Geriausios 2024 metų Maištingos Sielos perskaitytos knygos: TOP 10!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tradiciškai apsisuko mano skaitymo metai ir nors dar neparašiau C. McCarthy „Kraujo meridiano“ recenzijos, tačiau šį skaitymo patyrimą priskirsiu prie šių metų, tikiuosi kelionėje iki Naujųjų metų kaip nors užbaigti.

 

Metai skaitymo atžvilgiu nebuvo itin gausūs, maniausi, kad perskaičiau 15 knygų, bet po to, kai ėmiau iš visokių lentynų traukyti, priskaičiavau 30 skirtingo žanro knygų, bet beveik visi išskirtinai grožinė literatūra.

 

Iš viso perskaityta: 30 knygų.

Poezijos: 2 knygos.

Savišvietos knygos: 3 knygos.

Komiksas: 1 knyga.

Autobiografija: 1 knyga.

Lietuvių autorių: 5 knygos (įskaitant ir poezijos).

 

Nauja šių metų tendencija – apsakymų kaip žanro atradimo metai. Privengiau sąmoningai storų romanų, nes bijau įkristi į neskaitymo duobę, o skaitau aš lėtai ir su pertraukomis, todėl sudėtinga man jau įveikti daugiau nei 300 puslapių teksto, nes reikia laiko dar daugiau. Kitąmet taip pat norėčiau daugiau paskaityti apsakymų knygų, labai norisi vieną kitą madingą negrožinės, bet populiariosios mokslinės literatūros, kurios tiek daug ir geros leidžia „Kitos knygos“, taip pat turiu nemažai sukaupęs per kelerius metus lietuvių literatūros, bet vis to laiko nėra ir tikriausiai reikia susitaikyti, jo daugiau ir nebus, nes laiką vasarą „suvalgo“ kelionės, paprastai dar serialai ir filmai, todėl literatūrai tenka su visu tuo taikstytis ir dalytis.

 

Šiaip nenoriu skųstis, tačiau nustebinti kasmet su literatūra mane vis sudėtingiau. Ieškau įdomios rašymo technikos, įdomesnių paradoksalių temų, bet nustebau, kad buvau išsiilgęs sąmoningai mano paties engiamos kokybiškos skandinaviškos literatūros. Buvau nustebęs, kaip ji įtraukė ir skaitėsi su pasitenkinimu be trikdžių. Gal visgi reikėtų ir jai daugiau skirti dėmesio? Visgi mano tikslas tebėra tas pats – mėgautis neskubiu ir atidžiu skaitymu, nesikankinti dėl to, ko nespėji ir niekada jau nebeperskaitysi, o juk ir nereikia. Gyventi reikia šalia knygos, o ne ištisai knygose, todėl stebėdamas kokias „Knygų žiurkės“ įrašus, kuri net kirpykloje užuot plepėjusi skaito knygą – užtat kiek moteris perskaito! – anksčiau lyg ir pavydėdavau, dabar jau nebe. Linkiu sau kuo mažiau nusivilti ateinančiais skaitymo metais ir nekelti išankstinių lūkesčių jokiai literatūrai.

 

Tradiciškai pateiksiu savo TOP‘ą.

 

GERIAUSIOS 2024 METAIS PERSKAITYTŲ GRIŽINIŲ KŪRINIŲ TOP 10!

1. Lauros Groff metai! Dvi knygos ir jos abi mano 10 tope. Apsakymų rinkinys „Florida“ prabuvo kelerius metus mano knygų lentynoje. Absoliučiai netikėti pasakojimai, tiršti, juslingi, įtraukūs ir paveikūs. Ji puiki pasakotoja, kuri nesivaiko klišių ir populiariųjų temų, tačiau sugeba iš esmės papasakoti apie gyvenimą.

 

2. Virginia Woolf „Bangos“. Gražiausias šiemet skaitytas tekstas. Nepaprastas vertimas ir pasakojimo sudėtingumas, grožis. Atrodo, paties veiksmo ne tiek ir daug – pasakojama apie keturis bendraamžius, kurie auga, įsimyli, subręsta, numiršta. Bet nieko panašaus nesu skaitęs, man tai sudėtingiausias V. Woolf tekstas ir tikriausiai nuo šiol ir pats mėgstamiausias.

 

3. Kanadiečių nobelistė Alice Munro „Brangus gyvenime“. Knyga laukė mano lentynoje beveik dešimt metų. Buvo verta, nes jos apsakymai sudėtingi, nors ir parašyti labai nesudėtingai atvirai. Palieka literatūrinį dilgčiojimą ir puikios literatūros įspūdį, ji nėra banali ir plokščia, o nepopuliarios temos (net išvengė feministinių dalykų) siekia plačias gyvenimiškas gelmes.

 

4. Airių rašytojos Claire Keegan miniatiūrinis ir juvelyrinis romaniukas „Tokie smulkūs dalykai“ pasakoja apie žiaurius airiams laikus. Tūkstančiai merginų atiduotos sadistėms vienuolėms, kurios jas ujo iki mirties. Romanas vėl ant bangos, nes pagal jį jau sukurtas serialas, kuris netrukus ir pasirodys. Knygą perskaičiau per vieną dieną dar aną žiemos sausį ir ji labai įtrauki, jautri, skaidri ir, kaip bepažiūrėsi, žiauri.

 

5. Lauren Groff „Matrix“. Daug kam neįtikęs romanas, tačiau vos įpusėjęs supratau, kad būtinai bus tarp metų geriausiųjų. Ir yra, įveikusi net Raros leidyklos knygas. Parašyta su neslepiamu talentu ir aistra, labai tirštas, šiurkštus, atmosferinis ir paliekantis dar ilgas apmąstymo šliūžes. Labai tikiuosi, kad naujausią Groff knygą jau kas nors pasirūpino išpirkti išversti!

 

6. Wiesław Myśliwski „Traktatas apie pupelių gliaudymą“. Nežinau, kokią vietą jai skirti, bet ji privalo būti šiame tope. Aišku, po „Akiračio“ nebe taip jau skaitosi, tačiau atpažįstama su nieko nesupainiojama pasakojimo technika ir begalinė išskirtinai išmintingos prozos galia. Mums, lietuviams, labai atpažįstama pokario Lenkijos kultūra, kuri mažai kuo skiriasi nuo mūsų pačių. Labai turtinga knyga, man geriau už rašytojo tautiečio „Isos slėnį“.

 

7. Cormac McCarthy „Kraujo meridianas“. Jau einu su juo į pabaigą ir knyga man labai patinka. Nežinau, ar viską skaityčiau šio rašytojo iš eilės, nes tie apokalipsiniai žiaurumai yra jo romanų pagrindinė atmosferinė linija, bet koks puikus vertimas, kiek daug gero vesterno, niekšų ir visa tai autorius jungia į neįprastai kruviną Vakarų pasaulio sistemą, kuriame galvažudžių renkami skalpai vertesni už auksinius.

 

8. Danų rašytojos Tine Høeg „Tour de chambre“ neįprastas, bet šiuolaikiškas romanas apie linksmybes savotiškame studentiniame bendrabutyje. Turinį nustelbia netikėta ir išmoningai moderni pasakojimo forma. Knygą skaičiau kaip kokį facebooką, nuo kurio sunku atsiplėšti, tekstas presuojamas smulkiais įrašais, fragmentuojant klasikinį pasakojimo variantą. Labai įsimintina!

 

9. Adania Shibli „Menka detalė“. Antroje dešimtuko tope „pasipylė“ Raros knygos. Kitaip ir negali būti, nes leidykla leidžia stebuklingas knygas. „Menka detalė“ labai įsimena dėl savo žiaurumo ir japonų „Moteris smėlynuose“ primenančios dykumų atmosferos. Paralelės tarp laikų, žydų ir palestiniečių karai, netektys, slogoka A. Kamiu romano stilistika atidi detalėms, kaip ir patys veikėjai. Džiaugiausi, kad knyga nestora, bet talpi.

 

10. Kerstin Ekman „Virsti vilku“. Irgi skaityta 2024 metų sausio pradžioje. Skandinaviškos literatūros oro gurkšnis. Labai skaidriai ir išmintingai papasakota apie miškų pardavimą, medžioklės kvotas, klimato kaitą – temos ir problemos artimos lietuviams. Tinka ypač skaityti žiemą, nes knyga dar ir žiemiškai atmosferiška, pasakojimas ir siužetas išlieka ilgai atmintyje.

 

KAS LIKO UŽ BORTO?

 

Jeigu reikėtų dėl įtraukties duoti Nobelį, duočiau Britney Spears autobiografijai „Moteris manyje“. Nieko sau! Apie pop atlikėją perskaičiau per dvi dienas nė neatsitraukdamas, dėliodamas paaugliškų dienų įsivaizdavimus. Galima skaityti ir kaip šiaip nuotykių knygą, nepaprastai įdomi.  Khaled Hosseini „Tūkstantis saulių skaisčių“ buvo geras pasakojimas, tačiau po tiek laiko nebesujaudino taip, kaip anuomet „Bėgantis paskui aitvarą“. Tarp vertų skaitinių verta paminėti šiuolaikinio filosofo Byung-Chul Han „Nuovargio visuomenė“. Labai laukiu naujosios autoriaus knygos. Pagaliau filosofija apie mūsų tikrovę, o ne vien chrestomatines abstrakcijas. J. M. Coetzee „Lenkui“ nebeliko tope vietos, bet autorius kaip visada man artimas, suprantamas ir sudėtingas. Labai nuvylė Ph. Claudel „Pono Linio dukraitė“, tiesiog neturiu apie ją ką ir bepasakyti. Ne ką geresnį įspūdį paliko James Baldwin „Džovanio kambarys“, viena iš ankstyvųjų XX a. LGBTQ queer knygų. Nebloga knyga slovėnų rašytojo Goran Vojnovič „Jugoslavija, mano tėvyne“, sėdėdamas Kroatijoje dalį suskaičiau žiūrėdamas į Makarskos kalnų šlaitus, todėl paliko sentimentų. Gal daugiau tikėjausi ir iš Hernan Diaz „Pasitikėjimo“, kuri išmoningai parašyta, kėlė mįslių, tačiau jai jau vietos tope irgi neliko. Shehan Karunatilaka „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ nuvylė, įtariu, kad Bookeris už Šri Lankos politines problemas, todėl pats Bookeris dar labiau nuvilia.

GERIAUSIŲ 2024 METAIS PERSKAITYTŲ LIETUVIŲ AUTORIŲ KNYGŲ TOP 5.

 

1.Eglė Frank „Mirę irgi šoka“. Apsakymai, sakau, šių metų mano žanras! Temos, nors kai kurios ir madingos, bet nemažai tekstų parašyti su įtampa, originaliai.

2.Renata Karvelis „Moteros“. Poezijos knyga nestandartiškomis ir skaudžiomis pletkų, apkalbinėjimų ir moterų arši konkurencinga psichologija, todėl moterims ir nepatinka. Tokios poezijos neturėjome, nes dažniausiai apie tai eiliuoti priskiriama prie užstalės kupletų, dionisiškosios poezijos verčių. Galima traktuoti tekstus ir kaip manifestą/slemą/chuliganizmą/performansą. Įsimenama, kandžiai šmaikšti ir charizmatiška.

3.Sigitas Parulskis liūdnai pasirašė ant šios knygos „Kaip aš mečiau“, sakė, kad sugadino puslapį prisiliesdamas rašikliu ir pasirašinėti nederėtų visai. Knyga nebuvo liūdna ir nuobodi, bet, Dievas mato, tai klasiškas Parulskis, net dabar negalėčiau deramai kam nors papasakoti, kas tiksliai vyksta šiame romane, bet pokalbius Užupio kavinėje prie karštųjų patiekalų ir scenas vyrų pirtyje prisimenu iki šiolei. Kaip apreiškimą.

4.Kotryna Zylė „Mylimi kaulai“. Daug gero girdėjau apie šį kūrinį. Skaitėsi nelabai įtraukiai, dažnai netgi šiek tiek prikandus liežuvį, pasitelkus kantrybę, bandant negalvoti apie blynus su šlapimu. Kūrinys absoliučiai skonio reikalas, bet autorė turi nežabotą fantaziją, kryžmina Vilniaus erdvėje folklorą ir mūsų šiandieninį pasaulį. Daug kam patiks.

5. Aistis Žekevičius „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“. Internete perskaičiau kelis eilėraščius, labai patiko, nusipirkau, perskaičiau ir pirminis įspūdis buvo dingęs. Eilėraščiai nėra prasti, paliko įspūdį vienas kitas, tačiau po rinkinio taip ir nesusidariau įspūdžio, kas geriausiai charakterizuotų ir išskirtų žekevičiauškumą. Gal filosofinis matmuo? Bet jis būdingas ir kitiems mūsų poetams.

Tiek šiemet. Ačiū rašantiems, ačiū skaitantiems.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Renata Karvelis "mOterOs"

 Renata Karveli. „mOterOs“ – Vilnius: Slinktys, 2023. – p. 84.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiais metais Knygų mugėje įsigijau tik vieną poezijos knygą, kurią žinojau, kad įsigysiu, nes tikėjausi geros ir provokuojančios poezijos. Gal dėl to, kad šios temos poezijoje neliečiamos arba paprastai laikomos nepriimtinomis, tauriai poezijai netinkamomis, priklausančios nebent kandiems užstalės kupletams, turint galvoje, kad iš esmės šiandien viskas leidžiama, ką tik žmogaus protas pajėgia sugalvoti ir nebėra jokių tabu. Bent jau tokia sukeliama iliuzija, tačiau poezijos vertinimai viešojoje erdvėje, ypač tarp intelektualų ar tų pačių poetų, yra kitokie, netgi primena tam tikras chuntas, atspindinčias dažnai garsiai neištransliuojamas, bet žinomas poetų ratelių komunas. Kodėl apie tai kalbu?

 

Tiek, kiek matau Tauragėje veikiančią, rašančią ir skaitančią menininkę Renatą Karvelį (g. 1988), taip suvokiu jos menininkės laikyseną atšlijusią nuo Vilniaus poetų, todėl ji kitokia, iš dalies nepriklausoma, iš dalies nepriimta. Jos debiutinis eilėraščių rinkinys mOterOs atspindi įvairų susipriešinimą ne tik tarp menininkų, lyčių, bet ir tarp pačių moterų, apie kurias dažnai nenorime kalbėti viešai, nes turime nepagrįstą įsitikinimą, jog tai žema, mergaičių ratelio reikalai, reikia patylėti ir pan. Renata Karvelis drąsiai paneigia šiuos įsitikinimus ir prabyla apie tai, ką pati Žemaitė deklaravo savo laiškuose, kad nemėgsta davatkų, moterų pletkininkių, kurios meldžiasi arčiausiai altoriaus, bet reikalui esant kitą apmėtys akmenimis pirmosios.

 

Nors mOterOs galima laikyti debiutiniu autorės rinkiniu, tačiau ji 2017 metais buvo išleidusį čebuką Poems After Sex, kuris davė pradžią autorei materializuoti savo kūrybą įvairiomis formomis. Menininkei svarbus performanso bruožų turintis poezijos slemas, t. y. vieši konkurencingi skaitymai viešojoje erdvėje, turintys ekspresyvių vaidybinių elementų. Būtent slemas tikriausiai rašant ir dėliojant mOterOs autorei padarė didžiausią įtaką, kadangi slemas iš esmės keičia poezijos ne tik funkciją, bet ir koreguoja problemas, temas bei sintaksinį eilių organizavimą, kuris neretai priartėja prie socialines problemas ir kritiką išsakančio repo su hiperbolizuotais pasikartojimais, tupinėjančiu skiemenavimu. Tad nenuostabu, kad mOterOs atsisako beveik visų klasikinei poezijai pakilios, taurios ir metaforiškos kalbėjimui būdingos sugestijos.

 

Sakyčiau, priešingai – chuliganiškas ir ciniškas ėjimas su pakeltu viduriuoju pirštu (p. 12-13) prieš veidmainystę tampa stoiškiausia poezijos ir slemo konjunktūros manifesto dalimi. Kitą vertus, Renata Karvelis yra moteris, kuri dirba provincijoje (jeigu Tauragę laikysime provinciją) be didesnių skandalų, o jos mOterOs toli gražu nebuvo itin šiltai sutiktas tų pačių moterų, priešingai nei tuo pat metu Knygų mugėje Beno Lastausko, kuris pristatė iš savo facebooko paskyros sudurstytų ciniškų tekstų rinkinį Tiems, kurie neskaito, aišku, su Andriaus Tapino palaiminu už nugaros. Ar galima kalbėti apie vis dar esančius dvigubus standartus literatūroje tarp lyčių? Kodėl Renata Karvelis nėra itin populiari (nes taikosi į šventąją poeziją, nes moteris?), kodėl Benas Lastauskas populiarus ir suvokiamas kaip sveikintinas literatūrinis chuliganas?

 

Apie įsigalėjusius ir keistus dvigubus standartus autorė kuria ir savo mOterOs eilėse: „jų moterys / lieknesnės / tiražas 800 egz. / vyrai stambesni / tiražas 1500 / jų moterys / siuva / vyrai kalba apie / vandenis, medžius / ir vėjus / gal todėl / kajokas rudai / kazlauskaitė / raudonai (p. 71). Manau, kad kalbant apie šį rinkinį galima kalbėti ir apie tam tikrą moters poziciją prieš feminizmą, nes rinkinys labiau suvokiamas kaip moters kritika moterimis, tiksliau kalbant, moters socialinei hierarchijai. Knygos viršelis – matinis lyg pėdkelnės nailonas, gyvatės oda, imituojanti šydą, kuris verčia moteris moterų kompanijoje imituoti karalienes ir freilinas. Kas nustato, ar tu esi kobra, ar tik kavos pilstytoja (?!) – žinoma, galios ir valdžios svertai: kuo aukštesnė tavo biuro ar įstaigos kėdė, tuo tu didesnė kobra.

 

Vienas taikliausių, mano galva, rinkinių eiliavimų yra moterų „lyderių“ silpnesnių/nepopuliaresnių/neįtinkančių moterų subordinavimas, kuris tekste byloja kaip cinišką ir dažnai viešai nutylimą mobingą. „Moteris Nr. 2 kasdien 9 val. 30 min. išverda jai juodos kavos (be pieno) į 250 mil talpos moters Nr. 1 rudą molinį puodelį (su juodais rombais). Moteris Nr. 3 tai darydavo iki tol, kol gavo 1 grupę. Tebuvo 33-ejų, kuomet jos galvoje išaugo neoperuojamas auglys. [...] Kai moteris Nr. 3 žingsnių apačioje jau nebesigirdi, moteris Nr. 1 sako, kad moteris Nr. 3 pati durnai padarė: visada pirmiausia reikia pasitarti su moterimi Nr. 1. (p. 34-35).“ Darbinėje aplinkoje susidūrę su moteriško kolektyvo dramomis, šnypšimu, psichologiniu teroru, apkalbomis, manau, nesunkiai suvoks, kaip taikliai kasdieniniais įvaizdžiais perteikiama moteriška smurtinė aplinka.

Renata Karvelis (nuotr. Juozas Petkevičius)

 

Nemažai tarp moterų esama pavydo, susijusio ne tik su valdžia, bet ir su išvaizda, kuri, galiu tik įsivaizduoti, tikrovėje alina ir sekina moteris. Autorė ironiškai naudoja moteriškus kalbos kodus, dviprasmybes, vieną deklaruoja viešai kalbėjimo sraute, o tikruosius subjekčių mintijimus iliustruoja skliausteliuose. Bet iš kur ateina veidmainystė viena prieš kitą puikuotis, girti ir tuo pat metu nekęsti? Ar ne iš dukterų ir motinų santykio? „...mama sakydavo jei sportuosi / nebūsi stora kaip aš / ta maikė balta iš / labdaryno baisia tave storina (p.59).“ Neatsargus žodis gali užmušti, byloja liaudis išmintis. Neretai moteris pavojinga kitai moteriai neparodo pavojaus, kaip teigiama eilėse, nes nepastebėsi, kaip esi jau beveik nužudytas lėto kobros moters ėdimo. Tokių nusaldintų, veidmainiaujančių moterų tipai daugeliui atpažįstami: „Pasakojimuose ji, jos vaikai, anūkai ir žentai yra geri, gabūs ir nepakankamai įvertinti, o visi kiti – liurbiai paskutiniai. Miestelio seniūnas – neveiklus, parkų asociacijos nariai – bestuburiai, mokslininkai ir archeologai, tiriantys gyvąją gamtą  ir iškasenas, – nekompetentingi. [...] 35 %  pinigų, skirtų mūsų visų algoms, atitenka vien moteriai Nr. 1 (p. 43).“ Apie toksišką hierarchinę moterų susisluoksniavimą darbinėje aplinkoje byloja ir kiti eilėraščiai: „8. negalima jai girdint kalbėti su vyrais / 9 . negalima kalbėti vietoj jos / 10. negalima abejoti arba garsiai svarstyti // aš visąlaik tyliu (p. 42).“

 

Nors rinkinyje nemažai apie kobras, tačiau esama ir antraeilių temų ir problemų, viena iš jų moters santykis su savo kūnu, kurio funkcionalumas permąstomas per reprodukciją bei socialinius vaidmenis. Klasikinėje sampratoje moters kūnas yra skirtas duoti gyvybę, kitaip sakant, pratęsti giminę. Vis dar jaučiama ir esama feministinių srovių ir mOterOse, kai subjektė atsisako moterystės išsipildymo: „kraustėsi ir tėvų į butą, vėliau / iš buto į namą kūnas, netapęs motina / žiūri į sodą, kur auga žolių vaikai (p. 55).“ Šiaip dažnai mūsų poezijos vertinimų lauke, įvairiose recenzijose, galima pastebėti, kad atvirai, jautriai byloti apie savo seksualines patirtis, psichologines traumas yra geros psichoterapinės poezijos bruožas, sveikintinas kaip gijimo ir priėmimo į ratelį ženklas, tačiau apie socialinį subordinavimą, ypač tarp moterų, kalbėti yra pernelyg dvatkiška. Galbūt dėl to, kad mūsų problema, jog pletkų ir intrigų kultūrą nuvertiname kaip nesvarbią? Poezijoje apie išprievartavimą kalbėti jau yra normalu, tačiau, kad naktimis negali užmigti, nes nežinai, kaip šefė rytoj tave vėl pažemins ir pašieps už uždarų durų, yra... Kas tai yra? Sovietinis orumo palikimas?

 

Šiaip pats mOterOs leidimas ir parengimas nestokoja fantazijos. Pavykęs dizainas! Eilėraščių išdėstymas žaismingas, esama grafinių eilėraščių (pvz., apie muselę ir šūdelį ant užuolaidos kilpelės x), prozinių ir į internetinius komentarus struktūriškai panašių užrašymų, šmaikščiai dygios užsklandėlės, užtušavimai ir t. t. Grafiniai žaidimai konceptualiai, sakyčiau, papildo eilėraščius, o kai kada poetinių slemo tekstus, idėjine prasme. Pabaigoje, nuskaičius programėle QR kodus, galima pasižiūrėti autorės įrašus, kaip ji skaito savo tekstus.

 

Man patiko mOterOs, nors atsiliepimų girdėjau įvairių, manau, jie kyla iš tų pačių problemų, apie kurias užsiminiau rašydamas šią recenziją. Rinkinys drąsus, vizualus, žaismingas, primenantis manifestą ir nepritariamą verbaline subordinacija grįstai „kultūrai“, kuri traumuojančiai veikia ištisas socialines mases. Pastarąjį dešimtmetį pradėta daug kalbėti apie įvairias mobingo rūšis, kaip jas atpažinti. Nemanau, kad knyga vien tik apie psichologinį smurtą ir veidmainystę, bet veikiau kaip manifestas tiems reiškiniams, kurie egzistuoja tarp mūsų kaip savaime suprantami, todėl jie slopinami ir pernelyg dažnai nurašomi kaip nereikšmingi. Anuomet, sovietiniais laikais, poezija buvo prisiėmusi moralinę pareigą bent jau Ezopo kalba byloti apie vertybiškai išliekantį žmogų, nors ir luošinamą sistemos, šiandien mOterOs, paveiktos slemo žanro, vėl geba kalbėti nesuasmenintai apie kolektyvines traumas. Rinkinys aktualus ir pavykęs, nors ir ne visiems įtiksiantis.

 

Jūsų Maištinga Siela