Sveiki,
Pamačiau šį paveikslėlį
ir pamaniau: o, mano tikrovė! Tiksliau bent jau taip sąveikauja išorinė grėsmė
su mano vidiniais įsitikinimais. Kai kas mėto bombas, nuo ryto iki vakaro kalba
apie karo grėsmę, skaičiuoja aukas, dalijasi ir visaip kitaip maniakiškai
įklimpę į tuos politinius reikalus, kad nustoja gyventi savo gyvenimus. Ne,
nesu abejingas, tačiau nuo to, kad dažnai atsiriboju ir kritiškai pasižiūriu į
TV žinias arba su pasitenkinimu jas išjungiu, kai tik išgirstu militaristinį
tauzijimą, pradedu žiūrėti serialą „Draugai“ (yra toks kanalas, kuriame nuo
ryto iki vakaro rodo „Draugus“), suvokiu, kad patenku į kitą lėlių pasaulį, tad
ar galvosiu apie fronte mirštančius, ar Reičel vestuves su Rosu, niekam nuo to
geriau ar prasčiau nebus. Kalbu baisiai makabriškai, lyginu galbūt
nesulyginamus dalykus, tačiau masindamas karo temas nieko gero nepatirsiu ir tuo
labiau kitiems nepadėsiu, todėl galima tiesiog perjungti tikrovę ir tiesiog
saulėkaitoje atsigerti arbatos bei paskaityti knygą, o jau bombas suskaičiuos
tie, kurie be jų negali gyventi. Parašiau šį sakinį ir pasijutau kaip toji
motina ramiausiai laistanti gėles prie koncentracijos stovyklos sienos iš filmo
„Interesų zona“, juk iš esmės monstriška, tiesa? Bet ar kalbėdami nuo ryto
iki vakaro apie mirtį patys savęs neapsitveriame lagerio tvora ir netampame proto klipatomis? Sunku atsakyti, kurioje tvoros pusėje esu, bet neabejoju, kad kiti
už mane geba ir gali atsakyti.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą