Patti Smith albumas "Horses" ir knyga "Traukinys M", Madonna "True Blue", Ariana Grande "Patel"

 

Sveiki!
 
Nežinau, kodėl padariau šią nuotrauką. Bandžiau klausytis Patti Smith įsigyto legendinio 1975 metų albumo „Horses“ ir sekėsi sunkiai, priešingai nei su jos nuostabia literatūra. Kodėl šalia Madonnos lengvas ir visgi irgi legendinis albumas 1986 metų „True Blue“, kuris lydi mane nuo pat vaikystės ir naujasis „vaiduokliškasis“ Arianos Grande „Patel“, kuris turi man asmeniškai savito žavesio.
 
Tokios trumpos tos akimirkos, kai galima tiesiog nieko neveikti ir mėgautis tiesiog muzika ir literatūra. Tam reiktų atskiro gyvenimo.
 
Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Patti Smith – Horses [vinyl / LP] (1975)

Informacija apie albumą: Patti Smith – Horses [vinyl / LP] (1975) 

Maištinga Siela

Knyga: Patti Smith "Angelų duona"

 

Patti Smith. „Angelų duona“ – Vilnius: Kitos knygos, 2026. – p. 272.

 
„Keliauju kaip Gogolis, karieta į tamsą, tik man vienai težinomą, į stikliniame buteliuke tyvuliuojančią rašalo juodumą (p. 264)“.
 
Sveiki, skaitytojai!
 
Su Patti Smith (g. 1946) kūryba susipažinau tada, kai Kitos knygos išleido jos bene garsiausią atsiminimų knygą Tiesiog vaikai (Kitos knygos, 2017). Kurį laiką buvo įtartinai tylu, turint galvoje, kad Lietuvoje Tiesiog vaikai buvo fenomenaliai pastebėta knyga ir daug kur įtraukta į geriausių metų skaitytų kūrinių sąrašus, tačiau 2025 metų pabaigoje ta pati leidykla driokstelėjo perleisdama vienu metu Tiesiog vaikai ir pristatydama netgi du naujus Patti Smith kūrinius: Angelų duona (angl. Bread of Angels) ir Traukinys M. Angelų duoną į lietuvių kalba žaibiškai išvertė Emilija Visockaitė, turint galvoje, kad originaliosios autobiografinės prozos knygos pristatymas įvyko tų pačių metų lapkričio 4 dieną. Kaip leidykla spėjo viską sutvarkyti? Sunku supaisyti, bet gal buvo rankraštinį variantą įsigijusi versti anksčiau?
 
Pačiai Patti Smith beveik 80 metų ir ji vis dar puiki, tą galėjau įsitikinti žiūrėdamas vaizdo pokalbį su Audriumi Ožalu, kuriame jau garbaus amžiaus rašytoja ir dainininkė Smith buvo susižavėjusi, kad jos kūrybą vertina ir tiek daug dėmesio skiria tokia maža šalis kaip Lietuva. Prižadėjo atvykti. Galimas daiktas, kad pažadas nėra tuščias, net P. Smith naršo po pasaulį skersai išilgai ir amžius nėra jokia kliūtis, tad visai nenustebčiau, jeigu kitų metų Knygų mugei pavyktų ją prisikalbinti. Vien dėl jos būtinai atvykčiau.
 
Šie meno skaitymo metai eseistiniai ir atsiminimų knygų skaitymo metai. Neseniai užbaigiau įspūdingai parašytu Lidios Yuknavitch memuarus Vandens chronologija, tad Patti SMith kaip tik prie šito žanro. Angelų duona, žinoma, jau kiek kitokia knyga, nei Tiesiog vaikai. Ji labiau asmeninė, sakyčiau, skirta apmąstyti savo gyvenimą kaip pasakojimą, įvertinti, įsivertinti ir galgi net išgyti. Negalėčiau pasakyti, kuri iš jų yra geresnė, paveikesnė ir nuostabesnė, tačiau tikriausiai taip jau būna, kad iš talentingo rašytojo knygų paprasčiausiai didžiausią įspūdį padaro pirmoji, kitos – atsekamos, jau atpažįstama maniera, pasakojimo polėkis, jautrumas arba noras šokiruoti. Panašiai ir su Angelų duona, kurią daugelis kritikų laiko bene jautriausia ir asmeniškiausi P. Smith knyga.
 
Autorė stebina nuo pat pirmųjų puslapių savo smarkiai poetizuotu pasakojimu. Įžanga parašyta kaip prozinis eilėraštis apie ranką, kuri kalbasi su rašytojos sąmone. Labai metaforiškai, niuansuotai jautriai ir įtaigiai. Sakyčiau, panašiu polėkiu šie memuarai ir baigiami, t. y. apmąstymai apie gyvenimą kaip apie eilėraštį, kaip apie meno kūrinį, kuris talpina Visatą. Šiuose rėmuose perteikiamas visas Patti Smith gyvenimas. Didelis jautrumas pasireiškia, kai rašytoja kalba apie vaikystę, tėvą, brolį, seserį, mamą ir sulankstomą žaliąją sofą, nuolatinius persikraustymus, tuberkuliozę ir kitas savo ligas. Nuostabą kaip skaitytojui kelia, kaip autorė visa tai prisimena ir transformuoja iš atminties. Aš pats jau savo vaikystės paveikslą sunkiai sudėliočiau, prireiktų nemažai fikcijos, galimas daiktas, kad autorė perteikdama to laikmečio epizodus galėjo kai ką ir prikurti, bet ar tai svarbu? Memuarai visada veikiami laiko ir iškraipomi atminties, jie niuansuoti, subjektyvus, daug kas vaikystėje, kas mums dabar atrodytų kaip tragedija, per atminties filtrą atrodo kaip natūralus ir daugeliu atžvilgiu nuostabus dalykas.
 
Autorė, priešingai nei Tiesiog vaikai knygoje, linkusi atskleisti save kaip itin principingą ir sąžiningą asmenybę. Epizodas apie vaikystėje pavogtą daiktelį iš sergančios mergaitės ir nežabotas kaltės jausmas ne iš piršto laužtas, nes jau tada Patti vienas iš pamatinių dalykų tampa sąžiningumas, kuris pasireiškia ir jai suaugus bei pradėjus menininkės bei dainininkės gyvenimą, kuris žadėjo ją padaryti tikra pankroko karaliene, tačiau ji nesivaikė populiarumo. „Because the Night“ sulaukė pasaulinio populiarumo. Užkopė iki tryliktos „Billboard“ sąrašo vietos, gal būtų pasiekusi ir daugiau, jei ne mano pasipriešinimas kai kuriems reklaminiams pasiūlymams. Atsisakiau žiopčioti pagal fonogramą Dicko Clarko laidoje per nacionalinę televiziją, o tai mums kainavo jo žadėtą pasisekimą. Neprisiverčiau sutikti, žiopčiojimas man atrodė veidmainystės viršūnė. Signalas netrukus pranyko iš topų; paaiškėjo, koks naivus buvo mano įsivaizdavimas, kad sėkmės sulauki vien dėl savo nuopelnų (p. 143)“.
 
Visgi Patti Smith patyrė ir šlovę, išleisdama savo debiutinį albumą Horses (1975), kurio nuotrauką viršeliui padarė Tiesiog vaikai pagrindinis veikėjas Robert Mapplethorpe, pastarasis tik retkarčiais pasirodo šiame pasakojime. Visgi didžiausias dėmesys ir meilė skirta vyrui Fredui Smithui (1948-1994), su kuriuo susituokusi ir susilaukusi vaikų ji pasitraukė iš aktyvaus dainininkės lauko, skirdama laiko rašymui ir gyvenimo buičiai, motinystei. Įsimintiniausias epizodas, kaip jiedu nusipirko laivą, kurį perdažę taip niekada ir neišplaukė, paliko jį savo namo kieme kaip griozdą. Tai simboliška, nes Fredas gan anksti miršta, miršta vienas po kito ir Patti artimieji, draugai ir tėvas, o tai tampa tam tikromis nutylėtomis pasakojimo vietomis. Autorė nėra linkusi aprašyti depresijos, tos tuštumos, neaprašo, kaip ji viena užaugino vaikus, nesiskundžia, nors tuo pačiu stebino, kiek daug dėmesio smulkmenoms ir buičiai ji skyrė savo vaikystės epizodui. 
 
Autorė net savo autobiografijoje šiek tiek mistifikuoja. Aišku, prisistato ne kaip kokia ragana, bet kaip kitokia, kuri turi nežabotą alkį menui ir intuityviai iš anksto nujaučia savo likimo posūkius. Ar tai tik retrospekcijos sukeltas „žinojimas“ iš rašančiosios perspektyvos, o gal iš tikrųjų ji tokia ir buvo – sunku pasakyti. „Kas aš esu? Dažnai klausdavau pati savęs. Savo šeimoje jaučiausi laiminga, bet vis tiek neapleido nuolatinis svetimumo jausmas. Kilo jis tikrai ne dėl meilės trūkumo. Alisa išieškojo visą Stebuklų šalį, o paskui ir Veidrodžio karalystę, vildamasi rasti atpažįstamą savo atvaizdą. Vis svarsčiau, kodėl išsiskiriu, ir išvaizda, ir charakteriu. Nemačiau savo veido bruožų kitų šeimos narių veiduose – dėl to sulaukdavau pašaipių pastabų iš kaimynų (p.47–48)“.

Patti Smith

 
Galiausiai skaitytojui tampa aišku, kad Angelų duona yra ne vien apie jos šeimą ir muzikinę beprotišką karjerą, apie troškimą rašyti ir kurti pasaulius, bet veikiau savęs naujos perkūrimą. Būdama itin jauna ji pagimdė dukrą ir atidavė įsivaikinti. Priešingai nei kiti dalykai, šis poelgis knygoje, matyt, pernelyg skaudus ir jis nėra apmąstomas ar kaip kitaip vertinamas, tačiau po daugel metų toji dukra ją susirado ir judvi atliko įvairius genetinius DNR tyrimus. Galiausiai paaiškėjo Patti SMith tikroji tapatybė, kuri iš esmės sugriovė, man regis, visa tai, ką ji žinojo apie save, bet vėlgi... intuityviai nujautė. Manau, kad Angelų duona yra terapinio pobūdžio persitvarkymo tekstas, kurio eilutėmis autorė bėga per savo gyvenimą, bet visur įspraudžia sau pačiai reikalingą naują tapatybės suvokimą, paaiškinimą. Tai sudėtingas savęs suvokimas, turint galvoje, kad knyga rašoma tokio amžiaus, kai paprastai visuomenėje tokie žmonės jau seniai būna nurašyti (nebent esi nemirtinga roko žvaigždė, aišku). Tekstas tarsi paliudija, kad nesvarbu, koks esi senas, viduje tebesi mažas vaikas, kuris laukia paaiškinimo ir savo tikrosios sąžiningos istorijos.
 
Žinau, kad dalis tikriausiai šią knygą skaitysite ar skaitėte dėl Patti Smith muzikinio indelio. Šioje knygoje, kaip ir Tiesiog vaikai, taip pat rasite nemažai užkulisių, kaip buvo sukurti garsieji Smith albumai, istorijų nuotrupos apie 7-9 dešimtmečio roko žvaigždes, prasilenkiančias Niujorko gatvėse, todėl pasiruoškite Google ir YouTube, nes, jeigu pavardžių srautas jums nieko nesakys, galėsite užpildyti spragas tiesiog pasidomėję apie kiekvieną plačiau, paklausę jų muzikos, nes tekstas tikrai plečia žinias. „Po koncerto į persirengimo kambarį atėjo Bobas Dylanas. Išgirdau tą su niekuo nesupainiojamą balsą: Ar čia yra poetų? Užlieta adrenalino netikėtai kovingai atšoviau: Nekenčiu poezijos. Turint galvoje, kiek daug jis man reiškė, ir nieko nėra nuostabiau nei pamatyti Bobo Dylanošypseną (p. 108)“. Pasakojimo kontekste kartą paminėtas pats Jonas Mekas, kurio pristatinėti mums tikrai jau neberiekia. Manau, autorė savo atsiminimų knygoje labai etiška, ji tik pradengia tą savo ir kartu ištisos epochos labirintą, tačiau nieko neaiškina, nesmerkia, nesistengia šokiruoti ar atskleisti kuo daugiau gėdingų ar skandalingų pažinotų asmenų gyvenimo detalių. Visa tai, manau, pasilieka už teksto arba kitų amžininkų parašytose knygose, tų, kurie už tai užsidirbo. Patti Smith išlieka principingai sau ištikima ir iš kitų nesipelno, dievaži, jai net nereikia rašytojo vaiduoklio, kuris už ją sudėtų jos gyvenimo naratyvą į knygą.
 
Iš vienos pusės Patti Smith kiek apolitiška, ji deklaruoja ne kritiką politikams ar sistemai, bet pati gyvena pagal savo politinius principus, tačiau net ir jai Rugsėjo 11-osios įvykiai bei anuometinio JAV prezidento George Bush agresyvi ir kerštinga politika buvo kokti ir nepriimtina, kelianti, tiesiogine to žodžio prasme, galvos skausmą. „Galvojau apie savo mamą, kurią kankindavo tokios migrenos, ir savo nepasitenkinimą, kai vaikystėje turėdavau ja rūpintis. Stengiausi mintimis persikelti kitur, atsitolinti nuo skausmo. Galvojau apie Virginią Woolf, kurią migrenų priepuoliai panardindavo į haliucinacijų verpetą, nenutylantį balsų chorą ir nenusakomą liūdesį. Mėgindama užsimiršti, ištisas valandas tamsoje mintyse kūriau ilgą eilėraštį (p. 221)“.
 
Autorei gyvenime gyvybiškai (net nepamenu, kas taip aistringai ir atvirai deklaruotų?) yra svarbus rašymo procesas. Viename interviu Patti Smith yra sakiusi, kad be muzikos gali gyventi, o be rašymo – nė dienos. Iš tikrųjų rašymas, man atrodo, autorei padeda save rekonstruoti, perkurti save ir tikrovę, tai labai svarbus įrankis ir ritualas, diktuojantis gyvenimo ritmo pajautą. Negaliu nepasidalyti viena ilgesne citata, nors knygoje daug ką galima išrašyti kaip eilėraščius: „Bet kam aš galėčiau rašyti? Gal į kitą amžių ar į ateitį, kai mūsų visų nebebus. Savo kartai, tiems paikiesiems. Laišką tiems, kurie lankė Biblijos mokyklą, kurie skaitė klasiką, kurie mokėsi vingiuoti plunksnakočiu, kurie rašė dailyraščiu, kurie niekino neprižiūrimi valandų valandas žaisdavo lauke, kurie užmigdavo miške ir į duženas susipjaustydavo pėdas, bet niekam nesakydavo. Laišką į tolimą ateitį, išnykusių gyvūnų, paukščių, vabzdžių šmėkloms, tuštiems aviliams, apsamanojusioms katedroms, pamirštoms žinioms. Mirsiu prisimindama jus, nes mes tuojau neteksim tiek daug, žengdami į laiką, kuriame stulbinanti holograma pakeis mišką, kur vaisiai teaugs ant radioaktyvių medžių. Kur nuniokoti mūsų laikų diktatorių atvaizdai drieksis mylios ilgio akvedukais ir pėsčiųjų takais. Rašau karvėms, besiganančioms ryškiai žaliuose laukuose. Rašau aukštiems kukurūzams ir raudoniems pomidorams, karantiems ant vešlaus raizginio. Rašau čiuožėjui, nepastebėtam, ant tirpstančio ledo tvenkinio. Rašau jūrai, žygiuojantiems veteranams, kadaise tokiems išdidiems. Stintų nerštui, dešrainiams prie ežero, zefyrams ant pagaliuko virš laužo. Nubrozdintiems keliams, musgaudžiams, riedučių rakteliams ir buteliukui mėlyno „Palikan“ rašalo ant mokinės stalo. <...> Aš esu atmintis. Aš esu triušis, kosmose skriejantis kimštas animacinis personažas (p. 258)“. Man regis, akivaizdi prancūzų poeto Arthur Rimbaud įtaka.
 
Ši skaidri Angelų duona knyga, šie poetizuoti prisiminimai jau nutvieksti gyvenimo saulėlydžio ir tai jaučiasi visoje knygoje. Jaučiasi, kad pasakotojai laikas yra baigtinis, tačiau autorė kažin kaip randa balansą tarp liūdesio ir džiaugsmo, tarp skurdo ir žinių bei geismo kurti privilegijos. Negriaudama ir neniokodama, bet perkurdama ir priimdama pasaulį tokį, koks jis yra, sakyčiau, Patti SMith mums kuria paguodžiančio gyvenimo viziją, kuri stengiasi sutaikyti gyvenimą su mirtimi, o gyvenime praleistos progos įvertinamos ne kaip pralaimėjimas, bet stoiškai tylus ir principingas laimėjimas, kurio dažnai niekas nemato. Jautrus ir poetiškas tekstas kaip vinilinė plokštelė, muzika prakalba apie gyvenimą, kuris yra... visoks. Puikus tekstas, geras vertimas, jautri ir sąžininga knyga, grąžinanti etišką santykį su savimi, atmintimi ir gyvenimu.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Gerhard Richter apie meną ir viltį

 

Sveiki!
 
Patti Smith knygoje „Angelų duona“ aptikau šią įsimintiną menininko Gerhard Richter citatą: „Menas – tai aukščiausia vilties formą“. Man belieka tik sutikti, kad šiais laikais (nors ar buvo kada kitaip?), kai visi rėkiame, spiegiame, kovojame ir priešinamės, belieka tik meno forma byloti apie pačius svarbiausius dalykus – viltingą gyvenimą, kuris ir tampa pačia aukščiausia būties forma.
 
Gerhardas Richteris (Gerhard Richter) gimė menininkų vokiečių šeimoje 1932 metais Dresdene. Jis išgarsėjo savo unikaliu sugebėjimu meistriškai nardyti tarp visiškai skirtingų stilių – nuo fotorealizmo iki grynosios abstrakcijos. Richterio vizitine kortele tapo išsiliejusio vaizdo technika, kai jis nutapo itin tikslų vaizdą pagal nuotrauką, o vėliau jį švelniai išplauna teptuku ar braukikliu, taip sukurtas „rūko“ efektas kvestionuoja pačios fotografijos ir atminties tikrumą. Pabėgęs iš Rytų Vokietijos į Vakarus prieš pat Berlyno sienos statybas, jis visą gyvenimą tyrinėjo vaizdo prigimtį, istorines traumas ir tiesos reliatyvumą, tapdamas tikra šiuolaikinio meno ikona.
 
Garsiąją citatą „Menas – aukščiausia vilties forma“ Richteris užrašė 1982 metais, rengdamas katalogą prestižinei šiuolaikinio meno parodai „Documenta 7“ Kaselyje, Vokietijoje. Tuo metu menininkas jau aktyviai kūrė didelio formato abstrakčius kūrinius ir šiuo teiginiu kreipėsi į visą meno pasaulį bei visuomenę. Tai buvo laikas, kai pasaulyje vis dar tvyrojo Šaltojo karo įtampa, o pats Richteris nuolat kovojo su abejonėmis dėl tapybos ateities ir prasmės po Antrojo pasaulinio karo katastrofų.
 
Ši citata reiškia gilią menininko filosofinę nuostatą, kad menas atlieka tam tikrą dvasinį ar netgi religinį vaidmenį moderniame, sekuliariame pasaulyje. Richteris ne kartą yra užsiminęs, kad tradicinė religija nebėra pakankama priemonė patirti transcendenciją, todėl menas perima šią funkciją ir suteikia paguodą. Kai kūrėjas stovi priešais drobę be jokio išankstinio plano ar garantijų, o žiūrovas žvelgia į kūrinį ieškodamas prasmės, abu jie atlieka tikėjimo ir vilties aktą. Menas tampa vilties forma todėl, kad net pačiame didžiausiame chaose, nežinioje ir neviltyje jis bando suteikti pasauliui formą, grožį ir prasmę, primindamas apie žmogaus dvasios kūrybinę jėgą ir gebėjimą judėti pirmyn.
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytoja ir dainininkė Patti Smith: biografija, gyvenimas, knygos, dainos, kūrybos temos ir bruožai

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Su rašytoja ir dainininkė Patti Smith susipažinau prieš kokius penkerius metus skaitydamas jos lietuviškai išleistą romaną „Tiesiog vaikai“, kuri mane anuomet pritrenkė savo nuogu nuoširdumu ir JAV bohemišku menininkų gyvenimo vaizdavimu. Šiandien noriu, kad labiau susipažintumėte su šia unikalia asmenybe.
 
ANKSTYVASIS PATTI SMITH GYVENIMAS
 
Patti Smith kelias iki kultinio albumo „Horses“ pasirodymo yra viena įtaigiausių XX a. meno istorijų, primenanti dvasinę piligrimystę per skurdą, praradimus ir bekompromisę saviraišką. Viskas prasidėjo 1946 m. gruodžio 30 d. Čikagoje, tačiau tikrasis jos charakteris formavosi vargingame Naujojo Džersio kaimo rajone, kur ji augo kartu su jaunesniuoju broliu Todu. Brolis jai buvo ne tik šeimos narys, bet ir artimiausias sielos draugas, vėliau lydėjęs ją per visą karjerą kaip turo vadybininkas. Vaikystėje Patti buvo silpnos sveikatos, linkusi į haliucinacijas ir mistinius išgyvenimus, todėl anksti pasinėrė į knygų pasaulį, kuriame Biblijos pasakojimai pamažu persipynė su Arthuro Rimbaud poezija bei pirmykščiu rokenrolo ritmu, formuodami jos unikalų, androginišką identitetą.
 
Ankstyvoji jaunystė menininkei atnešė sunkų moralinį ir egzistencinį išbandymą, kuris paliko antspaudą visai jos kūrybai. Dirbdama alinantį darbą fabrike, devyniolikmetė Patti pastojo ir 1967 m. pagimdė dukrą. Suvokdama, kad neturi jokių išteklių vaikui užauginti ir jausdama degantį pašaukimą menui, ji priėmė skausmingą sprendimą atiduoti kūdikį įvaikinti. Šis įvykis tapo lūžio tašku: su nedideliu krepšiu, keliomis piešimo priemonėmis ir nepalaužiamu tikėjimu savo lemtimi, ji išvyko į Niujorką. Ji buvo pasiryžusi verčiau badauti didmiestyje, nei likti provincijos rutinoje, kurioje jos meninė dvasia būtų tiesiog uždususi.
 
Niujorkas merginą pasitiko negailestingai – ji bastėsi gatvėmis neturėdama kur miegoti, tačiau būtent šis benamės laikotarpis padovanojo jai lemtingą pažintį su Robertu Mapplethorpe’u, apie kurį ji labiau parašys savo knygoje „Tiesiog vaikai“. Jų ryšys peržengė įprastas meilės ribas: nors Robertas vėliau suvokė esantis gėjus, jie išliko neišskiriami kaip „du vaikai“, pasižadėję vienas kitam niekada nesiskirti, kol abu taps menininkais. Jie gyveno iš rankos į burną, dalijosi vienu dešrainiu per dieną ir skatino vienas kitą siekti absoliutaus autentiškumo. Patti rašė eiles ir piešė, o Robertas, jos įkvėptas, pradėjo savo kelią į fotografijos aukštumas, kol galiausiai jiedu apsigyveno legendiniame „Chelsea“ viešbutyje, tapusiame jų kūrybine šventove.

Patti Smith su Robertu.

Patti Smith knygos lietuviškai.

 
Gyvenimas „Chelsea“ viešbutyje Patti tapo tikruoju universitetu, kuriame ji susipažino su didžiaisiais to meto intelektualais ir bohemos atstovais. Čia ji bendravo su Williamu S. Burroughsu ir Allenu Ginsbergu, kurie mokė ją, kad menas yra ne profesija, o egzistencinė būsena. Šioje aplinkoje formavosi jos radikalios pažiūros: ji niekino komerciją ir tikėjo, kad menininkas privalo išlikti nepriklausomas nuo visuomenės normų. Patti maišė aukštąją poeziją su gatvės kalba, o jos išvaizda – vyriški marškiniai, susivėlę plaukai ir tiesmukas žvilgsnis – tapo iššūkiu tradiciniam moteriškumui, pabrėžiant, kad svarbiausia yra dvasios grynumas, o ne estetinis įvaizdis.
 
Nors Robertas išliko pagrindine jos gyvenimo ašimi, Patti kelyje pasirodė ir kiti svarbūs vyrai, palikę pėdsaką jos kūrybinėje evoliucijoje. Ji užmezgė audringą ir intelektualiai turtingą romaną su dramaturgu Samu Shepardu, su kuriuo kartu rašė pjeses ir dalijosi meile roko muzikai. Tačiau lemtingiausias muzikinis posūkis įvyko susitikus su gitaristu Lenny Kaye. Jų bendradarbiavimas prasidėjo nuo paprastų poezijos skaitymų, kuriuos Lenny lydėdavo improvizuotais gitaros akordais. Šis eksperimentas pamažu peraugo į grupės formavimąsi, kai poezijos ritmas natūraliai susiliejo su panko energija, o Patti atrado, kad scena yra ta vieta, kur jos žodžiai įgauna didžiausią galią.

Albumo "Horses" viršelis.

 
Galutinis šio ilgo ir sunkaus kelio rezultatas buvo 1975 m. išleistas albumas „Horses“, tapęs vienu svarbiausių įrašų muzikos istorijoje. Jame susilydė viskas: skausminga patirtis atidavus vaiką, bohemiškos naktys Niujorko gatvėse, mistinės vizijos ir besąlygiška meilė Robertui, kuris ir nufotografavo dabar jau ikoninį albumo viršelį. Albumas prasidėjo manifestu, skelbiančiu asmeninę atsakomybę už savo nuodėmes, ir akimirksniu pavertė Patti Smith ne tik panko poete, bet ir simboliu visiems, kurie ieško tiesos už sistemos ribų. Tai buvo jos pergalė prieš skurdą ir anonimiškumą, įrodžiusi, kad autentiškumas yra stipresnis už bet kokias madas.
 
VĖLYVASIS PATTI SMITH GYVENIMAS, KŪRYBA IR ŠLOVĖ
 
Po stulbinančios sėkmės su albumu „Horses“, Patti Smith netapo standartine roko žvaigžde, o veikiau pasirinko modernios pranašės vaidmenį, toliau tyrinėdama ribas tarp muzikos, poezijos ir asmeninės aukos. Septintojo dešimtmečio pabaigoje ji išleido albumus „Radio Ethiopia“, „Easter“ ir „Wave“, kurie įtvirtino jos poziciją roko muzikoje. Ypač didelio populiarumo sulaukė daina „Because the Night“, parašyta kartu su Bruce'u Springsteenu, tačiau net ir mėgaudamasi šlove, Patti jautė stiprų vidinį konfliktą tarp viešojo gyvenimo spindesio ir troškimo rasti ramybę bei tikrąją šeimą.
 
1980 metais, būdama populiarumo viršūnėje, Patti priėmė sprendimą, kuris sukrėtė muzikos pasaulį – ji pasitraukė iš scenos ir persikėlė į Detroitą. Šio sprendimo priežastis buvo meilė grupės „The Stooges“ gitaristui Fredžiui „Sonic“ Smithui. Ištekėjusi už jo, ji pasirinko atsiskyrėlės gyvenimą, atsidėjo namų ruošai ir motinystei, augindama sūnų Jacksoną ir dukrą Jesse. Šis dešimtmetis jai buvo tylaus brendimo laikotarpis, per kurį ji suprato, kad kūryba nebūtinai reikalauja žiūrovų minios, o šeima gali būti toks pat radikalus meninis projektas kaip ir pankroko manifestas.
 
Nors gyvenimas Detroite buvo toli nuo Niujorko šurmulio, ryšys su Robertu Mapplethorpe’u niekada nenutrūko. Robertas liko jos sielos broliu, su kuriuo ji nuolat bendravo telefonu, dalijosi baimėmis ir pasiekimais. Devintojo dešimtmečio pabaiga Patti tapo didžiulių netekčių metu: 1989 metais nuo AIDS mirė Robertas, o netrukus po to ji prarado ir savo mylimą brolį Todą bei vyrą Fredį, kuris mirė nuo širdies smūgio. Šios mirtys paliko Patti su dviem vaikais ir milžiniška tuštuma, kurią ji vėliau meistriškai transformavo į literatūrą ir muziką.
 
Grįžimas į Niujorką dešimtojo dešimtmečio viduryje, paskatintas artimų draugų, tokių kaip Michaelas Stipe'as iš grupės R.E.M. ir Allenas Ginsbergas, žymėjo Patti Smith atgimimą. Ji vėl paėmė į rankas gitarą ir išleido albumą „Gone Again“, kuriame gedulas persipynė su šviesa. Tai nebebuvo piktas panko šauksmas, o brandžios moters, mačiusios mirtį iš arti, malda. Jos vėlesni albumai, tokie kaip „Peace and Noise“ ar „Gung Ho“, toliau nagrinėjo dvasines, politines ir socialines temas, įtvirtindami ją kaip moralinį autoritetą muzikos pasaulyje.
 
Tačiau didžiausią pripažinimą XXI amžiuje Patti Smith pelnė ne tik muzika, bet ir savo memuarų knyga „Just Kids“ (liet. „Tiesiog vaikai“). Šiame kūrinyje ji jautriai ir atvirai aprašė savo bei Roberto Mapplethorpe’o jaunystę Niujorke. Knyga tapo pasauliniu bestseleriu ir laimėjo Nacionalinę knygų premiją, įrodydama, kad Patti yra viena geriausių savo kartos prozininkių. Jos gebėjimas paprastais žodžiais aprašyti meninį alkį ir besąlygišką draugystę palietė milijonus skaitytojų, o pati autorė apie kūrybą sakė: „Menininkas yra tas, kuris turi įrankių dėžę ir bando sutaisyti savo sielą“.
 
Tolesnė jos literatūrinė veikla, pavyzdžiui, knyga „M Train“, atskleidė dar intymesnę menininkės pusę – jos meilę kavai, kelionėms į genijų kapines ir kasdieniams ritualams. Patti Smith literatūra pasižymi ypatingu ritmu, kurį ji pati lygina su kvėpavimu. Ji dažnai pabrėžia, kad rašymas jai yra vienatvės forma, leidžianti išlikti autentiškai pasaulyje, kuris nuolat bando įsprausti į rėmus. „Aš nesu dainininkė, aš esu poetė, kuri dainuoja“, – tokia frazė geriausiai nusako jos santykį su savo amatu.

 Patti Smith šiandien.

Patti Smith įtaka šiuolaikinei kultūrai yra milžiniška – nuo Madonnos iki „Radiohead“, nuo mados dizainerių iki jaunų aktyvistų. Ji tapo moters, kuri sensta oriai ir nesiekia dirbtinio jaunystės kulto, simboliu. Jos pasisakymai apie aplinkosaugą, žmogaus teises ir laisvę visada skamba tvirtai, bet be didaktikos. Ji moko savo sekėjus, kad didžiausia laisvė yra būti savimi, net jei tai reiškia būti nesuprastam ar atstumtam.
 
Kalbant apie jos asmenines pažiūras, Patti visada liko ištikima dvasiniams ieškojimams, nors niekada neprisirišo prie vienos religijos. Ji teigia, kad menas yra aukščiausia maldos forma, o kūrybinis procesas – šventas veiksmas. „Niekas nieko negauna veltui, viskas reikalauja darbo, bet darbas menui yra saldžiausia vergovė“, – viename interviu teigė ji, pabrėždama disciplinos svarbą menininko gyvenime.
 
Šiandien Patti Smith yra laikoma „Pankroko krikštamote“, tačiau šis titulas jai yra per ankštas. Ji – vizionierė, kuri sugebėjo išlaikyti vaikišką smalsumą ir nuostabą pasauliu net ir po didžiausių tragedijų. Jos santykis su vaikais Jacksonu ir Jesse išlieka itin glaudus; abu jie tapo muzikantais ir dažnai pasirodo scenoje kartu su motina, tęsdami Smithų šeimos kūrybinę tradiciją.
 
Baigdama savo gyvenimo apžvalgą iki šių dienų, Patti Smith išlieka aktyvi socialiniuose tinkluose, kur kasdien skaito poeziją ar dalijasi fotografijomis, taip palaikydama ryšį su naująja karta. Ji įrodė, kad menas nėra skirtas tik jauniems ir maištaujantiems – tai viso gyvenimo kelionė, reikalaujanti drąsos nuolat keistis. Jos palikimas nėra tik albumai ar knygos, tai pati jos gyvenimo trajektorija, rodanti, kad galima pasiekti viršūnę, pasitraukti į šešėlį ir vėl grįžti dar stipresnei, neprarandant nė lašo savo autentiškumo.

PATI SMITH KŪRYBOS TEMOS IR BRUOŽAI

Patti Smith kūryba yra unikalus aukštosios poezijos ir pirmykštės roko energijos lydinys, kuriame nuolatos susiduria dvasinės paieškos, politinis maištas ir gilus intymumas. Jos dainų tekstuose ir prozoje dominuoja transcendencijos siekis – ji dažnai naudoja religinę simboliką, vizijas ir haliucinacijas, tačiau jas transformuoja į asmeninę laisvės filosofiją, kurioje šventumas slypi ne dogmose, o pačiame kūrybos procese. Menininkė jungia prancūzų simbolistų, tokių kaip Arthuras Rimbaud, estetiką su purvinu Niujorko gatvės gyvenimu, taip sukurdama savitą „panko poetikos“ stilių, kuriame grubus vokalinis atlikimas kontrastuoja su rafinuotomis metaforomis.

Esminiai jos kūrybos bruožai yra bekompromisis autentiškumas ir androginiškumas, laužantis tradicinius lyčių bei meno žanrų rėmus. Patti Smith darbuose nuolat pasikartoja mirties, gedulo ir atgimimo temos, ypač ryškios jos vėlyvuosiuose albumuose ir memuaruose, kur ji bando įprasminti artimiausių žmonių netektis. Jos kūrybinis braižas pasižymi rituališkumu – nesvarbu, ar tai būtų hipnotizuojančios improvizacijos scenoje, ar meditatyvūs užrašai apie kasdienybę, ji visada siekia užmegzti ryšį su kolektyvine sąmone ir istorine atmintimi. Galiausiai, jos menas tarnauja kaip nuolatinis manifestas už žmogaus teises ir aplinkosaugą, pabrėžiant individualios valios galią keisti pasaulį per žodį ir garsą.

Maištinga Siela

Dienos citata: Patti Smith apie troškimą apsilankyti Lietuvoje ir savo kūrybą, nerimo kupiną laikmetį

 

Sveiki!

Vėl pamažu ruošiuosi skaityti dar neskaitytas, bet neseniai lietuviškas Patti Smith knygas. Prieš daug metų jos skaityta „Tiesiog vaikai“ buvo pritrenkiantis patyrimas! Ar žinojote, kad ji nori atvykti į Lietuvą?

„Aš pasižadu: po to, kai parodėte tiek daug susidomėjimo mano kūryba, aš rimtai imsiuosi domėtis Lietuva ir tikrai atvyksiu jos aplankyti. Noriu pasakyti, kad esu labai dėkinga. Esu dėkinga, kad šalis, kurioje dar net nesu buvusi – bet prisiekiu, kad būsiu, – parodė susidomėjimą mano darbu. Tai labai jaudina. Būkite stiprūs ir saugokite savo sveikatą. Tai, kas vyksta mūsų pasaulyje ir mano šalyje, baugina, kelia daug streso, nerimo ir netikrumo. Tačiau likite stiprūs, likite nepriklausomi. Išlaikykite savarankišką mąstymą. Turime žinoti, kas vyksta pasaulyje, ir padėti, jei galime. Bet taip pat turime pasirūpinti savimi. Rūpinkitės savimi, būkite sveiki ir stiprūs. Ir dirbkite gerą darbą.“ Patti Smith

Patti Smith yra paprastai pristatoma kaip viena įtakingiausių visų laikų meno figūrų, dažnai vadinama „panko krikštamote“. Jos kūrybinis kelias prasidėjo septintojo dešimtmečio Niujorke, kur ji tapo ryškia figūra vietos meno scenoje, derindama rokenrolą su vizualiaisiais menais ir literatūra. 1975 metais išleistas debiutinis albumas „Horses“ tapo revoliuciniu kūriniu, kuris ne tik suformavo pankroko estetiką, bet ir įrodė, kad muzika gali būti intelektuali, poetiška bei nepavaldi lyčių stereotipams.

Tačiau Smith yra kur kas daugiau nei roko žvaigždė – ji yra visaapimanti menininkė, kurios saviraiška apima poeziją, fotografiją ir memuaristiką. Jos knyga „Just Kids“ (liet. „Tiesiog vaikai“), pasakojanti apie jos ir fotografo Roberto Mapplethorpe'o draugystę, pelnė prestižinį „National Book Award“ apdovanojimą ir tapo kultiniu kūriniu apie kūrybinę aistrą bei Niujorko bohemą. Jos stilius pasižymi nuoširdumu, giliu dvasingumu ir gebėjimu kasdienybėje rasti sakralumo apraiškų.

Šiandien Patti Smith jau yra 79-eri ir ji išlieka aktyviu balsu kultūros ir aktyvizmo pasaulyje. Ji sėkmingai rengia fotografijų parodas, skaito poeziją ir koncertuoja visame pasaulyje, išlaikydama tą pačią maištingą, bet kartu labai šviesią ir intelektualią energiją. Jos gebėjimas transformuoti asmeninę patirtį į universalius meno kūrinius padarė ją įkvėpimo šaltiniu ne vienai kartai muzikantų, rašytojų ir svajotojų.

Maištinga Siela

7 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Paul Russell, Patti Smith, Oierre Szalowski, Susan Sellers, Tomasz Jedrowski

 

Tomasz Jedrowski (g. 1985 m.) yra lenkų ir britų rašytojas, gimęs Vokietijoje, užaugęs Lenkijoje ir vėliau persikėlęs gyventi į Jungtinę Karalystę, kur studijavo teisę Kembridžo universitete ir dirbo teisininku. Jo debiutinis romanas „Plaukti tamsoje“ sulaukė didelio tarptautinio pripažinimo ir iš karto įtvirtino jį kaip svarbų balsą šiuolaikinėje LGBTQ+ literatūroje. Jedrowskio kūrybai būdingas jautrus ir poetiškas stilius, gilinimasis į psichologinius personažų portretus bei sudėtingas istorinio konteksto ir asmeninių patirčių persipynimas.

 „Plaukti tamsoje“ (angl. „Swimming in the Dark“, 2020 m.) – tai jaudinantis ir intymus romanas, kurio veiksmas vyksta aštuntajame dešimtmetyje Lenkijoje, prieš pat komunizmo žlugimą. Knyga pasakoja apie du jaunus vyrus, Liudviką ir Janušą, kurie susipažįsta vasaros stovykloje ir įsimyli. Jų santykiai plėtojasi fone, kurį žymi politinis nestabilumas, represijos ir griežta visuomenės kontrolė. Romane persipina aistra, meilė, intelektualiniai debatai ir moralinės dilemos, su kuriomis susiduria Liudvikas, bandydamas išsaugoti savo autentiškumą ir meilę Janušui diktatūrinės sistemos gniaužtuose. Tai melancholiška, bet kartu vilties kupina istorija apie asmeninę laisvę, prisitaikymą ir atsparumą nepalankiomis aplinkybėmis.

Pirmiausia, knyga yra ryškus ir jautrus homoseksualios meilės portretas šalyje, kurioje homoseksualumas buvo tabu ir dažnai stigmatizuojamas. Liudviko ir Janušo santykiai vystosi slaptai, kupini baimės būti atskleistiems ir susidurti su visuomenės pasmerkimu ar net represijomis. Tai pabrėžia slaptumo ir paslapties temą, kuri yra ypač aktuali LGBTQ+ asmenims, gyvenantiems represyviose ar netolerantiškose visuomenėse. Autorius meistriškai atskleidžia intymius, seksualinius ir emocinius dviejų vyrų ryšius, normalizuodamas homoseksualią meilę ir parodant jos universalumą bei sudėtingumą.

Antra, romanas gilinasi į tapatybės ir autentiškumo paieškas ekstremaliomis sąlygomis. Liudvikas, pagrindinis veikėjas, nuolat susiduria su dilema: ar prisitaikyti prie sistemos ir visuomenės lūkesčių, slepiant savo tikrąją tapatybę ir seksualumą, ar rizikuoti viskuo dėl autentiškumo ir laisvės. Šis konfliktas atspindi daugelio LGBTQ+ asmenų, ypač gyvenusių autoritariniuose režimuose ar nepriimančiose kultūrose, patirtis. Knyga kelia klausimą, kas yra tikroji laisvė – ar tai politinė laisvė, ar asmeninė laisvė būti savimi, nepaisant pasekmių.

Trečia, Jedrowski romanas tyrinėja politinės ir asmeninės laisvės sąsajas. Komunistinė Lenkija yra puikus fonas nagrinėti, kaip totalitarinis režimas bando kontroliuoti ne tik piliečių politinius įsitikinimus, bet ir jų asmeninį gyvenimą, įskaitant seksualumą. Homoseksualumas tampa ne tik asmeniniu, bet ir politiniu veiksmu, o gėjų santykiai – pasipriešinimo ir nepaklusnumo forma. Knyga rodo, kad kova už asmeninę laisvę ir tapatybę gali būti tokia pat svarbi, kaip ir kova už politines teises.

Susan Sellers (g. 1956 m.) yra britų romanistė, poetė ir mokslininkė, geriausiai žinoma dėl savo darbų apie XX amžiaus modernistines rašytojas, ypač Virginiją Woolf. Ji yra Lankasterio universiteto šiuolaikinės literatūros profesorė emeritė ir viena iš Virginijos Woolf leidimo „The Cambridge Edition of the Works of Virginia Woolf“ redaktorių. Sellers kūrybai būdingas gilus psichoanalitinis požiūris, dėmesys moterų gyvenimams, menui ir kūrybai bei dažnai naudojami eksperimentiniai pasakojimo metodai. Jos patirtis tyrinėjant Virginijos Woolf gyvenimą ir kūrybą akivaizdžiai persipina su jos literatūrine kūryba.

 „Vanesa ir Virdžinija“ (angl. „Vanessa and Virginia“, 2008 m.) yra Susan Sellers romanas, kuris gilinasi į sudėtingus ir aistringus dviejų seserų – garsiosios rašytojos Virginijos Woolf ir talentingos tapytojos Vanesos Bell – santykius. Nors abi seserys buvo nepaprastai artimos ir vėliau tapo žymios Bloomsbury grupės (angl. Bloomsbury Group) narės, jų ryšį lydėjo ir didžiulė meilė, ir konkurencija, pavydas bei savitas pasitikėjimo trūkumas. Romanas pasakojamas iš Vanesos perspektyvos, leidžiančios skaitytojui pažvelgti į Virginiją per mylinčios, bet kartu ir kenčiančios sesers akis. Sellers meistriškai atkuria XX amžiaus pradžios Londono intelektualinį ir meninį klimatą, gilindamasi į seserų vidinį pasaulį, kūrybinius procesus, jų santykius su šeima, draugais ir meilužiais. Tai knyga apie meną, psichologiją, šeimos ryšius ir nepaprastų moterų likimus.

Romane „Vanesa ir Virdžinija“ LGBTQ+ temos yra neatsiejama pasakojimo dalis, atspindinti istorinį Bloomsbury grupės kontekstą ir pačių seserų bei jų aplinkos žmonių sudėtingą seksualinį gyvenimą:

Pirmiausia, romanas neginčijamai nagrinėja Virginijos Woolf biseksualumą ir jos intymius santykius su moterimis, ypač su rašytoja Vita Sackville-West. Nors romanas pasakojamas Vanesos akimis, per jos stebėjimus ir jausmus išryškėja Virginijos nekonvencinė seksualinė orientacija ir jos poreikis tyrinėti meilę už tradicinių normų ribų. Sellers pabrėžia, kaip Virginijos biseksualumas paveikė jos asmeninį gyvenimą, kūrybą ir santykius su aplinka.

Antra, knyga atskleidžia Bloomsbury grupės atvirumą ir eksperimentavimą su seksualumu bei santykiais. Ši menininkų ir intelektualų grupė buvo žinoma dėl savo liberalių pažiūrų į meilę, santuoką ir seksualinę tapatybę. Romane pavaizduojami daugybė veikėjų, kurie praktikuoja atvirus santykius, poliamoriją ir homoseksualius ryšius, kas anuomet buvo radikalu ir dažnai smerkta. Vanesos ir Virginijos draugų rate buvo daug atvirai homoseksualių ar biseksualių asmenų, tokių kaip Lyttonas Strachey, Johnas Maynardas Keynesas ir Dora Carrington. Ši aplinka suteikė erdvę, kurioje seserys galėjo laisviau tyrinėti savo tapatybę ir jausmus, nors ir vis dar susidurdamos su visuomenės spaudimu.

Trečia, romanas taip pat nagrinėja seserų tarpusavio santykių sudėtingumą ir intensyvumą, kurie kartais peržengia tradicinių seserų ryšių ribas ir įgyja savotišką erotinį atspalvį. Nors tai nėra tiesioginis homoseksualumas, knyga tyrinėja ribas tarp meilės, obsesijos, pavydo ir intymumo, kurie gali būti universalūs, tačiau LGBTQ+ kontekste įgyja papildomų prasmių, susijusių su tapatybės paieškomis ir normų laužymu. Vanesos ir Virginijos ryšys yra nuolatinė kova tarp artumo ir atstumo, meilės ir konkurencijos, atspindinti sudėtingas emocines dinamikas, būdingas bet kokiems giliems žmogiškiems santykiams.

Pierre'as Szalowski (g. 1965 m.) – tai prancūzų kilmės Kanados rašytojas, scenaristas ir režisierius, gyvenantis Monrealyje, Kvebeke. Jo kūrybai būdingas jautrumas, humoras ir gilus žmogiškųjų santykių nagrinėjimas. Szalowski dažnai tyrinėja kasdienio gyvenimo detales ir tai, kaip, rodos, nereikšmingi įvykiai gali pakeisti žmonių likimus. Jo darbai neretai apima vaikystės prisiminimus, šeimos ryšius ir egzistencinius klausimus, pateikiamus su tam tikra melancholija, bet kartu ir vilties spinduliu.

„Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją“ (pranc. „Le froid modifie la trajectoire des poissons“, 2008 m.) yra vienas žinomiausių Pierre'o Szalowski romanų, pelnęs skaitytojų simpatijas visame pasaulyje. Tai poetiškas ir jautrus pasakojimas, perteikiamas devynerių metų mergaitės Miko (Mika) akimis. Veiksmas vyksta aštuntajame dešimtmetyje Monrealyje, kai miestą sukausto rekordinis šaltis, ir Miko motina paskelbia „žiemos miego“ režimą – ištisas dienas, o gal ir savaites, niekas neišeis iš namų. Tokiomis sąlygomis šeimos nariai – motina, tėvas, senelis, Miko ir jos vyresnysis brolis – priversti iš naujo pažinti vienas kitą, išmokti bendrauti ir susidurti su savo paslaptimis bei nuogąstavimais. Nors iš pirmo žvilgsnio knyga atrodo kaip lengvas pasakojimas apie vaikystę, ji gilinasi į sudėtingas temas: šeimos santykių trapumą, vienatvę, praradimą ir meilės paieškas ekstremaliomis sąlygomis.

Nors romanas „Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją“ nėra tiesiogiai orientuotas į LGBTQ+ temas ir neskiria joms pagrindinio dėmesio, jame galima įžvelgti subtilių užuominų ir interpretacijų, susijusių su platesne kitoniškumo, priėmimo ir tapatybės tematika, kuri dažnai rezonuoja su LGBTQ+ patirtimis.

Viena iš galimų interpretacijų susijusi su paslaptimis ir slaptumu, kuriuos saugo kiekvienas šeimos narys, įskaitant Miko vyresnįjį brolį. Knyga atskleidžia, kaip žmonės slepia dalį savęs nuo artimųjų, o šaltis ir izoliacija priverčia šias paslaptis iškilti į paviršių. Tai gali būti siejama su LGBTQ+ asmenų patirtimi slėpti savo seksualinę orientaciją ar tapatybę baiminantis atstūmimo ar nesupratimo. Brolio asmenybėje ir jo uždarume galima įžvelgti užuominas į galimus vidinius konfliktus ar neatrastą tapatybę, kuri kol kas lieka neįvardinta.

Taip pat, romanas nagrinėja skirtingų individualybių bendrabūvį uždaroje erdvėje. Kiekvienas šeimos narys yra unikalus, turi savo keistenybių, baimių ir troškimų. Šaltis išryškina šiuos skirtumus, tačiau kartu verčia ieškoti būdų priimti vieniems kitus tokius, kokie jie yra. Ši tolerancijos ir priėmimo tema, nors ir universali, yra ypač svarbi LGBTQ+ bendruomenei, kuri dažnai susiduria su visuomenės nepriėmimu. Knyga pabrėžia, kad net ir keisčiausiose aplinkybėse meilė ir empatija gali padėti įveikti barjerus ir sukurti gilų ryšį, nepaisant individualių skirtumų.

Nors Szalowski romane nėra atvirai pavaizduotų LGBTQ+ veikėjų ar siužeto linijų, jame slypi gilesnės temos apie žmogiškosios prigimties įvairovę, vienatvę pasaulyje, kuriame jautiesi kitoks, ir meilės bei supratimo paieškas. Šios universalios temos gali būti stipriai susijusios su LGBTQ+ asmenų patirtimis, kurie dažnai naviguoja visuomenėje, kurioje jiems tenka rasti savo balsą ir vietą.

Paul Russell (g. 1956 m.) yra amerikiečių rašytojas ir menininkas, žinomas dėl savo romanų, esė ir kritinių darbų. Jo kūryba dažnai nagrinėja tapatybės, seksualumo ir kultūros temas, o ypač daug dėmesio skiriama LGBTQ+ bendruomenės patirtims ir atstovavimui. Russellas yra atvirai gėjus, ir jo asmeninė patirtis bei įžvalgos stipriai veikia jo literatūrinį bei istorinį tyrimą. Jis yra parašęs keletą romanų, iš kurių žinomiausi yra „The Salt Point“ ir „The Coming Storm“, tačiau jo negrožinė literatūra, ypač susijusi su LGBTQ+ istorija, sulaukė didelio pripažinimo.

Knyga „100 įtakingiausių homoseksualistų ir lesbiečių pasaulio istorijoje“ (angl. „100 Cheeks: A Guide to the Most Influential Homosexuals and Lesbians in History“, išleista 2002 m.) yra neabejotinai vienas svarbiausių Pauliaus Russello darbų. Tai išsamus ir provokuojantis leidinys, siekiantis prikelti iš užmaršties arba iš naujo interpretuoti daugelio garsių istorinių asmenybių gyvenimus, atskleidžiant jų homoseksualią arba biseksualią orientaciją. Russellas, remdamasis istoriniais šaltiniais, biografijomis, laiškais ir kitais dokumentais, stengiasi užpildyti spragas tradicinėje istorijos naracijoje, kuri dažnai nutyli arba marginalizuoja LGBTQ+ asmenų indėlį.

Šiame veikale Paulius Russellas pristato platų spektrą įvairių sričių asmenybių – nuo menininkų, rašytojų, filosofų ir mokslininkų iki politikų, karvedžių ir monarchų. Knygoje aptinkami tiek senovės Graikijos ir Romos veikėjai, kaip Sapfo, Aleksandras Didysis ar imperatorius Hadrianas, tiek Renesanso genijai, tokie kaip Leonardas da Vinčis ir Mikelandželas, taip pat garsūs moderniųjų laikų menininkai ir intelektualai, kaip Oscaras Wilde'as, Virginia Woolf, Jamesas Baldwinas ar Susan Sontag. Autorius kiekvieną asmenybę aprašo glausta, bet informatyvia esė, kurioje pateikiami svarbiausi biografiniai faktai ir, svarbiausia, įrodymai arba argumentai, pagrindžiantys jų LGBTQ+ tapatybę, bei jų indėlio į pasaulio kultūrą, mokslą ar politiką analizė.

Knygos sąsajos su LGBTQ+ temomis yra akivaizdžios ir esminės. Visų pirma, pati knyga yra ryškus bandymas atskirti LGBTQ+ istoriją nuo heteronormatyvinės perspektyvos, kurioje homoseksualumas dažnai būdavo ignoruojamas, slopinamas ar kriminalizuojamas. Russellas siekia parodyti, kad LGBTQ+ asmenys visais laikais buvo neatsiejama visuomenės dalis ir padarė didžiulį, nors ir dažnai neįvertintą, indėlį į civilizacijos raidą. Antra, knyga padeda kovoti su stereotipais ir stigmomis, rodydama, kad homoseksualumas nėra šiuolaikinis reiškinys ar nuokrypis, bet natūrali žmogiškosios įvairovės dalis, pasireiškusi per visą istoriją. Trečia, ji tarnauja kaip įkvėpimo šaltinis ir tapatybės stiprinimo priemonė šiuolaikinei LGBTQ+ bendruomenei, suteikdama galimybę pamatyti save per galingų ir įtakingų pirmtakų prizmę. Per šią knygą Russellas ne tik informuoja, bet ir suteikia balsą ir matomumą tiems, kurių istorijos buvo ilgai nutylėtos, pabrėždamas jų gebėjimą kurti, vadovauti ir keisti pasaulį, nepaisant socialinių kliūčių.

Patti Smith (tikrasis vardas Patricia Lee Smith) – tai garsi amerikiečių dainininkė, dainų autorė, poetė, menininkė ir rašytoja, dažnai tituluojama „pankroko poete“. Jos kūryba, apimanti muziką, poeziją ir prozą, išsiskiria gilumu, dvasiniu ieškojimu ir atvirumu.

Knyga „Tiesiog vaikai“ (angl. „Just Kids“) yra Patti Smith memuarai, kuriuose ji pasakoja apie savo jaunystę Niujorke septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, taip pat apie intensyvius ir kūrybingus santykius su fotografu Robertu Mapplethorpe‘u. Nors knyga tiesiogiai neakcentuoja LGBTQ+ temų, jos sąsajos su jomis yra akivaizdžios ir daugialypės.

Šios sąsajos pirmiausia kyla iš paties Roberto Mapplethorpe'o asmenybės, kuris buvo atvirai homoseksualus menininkas. Knygoje detaliai aprašomi jų sudėtingi santykiai, prasidėję kaip romantiški, vėliau peraugę į gilią platonišką draugystę ir kūrybinę partnerystę. Smith nuoširdžiai kalba apie Mapplethorpe'o homoseksualumą, jo vidinius ieškojimus, ryšius su kitais vyrais ir jo meno, dažnai tyrinėjusio homoerotines temas, prigimtį.

Be to, knyga ryškiai piešia Niujorko menininkų ir intelektualų bendruomenės paveikslą to meto, kurioje LGBTQ+ žmonės sudarė svarbią ir matomą dalį. „Chelsea“ viešbutis, kuriame gyveno Smith ir Mapplethorpe'as, buvo prieglobstis daugybei skirtingų asmenybių, įskaitant nemažai homoseksualių menininkų, rašytojų ir muzikantų. Nors Smith tiesiogiai neaptaria LGBTQ+ teisių judėjimo, jos pasakojimas atspindi laisvesnę ir atviresnę aplinką, kurioje LGBTQ+ tapatybės galėjo būti labiau išreikštos, nors ir vis dar susiduriant su visuomenės normomis.

„Tiesiog vaikai“ taip pat plačiai nagrinėja meilės, draugystės ir prisirišimo formas, kurios peržengia tradicines ribas. Smith ir Mapplethorpe'o santykiai parodo, kad meilė gali būti įvairi ir sudėtinga, neapsiribojanti vien heteroseksualiomis normomis. Knyga kalba apie sielos draugystę, abipusį palaikymą ir meninę sinergiją, nepaisant skirtingų seksualinių orientacijų. Galiausiai, Mapplethorpe'o darbai dažnai provokavo diskusijas dėl savo atviro homoseksualumo ir erotikos. „Tiesiog vaikai“ netiesiogiai pabrėžia meninės išraiškos laisvės svarbą, leidžiančią menininkams tyrinėti ir atspindėti visas žmogiškosios patirties puses, įskaitant ir tas, kurios anksčiau buvo laikomos tabu.

Apibendrinant, „Tiesiog vaikai“ nėra knyga, skirta tik LGBTQ+ teisėms ar judėjimui, tačiau tai yra jautrus ir gilus pasakojimas, persmelktas LGBTQ+ tematikos per Patti Smith ir Roberto Mapplethorpe'o santykių prizmę. Ji atskleidžia, kaip LGBTQ+ tapatybės ir santykiai buvo įausti į Niujorko meno scenos audinį ir kaip meilė bei kūryba gali peržengti tradicines normas.

Maištinga Siela

Filmas: "Daina po dainos" / "Song to song"

Sveiki, skaitytojai,

Po Terrencijaus Malicko filmo „Paslėptas gyvenimas“ (2019) taip ilgai negalėjau atsigauti ir supratau, kad buvau velniškai pasiilgęs jo jautrios kino pasakojimo manieros, kad nusprendžiau pažiūrėti ir gana prieštaringai vertinamą jo darbą „Daina po dainos“ (angl. Song to song) (2017). Istorijos centre – aktorės Rooney Maros suvaidinta Faye, kuri nepaliaujamai ir destruktyviai per santykius ieško gyvenimo pojūčių, o per pojūčius savęs pačios. Kaip dažnai ir būna ieškančioms personoms, tas karštligiškas noras pažinti ir paragauti visokį gyvenimą, kaip pati pasakotoja sako, „geriau visoks patyrimas, negu joks“, nuveda destruktyviais ir pavojingais keliais, dažniausiai į dar didesnę aklavietę.

Nuo pat pirmojo sakinio ir banguojančių kadrų mane filmas panardino į lėtą meditaciją. Ir nors vaizdai gražūs, ir nors novelių, keturių veikėjų istorijos, persipynusios šiuolaikiniame pasaulyje su itin skirtingais socialiniais vaidmenimis, jie vis vien labai mane asmeniškai jaudino. Daugelis dalykų vienai ar kitaip patirta mano paties. Tai ilgas kelias nuo 18 iki 30 metų, kuris dažnai paženklintas skaudžiais kritimais, kurie būtent ir akcentuojami filme kaip asmenybės brandos tapsmo, susitupėjimo procesu.

Kaip ir visi T. Malick filmai, taip ir šis yra juslingas, spalvingas, labiau reiškiasi kaip būvis, procesas, juslinga emocija, todėl ir istorija sąlygiškai juslingai išgryninta, kuri nebūtinai turi būti pagrįsta realaus elgesio logika, kai kurie kadrai tiesiog svaigina žmogaus laimės arba liūdesio, aktyvumo ar pasyvumo potyriais ir leidžia į mūsų gyvenimą pažvelgti filosofiškai kaip nuolatos kintantį emocijų ir etapų, potyrių ir jausmų banguojantį vandenyną. Mane tai labai ramina, paveikia ir sujaudina. Žinau, ne visiems šio režisieriaus filmai, oi, toli gražu ne visiems. Kurie ieško aštrios minties, aiškiai išsakytomis, kine seniai nusibodusiomis priemonėmis, manau, kad filmas gali ir visai nepatikti. Juolab, kad režisierius eksperimentuoja su aktoriais ir liepia jiems tiesiog scenose žaisti. Čia mes sutinkame visą žvaigždyną: Ryan Gosling, Rooney Mara, Natalie Portman, Micheal Fassbender, Cate Blanchett ir net knygos „Tiesiog vaikai“ bei dainų atlikėją Patti Smith, kurios gyvenimo istorija atspindi šių jaunų žmonių gyvenimus. Tai nuostabus metafizinis katalizatorius, kurio vaivorykštinė nepastovi spalva yra pačių veikėjų pasirinkimai, dažnai vedami tos pasaulio ir savęs pažinimo inercijos. Tai taip atpažįstama, ir tai taip skausmingai gražu, kad vienu metu atvipo žiaunos...

Visgi šiame filme režisierius labai kartojasi. Scenografija, ta pati filmavimo maniera, tos pačios būsenos, jausenos kaip ir ankstesniuose vienas paskui kitą prieš šį filmą einančiuose kūriniuose „Į stebuklą“ (2012), „Taurių riteris“ (2015) ir galiausiai „Daina po dainos“, mano galvoje, sudaro trilogijos grandį, kurią vienija bendras laikmetis, bendros jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių, gyvenančių didmiesčiuose, dažniausiai dangoraižiuose, problemos. Dažniausiai tai išdavysčių, savęs mėginimo suimti į rankas ir pajausti laimę, tačiau tai vyksta su kardinaliais emociniais ir blogų pasirinkimų nuopuoliais.

„Daina po dainos“, nepaisant atsikartojimų, tikriausiai buvo tai, ko man šiomis dienomis reikėjo. Permąstyti savo paties paskutinio dešimtmečio būsenas, pajusti jų skausmą ir grožį. Ir nesvarbu, kaip filmas nepatiktų kitiems ir jeigu jis nevertas dešimtuko, man jis vakar naktį suteikė viską, ko aš noriu iš gero filmo. Dabar belieka pasiruošti „Plona raudona linija“ (1998) seansui.  

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marina Abramović "Eiti kiaurai sienas"

Marina Abramovič. „Eiti kiaurai sienas“ – Vilnius: Kitos knygos, 2018 – 424 p.

Sveiki, skaitytojai,

Apie iš Balkanų kilusią performanso meno divą Mariną Abromovič (g. 1946) sužinojau gal prieš kokius penkerius metus iš filmo „Marina Abramovič: Dalyvauja menininkė“. Pastarasis dokumentinis filmas apie jos alinantį trijų mėnesio performansą būtent ir išgarsino ją pasaulyje, nes iki tol ji buvo labiau žinoma tik šio meno atstovams. Na, apie M. Abramovič priskaldyta tiek malkų, tiek legendų, kad net tarp pačių lietuvių atsiranda skeptikų, kurie kaltina menininkę satanizmu, netgi prisidedančia prie vaikų išnaudojimo elite. Manau, tokie kaltinimai absoliučiai yra nevykusių YouTube kanalo filmukų aukų svaičiojimai. Teko ir man pamatyti tuos filmelius apie pasaulio sąmokslo teorijas, kuriomis, neslėpsiu, iš dalies tikiu, tačiau, kad Marina Abramovič jiems priklausytų – absoliuti nesąmonė.

Autobiografinė knyga Eiti kiaurai sienas (angl. Walk Through Walls) pasakoja ilgą ir turtingą jos gyvenimo istoriją, kaip tuometinėje komunistinėje Tito valdomoje Jugoslavijoje ji augo prieštaringoje partizanų šeimoje. Kadangi tėvai buvo karo didvyriai, jiems skurdžioje šalyje nieko netrūko, kol kiti miniomis gyveno ankštuose butuose, Abramovičiai gyveno plačiuose apartamentuose, bet nuo to Marinos vaikystė laimingesnė nebuvo. Knygoje per 13 skyrių nupasakojamas visas menininkės gyvenimas. Labiausiai stebina komunistinė Jugoslavija ir begalinė menininkės dvasios stiprybė, peržengianti žmogiškumo ribas performenso metu.

Ši knyga lyginama su prieš gal kiek seniau nei prieš metus pasirodžiusia Patti Smith autobiografija Tiesiog vaikai, kuri buvo pernai viena geriausių mano perskaitytų knygų apskritai. Labai smagu, kad leidykla Kitos knygos leidžia tokias knygas, kuriomis galima „pasisotinti“ netgi pusmečiui. Esu didelis tokio žanro gerbėjas, o Kitos knygos apskritai atskleidė, kad (auto)biografijos gali būti netgi įdomesnės knygos už grožinę literatūrą. Beje, negalima nepaminėti, kad knygos dizainas yra išskirtinės prabos. Nors iš pradžių skeptiškai vertinau „pergręžtą“ knygos pavidalą, bet beskaitant, pro ją ne kartą žvilgtelėjau į savo kambario sieną. Kas žino, gal net M. Abramovič akimi. Iš anglų kalbos tekstą vertė jau pamažu savo vardą nusipelnanti vertėja Emilija Ferdmanaitė, kuri neseniai išvertė vieną geriausių praėjusių metų verstinių romanų – Virginia Woolf Tarp veiksmų.

Grįžtant prie pačios knygos, norisi pasakyti, kad tai knyga po daugybės kitų knygų, kai nesinori ją nagrinėti kaip literatūros, bet veikiau papasakoti paties skaitymo įspūdžius. Skaitymas „su pieštuku“ rankoje, ieškant neapčiuopiamo performanso energetikos paaiškinimo – ribos tarp realumo ir sakralumo, tarp proto ir dvasios. Tos istorijos, kurias šioje knygoje papasakoja M. Abramovič, lengvai dokumentiškai patikrinamos – ji perėjo Didžiąją Kinijos sieną, badavo dykumoje su aborigenais, tris mėnesius sėdėjo Niujorko galerijoje ir pažvelgė į 850 000 žmonių į akis, mokė Lady Gagą, domėjosi šamanizmu Brazilijoje, pjaustė prieš žiūrovus pilvą, šaldėsi, deginosi ir visaip kitaip, rodos, kone mazochistiškai save naikino, visais įmanomais būdais kaip skausmo tyrėja (savotiška mokslininkė) bandydama išgauti publikos emocijas ir pokytį.

Didžiausią įspūdį šalia gana gausių knygoje pateiktų dokumentinių fotografijų iš performansų, įspūdį daro pačios autorės apmąstymai – dėl ko visa tai daroma? Kaip po kiekvieno svarbesnio jos performanso klostosi jos asmeninis gyvenimas, kaip performansas išreiškia jos pačios skausmą, kaip jis randa formas, kad taptų aktualus ir žiūrovui... Daugybė kelių ir vienas didžiulis M. Abramovič pasaulis, kuris atrodo sunkus ir varginantis kaip kelionė per Didžiąją Kinų sieną. „Kažkuri mano dalis mėgaujasi nežinomybe, pačia rizikos idėja. Kai tenka rizikuoti, aš nesijaudinu. Tiesiog imu ir darau. Tai nereiškia, kad esu bebaimė. Netgi atvirkščiai. Mintis apie mirtį man kelia siaubą. Lėktuvui pakliuvus į oro duobę, drebu iš baimės. Mintyse pradedu rašyti paskutinę valią ir testamentą. Bet, kalbant apie kūrybą, atsargumą paleidžiu pavėjui (p. 80)“.

Skaitant knygą, kartais atrodo nesuderinamos dvi Marinos – viena kiek baili, kuri nepatiria pakankamai meilės ir yra išduodama, o kita – talentinga performanso meistrė. Tai liudija apie skirtingas žmogaus energijas tam tikromis sąlygomis ir pati autorė tai puikiai jaučia ir suvokia, tad skaitantysis gali trokšti kartu priartėti ar pajusti tą besikeičiančios energijos adrenaliną, kai prieš minią, atrodo, gali padaryti bet ką, o nulipus nuo scenos vėl tapti ribotu žmogumi.

Marina Abramovič

Knyga tarsi gyvenimo anatomija, M. Abramovič labai atvira ir atvirai kalba apie savo nesėkmingos meilės santykius su Ulajumi, o vėliau ir su Paolo. Tik perkopusi 50-metį ji tapo žinomesnė pasaulyje, iki tol, ji daug keliavo ir gyveno neįtikėtinai skurdžiai. Apie gyvenimą furgone, apie jos sutvarkytą ir per stebuklą įsigytą narkomanų namą Amsterdame... Galima tik pasvajoti, kaip gyvenime galima daryti tiek staigių pokyčių, kurie nulemtų ne tik dvasinį virsmą, bet ir socialinį statusą. Pati Marina ilgai meditavo Indijoje, bandydama apsivalyti nuo ją nuolat supančio skausmo. „...begalinis mantros kartojimas turi stabilizuojantį poveikį kūnui ir protui: miegas ir būdravimas susieja į vieną; sapnai persismelkia į realybę. Ir tada, kai įžengi į šią pakitusią proto būseną, – patenki į beribės energijos srautą, tokią vietą, kur gali daryti, ką panorėjęs. Tu jau nebesi mažasis „aš“ su visais savo apribojimais – „vargšelė Marina“, kuri apsiverkia kaip kūdikis, jei smulkindama svogūną įsipjauna pirštą. Kai stoja šitokia laisvė, jautiesi tarytum susijungęs su kosmine sąmone. Tai tas pats, kaip netrukus supratau, kas įvyksta per kiekvieną gerą performansą: atsiduri didesnėje skalėje; nelieka jokių apribojimų (p. 207)“.

Iš esmės M. Abromovič patirties liudijimai scenoje yra susiję su sąmonės išplėtimu, baimės ir skausmo peržengimo ribomis. Vieniems tai gali atrodyti mazochistiškas menas, viešas savęs prievartavimas, kitiems – nepaprastas dvasingas menas. Pačiai menininkei tai buvo gyvenimo misija ir savo asmeninių psichologinių aspektų tvarkymosi ir raiškos būdas. Daugelis dalykų visgi „subėga“ į neįtikėtinai atšiaurius jos ir motinos Danicos santykius. Motina šioje knygoje atrodo kaip šaltas partizaninis (gal kiek net stoiškai šaržuotas) portretas, kuris niekada neskyrė meilės Marinai. Tas begalinio švelnumo ir meilės trūkumas, anot autorės, tikriausiai buvo priežastis ir jos nelaimingų ilgalaikių santykių su dviem vyrais priežastis.

Labiau už literatūrą šioje knygoje galima analizuoti pačios M. Abramovič asmenybę, peikti ir žavėtis, niekinti ir pateisinti. Knygoje ji visapusiška – čia nenugalima, čia kamuojama neįveikiamo fizinio ir emocinio skausmo, bet kartu šias dvi Marinas sieja iš esmės misticizmas, kitaip šios moters meno ir likimo racionaliai neaprėpsime. Iš karų talžomo Belgrado, iš begalinio kompleksų ir baimių „prifarširuoto“ vaiko tapti kiaurai sienas einančia moterimi yra nepaprastas dvasinis užtaisas ir pavyzdys nuolat vėl ir vėl kiekvienam iš mūsų peržengti savo pačių ribas – čia kaip feniksas, save sunaikinant ir vėl pertransformavus sukuriant save iš naujo.

Mano akimis, tai buvo nuostabus skaitymas, „įkritęs“ į rankas pačiu laiku – tarp senųjų ir naujųjų metų lūžio. Knyga, kuri įkvepia, knyga, kuri sustiprina, knyga, kuri verčia pačiam kažką gyvenime atlikti iracionalaus, kas išmuša iš įprastinio sisteminio lietuviško gyvenimo ir verčia nors šiek tiek į savo iš esmės kryptingai veikiantį gyvenimą priberti prieskonių, ieškoti ribų. Jeigu gali Marina Abramovič, o kodėl negalime mes? – manau, su viena iš tų netiesioginių didaktinių poteksčių šioji knyga kaip manifestas parašytas plačiajam pasauliui. „Ar galėtų ir turėtų menas būti atskirtas nuo gyvenimo? Vis stipriau jaučiu, kad menas privalo būti gyvenimu – jis privalo priklausyti visiems. Stipriau nei bet kada jaučiu, kad tai, ką sukūriau, turi tikslą (p. 257)“.

Jūsų Maištinga Siela