Liūdesys ir skausmas...

Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt, ištirpt

Ir vėl pakilti...

 

Maištinga Siela

Dienos daina: Jean-Claude Pascal – Nous Les Amoureux (1961, Liuksemburgas) [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki!

 

Šiandien Vilniuje jau lyg ir eilinį kartą pražygiavo „Baltic Pride“ eisena, vis drąsiau ir atviriau, tačiau internete netyla pasipiktinusių ir sąmokslų skleidėjų dauginančių neapykantą ir konspiracinių nesąmonių, tad tą proga, kad vyksta Pride Month, nusprendžiau visiems priminti, kad Liuksemburgas dar 1961 metais „Eurovizijoje“, kuri anuomet nebuvo joks LGBTQ forumas, pateikė dainą apie du vyrus įsimylėjus. Tiesa, ne visi anuomet suprato, apie ką daina, todėl skubu sudėti akcentus.

 

Jean-Claude Pascalas, kurio tikrasis vardas Jeanas-Claude’as Villeminot, buvo charizmatiškas prancūzų dainininkas ir aktorius, gimęs 1927 metais Paryžiuje. Prieš pasukdamas į muzikos pasaulį, jis studijavo architektūrą ir dirbo mados srityje, tačiau vėliau tapo vienu žymiausių savo laikmečio prancūziškos estrados atlikėjų, pasižymėjusiu itin elegantišku stiliumi ir gebėjimu perteikti gilias emocijas. Savo gyvenime Pascalas niekada oficialiai neatskleidė savo seksualinės orientacijos plačiajai visuomenei tuo metu, kai tai buvo laikoma didžiuliu socialiniu tabu, tačiau vėlesniais metais jis vis dažniau kalbėjo apie netradicinės meilės patirtį ir sunkumus, su kuriais susidurdavo tos pačios lyties poras mylintys žmonės.

 

Dainą „Nous les amoureux“, kuri 1961 metais atstovavo Liuksemburgui Eurovizijoje, Pascalas atliko su jam būdinga ramybe ir dramatišku subtilumu. Kūrinys yra klasikinis prancūziško šansono pavyzdys, pasižymintis lyrine melodija ir itin jautriu tekstu, kuriame kalbama apie įsimylėjėlius, kurių laimei nuolat trukdo aplinkiniai ir visuomenės primestos taisyklės. Nors oficialiai daina buvo pristatoma kaip universalus pasakojimas apie meilę, kuriai nelemta išsipildyti, dainos žodžiai apie žmones, „neturinčius teisės mylėti“, buvo akivaizdi užuomina į homoseksualų poros patirtį bei priespaudą, kurią jie jautė šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo dešimtmečio pradžioje.

 

Liuksemburgas tąkart pasirinko Pascalą atstovauti šaliai, siekdamas pristatyti aukšto lygio meninį produktą, kuris išsiskirtų konkurse savo brandumu. Nors Eurovizija 1961 metais dar nebuvo tokia globali platforma, kokią pažįstame šiandien, pasirodymas sulaukė didžiulio pripažinimo ir pasiekė aukščiausią įvertinimą – Jean-Claude’as Pascalas tapo konkurso nugalėtoju. Publika ir žiuri komisijos balsavo už puikų atlikimą bei stiprią emocinę dainos žinutę, tačiau tuo metu oficialioji žiniasklaida ir dauguma klausytojų nė neįtarė, koks gilus ir politiškai drąsus buvo tikrasis šio kūrinio potekstės sluoksnis.

 

Tais laikais visuomenė nebuvo pasirengusi viešai diskusijai apie homoseksualumą, todėl dainos paslaptis liko saugiai paslėpta tarp eilučių. Dauguma žmonių „Nous les amoureux“ suvokė tiesiog kaip liūdną dainą apie nelaimingą meilę, o tikrasis, drąsus atlikėjo užmojis – įgarsinti persekiojamų įsimylėjėlių likimą – pasiekė tik tuos, kurie patys išgyveno panašius jausmus ir galėjo perskaityti užšifruotą žinutę. Šis subtilus būdas kalbėti apie tai, kas buvo draudžiama, padarė dainą unikalų kultūrinį reiškinį, sugebėjusį prasiskverbti pro griežtą cenzūrą.

 

Bėgant dešimtmečiams, supratimas apie šį kūrinį kardinaliai pasikeitė, ir šiandien jis yra vertinamas kaip pirmas, nors ir tylus, bandymas Eurovizijos scenoje atstovauti LGBTQ+ bendruomenės jausmams. Pats Jean-Claude’as Pascalas vėlesniuose interviu atvirai patvirtino, kad daina buvo skirta homoseksualiai meilei, taip suteikdamas jai istorinį svorį ir statusą. Šiandienos kontekste ši daina yra laikoma ne tik gražiu muzikos istorijos palikimu, bet ir ryžtingu kultūriniu pareiškimu, atvėrusiu kelią vėlesnėms kartoms atvirai kalbėti apie savo tapatybę didžiosiose scenose.

 

Dabar „Nous les amoureux“ yra gerbiamas kaip LGBTQ+ istorijos Eurovizijoje pradininkas, primenantis apie drąsą, kurios reikėjo tam, kad net ir metaforos būtų panaudotos socialiniam teisingumui bei tolerancijai skatinti. Nors šiandien mes gyvename kitokioje, atviresnėje visuomenėje, Pascalo atlikta daina išlieka kaip liudijimas apie laikus, kai meilė turėjo būti slepiama, ir kartu kaip triumfo simbolis, įrodantis, kad tikra emocija galiausiai visada randa kelią į auditorijos širdis.

 

Pasiklausykite šios dainos.

Jean-Claude Pascal - Nous Les Amoureux

[žodžiai / lyrics]

 

Nous les amoureux

On voudrait nous séparer

On voudrait nous empêcher

D'être heureux

 

Nous les amoureux

Il paraît que c'est l'enfer

Qui nous guette

Ou bien le fer

Et le feu

 

C'est vrai, les imbéciles et les méchants

Nous font du mal, nous jouent des tours

Pourtant rien n'est plus évident

Que l'amour

 

Nous les amoureux

Nous ne pouvons rien contre eux

Ils sont mille et l'on est deux les amoureux

 

Mais l'heure va sonner

Des nuits moins difficiles

Et je pourrai t'aimer

Sans qu'on en parle en ville

C'est promis

C'est écrit

You might also like

First Time He Kissed a Boy

Kadie Elder

L’amour à la Française

Les Fatals Picards

De troubadour

Lenny Kuhr

Nous les amoureux

Le soleil brille pour nous

Et l'on dort sur les genoux

Du bon Dieu

 

Nous les amoureux

Il nous a donné le droit

Au bonheur et à la joie

D'être deux

 

Alors, les sans-amour, les mal-aimés

Il faudra bien nous acquitter

Vous qui n'avez jamais été

Condamnés

 

Nous les amoureux

Nous allons vivre sans vous

Car le ciel est avec nous

Les amoureux

 

Maištinga Siela