Sveiki,
Katalonų režisierius Albert Serra mane nustebino filmu
„Liberté“ (pranc. Liberté) (2019), už kurį Kanų kino
festivalyje pelnė „Ypatingo žvilgsnio“ apdovanojimą, o pats filmas Lietuvoje
buvo rodomas Kino pavasaryje. Šis erotinio pobūdžio filmas gali kai ką netgi
šokiruoti, nes kils labai pagrįstų klausimų, apie ką apskritai šis kūrinys? Čia
neapsieisime be istorinio konteksto, kuris susietas su Prancūzijos revoliucijos
išvakarėmis. Turtingųjų laisvamanių libertinų būrys pasitraukia iš Paryžiaus
XVIII amžiaus antrojoje pusėje ir maždaug tarp vokiečių ir prancūzų žemių,
miško proskynoje, rengia BDSM orgijas! Iš vienos pusės, kas gali būti makabriškiau,
jei ne koketės ir monstrai, tarnai ir valdingieji susitikę tamsioje girioje,
kurie kuždasi begėdiškomis kalbomis ir ruošiasi naktiniam ištvirkavimui?
Pasirodo, visas filmas yra vien apie tai! Nufilmuotas naktiniame
miške, svirpiant žiogams, tad atmosfera kaip kokiame užtemdytame be elektros ir
žvakių Versalyje, kur didžiausiu prieglobsčiu tampa karietų kambariai be ratų
ir žirgų. Gerai, iš vienos pusės libertinai turi savo filosofiją, kuri
įterpiama į įmantrius geidulingus pokalbius. Išsivaduodami iš griežto
klasicizmo ir religinių dogmų, jie švenčia savo nebesuvaldomo geidulio šventę,
tad šokiruoja filosofiškai ir praktiškai išreikštas sekso ir kančios santykis,
o pagrindiniai veikėjai taip ištroškę išsilaisvinti iš socialinių vaidmenų,
traumų, priespaudų, įsitikinimų, kad praranda protą, maldaudami dar labiau juos
kankinti. Šį filmą žiūrėdamas ne kartą pagalvojau, kad galgi tampa aišku ekstazė,
kai kankinama moteris šaukė: „Plakite mane stipriau, budeliai!“.
Kitą vertus filmas metaforizuotas, sudurstytas iš
kontrastų: daug nešvankybių, kuriuos apjungia intelektualūs pokalbiai apie
troškimą patirti malonumą. Gali būti, kad ir mums apmąstant šiandienos pasaulį,
atrodo, jog tampame kažin kokie plastikiniai, kurie meluoja sociume, savo soc.
tinkluose, šeimai, sau, darbdaviui, kad tas melas ir dirbtinumas, prisitaikymas
atbukina, ir vienintelis tikras dalykas, kaip ir šiame filme, yra skausmas,
kuris nesumeluoja tikrųjų potyrių. Aišku, tai destruktyvu, tačiau tai taip
žmogiška, kad beregint šis filmas įgauna filosofinį ir net savitą egzistencinį
matmenį, kuris nebe taip šokiruoja ir stebina, o tampa natūraliai prieinamas ir
suprantamas.
Štai, ką sako pats režisierius: „Norėjau, kad
filmas fiziškai paveiktų žiūrovą ir sukeltų tokią būseną, kurią dažnas jaučia anksti
ryte išeidamas iš naktinio klubo. „Liberté“ negalima atskirti to, ką matėte,
nuo to, ką girdėjote ar įsivaizdavote. Žiūrėdami filmą, jį kartu su manimi
kuriate. Kartais esame vojeristai, kartais jie, reikalaudami dėmesio, žiūri į
mus, labai kruopščiai seka mūsų reakcijas.“ Visą interviu skaitykite ČIA.
Gal kas prisimena rumunų režisieriaus Cristi Puiu
filmą „Dvaras“ (2020), kuris be proto turi sunkius ir nesibaigiančius
manieringus dialogus? Čia esama panašios sugestijos ir polėkio. Visgi, kaip
daugelis pastebėjo, filmas yra kaip potyris, nes nieko panašaus neteko matyti. Žiogų
hipnozė naktiniame miške tiesiog skamba po seanso, o patirtas suvokimo siaubas
apie žmones kaip socialinius gyvūnus, manding, pasakė kur kas daugiau apie mūsų
prigimtį, nei būtų galima pamanyti iš pradžių žiūrint šį unikalų filmą. Tikrai
ne kiekvienam.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 51/100
IMDb: 4.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą