3 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Gabija Grušaitė, Francis M. Mandomore, Fernanda Melchor, Eglė Frank, Edourd Louis

 

Gabija Grušaitė yra viena iš išskirtinių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, prozininkė, dramaturgė ir scenaristė, gimusi 1987 metais Vilniuje. Jos kūryba pasižymi jautrumu, įžvalgumu ir gebėjimu kalbėti apie sudėtingas asmenines ir socialines problemas, dažnai pasitelkiant autoironiją ir subtilų humorą. Grušaitės romanai ir pjesės yra žinomi dėl stiprių psichologinių portretų, giluminių apmąstymų apie tapatybę, priklausomybę, laisvę ir šiuolaikinio žmogaus egzistencinius klausimus. Ji yra autorė, kuri drąsiai kelia klausimus apie tai, ką reiškia būti jaunam, laisvam ir ieškančiam savęs pasaulyje, kuris nuolat kinta.

Gabijos Grušaitės romanas „Neišsipildymas“ (pasirodė 2020 metais, patikslinu, tai jau pakartotinis leidimas kitu viršeliu) yra kūrinys, kuris giliai nagrinėja šiuolaikinio jauno žmogaus, gyvenančio globalizuotame pasaulyje, dilemas, o LGBTQ temos jame yra įpintos natūraliai ir organiška. Nors romanas nėra išimtinai skirtas LGBTQ tematikai, jame ryškiai atsispindi įvairūs šios bendruomenės aspektus, atskleidžiantys personažų tapatybės paieškas, santykius ir vidinius konfliktus.

Pirmiausia, romane akivaizdžiai matoma seksualinės tapatybės įvairovė ir jos priėmimas (arba nepriėmimas). Grušaitė kuria personažus, kurių seksualinė orientacija skiriasi nuo heteronormatyvinės, ir tai nėra pateikiama kaip problema ar nukrypimas, o kaip natūrali jų tapatybės dalis. Tai padeda normalizuoti LGBTQ patirtis ir parodyti, kad meilė, aistra ir santykiai neturi lyčių ar orientacijos apribojimų. Nors tiesioginių LGBTQ problemų, susijusių su diskriminacija, gali nebūti tiek daug, kiek, pavyzdžiui, Édouard'o Louis romane, „Neišsipildymas“ vis tiek leidžia pajusti, kaip veikėjai bando atrasti savo vietą ir priimti savo seksualumą visuomenėje, kuri kartais dar vis stokoja atvirumo.

Antra, knyga tyrinėja santykių sudėtingumą, nepriklausomai nuo partnerių lyties. Romano centre – jaunų žmonių, ieškančių artumo ir prasmės, santykiai. Grušaitė meistriškai narplioja emocinius ryšius, aistrą, išsiskyrimus, paieškas ir nusivylimus, kurie yra universalūs, bet LGBTQ kontekste įgyja papildomų niuansų. Knygoje kalbama apie emocinį „neišsipildymą“ – nuolatinį jausmą, kad kažko trūksta ar kad negalima pasiekti visiškos laimės ar pilnatvės. Šis neišsipildymo jausmas gali būti susijęs ir su LGBTQ asmenų patirtimis ieškant autentiškų santykių visuomenėje, kuri dar ne visada yra visiškai atvira ir priimanti.

Galiausiai, „Neišsipildymas“ prisideda prie LGBTQ matomumo ir normalizavimo šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Gabija Grušaitė, įpindama LGBTQ temas į pagrindinį pasakojimą apie jaunosios kartos gyvenimą, padeda griauti tabu ir stereotipus, susijusius su seksualumu. Romane rodoma, kad įvairios seksualinės orientacijos yra tiesiog dalis šiuolaikinės visuomenės realybės, ir svarbiausia – tai, kaip žmonės ieško ryšio, meilės ir prasmės savo gyvenime. Tai yra svarbus indėlis į tolerancijos ir supratimo skatinimą.

Francis M. Mondomore yra britų mokslininkas, rašytojas ir istorikas, kurio pagrindinė tyrimų sritis apima seksualumo istoriją, ypač homoseksualumo raidą ir sampratą skirtingose kultūrose bei epochose. Jis yra žinomas dėl savo kruopščių istoriografinių darbų, kuriuose stengiamasi atskleisti kompleksinius visuomenės požiūrio į seksualumą pokyčius. Mondomore'o darbai dažnai prisideda prie platesnės diskusijos apie tapatybę, socialinę normą ir marginalizaciją, pasitelkiant išsamią istorinę analizę.

Francis M. Mondomore knyga „Homoseksualizmo prigimties istorija“ (orig. „A History of the Nature of Homosexuality“ arba panašus pavadinimas, dažniausiai „A History of Homosexuality“ arba „Homosexuality: A History“ – tikslų pavadinimą reikia patikrinti pagal konkretaus leidimo metaduomenis, tačiau esmė išlieka ta pati) pirmą kartą originalo kalba pasirodė 1996 metais. Ši knyga yra išsamus ir monumentalus tyrimas, skirtas homoseksualumo sampratos, suvokimo ir socialinio statuso evoliucijai Vakarų kultūroje nuo Antikos laikų iki moderniųjų amžių.

Knyga yra istorinis veikalas, nagrinėjantis, kaip homoseksualumas buvo suprantamas ir apibrėžiamas skirtingose epochose, pradedant Senovės Graikija ir Roma, kur homoseksualūs santykiai turėjo kitokią, dažnai socialiai priimtinesnę vietą nei vėlesniais laikotarpiais. Mondomore'as analizuoja perėjimą nuo Antikos laisvumo prie krikščioniškosios moralės diktuojamo pasmerkimo Viduramžiais, per Renesanso atgimimą ir Apšvietos epochos naujas sampratas. Jis detaliai nagrinėja, kaip homoseksualumas iš socialiai priimtino elgesio formos virto nuodėme, nusikaltimu, o vėliau – medicinine diagnoze.

Pagrindinė knygos idėja yra parodyti, kad homoseksualumo „prigimtis“ nėra statiška ar universali, bet yra socialiai ir kultūriškai konstruojama. Autorius teigia, kad tai, ką mes šiandien vadiname „homoseksualumu“, yra moderniosios epochos kūrinys, atsiradęs kartu su moksliniais, medicininiais ir teisiniais diskursais, kurie bandė apibrėžti, klasifikuoti ir dažnai kontroliuoti seksualinę tapatybę. Mondomore'as atskleidžia, kaip keitėsi terminologija (pvz., nuo „sodomitų“ iki „homoseksualų“), kaip evoliucionavo teisinė praktika ir kaip mokslas bandė „paaiškinti“ ar „išgydyti“ homoseksualumą. Knyga yra esminis šaltinis tiems, kurie domisi LGBTQ+ istorija ir platesne seksualumo sociologija.

Fernanda Melchor (gimusi 1982 m. Verakruze, Meksikoje) yra viena ryškiausių šiuolaikinių Lotynų Amerikos rašytojų, pelniusi tarptautinį pripažinimą už savo drąsų ir bekompromisį literatūrinį stilių. Jos kūryba išsiskiria giliu įžvalgumu, brutaliu nuoširdumu ir gebėjimu be pagražinimų kalbėti apie visuomenės paribius, smurtą, skurdą bei išnaudojimą. Melchor dažnai pasitelkia tirštą, regionine tarme praturtintą kalbą, kuri sustiprina pasakojimo autentiškumą. Ji gilinasi į pažeidžiamų žmonių gyvenimus ir tiria socialines sistemos spragas, kurios veda į tragedijas, taip tapdama svarbiu balsu šiuolaikinėje literatūroje.

Fernandos Melchor romanas „Uraganų sezonas“ (isp. „Temporada de huracanes“) yra šiurpi, intensyvi ir daugiaplanė istorija, kuri, nors ir nekoncentruoja tiesiogiai tik į LGBTQ temas, vis dėlto jas giliai įpina į savo brutalų naratyvą, atskleisdama svarbius aspektus apie seksualinę tapatybę ir jos marginalizavimą atšiaurioje aplinkoje. Knyga prasideda nuo tragiško translytės šamanės, žinomos kaip „Ragana“ (La Bruja), nužudymo. Būtent šis įvykis tampa centrine ašimi, aplink kurią pinasi kitų kaimelio gyventojų istorijos, atskleidžiančios smurto, skurdo ir prietarų kupiną Meksikos provincijos realybę.

Romane LGBTQ temos atsiskleidžia per kelis svarbius aspektus. Visų pirma, pati „Raganos“ figūra yra esminė LGBTQ perspektyvai. Ji yra translytė asmenybė, arba bent jau tokia, kuri kaimo bendruomenės yra suvokiama kaip peržengianti tradicines lyčių ribas. Nors romanas tiesiogiai neįvardija „Raganos“ kaip transseksualios moters šiuolaikine prasme, jos tapatybė akivaizdžiai egzistuoja už tradicinių vyro ir moters vaidmenų ribų. Ji gyvena su vyru, yra kaimo šamanė, patirianti ir gerbimą, ir baimę, o jos „kitoniškumas“ yra vienas iš veiksnių, galiausiai privedančių prie smurto. Melchor meistriškai parodo, kaip tokios tapatybės priimamos ir atmetamos atokiose, prietaringose bendruomenėse, kur „kitoniškumas“ lengvai tampa atpirkimo ožiu ar smurto objektu.

Antra, nors romane nėra tiesioginių ir atvirų homofobijos ar transfobijos scenų, „Raganos“ nužudymas ir aplink ją kuriami gandai rodo gilų neigiamą požiūrį į bet kokį seksualinio ar lytinio elgesio nukrypimą nuo normos. Kaimelio gyventojų pasakojimuose atsiskleidžia baimė, neapykanta ir brutalumas, nukreiptas prieš tuos, kurie neatitinka griežtų patriarchato ir tradicijų rėmų. Romanas efektyviai atskleidžia, kaip smurtas prieš LGBTQ asmenis gali būti glaudžiai susijęs su skurdu, neišsilavinimu ir giliai įsišaknijusiais prietarais, suformuodamas uždarą ir agresyvią aplinką.

Trečia, knygoje taip pat nagrinėjami sudėtingi galios santykiai, susiję su seksualumu. Personažų pasakojimai dažnai atskleidžia seksualinį išnaudojimą, prievartą ir tai, kaip pažeidžiami asmenys (tarp jų ir tie, kurių seksualinė tapatybė yra marginalizuojama) tampa aukomis. Nors tai nėra tik LGBTQ specifinė tema, ji atskleidžia platesnį socialinį ir kultūrinį kontekstą, kuriame seksualinė tapatybė gali būti pažeidžiama ir panaudota prieš asmenį, dar labiau sustiprinant jo pažeidžiamumą. „Uraganų sezonas“ yra daugiau apie bendrą smurto ir brutalumo ciklą Meksikos provincijoje, tačiau „Raganos“ personažas ir aplink ją vykstantys įvykiai padaro knygą nepaprastai svarbia diskusijai apie LGBTQ asmenų padėtį atokiose, konservatyviose bendruomenėse ir apie tai, kaip kitoniškumas gali tapti neapykantos ir smurto taikiniu. Tai nėra tiesiogiai „LGBTQ romanas“, bet jis nepaprastai svarbus, atskleidžiant sudėtingus sluoksnius, kuriuose persipina socialinė klasė, lytis, seksualumas ir smurtas.

Eglė Frank yra jaunosios kartos lietuvių rašytoja, kritikė ir redaktorė, gerai žinoma dėl savo aštraus socialinio jautrumo ir drąsos kalbėti apie visuomenėje dažnai nutylimas temas. Jos kūryba neretai provokuoja diskusijas ir skatina kritiškai vertinti nusistovėjusias normas. Frank pasižymi savitu, atviru stiliumi, leidžiančiu jai giliai nagrinėti tapatybės, atminties ir socialinių ribų temas, atveriant kelius naujoms perspektyvoms lietuvių literatūroje.

Eglės Frank romanas „Mirę irgi šoka“ yra svarbus šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinys, kuris drąsiai ir atvirai narplioja įvairias socialines temas, o LGBTQ temos jame užima ryškią ir reikšmingą vietą. Knyga, kupina simbolizmo ir netikėtų posūkių, pasakoja apie sudėtingus personažų santykius ir jų vidinius pasaulius, kuriuos neretai formuoja visuomenės spaudimas ir lūkesčiai.

Romane homoseksualumas ir biseksualumas pristatomi ne kaip marginalinė, o kaip integrali ir natūrali personažų tapatybės dalis. Frank vengia stereotipų ir kuria daugiasluoksnius veikėjus, kurių seksualinė orientacija yra tik vienas iš daugelio bruožų. Knyga atvirai kalba apie sunkumus, su kuriais susiduria LGBTQ asmenys, ypač mažesnėse, konservatyvesnėse bendruomenėse ar šeimose, kuriose trūksta supratimo ir palaikymo. Autorė parodo vidinius konfliktus, patiriamus bandant derinti savo tikrąjį „aš“ su visuomenės lūkesčiais, ir skausmą, kurį sukelia atstūmimas ar negebėjimas būti atviram.

Be to, „Mirę irgi šoka“ nagrinėja tabu ir tylėjimo problemas, susijusias su seksualumu Lietuvoje. Frank knyga yra tarsi mėginimas praskleisti šydą nuo to, apie ką dažnai vengiama kalbėti, skatinant dialogą ir didesnį atvirumą. Romanas parodo, kaip visuomenės normos ir tradicijos gali slopinti asmens laisvę ir autentiškumą, o LGBTQ asmenų patirtys tampa ne tik asmeninėmis istorijomis, bet ir platesnio socialinio konteksto atspindžiu.

Galima teigti, kad „Mirę irgi šoka“ yra ne tik meninis, bet ir socialiai svarbus kūrinys, prisidedantis prie LGBTQ temų normalizavimo ir matomumo lietuvių literatūroje. Tai knyga, skatinanti empatiją ir supratimą, primenanti apie būtinybę priimti įvairovę ir griauti išankstinius nusistatymus.

Édouard Louis (tikrasis vardas Eddy Bellegueule) yra vienas ryškiausių šiuolaikinių Prancūzijos rašytojų ir intelektualų, gimęs 1992 metais skurdžiame Šiaurės Prancūzijos kaime. Jo kūrybos centre – asmeninė patirtis ir aštri socialinė kritika, dekonstruojanti klasinius, lytinius ir seksualinius stereotipus. Louis garsėja savo sociologiniu požiūriu į literatūrą ir itin atviru stiliumi, leidžiančiu jam nagrinėti sudėtingas tapatybės, smurto ir socialinės atskirties temas. Jo romanai yra tarsi veidrodis, atspindintis šiuolaikinės Prancūzijos visuomenės problemas.

Romane „Edžio Belgelio pabaiga“ Édouard Louis pasakoja apie savo sudėtingą vaikystę ir paauglystę, praleistą atokioje, skurdžioje ir homofobiškoje Prancūzijos provincijoje. Pats knygos pavadinimas – „En finir avec Eddy Bellegueule“ (liet. „Baigti su Edžiu Belgelio“) – simbolizuoja autoriaus atsisveikinimą su savo senuoju „aš“, kuris buvo engiamas ir niekinamas dėl savo seksualinės tapatybės. Ši autobiografinė istorija yra itin svarbi, nagrinėjant LGBTQ temas.

Visų pirma, romanas ryškiai atskleidžia homofobijos ir prievartos realybę. Edžio gyvenimas kaime yra nuolatinė kova su aplinkinių patyčiomis ir prievarta. Jis patiria fizinį ir psichologinį smurtą, yra niekinamas ir atstumiamas ne tik bendraamžių, bet ir savo šeimos bei bendruomenės narių dėl savo „moteriškumo“ ir netradicinės seksualinės orientacijos. Autorius detaliai ir be pagražinimų aprašo, kaip ši nuolatinė neapykanta paveikia jauną žmogų, formuojant jo tapatybę ir savivertę. Šis nuoširdus pasakojimas leidžia skaitytojui pajusti homofobijos naštą ir jos ilgalaikes pasekmes.

Antra, knygoje gilinamasi į vidinę kovą ir tapatybės paieškas. Edžio bandymai pritapti prie jam primestų „vyriškumo“ normų, slėpti savo tikrąjį „aš“ ir atitikti visuomenės lūkesčius yra skausmingi. Jis bando vaidinti „kietą“ vaikiną, netgi ieško merginos, kad išvengtų patyčių ir įžeidimų. Tačiau ši vidinė kova tik dar labiau išryškina jo unikalumą ir parodo sudėtingą procesą, kaip jaunas žmogus suvokia savo seksualinę orientaciją priešiškoje aplinkoje. Knyga atvirai narplioja tapatybės formavimąsi, kai aplinka yra priešiška ir smerkianti.

Galiausiai, knyga yra ir pabėgimo bei išsilaisvinimo istorija, tampanti stipria socialine kritika. Edžio išvykimas iš kaimo į Amiensą, o vėliau į Paryžių, kur jis pagaliau atranda laisvę būti savimi, simbolizuoja ne tik asmeninį, bet ir platesnį išsilaisvinimą. Pakeisdamas savo vardą į Édouard'ą Louis, jis pradeda naują gyvenimą ir randa pripažinimą intelektualių sluoksnių tarpe. Nors tai asmeninė istorija, ji tampa aštria socialine kritika, atskleidžiančia, kaip skurdas, išsilavinimo trūkumas ir atskirtis prisideda prie homofobijos ir netolerancijos atokiuose regionuose. Louis parodo, kad klasinė padėtis ir kultūrinis kontekstas yra glaudžiai susiję su prietarais prieš LGBTQ asmenis, todėl knyga yra ne tik asmeninė išpažintis, bet ir svarbus indėlis į LGBTQ literatūrą, padedantis geriau suprasti iššūkius, su kuriais susiduria jauni žmonės, ieškantys savo tapatybės netolerantiškoje aplinkoje. Tai knyga apie išlikimą, atsparumą ir drąsą būti savimi, paliekant „Edžio Belgelio“ praeitį už nugaros.

Geriausios 2024 metų Maištingos Sielos perskaitytos knygos: TOP 10!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tradiciškai apsisuko mano skaitymo metai ir nors dar neparašiau C. McCarthy „Kraujo meridiano“ recenzijos, tačiau šį skaitymo patyrimą priskirsiu prie šių metų, tikiuosi kelionėje iki Naujųjų metų kaip nors užbaigti.

 

Metai skaitymo atžvilgiu nebuvo itin gausūs, maniausi, kad perskaičiau 15 knygų, bet po to, kai ėmiau iš visokių lentynų traukyti, priskaičiavau 30 skirtingo žanro knygų, bet beveik visi išskirtinai grožinė literatūra.

 

Iš viso perskaityta: 30 knygų.

Poezijos: 2 knygos.

Savišvietos knygos: 3 knygos.

Komiksas: 1 knyga.

Autobiografija: 1 knyga.

Lietuvių autorių: 5 knygos (įskaitant ir poezijos).

 

Nauja šių metų tendencija – apsakymų kaip žanro atradimo metai. Privengiau sąmoningai storų romanų, nes bijau įkristi į neskaitymo duobę, o skaitau aš lėtai ir su pertraukomis, todėl sudėtinga man jau įveikti daugiau nei 300 puslapių teksto, nes reikia laiko dar daugiau. Kitąmet taip pat norėčiau daugiau paskaityti apsakymų knygų, labai norisi vieną kitą madingą negrožinės, bet populiariosios mokslinės literatūros, kurios tiek daug ir geros leidžia „Kitos knygos“, taip pat turiu nemažai sukaupęs per kelerius metus lietuvių literatūros, bet vis to laiko nėra ir tikriausiai reikia susitaikyti, jo daugiau ir nebus, nes laiką vasarą „suvalgo“ kelionės, paprastai dar serialai ir filmai, todėl literatūrai tenka su visu tuo taikstytis ir dalytis.

 

Šiaip nenoriu skųstis, tačiau nustebinti kasmet su literatūra mane vis sudėtingiau. Ieškau įdomios rašymo technikos, įdomesnių paradoksalių temų, bet nustebau, kad buvau išsiilgęs sąmoningai mano paties engiamos kokybiškos skandinaviškos literatūros. Buvau nustebęs, kaip ji įtraukė ir skaitėsi su pasitenkinimu be trikdžių. Gal visgi reikėtų ir jai daugiau skirti dėmesio? Visgi mano tikslas tebėra tas pats – mėgautis neskubiu ir atidžiu skaitymu, nesikankinti dėl to, ko nespėji ir niekada jau nebeperskaitysi, o juk ir nereikia. Gyventi reikia šalia knygos, o ne ištisai knygose, todėl stebėdamas kokias „Knygų žiurkės“ įrašus, kuri net kirpykloje užuot plepėjusi skaito knygą – užtat kiek moteris perskaito! – anksčiau lyg ir pavydėdavau, dabar jau nebe. Linkiu sau kuo mažiau nusivilti ateinančiais skaitymo metais ir nekelti išankstinių lūkesčių jokiai literatūrai.

 

Tradiciškai pateiksiu savo TOP‘ą.

 

GERIAUSIOS 2024 METAIS PERSKAITYTŲ GRIŽINIŲ KŪRINIŲ TOP 10!

1. Lauros Groff metai! Dvi knygos ir jos abi mano 10 tope. Apsakymų rinkinys „Florida“ prabuvo kelerius metus mano knygų lentynoje. Absoliučiai netikėti pasakojimai, tiršti, juslingi, įtraukūs ir paveikūs. Ji puiki pasakotoja, kuri nesivaiko klišių ir populiariųjų temų, tačiau sugeba iš esmės papasakoti apie gyvenimą.

 

2. Virginia Woolf „Bangos“. Gražiausias šiemet skaitytas tekstas. Nepaprastas vertimas ir pasakojimo sudėtingumas, grožis. Atrodo, paties veiksmo ne tiek ir daug – pasakojama apie keturis bendraamžius, kurie auga, įsimyli, subręsta, numiršta. Bet nieko panašaus nesu skaitęs, man tai sudėtingiausias V. Woolf tekstas ir tikriausiai nuo šiol ir pats mėgstamiausias.

 

3. Kanadiečių nobelistė Alice Munro „Brangus gyvenime“. Knyga laukė mano lentynoje beveik dešimt metų. Buvo verta, nes jos apsakymai sudėtingi, nors ir parašyti labai nesudėtingai atvirai. Palieka literatūrinį dilgčiojimą ir puikios literatūros įspūdį, ji nėra banali ir plokščia, o nepopuliarios temos (net išvengė feministinių dalykų) siekia plačias gyvenimiškas gelmes.

 

4. Airių rašytojos Claire Keegan miniatiūrinis ir juvelyrinis romaniukas „Tokie smulkūs dalykai“ pasakoja apie žiaurius airiams laikus. Tūkstančiai merginų atiduotos sadistėms vienuolėms, kurios jas ujo iki mirties. Romanas vėl ant bangos, nes pagal jį jau sukurtas serialas, kuris netrukus ir pasirodys. Knygą perskaičiau per vieną dieną dar aną žiemos sausį ir ji labai įtrauki, jautri, skaidri ir, kaip bepažiūrėsi, žiauri.

 

5. Lauren Groff „Matrix“. Daug kam neįtikęs romanas, tačiau vos įpusėjęs supratau, kad būtinai bus tarp metų geriausiųjų. Ir yra, įveikusi net Raros leidyklos knygas. Parašyta su neslepiamu talentu ir aistra, labai tirštas, šiurkštus, atmosferinis ir paliekantis dar ilgas apmąstymo šliūžes. Labai tikiuosi, kad naujausią Groff knygą jau kas nors pasirūpino išpirkti išversti!

 

6. Wiesław Myśliwski „Traktatas apie pupelių gliaudymą“. Nežinau, kokią vietą jai skirti, bet ji privalo būti šiame tope. Aišku, po „Akiračio“ nebe taip jau skaitosi, tačiau atpažįstama su nieko nesupainiojama pasakojimo technika ir begalinė išskirtinai išmintingos prozos galia. Mums, lietuviams, labai atpažįstama pokario Lenkijos kultūra, kuri mažai kuo skiriasi nuo mūsų pačių. Labai turtinga knyga, man geriau už rašytojo tautiečio „Isos slėnį“.

 

7. Cormac McCarthy „Kraujo meridianas“. Jau einu su juo į pabaigą ir knyga man labai patinka. Nežinau, ar viską skaityčiau šio rašytojo iš eilės, nes tie apokalipsiniai žiaurumai yra jo romanų pagrindinė atmosferinė linija, bet koks puikus vertimas, kiek daug gero vesterno, niekšų ir visa tai autorius jungia į neįprastai kruviną Vakarų pasaulio sistemą, kuriame galvažudžių renkami skalpai vertesni už auksinius.

 

8. Danų rašytojos Tine Høeg „Tour de chambre“ neįprastas, bet šiuolaikiškas romanas apie linksmybes savotiškame studentiniame bendrabutyje. Turinį nustelbia netikėta ir išmoningai moderni pasakojimo forma. Knygą skaičiau kaip kokį facebooką, nuo kurio sunku atsiplėšti, tekstas presuojamas smulkiais įrašais, fragmentuojant klasikinį pasakojimo variantą. Labai įsimintina!

 

9. Adania Shibli „Menka detalė“. Antroje dešimtuko tope „pasipylė“ Raros knygos. Kitaip ir negali būti, nes leidykla leidžia stebuklingas knygas. „Menka detalė“ labai įsimena dėl savo žiaurumo ir japonų „Moteris smėlynuose“ primenančios dykumų atmosferos. Paralelės tarp laikų, žydų ir palestiniečių karai, netektys, slogoka A. Kamiu romano stilistika atidi detalėms, kaip ir patys veikėjai. Džiaugiausi, kad knyga nestora, bet talpi.

 

10. Kerstin Ekman „Virsti vilku“. Irgi skaityta 2024 metų sausio pradžioje. Skandinaviškos literatūros oro gurkšnis. Labai skaidriai ir išmintingai papasakota apie miškų pardavimą, medžioklės kvotas, klimato kaitą – temos ir problemos artimos lietuviams. Tinka ypač skaityti žiemą, nes knyga dar ir žiemiškai atmosferiška, pasakojimas ir siužetas išlieka ilgai atmintyje.

 

KAS LIKO UŽ BORTO?

 

Jeigu reikėtų dėl įtraukties duoti Nobelį, duočiau Britney Spears autobiografijai „Moteris manyje“. Nieko sau! Apie pop atlikėją perskaičiau per dvi dienas nė neatsitraukdamas, dėliodamas paaugliškų dienų įsivaizdavimus. Galima skaityti ir kaip šiaip nuotykių knygą, nepaprastai įdomi.  Khaled Hosseini „Tūkstantis saulių skaisčių“ buvo geras pasakojimas, tačiau po tiek laiko nebesujaudino taip, kaip anuomet „Bėgantis paskui aitvarą“. Tarp vertų skaitinių verta paminėti šiuolaikinio filosofo Byung-Chul Han „Nuovargio visuomenė“. Labai laukiu naujosios autoriaus knygos. Pagaliau filosofija apie mūsų tikrovę, o ne vien chrestomatines abstrakcijas. J. M. Coetzee „Lenkui“ nebeliko tope vietos, bet autorius kaip visada man artimas, suprantamas ir sudėtingas. Labai nuvylė Ph. Claudel „Pono Linio dukraitė“, tiesiog neturiu apie ją ką ir bepasakyti. Ne ką geresnį įspūdį paliko James Baldwin „Džovanio kambarys“, viena iš ankstyvųjų XX a. LGBTQ queer knygų. Nebloga knyga slovėnų rašytojo Goran Vojnovič „Jugoslavija, mano tėvyne“, sėdėdamas Kroatijoje dalį suskaičiau žiūrėdamas į Makarskos kalnų šlaitus, todėl paliko sentimentų. Gal daugiau tikėjausi ir iš Hernan Diaz „Pasitikėjimo“, kuri išmoningai parašyta, kėlė mįslių, tačiau jai jau vietos tope irgi neliko. Shehan Karunatilaka „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ nuvylė, įtariu, kad Bookeris už Šri Lankos politines problemas, todėl pats Bookeris dar labiau nuvilia.

GERIAUSIŲ 2024 METAIS PERSKAITYTŲ LIETUVIŲ AUTORIŲ KNYGŲ TOP 5.

 

1.Eglė Frank „Mirę irgi šoka“. Apsakymai, sakau, šių metų mano žanras! Temos, nors kai kurios ir madingos, bet nemažai tekstų parašyti su įtampa, originaliai.

2.Renata Karvelis „Moteros“. Poezijos knyga nestandartiškomis ir skaudžiomis pletkų, apkalbinėjimų ir moterų arši konkurencinga psichologija, todėl moterims ir nepatinka. Tokios poezijos neturėjome, nes dažniausiai apie tai eiliuoti priskiriama prie užstalės kupletų, dionisiškosios poezijos verčių. Galima traktuoti tekstus ir kaip manifestą/slemą/chuliganizmą/performansą. Įsimenama, kandžiai šmaikšti ir charizmatiška.

3.Sigitas Parulskis liūdnai pasirašė ant šios knygos „Kaip aš mečiau“, sakė, kad sugadino puslapį prisiliesdamas rašikliu ir pasirašinėti nederėtų visai. Knyga nebuvo liūdna ir nuobodi, bet, Dievas mato, tai klasiškas Parulskis, net dabar negalėčiau deramai kam nors papasakoti, kas tiksliai vyksta šiame romane, bet pokalbius Užupio kavinėje prie karštųjų patiekalų ir scenas vyrų pirtyje prisimenu iki šiolei. Kaip apreiškimą.

4.Kotryna Zylė „Mylimi kaulai“. Daug gero girdėjau apie šį kūrinį. Skaitėsi nelabai įtraukiai, dažnai netgi šiek tiek prikandus liežuvį, pasitelkus kantrybę, bandant negalvoti apie blynus su šlapimu. Kūrinys absoliučiai skonio reikalas, bet autorė turi nežabotą fantaziją, kryžmina Vilniaus erdvėje folklorą ir mūsų šiandieninį pasaulį. Daug kam patiks.

5. Aistis Žekevičius „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“. Internete perskaičiau kelis eilėraščius, labai patiko, nusipirkau, perskaičiau ir pirminis įspūdis buvo dingęs. Eilėraščiai nėra prasti, paliko įspūdį vienas kitas, tačiau po rinkinio taip ir nesusidariau įspūdžio, kas geriausiai charakterizuotų ir išskirtų žekevičiauškumą. Gal filosofinis matmuo? Bet jis būdingas ir kitiems mūsų poetams.

Tiek šiemet. Ačiū rašantiems, ačiū skaitantiems.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Eglė Frank "Mirę irgi šoka"

 

Eglė Frank. „Mirę irgi šoka“ – Vilnius: Kitos knygos, 2022. – p. 144.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu pažintį su naujausia lietuvių literatūra. Ilgą laiką trukęs lietuviškos prozos sausmetis man pasibaigė pernai, kai vėlei atsigręžiau ir susidomėjau mūsų literatūra, kuri, tiesą sakant, nėra prastesnė nei daugelis verstinių beletristinių kūrinių. Apie debiutinę novelių Eglės Frank (g. 1975) knygą Mirę irgi šoka buvau prisiskaitęs nemažai atsiliepimų. Tiesą sakant, apie ją rašė beveik visi mano amžiaus nors kiek literatūros pasauliu besidomintys skaitytojai: vieniems knyga patiko, kiti ieškojo priekabių.

Skaitinėdamas komentarus susidariau įspūdį, kad mūsų komentatoriai dvilypiai. Vienaip pasitinka juodus, tamsius ir perversijomis akinančius pasakojimus verstinėje prozoje, pavyzdžiui, Samanta Schweblin ar Mariana Enriquez, kurios irgi fatališkos rašytojos, tačiau kai akys krypsta į lietuvių literatūros lauką, atrodo, jos įtariai susiaurėja. Ar man vienam kartais susidaro įspūdis, kad rašyti kaimiška ar istorine tema – tai autoriaus autentiškumas, o rašyti nutrynus bet kokį kaimiškąją, istorinius kontekstus ir lietuviškumą – jau tik pretenzinga literatūra be lūkesčių išsipildymo? Nesakykite, toks požiūris neretai pasitaiko skaitinėjant ne tik pavienius atsiliepimus, bet ir periodinės spaudos recenzijas.

 

Grįžtant prie knygos Mirę irgi šoka, tenka pripažinti, kad knyga kelia nevienareikšmišką įspūdį. 13 novelių rinkinyje pagrindinė mirties tema reiškiama kaip esminė fatališkosios pasakotojos būties matas. Su mirtimi žaidžiama, jos baiminamasi, iš jos juokiamasi, ji sapnuojasi, šnopuoja veikėjams į ausį. Centrine novele galima laikyti Mirę irgi šoka, kuria pavadintas ir visas rinkinys. Pats gerai menu tą pavasario metą, kai Bernardinų kapinės sužydi smulkiomis mėlynomis gėlytėmis. Įstabus vaizdas, kuris koreliuoja su veikėjos patirtimis ne tik svaiginantis su draugais tarp antkapių, bet ir skaitinėjant paskutiniuosius savižudžių socialinių tinklų įrašus, ieškant ir permąstant ten galimai išreikštus mirties ženklus. (Kas neskaitė paskutiniųjų postų, pvz., Agnės Jagelavičiūtės facebooke, ką?). Facebookas man visą novelę švytėjo būtent ta persmelkta mėlyna Bernardinų kapinių spalva.

 

Novelėse išryškėja įvairialypės, besikeičiančios daugiaveidės moters paveikslas. Nesuklysiu sakydamas, kad ji – fatališka, erotiškai hiperbolizuota ir į kraštutinumus linkusi moteris. Man asmeniškai ji labai panaši į tam tikras Jurgos Ivanauskaitės sukurtų moterų pasažus, ypač ankstyvojoje rašytojos prozoje Pakalnučių metai, Kaip užsiauginti baimę, Mėnulio vaikai, Ragana ir lietus. Iš esmės Eglė Frank tarsi pratęsia J. Ivanauskaitės ir Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino kartos nihilizmo pajautas. Amerikiečiai savo literatūroje ir apskritai plačiojoje kultūroje 9-10 praėjusios amžiaus dešimtmečiuose turėjo vadinamąją Prozako kartą. Skaitant tam tikras E. Frank noveles labai ryškėja būtent Lietuvoje pradėtos, bet taip iki galo ir nesusiformavusios nihilizmo literatūros, kuri reikštų besikeičiančių kartos vertybių ir egzistencinių krizių įsigalėjimą. „Tie, kurie nepuolė daryti karjeros, slopindavo depresiją lėbavimu, alkoholiu, su migdomaisiais ir raminamaisiais pramaišiui, kartkartėmis atguldami į Vasaros gatvės lengvesnius skyrius. Tuštuma nuolat mausdavo saulės rezginiuose, kur, tarsi į aukštakrosnę, kraudavom kraštutinumus. Rami kasdienybė, subalansuotas jausmų melanžas, kur baltai tenka tiek pat juodos, netiko; nepasotinta ertmė plėsdavosi ir anksčiau ar vėliau vis tiek prarydavo jos nešiotojus (p. 76-77)“.

 

Kitą vertus, juntama prozakiškosios kartos pajautas ištirpina pasireiškusi nauja hipsteriškoji kultūra, kuri aiškiai ateina per naujosios kartos miesto kultūrą t. y., barų ir pokalbių kultūra, lengvi meilės romanai, siekis neįsipareigoti, saugoti savo individualumą, kritiškai vertinti šeimos instituciją ir motinystę. Tą hipsteriškumą papildo LGBTQ temos ir problemos, kurios novelėse vienos ryškiausių. Autorė savo pasakojimais tarsi įtvirtina požiūrį, kad žmogaus seksualumas ambivalentiškas ir neturintis išskirtinių kriterijų. Vienas labiausiai pavykusių pasakojimų knygoje buvo Pasimatymas, kuriame mokytoja pasakoja savo lesbietiškas meilės istorijas, o pastarosios atskleidžia sutrūkinėjusių, įsipareigoti negalinčių individų visuomenę. Nors nėra ko norėti, viešojoje erdvėje vis dar tokie santykiai smerktini, todėl reikia saugotis, o pagrindinei veikėjai dėl romantinių santykių reikia važiuoti į kitą miestą, nes, neduok Dieve, mokiniai sužinos apie jos orientaciją. Novelė užsibaigia itin vykusiai – bažnyčioje ji pamato seną savo mylimąją, erdvėje, kuri prieštaringai vertina tikinčiųjų seksualinius pasirinkimus, bet kartu teikia susitaikymą ir priėmimą: „ramybės“.

Eglė Frank

 

Tarp intriguojančių novelių įvardyčiau ir Pabėgusio briedžio metas, kurioje autorė mistinėje briedžio avarijoje suduria išsilavinusios moters ir kaimietiškos mužikės pokalbį, kuria socialinę įtampą tarp stereotipų nesilaikančios ir atsakingosios gelbėtojos. O štai novelėje Jaučio širdis kalbama apie moterį, kuri negali susilaukti dukrelės ir kaip ji irzliai laukia savo vyro vaiko atvykstančio į namus, manding, savo išmoninga struktūra per buities detales priminė Dainos Opolskaitės Dienų piramidės noveles: dideli ir persirpę jaučio širdį primenantys pomidorai, kuriuos taip saugojo nuo agurkų, istorijos pabaigoje sužnaibomi pačios veikėjos. Apskritai Eglė Frank nevengia buitiškumo, pvz., Morta kepa kepsnį seseriai Marijai, o Greta su Audra kitoje novelėje iki išnaktų geria portugališką vyną rytietiškoje aplinkoje, kur daug katės plaukų ir dulkių. Buitis įprasmina veikėjų kasdieniškumą, padaro juos žemiškais, o pasakojime turi atskaitos tašką ir padeda autorei iš tos erdvės fragmentiškai plėsti veikėjų biografijas, buitiškumas pasitarnauja novelių struktūrai, kuri yra daugelio pasakojimų stipriausias elementas.

 

Be buitiškumo autorei būdingi aprašymai, perteikiantys pagrindinių veikėjų charakteristiką, gyvenimo filosofiją. Neretai panaudojami gotikiniai hiperbolizuoti įvaizdžiai, bjaurasties estetika įtaigai sustiprinti, nusakyti su mirtimi susijusius leitmotyvus. „“Stengdavosi nežiūrėti į Hė, stebėdavo šalimais gulinčio vyro rankas – išdžiūvusias, driežiškas, su nusmailėjusiais nagais (p. 134)“. „Ją visada trikdydavo jų požiūris į kūną – be ceremonijų keisdavo sauskelnes, dar galinčių šlapintis mažytes, susitrakusias varpas kruopščiai įtaisydavo į basoną, motiniškai maitindavo, kažką rypuodamos, skusdavo ir apiprausdavo. Guosdavo it vaikus, pravirkusius iš nevilties... (p 135)“.

 

Netikėtai ir kiek makabriškai nustebino novelė Siuntinys, kai šešiasdešimtmetė, it geiša vilkėdama kimono, sėdasi ant guminio falo, apmąstydama savo vyro Hė mirties kančias ligoninėje. Aišku, autorė randa aštrių, nors ir itin tamsių istorijose mirties ir gyvenimo sąsajų, fatališkai juos perteikia pernelyg nenutoldama nuo tikrovės. Pavyzdžiui, man buvo artima paskutinioji novelė Aš esu Romka, savitas film noir klajonės po naktinį Vilnių, pavojingai gretinantis prie socialinėse paraštėse atsidūrusių benamių, nes nežinia, kaip kurti ir ką daryti su gyvenimu, kai tau dar vaikystės darželyje užrišamos akys svetimo vaiko šaliku, kad užmigtum ir būtum paklusniai normalus.

 

Mirę irgi šoka – novelės apie normalumo ribas, kurios tikriausiai neegzistuoja ir yra kiekvienoje žmonių kartoje vis skirtingos. Kiekvienas pasakojimas savaip nagrinėja socialinius, kultūrinius, psichologinius barjerus, jų įveiką, kuri tampa asmenį transformuojančiomis, perkuriančiomis patirtimis. Juk ir tamsi, negatyvi patirtis yra irgi patirtis, kuri kreipia kitokio gyvenimo pajautai. Kitą vertus, nuolat mąstant ir jaučiant, kad gyvenimas yra baigtinis, nes aplinkui visi miršta, kaskart keisdamas save, irgi miršti. Viršelyje lyg nusidėjėlė Ieva pavaizduota moteris man primena mitinę Lilit, kurios plaukų kasa, supintas likimas, gali įgelti sau pačiai, ką jau kalbėti apie kitus. Nemanau, kad knyga turėtų ką nors įkvėpti, akivaizdu, kad ir nors struktūra stipri ir ji literatūriškai gerai apgalvota, tai veikiau terapinio rašymo pavyzdžiai, kaip, beje, ir tam tikra Jurgos Ivanauskaitės proza, pastarosios, kaip ir E. Frank Mirę irgi šoka, neskirta kiekvienam. Kitą vertus, pasakojimuose veriasi ir kažin kas šiuolaikiško, atliepiančio dabarties tikrovę, panašių niuansų galima aptikti Virginijos Kulvinskaitės prozos knygoje Keturi. Reziumė: knyga apie moters savikūrą ir savigriovą, nuolatinę asmenybės pertransformavimą, išgyvenant ribines situacijas, susijusias su mirties priėmimu-atmetimu. Labai fatališka.

 

Jūsų Maištinga Siela