Geriausios 2024 metų Maištingos Sielos perskaitytos knygos: TOP 10!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tradiciškai apsisuko mano skaitymo metai ir nors dar neparašiau C. McCarthy „Kraujo meridiano“ recenzijos, tačiau šį skaitymo patyrimą priskirsiu prie šių metų, tikiuosi kelionėje iki Naujųjų metų kaip nors užbaigti.

 

Metai skaitymo atžvilgiu nebuvo itin gausūs, maniausi, kad perskaičiau 15 knygų, bet po to, kai ėmiau iš visokių lentynų traukyti, priskaičiavau 30 skirtingo žanro knygų, bet beveik visi išskirtinai grožinė literatūra.

 

Iš viso perskaityta: 30 knygų.

Poezijos: 2 knygos.

Savišvietos knygos: 3 knygos.

Komiksas: 1 knyga.

Autobiografija: 1 knyga.

Lietuvių autorių: 5 knygos (įskaitant ir poezijos).

 

Nauja šių metų tendencija – apsakymų kaip žanro atradimo metai. Privengiau sąmoningai storų romanų, nes bijau įkristi į neskaitymo duobę, o skaitau aš lėtai ir su pertraukomis, todėl sudėtinga man jau įveikti daugiau nei 300 puslapių teksto, nes reikia laiko dar daugiau. Kitąmet taip pat norėčiau daugiau paskaityti apsakymų knygų, labai norisi vieną kitą madingą negrožinės, bet populiariosios mokslinės literatūros, kurios tiek daug ir geros leidžia „Kitos knygos“, taip pat turiu nemažai sukaupęs per kelerius metus lietuvių literatūros, bet vis to laiko nėra ir tikriausiai reikia susitaikyti, jo daugiau ir nebus, nes laiką vasarą „suvalgo“ kelionės, paprastai dar serialai ir filmai, todėl literatūrai tenka su visu tuo taikstytis ir dalytis.

 

Šiaip nenoriu skųstis, tačiau nustebinti kasmet su literatūra mane vis sudėtingiau. Ieškau įdomios rašymo technikos, įdomesnių paradoksalių temų, bet nustebau, kad buvau išsiilgęs sąmoningai mano paties engiamos kokybiškos skandinaviškos literatūros. Buvau nustebęs, kaip ji įtraukė ir skaitėsi su pasitenkinimu be trikdžių. Gal visgi reikėtų ir jai daugiau skirti dėmesio? Visgi mano tikslas tebėra tas pats – mėgautis neskubiu ir atidžiu skaitymu, nesikankinti dėl to, ko nespėji ir niekada jau nebeperskaitysi, o juk ir nereikia. Gyventi reikia šalia knygos, o ne ištisai knygose, todėl stebėdamas kokias „Knygų žiurkės“ įrašus, kuri net kirpykloje užuot plepėjusi skaito knygą – užtat kiek moteris perskaito! – anksčiau lyg ir pavydėdavau, dabar jau nebe. Linkiu sau kuo mažiau nusivilti ateinančiais skaitymo metais ir nekelti išankstinių lūkesčių jokiai literatūrai.

 

Tradiciškai pateiksiu savo TOP‘ą.

 

GERIAUSIOS 2024 METAIS PERSKAITYTŲ GRIŽINIŲ KŪRINIŲ TOP 10!

1. Lauros Groff metai! Dvi knygos ir jos abi mano 10 tope. Apsakymų rinkinys „Florida“ prabuvo kelerius metus mano knygų lentynoje. Absoliučiai netikėti pasakojimai, tiršti, juslingi, įtraukūs ir paveikūs. Ji puiki pasakotoja, kuri nesivaiko klišių ir populiariųjų temų, tačiau sugeba iš esmės papasakoti apie gyvenimą.

 

2. Virginia Woolf „Bangos“. Gražiausias šiemet skaitytas tekstas. Nepaprastas vertimas ir pasakojimo sudėtingumas, grožis. Atrodo, paties veiksmo ne tiek ir daug – pasakojama apie keturis bendraamžius, kurie auga, įsimyli, subręsta, numiršta. Bet nieko panašaus nesu skaitęs, man tai sudėtingiausias V. Woolf tekstas ir tikriausiai nuo šiol ir pats mėgstamiausias.

 

3. Kanadiečių nobelistė Alice Munro „Brangus gyvenime“. Knyga laukė mano lentynoje beveik dešimt metų. Buvo verta, nes jos apsakymai sudėtingi, nors ir parašyti labai nesudėtingai atvirai. Palieka literatūrinį dilgčiojimą ir puikios literatūros įspūdį, ji nėra banali ir plokščia, o nepopuliarios temos (net išvengė feministinių dalykų) siekia plačias gyvenimiškas gelmes.

 

4. Airių rašytojos Claire Keegan miniatiūrinis ir juvelyrinis romaniukas „Tokie smulkūs dalykai“ pasakoja apie žiaurius airiams laikus. Tūkstančiai merginų atiduotos sadistėms vienuolėms, kurios jas ujo iki mirties. Romanas vėl ant bangos, nes pagal jį jau sukurtas serialas, kuris netrukus ir pasirodys. Knygą perskaičiau per vieną dieną dar aną žiemos sausį ir ji labai įtrauki, jautri, skaidri ir, kaip bepažiūrėsi, žiauri.

 

5. Lauren Groff „Matrix“. Daug kam neįtikęs romanas, tačiau vos įpusėjęs supratau, kad būtinai bus tarp metų geriausiųjų. Ir yra, įveikusi net Raros leidyklos knygas. Parašyta su neslepiamu talentu ir aistra, labai tirštas, šiurkštus, atmosferinis ir paliekantis dar ilgas apmąstymo šliūžes. Labai tikiuosi, kad naujausią Groff knygą jau kas nors pasirūpino išpirkti išversti!

 

6. Wiesław Myśliwski „Traktatas apie pupelių gliaudymą“. Nežinau, kokią vietą jai skirti, bet ji privalo būti šiame tope. Aišku, po „Akiračio“ nebe taip jau skaitosi, tačiau atpažįstama su nieko nesupainiojama pasakojimo technika ir begalinė išskirtinai išmintingos prozos galia. Mums, lietuviams, labai atpažįstama pokario Lenkijos kultūra, kuri mažai kuo skiriasi nuo mūsų pačių. Labai turtinga knyga, man geriau už rašytojo tautiečio „Isos slėnį“.

 

7. Cormac McCarthy „Kraujo meridianas“. Jau einu su juo į pabaigą ir knyga man labai patinka. Nežinau, ar viską skaityčiau šio rašytojo iš eilės, nes tie apokalipsiniai žiaurumai yra jo romanų pagrindinė atmosferinė linija, bet koks puikus vertimas, kiek daug gero vesterno, niekšų ir visa tai autorius jungia į neįprastai kruviną Vakarų pasaulio sistemą, kuriame galvažudžių renkami skalpai vertesni už auksinius.

 

8. Danų rašytojos Tine Høeg „Tour de chambre“ neįprastas, bet šiuolaikiškas romanas apie linksmybes savotiškame studentiniame bendrabutyje. Turinį nustelbia netikėta ir išmoningai moderni pasakojimo forma. Knygą skaičiau kaip kokį facebooką, nuo kurio sunku atsiplėšti, tekstas presuojamas smulkiais įrašais, fragmentuojant klasikinį pasakojimo variantą. Labai įsimintina!

 

9. Adania Shibli „Menka detalė“. Antroje dešimtuko tope „pasipylė“ Raros knygos. Kitaip ir negali būti, nes leidykla leidžia stebuklingas knygas. „Menka detalė“ labai įsimena dėl savo žiaurumo ir japonų „Moteris smėlynuose“ primenančios dykumų atmosferos. Paralelės tarp laikų, žydų ir palestiniečių karai, netektys, slogoka A. Kamiu romano stilistika atidi detalėms, kaip ir patys veikėjai. Džiaugiausi, kad knyga nestora, bet talpi.

 

10. Kerstin Ekman „Virsti vilku“. Irgi skaityta 2024 metų sausio pradžioje. Skandinaviškos literatūros oro gurkšnis. Labai skaidriai ir išmintingai papasakota apie miškų pardavimą, medžioklės kvotas, klimato kaitą – temos ir problemos artimos lietuviams. Tinka ypač skaityti žiemą, nes knyga dar ir žiemiškai atmosferiška, pasakojimas ir siužetas išlieka ilgai atmintyje.

 

KAS LIKO UŽ BORTO?

 

Jeigu reikėtų dėl įtraukties duoti Nobelį, duočiau Britney Spears autobiografijai „Moteris manyje“. Nieko sau! Apie pop atlikėją perskaičiau per dvi dienas nė neatsitraukdamas, dėliodamas paaugliškų dienų įsivaizdavimus. Galima skaityti ir kaip šiaip nuotykių knygą, nepaprastai įdomi.  Khaled Hosseini „Tūkstantis saulių skaisčių“ buvo geras pasakojimas, tačiau po tiek laiko nebesujaudino taip, kaip anuomet „Bėgantis paskui aitvarą“. Tarp vertų skaitinių verta paminėti šiuolaikinio filosofo Byung-Chul Han „Nuovargio visuomenė“. Labai laukiu naujosios autoriaus knygos. Pagaliau filosofija apie mūsų tikrovę, o ne vien chrestomatines abstrakcijas. J. M. Coetzee „Lenkui“ nebeliko tope vietos, bet autorius kaip visada man artimas, suprantamas ir sudėtingas. Labai nuvylė Ph. Claudel „Pono Linio dukraitė“, tiesiog neturiu apie ją ką ir bepasakyti. Ne ką geresnį įspūdį paliko James Baldwin „Džovanio kambarys“, viena iš ankstyvųjų XX a. LGBTQ queer knygų. Nebloga knyga slovėnų rašytojo Goran Vojnovič „Jugoslavija, mano tėvyne“, sėdėdamas Kroatijoje dalį suskaičiau žiūrėdamas į Makarskos kalnų šlaitus, todėl paliko sentimentų. Gal daugiau tikėjausi ir iš Hernan Diaz „Pasitikėjimo“, kuri išmoningai parašyta, kėlė mįslių, tačiau jai jau vietos tope irgi neliko. Shehan Karunatilaka „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ nuvylė, įtariu, kad Bookeris už Šri Lankos politines problemas, todėl pats Bookeris dar labiau nuvilia.

GERIAUSIŲ 2024 METAIS PERSKAITYTŲ LIETUVIŲ AUTORIŲ KNYGŲ TOP 5.

 

1.Eglė Frank „Mirę irgi šoka“. Apsakymai, sakau, šių metų mano žanras! Temos, nors kai kurios ir madingos, bet nemažai tekstų parašyti su įtampa, originaliai.

2.Renata Karvelis „Moteros“. Poezijos knyga nestandartiškomis ir skaudžiomis pletkų, apkalbinėjimų ir moterų arši konkurencinga psichologija, todėl moterims ir nepatinka. Tokios poezijos neturėjome, nes dažniausiai apie tai eiliuoti priskiriama prie užstalės kupletų, dionisiškosios poezijos verčių. Galima traktuoti tekstus ir kaip manifestą/slemą/chuliganizmą/performansą. Įsimenama, kandžiai šmaikšti ir charizmatiška.

3.Sigitas Parulskis liūdnai pasirašė ant šios knygos „Kaip aš mečiau“, sakė, kad sugadino puslapį prisiliesdamas rašikliu ir pasirašinėti nederėtų visai. Knyga nebuvo liūdna ir nuobodi, bet, Dievas mato, tai klasiškas Parulskis, net dabar negalėčiau deramai kam nors papasakoti, kas tiksliai vyksta šiame romane, bet pokalbius Užupio kavinėje prie karštųjų patiekalų ir scenas vyrų pirtyje prisimenu iki šiolei. Kaip apreiškimą.

4.Kotryna Zylė „Mylimi kaulai“. Daug gero girdėjau apie šį kūrinį. Skaitėsi nelabai įtraukiai, dažnai netgi šiek tiek prikandus liežuvį, pasitelkus kantrybę, bandant negalvoti apie blynus su šlapimu. Kūrinys absoliučiai skonio reikalas, bet autorė turi nežabotą fantaziją, kryžmina Vilniaus erdvėje folklorą ir mūsų šiandieninį pasaulį. Daug kam patiks.

5. Aistis Žekevičius „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“. Internete perskaičiau kelis eilėraščius, labai patiko, nusipirkau, perskaičiau ir pirminis įspūdis buvo dingęs. Eilėraščiai nėra prasti, paliko įspūdį vienas kitas, tačiau po rinkinio taip ir nesusidariau įspūdžio, kas geriausiai charakterizuotų ir išskirtų žekevičiauškumą. Gal filosofinis matmuo? Bet jis būdingas ir kitiems mūsų poetams.

Tiek šiemet. Ačiū rašantiems, ačiū skaitantiems.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Aistis Žekevičius "Atlaidžiai šypsosi bedugnė"

 Aistis Žekevičius. „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“ – Vilnius: Bazilisko ambasada, 2023. – p. 74.

 

„<...>

kol laiko yra

turėtume būti (p. 38).“

 

Sveiki,

 

Nedaug per metus perskaitau poezijos, tačiau paraštėje turėjau pasižymėjęs Aisčio Žekevičiaus (g. 1990) antrąją poezijos knygą Atlaidžiai šypsosi bedugnė, kurią išleido pamažu vis didesnę įtaką poezijos leidyboje daranti Bazilisko ambasada. Prieš pusmetį aptikau jo eilėraštį entropija, kurį skaičiau visiems, kurie netingėjo klausytis, nes tokios formos eilės man patinka, per jas atsiveria neįtikėtinos prasmės. Labai panašių eilėraščių galvojau, kad bus visame rinkinyje, tačiau gavau šį bei tą kito, nei tikėjausi.

 

Nedidukė poezijos knyga suskaidyta į keturis dalis, kurios turi juodas bedugnių užsklandėles, ryškinamos tam tikros temos ir potemės, svarbios poetui. Labiausiai iš jų išsiskiria pirmoji poezijos dalis, kuri skirta istorinės atminties liudijimams ir patirtims, kurių autorius negalėjo išgyventi. Vis skaitydamas galvojau, kiek svarbu yra tiesioginė rašytojo patirtis su tuo, ką rašai ir apie ką manaisi rašąs. Tarpukario Kaunas, tremtys, sugriauti miestai... Tai patyrimai atėję iš vadovėlių, dokumentikos, šeimos pasakojimų ir žmonių liudijimų. Žinoma, kad tiek prozininkai, tiek poetai turi neribotą vaizduotės galią tapatintis ir perteikti emocijas bei būsenas taip, tarsi patys tuose įvykiuose dalyvautų, kitaip sakant, sukurti magišką iliuziją.

 

Kitose poezijos rinkinio dalyse temos varijuoja labai subjektyvios ir nesunkiai atpažįstamos. Apskritai visas rinkinys labai filosofiškas, nors ir perteikiamas hipsteriško pasaulio buities, darbo ir judėjimo laike įsoūdis, kokį patiria dabartinė trisdešimtmečių karta. Būtis-Žinojimas-Patyrimas – tai trys banginiai, ant kurių laikosi subjekto egzistencija: „...nes švelniai tariant / esi visiškai / užsipisęs // nors kantriai spoksai / į ekrano bedugnę / ši nė nemirkteli (p. 21.)“ Lyg ir būtų galima eilėraščiuose tikėtis didesnio juoko, humoro, galgi net cinizmo, ką, pavyzdžiui, mėgsta Gintaras Grajauskas, tačiau Aistis Žekevičius išlaiko balansą tarp aklo pasaulio atmetimo, nebandoma pašiepti tikrovės, parodyti, kokia ji paradoksali ar menka. Ne, subjektas nesistengia kovoti su neteisybe ir absurdu, jis turi kitą egzistencializmo kryptį – išbūti neigiamą gyvenimo patirtį, priimti taip, kaip yra, ir tikėtis geresnių laikų. Tai gana stoiška, nors subjektas labiau linkęs atskleisti savo pažeidžiamumą, nei kurti apie save heroizmą.

 

Apskritai galgi heroizmas čia net netinka, Žekevičiaus poezijoje yra to, kas būdinga jo kartos poetams – terapinio atvirumo aspektas, dažnai išreiškiant subjekto menkumo ir pažeidžiamumo poziciją. Tai tam tikras terapinis triukas, kai deklaruoji savo traumines patirtis, atvirauji negatyvias emocijas, tada nebelieka paties pažeidžiamumo, bet iškyla pavojus tuo mėgautis ir tapti motyvuotu mazochistu. Kiek jūs pažįstate laimingų filosofų? Eilėraštis kaip būdas ne tik filosofuoti, išreikšti būties kvintesenciją, bet ir paviešinti sopulius, atvirauti apie kasdienybėje ištikusią depresiją, krizę, galiausiai nelaimingą meilę. „...nėra nei nuotaikos nei valios / bet žemėn gyvas nesulįsi / tiesa? drąsa – pirmyn į ugnį / atlaidžiai šypsosi bedugnė (p. 49).“

Aistis Žekevičius

 

Nelaimingų meilės eilėraščių rinkinyje yra ne vienas. Stiprus ir vienatvės bei tuštumos prasminis klodas. Subjektui rūpi egzistenciniai klausimai, tačiau jie sumišę ne tiek su aukštąja filosofija, kiek su visiems puikiai atpažįstamais buitiškais, daiktiškais elementais, pavyzdžiui, ritmiškas eilėraštis, kaip mes šokome techno – ciklinis eilėraštis, kaip pasaka be galo, tačiau iliustruoja techno muzikos pasikartojimo ritmą, pastarasis siejasi su mūsų ritualiniu ir inerciniu gyvenimu, monotonija, kurios galgi net ne visada atpažįstame. Pastarasis leitmotyvas plėtojamas ir kituose eilėraščiuose: „... kad kai nupėdinau į barą / tai ir kiti jau sėdėjo bemaž prislėgti / nes pripažinom / savaitgalis buvo ilgas ir intensyvus (p. 29).“ Gyventi arba išgyventi nuo pirmadienio iki penktadienio, nepatiriant gyvenimo džiaugsmo, o po to dar reikia išgyventi ir tuos barų ir klubų savaitgalius, išgertus bokalus. O kada džiaugtis ir gyventi? Tai kontrastingai koreliuoja su istorinės atminties eilėraščiais ir rinkinio pradžios, kai subjektui reikėdavo išgyventi nepriteklių, karą ir tremtis, o dabar – dusinantį ir ciklišką gyvenimo pasikartojančią rutiną.

 

„kas yra bedugnė? / žmogaus pavidalo tuštuma (p. 62)“ – sakoma eilėraštyje klausimas. Manau, eilėraščiai kalba apie tas bedugnes kaip apie savaime suprantamą dalyką. Kai kur minima, kad blausi ekranų šviesa yra ta šypsena, kuri dar šypsosi – pasaulis susitraukęs į ekranvaizdį, iškreiptą potyrių projekciją, iliuziją, kad turi internetą, vadinasi, turi ryšį su kitais, dar nemiręs. Iš esmės man šis rinkinys visas apie atskirtį ir vienatvę, perteiktą gana proziniais sakiniais, saikingai naudojant simbolius ir metaforas. Nesumeluosiu, bet man rinkinys savo energetika ir tam tikrais raiškos būdais siejasi su Nojaus Saulyčio rinkiniu SMS gėlytės. Subjektai auga, bręsta, sensta, jie apsišvietę ir apsiskaitę, geba reflektuoti savo skausmą, nelaimes ir vienatvę, tačiau nėra gyvastingumo, horizonte eliminuota šeimos samprata, sutrūkinėję ryšiai, ryškinamas geismas, bet nėra vaikų, namų ir vizijos į socialinį kolektyvinį tvirtumą. Ne, nors vizija yra ir ji gan romantinė, nepasiekiama, tolima kaip troškimas. Tai savaime nėra blogai, tai tik įgalina šios kartos žmonių pajautas ir tikrovę, kuri iš esmės atspindi tas poras, kurios veikiau renkasi auginti du šunis ir katę, nei turėti vaikų.

 

Gal ir tiesa, kad tada išgelbsti eilėraštis kaip žiebtuvėlis, jis uždega tamsoje liepsnelę, kuri nušviečia subjektui ir skaitytojui bendrą pasimurmėjimų erdvę (juk niekas garsiai nesikalba prie mažos švieselės), visai kaip per messengerį vidury nakties, atlaidžiai vienas kitam besišypsant. Taip, eilėse yra vilties, kaip pažymi Marius Burokas, bet ji tokia liūdna, kad maža iš to paguodos. Mano pasižymėti patikę eilėraščiai: vertimas; atkūrimas, viltis, entropija, jona, 1943. Apskritai tai nėra techniniai eilėraščiai, veikiau įspūdis kyla, kad parašyti iš pajautos su vienu ar keliais prisėdimais, primenantys išsikalbėjimus, dialogo ar bent jau išpažinties troškimą. Esama ir neblogų bei pavykusių žaidybinių teksto elementų, bet jie rodosi atsitiktiniai ir atėję iš eksperimentinio rašymo ir toli gražu neprimena techniškai ilgai dirbančio Kornelijaus Platelio, bet tai savaime irgi nėra blogai, nes Aistis Žekevičius juk savo kartos poetinis balsas ir rašo, atrodo, nemeluodamas, o taip, kaip jaučiasi jo kartos žmonės.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Aistis Žekevičius – entropija (eilėraštis iš "Atlaidžiai šypsosi bedugnė")

 

Sveiki,

 

Radau interneto platybėje Aisčio Žekevičiaus (g. 1990) eilėraštį entropija ir negalėjau nepasidalyti, kaip visapusiškai veikia mąžtančių žodžių prasmė nuo pirmosios iki paskutinės eilutės. Kaskart vis keičiasi prasmė, forma, ribos. Atrodo, niekuo neypatingas eilėraštis, tačiau jis tampa puikiu pavyzdžiu, kaip struktūriniai (beje, beveik grafinė poezija!) spontaniškai pagavusi algoritmą perteikia daugiabriaunę lietuvių kalbos visapusišką plastiškumą. Gal iš tikrųjų paskutine eilute pasakoma kur kas daugiau, nei pirmąją?

 

Užsimaniau perskaityti visą Aisčio Žekevičiaus poezijos rinkinį „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“. Iš ten ir šis puikus eilėraštis.

 

entropija

 

kada nors visa tai baigsis ir vėl būsiu normalus

kada nors visa tai baigsis ir vėl būsiu

kada nors visa tai baigsis ir vėl

kada nors visa tai baigsis ir

kada nors visa tai baigsis

kada nors visa tai

kada nors visa

kada nors

kada

 

Jūsų Maištinga Siela