Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 6 d. – Sarajevo apgultis, gimė ir mirė Rafaelis, prasidėjo Ruandos genocidas, JAV įsitraukė į Pirmąjį pasaulinį karą

 

Sveiki!

 

Štai, kas įdomaus pasaulyje ir Lietuvoje yra įvykę balandžio 6 dieną.

 

Pasaulio istorija.

 

1520 m. – Rafaelio mirtis. Būdamas vos 37-erių, mirė vienas garsiausių visų laikų italų dailininkų ir architektų Rafaelis Santis. Simboliška, kad jis mirė per savo gimtadienį.

 

1896 m. – Pirmųjų modernių olimpinių žaidynių atidarymas. Nors vakar minėjome pasiruošimą, būtent balandžio 6 d. Atėnuose oficialiai prasidėjo pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės.

 

1917 m. – JAV įstojo į Pirmąjį pasaulinį karą. Jungtinės Amerikos Valstijos oficialiai paskelbė karą Vokietijai, o tai tapo lemiamu lūžiu konflikto eigoje.

 

1992 m. – Sarajevo apgulties pradžia. prasidėjo ilgiausia apgultis moderniojo karo istorijoje (tęsėsi beveik 4 metus), nusinešusi tūkstančius gyvybių Bosnijos karo metu.

 

1994 m. – Ruandos genocido pradžia. virš Kigalio buvo numuštas lėktuvas su Ruandos ir Burundžio prezidentais. Tai tapo kibirkštimi vienam baisiausių XX a. genocidų, per kurį per 100 dienų nužudyta apie 800 tūkst. žmonių.

 

Įvykiai Lietuvoje.

 

1919 m. – Pirmasis Lietuvos Prezidentas. Valstybės Taryba išrinko Antaną Smetoną pirmuoju Lietuvos valstybės prezidentu. Iki tol jis vadovavo tarybai kaip pirmininkas.

 

1926 m. – Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas. Popiežius Pijus XI bule Lithuanorum gente įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją. Tai buvo itin svarbus žingsnis įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę bažnytinėje hierarchijoje (atsiskyrimas nuo Lenkijos bažnytinės įtakos).

 

Saugaus eismo diena. Lietuvoje balandžio 6-oji oficialiai minima kaip Saugaus eismo diena, skatinant vairuotojus ir pėsčiuosius būti atsakingesnius kelyje.

 

Mokslas ir technologijos.

 

1973 m. – „Pioneer 11“ paleidimas. NASA paleido kosminį zondą, kuris tapo pirmuoju aparatu, iš arti ištyrusiu Saturną ir jo žiedus.

 

1830 m. – Mormonų bažnyčios įkūrimas. Josephas Smithas Niujorko valstijoje oficialiai įkūrė Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčią.

 

Balandžio 6 dieną gimė prancūzų rašytojas Maurice'as Druonas (1918) bei italų Renesanso meistras Rafaelis (1483). Taip pat ši diena minima kaip Tarptautinė sporto diena vystymuisi ir taikai.

 

Maištinga Siela

Kelionė: Bosnija ir Hercegovina, sostinė Sarajevas, Mostaras

Sveiki, skaitytojai,

Manęs neapleidžia jausmas, kad pabuvojau šią vasarą mįslingoje šalyje. Nors man labai patiko Juodkalnija, tačiau kirtus sieną ir įvažiavus į Bosniją ir Hercegoviną tapo aišku, jog tai kitokios energetikos, kultūros ir istorijos šalis. Jau neminėsiu sudėtingos Jugoslavijos istorijos, kurios sudėtin buvo įtraukta Bosnija ir Hercegovina, tačiau pasidalysiu, kaip man atrodė kelionės metu šioji bene egzotiškiausia iš visų Balkanų šalių.

Šioje šalyje gyvena 3,8 milijonai gyventojų, o plotas kiek mažesnis nei Lietuvos, daugiau nei 51 000 kvadratinių kilometrų, tačiau Bosnija ir Hercegovina labai kalnuota ir akmenuota, vasarą gali kamuoti nepakeliami karščiai, todėl kai kur vyksta siestos t. y., uždaromos tam tikros parduotuvės, stoja dienos darbai. Kai aš buvau tuo laikotarpiu, išties buvo labai tvanku ir karšta, visur stengiausi vaikščioti šešėliais ir pakraščiais, nes tuoj išpildavo prakaitas. Bet vietos gyventojai yra prisitaikę ir pripratę.

Tiesa, neilgai teko būti tiek Mostare, tiek Sarajeve, tad ir įspūdis toks labiau turistinis, paviršutiniškas. Pirmas įspūdis – daug pigiau nei kokioje Kroatijoje ar Juodkalnijoje. Viskas ir beveik visur atsiskaitoma grynaisiais, todėl nesitikėkite patogumo dėlei visur glausti savo banko kortelę. Nors vietiniai priima ir eurais, tačiau atmesti jums gali ir vietos marke, bet nebūtinai tiksliai pagal kursą, dažnu atveju į pirkėjo nenaudą.

Bosniai pasižymi svetingumu, tačiau į turistus žiūri kaip į kitą kastą. Nenuostabu, šalies valdymo sistema labai unikali ir neturinti tikriausiai Europoje jokių analogų. Trys skirtingi prezidentai, šalies himnas be žodžių, o tautinę sudėtį sudaro bosniai, kurie šiaip jau yra musulmonai, kroatai katalikai ir serbų pravolavai. Taigi trys etninės grupės, trys skirtingos religijos, todėl atrodo, jog Bosnija ir Hercegovina yra kaip koks Jugoslavijos susitraukęs mažasis modelis. Jūs bent įsivaizduojate, kaip sudėtinga yra priimti kokį nors įstatymą, kuris atlieptų visas tris etnines grupes? Taigi, todėl tokia situacija iš esmės lėtina ir šalies ekonomiką bei turizmo sektorių.

Hercegovina (tai viena iš teritorijų) labiau suprantama kaip istorinės kroatų žemės, jos labiau eina iš pietų ir pietvakarių nuo Kroatijos. Patys kroatai turi pretenzijų į šalies žemes ir dėl to retsykiais kyla nesutarimų, nes tose žemėse būtent ir glaudžiasi didžioji tautinės kroatų dalis. Jų architektūra kitokia nei Sarajeve ir Mostare, kur iš esmės jaučiasi musulmoniškoji Bosnijos dalis. Čia iš tikrųjų jaučiasi Rytų dvasia, atėjusi su turkų invazija į Europą, todėl virtuvės ir gausūs turgūs primena rytietišką atmosferą, kokią galima pamatyti, pavyzdžiui, Albanijoje ar Makedonijos sostinėje Skopjė.

Šiaip šalis labai graži, kalnuota, o kelionė per Matkos kanjoną tampa neišdildoma meditacine kelionė, nes vaizdų tikrai yra. Praeityje, kai vyko Balkanų karai, labai nukentėjo bosnių tauta dar ir dėl to, kad jie buvo kitokie, musulmonai. Tikriausiai nerasite šeimos, kuri nebūtų netekusi nors vieno šeimos ar labai artimo giminės nario, todėl bosniai iki šiol mena karo padarinius ir, priešingai nei lietuviai su paminklais ir invazine kultūra, nenaikina skylių sienose, griuvėsių senamiesčiuose, nes tai priminimas ir auklėjamoji priemonė jaunajai kartai: neužmirškite, kas nutinka, kai užmirštame būti budrūs.

Toliau pateiksiu savo nuotraukų reportažą ir trumpus komentarus.

„Manoma, jog trys trikampio kampai vaizduoja tris Bosnijos tautas: bosnius, kroatus ir serbus. Žvaigždžių, vaizduojančių Europą, skaičius begalinis, todėl jos tęsiasi nuo viršaus iki apačios. Vėliavos spalvos dažnai siejamos su neutralumu ir taika. Geltona spalva simbolizuoja taiką ir saulę, mėlyna spalva ir žvaigždės – Europą. Dabartinė Bosnijos ir Hercegovinos vėliava priimta 1998 metų vasario 4 dieną.“

Bosnijos ir Hercegovinos žemėlapis.

Mostaras – vienas svarbiausių šalies miestų, kuris turi savo regiono kultūrą. Viena iš jų – išskirtiniai Mostaro vynai. Teko jo paragauti. Nepasakyčiau, kad buvau sužavėtas, lyginant su Juodkalnijos vynu, matyt, reikia priprasti... Carski Vinogradi Mostar "Blatina" ir "Žilavka".

Mostaras – istorinė šalies sostinė. Kaip jau minėjau, karas palietė visus. Net Mostare galime iki šiol matyti tų siaubingų įvykių žymes.

Mostare, kaip ir tikriausiai kituose Bosnijos ir Hercegovinos miestuose, maisto porcijos būna labai didelės. Jeigu sakau, kad didelės, vadinasi, tikrai didelės. Įdomus dalykas, o gal ir bosnių gudrybė turistams, jog visi mes užsisakėme vieną, o gavome kitką. Pavyzdžiui, užsisakiau be bulvyčių, tai būtinai pridėjo bulvyčių, mano kolega užsisakė mažą porciją, tai jam atnešė tokią porciją, nuo kurios pavalgytų keturių asmenų šeima (dešrelių, kepsnių, bulvyčių kalnas!). Aišku, atitinkamai viskas po to ir paskaičiuota pagal dydžius ir užsakymus – jokių kortelių, tik grynais, tad eidami pavalgyti turėkite šlamančiųjų. Tai tas išgirtas vaišingumas atrodė keistokas. Maistas šiek tiek prėskas, pats turi ir pasisūdyti, ir pipirų užsidėti bei padažų pasiprašyti, ir ne už dyką. 

Mostaras. Reprezentacinė šalies vieta turistams. Per miestą teka Neretos upė, kurios ilgis 225 kilometrų. Senasis Mostaro tiltas simbolizuoja krikščioniškojo ir musulmoniškojo pasaulio jungtį. Vienoje miesto pusėje yra krikščionių bažnyčią, o Rytų pusėje – daugybė musulmoniškų minaretų. Tiltas pastatytas turkų 1566 metais, tačiau sugriautas 1993 m. per Balkanų karus, atstatytas 2004 metais, dabar įtrauktas į UNESCO. Nuo jo karštomis dienomis šokinėjimą su naro kostiumu į Neretvos vandenis, aišku, ne už dyką. 

Mostaras. Vakarinėje dalyje, kairiajame Neretvos upės krante išties yra krikščionių bažnyčia.

Garsus Mostaro turgus, kuriame galima įsigyti už tikrai padorią kainą visokiausių suvenyrų.

Sarajevas, sostinė. Per šalies sostinę Sarajevą teka Miliackos upė, 38 kilometrų. Per ją nutiesti seni tiltai, kai kurie atstatyti po karo. Tai mano rytas Sarajeve. Geriausia vaikščioti ryte, nes po vidudienio tampa labai karšta.

Tai istorinė vieta, atrodo, nieko neišskirtinis miesto kampas, tačiau nuo čia viskas prasidėjo. Cituoju: „1914 m. birželio 28 d. Sarajeve – tuomet priklausiusiame Austrijos-Vengrijos imperijai – buvo nužudytas Františekas Ferdinandas d’Este. Jį nužudė Gavrilas Principas – vietinis Bosnijos serbas, kaltintas ryšiais su serbų pogrindine teroristine organizacija, siekusia išvaduoti Bosniją iš Austrijos jungo ir sujungti visas serbų gyvenamas žemes į vieną valstybę. Šis įvykis visiškai pakeitė pasaulį. Po erchercogo mirties kilo karas, netrukus pavadintas Didžiuoju, o vėliau – Pirmuoju pasauliniu.“

Data grindinyje prie istorinės sankryžos.

Vaizdas iš kito kampo. Čia stovi instaliacija, kuriame atkurtas panašaus modelio automobilis, kuriame buvo nušautas Ferdinandas d‘Este. Pastate veikia istorinis muziejus.

Vienas garsiausių Sarajevo viešbučių, atitinkančių europinius standartus.

Yra ir tokių gatvių, kurios absoliučiai europietiškos, net nesuprastum, kad esi Bosnijoje ir Hercegovinoje. Tiesa, jų nedaug ir jie pritaikyti daugiau atvykėliams bei turistams.

Sarajevo centre daug modernumo ir istorinių objekto sanklodų, o jų nepamatyti neįmanoma.

Vienas didžiausių Sarajevo katalikų centrų – šioji bažnyčia, didžiausia mieste, kuriame pamaldas kažkada laikė popiežius Jonas Paulius II, o vėliau ir dabartinis popiežius Pranciškus. Prie bažnyčios pastatyta didelė Jono Pauliaus II skulptūra.

Viename iš pagrindinių promenadinių bulvarų galima rasti štai tokį grindinyje suprojektuotą slenkstį, kuris žymi Rytų ir Vakarų pasaulio sankirtą. Ir iš tikrųjų, perėjus jį, keičiasi gatvės ir miesto vaizdas, staiga iš krikščioniškojo pasaulio patenki į musulmoniškąjį su mečetėmis, minaretais ir rytietiškais turgeliais. Čia netgi kvepia kitaip!

Tai viena iš seniausių ir didžiausių mečečių Sarajeve, kur kiemelyje galima pamirkyti štai šiame fontanėlyje kojas.

Sarajevo senamiestyje yra karavansarajus – daugiausia Viduriniuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir Vidurinėje Azijoje paplitę statiniai, kurie buvo skirti priimti nakvynei karavanus ir pavienius keliautojus. Jie statyti prie daugelio svarbių prekybinių kelių, ypač prie šilko kelio, buvo randami tiek dideliuose miestuose, tiek atokiose vietovėse. Toks karavansarajus yra išlikęs autentiškas ir Sarajeve. Tai pastatas su vidiniu keturkampiu kiemu. Jame šiuo metu įsikūrusi kavinė ir rytietiškas turgus. Čia labai gerai atsigerti kavos karštą vasaros dieną, nes vėsina medis ir pavėsiai.

Rytietiška kava visiškai kitokio skonio, bet priprasti galima jau nuo pirmos porcijos. Ji paprastai patiekiama štai tokiuose tradiciniuose rytietiškuose induose, nukaltuose pagal senas vietos tradicijas. Tokį komplektą parsivežiau ir namo. Prie kavos patiekiami rytietiški saldumynai, pacukruoti želė kubeliai. 

Karavansarajaus vidus.

Vienas didžiausių Sarajevą ir pačią šalį reprezentuojančių turistinių ir istorinių objektų yra Sebiljis – įmantriai išraižytas puošnus medinis vandens šulinys, vainikuotas mažu skardiniu apvaliu kupolu. Cituoju: „Sebil arabų kalba reiškė „kelias“ – kadaise būtent Sarajevo Baščaršijos sebiljis ženklindavo daugelio ištroškusių žygeivių, kurie po daugybės sunkumų kelionėje po Balkanų kalnus, miškus ir slėnius pagaliau ateidavo čia, į šį įspūdingą miestą, Balkanų vidurio kelio pabaigą.“

Bosnijos ir Hercegovinos herbas turi labai panašią simboliką kaip ir vėliava.

Kristina Tamulevičiūtė yra tikriausiai vienintelė lietuvė, kuri išleido knygą apie Bosniją ir Hercegoviną, papasakojo, ką reiškia gyventi šios šalies kultūroje. Jos esė knygutė „Pasakojimas apie vieną miestą“ labai pravertė ir visiškai kitaip „nuspalvino“ šalies suvokimą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kristina Tamulevičiūtė "Pasakojimas apie vieną miestą"

Kristina Tamulevičiūtė. „Pasakojimas apie vieną miestą“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 88 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Prieš keliaujant kur nors svetur, į kitą šalį, tikriausiai verta pasidaryti tam tikrus namų darbus t. y., sužinoti apie šalį, pavyzdžiui, ką jau žino lietuviai, pasidomėti kultūra, istorija, o ne vien, koks vietinis valiutos kursas euro atžvilgiu. Iš tikrųjų Sarajeve, Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje, buvau tik vieną dieną, tad nelabai ką ten spėjau pažinti. Vietinė gidė aprodė sostinės centrą, senamiestį, turgų, parodė, kur atsigerti kavos, tačiau aš visiškai kitokiomis akimis žiūrėjau į viską, nes kelionės metu, dar prieš įvažiuojant į Bosniją ir Hercegoviną, spėjau perskaityti Kristinos Tamulevičiūtės (g. 1989) debiutinę Pirmosios knygos serijoje pasirodžiusią eseistikos rinkinį Pasakojimas apie vieną miestą, kurį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (pastaroji jau daugelį metų organizuoja šį konkursą).

 

Pagalvojau, kad knygą skaičiau pačiu tinkamiausiu metu ir tinkamsiauje vietoje. Tiesa, knygą buvau pradėjęs skaityti pandemijos metu, kai nusipirkau pigiai didelį pluoštų Pirmosios knygos autorių, tačiau aplinkybės privertė knygą kurį laiką užmiršti. Retas derinys, kada kelioninė eseistika sustiprino ir pakeitė požiūrį į Sarajevą ir pačius bosnius, nes tai absoliučiai kitokio kolorito kraštas, nei kaimyninė Serbija, Kroatija ar Juodkalnija.

 

Autorė kurį laiką studijuodama ir dirbdama gyveno Sarajeve ir tuo metu besilaukdama pirmagimio rašė šiuos tekstus, todėl protarpiais eseistiniame tekste atsiliepia jauno ir besikuriančio žmogaus abejonės ir intencijos tiek dėl šeimos santykių, tiek dėl stringančių studijų bei kultūrinių skirtumų. Kiek žinau, K. Tamulevičiūtė verčia iš buvusios Jugoslavijos kalbų, įskaitant ir pačių bosnių.

 

Trumpučiai dienoraštinio pobūdžio tekstai iš vienos pusės primena asmeninį dienoraštį, tačiau laviruoja tarp eseistikos kanonų. Pats ryškiausias šios knygos bruožas yra autorės gebėjimas savo asmenines patirtis, jausmus reflektuoti skirtingais kultūriniais ir istoriniais kontekstais, siejant bosnių istoriją su savo šeimos istorijomis, ypač didelį autoritetą autorei turi močiutė ir jos istorijos. Kilusi iš Šiaulių ji sieja Lietuvos karo patirtis, močiutės meilės istorijas su Balkanų karo bosnių patirtimis. Ir iš tikrųjų, knyga parašyta 2013 m., o aš po dešimtmečio atsirandu su autorės knyga Sarajeve, atrodo, kad kur eisi, visur centre paliktas istorinis palikimas ir toli gražu ne pats gražiausias, nes išvarpyti kulkomis pastatai tiesiog palikti ne turistams kraupinti, bet labiau kaip priminimas, vaikų auklėjimui t. y., kad istorinė atmintis nebūtų užmiršta (čia trumpam prisiminiau mūsų lietuvių besaikį norą laužyti ir lupinėti atminimų lenteles, sunaikinti Žaliojo tilto skulptūras ir kitką, ką galbūt iš to galėjome padaryti kaip muziejų). Tačiau šalia rimties tekstuose perteikiami ir rimtas humoras, pavyzdžiui, kroatų literatūros ir bosnių postmodernizmo dėstytojas, kuris teigia, kad „mūsų praeitis yra pedofiliška“, „Turite pedofilo normą. Štai jums patriarchato siaubas“, „Patriarchalinėje visuomenėje moterys yra  seksualiai kolonizuotos...“ (p. 61). Įdomu, jog tai teigia vyras dėstytojas, kurio aiškinimas gan europietiškas ir netikėtas.

Kristina Tamulevičiūtė

Su autorės knyga Sarajeve. Geriausia vaikščioti ryte, kai dar nėra karšta.

 

Knyga atmosferinė. Pirmiausia – Sarajevo kapinės ir kalvos, į kurias pačiai autoriai tenka kopti grįžtant iš darbo. Sostinėje vasaros metu labai karšta ir prakaitas žliaugia tiesiogine to žodžio prasme. „Kai lauke toks karštis, galima pajusti, kaip visi kūno skysčiai subėga į prakaito liaukas, todėl tikrai žinau, kad neišsipūsiu ir niekur nenuskrisiu, veltui mane prieš septyniolika metų gąsdino vaikų darželio auklėtoja (p. 52).“ Knygoje tvyksteli ir žinios apie bosnių virtuvę, kad jie didžiuliai kavos gėrikai, o pusryčiams visada geria jogurtą ir pan., tuo netrukus įsitikinau pietaudamas mieste.

 

Esė turi ir savo vidinę loginę struktūrą, tai rodo ir autorės filologinis juslingumas ir intuityvumas, kuriant tekstus, kurie gana lengvi, atrodo, parašyti greitai, eksperimentuojant su struktūra pagal nuotaiką. Pavyzdžiui, tekstas Popietė su kava ir drauge, kuriame atraminiu ir ritmą palaikančiu posakiu tampa are you still with me?, kuris kuria vienišumo ir artumos jausmo dviprasmybę, pokalbyje su galimai įsivaizduojama drauge prie kavos, bet nebūtinai, tai gali būti ir internetiniai pusmonologai, reikalingi pratęsti savirefleksijos konjunktūrą.  

 

Esama žavių tarpkultūrinių apmąstymų žmogaus teisių klausimais, ypač moters ir vyro socialinių statusų klausimais skirtingose kultūrose. „Pagalvoju – štai grįšiu į gimtąjį miestelį su vyru ir vaiku glėby, o tada mano miestelio tetulės atvers burnas lyg krosnis, iš kurių raganos ližėmis traukia duoną. O kas, jei būčiau vieniša mama? Tada net grįžti negalėčiau, man liktų tik pranešimai žmogaus teisių centruose su atsitiktinės kavos puodeliu, už kurį greičiausiai reiktų susimokėti, nepaisant to, kad esu moteris, mane aptarnauja vyras, ir abu esame vieniši (p. 77 ).“

 

Mano gidas prasitarė, kad nežino nė vieno Sarajeve lietuvio gido, kuris galėtų iš savo perspektyvos papasakoti apie miestą turistams, todėl tenka klausytis rusiškai. Pasakomas apie vieną miestą jau savaime unikalus ir vertingas ne vien dėl literatūros, o kaip kitoks kelionių gidas, kuris priartina Sarajevą kitokiomis spalvomis, nes vaikštant po rytietišką bosnių turgų taip ir nepažinsi, kas iš tikrųjų dedasi už šių gyventojų sienų. Kitą vertus, K. Tamulevičiūtės knygos tikslas nėra išskirtinai ir išsamiai supažindinti su šiuo miestu, perteikti vietos gyvenimo peripetijų, kurių galbūt norėjosi dar daugiau, kad būtų atskleistas dar nematytas ir neregėtas Sarajevas, tačiau tikriausiai autorei dar pristigo pagyventi šioje vietoje, surinkti kitokių patirčių. Bet kokiu atveju, tai asmeniška, išausta literatūriškai knyga, siejanti Sarajevą su Lietuvos istorija ir asmeninėmis autorės vaikystės patirtimis, tiesiant tiltą į šį, mano akimis, egzotišką ir daug kančios mačiusį miestą. Labai džiaugiuosi, kad perskaičiau ir praturtėjau.

 

Jūsų Maištinga Siela