Geriausios 2024 metų Maištingos Sielos perskaitytos knygos: TOP 10!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tradiciškai apsisuko mano skaitymo metai ir nors dar neparašiau C. McCarthy „Kraujo meridiano“ recenzijos, tačiau šį skaitymo patyrimą priskirsiu prie šių metų, tikiuosi kelionėje iki Naujųjų metų kaip nors užbaigti.

 

Metai skaitymo atžvilgiu nebuvo itin gausūs, maniausi, kad perskaičiau 15 knygų, bet po to, kai ėmiau iš visokių lentynų traukyti, priskaičiavau 30 skirtingo žanro knygų, bet beveik visi išskirtinai grožinė literatūra.

 

Iš viso perskaityta: 30 knygų.

Poezijos: 2 knygos.

Savišvietos knygos: 3 knygos.

Komiksas: 1 knyga.

Autobiografija: 1 knyga.

Lietuvių autorių: 5 knygos (įskaitant ir poezijos).

 

Nauja šių metų tendencija – apsakymų kaip žanro atradimo metai. Privengiau sąmoningai storų romanų, nes bijau įkristi į neskaitymo duobę, o skaitau aš lėtai ir su pertraukomis, todėl sudėtinga man jau įveikti daugiau nei 300 puslapių teksto, nes reikia laiko dar daugiau. Kitąmet taip pat norėčiau daugiau paskaityti apsakymų knygų, labai norisi vieną kitą madingą negrožinės, bet populiariosios mokslinės literatūros, kurios tiek daug ir geros leidžia „Kitos knygos“, taip pat turiu nemažai sukaupęs per kelerius metus lietuvių literatūros, bet vis to laiko nėra ir tikriausiai reikia susitaikyti, jo daugiau ir nebus, nes laiką vasarą „suvalgo“ kelionės, paprastai dar serialai ir filmai, todėl literatūrai tenka su visu tuo taikstytis ir dalytis.

 

Šiaip nenoriu skųstis, tačiau nustebinti kasmet su literatūra mane vis sudėtingiau. Ieškau įdomios rašymo technikos, įdomesnių paradoksalių temų, bet nustebau, kad buvau išsiilgęs sąmoningai mano paties engiamos kokybiškos skandinaviškos literatūros. Buvau nustebęs, kaip ji įtraukė ir skaitėsi su pasitenkinimu be trikdžių. Gal visgi reikėtų ir jai daugiau skirti dėmesio? Visgi mano tikslas tebėra tas pats – mėgautis neskubiu ir atidžiu skaitymu, nesikankinti dėl to, ko nespėji ir niekada jau nebeperskaitysi, o juk ir nereikia. Gyventi reikia šalia knygos, o ne ištisai knygose, todėl stebėdamas kokias „Knygų žiurkės“ įrašus, kuri net kirpykloje užuot plepėjusi skaito knygą – užtat kiek moteris perskaito! – anksčiau lyg ir pavydėdavau, dabar jau nebe. Linkiu sau kuo mažiau nusivilti ateinančiais skaitymo metais ir nekelti išankstinių lūkesčių jokiai literatūrai.

 

Tradiciškai pateiksiu savo TOP‘ą.

 

GERIAUSIOS 2024 METAIS PERSKAITYTŲ GRIŽINIŲ KŪRINIŲ TOP 10!

1. Lauros Groff metai! Dvi knygos ir jos abi mano 10 tope. Apsakymų rinkinys „Florida“ prabuvo kelerius metus mano knygų lentynoje. Absoliučiai netikėti pasakojimai, tiršti, juslingi, įtraukūs ir paveikūs. Ji puiki pasakotoja, kuri nesivaiko klišių ir populiariųjų temų, tačiau sugeba iš esmės papasakoti apie gyvenimą.

 

2. Virginia Woolf „Bangos“. Gražiausias šiemet skaitytas tekstas. Nepaprastas vertimas ir pasakojimo sudėtingumas, grožis. Atrodo, paties veiksmo ne tiek ir daug – pasakojama apie keturis bendraamžius, kurie auga, įsimyli, subręsta, numiršta. Bet nieko panašaus nesu skaitęs, man tai sudėtingiausias V. Woolf tekstas ir tikriausiai nuo šiol ir pats mėgstamiausias.

 

3. Kanadiečių nobelistė Alice Munro „Brangus gyvenime“. Knyga laukė mano lentynoje beveik dešimt metų. Buvo verta, nes jos apsakymai sudėtingi, nors ir parašyti labai nesudėtingai atvirai. Palieka literatūrinį dilgčiojimą ir puikios literatūros įspūdį, ji nėra banali ir plokščia, o nepopuliarios temos (net išvengė feministinių dalykų) siekia plačias gyvenimiškas gelmes.

 

4. Airių rašytojos Claire Keegan miniatiūrinis ir juvelyrinis romaniukas „Tokie smulkūs dalykai“ pasakoja apie žiaurius airiams laikus. Tūkstančiai merginų atiduotos sadistėms vienuolėms, kurios jas ujo iki mirties. Romanas vėl ant bangos, nes pagal jį jau sukurtas serialas, kuris netrukus ir pasirodys. Knygą perskaičiau per vieną dieną dar aną žiemos sausį ir ji labai įtrauki, jautri, skaidri ir, kaip bepažiūrėsi, žiauri.

 

5. Lauren Groff „Matrix“. Daug kam neįtikęs romanas, tačiau vos įpusėjęs supratau, kad būtinai bus tarp metų geriausiųjų. Ir yra, įveikusi net Raros leidyklos knygas. Parašyta su neslepiamu talentu ir aistra, labai tirštas, šiurkštus, atmosferinis ir paliekantis dar ilgas apmąstymo šliūžes. Labai tikiuosi, kad naujausią Groff knygą jau kas nors pasirūpino išpirkti išversti!

 

6. Wiesław Myśliwski „Traktatas apie pupelių gliaudymą“. Nežinau, kokią vietą jai skirti, bet ji privalo būti šiame tope. Aišku, po „Akiračio“ nebe taip jau skaitosi, tačiau atpažįstama su nieko nesupainiojama pasakojimo technika ir begalinė išskirtinai išmintingos prozos galia. Mums, lietuviams, labai atpažįstama pokario Lenkijos kultūra, kuri mažai kuo skiriasi nuo mūsų pačių. Labai turtinga knyga, man geriau už rašytojo tautiečio „Isos slėnį“.

 

7. Cormac McCarthy „Kraujo meridianas“. Jau einu su juo į pabaigą ir knyga man labai patinka. Nežinau, ar viską skaityčiau šio rašytojo iš eilės, nes tie apokalipsiniai žiaurumai yra jo romanų pagrindinė atmosferinė linija, bet koks puikus vertimas, kiek daug gero vesterno, niekšų ir visa tai autorius jungia į neįprastai kruviną Vakarų pasaulio sistemą, kuriame galvažudžių renkami skalpai vertesni už auksinius.

 

8. Danų rašytojos Tine Høeg „Tour de chambre“ neįprastas, bet šiuolaikiškas romanas apie linksmybes savotiškame studentiniame bendrabutyje. Turinį nustelbia netikėta ir išmoningai moderni pasakojimo forma. Knygą skaičiau kaip kokį facebooką, nuo kurio sunku atsiplėšti, tekstas presuojamas smulkiais įrašais, fragmentuojant klasikinį pasakojimo variantą. Labai įsimintina!

 

9. Adania Shibli „Menka detalė“. Antroje dešimtuko tope „pasipylė“ Raros knygos. Kitaip ir negali būti, nes leidykla leidžia stebuklingas knygas. „Menka detalė“ labai įsimena dėl savo žiaurumo ir japonų „Moteris smėlynuose“ primenančios dykumų atmosferos. Paralelės tarp laikų, žydų ir palestiniečių karai, netektys, slogoka A. Kamiu romano stilistika atidi detalėms, kaip ir patys veikėjai. Džiaugiausi, kad knyga nestora, bet talpi.

 

10. Kerstin Ekman „Virsti vilku“. Irgi skaityta 2024 metų sausio pradžioje. Skandinaviškos literatūros oro gurkšnis. Labai skaidriai ir išmintingai papasakota apie miškų pardavimą, medžioklės kvotas, klimato kaitą – temos ir problemos artimos lietuviams. Tinka ypač skaityti žiemą, nes knyga dar ir žiemiškai atmosferiška, pasakojimas ir siužetas išlieka ilgai atmintyje.

 

KAS LIKO UŽ BORTO?

 

Jeigu reikėtų dėl įtraukties duoti Nobelį, duočiau Britney Spears autobiografijai „Moteris manyje“. Nieko sau! Apie pop atlikėją perskaičiau per dvi dienas nė neatsitraukdamas, dėliodamas paaugliškų dienų įsivaizdavimus. Galima skaityti ir kaip šiaip nuotykių knygą, nepaprastai įdomi.  Khaled Hosseini „Tūkstantis saulių skaisčių“ buvo geras pasakojimas, tačiau po tiek laiko nebesujaudino taip, kaip anuomet „Bėgantis paskui aitvarą“. Tarp vertų skaitinių verta paminėti šiuolaikinio filosofo Byung-Chul Han „Nuovargio visuomenė“. Labai laukiu naujosios autoriaus knygos. Pagaliau filosofija apie mūsų tikrovę, o ne vien chrestomatines abstrakcijas. J. M. Coetzee „Lenkui“ nebeliko tope vietos, bet autorius kaip visada man artimas, suprantamas ir sudėtingas. Labai nuvylė Ph. Claudel „Pono Linio dukraitė“, tiesiog neturiu apie ją ką ir bepasakyti. Ne ką geresnį įspūdį paliko James Baldwin „Džovanio kambarys“, viena iš ankstyvųjų XX a. LGBTQ queer knygų. Nebloga knyga slovėnų rašytojo Goran Vojnovič „Jugoslavija, mano tėvyne“, sėdėdamas Kroatijoje dalį suskaičiau žiūrėdamas į Makarskos kalnų šlaitus, todėl paliko sentimentų. Gal daugiau tikėjausi ir iš Hernan Diaz „Pasitikėjimo“, kuri išmoningai parašyta, kėlė mįslių, tačiau jai jau vietos tope irgi neliko. Shehan Karunatilaka „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ nuvylė, įtariu, kad Bookeris už Šri Lankos politines problemas, todėl pats Bookeris dar labiau nuvilia.

GERIAUSIŲ 2024 METAIS PERSKAITYTŲ LIETUVIŲ AUTORIŲ KNYGŲ TOP 5.

 

1.Eglė Frank „Mirę irgi šoka“. Apsakymai, sakau, šių metų mano žanras! Temos, nors kai kurios ir madingos, bet nemažai tekstų parašyti su įtampa, originaliai.

2.Renata Karvelis „Moteros“. Poezijos knyga nestandartiškomis ir skaudžiomis pletkų, apkalbinėjimų ir moterų arši konkurencinga psichologija, todėl moterims ir nepatinka. Tokios poezijos neturėjome, nes dažniausiai apie tai eiliuoti priskiriama prie užstalės kupletų, dionisiškosios poezijos verčių. Galima traktuoti tekstus ir kaip manifestą/slemą/chuliganizmą/performansą. Įsimenama, kandžiai šmaikšti ir charizmatiška.

3.Sigitas Parulskis liūdnai pasirašė ant šios knygos „Kaip aš mečiau“, sakė, kad sugadino puslapį prisiliesdamas rašikliu ir pasirašinėti nederėtų visai. Knyga nebuvo liūdna ir nuobodi, bet, Dievas mato, tai klasiškas Parulskis, net dabar negalėčiau deramai kam nors papasakoti, kas tiksliai vyksta šiame romane, bet pokalbius Užupio kavinėje prie karštųjų patiekalų ir scenas vyrų pirtyje prisimenu iki šiolei. Kaip apreiškimą.

4.Kotryna Zylė „Mylimi kaulai“. Daug gero girdėjau apie šį kūrinį. Skaitėsi nelabai įtraukiai, dažnai netgi šiek tiek prikandus liežuvį, pasitelkus kantrybę, bandant negalvoti apie blynus su šlapimu. Kūrinys absoliučiai skonio reikalas, bet autorė turi nežabotą fantaziją, kryžmina Vilniaus erdvėje folklorą ir mūsų šiandieninį pasaulį. Daug kam patiks.

5. Aistis Žekevičius „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“. Internete perskaičiau kelis eilėraščius, labai patiko, nusipirkau, perskaičiau ir pirminis įspūdis buvo dingęs. Eilėraščiai nėra prasti, paliko įspūdį vienas kitas, tačiau po rinkinio taip ir nesusidariau įspūdžio, kas geriausiai charakterizuotų ir išskirtų žekevičiauškumą. Gal filosofinis matmuo? Bet jis būdingas ir kitiems mūsų poetams.

Tiek šiemet. Ačiū rašantiems, ačiū skaitantiems.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kotryna Zylė "Mylimi kaulai"

Kotryna Zylė. „Mylimi kaulai“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2024. – p. 192.

Sveiki, skaitytojai,

 

Jau seniai galvojau susipažinti su viena įdomiausių vaikams ir paaugliams rašančių rašytojos Kotrynos Zylės (g. 1986) literatūra. Pasitaikė puiki proga, nes autorė šiemet pristatė suaugusiems skirtą pirmąjį savo kūrinį pavadinimu Mylimi kaulai, kurį išleido leidykla Aukso žuvys, o knygos viršelį ir knygos pradžios iliustracijas sukūrė Bernardas Burba. Tiesa, pavadinimas man ne itin patiko, nes pernelyg asocijuojasi su 2009 metais romano Numylėtieji kaulai ekranizacija (rež. Peter Jackson), tačiau sąsajų su pastaruoju kūriniu beveik neturi.

 

Šioje, atrodo, neeilinėje knygoje rasite sukurtą unikalų pasaulį, kuris nebus į nieką kitą panašus, ką esate skaitę. Išties Kotryna Zylė pasižymi labai lakia fantazija, nors ir nesunku suprasti jos savito pasaulio kūrimo techniką. Pagrindinė Mylimi kaulai veikėja – Ona, kuri, tiesa, ir pasakoja savo dienas nuo vaikystės iki mirties akimirkos, perbėgdama per svarbiausius savo gyvenimo įvykius ir vyrus. Ona gyvena alternatyvioje išgalvotoje tikrovėje, kuri iš dalies panaši į šiuolaikinį Vilniaus miegamųjų rajonų (Pašilaičiai, Lazdynai, Viršuliškės, Justiniškės, Fabijoniškės) tikrovę, o iš kitos – kaimiška vietovė, persmelkta folklorinio pasaulio kultūriniais-istoriniais elementais. Kaimo ir miesto erdvių hibridizacija pasireiškia tuo, kad žmonės daugiabučiuose gyvena su vištomis, ožkomis, karvėmis ir kiaulėmis. Šioje tikrovėje tvartas ir žmonių namai persipynę, o liftais važinėja tiek žmonės, tiek gyvuliai. Negana to, autorė dar įpina ir piemenėlių bei Kerdžiaus veikėjus, priartindama prie XIX-XX amžiaus lietuvių literatūros temas, problemas ir įvaizdžius. Akivaizdi aliuzija į kultinius lietuvių literatūros autorius, visų pirma, Vincą Krėvę-Mickevičiųs ir jo apsakymą Skerdžius, Kazio Borutos Jurgio Paketurio klajones ar iš dalies ir tą patį Baltaragio malūną. Tiesa, autorė neimituoja ankstesniųjų autorių, tačiau aiškiai kaip ankstesnieji remiasi ir savaip pertransformuoja lietuvių liaudies folklorinius pasakojimo motyvus, kurie romane yra vienas svarbiausių savito pasaulio vaizdavimo elementų.

 

Onos tėvas – troleibuso vairuotojas, atrodo, jog menamo miesto priemiesčiuose viskas vyksta mums suprantama logikos seka, tačiau ją papildo pirčių, užkalbėjimų, raganų ir demonų, Močių ir bitininkų, gydimo šlapimu, pranašų ir siautėjančių anarchistų pasauliai, kurie suprojektuoja senojo ir moderniojo, kaimiškojo ir miestietiškos kultūros sankirtą. Visgi romane nusveria folklorinis motyvas, jam ir skirta daugiausia dėmesio. Ar galima sakyti, kad Kotryna Zylė naudoja magiškojo realizmo rašymo stilių? Iš dalies, nors tik tiek, kiek tos magijos ir mistiškumo gali suteikti lietuvių liaudies prietarai ir apeigos. Nemažai esama ritualinių švenčių su pagoniškaisiais motyvais elementų, įterpiant kalendorinių švenčių (Kūčios, Ilgės (Vėlinės), Užgavėnės ir kt.) reikšmingumą, kas, savaime aišku, įgalina ciklinio laiko struktūras, primenančias mūsų senolių kiek kitokį laiko ir gyvenimo prasmės pajautą. Neretai šventės perteiktos taip pat hibridiškai jungiant krikščioniškojo ir baltiškojo pagoniškojo kultūros elementus, prasmę ir akcentą suteikiant visgi pagoniškajam. „Užkasam lukštus ir išėdas keturiuose Piemenėlių namų kampuose, nuo žaibų ir perkūnijos. Vaikai pašnibždom burba Dundulio vardus, vis kuris nesusilaikęs pamini tikrąjį, tada kiti ima kumščiuotis, dabar mums galas, visus nutrenks ir iščirškins, liks tik kauliukai su apsvilusiom mėsytėm (p. 52).“

 

Romane esama panaudota ir kitų kultūrinių perfrazavimo motyvų, pavyzdžiui, garsiosios pasakos Jonukas ir Grytutė, vokiečių Brolių Grimų pasakos pritaikymas, kada ragana grobė rajono vaikus, o kartu pagrobė ir Alės sūnų Anuprą, kad juos atšertų ir galėtų vėliau suėsti. Būtent šis detektyvinis intertekstualusis inkliuzas man visame romane labai patiko ir įsiminė. „Gretimam kambary ūžia krosnis, prie jos kalnas malkų, visame bute beprotiškai karšta, tikra pirtis, ant cementinių, lentomis taip niekada ir neišklotų grindų mėtosi nuodėguliai, šiukšlės, apsmilkę batai, skudurai, smulkūs, iki galo nebaigti graužti kauleliai ir pieniniai dantys (p. 85).“

 

Kotryna Zylė

Pereinant prie Onos gyvenimo, tenka pripažinti, jog Ona iš tikrųjų įdomi tik tiek, kiek ją įdomią padaro josios gyvenimo vyrai. Akivaizdu, jog Šventuoju vadinamas Lukas (aliuzija į krikščioniškąjį apaštalą Luką), kuris gydo savo šlapimu rajonų gyventojus, yra tikroji Onos meilė, tačiau nutinka neįtikėtinai absurdiškas dalykas – jis pasako Onai laimingą nacionalinio loterijos bilieto numerį ir ji laimi ne aukso puodą, o jaunikį bitininką Miką. Pastarasis tampa josios tikruoju santuokiniu vyru, tačiau kita Onos problema – ji negali susilaukti vaikų, todėl pamažu išstorėja ir tampa Mote, t. y. visų motina guodėja, pribuvėja. Vis galvojau, ką iš tikrųjų galėtų reikšti santuoka iš loterijos? Autorės gan keistokas pasirinkimas išspręsti Onos vienatvės klausimus. Iš vienos pusės juk romanas turi feministinių gairių. Motė simbolizuoja matriarchatinį pasaulio valdymo modelį, o Ona pamažu užima ankstesniosios Motės poziciją, tačiau kartu yra neveiksni kovoti už savo meilę ir laisvai pasiduoda Luko atstumiama ir kaip kokia prekė atiduodama loterijoje. Persimaišiusioje patriarchaliniame ir matriarchatiniame įtakų pasaulyje Ona blaškosi ir dažnai atrodo, kad eina pavėjui be jokio didesnio pasirinkimo, kitaip sakant, kaip kokios Žemaitės Katrė iš apsakymo Marti, priima likimą kaip duotybę.

 

Galiausiai vyrai po mirties Onai nemiršta, ji jų kaulus išsikasa ir laiko namuose. Regi raganos spjūviu apakusia balta akimi jųjų vėles, tęsia jų egzistenciją savaip. Man regis, visas romanas persmelktas Giltinės, mirties kultūros. Nuo pat romano pradžios Oną lydi netektys ir mirtys, galų gale ir pati laukia mirties. Mirtis kaip esminis gyvenimo dėmuo, dažnai liūdinantis, atnešantis depresiją, ašaras, tačiau Ona negalėdama pergalėti savo likimo bando pergalėti pačią mirtį, todėl švęsdama su mirusiųjų vyrų palaikais šoka savo danse macabre, išgyvendama ir savo pačios laikinumo suvokimą. Kitą vertus, Kotryna Zylė mirtį perteikia ne iš krikščioniškosios tradicijos, bet iš pagoniškosios. Laidojimo apeigos, pirtis ir mirusiojo plovimas yra sena lietuvių atsisveikinimo apeigų dalis, (turint galvoje, kad dabar dažnai matome tik urną laidojimo namuose), Zylė tarsi primena Sauliaus Kondroto romaną Žalčio Žvilgsnis, kuriame neįtikėtinai sodriai perteikiama ilga laidojimo pirtyje ceremonija. Tiesa, pirtis kūrinyje Mylimi kaulai itin labai svarbi vieta, nes čionai suteka gyvenimas ir mirtis, čionai priimami vaikai, o mirusieji paskutinįkart nuprausiami, čionai miršta ir pati Ona. Pirtis, kuri išgrynina, nuplauna, atpalaiduoja, dovanoja gyvastingumą, ji vėliau atsiima, pasiima. Išmoningai pavaizduota erdvė, pilna moterų ir vyrų atskirties, bet ir mistifikuota laumėmis ir raganomis pagal senuosius folklorinius pasakojimus.

 

Kitas svarbus romano dėmuo yra Kotrynos Zylės juslingumas. Aišku, galima sakyti daug ką apie turtingą veiksmažodinę kalbą, kuri iš dalies ateina iš folkloro ir senesniųjų liaudies raštų, bet labiausiai romane veikia skoniai ir kvapai, kitaip sakant, kūniškumas. Ypač motiniškasis ir moteriškasis kūniškumas, pavyzdžiui, besisunkiantis pienas iš spenelių ar tos pačios Luko šlapimo išskyros, duonos ir medaus, Kūčių patiekalų perteikiamas skonio pojūčiams būdingais nusakymais. „Įsikimbu turėklo, išplečiu šnerves, klausau jų juoko, balsų, uodžiu su dūmais nešamą sprandų ir plaukų kvapo aitrumą, sumaudžia papilvę. Aš iš kaulų, aš iš mėsos, iš kraujo, tvinksinčio veide ir paslėpsniuose, bet gyvenu lyg būčiau tik dvasia (p. 169).“

 

Manau, rašytojai Kotrynai Zylei pavyko sukurti originalų kūrinį, kuriame persipina kaimiškoji ir miestietiškoji, liaudies ir šiuolaikinis pasauliai, pagoniškoji ir krikščioniškoji kultūra. Knygos pabaigoje autorė dėkinga šviesaus atminimo religijotyrininkui ir etnologui Gintarui Beresnevičiui ir suprantama kodėl, nes Zylės vienas svarbiausių kūrybos bruožų yra etnologijos ir folklorinio pasaulio perkūrimas, pritaikymas meninei idėjai plėtoti ir perteikti. Man romanas skaitėsi sunkokai, dariau dideles pauzes. Pirmieji 70 puslapių buvo ganėtinai sudėtingi, nes visur teko susidurti su rašytojos savita logika ir kuriama eklektika, kol galiausiai ji tampa kuriamojo meninio pasaulio savastimi. Nepasakyčiau, kad romanas sužavėjo kaip, pavyzdžiui, Virginiją Kulvinskaitę, priešingai – teko su juo pasigrumti, tačiau pripažįstu jo unikalumą ir išskirtinumą.

 

Maištinga Siela