Asmenybė. Archibaldas Baxteris (Archibald Baxter, 1881-1970) – legendinis ir įkvėpiantis pacifistas iš Naujosios Zelandijos

 

Sveiki!

 

Pamačiau vieną įrašą šią savaitę socialiniame tinkle ir susižavėjęs perskaičiau. Pasaulyje, kuriame mus spaudžiama kovoti ir gintis, esame manipuliuojami jausmais tėvynei ir idealams, dažnai net ne už savo asmeninius interesus, bet už valstybės, esame formuojami telktis į karinę parengtį. Prieš 10 metų Lietuvoje prasidėjęs šauktinių „Teleloto“ tik patvirtino, kad viešojoje erdvėje pacifistai staiga tampa ne taikos ir gėrio skleidėjais, bet aptaškomi purvu, paverčiami „verktiniais“, priklijuojamos nevyriškumo etiketės ir visaip kitaip bandoma sugėdinti, kad žmogus grįžtų į sistemą, tačiau atoveiksmis dažniausiai būna priešingas – niekas nenori tarnauti sistemai, kuri tave gėdina ir menkina. Ką tai sako apie mūsų sukontroliuotą visuomenę? Čia lieka klausimas kiekvienam asmeniškas. Ne visiems ši istorija patiks, bet ji mane įkvepia, kad valstybė dar nėra tik jėgos ir galios pozicijoje žaisti su savo piliečiais kaip alaviniais kareivėliais smėlio dėžėje.

 

NEĮTIKĖTINA ARCHIBALDO BAKSTERIO ISTORIJA

 

Archibaldas Baksteris (Archibald Baxter) gimė 1881 metais Naujojoje Zelandijoje, gausioje ir darbščioje šeimoje, kurioje nuo pat vaikystės buvo ugdomos stiprios moralinės vertybės, sąžiningumas bei savarankiškas mąstymas. Jo tėvai vertino dvasinį nuoseklumą ir tiesumą, todėl jaunuolis jau nuo mažumės įprato kvestionuoti visuomenėje priimtas dogmas bei valdžios autoritetą. Nors jis užaugo toli nuo didžiųjų pasaulio konfliktų, to meto Naujosios Zelandijos socialinė aplinka, persmelkta krikščioniškojo socializmo ir idealizmo idėjų, padarė didelę įtaką jo pasaulėžiūrai. Ši šeimyninė kilmė ir ankstyvasis ugdymas suformavo tvirtą asmenybės branduolį, tapusį pamatu jo būsimam išbandymui.

 

Jaunystėje Baksteris giliai pasinėrė į literatūros studijas, skaitė filosofinius bei politinius veikalus, kurie galutinai padėjo jam suvokti karo beprasmybę ir žiaurumą. Jis atvirai atmetė bet kokį smurtą kaip problemų sprendimo būdą ir prieštaravo bet kokiems kariniams konfliktams, kuriuos vadino tik valdančiųjų ambicijų tenkinimu nekaltų žmonių kraujo sąskaita. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jo pacifistinės pažiūros tapo ne tik teorine pozicija, bet ir principingu asmeniniu pasirinkimu, kurio jis neketino išduoti net dėl milžiniško visuomeninio spaudimo. Jo įsitikinimu, žmogaus gyvybė buvo šventa, o dalyvavimas karinėje mašinoje – moralinis nusikaltimas sąžinei.

 

Įvedus prievolių karinę tarnybą, Baksteris atsisakė savanoriškai vilktis uniformą ir ginkluotis, motyvuodamas tuo, kad jo sąžinė neleidžia jam žudyti kitų žmonių. Jo pacifistinė pozicija ir drąsūs pareiškimai vietos valdžiai sukėlė aršią reakciją – jo prašymai atleisti nuo tarnybos buvo atmesti, o pažiūros palaikytos išdavyste. Nepaisant grasinimų, pasmerkimo iš visuomenės ir net šeimos narių nerimo, jis liko ištikimas savo idealams, teigdamas, kad fizinė laisvė neturi jokios vertės, jei prarandama moralinė švara. Toks nepalaužiamas nusiteikimas lėmė, kad valstybė jį prievarta išsiuntė į karinio rengimo stovyklas, o vėliau – tiesiai į frontą Europoje.

 

Atvykęs į Pirmojo pasaulinio karo sūkurį Prancūzijoje, Baksteris patyrė nežmonišką institucinį ir psichologinį spaudimą, nes kategoriškai atsisakė vykdyti bet kokius karinius įsakymus. Jis buvo nuolat mušamas, marinamas badu, ignoruojamas ir kankinamas prievaizdų, kurie bandė palaužti jo valią bei priversti jį paimti šautuvą į rankas. Kariai ir vadovybė į jo pacifizmą žiūrėjo kaip į pavojingą užkratą, galintį sugriauti armijos drausmę, todėl prieš jį buvo taikomos pačios žiauriausios drausminės nuobaudos. Tačiau kiekvienas smurto aktas tik dar labiau sustiprino jo vidinę rezistenciją ir įsitikinimą savo teisumu.

Dunedinge, Naujojoje Zelandijoje, esantis Archibaldovo Baksterio taikos sodas įamžintas menininko Shane'o Woolridge'o skulptūra „Mes lankstysimės, bet nesulūšime“ (We Will Bend but not be Broken). Šis memorialinis kūrinys iš surūdijusio plieno ir medžio savo abstrakčia, vertikalia forma tiesiogiai simbolizuoja Pirmojo pasaulinio karo metais patirtą žiaurią lauko bausmę, kai karo atsisakytojas buvo pririšamas prie kuolo fronto zonoje. Skulptūra vizualiai perteikia didžiulę fizinę įtampą bei spaudimą, tačiau kartu atspindi ir nepalaužiamą žmogaus dvasios tvirtybę bei ištikimybę savo įsitikinimams.

 

Didžiausia jo patirtimi tapo vadinamoji Pirmojo laipsnio lauko bausmė, skirta nepaklusniems karo apacifistams nubausti ir įbauginti kitus. Baksteris buvo pririštas prie kuolo atviroje vietoje tiesioginėje Vokietijos artilerijos apšaudomoje zonoje, kur ilgą laiką kentė šaltį, bado sukeltą silpnumą ir mirtiną pavojų. Net ir sprogstant sviediniams aplinkui bei tyčiojantis sargybiniams, jis nesutiko pasirašyti jokio pasidavimo ar paklusnumo dokumento. Ši žiauri bausmė paliko gilius pėdsakus jo fizinėje sveikatoje, tačiau jo dvasia liko visiškai nepalaužta.

 

Galiausiai, po nesuskaičiuojamų kančių fronto linijose ir kalėjimuose, dėl stiprėjančio nuovargio bei sveikatos pablogėjimo Baksteris buvo pripažintas netinkamu tarnybai ir galiausiai sugrąžintas į Naująją Zelandiją. Grįžęs namo, jis nepasislėpė nuo visuomenės, bet visą likusį gyvenimą skyrė taikos idėjų sklaidai, liudydamas apie karo siaubą ir baisias pasekmes. 1939 metais jis išleido savo garsiąją autobiografinę knygą „Mes nenustosime“, kurioje sukrečiančiai ir detaliai aprašė savo kaip karo atsisakytojo kančią. Šis kūrinys tapo vienu svarbiausių pacifistinės literatūros šedevrų šalyje ir visame pasaulyje.

 

Sulaukęs gilios senatvės, Archibaldas Baksteris mirė 1970 metais, palikdamas galingą palikimą kaip žmogus, sugebėjęs vienas pats stoti prieš visos valstybės karo mašiną. Jo pažiūros tapo pamatiniu etikos orientyru vėlesnėms kartoms, o jo gyvenimo istorija įkvėpė daugybę žmonių ginti savo įsitikinimus be smurto. Šiandien jis prisimenamas ne tik kaip Naujosios Zelandijos istorijos legenda, bet ir kaip universalus sąžinės laisvės bei taikaus pasipriešinimo simbolis. Baksterio vardas siejamas su absoliučiu principingumu, primenančiu, kad net tamsiausiais karo metais žmogus privalo išsaugoti savo žmogiškumą.

 

Kodėl man atrodo, kad šiandien toks lietuvis būtų iškart pasmerktas ir pripaišytas Putino režimo jėgoms?

 

Maištinga Siela

Filmas: "Ponas Niekas prieš Putiną" / "Mr. Nobody Against Putin"

 

Sveiki!
 
Keli mano dokumentinio kino vakarai ir viename iš jų pamačiau režisieriaus David Borenstein režisuotą filmą „Ponas Niekas prieš Putiną“ (angl. Mr. Nobody Against Putin) (2025), kuris 2026 metų „Oskarų“ ceremonijoje pelnė geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą. Kaip ir reikėjo tikėtis, pačioje Rusijoje tiek filmo kūrėjai, tiek pats kūrinys pasmerkti, filmas apkaltintas „ekstremizmo ir terorizmo propaganda“, vyriausybės diskreditavimu ir neigiamo požiūrio į „specialiąją karinę operaciją“ formavimu.
 
Nors filmo režisierius D. Boreinsteinas, visgi didžiąją ir pavojingiausią medžiagą surinko Rusijos patriotas Pavelas „Paša“ Talankinas – jaunas rusų pedagogas, dirbęs Karabašo (Čeliabinsko srities) 1-ojoje pradinėje mokykloje, kuris beveik dvejus metus filmavo savo mokykloje vykdomą valdžios „iš aukštai“ nuleistą propagandistinę programą vaikams. Filmas fiksuoja, kaip po 2022 m. invazijos į Ukrainą Rusijos mokyklos paverčiamos propagandos centrais – vaikai mokomi karinių dainų, priverstinai dalyvauja patriotizmo pamokose ir yra ruošiami būsimai tarnybai kariuomenėje. Vėliau Pavelas išvyko slapta iš Rusijos, palikęs gimtąjį kraštą ir net senyvą bibliotekininkę motiną, nebegalėdamas pakęsti to absurdo ir programos, kuri masiškai vykdoma visoje Rusijoje ir kuri tapo viena didele vien tik Putino ideologijos monosfera...
 
Nesiplėsiu daug apie filmo kūrimo peripetijas, jas patys nesunkiai suvoksite žiūrėdami šį filmą. Iš vienos pusės buvau pakraupęs, kad panašūs militaristiniai projektai ir suintensyvinimas vyksta ir pačioje Rytų Europoje, įskaitant ir Lietuvą, kaip sukarinti Šaulių sąjungos nariai „raminančiai“ taip pat demonstruoja ginklus vaikams, tik gal ne taip radikaliai, kaip šiame filme, kuriame Rusija laikoma  brangesne Motina už biologinę, už kurią reikia žudyti ir pačiam numirti. Atpažinau Svetlanos Aleksijevič, baltarusių nobelistės, ištarmes: motinos filme skuta sūnums galvas, didžiuojasi ir myli, kad išeina į karą, netgi skatina tapti didvyriais (nes suprantama, kad gyvenime didesniu nebegalima būti, nes pats gyvenimas jau nenusisekęs), o pabaigoje rauda prie karstų. Nuo Antrojo pasaulinio ir Afganistano karo praėjo tiek nedaug, o rusų motinos elgiasi analogiškai, nė per sprindį nieko nesuvokusios apie tikrovę.
 
Siaubingiausia, kad nacionalistiniais simboliais, fašistuojančiais propagandiniais spaudimais veikiamos masės, ypač vaikai ir jaunimas, kurie nusiteikę itin naiviai herojiškai. Ateinanti karta bus ne dzenbudistinė, o kamikadzių, kurie su Rusijos vardu mirs už tėvynę ir niekas mirštančiųjų neatsimins, tik artimieji. Žmogus tėvynėje formuojamas kaip niekinis, aukštinama sistema ir valdžios diktatas, idilinės, netikros sukurtos herojiškos apeigos ir eisenos, kurios mane kaip pacifistinį žiūrovą liūdino (labiausiai tapatinausi su šio filmo medžiagos rinkėju Pavelu), kad iš istorijos niekas niekada nepasimokoma. Kaip lengva žiniasklaidos cenzūra ir diegiamomis per edukaciją prievolėmis ideologiniams tikslams sukurti tą patį, nuo ko kentėjo seneliai ir proseneliai, t. y. nusisavinti žmogų kaip pėstininką, pasitelkiant kaltės ir baimės įrankius.
 
Pakraupino propagandisto istorijos mokytojo, kurio vaikai suoluose klausėsi net akis pridengę, matyt, suvokdami, kad priešintis šiam statytiniam net pavojinga. Vienintelis šiame filme didvyris – Pavelas, kuris išpažįsta meilę Rusijai, bet ne tai militaristinei ir Putino režimo sukarintai šaliai, bet tai žmogiškumu ir mažaisiais paprastų žmonių gyvenimais grįstai tėvynei, kur atpažįsta savą medį, šunį ir mokyklą, bendruomenę nuo kalvos, o ne tankus ir priešus ukrainiečius. „Europa miršta, ji neturi aliejaus, energetikos, badauja, jų ekonomika eina šuniui ant uodegos, o Anglija tėra maža sala, kuri nieko negali,“ – perfrazuojant sako istorijos mokytojas vaikams, kurdamas Rusijos didybę per kitų menkinimą ir niekinimą. Pagalvojau: ko pats, toks didis Rusijos patriotas, nešiauši į frontą numirti ir parodyti vaikams herojaus. Nes... tikrieji statytiniai susirenka apdovanojimus, o patiklūs ir apgautieji įkasami vaikėzai, mamytės netikri didvyriai įkasami į žemę. Taip buvo visais Rusijos laikais.
 
Nebūkime vien tik žiūrovai, kurie per šį filmą baisi Rusija, filmas tarsi kviečia apmąstyti ir mūsų pačių požiūrį į karinę prievolę, sustiprintą militarizaciją, eisenas ir patriotines mintis, apgaubtas šiek tiek minkštos nacionalistinės mitologijos, nors jau kyla ir mūsų radikalieji: kas slypi už gražių patriotinių gaidų apie Lietuvą? Ar mes patys, besiginkluojantys ir besiruošdami diena iš dienos DIENAI X, kartais nelaukiame netikrų barbarų kaip kad K. Kavafio eilėraštyje? Puikus mūsų pačių veidrodis. Po filmo norisi sakyti: te niekas iš viso to neišsipildo, nebent viltis, kad visa tai vieną dieną pasibaigs.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb:7.4

 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 6 d. – Sarajevo apgultis, gimė ir mirė Rafaelis, prasidėjo Ruandos genocidas, JAV įsitraukė į Pirmąjį pasaulinį karą

 

Sveiki!

 

Štai, kas įdomaus pasaulyje ir Lietuvoje yra įvykę balandžio 6 dieną.

 

Pasaulio istorija.

 

1520 m. – Rafaelio mirtis. Būdamas vos 37-erių, mirė vienas garsiausių visų laikų italų dailininkų ir architektų Rafaelis Santis. Simboliška, kad jis mirė per savo gimtadienį.

 

1896 m. – Pirmųjų modernių olimpinių žaidynių atidarymas. Nors vakar minėjome pasiruošimą, būtent balandžio 6 d. Atėnuose oficialiai prasidėjo pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės.

 

1917 m. – JAV įstojo į Pirmąjį pasaulinį karą. Jungtinės Amerikos Valstijos oficialiai paskelbė karą Vokietijai, o tai tapo lemiamu lūžiu konflikto eigoje.

 

1992 m. – Sarajevo apgulties pradžia. prasidėjo ilgiausia apgultis moderniojo karo istorijoje (tęsėsi beveik 4 metus), nusinešusi tūkstančius gyvybių Bosnijos karo metu.

 

1994 m. – Ruandos genocido pradžia. virš Kigalio buvo numuštas lėktuvas su Ruandos ir Burundžio prezidentais. Tai tapo kibirkštimi vienam baisiausių XX a. genocidų, per kurį per 100 dienų nužudyta apie 800 tūkst. žmonių.

 

Įvykiai Lietuvoje.

 

1919 m. – Pirmasis Lietuvos Prezidentas. Valstybės Taryba išrinko Antaną Smetoną pirmuoju Lietuvos valstybės prezidentu. Iki tol jis vadovavo tarybai kaip pirmininkas.

 

1926 m. – Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas. Popiežius Pijus XI bule Lithuanorum gente įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją. Tai buvo itin svarbus žingsnis įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę bažnytinėje hierarchijoje (atsiskyrimas nuo Lenkijos bažnytinės įtakos).

 

Saugaus eismo diena. Lietuvoje balandžio 6-oji oficialiai minima kaip Saugaus eismo diena, skatinant vairuotojus ir pėsčiuosius būti atsakingesnius kelyje.

 

Mokslas ir technologijos.

 

1973 m. – „Pioneer 11“ paleidimas. NASA paleido kosminį zondą, kuris tapo pirmuoju aparatu, iš arti ištyrusiu Saturną ir jo žiedus.

 

1830 m. – Mormonų bažnyčios įkūrimas. Josephas Smithas Niujorko valstijoje oficialiai įkūrė Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčią.

 

Balandžio 6 dieną gimė prancūzų rašytojas Maurice'as Druonas (1918) bei italų Renesanso meistras Rafaelis (1483). Taip pat ši diena minima kaip Tarptautinė sporto diena vystymuisi ir taikai.

 

Maištinga Siela

Aktualijos. Daugelis nori taikos, bet remia ginkluotę ir karą – kodėl? Atsako Žakas Fresko

 

Sveiki,

 

Žinau, kad daugelis su manimi nesutiks, bet ir nereikia. Visa tai, kaip mumis manipuliuojama, kaip esame mulkinami patriotiškomis vertybėmis, tikėjimu, tauriais ir gražiais žodeliais, stimuliuojami emociškai vertybėmis, tėra absurdiško pasaulio politinio teatro dalis. Žmonės, nepritarę visam cirkui, tampa tiesiog priešai, jiems pripaišomi putinizmo ir antivalstybininko etiketės, jie sumaišomas su purvais ir... Nieko naujo nuo A. Camus „Svetimo“ laikų: visuomenės normoms nepataikaujančiais atsikratoma. Toliau pateiksiu facebooke Žako Fresko, mano supratimu, labai svarbaus XX a. mąstytojo ir visuomenininko perfrazuotas idėjas (šiaip galite lietuvišką jo puslapį sekti, žinokite, labai sveika). Nenorėkime tapti didvyriais, nes tai reiškia kovą, smurtą ir kraują.

 

***

 

Religingas žmogus, pritariantis karui ir ginklavimuisi yra suklaidintas sistemos, kuri išmokė jį tikėti žodžiais, bet ne jų prasme. Jis kartoja „nežudyk“, bet pateisina bombas. Jis kalba apie meilę artimui, bet ramiai žiūri, kaip „artimas“ tampa priešu, jei gyvena už kitos sienos.

Tai nėra tikėjimas. Tai programavimas.

 

Jezaus mokymas buvo paprastas ir radikalus: nežudyk, nekenk, mylėk, atleisk. Jame nebuvo išlygų: „nebent tai būtų karas“, „nebent tai būtų valstybės interesas“, „nebent tai būtų gynyba“. Šias išlygas sukūrė ne Dievas, o žmonių valdžios struktūros, kurioms reikėjo paklusnių kareivių, o ne sąmoningų žmonių.

 

Religingas žmogus, kuris laimina ginklus, tiki ne Dievu, o simboliais, vėliavomis ir autoritetais. Jis tiki, nes bijo netikėti. Jis kartoja ritualus, nes niekada nebuvo mokomas klausti: kodėl? Jei Dievas yra visaapimanti meilė, kaip galima ją suderinti su sprogmenimis? Jei žmogaus gyvybė yra šventa, kaip galima ją atimti „teisėtai“? Jei karas yra blogis, kaip jis tampa geru, kai jį paskelbia valdžia?

 

Tai loginės prieštaros, kurios išnyktų akimirksniu, jei žmonės pradėtų mąstyti, o ne paklusti. Problema nėra religija. Problema yra dogma be supratimo. Tikėjimas, atskirtas nuo kritinio mąstymo, tampa pavojingesnis už bet kokį ginklą, nes jis leidžia žmogui žudyti ramia sąžine.

Jėzus niekada nekvietė kurti armijų. Jis kvietė keisti sąmonę. Bet sąmonę keisti sunku, o pagaminti tanką – lengva. Todėl civilizacija pasirinko plieną vietoj išminties.

 

Kol žmonės melsis už taiką, bet mokės mokesčius karui, niekas nepasikeis. Kol „nežudyk“ bus tik žodis, o ne principas, religija liks ne dvasine, o politine priemone.

 

Tikrasis dvasinis žmogus neklausia: „kuri pusė teisi?“

Jis klausia: kodėl apskritai egzistuoja pusės?

Ir tik tada prasideda tikrasis tikėjimas – ne Dievu, o žmogiškumu.

 

Maištinga Siela

Aktualijos: pultelis perjungti taikių pusryčių kanalui

 

Sveiki,

 

Pamačiau šį paveikslėlį ir pamaniau: o, mano tikrovė! Tiksliau bent jau taip sąveikauja išorinė grėsmė su mano vidiniais įsitikinimais. Kai kas mėto bombas, nuo ryto iki vakaro kalba apie karo grėsmę, skaičiuoja aukas, dalijasi ir visaip kitaip maniakiškai įklimpę į tuos politinius reikalus, kad nustoja gyventi savo gyvenimus. Ne, nesu abejingas, tačiau nuo to, kad dažnai atsiriboju ir kritiškai pasižiūriu į TV žinias arba su pasitenkinimu jas išjungiu, kai tik išgirstu militaristinį tauzijimą, pradedu žiūrėti serialą „Draugai“ (yra toks kanalas, kuriame nuo ryto iki vakaro rodo „Draugus“), suvokiu, kad patenku į kitą lėlių pasaulį, tad ar galvosiu apie fronte mirštančius, ar Reičel vestuves su Rosu, niekam nuo to geriau ar prasčiau nebus. Kalbu baisiai makabriškai, lyginu galbūt nesulyginamus dalykus, tačiau masindamas karo temas nieko gero nepatirsiu ir tuo labiau kitiems nepadėsiu, todėl galima tiesiog perjungti tikrovę ir tiesiog saulėkaitoje atsigerti arbatos bei paskaityti knygą, o jau bombas suskaičiuos tie, kurie be jų negali gyventi. Parašiau šį sakinį ir pasijutau kaip toji motina ramiausiai laistanti gėles prie koncentracijos stovyklos sienos iš filmo „Interesų zona“, juk iš esmės monstriška, tiesa? Bet ar kalbėdami nuo ryto iki vakaro apie mirtį patys savęs neapsitveriame lagerio tvora ir netampame proto klipatomis? Sunku atsakyti, kurioje tvoros pusėje esu, bet neabejoju, kad kiti už mane geba ir gali atsakyti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Ingrida Šimonytė sumaišė kairę su dešine, Jakštą su Anušausku!

 

Sveiki,

 

Kalbėk apie politiką ir sulauksi priešų ir pasmerkimo, bet, Dieve, reikia!

 

Šiomis dienomis ypač, kai nebesuprantu Ingridos Šimonytės nei veiksmų, nei sprendimų, jaučiuosi kartais kaip Alisa, atsikandusi absurdą didinančio grybo šono. Akivaizdu, jog premjerė turėjo daryti spaudimą atsistatydinti Švietimo ir sporto ministrui Gintautui Jakštui, bet tikriausiai susipainiojo mygtukus ar kairę ir dešinę kaip ir NŠA, skirdama gimnazistams matematikos užduotis išplėstinio kurso B kursui, o A kursui palengvintas. Ji atleido Krašto apsaugos ministrą Arvydą Anušauską, nes... (ar kas girdėjo jos argumentus? Skaičiau 5 kartus ir nesupratau, o šiaip Šimonytei melžti į tuščią kibirą nebūdinga), bet akivaizdu, kad Anušauskas per mažai gąsdino, per mažai kalbėjo apie karą ir grėsmę, reketavo iš biudžeto kerzams ir dronams, per mažai trigerino. Ir tai taip akivaizdu, kai įsijungi žinias, kad kaip tik sakinys iš žinių vedėjo, taip anekdotas. Paprastai žiniose tai būna pirmosios naujienos, tas žurnalistinis srutomis perdvėsęs gražusis mobingas – reikia būti durnu lietuviu arba perplautom smegenim, kad nesuvoktum, kas aplinkui vyksta. Baisiausia, kad intelektualai, inteligentai tą pasigavę kaip visuotinę nuleistą iš dangaus maną dalijasi kaip nekvestionuojama tiesa, atjungę savas paskutines likusio kritinio mąstymo smegenų šakneles.

 

Ką noriu pasakyti? Tai, ką sakė Radauskas, ką sakė ir šiųmetės Knygų mugės šūkis: „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu!“. Supraskite, kas yra pasaka, o kas ne. Dvelkteli nuo A. Kamiu kapo senomis žiniomis apie absurdą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Kaip kolektyvinė lietuvių sąmonė pasiduoda karo egrero manipuliacijai? KARO NEBUS! Išjunkite TV žinias apie karą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kartais nedrąsu daryti tokius įrašus, kaip darysiu dabar. Lietuvoje, kur galioja tik viena tiesa, transliuojama populiariaisiais žinių kanalais, mąstyti kitaip yra gėdinga. Žmonės, pasigavę karingą sistemos inerciją, tau priklijuos gėdingas vatniko etiketes, nes šalyje, kurioje sakoma, kad vietos yra visiems, būtent kitaip mąstantiems jos būtent ir nėra. Šį įrašą darau paskatintas perskaitytų knygų Michael Talbot „Holograminė visata“ bei Dr. Joe Dispenza „Jūs esate placebas“ – pripažintų pasaulyje mokslininkų, ne šiaip kokių konspiracinių teorijų skleidėjų. Jų suformuotos idėjos kaip koks tinklelis-filtras tinka analizuoti ir suvokti tai, kas dabar daroma masiškai Lietuvoje.

 

Pastaruoju metu susierzinu įsijungęs žinias. Visos naujienos yra nukreiptos karo kultūrai gausinti, nesaugumui kurti, bauginti ir taip valdyti mases. Mums sukuriama įtaigi iliuzija, jog ginkluotis yra būtina, kad krašto gynyba yra mirtinai svarbi, mums piešiami baugūs scenarijai, mes gąsdinami dar didesniais mokesčiais, o tai manipuliacijai pastiprinti šalia parodomi Ukrainos karo vaizdai, pažeriama statistika. Keista, nes turiu pažįstamų, kurių giminės gyvena Kijeve ir ten žmonių gyvenimas beveik nepakrikęs, visi toliau gyvena, eina į darbą, mokosi, vysto ekonomiką, o per žiniasklaidą tiek nekalbama apie karą, kiek dabar pas mus. Nesakau, kad karo nėra, sakau, kad jis nėra toks, kokį piešia mums mūsų žiniasklaida. Žinau, kad Lietuvoje yra ir daugiau žmonių, kurie turi ukrainietiškų kontaktų, pasikalba, mato pasaulį kiek kitokį.

 

Vienoje facebooko įraše pakomentavau praktiškai užpultą vieno žmogaus įrašą, kuriame jis pasisakė prieš bet kokį ginklavimąsi. Atsirado dešimtys, kurie pradėjo jį smerkti, rašydami, kad mes ne už karą, mes už taiką, tačiau gynybą finansuoti reikia, kad reikia šelpti Ukrainą karine įranga, rinkti lėšas. Bet tai ir yra prisidėjimas prie karo! Kvantinė fizika, kurios mokslo atšakos nenori įsileisti švietimas, jau seniai teigė, kad Visata yra tokia: kaip į ją šauksi, taip ji atsilieps, t. y. jeigu artikuliuosi karinę gynybos grėsmę, būsi užpultas, laimingi žmonės pritraukia laimingus žmones, bijantysis patirs situaciją, kur teks tą baimę patirti ir t. t. Ir taip veikia pasaulis, per manifestacijos galią. Bet yra dar ir žmonijos kolektyvinė sąmonė, kuri pritraukia karą ir sukuria tas situacijas, kurias mato per žinias, kasdien nuo ryto iki vakaro girdi eskaluojamas grėsmes ir tuo gyvena, nė nesuvokdami, kad politikai jais naudojasi savo populizmui skleisti. Pavyzdžiui, krašto gynybos ministras ar toji pati Aušrinė Armonaitė, kuri sako, jog žmonės turėtų investuoti savo santaupas į tanką. Žmonių mintys ir viltys, įsivaizdavimai sukuria analogiškas situacijas, juk tai sena tiesa, kuri išstumta iš viešosios erdvės kaip kenksminga valdžios organams.

 

Dar baisiau, kad didžioji pilkoji masė yra lyg ir išsilavinę žmonės, tikintys mokslu ir pažangumu, tačiau kai kalba pakrypsta apie kritišką požiūrį apie plėtojamą karo kultūrą ir manipuliacijas, šie žmonės pasiunta, dingsta visas intelektualumas, jie svaidosi neregėtais epitetais, jie dirginasi, pyksta, vadina visus vatnikais, nes yra iš esmės paveikti nenutrūkstamo žiniasklaidos skatinamo heitinimo kanalo, dirbtinai kitų sukonstruotos tikrovės modeliu, todėl jie nepripažįsta jokių tiesos pustonių, nieko nenori girdėti apie pacifizmą, apie tai, kad žmogus turėtų „laisvoje“ šalyje rinktis laikyti ginklą rankoje, ar atsisakyti prisidėti prie tariamos gynybos. Ko verta laisvos šalies laisvė, jeigu tos laisvės iš esmės nėra, ji labai sąlygina, kaip kažkada pasakyta Prezidento frazė „gerovės valstybė visiems!“ Kad ne visiems, tik lojaliems karinei dabarties kultūrai, kurie laižo subines ir lyg šunyčiai pritaria nuo tribūnos nuleistai tiesai.

 

Manau, Lietuvoje dar nėra kritinės masės, kuri kritiškai žvelgtų į karo kurstymo politiką. Didžioji dalis vis dar mąsto itin primityviomis žemiškomis kategorijomis, linksniuodami Rusijos ir Putino vardai, paskęstama detalėse, politiniuose manevruose, tačiau nesugebama pakilti ir pamatyti žaidimo aikštelės iš viršaus. Visas šis cirkas, kuris vyksta mūsų energijos sąskaita, vyksta tik tam, kad mus toliau klaidintų. Ne paslaptis, kad tam tikros jėgos Lietuvoje nori karo, tos jėgos turi prieigos prie nacionalinių žinių ir didžiausių internetinių žinių portalų, užtenka paanalizuoti, kur veda paryškintu ir pirmu numeriu sudėtų straipsnių antraštės, kas jas vienija, kaip veikia skaitytojus, kaip juos atitolina nuo kritinio mąstymo, o ką jau kalbėti apie dvasinius dalykus, kurie tiesiog karo eskaluojamoje viešojoje erdvėje neturi jokios reikšmės, jie sąmoningai eliminuoti.

 

Mūsų intencijos ir mintys kolektyvinėje sąmonėje irgi turi jėgos. Aš tikiu, kad tokių bundančių žmonių, kurie jaučia ir suvokia, jog tikrovė truputį primena filmą „Matrica“, ji yra nupiešiama kitų, todėl didžiausia tikrovė gali būti tik aplink mums pačius, mūsų gyvenime, mūsų savijautoje, ketinime kurti kitokią tiesą, asmeniniame patyrime, o ne imituojant ir perteikiant tais pačiais verbaliniais sakiniais iš forumų kaip savo tikrovę, mes artikuliuojame ne savo patirtis, ne savo tikrovės vaizdinius ir dar baisiau – tikime, kad jie kur kas svarbesni, nei tai, ką mes patys galvojame ir kuriame. Patikėkite, tai ne jūsų tiesa, jūsų tiesa esate jūs patys, todėl nesileiskite mulkinami nei gražių politikų kalbų, kurie bando emociškai kišti į akis karo vaizdus, graudinti ukrainiečių likimais ir todėl jūs atiduodate jiems savo balsą ir energiją, mintis, veikiau išjunkite žinias, įsijunkite kultūrinę laidą, klausykitės muzikos, kuri įkvepia, ir atsijunkite nuo karinio egregoro tinklo, nepalaikykite jų. Išgyvenome karantiną, nieko nenutiko, išgyvensime ir tai sąmoningai darydami malonius dalykus, o tos srutos ims ir nutekės pro šalį, kaip nutekėjo daugelis negatyvių dalykų. Švari galva ir švarios mintys veda prie kitokios tikrovės versijos. Mes mokomi nematyti taikos, tik grėsmę, o dabar apsimeskime, kad nematome pavojaus ir jis nebeturės galios. Visata veikia šitokiu principu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Aušrinė Armonaitė skatina karą ir militaristinę kultūrą taikių gyventojų sąskaita

 

Sveiki,

 

„Yra ir daugiau būdų, pavyzdžiui, tas pats skolinimasis iš gyventojų. Girdėjau šiai obligacijų idėjai skirtos kritikos, bet juk yra nemažai finansų, kuriuos žmonės vis dar laiko. Gal geriau vis tiktai ne į kojinę, o į tanką padėti tuos pinigus. Valstybei galbūt nepritaikysi labai didelių palūkanų, bet vis tiek juk žmonės savanoriškai remia Ukrainą, manau, jie tikrai supras, jei bus aišku, kam, kada ir kiek pinigų reikia“. Aušrinė Armonaitė

 

Šiaip vengiu pastaruoju metu politinių nesąmonių, tačiau, kai netyčia žvilgteliu, kas pūva žiniasklaidos dėmesio centre, tai norisi išvirsti iš klumpių. Negi iš tikrųjų lietuvius laiko asilų ir avių banda, trumparegiais, kurie šoka pagal bauginančiosios politinės žiniasklaidos propagandą?

 

Pastaruoju metu daug kas mato, tačiau Lietuvoje tyli, jog yra kurstoma karo padėtis. Kažkas labai nori karo ir link to dirbama kruopščiai ir nuosaikiai. Karo ir gynybos temos eskalavimas, didelių pinigų šiai sferai ieškojimas dažnai tampa populistiniu lozungu, nes žmonėms jau instaliuota, kad visur priešai, visur nesaugu, visur baisu, reikia gintis, ginkluotis, piktintis, skaldyti... Gal kas pasakys, kad esu naivus, tebūnie, tačiau nepritariu ir niekada nepritarsiu Aušrinei Armonaitei, kuri leidžia sau taip laisvai sapalioti apie tai, kad taikūs ir karui bei ginkluotei nepritariantys žmonės savo santaupas turėtų atiduoti tankui. Ir išvis, kas čia per prostitucinė politinė nesąmonė? Vėl tos amžinos manipuliacijos dėl Ukrainos padėties, (visur, kur politika nori gauti naudos, prikišama Ukraina, pastebėjote?), vėl tas amžinas bauginamas, smegenų plovimas, manipuliacija emocijomis. Dabar nebelieka jokių iliuzijų, kam tarnauja Aušrinė Armonaitė. Jau sudegė kartą dėl Galimybių paso, sudegė ir vėl.

 

Aš nesutinku dauginti karo idėjų, nesutinku remti militaristinę Lietuvos strategiją, nesutinku, kad vyktų mobilizacija, nesutinku nei ginti, nei imti ginklą į rankas, nei kad manimi ar mano banko sąskaita naudotųsi propaguojant karinę puolimo ar gynybos sistemą. Atsibuskite! Aplink mane pilna tokių žmonių, kurie irgi mano labai panašiai ir tam nepritaria. Neimituokime, kad valdžios atstovai atspindi daugumos nuomonę ir įsitikinimus, prisidengdami eilinį sykį Ukrainos tragedija.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: žurnalistė Liepa Želnienė, nekenčianti mokytojų, demonstruoja manipuliacinės žiniasklaidos braižą

 Liepa Želnienė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Sveiki,

 

Šiandien virtuvėje per radiją išgirdau LRT žurnalistės Liepos Želnienės skaitomą tekstą apie Izraelio dabarties karo įvykius su Palestinos korumpuotomis pajėgomis. Užbėgant už akių, noriu pasakyti, kad domiuosi įvykiais Artimuosiuose Rytuose ir man baugu, kokios žinios ir statistika pasiekia manąsias ausis, kaip, beje, ir Ukrainos įvykių, šis įrašas skirtas prastoms, surūgusioms žurnalistės manipuliacijoms nusakyti, o ne pasmerkti autorę kaip žmogų.

 

Žymi ir tikriausiai įtakinga žurnalistė leido sau būti padlaižūniškai populistine, tiesiog idiotiškai atsiskleidė, kad yra tiesiog politinis įrankis ir dar nekenčianti mokytojų. Pakalbėkime apie karą, apie baimes, apie tai, kas gali būti, kaip reikia grūsti pinigus į krašto gynybą, nors finansavimas „gresia“ jau rekordinis. Viskas lyg ir suprantama, lyg žinoma, netgi pateisinama šių dienų politikos kontekste, tačiau, ką daro Liepa Želnienė? Ogi pastato vidaus šalies problemas prieš galimą karo grėsmę, sumenkindama savo kalboje mokytojus (nes jie tai problema, geriau dar vieną dešimtmetį patylėtų, dar ne laikas, yra svarbesnių reikalų, supraskite), pavadindama juos, kurie žiūri tik savo kišenės. Nes jie gi išėjo į streiką ne savo teisių ir senų susitarimų su politika ginti, o cituoju: „reketuoti valdžią“. Štai kaip išsilavinusi žurnalistė mato šį reikalą ir ji nieko nestebina ir nesiskiria nuo, pvz., Audriaus Skaisčio „komuniagų ir broilerių“. Nes juk reketuoja tai chuliganai. Tai gal tų mokytojų nereikia, visus į frontą be pasirinkimo?

 

Miela Liepa Želniene, jeigu esate žurnalistė, nesvarbu, kad politinės pakraipos, tai malonėkite pasidomėti mokytojų tikraisiais reikalavimais prieš pastatydama faktus. Jeigu jums mūsų vaikų išsilavinimas nesvarbus, tada neturiu išvis ką ir bepasakyti. Įspūdis toks, kad ponia Želnienė antraščių pamazgų lozungus atkartoja ir kiršina žmones, mat vidaus bėdos – tai jokia problema. Pala, ar mes gyvename ne tik karo grėsmės pašonėje, bet ir šią gyvenimo tikrovės atkarpą, kur vis dar svarbūs ir piliečių reikalai, negi dabartis Lietuvoje nebesvarbi ir ją reikia sumenkinti?

 

Pasišlykštėjau žurnalistės nacionalistine perdėta povyza, kurią pastiprina manipuliatyvi, neinformatyvi ir šiaip jau politikams būdinga kiršinimo ir lyginimo (o iš tikrųjų menkinimo, nes reikia savo poziciją pastiprinti) retorika. Nors ko norėti, žurnalistė juk politinės srities, „atkalusi“ kaip „Tėve mūsų“ ir tikrai ne iš mokytojų mokykloje. Nežinau, kaip kiti Liepos Želnienės tekstai, bet po šito trinktelėjau per radiją, sudirgino. Ar šioji korespondentė nupirkta? Kur aš girdėjau tą manipuliacijos taktiką? Velnias žino...

 

Visgi nesitikiu aukštos žurnalistinės etikos ir teksto adekvačios kokybės. Kiekvienas žmogus, kaip ir aš tą dabar darau čia, turi teisę išreikšti ir palaikymą, ir pasipiktinimą, tačiau, jeigu esi žurnalistė, manau, atstovauji kitokio žodžio sklaidai, juolab nacionalinio radijo eteryje, o ne savo asmeninio įvaizdžio formavimui ir patiktukų surinkimams socialiniuose tinkluose. Šiaip poniai reiktų pasidomėti, kur tie rekordiniai milijardai Švietimui nueina, nes tai tikrai nėra mokytojų atlyginimams. Siūlyčiau atlikti išsamius tyrimus, kaip Ministerija panaudoja tas lėšas kurdama klerkų kabinetus ir reformuodama kosmetiškai kas kelerius metus programas, kurių perspausdinimai kainuoja milijonai, o tada kukuoti apie pralobti norinčius mokytojus, kuriems metai iš metų vis žadama ir žadama, o jie vis laukia tai naujos valdžios, tai krizės pabaigos, tai karantino pabaigos, tai karo Ukrainoje pabaigos ir vis laukia, laukia...

 

Apie tikrą pilietiškumą, kurį mini citatoje ponia žurnalistė, tikriausiai reiktų pilietiškumą demonstruoti pirmiausia valdantiesiems ir Ministerijai, nes pagal juos, kiekvienas mokytojo plaukas mokykloje suskaičiuotas, tad nereikia varyti Dievo į medį ir reikalauti iš mokytojų, kurie, kaip dažnai kam nors iš šalies atrodo, neturi ką veikti, dar ir altruistines pašiepiamas akcijas imituoti, taip patogios valdininkams, kurie paleistų lozungus apie tariamus mokytojus didvyrius, kurie neima atlyginimo, nes nori būti patriotų pavyzdžiais savo mokiniams. Reikia būti idiotu, kad tuo tikėtum ir norėtum. Bet tiesos neišmuši, šis mokytojų kontekstas visame žurnalistės tekste yra absoliutus briedas ir labai patogus parodyti, kokia žurnalistė įžvalgi mažiau protaujantiems, bet bėda tame, kad dauguma visgi protaujantys.

 

P. S. Autorės tekstą, kol rašiau atsiliepimą, jau patalpino LRT čia, jį ir galite paskaityti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Vilniaus ir Kauno Kalėdų eglių karuose – garbės reikalas, kieno didesnis ir geresnis falas

 

Sveiki,

 

Ką tokiu laiku galima kalbėti banaliau nei apie mus kraupiai dirginančių kasmetinių eglučių karų naujienas? Kasmet vis landžiau ir primygtiniau, kasmet vis įkyriau ir įžūliau mums brukamas tas „balsuok, kuri gražesnė“ niekalas. Tą daro visi didieji žinių portalai, įskaitant ir mano mėgstamą 15min.lt

 

Kai atrodo, jog viskas baigėsi ir toliau nebeįmanoma smukti žemyn, turiu galvoje, sukiršinami Kauno ir Vilniaus gyventojai, staiga įžiebti savo egles pradeda kitų miestų gyventojai ir prasideda tokios antraštės: „Kuklesnė, bet nuoširdesnė Dzūkijos Kalėdų eglė“. Nuokada kuklumas yra nuoširdumas? Ką tai sako apie mus pačius ir mūsų vertybes? Ogi viską ir nieko. Žiniasklaida manipuliuoja taip, kaip nori, Kalėdų egles paversdama būtina prestižine miesto garbės atributika, o jei miestas neskyrė daug dėmesio, vadinasi, miestas kažkoks... apsileidęs, nes eglučių karuose turi dalyvauti ir už savo miesto garbę atstovėti, supraskite, visi, kas save laiko konkurencingais miestais. Man tai primena mūsuose įsigalėjusį stereotipą, kad kuo didesnis pas vyrą falas, tuo vyras vyriškesnis; kuo prašmatnesnė eglutė, tuo miestas patriotiškesnis, geresnis, kūrybingesnis ir visoks kitoks -esnis.

 

Bet įdomu ir tai, kad visada tame banalybės cirke yra aktyvistų, kurie gina tas Kalėdų egles. Pirmąkart surengta eglučių mėgėjų akcija-atrakcija prieš eglučių heiterius, tiksliau tuos, kurie palaiko kitas eglutes, o kitas eglutes puola. Vilniaus eglė, tiksliau jos imitacinė konstrukcija, primenanti ne tik tortą (juk simboliška, Vilnius švenčia jubiliejų), bet ir vestuvinės suknelės pasijonius. Dar kiti, kuriems juokingi šie patriotiniai ir miesto šovinistiniai karai, guglina, tarkim, kokią 1968 metų katedros eglės nuotrauką ir primontuoja prie šiuolaikinės konstrukcijos rypuodami, kad dingsta vaikystėje suformuota tikroji Kalėdų dvasia, nes komercija pasiglemžia viską.

 

Nusibodusio kai kam Ukrainos ir Rusijos karo kontekste šis pas mus vykstantis reiškinys yra besiformuojantis lietuviškas paprotys, nes nei Rygos, nei Talino eglutės nėra tokios modernios ir puikios, kaip pas mus, todėl mūsų žaliaskarės įtraukiamos į gražiausių ir puikiausių top pasaulinių eglučių sąrašus, o tai juk beveik tas pats, kaip itin aukšta vieta „Eurovizijoje“. Ir viskas dėl tų varžytuvių, mūsų atsidavimo pompastiškoms iškilmėms ir isterija. O kad panikuojame dėl to, kad šiemet mažiau pompastikos, geras įrodymas buvo Vilniaus pirmosios šiųmetės eglės bandomasis įžiebimas, kurios spalvų girlianda buvo priskirta LGBTQ nava propagandai, nors ir galutinė versija, garbingi konspiracijos teoretikai netruko surasti sąsajų su Rusijos Kremliaus raudonaisiais kaskadiniais bokštais.

 

Tampame įnoringi net prabangai, nes eglučių isterijas pakursto ir mūsų didieji autoritetai influenceriai (vis dar be guglės nemoku padoriai šio žodžio užrašyti). Filmanavičiūtė sako aną, o Petruškevičius ir Juozukas negailėjo pastabų, nes jeigu kreipiasi žiniasklaida, reikia pateikti kokį nors vertinimą ir poziciją, geriausia, jeigu negali sukritikuoti konstrukcijų, imi kritikuoti kainą, nes eglutės kaina yra antras isteriškas dalykas, dėl kurio nesibijo tautiečiai klykti, nes už visų dekoracijų reikia paskaičiuoti ir plaunamų savivaldybės biudžetų kišenes, įžvelgti, kiek čia tos lemputės atsieis miestelėnam, kurie dėl padidėjusių elektros kainų rečiau varsto šaldytuvo dureles ir laukia, kada žuvį ir faršą galės laikyti, Sibiro anticiklonui atslinkus į girliandomis apjuostą Marijos Žemę, tiesiog balkone.

 

Kas baisiausia? Baisiausia, kad pats piktinuosi tuo neregėtu užgimusiu papročiu kritikuoti ir piktintis, apie tai kalbėti su cinizmo gaidele. Pažadu, jeigu kitąmet Lietuva neišnyks iš žemėlapio, dėl tų žaliaskarių kovų ir aistrų bus dar daugiau kalbų, pykčio ir šventinės isterijos (čia kaip pasaulio futbolo čempionate, greitai kauniečiai ir vilniečiai išgėrę karšto vyno bokalais gūrins vienas kitam nosis ir liesis čiurkšlėmis ne šventinis šampanas, o iš nosies čiaupų į viršų garuojantis garbės kraujelis. Nes juk svarbiausia, kieno didesnis ir geresnis!

 

Jūsų Maištinga Siela