Kristina Tamulevičiūtė. „Pasakojimas apie vieną miestą“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 88 p.
Sveiki, skaitytojai,
Prieš keliaujant kur nors svetur, į kitą šalį,
tikriausiai verta pasidaryti tam tikrus namų darbus t. y., sužinoti apie šalį,
pavyzdžiui, ką jau žino lietuviai, pasidomėti kultūra, istorija, o ne vien, koks
vietinis valiutos kursas euro atžvilgiu. Iš tikrųjų Sarajeve, Bosnijos ir Hercegovinos
sostinėje, buvau tik vieną dieną, tad nelabai ką ten spėjau pažinti. Vietinė
gidė aprodė sostinės centrą, senamiestį, turgų, parodė, kur atsigerti kavos, tačiau
aš visiškai kitokiomis akimis žiūrėjau į viską, nes kelionės metu, dar prieš įvažiuojant
į Bosniją ir Hercegoviną, spėjau perskaityti Kristinos Tamulevičiūtės (g.
1989) debiutinę Pirmosios knygos serijoje pasirodžiusią eseistikos
rinkinį Pasakojimas apie vieną miestą, kurį išleido Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla (pastaroji jau daugelį metų organizuoja šį
konkursą).
Pagalvojau, kad knygą skaičiau pačiu tinkamiausiu metu
ir tinkamsiauje vietoje. Tiesa, knygą buvau pradėjęs skaityti pandemijos metu,
kai nusipirkau pigiai didelį pluoštų Pirmosios knygos autorių, tačiau
aplinkybės privertė knygą kurį laiką užmiršti. Retas derinys, kada kelioninė
eseistika sustiprino ir pakeitė požiūrį į Sarajevą ir pačius bosnius, nes tai
absoliučiai kitokio kolorito kraštas, nei kaimyninė Serbija, Kroatija ar
Juodkalnija.
Autorė kurį laiką studijuodama ir dirbdama gyveno
Sarajeve ir tuo metu besilaukdama pirmagimio rašė šiuos tekstus, todėl protarpiais
eseistiniame tekste atsiliepia jauno ir besikuriančio žmogaus abejonės ir
intencijos tiek dėl šeimos santykių, tiek dėl stringančių studijų bei
kultūrinių skirtumų. Kiek žinau, K. Tamulevičiūtė verčia iš buvusios Jugoslavijos
kalbų, įskaitant ir pačių bosnių.
Trumpučiai dienoraštinio pobūdžio tekstai iš vienos
pusės primena asmeninį dienoraštį, tačiau laviruoja tarp eseistikos kanonų. Pats
ryškiausias šios knygos bruožas yra autorės gebėjimas savo asmenines patirtis,
jausmus reflektuoti skirtingais kultūriniais ir istoriniais kontekstais,
siejant bosnių istoriją su savo šeimos istorijomis, ypač didelį autoritetą
autorei turi močiutė ir jos istorijos. Kilusi iš Šiaulių ji sieja Lietuvos karo
patirtis, močiutės meilės istorijas su Balkanų karo bosnių patirtimis. Ir iš
tikrųjų, knyga parašyta 2013 m., o aš po dešimtmečio atsirandu su autorės knyga
Sarajeve, atrodo, kad kur eisi, visur centre paliktas istorinis palikimas ir
toli gražu ne pats gražiausias, nes išvarpyti kulkomis pastatai tiesiog palikti
ne turistams kraupinti, bet labiau kaip priminimas, vaikų auklėjimui t. y., kad
istorinė atmintis nebūtų užmiršta (čia trumpam prisiminiau mūsų lietuvių besaikį
norą laužyti ir lupinėti atminimų lenteles, sunaikinti Žaliojo tilto skulptūras
ir kitką, ką galbūt iš to galėjome padaryti kaip muziejų). Tačiau šalia rimties
tekstuose perteikiami ir rimtas humoras, pavyzdžiui, kroatų literatūros ir
bosnių postmodernizmo dėstytojas, kuris teigia, kad „mūsų praeitis yra pedofiliška“,
„Turite pedofilo normą. Štai jums patriarchato siaubas“, „Patriarchalinėje
visuomenėje moterys yra seksualiai
kolonizuotos...“ (p. 61). Įdomu, jog tai teigia vyras dėstytojas, kurio
aiškinimas gan europietiškas ir netikėtas.
Su autorės knyga Sarajeve. Geriausia vaikščioti ryte, kai dar nėra karšta.
Knyga atmosferinė. Pirmiausia – Sarajevo kapinės ir
kalvos, į kurias pačiai autoriai tenka kopti grįžtant iš darbo. Sostinėje
vasaros metu labai karšta ir prakaitas žliaugia tiesiogine to žodžio prasme.
„Kai lauke toks karštis, galima pajusti, kaip visi kūno skysčiai subėga į
prakaito liaukas, todėl tikrai žinau, kad neišsipūsiu ir niekur nenuskrisiu,
veltui mane prieš septyniolika metų gąsdino vaikų darželio auklėtoja (p. 52).“
Knygoje tvyksteli ir žinios apie bosnių virtuvę, kad jie didžiuliai kavos
gėrikai, o pusryčiams visada geria jogurtą ir pan., tuo netrukus įsitikinau
pietaudamas mieste.
Esė turi ir savo vidinę loginę struktūrą, tai rodo ir
autorės filologinis juslingumas ir intuityvumas, kuriant tekstus, kurie gana
lengvi, atrodo, parašyti greitai, eksperimentuojant su struktūra pagal nuotaiką.
Pavyzdžiui, tekstas Popietė su kava ir drauge, kuriame atraminiu ir
ritmą palaikančiu posakiu tampa are you still with me?, kuris kuria
vienišumo ir artumos jausmo dviprasmybę, pokalbyje su galimai įsivaizduojama drauge
prie kavos, bet nebūtinai, tai gali būti ir internetiniai pusmonologai,
reikalingi pratęsti savirefleksijos konjunktūrą.
Esama žavių tarpkultūrinių apmąstymų žmogaus teisių
klausimais, ypač moters ir vyro socialinių statusų klausimais skirtingose
kultūrose. „Pagalvoju – štai grįšiu į gimtąjį miestelį su vyru ir vaiku
glėby, o tada mano miestelio tetulės atvers burnas lyg krosnis, iš kurių
raganos ližėmis traukia duoną. O kas, jei būčiau vieniša mama? Tada net grįžti
negalėčiau, man liktų tik pranešimai žmogaus teisių centruose su atsitiktinės
kavos puodeliu, už kurį greičiausiai reiktų susimokėti, nepaisant to, kad esu
moteris, mane aptarnauja vyras, ir abu esame vieniši (p. 77 ).“
Mano gidas prasitarė, kad nežino nė vieno Sarajeve lietuvio
gido, kuris galėtų iš savo perspektyvos papasakoti apie miestą turistams, todėl
tenka klausytis rusiškai. Pasakomas apie vieną miestą jau savaime
unikalus ir vertingas ne vien dėl literatūros, o kaip kitoks kelionių gidas,
kuris priartina Sarajevą kitokiomis spalvomis, nes vaikštant po rytietišką
bosnių turgų taip ir nepažinsi, kas iš tikrųjų dedasi už šių gyventojų sienų.
Kitą vertus, K. Tamulevičiūtės knygos tikslas nėra išskirtinai ir išsamiai
supažindinti su šiuo miestu, perteikti vietos gyvenimo peripetijų, kurių galbūt
norėjosi dar daugiau, kad būtų atskleistas dar nematytas ir neregėtas
Sarajevas, tačiau tikriausiai autorei dar pristigo pagyventi šioje vietoje, surinkti
kitokių patirčių. Bet kokiu atveju, tai asmeniška, išausta literatūriškai knyga,
siejanti Sarajevą su Lietuvos istorija ir asmeninėmis autorės vaikystės patirtimis,
tiesiant tiltą į šį, mano akimis, egzotišką ir daug kančios mačiusį miestą.
Labai džiaugiuosi, kad perskaičiau ir praturtėjau.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą