Renata Karveli. „mOterOs“ – Vilnius: Slinktys, 2023. – p. 84.
Sveiki, skaitytojai,
Šiais metais Knygų mugėje
įsigijau tik vieną poezijos knygą, kurią žinojau, kad įsigysiu, nes tikėjausi
geros ir provokuojančios poezijos. Gal dėl to, kad šios temos poezijoje
neliečiamos arba paprastai laikomos nepriimtinomis, tauriai poezijai
netinkamomis, priklausančios nebent kandiems užstalės kupletams, turint
galvoje, kad iš esmės šiandien viskas leidžiama, ką tik žmogaus protas pajėgia
sugalvoti ir nebėra jokių tabu. Bent jau tokia sukeliama iliuzija, tačiau
poezijos vertinimai viešojoje erdvėje, ypač tarp intelektualų ar tų pačių poetų,
yra kitokie, netgi primena tam tikras chuntas, atspindinčias dažnai garsiai
neištransliuojamas, bet žinomas poetų ratelių komunas. Kodėl apie tai kalbu?
Tiek, kiek matau
Tauragėje veikiančią, rašančią ir skaitančią menininkę Renatą Karvelį (g.
1988), taip suvokiu jos menininkės laikyseną atšlijusią nuo Vilniaus poetų,
todėl ji kitokia, iš dalies nepriklausoma, iš dalies nepriimta. Jos debiutinis
eilėraščių rinkinys mOterOs atspindi įvairų susipriešinimą ne tik
tarp menininkų, lyčių, bet ir tarp pačių moterų, apie kurias dažnai nenorime
kalbėti viešai, nes turime nepagrįstą įsitikinimą, jog tai žema, mergaičių
ratelio reikalai, reikia patylėti ir pan. Renata Karvelis drąsiai paneigia
šiuos įsitikinimus ir prabyla apie tai, ką pati Žemaitė deklaravo savo
laiškuose, kad nemėgsta davatkų, moterų pletkininkių, kurios meldžiasi
arčiausiai altoriaus, bet reikalui esant kitą apmėtys akmenimis pirmosios.
Nors mOterOs
galima laikyti debiutiniu autorės rinkiniu, tačiau ji 2017 metais buvo
išleidusį čebuką Poems After Sex, kuris davė pradžią autorei materializuoti
savo kūrybą įvairiomis formomis. Menininkei svarbus performanso bruožų turintis
poezijos slemas, t. y. vieši konkurencingi skaitymai viešojoje erdvėje,
turintys ekspresyvių vaidybinių elementų. Būtent slemas tikriausiai rašant ir
dėliojant mOterOs autorei padarė didžiausią įtaką, kadangi slemas iš
esmės keičia poezijos ne tik funkciją, bet ir koreguoja problemas, temas bei
sintaksinį eilių organizavimą, kuris neretai priartėja prie socialines
problemas ir kritiką išsakančio repo su hiperbolizuotais pasikartojimais, tupinėjančiu
skiemenavimu. Tad nenuostabu, kad mOterOs atsisako beveik visų
klasikinei poezijai pakilios, taurios ir metaforiškos kalbėjimui būdingos
sugestijos.
Sakyčiau, priešingai – chuliganiškas
ir ciniškas ėjimas su pakeltu viduriuoju pirštu (p. 12-13) prieš veidmainystę
tampa stoiškiausia poezijos ir slemo konjunktūros manifesto dalimi. Kitą vertus,
Renata Karvelis yra moteris, kuri dirba provincijoje (jeigu Tauragę laikysime
provinciją) be didesnių skandalų, o jos mOterOs toli gražu nebuvo itin
šiltai sutiktas tų pačių moterų, priešingai nei tuo pat metu Knygų mugėje Beno
Lastausko, kuris pristatė iš savo facebooko paskyros sudurstytų ciniškų
tekstų rinkinį Tiems, kurie neskaito, aišku, su Andriaus Tapino
palaiminu už nugaros. Ar galima kalbėti apie vis dar esančius dvigubus
standartus literatūroje tarp lyčių? Kodėl Renata Karvelis nėra itin populiari
(nes taikosi į šventąją poeziją, nes moteris?), kodėl Benas Lastauskas
populiarus ir suvokiamas kaip sveikintinas literatūrinis chuliganas?
Apie įsigalėjusius ir
keistus dvigubus standartus autorė kuria ir savo mOterOs eilėse: „jų
moterys / lieknesnės / tiražas 800 egz. / vyrai stambesni / tiražas 1500 / jų
moterys / siuva / vyrai kalba apie / vandenis, medžius / ir vėjus / gal todėl /
kajokas rudai / kazlauskaitė / raudonai (p. 71). Manau, kad kalbant apie šį
rinkinį galima kalbėti ir apie tam tikrą moters poziciją prieš feminizmą, nes rinkinys
labiau suvokiamas kaip moters kritika moterimis, tiksliau kalbant, moters
socialinei hierarchijai. Knygos viršelis – matinis lyg pėdkelnės nailonas,
gyvatės oda, imituojanti šydą, kuris verčia moteris moterų kompanijoje imituoti
karalienes ir freilinas. Kas nustato, ar tu esi kobra, ar tik kavos pilstytoja
(?!) – žinoma, galios ir valdžios svertai: kuo aukštesnė tavo biuro ar įstaigos
kėdė, tuo tu didesnė kobra.
Vienas taikliausių, mano
galva, rinkinių eiliavimų yra moterų „lyderių“ silpnesnių/nepopuliaresnių/neįtinkančių
moterų subordinavimas, kuris tekste byloja kaip cinišką ir dažnai viešai
nutylimą mobingą. „Moteris Nr. 2 kasdien 9 val. 30 min. išverda jai juodos
kavos (be pieno) į 250 mil talpos moters Nr. 1 rudą molinį puodelį (su juodais
rombais). Moteris Nr. 3 tai darydavo iki tol, kol gavo 1 grupę. Tebuvo 33-ejų,
kuomet jos galvoje išaugo neoperuojamas auglys. [...] Kai moteris Nr. 3 žingsnių
apačioje jau nebesigirdi, moteris Nr. 1 sako, kad moteris Nr. 3 pati durnai
padarė: visada pirmiausia reikia pasitarti su moterimi Nr. 1. (p. 34-35).“ Darbinėje
aplinkoje susidūrę su moteriško kolektyvo dramomis, šnypšimu, psichologiniu
teroru, apkalbomis, manau, nesunkiai suvoks, kaip taikliai kasdieniniais
įvaizdžiais perteikiama moteriška smurtinė aplinka.
Nemažai tarp moterų esama
pavydo, susijusio ne tik su valdžia, bet ir su išvaizda, kuri, galiu tik
įsivaizduoti, tikrovėje alina ir sekina moteris. Autorė ironiškai naudoja
moteriškus kalbos kodus, dviprasmybes, vieną deklaruoja viešai kalbėjimo
sraute, o tikruosius subjekčių mintijimus iliustruoja skliausteliuose. Bet iš
kur ateina veidmainystė viena prieš kitą puikuotis, girti ir tuo pat metu
nekęsti? Ar ne iš dukterų ir motinų santykio? „...mama sakydavo jei sportuosi
/ nebūsi stora kaip aš / ta maikė balta iš / labdaryno baisia tave storina
(p.59).“ Neatsargus žodis gali užmušti, byloja liaudis išmintis. Neretai moteris
pavojinga kitai moteriai neparodo pavojaus, kaip teigiama eilėse, nes
nepastebėsi, kaip esi jau beveik nužudytas lėto kobros moters ėdimo. Tokių nusaldintų,
veidmainiaujančių moterų tipai daugeliui atpažįstami: „Pasakojimuose ji, jos
vaikai, anūkai ir žentai yra geri, gabūs ir nepakankamai įvertinti, o visi kiti
– liurbiai paskutiniai. Miestelio seniūnas – neveiklus, parkų asociacijos
nariai – bestuburiai, mokslininkai ir archeologai, tiriantys gyvąją gamtą ir iškasenas, – nekompetentingi. [...] 35 % pinigų, skirtų mūsų visų algoms, atitenka vien
moteriai Nr. 1 (p. 43).“ Apie toksišką hierarchinę moterų susisluoksniavimą
darbinėje aplinkoje byloja ir kiti eilėraščiai: „8. negalima jai girdint
kalbėti su vyrais / 9 . negalima kalbėti vietoj jos / 10. negalima abejoti arba
garsiai svarstyti // aš visąlaik tyliu (p. 42).“
Nors rinkinyje nemažai
apie kobras, tačiau esama ir antraeilių temų ir problemų, viena iš jų moters
santykis su savo kūnu, kurio funkcionalumas permąstomas per reprodukciją bei
socialinius vaidmenis. Klasikinėje sampratoje moters kūnas yra skirtas duoti
gyvybę, kitaip sakant, pratęsti giminę. Vis dar jaučiama ir esama feministinių
srovių ir mOterOse, kai subjektė atsisako moterystės išsipildymo: „kraustėsi
ir tėvų į butą, vėliau / iš buto į namą kūnas, netapęs motina / žiūri į sodą,
kur auga žolių vaikai (p. 55).“ Šiaip dažnai mūsų poezijos vertinimų lauke,
įvairiose recenzijose, galima pastebėti, kad atvirai, jautriai byloti apie savo
seksualines patirtis, psichologines traumas yra geros psichoterapinės poezijos
bruožas, sveikintinas kaip gijimo ir priėmimo į ratelį ženklas, tačiau
apie socialinį subordinavimą, ypač tarp moterų, kalbėti yra pernelyg dvatkiška.
Galbūt dėl to, kad mūsų problema, jog pletkų ir intrigų kultūrą
nuvertiname kaip nesvarbią? Poezijoje apie išprievartavimą kalbėti jau yra
normalu, tačiau, kad naktimis negali užmigti, nes nežinai, kaip šefė rytoj tave
vėl pažemins ir pašieps už uždarų durų, yra... Kas tai yra? Sovietinis orumo
palikimas?
Šiaip pats mOterOs
leidimas ir parengimas nestokoja fantazijos. Pavykęs dizainas! Eilėraščių išdėstymas
žaismingas, esama grafinių eilėraščių (pvz., apie muselę ir šūdelį ant užuolaidos
kilpelės x), prozinių ir į internetinius komentarus struktūriškai panašių
užrašymų, šmaikščiai dygios užsklandėlės, užtušavimai ir t. t. Grafiniai
žaidimai konceptualiai, sakyčiau, papildo eilėraščius, o kai kada poetinių
slemo tekstus, idėjine prasme. Pabaigoje, nuskaičius programėle QR kodus,
galima pasižiūrėti autorės įrašus, kaip ji skaito savo tekstus.
Man patiko mOterOs,
nors atsiliepimų girdėjau įvairių, manau, jie kyla iš tų pačių problemų, apie
kurias užsiminiau rašydamas šią recenziją. Rinkinys drąsus, vizualus,
žaismingas, primenantis manifestą ir nepritariamą verbaline subordinacija
grįstai „kultūrai“, kuri traumuojančiai veikia ištisas socialines mases. Pastarąjį
dešimtmetį pradėta daug kalbėti apie įvairias mobingo rūšis, kaip jas
atpažinti. Nemanau, kad knyga vien tik apie psichologinį smurtą ir
veidmainystę, bet veikiau kaip manifestas tiems reiškiniams, kurie egzistuoja
tarp mūsų kaip savaime suprantami, todėl jie slopinami ir pernelyg dažnai
nurašomi kaip nereikšmingi. Anuomet, sovietiniais laikais, poezija buvo
prisiėmusi moralinę pareigą bent jau Ezopo kalba byloti apie vertybiškai išliekantį
žmogų, nors ir luošinamą sistemos, šiandien mOterOs, paveiktos slemo
žanro, vėl geba kalbėti nesuasmenintai apie kolektyvines traumas. Rinkinys
aktualus ir pavykęs, nors ir ne visiems įtiksiantis.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą