Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Pakalnučių metai"

Jurga Ivanauskaite. „Pakalnučių metai“ – Vilnius: Tyto alba, 2003. – p. 172.

Sveiki, skaitytojai!

Jurga Ivanauskaitė (1961-2007) kaip rašytoja, manau, mano jaunose dienose yra padariusi tokią didžiulę įtaką, kad, galima sakyti, dėl jos knygų pamėgau apskritai skaitymą. Neskaičiau jos knygų gal 15 metų, nes reikėjo pertraukos, o ir norėjosi atrasti literatūros horizontuose naujesnių autorių, o galiausiai nutolau nuo Ivanauskaitės sukurto literatūrinio pasaulio, tačiau šiemet vėl išsitraukiau netikėtai jos kadaise perleistą debiutinę novelių knygą Pakalnučių metai, kuri pas mane bibliotekoje yra dar nuo mokyklinių laikų. Puikiai pamenu, kaip anuomet ją skaičiau ir gal buvau kiek nusivylęs, nes buvau suskaitęs didžiausius ir svarbiausius autorės kūrinius, tad Pakalnučių metai jau tikriausiai buvo nustelbti. Aišku, aš jau ne iš tos kartos, kuri buvo paveikta 1985 metų autorės debiuto, literatūra, kuri atspindėjo anuometinę jaunuolių kartą, kurie klausydavosi The Beatles ir Pink Floyd vinilinių plokštelių ir išdidžiai dėvėdavo importiniais džinsais, atkeliavusiais iš Vakarų pasaulio į tuometinę Sovietų Sąjungą. Rašyti siurrelistiškai buvo neįprasta, nors toji naujoji literatūra kartu su Ričardo Gaveliu ir Sauliumi Tomu Kondrotu jau žymėjo literatūros atsinaujinimo etapą.

Puikiai pamenu, kad knygą man nupirko klasiokė, o ją pradėjau skaityti gulėdamas palėpėje svečiuose, pakirdęs anksti ryte svetimuose namuose kaip koks Algirdas iš pirmojo knygos pasakojimo. Pamenu, iš nosies bėgo kraujas, tad negalėjau atsikelti, todėl panirau į Pakalnučių metų puslapius. Gera prisiminti, kad knygos sieja mokyklinių laikų prisiminimus. Dabar skaitymas labiau inertiškas, praktinis, naminis.

Viename interviu Jurga Ivanauskaitė yra sakiusi, kad išleido Pakalnučių metus būdama ketvirto kurso studentė, jai jau buvo 25 metų ir jautėsi debiutinei knygai kiek per sena. Reikia pažymėti, kad ją išleido kultinėje iki šiol tebeleidžiamoje Pirmosios knygos serijoje. Knyga greitai tapo jaunų žmonių pamėgta, ypač pankuojantiems rokeriams, prie kurių Sąjūdžio metu pati Jurga Ivanauskaitė šliejuosi, rašydama apie roko maršo įvykius spaudai. Būtent Pakalnučių metai atvedė ją į didžiąją lietuvių literatūrą. Kaip pati yra teigusi, iš poezijos, kuria iš tikrųjų debiutavo žurnale Moksleivis ji labai greitai perėjo prie prozos, nes visada norėjo būti kino režisiere ir vizualiai kamera perteikti pasakojimus, tačiau tuomet moterų režisierių iš Baltijos šalių, galima sakyti, beveik nebuvo.

Novelės pasižymi kinematografiškumu. Štai filosofė ir literatūrologė Jūratė Baranova prozininkės siurrealistiniuose pasakojimuose įžvelgia Andrejaus Tarkovskio siurrealistinių kino motyvų. Savo vienintelėje kol kas Lietuvoje Jurgos Ivanauskaitės kūrybą nagrinėjančioje studijoje Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo (Tyto alba, 2014) J. Baranova akcentavo egzistencinį novelių dėmenį. Socialistinis romanas ir apskritai proza sunkiai skverbėsi pro cenzūros iškeltus reikalavimus vaizduoti literatūroje įvykius pakiliai. Aišku, kultūrinio atšilimo laikotarpyje, kai J. Ivanauskaitė jau pradėjo rašyti noveles (nuo maždaug 1980-ųjų), jau buvo galima byloti apie depresiją, egzistencinį nerimą, pakvaišimą, nesibaiminant, kad tave uždarys į psichiatrijos kliniką arba būsi cenzūruojama(s). Turėkime galvoje, kad autorė atėjo iš dailės akademijos aplinkos, tad jos tapybiški Pakalnučių metų pasakojimai neatsitiktinai prasideda intriguojančiu pavadinimu Kada ateis Godo?, tarsi perfrazuojant garsiojo absurdo teatro tėvo Samjuelio Beketo garsiąją pjesę Belaukiant Godo.

Novelėje Kada ateis Godo? Autorė siurrelistiškai perteikia bohemišką jaunuolių gyvenimą. Algirdas lydi Irmą namo, tačiau jis nežino, kad namuose jų laukia Godo, panašus vyras iš René Magritte paveikslo („vyras su katilėliu“). Siaubo pasakojimo motyvai labiau mistiniai, nes autorė žaidžia tikrovės suvokimo atspindžiais: tariamas Godo tampa realesnis už pagrindinį veikėją Algirdą, o Algirdas tampa Irmos Godo – toks atvirkštinis paveikslo ir realaus žmogaus sukeitimas žaismingas ir asmeniškai priminė prancūzų moderniosios klasikės Marguerite Yourcenar Rytietiškos novelės pasakojimus. Autorė instinktyviai trina ribas apie savęs racionalų suvokimą, paversdama šiame pasakojime subjektyvųjį Algirdą objektu: vienos nakties įsiplieskusi aistra, kuriai lemta neužsimegzti, nueiti į praeitį ir tapti vienu iš šimtų kitų Irmos galimybių susikurti santykius. Jau pirmojoje novelėje jaučiama sovietinė jaunųjų pankuojančių jaunuolių vakarojimo atmosfera: nuolatinis rūkymas, gėrimas, roko muzikos plokštelių klausymas ir noras šlietis prie savo bendraamžių bendruomenės. Visa tai vyksta ne kur nors Londone ar Paryžiuje, o gimtajame autorės mieste Vilniuje. Jau nuo pirmojo pasakojimo turime ne kaimišką aplinką, o absoliučiai miestietišką su Vilniaus arkikatedra, Sereikiškių parku ir t. t.

Novelėje ryškus egzistencinis dėmuo. Nors raiška pasakojimo siurrelaistinė, bet pasakojime svarbus veikėjų vidinis nerimas, perteiktas desperatiškai, dinamiškai, veikėjai kupini vidinės įtampos, kurią įtvirtina troškimas mylėti, būti milimam. Antrojoje novelėje Koncertas nr. 1 autorė naudoja, galima sakyti, tuos pačius instrumentus. Šis pasakojimas nukreiptas į bevardės veikėjos apsilankymą koncerte, bandymas įsilieti per 18 gimtadienį į suaugusiųjų pasaulį, išmainyti trankius roko koncertus ir muziką į klasikinį simfoninį orkestrą. Autorė dinamiškai intensyviai susitelkusi į merginos vidinius išgyvenimus, kurie galiausiai pasiekę apogėjų tampa išorinio pasaulio apokalipsės reiškiniais. Nukritusi bomba susprogdina viską, išskyrus filharmonijos pastatą, kuriame koncerto salėje apsaugoma veikėja. Autorė sulieja juslinius ir metafizinius veikėjos koncerto metu patirtus potyrius, augina įtampą, kuri nutrina įprastą tikrovę ir randa destruktyviai sprogdinantį, naujas ribas nubrėžiančią asmenybės persitvarkymo struktūrą, senojo pasaulio kaip senojo „aš“ pabaigą, kuri vėlgi kinematografiškai baigiasi sraigtasparniais virš suniokoto Vilniaus, radiacija ir degančiu miestu. Tai savotiškai pranašiška, turint galvoje, kad iki Černobylio nelaimės liko dar keleri metai nuo novelės sukūrimo laiko.

Trečiojoje Pasiaiškinimas pilietė S. V. pasiaiškina, kodėl paliko savo vyrą ir galimai pagrobė jųdviejų sūnų. Administraciniai pasakojimo rėmai tampa siurrealistine išpažintimi apie pasikartojančius modelius. Tai tarsi savotiškai hipišką, gėlių vaikų primenanti Švilpiko dienos versija, kai veikėjai kartojasi diena. Ji trokšta palikti nemylimą vyrą, pakelėje susipažįsta su laisvu hipiu, kuriuo besąlygiškai pasitiki ir seka jo keliu kartu tempdamasi ir mažametį sūnų. S. V. patiria pavydo priepuolius, kai ji pamato žurnalistę ir savo vyrą rūkančius namuose, virš jų regi švytėjimą, bendrystės ir išdavystės aurą, kuri galutinai priverčia moterį desperatiškai bėgti iš namų.

Novelėje Atsitiktinis pokalbis birželio naktį susitinka pankė ir psichoanalitikas, kurie kalbasi iš skirtingų savo ideologinių perspektyvų. Autorė šiek tiek ironizuoja, keldama komišką disputo įspūdį. Nieko nuostabaus, nes būtent Jurgos Ivanauskaitės karta buvo labai smarkiai susidomėjusi (kaip ir pati autorė) psichoanalizės teorija, tad gilinimasis ir savęs analizavimas atliepia šios roko maršo kartos filosofinę sampratą. Štai novelėje Apie tai, kaip... pagrindinis veikėjas vėl išgyvena ypatingą dieną, nes suvokia, kad gali skaityti kitų žmonių mintis ir tokiu būdu sužinoti keisčiausius ir slapčiausius kitų žmonių norus ir paslaptis. Deja, toji galia veikėjui, nors ir įdomi, apsunkina gyvenimą. Novelė apie gerbtinas žmonių ribas, kiekvienam yra duotas privatumas, tad novelės ištarmė būtų: netrokškite žinoti apie kitus absoliučiai viską, nes tai, ką sužinosite, gali absoliučiai jums nepatikti.

Jurga Ivanauskaitė

Ar pas jus atėjo Naujieji metai? novelėje labai panašiai kaip ir Kada ateis Godo? žmonės įsigalvoja nebūtus ir pramanytus dalykus ir jais besąlygiškai tiki. Bohemiška kompanija prieš pat Naujuosius metus įsitiki netikro pranašo žodžiais, kad Naujieji niekada neateis ir jie neateina, nes minties kolektyvinė galia yra paveiki griauti ir kurti kitokią realybę, nei įprastai ją suvokia žmonės. Siurrealistišką? Taip! Egzistencialistiška? Taip! Namas užmiestyje absoliučiai tarkovskiškas pasakojimas, paremtas aplinkos aprašymu ir primenantis filmo Stalkeris (1979) apleistą namą. Veikėja atsiduria apleistame paslaptingame name, kuriame regi ištapytus šventuosius, patiria sakralių dailės kūrinių galią, veikėja tokia paveikta tos didybės ir energetikos, kad ryžtasi visa tai paslėpti uždažydama pavaizduotų žmonių veidus. Tai metaforiška, nes iš esmės novelė kalba apie tai, kad kiekviename iš mūsų viduje glūdi panašūs namai, primenantys savotišką šventyklą, kurioje esame stebimi, mylimi arba teisiami, todėl kiekvienas tą apleistą arba prižiūrimą namą palaikome ir gyvename jame pagal savo dvasingumo lygi.

Regėjimai geltonoje šviesoje yra viena mėgstamiausių mano Jurgos Ivanauskaitės novelių šioje knygoje, atliepianti hipių Jack Kerouac Kelyje maištininkų atmosferą, nors šiek tiek priminė ir Harukio Murakamio literatūrinį magiškojo realizmo pasaulį. Jau pradžioje pasakotoja sako: „Įsivaizduokite, jog ši istorija parašyta aitriai žaliu rašalu geltoname popieriuje (p. 91)“ Labai tapybiška novelė, kur juslės ir spalvos tapomas kaip koks paveikslas. Jauni žmonės keliauja pas Eglę, kuri ruošiasi tekėti už Andriaus, bet kelionėje veikėjai išlipę nusišlapinti papuola į geltonų drugelių zoną, o grįžę į automobilį pamato ant galinės sėdynės gulinčią nuogą japonę. Japonę Yuki mato ne visi, tik tam tikri išrinktieji, suvokiantys, kad Andrius nėra skirtas Eglutei, galiausiai Yuki tampa kaip šešėlis, metaforinė vaiduokliška būtybė, kuri perteikia abejonės ir pavydo motyvą, kuri galiausiai griauna amžinos meilės idilę. Panašiai kaip ir novelėje Pasiaiškinimas. Veikėjai apsėsti abejonių desperatiškai bėga ir griauna santykius nepasikalbėję, nelinkę į kompromisus, o veikiau susikūrę iš fantazijos, nuojautų kylančius barjerus. Dvi pasakos apie savižudžius – tai dvi atskiros novelės, du skirtingi pasakojimai apie Praną ir Danguolę, atspindinčius Ivanauskaitės kartos depresyviąją tamsos pusę. Labai nemalonus atsitikimas pasakojime dalyvauja mergaitė ir jos mylimasis, kuris pamažu tampa ikona, meno kūriniu virš merginos lovos. Šią mistinę istoriją gaubia Oskarui Vaildui iš Doriano Grėjaus portreto būdinga bauginanti mistika apie mums skirtus žmones ir nesuvaldomą likimą, kuriam žmonės paklūsta, negalėdami pasipriešinti savo aistroms ir obsesijai: „Tu negalima, mano MYLIMASIS! Tu manęs bijai! Tu manęs nekenti! O tarp mūsų turi būti lygybė, jeigu norim vienas kitam padėti, MYLIMASIS! (p. 139).“

Misteriška novelė Diena, kurios nebuvo. Veikėjas indiškame kalendoriuje neranda vienos dienos ir jam nutinka keisti dalykai: jis susipažįsta su vyresniųjų klasių moksleive, kuri irgi gyvena iškritusi iš įprasto gyvenimo, nes dienos nėra. Galiausiai jiedu atsiduria veikėjo namuose ir tarp jų įsiplieskia nemalonus pokalbis apie meilę. Viskas baigiasi gana siurrealistiškai, pasirodo, kad veikėjas sudrumsčia merginos naivumą ir įsitikinimus apie meilę, kad net sulaužo jos sparnus, todėl namai pribyra plunksnų. „Grindys klote nuklotos žalsvomis, melsvomis, violetinėmis šaltai žybčiojančiomis plunksnomis, ore sklandė perregimi pūkai ir įvairiaspalvės švytinčios dulkelytės. Mergaitė klūpsčia tysojo ant grindų, jos pilkuose marškiniuose ties mentėmis skleidėsi ryškios kraujo dėmės (p. 154).“ Tam tikra prasme novelė apie naivumą kaip nekaltybę, iliuzijas apie meilę, kai pasaulis neatliepia tuo pačiu, todėl šventajam naivumai pakerpami sparnai.

Pakalnučių metų novelė taip pat viena mėgstamiausių. Bohemiška kompanija iš Latvijos Daugpilio keliauja į Pskovą pasižiūrėti garsiųjų cerkvių. Pakelėje jie prisiskina pakalnučių, sudalyvauja laidojimo procesijoje, o vakare permiega pas vaišingą šeimininkę, bet, deja, viskas baigiasi tuo, kad veikėjai patys sužydi pakalnutėmis: iš jų kūnų pernakt prasikala ir sudygsta pakalnutės, o jų kūnai tampa dirvožemiu, trąša. Autorei pavyksta parodyti, kad herojų (Sauliaus, Vilės, Dano) propaguojamas gėlių vaikų gyvenimo būdas, dzenbudizmas ir pacifizmas yra žavingi, bet mirtinai pavojingi susidūrus su tikrove. Visos intelektualios diskusijos novelėje, citatos iš Keruako ar Kanto yra tik tušti žodžiai, kurie nepadeda išgyventi, kai susiduriama su metafiziniu siaubu ar tikra mirtimi. Likęs gyvas tik pasakotojas (kuris buvo skeptiškiausias ir mažiausiai „sužydėjęs“ idealizmu) rodo, kad išlieka tas, kuris turi bent kiek ryšio su žemiška realybe. Tai pasakojimas apie pakalnučių kartą, kuri savo pačių susikurtame grožyje randa ne išsigelbėjimą, o pražūtį.

Taigi knygos Pakalnučių metų pagrindinė idėja – tai tragiškas konfliktas tarp jautrios, meniškos sielos idealų ir negailestingos, banalios tikrovės, kurioje tyras idealizmas pasmerktas nunykti kartu su pavasario gėlėmis. Jurga Ivanauskaitė rašo intensyviai ir ekspresyviai, hiperbolizuodama veikėjų jausmų dramatizmą, bet kartu ji linkusi žaisti tikrovės variacijomis, į pasakojimus įpindama anomalijas kaip esminį schematišką tikrovę griaunantį elementą. Tai buvo be jokios abejonės sietina su maišto literatūra, kuri neapsikentė sovietinės niūrios tikrovės, tad Pakalnučių metai tampa ir pakalnučių kartos leitmotyvu, atliepiančiu ne tik literatūros atsinaujinimo etapą, bet ir ištisą kartą, kuri netrukus jau realioje tikrovėje griaus Sovietų Sąjungos sienas ir dės naujus Lietuvos valstybės pamatus.

Maištinga Siela

Knyga: Mariana Enríquez "Kodėl pavojinga rūkyti lovoje"

 

Mariana Enriquez. „Kodėl pavojinga rūkyti lovoje“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 162.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Argentiniečių prozininkės Marianos Enriquez (g. 1973) knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje (ispn. Los peligros de fumar en la cama) knygą tiesiog instinktyviai nusipirkau iš nukainuotų knygų krūvos, vis pabambėdamas ant savęs, kad gal ir vėl nė neskaitysiu, nes namų bibliotekoje turiu jos ankstesnį prozos rinkinį Tai, ko netekome ugnyje (Sofoklis, 2018), kurios taip pat dar nebuvau skaitęs, nors jau dūlėjo penkmetį. Visgi paskatino knygą įsigyti keletas dalykų. Visų pirma, autorė 2024 m. gegužės mėnesį iš tolimosios Argentinos lankėsi Lietuvoje ir išreiškė susižavėjimą Čiurlionio tapybos darbais (ilgą laiką svajojusi juos pamatyti gyvai), o kita – Kodėl pavojinga rūkyti lovoje pateko į trumpąjį Tarptautinio Booker Prize sąrašą 2021 metais, nors pati knyga ispanų kalba buvo išleista 2009 metais. Kadangi pernai vienos geriausių knygų buvo visgi apsakymų knygos, trumpojo žanro nebesibaidau, tad nusprendžiau, kad pats laikas šią vasarą vėl perskaityti ką nors intriguojančio iš Lotynų Amerikos. Taigi knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė ir aš ją perskaičiau.

Autorė Mariana Enriquez pristatoma kaip šiuolaikinė gotikinių siaubų istorijų rašytoja, labai populiari ir vertinama Argentinoje. Tas, kas domisi Lotynų Amerikos magiškuoju realizmu, tikriausiai autorės pasakojimus bandys susieti su Borgeso, Rulfo ar Marquez kūryba, tačiau nepasakyčiau, kad autorė jiems artima. Pati yra interviu sakiusi, kad jos prozos tradicija ateina iš prancūzų literatūros, o ir jos pasakojimai išties kitokie, labiau realūs, apčiuopiami ir kritiški socialinei ir politinei aplinkai. Man asmeniškai šią autorę norėtųsi šlieti prie kitos lietuviams gerai žinomos šiuolaikinės argentiniečių rašytojos Samantos Schweblin (Pilna burna paukščių (Sofoklis, 2019) Prieraišumo laisvė (Sofoklis, 2018, Stiklo akys (Sofoklis, 2021), rašančios, sakyčiau, nors ir kitaip, tačiau panašiomis šiuolaikinėmis socialinio gyvenimo siaubo temomis.

Knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje sudaro 12 pasakojimų, žanriniu požiūriu panašios į noveles, kurios išsiskiria tamsiais pasakojimais, turinčiais siaubo pasakojimo elementų. Rašytoja M. Enriquez skiria dėmesį daugiausia socialinėms Argentinos problemoms, tačiau problemos ir temos ganėtinai universalios ir patrauklios bet kurio kontinento skaitytojams, įskaitant ir Europą. Pačia bendriausia prasme Enriquez svarbus yra socialinio smurto formos, kurios kyla iš žmonių skirtybių ir socialinio skurdo bei galios hierarchijos, kuri turi itin gilias tradicijas tiek Argentinoje, tiek likusioje visoje Lotynų Amerikoje. Pagrindiniai novelių veikėjai dažnai yra apnikti kokio nors inertiškai sukonstruoto probleminio burbulo, kuris veikia veikėjų fobijas, dažnai varo į neviltį, rodo negalėjimą pasipriešinti socialiniam neteisingumui. Veikėjai nebūtinai geri, jie gali būti ir pavydūs, besielgiantys amoraliai, keistai, netgi turėti pačių keisčiausių fetišų, aistrų, kurie rezonuoja su paveikta veikėjų psichika, nerviniu išsekimu, negalėjimu adaptuotis normatyvioje visuomenėje.

Išties pasakojimai labai paveikūs, įtraukūs ir įsimenantys. Asmeniškai sudėtinga išrinkti vieną mėgstamiausią, tačiau būta ir stipresnių pasakojimų. Pavyzdžiui, labai įtaigi ir šiurpą kelianti novelė Mėsa, kurioje vaizduojamos dėl muzikos vokalisto pamišusios paauglės, kurios klausosi jo muzikos albumo Mėsa ir negali atsitraukti. Mirusio dainininko palaikus dvi bendramintės išsikasa ir net suėda, taip įgyvendindamos kanibalizmo aktą, kurį visuomenė smerkia, tačiau kitos pakvaišusios gerbėjos tik pavydžiai džiūgauja, kad kažkam į savo kraują pavyko įsileisti dievaičio kūną. Nors pasakojimo forma išskirtinai vampyriška, mažai tikėtina, tačiau autorė iš esmės už teksto papasakoja paauglių ir jaunuolių psichozes, t. y. pamišimą dėl viešų asmenų, savotišką atlikėjų, menininkų ir viešosios nuomonės formuotojų poveikį jaunajai kartai. Nors pasakojimas ir iš 2009 metų, bet nejučia jį susiejau su Lietuvoje masinę psichozę jaunimui šią vasarą sukėlusiu IShowSpeed: vyresnioji karta nesuprato, dėl ko šis jaunuolis dievinamas, o paaugliai varvino zombines smegenis nereflektuodami, kokį poveikį daro tiesiog populiarumą be turinio demonstruojantis politikų nupirktas svečias. Tam tikra prasme novelė Mėsa akivaizdžiai kalba ir apie maniakišką autoriteto iškėlimą ir jo sudievinimą autoritetų griovimo ir sunaikinimo amžiuje, pranokstantį racionalaus pasaulio ribas. Manau, novelė labai paveiki ir vykusi apie žmogaus kaip individo suvienodėjimą ir masių valdymą, kontrolę bei nesusikalbėjimą dėl skirtingų kartų vertybinių skirtumų. Šią novelę drąsiai atskirai galėtų analizuoti šiuolaikiniai paaugliai Lietuvos mokyklose.

Viena keisčiausių ir nejaukiausių novelių Kur tu, širdie? Jauna mergina prisiskaičiusi Charlottės Brontė Džeinės Eir ir negalėdama seksualiai integruotis ir suprasti/priimti savo seksualumo, galiausiai atranda naują pasitenkinimo būdą – ji klausosi širdininkų sutrikusių širdies dūžių įrašų ir tie netolygūs tvinkčiojimai besimasturbuojančią protagonistę labai jaudina. Nors tekstas iš pažiūros apie kvaištelėjusią fetišistę, bet juk kalbama apie gailestį, kopriklausomybę saugoti prie mirties esančius, nes tik tokia yra veikėjos meilės išraiška – mylėti esančius šalia mirties kaip Džeinė Eir savo mylimąją mirštančią draugę našlaičių namuose. „Tuo metu ėmiau nerimauti, kad manęs nė trupučio nedomina įprastas seksas. Širdžių plakimo įrašai jį kuo puikiausiai atstodavo. Užsidėjusi ausines galėdavau masturbuotis ištisas valandas, kol tarp kojų pasidarydavo šlapia, nuo trynimo pavargusią ranką imdavo traukti mėšlungis, o klitoris išpampdavo it didžiulė vynuogė (p. 95).“ M. Enriquez poetizuoja, neretai siaubo išraiškai perteikti randa netikėtų palyginimų ir metaforų, įvaizdžių. Iš esmės kurdama savo gotikinį siaubo pasaulį ji kliaujasi bjaurasties estetikos literatūriniais principais, kuria hiperbolizuotą ir ironišką pasakojimo toną, o retsykiais dėl individo akistatos su socialinių problemų neįveika instinktyviai sukuriamas itin F. Kafkos primenantis pasaulis, kuriame logiką uzurpuoja groteskiškai perteikiamas tikrovės absurdas.

Mariana Enriquez

Mariana Enriquez nemažai novelių skiria paribio vaikams, jų pagrobimams, atstūmimui. Pastarieji dėl pernelyg žiauraus elgesio paverčiami ramybės ieškančiais ir po miestą klajojančiais vaiduokliais. Viena įsimintiniausių novelių, žinoma, yra Liūdnoji alėja. Iš tikrųjų šis pasakojimas europietiškas, nes nukelia iš Argentinos į Barseloną. Kadangi pats buvau šiame mieste ir man žinomos tos vaizduojamos aikštės, pagrindinė La Rambla gatvė, tačiau nė pagalvoti negalėjau, kad būtent šitaip galima kalbėti apie Barseloną, t. y. apie miestą, kuriame gyvuoja mafijos pasaulis, pagrobtų ir čionai nužudytų vaikų vaiduokliai. Barselona nepaleidžia gyvųjų, ji laiko juos savo įkaitais, tik turistams leidžiama pabėgti, o čionai įleidę šaknis, yra pasmerkti užuosti ir regėti mirusius, miesto kakofonijos triukšme matyti daugybę valkatų ir pakvaišėlių. „Turbūt pamanysi, kad nusišneku, bet tiek to. Kartais mąstau, kad tie durneliai – tai ne žmonės, ne asmenybės. Kad jie įkūnija miesto pamišimą, yra tarsi vožtuvai, padedantys jam nuleisti garą. Jeigu jų nebūtų, išžudytumėme vieni kitus arba nudvėstumėm iš streso, ką aš žinau, gal išsilietume ant tų prakeiktų viešosios tvarkos pareigūnų, kurie neleidžia prisėsti ant muziejaus laiptelių nei Angelų aikštėje... Pastebėjai? Tie niekšai neduoda ramiai atsikvėpti ir prilygina tave barbarui, jei drįsti gurkšnoti alų gatvėje (p. 64).“ Iš esmės Barselonos gyventojai marginalizuojami, ryškinami, kad šalia bažnyčių ir puikiai nusiteikusių turistų nuolat gyvena kriminalinio pasaulio gyventojai, bepročiai, smurtą kenčiantys vaikai, o Ravelio rajonas pasakojime tampa pagrindiniu nusikaltimų rajonu, atskiru veikėju, t. y. savo logiką turintis miestas mieste.

Apie vaikų pagrobimus rašoma ir novelėje Dingę vaikai (pastarasis priminė filmą Emilija Perez (2024), kurie numirę po daugel metų grįžta į savo namus, taip pat užsimenama ir pasakojime Kai kalbėjomės su numirėliais. Iš tikrųjų Enriquez mėgsta vaizduoti praėjusio amžiaus aštunto ir devinto dešimtmečio tikrovę, daugelis istorijų iš esmės sietinos su Argentinos diktatūra, kuri 1976-1983 metais muštru baugino argentiniečius, grobė civilius, juos terorizavo, kankino ir žudė. Istorinė teisybė atstatyta tik 1985 metais (apie tai siūlyčiau pažiūrėti Oskaru įvertintą Santiago Mitre filmą Argentina, 1985 (2022), kad suprastumėte, kaip istoriškai ir politiškai rašytoja sieja pasakojimus su Argentinos žmonių išgyvenimais.

Visų pasakojimų neaptarsiu, tačiau noriu paminėti, kad nemažai pasakojimuose autorė kaip siaubo elementą naudoja tamsų žmonių prietaringumą ir vietinių raganų, šamanų, žmonių sapnų motyvus, kurie vaizduojami persipynę su krikščionybės tradicija ir vietinių indėnų kultūra. Pasakojime Šulinys staiga vietos ragana padaro apeigas ir iš šeimos narių perkelia fobijas drąsiausiai mergaitei, o pasakojime Mergaitės palaikai, mirusi ir kieme užkasta mergaitė grįžta ir persekioja pasakotoją (šis labai jau priminė man japonų siaubo filmą). O štai pasakojime Vežimėlis dėl rajono žmonių nelaimių virtinės kaimynas įsitikinęs: „Viskas per tą vežimėlį, tai senio kaltė, reikia jį surasti, mikliau, subingalviai, tas išgama mus prakeikė (p. 41).“ Enriquez vaizduojamų žmonių pasauliui svarbus prietaringumas, kaltės kitam priskirimas, socialinis smurtas ir skurdas, atėjęs iš kultūrinių tamsių įsitikinimų, socialinės nelygybės, luominio susipriešinimo ir net religijos.

Taigi man patiko Marianos Enriquez Kodėl pavojinga rūkyti lovoje, manau, verta bus skaityti kada nors ir kitą jos knygą, nes trumpi pasakojimai išties intensyvūs, nejaukūs, atspindintys individo ir visuomenės priešpriešą ir iš to augančią įtampą, išreikštą siaubo elementais. Kafkiškojo pasaulio siaubas nevienalytis, jis veikia ir per proto sutrikimus, ir pavydą, ir troškimą pakeisti pasaulį, per kultūrinius prietarus, rasizmą ir korumpuotą bei hierarchijomis susluoksniuotą pasaulį. Šioji knyga nieko nesprendžia, nėra viltinga, nepamokslauja, nėra jauki ar patogi, ji veikiau gotiškai vaizduoja žmogaus komplikuoto socialinio gyvenimo suindividualizuotus trafaretus, jų demoniškus šešėlius, už kurių atsiveria psichologizuoti universalūs priežastiniai ryšiai. Kitaip sakant, šioji proza nesensta, jame blyksteli nemaloni tiesa apie mus visus.

Maištinga Siela  

Knyga: Eglė Frank "Mirę irgi šoka"

 

Eglė Frank. „Mirę irgi šoka“ – Vilnius: Kitos knygos, 2022. – p. 144.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu pažintį su naujausia lietuvių literatūra. Ilgą laiką trukęs lietuviškos prozos sausmetis man pasibaigė pernai, kai vėlei atsigręžiau ir susidomėjau mūsų literatūra, kuri, tiesą sakant, nėra prastesnė nei daugelis verstinių beletristinių kūrinių. Apie debiutinę novelių Eglės Frank (g. 1975) knygą Mirę irgi šoka buvau prisiskaitęs nemažai atsiliepimų. Tiesą sakant, apie ją rašė beveik visi mano amžiaus nors kiek literatūros pasauliu besidomintys skaitytojai: vieniems knyga patiko, kiti ieškojo priekabių.

Skaitinėdamas komentarus susidariau įspūdį, kad mūsų komentatoriai dvilypiai. Vienaip pasitinka juodus, tamsius ir perversijomis akinančius pasakojimus verstinėje prozoje, pavyzdžiui, Samanta Schweblin ar Mariana Enriquez, kurios irgi fatališkos rašytojos, tačiau kai akys krypsta į lietuvių literatūros lauką, atrodo, jos įtariai susiaurėja. Ar man vienam kartais susidaro įspūdis, kad rašyti kaimiška ar istorine tema – tai autoriaus autentiškumas, o rašyti nutrynus bet kokį kaimiškąją, istorinius kontekstus ir lietuviškumą – jau tik pretenzinga literatūra be lūkesčių išsipildymo? Nesakykite, toks požiūris neretai pasitaiko skaitinėjant ne tik pavienius atsiliepimus, bet ir periodinės spaudos recenzijas.

 

Grįžtant prie knygos Mirę irgi šoka, tenka pripažinti, kad knyga kelia nevienareikšmišką įspūdį. 13 novelių rinkinyje pagrindinė mirties tema reiškiama kaip esminė fatališkosios pasakotojos būties matas. Su mirtimi žaidžiama, jos baiminamasi, iš jos juokiamasi, ji sapnuojasi, šnopuoja veikėjams į ausį. Centrine novele galima laikyti Mirę irgi šoka, kuria pavadintas ir visas rinkinys. Pats gerai menu tą pavasario metą, kai Bernardinų kapinės sužydi smulkiomis mėlynomis gėlytėmis. Įstabus vaizdas, kuris koreliuoja su veikėjos patirtimis ne tik svaiginantis su draugais tarp antkapių, bet ir skaitinėjant paskutiniuosius savižudžių socialinių tinklų įrašus, ieškant ir permąstant ten galimai išreikštus mirties ženklus. (Kas neskaitė paskutiniųjų postų, pvz., Agnės Jagelavičiūtės facebooke, ką?). Facebookas man visą novelę švytėjo būtent ta persmelkta mėlyna Bernardinų kapinių spalva.

 

Novelėse išryškėja įvairialypės, besikeičiančios daugiaveidės moters paveikslas. Nesuklysiu sakydamas, kad ji – fatališka, erotiškai hiperbolizuota ir į kraštutinumus linkusi moteris. Man asmeniškai ji labai panaši į tam tikras Jurgos Ivanauskaitės sukurtų moterų pasažus, ypač ankstyvojoje rašytojos prozoje Pakalnučių metai, Kaip užsiauginti baimę, Mėnulio vaikai, Ragana ir lietus. Iš esmės Eglė Frank tarsi pratęsia J. Ivanauskaitės ir Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino kartos nihilizmo pajautas. Amerikiečiai savo literatūroje ir apskritai plačiojoje kultūroje 9-10 praėjusios amžiaus dešimtmečiuose turėjo vadinamąją Prozako kartą. Skaitant tam tikras E. Frank noveles labai ryškėja būtent Lietuvoje pradėtos, bet taip iki galo ir nesusiformavusios nihilizmo literatūros, kuri reikštų besikeičiančių kartos vertybių ir egzistencinių krizių įsigalėjimą. „Tie, kurie nepuolė daryti karjeros, slopindavo depresiją lėbavimu, alkoholiu, su migdomaisiais ir raminamaisiais pramaišiui, kartkartėmis atguldami į Vasaros gatvės lengvesnius skyrius. Tuštuma nuolat mausdavo saulės rezginiuose, kur, tarsi į aukštakrosnę, kraudavom kraštutinumus. Rami kasdienybė, subalansuotas jausmų melanžas, kur baltai tenka tiek pat juodos, netiko; nepasotinta ertmė plėsdavosi ir anksčiau ar vėliau vis tiek prarydavo jos nešiotojus (p. 76-77)“.

 

Kitą vertus, juntama prozakiškosios kartos pajautas ištirpina pasireiškusi nauja hipsteriškoji kultūra, kuri aiškiai ateina per naujosios kartos miesto kultūrą t. y., barų ir pokalbių kultūra, lengvi meilės romanai, siekis neįsipareigoti, saugoti savo individualumą, kritiškai vertinti šeimos instituciją ir motinystę. Tą hipsteriškumą papildo LGBTQ temos ir problemos, kurios novelėse vienos ryškiausių. Autorė savo pasakojimais tarsi įtvirtina požiūrį, kad žmogaus seksualumas ambivalentiškas ir neturintis išskirtinių kriterijų. Vienas labiausiai pavykusių pasakojimų knygoje buvo Pasimatymas, kuriame mokytoja pasakoja savo lesbietiškas meilės istorijas, o pastarosios atskleidžia sutrūkinėjusių, įsipareigoti negalinčių individų visuomenę. Nors nėra ko norėti, viešojoje erdvėje vis dar tokie santykiai smerktini, todėl reikia saugotis, o pagrindinei veikėjai dėl romantinių santykių reikia važiuoti į kitą miestą, nes, neduok Dieve, mokiniai sužinos apie jos orientaciją. Novelė užsibaigia itin vykusiai – bažnyčioje ji pamato seną savo mylimąją, erdvėje, kuri prieštaringai vertina tikinčiųjų seksualinius pasirinkimus, bet kartu teikia susitaikymą ir priėmimą: „ramybės“.

Eglė Frank

 

Tarp intriguojančių novelių įvardyčiau ir Pabėgusio briedžio metas, kurioje autorė mistinėje briedžio avarijoje suduria išsilavinusios moters ir kaimietiškos mužikės pokalbį, kuria socialinę įtampą tarp stereotipų nesilaikančios ir atsakingosios gelbėtojos. O štai novelėje Jaučio širdis kalbama apie moterį, kuri negali susilaukti dukrelės ir kaip ji irzliai laukia savo vyro vaiko atvykstančio į namus, manding, savo išmoninga struktūra per buities detales priminė Dainos Opolskaitės Dienų piramidės noveles: dideli ir persirpę jaučio širdį primenantys pomidorai, kuriuos taip saugojo nuo agurkų, istorijos pabaigoje sužnaibomi pačios veikėjos. Apskritai Eglė Frank nevengia buitiškumo, pvz., Morta kepa kepsnį seseriai Marijai, o Greta su Audra kitoje novelėje iki išnaktų geria portugališką vyną rytietiškoje aplinkoje, kur daug katės plaukų ir dulkių. Buitis įprasmina veikėjų kasdieniškumą, padaro juos žemiškais, o pasakojime turi atskaitos tašką ir padeda autorei iš tos erdvės fragmentiškai plėsti veikėjų biografijas, buitiškumas pasitarnauja novelių struktūrai, kuri yra daugelio pasakojimų stipriausias elementas.

 

Be buitiškumo autorei būdingi aprašymai, perteikiantys pagrindinių veikėjų charakteristiką, gyvenimo filosofiją. Neretai panaudojami gotikiniai hiperbolizuoti įvaizdžiai, bjaurasties estetika įtaigai sustiprinti, nusakyti su mirtimi susijusius leitmotyvus. „“Stengdavosi nežiūrėti į Hė, stebėdavo šalimais gulinčio vyro rankas – išdžiūvusias, driežiškas, su nusmailėjusiais nagais (p. 134)“. „Ją visada trikdydavo jų požiūris į kūną – be ceremonijų keisdavo sauskelnes, dar galinčių šlapintis mažytes, susitrakusias varpas kruopščiai įtaisydavo į basoną, motiniškai maitindavo, kažką rypuodamos, skusdavo ir apiprausdavo. Guosdavo it vaikus, pravirkusius iš nevilties... (p 135)“.

 

Netikėtai ir kiek makabriškai nustebino novelė Siuntinys, kai šešiasdešimtmetė, it geiša vilkėdama kimono, sėdasi ant guminio falo, apmąstydama savo vyro Hė mirties kančias ligoninėje. Aišku, autorė randa aštrių, nors ir itin tamsių istorijose mirties ir gyvenimo sąsajų, fatališkai juos perteikia pernelyg nenutoldama nuo tikrovės. Pavyzdžiui, man buvo artima paskutinioji novelė Aš esu Romka, savitas film noir klajonės po naktinį Vilnių, pavojingai gretinantis prie socialinėse paraštėse atsidūrusių benamių, nes nežinia, kaip kurti ir ką daryti su gyvenimu, kai tau dar vaikystės darželyje užrišamos akys svetimo vaiko šaliku, kad užmigtum ir būtum paklusniai normalus.

 

Mirę irgi šoka – novelės apie normalumo ribas, kurios tikriausiai neegzistuoja ir yra kiekvienoje žmonių kartoje vis skirtingos. Kiekvienas pasakojimas savaip nagrinėja socialinius, kultūrinius, psichologinius barjerus, jų įveiką, kuri tampa asmenį transformuojančiomis, perkuriančiomis patirtimis. Juk ir tamsi, negatyvi patirtis yra irgi patirtis, kuri kreipia kitokio gyvenimo pajautai. Kitą vertus, nuolat mąstant ir jaučiant, kad gyvenimas yra baigtinis, nes aplinkui visi miršta, kaskart keisdamas save, irgi miršti. Viršelyje lyg nusidėjėlė Ieva pavaizduota moteris man primena mitinę Lilit, kurios plaukų kasa, supintas likimas, gali įgelti sau pačiai, ką jau kalbėti apie kitus. Nemanau, kad knyga turėtų ką nors įkvėpti, akivaizdu, kad ir nors struktūra stipri ir ji literatūriškai gerai apgalvota, tai veikiau terapinio rašymo pavyzdžiai, kaip, beje, ir tam tikra Jurgos Ivanauskaitės proza, pastarosios, kaip ir E. Frank Mirę irgi šoka, neskirta kiekvienam. Kitą vertus, pasakojimuose veriasi ir kažin kas šiuolaikiško, atliepiančio dabarties tikrovę, panašių niuansų galima aptikti Virginijos Kulvinskaitės prozos knygoje Keturi. Reziumė: knyga apie moters savikūrą ir savigriovą, nuolatinę asmenybės pertransformavimą, išgyvenant ribines situacijas, susijusias su mirties priėmimu-atmetimu. Labai fatališka.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Tumasonytė "Naujagimiai"

 

Jurga Tumasonytė. „Naujagimiai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – p. 248.

 

Sveiki, praeiviai ir skaitytojai,

 

Ką naujo ir įdomaus mums paruošė savo ketvirtojoje knygoje Naujagimiai rašytoja Jurga Tumasonytė (g. 1988). Tai jau trečioji mano skaityta autorės knyga. Kol kas didžiausią įspūdį buvo padaręs apsakymų rinkinys Undinės (2019, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), kuri lyg pratęsė savitą debiutinių pasakojimų rinkinį Dirbtinė muselė (2011, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), tad neabejojau, jog Naujagimiai po įvairių vertinimų susilaukusio romano Remontas vėl grįš prie savito ir tik Tumasonytei būdingo literatūrinio pasaulio.

 

Viršelyje nurodytas žanras – novelių romanas, tad ir kūrinius galima skaityti kaip pavienius pasakojimus, tačiau visgi labiausiai rekomenduoju nuosekliai nuo pat pradžios pasinerti į pasakojimus, nes pajusite, kad visgi knyga kur kas vientisesnė ir primena labiau romaną, nei novelių vėrinį. Knygą sudaro 19 pasakojimų, nusidriekusių nuo XIX amžiaus iki galimos ateities, bet daugiausia visgi telkiamasi į XX amžiaus pradžią ir vaizduojamos bažnytkaimio gyvenimo istorijos, kurioms lemta viena kita papildyti, kartu papunkčiui brėžiant istorines, folklorines lietuvių tautos žymes.

 

Šiaip esu linkęs dažnai skirstyti lietuvių rašytojus į kaimiškosios kultūros ir urbanistinės pakraipos. Jurgos Tumasonytės prozoje visada galima užčiuopti provincijos gyvenimo realijas, mažo miestelio, kuriame svarbiausi centrai – bažnyčia, paštas, kultūros namai ir mokyklėlė. Nenoriu teigti, kad tai kanoniška, nes autorė į šias istorijas įneša daug savitumo. Jeigu riektų įvardyti, kas yra lietuviškas magiškasis realizmas, manau, J. Tumasonytės proza būtų itin ryškus pavyzdys, kaip pasaulietiniai magiškojo realizmo vaizdavimo būdai „įauga“ į lietuvių folklorinių pasakojimo audinį. Pavyzdžiui, knygos pradžioje vaizduojamas vyras, kuris ruošdamasis vesti kaimo moterį, nukrenta nuo aukšto ir panyrą į komą, jis atsiduria savotiškame skaistykloje-rojuje, kuriame jį globoja ežere nuolatos besiturškianti ir valtimi plaukianti laumė, o galgi net savita undinės atmaina. Vyrukas girdi, kaip pūvantys ir į grybieną virstantys nuodėmingi mirusieji stengiasi patekti į dangų. Mezgami erotiniai santykiai tarp moters laumės ir į tarpinę dimensiją panirusio vyruko, atsiranda ir pačios autorės sugalvotų įdomių siužetinių detalių. Sakyčiau, ši būtybė, kurios seserys plaukioja laivu ir josios nepriima, turi tam tikro ryšio su Undinėse publikuojamais tekstais.

 

Esama knygoje ir kitų mistifikuojamų pasakojimo elementų. Vienas ryškiausių veikėjų – ragana Elžbieta, kuri padeda susilaukti kūdikio nevaisingoms moterims. Pati Elžbieta turi mergytę Paulę, kuri stebi motiną, o jos vaikystė apgaubta mistinės miglos ir baimių, nes Elžbieta dažnai dingsta ir Paulė niekaip negali jos rasti. Visgi autorė kuria tamsų pasaulį, kuriame pilna grėsmių, panašiai kaip ginklų kokiose Čechovo pjesėse, kurie turėtų iššauti, bet dažniausiai dėl Tumasonytės kitoniškos prozos logikos taip ir neišauna. Pavyzdžiui, vienoje iš novelių vaizduojamas piktas pririštas šuva, kuris loja ant mergytės Paulės. Pagal visą klasikinę prozos principą šuo turėjo užpulti mergytę, tačiau taip nenutinka. Retsykiais ta mirties ir nelaimės grėsmė tokia makabriškai tarantiniška, primenanti galimus amerikiečių populiariuosius filmus: „Jeigu nutrūktų, kaipmat užšoktų ant jos ir iškąstų nosį, o tada nuplėštų nuo galvos vilnonę kepurę ir nasrais pertrėkštų Paulės galvą kaip riešutą, ant sniego išdribtų smegenys. Dievulis šypsotųsi iš dangaus, modamas greičiau pakilti josios sielai ir šauti į viršų, dangopi (p. 67).“ Koks gražus žodis dangopi, jau beveik išnykusi forma, kuri plačiai dar buvo vartojama XX amžiuje ne tik šnekamojoje kalboje, bet ir literatūroje.

 

Visgi būtent pirmoji novelių romano pusė man patiko labiau dėl savitos folklorinio pasaulio transformacijos. Skaitydamas neretai prisimindavau Kazio Borutos (1905-1965) Baltaragio malūną ar Medinius stebuklus, tam tikrus Vinco Mickevičiaus-Krėvės tautosakinius pasakojimo motyvus.

Jurga Tumasonytė

 

Visgi magiškų motyvų ir stebuklų mąžta, kai autorė ima naudoti konkrečius istorinius kontekstus. Ypač Antrojo pasaulinio tragiškus Lietuvai įvykius. „Kartais kareiviai įsiverždavo ir čia, pamenu, kaip išsivedė mūsų fizikos mokytoją. Jis nuleidęs galvą susirinko daiktus į portfelį ir  nežiūrėdamas į mus išėjo neatsisveikinęs. Pamoką virpančiu balsu pratęsė direktorė. Niekas nedrįso klausti, kur dingo mokytojas, nes nujautėme, kad geriau patylėti (p. 148).“ Šalia vaizduojamo Holokausto jungiami ir siužetai, vaizduojantys lietuvių tremtis į Sibirą ir savanorišką tremtį, bėgimą į Vakarus, kai Paulės vyras, pasiėmęs sūnų Gediminą, susiruošia bėgti iš Lietuvos. „Uniformuota moteris išsitraukė iš rašomosios mašinėlės lapą ir pradėjo skaityti. Visko iki galo nesupratau, bet ten buvo kalbama apie tėvelį. Kad jis žudikas, nusikaltėlis, išdavikas, kad visąlaik skriaudė ir engė mus, pabėgo pasigrobęs vyresnįjį sūnų ir t. t.  Vyras pasiteiravo, ar sutinku su tuo. Linktelėjau (p. 153).“ Vėliau Vytukas, jaunėlis, pratęs sovietizacijos laikotarpiu giminės generaciją. Tapęs chirurgu, dirbs prie projekto persodindamas kiaulėms širdis, bus stumdomas korumpuotos sovietinės valdžios.

 

Kita centrinė novelių figūra – mažo miestelio, kurį sovietai pavadino Rožokovu, kunigo Aniceto Dulkio istorija, kuri tampa iš esmės ir visų XX amžiaus Lietuvos įvykusių katastrofų simboliu. Jis lovoje nušaunamas su gerokai jaunesne gaspadine, o jo palaikai perlaidojami jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Lentelių lupinėjimas, istorinės tiesos rekonstravimas – vienas iš svarbiausių antrosios knygos dalies temų. Tiesa, knygos pabaigoje kinta ir pasakojimo forma, priešpaskutinė novelė pateikiama kaip pjesė, kuri vaizduoja šiuolaikines vestuves, kai Paulei berods jau sukakęs visas šimtmetis. Per vestuves įvyksta nelaimė, tačiau fragmentuoti vestuvių svečių plepėjimai sukuria tokį aiškų kartų, vertybių, įsitikinimų karnavališką kakofoniją, kad man prieš akis iškilo ir vėlei lenkų režisieriaus Wojciech Smarzowski  filmas Vestuvės (2021), kurį, beje, labai rekomenduoju pasižiūrėti. Gal būtent šioji knygos dalis būtų dar kur kas įdomesnė ir aštresnė, jeigu autorė būtų paieškojusi dar didesnių apibendrinamųjų vertybinių nukrypimų, kurie demaskuotų, atskleistų netikėtų sąsajų su vestuvėse įvykusiu kriminalu.

 

Tiesa, labai autentiška ir savita J. Tumasonytės kalba, kuri iš vienos pusės turi gotiško pasakojimo apraiškų, bet derinama su sodria lietuviška kaimiška kultūra, pvz.: „Pauostė pagalvę – kvepėjo kepta duona ir šiltu, ką tik iš po vištos uodegos iškritusiu kiaušiniu (p. 62).“ Istorijon įterpta ir dvariška kultūra, o vienas iš veikėjų, vedęs negražią kilmingą žmoną Sofiją, iš tikrųjų atsiskleidžia dar ir kaip homoseksualas. „Mieste visi vieni kitus pažinojo, tad net mano ausis pasiekė negražūs gandai. Buvau iškviestas rektoriaus, kuris didžiai susirūpino mūsų reputacija. Žinoma, viską neigiau, tačiau dėl šventos ramybės Akademija nutarė nutraukti Filipo stipendiją ir išsiųsti jį atgal į Šveicariją (p. 100-101).“ Netrukus užslinkus karui žlunga mokslininko, tyrinėjančio naują gyvybės rūšį (iš egzotiškų salamandrų, keistų būtybių, virstančių į protingus žinduolius, galgi net savitus neandertaliečius, kurie minimi vizionieriškoje ateityje, pavaizduotoje pačioje knygos pabaigoje). Vis galvojau: o kiek iš tikrųjų iš progresyvaus mokslo atėmė du pasauliniai karai? Ir kur mes būtume dabar, jeigu tų karų nebūtų įvykę?

 

Naujagimiai – labai kūniškas, aistringas, prisodrintas erotikos, reprodukcijos (jeigu galima taip išsireikšti) kūrinys, kurio pagrindine ašimi tampa gyvybės ir mirties vertikalė, o ant pastarosios sudaigstytos kelių kartų persipynusios istorijos. Iš vienos pusės istorijos aptrauktos tautosakiniais ir folkloriniais pasakojimo elementais, dar iš kitos – atsekami aiškūs istoriniai bei kultūriniai kontekstai. Knyga parašyta pagavia kalba, kuri iš dalies rekonstruoja ar bent paimituoja senesnius pasakojimus, turi prozos tradicijos tęstinumo, bet kartu J. Tumasonytė autentiškai ir savitai transformuoja folklorinius įvaizdžius. Pasakojimuose tiek daug visko, kad manau, net šiaip pretenzingesni skaitytojai, kurie mėgsta dejuoti apie lietuvių literatūros skurdumą ir prastus siužetus, neturėtų Naujagimiams būti itin kritiški. Visgi novelių romano fragmentiškumas ne tik išskaido pasakojimą į suskilusių šipulių matricą, bet kartu leidžia jai jungtis į vientisą tumasonytišką literatūrinį pasaulį, kuris margas kaip kaleidoskopo vitražai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Akvilė Kavaliauskaitė "Kūnai"

Akvilė Kavaliauskaitė. „Kūnai“ – Vilnius: Balto, 2020 – p. 160.

 

Sveiki,

 

Šios knygos net neplanavau skaityti, tačiau kaip tik tą dieną paskelbė Metų knygų nominacijas ir buvau – kaip tyčia! – prie knygyno, tad ir įsigijau šią Akvilės Kavaliauskaitės knygą Kūnai. Kas šiais laikais gali būti svarbiau, nei pasirūpinti savo kūnu – sveika mityba, dietos, sportas, proporcijų architektūra ir t. t. ir pan. Būtent to ir tikėjausi šioje knygoje – žmonių, apsėstų savo kūno netobulumu, tačiau visgi tekstai nebuvo tokie naivūs, kokių tikėjausi. Apskritai sakant, buvo netgi daug geriau, taigi ne veltui knyga nominuota Metų knygos rinkimuose.

 

Kūnai sudaro dvylika novelių apie žmogaus vienatvę ir jo mirtingą būvį šiuolaikiniame pasaulyje. Skaitydamas ilgai ieškojau kokio nors silpno teksto, tokio, už kurio galėčiau užsikabinti ir prikibti ir kai tik jau džiaugdavausi radęs tokią novelę, beregint ji mane „apgaudavo“ ir tapdavo dar vienu geru kūriniu. Nusivyliau nebent tuo, kad neaptikau, prie ko galėčiau prikibti. Vientisas taupus ir novelei šiaip būdingas stilius, aktualumas, šiuolaikinio gyvenimo problemos, o esminė novelių siejamoji grandis yra žmonių kūnai.

 

Centrinė rinkinio novelė galėtų būti Kūnai (tuo pačiu pavadinimu kaip ir knyga), kurioje pasakojama apie režisierių Marijų, kuris nemėgsta Almodovaro paskutiniojo filmo Skausmas ir šlovė, Marijus kuria savo filmą, todėl yra pasinėręs į sekinantį ir gerokai preciziškai suveržtą kūrybinį procesą. Jis ilgai dirba prie vienos scenos, kurioje nuogos įvairių amžiaus moterys turi susiglausti, kad sudarytų tam tikrą gyvenimo cikliškumo įspūdį, tačiau Marijus yra nuolat nepatenkintas, jam iš rankų slysta idėja, o aplinkybės susiklosto ne taip, kaip jis tikisi. Iš esmės toji novelė man tikriausiai mažiausiai patiko, tačiau aš suprantu kūrybinio proceso užkulisius ir tobulumo siekį.

 

Novelė Kūnai man visų pirma yra apie kontrolę, troškimą bet kokia kaina realizuoti savo idėją, nesiklausant pasaulio ir kitų, nebesimėgavimas gyvenimu ir netikėtumais, o noras paversti kūrinį, save ir pasaulį aiškiai struktūrizuota mašina, kurią galima valdyti. Kitaip sakant, mes turime efektą – žmogus prieš gamtą ir save patį. Galiausiai tą patį Marijų aptinkame kitoje novelėje Šiuolaikiniai gyvūnai, kuriame režisierius gyvena kitą savo gyvenimo etapą; jis sunkiai dirbo ir jo filmas tapo sėkmingu, tačiau asmeninis gyvenimas atrodo tuščias, pats Marijus, paveiktas sėkmės, tampa šiek tiek arogantiškas. Jis turi viešbučio numeriu dalytis su debiutuojančia pretenzinga režisiere, kuri įkūnija viską, ko nekenčia Marijus, tačiau ir pats pasižymi tomis savybėmis: pedantiškumas, reiklumas, kritikavimas ir net smerkimas. Iš esmės ankštas viešbučio numeris yra tik aplinkybė, kurioje atsiduria vyro ir moterų kūnai, jie yra dirginami priešpriešomis ir individų nuostatomis, tad greitai išryškėja gana banali tiesa, kad nuo neapykantos iki meilės tėra vienas žingsnis, o pratrūkti smurtu galima lygioje vietoje, nes esame visgi veikiami gyvuliškojo prado.

 

„Parodyti žiūrovui jausmą, kurio jis pats sau dar nespėjo įvardinti. Čia yra esmė. Mes gerai žinome pagrindinius jausmus. Atskiriame, kada tai liūdesys, kada pyktis, kada puikybė ar pavydas. Bet jausmai turi daug atspalvių. Vienokį džiaugsmą jauti įsimylėjusi, kitokį – pasveikusi nuo vėžio. Supranti? Pagrindiniai jausmai – tai banalu. Nebanalūs jų atspalviai, nes jų tiek daug, kad neįmanoma suskaičiuoti, niekada neįvardinsime visų, ne tik neįvardinsime, bet ir nepajusim (p. 35).“ Atskira tema – kaip menininkai stengiasi „surežisuoti“ savo meno vertintojų jausmus. Novelė išprovokavo mano asmeninius pamintijimus apie meno kūrinio strategijas ir apskritai apie pasaulį, kuriame aiškinama, ką ir kaip žmogus turi jausti(s).

 

Rinkinyje labiausiai įsiminė kelios novelės, kurias pavadinčiau ryškiausiomis ir jautriausiomis. Žinoma, Laumžirgis viena iš tokių. Pasakojama apie suaugusį vaiką, kuris patenka į tėvo garažą ir aptinka ten sugedusį namų gamybos lėktuvą, prie kurio dirbo visa šeima. Iš esmės meistriškai ir labai subtiliai suliejamos dvi istorijos apie tėvą – vaikystėje prarytą laumžirgį, kuris dūzgė vaiko pilve ir šeimos pasididžiavimo bei tragedijos simbolį – lėktuvą. Tai istorija apie svajones ir žlungančias viltis, apie tai, kas vienija šeimą ir kartu ją ardo, apie tai, kaip svarbu, kad palaikytume vieni kitų svajones, nes be jų pilkame vien tik monotonišku darbu ir pinigais grįstame gyvenime žmogus pasmerktas sunykti dvasiškai, o vėliau ir fiziškai.

Akvilė Kavaliauskaitė

 

Taip pat nustebino ir kita novelė Žmogus gali viską, kuriame su nujaučiama kriminaline gija pasakojama apie provincialų jaunuolį, kuris įsigijo pirmąjį automobilį. Aplinkybės susiklosto taip, kad jo namuose atsiduria turtuolis Karolis, kuris siutina vaikiną savo arogancija ir stačiai žemina savo kalbomis apie Italiją ir avimus prabangius batus. Socialinė nelygybė, neteisybės jausmas taip įaudrina jaunuolį, kad jis griebiasi alkoholio ir padaro lemtingą klaidą. Po novelės galima pamąstyti, kas visgi valdo mūsų veiksmus ir emocijas? Ar tas faktas, kad pasaulyje nėra lygybės, brolybės ir teisybės pateisina tam tikrus žmonių poelgius? Ir kodėl išorė ir išorinės aplinkybės taip lengvai paverčia mus aukomis ir budeliais? Paprastas buitinis konfliktas, labai atpažįstamas provincialo ir miestiečio turtuolio klasikinis bendravimo kodas, bet viską nustelbia dostojevkiškas novelės finalas.

 

Meistriškai, nors ir dirbtinoko prieskonio, sukurtas tekstas, pavadintas CV, kuriame veikėjas įsirašo į meninio rašymo kursus ir pakeičia savo gyvenimą bei meninio rašymo mokytojo pagal tam tikras literatūroje gvildenamas amžinąsias problemas. Šioje gudrioje novelėje autorė pademonstruoja ir literatūros teoriją, pagal tam tikrą meninio rašymo principą ji pasakoja veikėjo gyvenimo biografiją ir kartu skaitytojui demonstruoja, kaip kitame pasakojimo lygmenyje sukuriama novelė apie bedarbį, veikiant tiems patiems šablonams. Panašius literatūrinius šablonus, kurie autorei pasitarnauja kaip kūrybos įrankis, veikia ir pirmoje novelėje Klasika su prieskoniu, kuriame klasikinės vyro, žmonos ir meilužės santykių temos perteikiamos trūkinėjant pasakotojui ir suliejant pasakojimo fragmentus chaotiškumu būdu, bet tas chaotiškumas sukuria nykstančio neapčiuopiamumo įspūdį, todėl turinį gerokai pranoksta pasakojimo techniką, o štai pats novelės pavadinimas tampa pagrindinės minties įvardijimu ir kūrinio apibendrinimu.

 

Paplūdimyje pasakojama apie nuogus kūnus, ten jauna moteris ir jos vaikinas susipažįsta su keistuoliu nudistu, kuris ramybę atranda tiesiog kasdamas smėlį. Mergina dėl nuogumo jaučiasi pažeidžiama, tačiau netrukus išryškėja novelės idėja apie žmogaus nuogumą: „Tai, ką matome mieste, gatvėse, yra labiau ne žmonės, o jų drabužiai – kelnės, paltai ir kepurės. Retas kūnas kuo nors išskirtinis ir nuogam tarp nuogų lengviau pasislėpti (p. 141).“ Kol mergina bando prisijaukinti savo nuogos būvimo jausmą paplūdimyje, atrodo, tai, kas savaime turėtų būti natūralu, ji pamažu ima ilgėtis „apsirengusios civilizacijos“, kad galėtų skirstyti žmones į kategorijas. Natūralioje robinzoniškoje aplinkoje žmogaus protas atsiskleidžia kaip šablonų kūrėjas, todėl taip sunku suartėti su gamta ir iš esmės su savimi pačiu, nes esame praradę prigimtinį laisvės būvį būti tuo, kas esame, o ne tuo, kas norime, kad aplinkiniai manytų, kad esame. Žodžiu, paprasta situacija nudistų paplūdimyje perteikia gana universalias problemas.

 

Netikri prisilietimai pasakoja apie Viktoriją, kuri vaikystėje bijojo užmigti, todėl ją nuolat turėjo glostyti tėvas. Dabar ji turi įvairių problemų su miegu, jos kūnas jaučia prisilietimus, nors niekas jos neliečia, tarsi kūnas būtų užprogramuotas jausti. Toks sutrikimas ir šių sutrikimų priežasčių pasekmės man primena autorės terapinį rašymą. Apskritai visos novelės daugiau ar mažiau po literatūriškai apgalvotomis struktūromis, manding, yra inspiruotos potrauminio gydymo, noro save suvokti, išsilaižyti žaizdas. Stiprūs, įvairialypiai tekstai pasakoja ne tiek apie kūnus, kiek apie tuose kūnuose talpinamas žmonių sielas šiame susvetimėjusiame pasaulyje. Bet kada tas pasaulis kada nors buvo nesusvetimėjęs? Galiausiai tekstai yra būdas priimti mums mus pačius – suskilusius, vienišus, apsėstus ilgesio, noru kontroliuoti ir būti pripažintais. Aktualūs, skaudūs, įdomūs tekstai.

 

P. S. Labai gražus knygos viršelis, kurį sukūrė Jolita Vaitkutė.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Gintarė Adomaitytė "Upeivė"

Gintarė Adomaitytė. „Upeivė“. – Alma littera, 2014. –136 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kokius penkerius metus mano knygų lentynoje pradūlėjo nepaliesta Gintarės Adomaitytės knyga Upeivė, kurią seniai įsimečiau krepšelin už kelis eurus (kai tik euras buvo įvestas Lietuvoje). Sunku pasakyti, kodėl mes, knygų skaitytojai, kartais perkame tas knygas, kurių net nežinome, ar kada nors skaitysime. Galbūt dėl kainos, galbūt maniakiško polinkio kaupti knygas, o gal turime liguistišką poreikį prisipirkti (kaip tai daro japonai), kad patenkintume savo knygų pirkimo procesą. Kiek įmanoma paskutiniu metu stebiu save ir nebeleidžiu pirkti ir kaupti bet ko, nes paprasčiausiai nebėra vietos knygoms, jau kai kurias tenka perkelti į rūsį. Tai, kas sukaupta, dar neperskaityta, žiūriu, paskutiniu metu vis dažniau įkrenta į rankas iš brazdančių asmeninių lentynų. Yra ir kita versija: knygas perkame neatsitiktinai, tiesiog pati likimo ranka ima ir įdeda tai, ko mums patiems tikriausiai prireiks ateityje. Ką gi, kalbant apie Upeivę, ateitis atėjo tik šiandien.

Gintarė Adomaitytė, žinoma žurnalistė, man labiausiai pažįstama dar iš mokyklinių laikų kaip vaikų literatė (Laumžirgių namai, 2001; Sparnuotos iškabos 2002; Žaliojo namo paslaptis 2010; Karuselė 2007; Vėjų miesto pasakos 2003 ir kt.), todėl ilgai maniau, kad po Algio Griškevičiaus tapytu mėlynu viršeliu slepiasi tiesiog smagios universalios istorijos vaikams ir suaugusiems, tad pradėjęs skaityti pirmąją apysaką Upeivę, net nesitikėjau, kad šios istorijos visgi yra suaugusiųjų literatūra. Knygelę sudaro trys skirtingos žanro požiūriu kūrybinės atkarpos. Pirmoji apysaka Upeivė, devynios novelės iš ciklo Rašomųjų mašinėlių metas bei eseistiniai tekstai Nuo geležinkelio tilto.

Labiausiai mane nustebino apysaka Upeivė, kurią maniausi perskaitysiu kaip pasaką apie upę, kuri tekėjo per miestelį ir pasakojo kokią nors kaimiškąją kultūrą atspindinčią istoriją. Nė velnio! Čia tiek daug moteriškos aistros, dramos, tiek įdomių literatūrinių niuansų, kad po penkto puslapio teksto jau nebekyla abejonių, kad knyga bus užburianti, grakšti, taupi, apgalvota. Apysakoje Upeivė pasakojama apie žurnalistę, redaktorę ir savų knygų rašytoją, kuri dienoraščio principu nuo rugpjūčio iki lapkričio mėnesio pasakoja mažais įrašais apie savo dvasinę būklę netekus bičiulio. Pasakotojai svarbios Lietuvos upės, ypač Neris, kuri vadinama „mano upe“ bei Šventoji. Upės simbolika neatsitiktinė, tai toji upė, į kurią neįbrisi antrąkart, ji nuplauna, nuneša laiką, pranašauja permainas – vis to, ko reikia pasakotojai. Pasakotojai sunku pereiti per tiltą, ją pykina, tačiau tai tik aliuzija į jos sielos kančias, iš kurių negali išsivaduoti, perbristi asmeninę sielvarto upę.

Mistinis pasakojimas yra dvisluoksnis. Vienoje plotmėje pasakojama apie moterį, netekusią fotografo žurnalisto, o kitoje – įpinama bulgakoviška Šėtono, kuris vadinamas Žaliaakiu, motyvas. Atrodo, kad pasakotoja koreliuoja su dviem pasauliais: realiuoju ir mitologiniu. Žaliaakis suprantamas ne tik kaip Šėtonas, Nelabasis iš keletą kartų paminėtos uodegos, bet ir kaip meilužis bei norų įgyvendintojas. Pasakotoja viliasi vienokiais ar kitokiais būdais prikelti bičiulį, sielos draugą, nors kartais atrodo, kad tas ją kamuojamas ilgesys, netgi menininko mirties ignoravimas (ji net nebuvo laidotuvėse) ją ne juokais sutraumavo, galima nujausti platoniškos meilės sielvartą. Tekste kaip draugystės sąjunga tarp pasakotojo ir mirusio bičiulio minima sidabrinė gertuvė, kuri kartu simbolizuoja ir amžiną gyvenimą, dionisišką santykių svaigulį.

Apysaka galinga savo menine raiška. Trumpuose lokaliuose sakiniuose autorė žongliruoja ne tik mitologiniais, tautosakiniais įvaizdžiais, suteikdama pasakotojai nesvarumo, gyvenimo netikrumo, suabejojimo savo gyvenimo realumu, bet ir praturtina lietuviškais geografiniais elementais, kurie tekste smarkiai poetizuoti, ritmiški, kai kada dienoraščio įrašai priartėja prie verlibro: „Per gimbogalas ir baisogalas, pro kėdainiškus kaimus ir Jonavos fabrikus, pro Nerį, atitekėjusią nuo mano namų, važiuoju stovėdama. Vykstu į Vilnių numindytomis kojomis, prikimštame, perkimštame troškiame vagone – per vis dar žalią, naivų, raudonio nepatyrusį rudenį (p. 24).“ Urbanistinis pasakotojos gyvenimas glaudžiai siejasi su gamtos metų cikliškumu; vasarą keičia ruduo, spalvos, upės ir gatvės, Vilnius, traukiniai – visa tai sudaro harmoningą pasakotojos būties ir būsenų pasaulį.

Apysakoje viskas truputį sąlygota ir apgaulinga. Vienu metu veikėją apšvarina, bet pasirodo, kad ją traukinyje iškrausto Žaliaakio pasiųsti vaiduokliai, kad ji pasimestų, bet netrukus mes sužinome, jog pasakotoja sėdi konferencijoje prieš žiūrovus ir pristatinėja mirusio bičiulio kūrybą. Toji onirinė, sapniškoji erdvė pasakojime ne dėl literatūrinės įmantrybės, tačiau ji padeda perteikti netekties traumą, tam tikrą pasakotojos gijimo būdą išlikti ir susitaikyti su netektimi, kartais tam į pagalbą atkeliauja ir nelabieji, atsitiktiniai meilužiai, kad užpildytų tuštumą. Man asmeniškai šis pasakojimas labai jau panašus į autobiograinį, juolab kad autorės profesija, gyvenamosios vietos, tam tikri charakterio punktyrai išryškėja ir rezonuoja su pasakotojos fiktyviąja biografija. Manding, tekstas terapinio pobūdžio, tam tikras susivokimas, išsilaisvinimas, nestokojantis literatūrinės išmonės, jautrumo ir aistros.

Rašomųjų mašinėlių metas – antroji knygos dalis, kurią sudaro trumpos, vienos aiškios situacijos novelės, pasižyminčios itin glaustais ritmiškais pasakojimais. Vienas ritmingiausių, beveik skambanti kaip polonezo instrumentinė muzika, yra Kaimo polonezas. Man asmeniškai labiausiai įsiminė dvi novelės: Paleistuvė ir Dešimt rublių už Bridžitą Bardo. Paleistuvėje kalbama apie Birutę, kuri prižiūri kaimynės šermenis, jos biografiją žino aplinkiniai žmonės, tačiau ji nenuleidžia galvos, yra valdinga ir rūpestinga. Iš nuotrupų sužinome, kad beveik kiekvienas miestelio vyras yra kažkada pasinaudojęs Birutės paslaugomis, jos labai nekenčia moterys, tačiau Birutė kruopšti, ji tarsi atpirkinėja praeities nuodėmes: prižiūri šermenis, augina svetimus sutuoktinio vaikus. Novelė švelniai klausia: ar įmanoma išpirkti praeities klaidas, (kurios net ne klaidomis vadinamos, o gyvenimo aplinkybėmis), gerais darbais?

Novelėje Dešimt rublių už Bridžitą Bardo, mus nukelia į sovietinių laikų Vilnių, kai jaunoji pasakotoja (kurią nori nenori tapatini su G. Adomaityte) apie naivią draugę Rasą, kuri kaupė kino žvaigždžių nuotraukas, iškarpas. Tai tarsi ir laikmečio koliažas, iškarpa apie praėjusius laikus ir taip pat B. Bardo reiškia tam tikrą bilietą į suaugusiųjų pasaulį, kada šešiolikmetę pasakotoją pradeda merginti 30 metų vedęs vyras. Kitos novelės taip pat pasižymi retrospektyviu (sąmoningais ir nesąmoningais) grįžimu į miestelius, į sovietinių laikų paskutiniuosius dešimtmečius. Šiuose pasakojimuose perteikiama dažniausiai jautrių, kokių nors profesijų atstovų, kaip antai smuklininkė prie kapinių Ana Liza, biografinės nuotrupos, sužadinančios gyvenime dažniausiai nepastebimą patirčių išmintį. Kaip ir apysakoje Upeivė, kai kada novelėse panaudoti magiškojo realizmo, tikrovės ir vaiduokliškojo pasaulio sudvejinimai.

Gintarė Adomaitytė

Trečiąją knygos dalį sudaro esė žanro tekstai ir jie man labiau patiko už noveles, nes įsiminė dėl išplėtojimo ir daugiasluoksniškumo. Pirmojoje esė Laiškas apie laiškus autorė pasakoja, kaip rašo iš Talino draugui laišką. Žinoma, tuos visus draugus galima vienaip ar kitaip iškoduoti, jie tekstuose minimi, bet ne tame esmė. Autorė pasakoja apie Talino gatveles, apie Vilnių, tačiau tarsi neturi bendros temos, bendriausia prasmės tema – laiškas, atvirlaiškis, jo žanro ypatybė pasakotojos laikmetyje. Čia prisimenamas ir minimas Ričardas Šileika, smėlio ir atvirukų žinovas, bet esminis pasakotojos klausimas yra: „Ar smėlio pilys yra architektūra?“ Tai esė šerdis, alegorinis klausimas. Galiausiai pasakotoja gauna netikėtą atsakymą, kad smėlio pilys yra žmonės. Tarsi į esė įsiterptų vaikiškos, netikėtos, žaismingos mąstymo formos, kurios paaiškintų šio pasaulio reiškinius ir išskleistų žaismingą pasakotojos gyvenimo filosofiją, ryšius su draugais, palaikomus ne tik laiškais, bet ir prisiminimų saitais.

Antroji esė Kavalierių ir Liūtaširdžių garbei autorė išreiškia meilę švedų vaikų rašytojoms (Selmai Lagerlof ir Astridai Lindgren). Pasakotoja keliauja į Švediją, turistinę, pažintinę kelionę švedų rašytojų keliais, lanko muziejus, tačiau antrame pasakojimo sluoksnyje autorė keliauja po vaikystės potyrius, kai ji skaitė, išgyveno, patyrė šių didžių rašytojų kūrybos galią. Tarp skirtingų laikų ieškoma esminio požiūrio taško (jungiančio ir skiriančio) vaikystę ir pasakotojos dabartį, įsivaizduojamą ir žinomą rašytojų gyvenimą nuo muziejinio. Iš esė peršasi išvada, kad autorei kur kas turtingesnis pasaulis apie šias rašytojas ir kūrinius buvo anuomet, susiformuotas fantazijos plotmėje. Nustebino eklektiškai netikėta detalė, kai ji Rundalės rūmų kieme (Latvijoje) pamato gėlę, pavadintą Tina Turner: „Ar pamenate ją – Tiną? Puikaus balso, užguitą, liguistai žiauraus vyro pažemintą Amerikos dainininkę? (p. 97)“ Net Baltijos šalyse auga ir veši Turner, kaip Mažojo princo rožė kosmose, toli nuo savo žemiškosios, tikrosios prigimties, beveik kaip užuominos apie svajonę, įsivaizduojamus, nepasiekiamus švedų autorius iš pasakotojos praeities, kurie šiandien pasiekiami vieno kelto bilieto pirkimu į Stokholmą. Galiausiai autorė liūtaširdžiais, (pagal A. Lindgren apysakos veikėjus), pavadina lietuvių rašytojus, artimus bičiulius – Valdą Kukulą ir sapnuose aplankančią poetę Onę Baliukonę.

Apie žvakes ir laužus autorė keliais sluoksniais gvildena būties klausimus. Išreikšdama meilę filharmonijai ir klasikinei muzikai, ji brėžia savo draugų rate skirtingų požiūrių punktyrą: seniesiems žvakės asocijuojasi su mirtimi, o kitiems (per trisdešimt) siejasi su bohemiška smilkalų ir jaukumo atmosferos detale. Šalia šių požiūrio skirtumų ryškinamas ir urbanistinis bei kaimiškasis gyvenimo ir kultūros supratimas. Autorė ir Vilniuje, ir miške jaučiasi kuo puikiausiai, tarsi nejustų diskomforto, o pragmatiškumą galima suretinti su romantizmu, ryškėja autorės gebėjimas universaliai prisitaikyti visose erdvėse, jausti harmoningą gyvenimo visumą. „Galima namuose užžiebti šimtą žvakių – arba nė vienos nežiebti. Galiu gyventi Vilniuje – arba miškuose pasiklydusiame miestelyje. Gal ir į senelių namus – į tą gyvenamą negyvenamąją salą – nešiuosi vieną vienintelę knygą: savo dienoraštį (p. 104)“.

Tekste Čia daug gėlių autorė prisimena Algimantą Andreiką, dalyvavusį bado akcijoje Katedros aikštėje per Sąjūdžio metus. Tekste Kaip ankstyvas ruduo minimas daugeliui žinomas šviesaus atminimo ir G. Adomaitytės studijų laikų kuratorių Skirmantas Valiulis: „ar susivokia ekrane mirguliavę ir tebemiruliuojantys žmonės, kokia didybė rašė apie jų menkybę? (p. 118).“ Paskutinieji du tekstai apie Vilnių ir Kauną bei apie kelionę į Veneciją tampa gana abstraktūs, bet labai platūs, jau žymintys tam tikrą autorės vietą, savivoką pasaulyje. Iš šių tekstų, kaip žemėlapyje esančių nuorodų, galima susidėlioti atskirus asmenybę formavusius geografinius punktyrus. „Neprisirišti. Neprisirišti. Neprisirišti“ – sako autorė. Ir visgi jaučiame, kad autorė prisiriša, nors protu tą suvokia, širdis atlieka kitą, nes prisirišti yra žmogiška.

Upeivė absoliučiai netikėta knyga. Atrodo, perskaičiau ne knygą, o pačią Gintarę Adomaitytę. Labai intymu, jautru, asmeniška ir literatūriškai „pagrimuota“ gerąja prasme. Nors knygoje Upeivė Upeive pavadinta tik pirmoji apysaka, tačiau upės ir vandens motyvas svarbus visuose tekstuose, tačiau jis labiausiai įprasmina pačios autorės alter ego, prigimtį visas savo gyvenimo dalis (žmones, vietoves, patirtis, situacijas) jungti upėmis ir geležinkelio tiltais, kaip gyvenimo judėjimo tėkmę, kaip bendrą patyrimo vaizdinį. Pasakotoja – pati kaip upė, mąstanti ir besirenkanti, o kartais pasiduodanti gyvenimo tėkmei. Štai tokią knygą – atradimas! – aš perskaičiau.

Jūsų Maištinga Siela