Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 6 d. – Sarajevo apgultis, gimė ir mirė Rafaelis, prasidėjo Ruandos genocidas, JAV įsitraukė į Pirmąjį pasaulinį karą

 

Sveiki!

 

Štai, kas įdomaus pasaulyje ir Lietuvoje yra įvykę balandžio 6 dieną.

 

Pasaulio istorija.

 

1520 m. – Rafaelio mirtis. Būdamas vos 37-erių, mirė vienas garsiausių visų laikų italų dailininkų ir architektų Rafaelis Santis. Simboliška, kad jis mirė per savo gimtadienį.

 

1896 m. – Pirmųjų modernių olimpinių žaidynių atidarymas. Nors vakar minėjome pasiruošimą, būtent balandžio 6 d. Atėnuose oficialiai prasidėjo pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės.

 

1917 m. – JAV įstojo į Pirmąjį pasaulinį karą. Jungtinės Amerikos Valstijos oficialiai paskelbė karą Vokietijai, o tai tapo lemiamu lūžiu konflikto eigoje.

 

1992 m. – Sarajevo apgulties pradžia. prasidėjo ilgiausia apgultis moderniojo karo istorijoje (tęsėsi beveik 4 metus), nusinešusi tūkstančius gyvybių Bosnijos karo metu.

 

1994 m. – Ruandos genocido pradžia. virš Kigalio buvo numuštas lėktuvas su Ruandos ir Burundžio prezidentais. Tai tapo kibirkštimi vienam baisiausių XX a. genocidų, per kurį per 100 dienų nužudyta apie 800 tūkst. žmonių.

 

Įvykiai Lietuvoje.

 

1919 m. – Pirmasis Lietuvos Prezidentas. Valstybės Taryba išrinko Antaną Smetoną pirmuoju Lietuvos valstybės prezidentu. Iki tol jis vadovavo tarybai kaip pirmininkas.

 

1926 m. – Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas. Popiežius Pijus XI bule Lithuanorum gente įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją. Tai buvo itin svarbus žingsnis įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę bažnytinėje hierarchijoje (atsiskyrimas nuo Lenkijos bažnytinės įtakos).

 

Saugaus eismo diena. Lietuvoje balandžio 6-oji oficialiai minima kaip Saugaus eismo diena, skatinant vairuotojus ir pėsčiuosius būti atsakingesnius kelyje.

 

Mokslas ir technologijos.

 

1973 m. – „Pioneer 11“ paleidimas. NASA paleido kosminį zondą, kuris tapo pirmuoju aparatu, iš arti ištyrusiu Saturną ir jo žiedus.

 

1830 m. – Mormonų bažnyčios įkūrimas. Josephas Smithas Niujorko valstijoje oficialiai įkūrė Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčią.

 

Balandžio 6 dieną gimė prancūzų rašytojas Maurice'as Druonas (1918) bei italų Renesanso meistras Rafaelis (1483). Taip pat ši diena minima kaip Tarptautinė sporto diena vystymuisi ir taikai.

 

Maištinga Siela

Žemėlapis. Į kokias valstybes nuo 1989 iki 2008 suskilo Jugoslavija?

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nuo 1989 metų, žlungant geležinei uždangai ir stiprėjant nacionalizmo apraiškoms, Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika pradėjo nenumaldomai irti, o šį procesą paspartino ekonominė krizė bei charizmatiškų lyderių, ypač Slobodano Miloševičiaus, siekis perbraižyti sienas. Pirmieji skilimo ženklai tapo akivaizdūs 1991 metais, kai Slovėnija ir Kroatija paskelbė nepriklausomybę, taip išprovokuodamos dešimtmetį trukusią smurto grandinę. Slovėnijai pavyko išsilaisvinti po trumpo Dešimties dienų karo, tačiau Kroatijoje ir ypač Bosnijoje ir Hercegovinoje prasidėjo brutalūs konfliktai, pasižymėję etniniais valymais, masinėmis žudynėmis, tokiomis kaip Srebrenicos genocidas, ir ilgalaikėmis miestų apgultimis, kurios sukrėtė visą tarptautinę bendruomenę.

 

Kruvinas dešimtmetis tęsėsi ir pietinėje regiono dalyje, kai 1998–1999 metais įsiplieskė Kosovo karas, pasibaigęs NATO intervencija prieš Serbijos pajėgas. Galutinis federacijos subyrėjimas vyko palaipsniui: 1991 metais taikiai atsiskyrė Šiaurės Makedonija, o 2006 metais po referendumo Juodkalnija nutraukė valstybinę sąjungą su Serbija, palikdama pastarąją be tiesioginio priėjimo prie Adrijos jūros. Paskutinis didelis lūžis įvyko 2008 metais, kai Kosovas vienašališkai paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos, nors šis žingsnis iki šiol išlieka vienu didžiausių diplomatinės įtampos šaltinių regione, nes Serbijos vyriausybė ir dalis JT narių jo nepripažįsta.

 

Šiuo metu Vakarų Balkanų geopolitinė situacija yra sudėtinga ir nevienalytė, nes regionas išlieka suspaustas tarp euroatlantinės integracijos siekių ir vidinių etninio susiskaldymo problemų. Slovėnija ir Kroatija jau yra pilnavertės Europos Sąjungos ir NATO narės, rodančios stabilumo pavyzdį, tuo tarpu Bosnija ir Hercegovina vis dar kovoja su sudėtinga valdymo sistema ir separatistiniais Serbijos Respublikos siekiais. Nors daugelis regiono šalių siekia narystės ES, procesą lėtina korupcija, lėtos reformos bei didžiųjų galybių, tokių kaip Rusija ir Kinija, bandymai daryti įtaką per energetikos projektus ar politines sąjungas, todėl Balkanai išlieka strategiškai jautria ir nuolatinio dėmesio reikalaujančia Europos dalimi.

 

Maištinga Siela

Knyga: Nenad Veličković "Sachibas. Impresijos iš depresijos"

 

Nenad Veličković. „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ – Vilnius: Slinktys, 2024. – p. 184.

„ ... (prisimeni, grįžę iš skvočo, kartu žiūrėjome reportažą). Sviedinio, kuris pražudė septyniasdešimt duonos eilėje laukusių žmonių, skeveldros. Girdėjau pasakojimus, kad žuvo ir eilėje ledų laukę žmonės, bet žiniasklaida apie tai neskelbė. Nes kai žmonės žūsta eilėje prie duonos, įvyksta tragedija, o kai žmonės, kurie eilėje laukė ledų – komedija. Kas per apgultis, jei pardavinėjami ledai? (p. 168).“

„Mielasis, lagaminai sukrauti! (Ne tie, kuriuos man padovanojai, nes kiemas išklotas trinkelėmis vadinamais akmenimis. Tos trinkelės mūsų lagaminams yra tai, kas lėktuvams ir laivams – Bermudų trikampis.) Maišuose – išprievartautų moterų ir našlių darbo kilimai bei drabužiai. (Turėjau jų pripirkti, nes aukcioną vedė ambasadorių žmonos.) (p. 167).“

Sveiki, skaitytojai,

Bandau prisiminti, kada paskutinįkart skaičiau linksmą ir juokingą knygą, tačiau neprisimenu. Tik skaitydamas bosnių autoriaus, 2025 metais viešėjusio Vilniaus knygų mugėje, Nenad Veličković (g. 1962) romaną Sachibas. Impresijos iš depresijos (bosn. Sahib. Impresije iz depresije), kurį į lietuvių kalbą išvertė Kristina Tamulevičiūtė, o išleido leidykla Slinktys, pamaniau, kad mano skaitomos knygos pernelyg rimtos, kad iš tikrųjų apie didžiules tragedijas galima literatūroje kalbėti ironiškai, linksmai. Aišku, galioja tas status quo, kada tik žydai gali kalbėti apie Holokaustą juokingai, nes kitu atveju bus antisemitizmas, tiktai tokie kaip Balys Sruoga, kuris išgyveno koncentracijos stovyklos siaubą, gali šitaip karikatūriškai ir ironiškai perteikti „gyvenimą“ tomis sąlygomis, nes kitaip būtų pasityčiojimas iš Antrojo pasaulinio karo aukų.

Panašiai ir bosnių rašytojas žvelgia į Bosnijos ir Hercegovinos tikrovę, nestokodamas ironijos, šaržavimo, paradoksų ir netgi grotesko savo romane, kuris pirmąkart originalo kalba pasirodė 2002 metais. Taigi po Balkanų karų siautulio praėjus ne tiek daug laiko, tad skaitant romaną galima pajusti Jugoslavijos subyrėjimo tragediją, besikuriančios Bosnijos ir Hercegovinos tikrovę prieš 23 metus, tačiau knyga nė kiek nepaseno, o, sakyčiau, turi šiek tiek sąsajų su Lietuvos dešimtuoju dešimtmečiu, taip ironiškai vaizduojamu R. Kmitos romane Pietinia kronikas.

Teko prieš kelerius metus keliauti po Bosniją ir Hercegoviną. Labai savita ir kitokia šalis visomis prasmėmis. Pastebėjau didelį savo paties susidomėjimą apskritai Balkanais, jų kultūra ir istorija, tad ir literatūroje stengiuosi nepraeiti pro šių šalių rašytojų taip retai lietuviškai verčiamas knygas. Sachibas. Impresijos iš depresijos – tai 76 elektroninių laiškų knyga. Epistolinė romano kompozicija pasiteisino, nes fragmentuose pagrindinis veikėjas Sachibas, rašo savo mylimajam gėjui Džordžui laiškus apie savo puikiai apmokamą misiją Bosnijoje ir Hercegovinoje, tačiau sugeba perteikti įvairius tikrovės elementus. Po Balkanų karų vakariečiai suskubo su humanitarine pagalba ir daug ką atstatinėjo, kūrė, steigė, kad tik bosniai, kroatai ir serbai galėtų grįžti iš ES ir gyventi savo šalyje, kad nebekiltų sumaištis. Priminsiu, kad Bosnija ir Hercegovina yra iki šių dienų labai išskirtinė, nes joje kalbama trimis kalbomis, sudėtinga valdymo forma, himnas ir religija. Bosniai – musulmonai, serbai – pravoslavai, kroatai – katalikai.  Galite tik įsivaizduoti, kaip sudėtinga priimti kokį nors progresyvų įstatymą.

Vienas svarbiausių knygos niuansų yra Sachibo seksualinė orientacija, kuri vienaip ar kitaip persismelkia Džordžui skirtuose laiškuose. Intriga kuriama ir dėl to, kad Džordžas pavyduliauja savo mylimajam dėl vairuotojo Sakibo, apie kurį Sachibas dažnai rašo. Homoerotiniai intarpai labai naivūs ir paviršutiniški, pagrįsti ne psichologiniais niuansais, bet muilo operos principais ir kūniškumu. Nepanašu, kad Džordžas ir Sachibas turėtų gilesnius santykius nei vien atsipalaidavimą, seksą ir laisvalaikį. Laiškuose mažai minimas jų ankstesnis gyvenimas, o pasiilgimas labai aistringas ir neįtikėtinas, tačiau knygos pabaigoje paaiškėja, kodėl viskas būtent šitaip deklaratyvu. Veikėjas netgi laiškuose šmaikštauja: „Nes jei būtume norėję sustabdyti ir suvienyti, būtume surengę gėjų paradą ir visi būtų susivieniję tam, kad užmuštų kuo daugiau pederastų. Čia tėvai pultų į depresiją sužinoję apie sūnaus troškimą tapti balerūnu, o išvydę jį gėjų parade, mirtų iš gėdos. Sūnų jie mieliau matytų be pėdų, nei apsiavusį puantus. (Tai suprantama, nes pasaulio baleto pirmenybėse bosniai paskutiniai, o neįgaliesiems skirtame tinklapyje – pirmi. Jei manai, kad perdedu, perskaityk kokio nors vietinio eksperto pareiškimą apie tai, jog neįgaliųjų tinklinio komandai trūksta jaunų talentų.) (p. 131).“

Nenad Veličkovič

Vienas svarbiausių knygos išskirtinių bruožų – sarkazmas ir ironija. Tekstas nepaprastai linksmas, sakyčiau, netgi juokingas, kad net sunku patikėti, jog taip autorius ironizuoja valstybės procesus, kitą vertus, suprantama, nes visi šie socializmo ir kapitalizmo paradoksai kuria absurdiško pasaulio vaizdinį. Būtent socialinių valdžios valdymo formų ir atsiranda šis absurdiškumas. Manau, pasirinkti vakarietį kalbėti apie Balkanus ir Bosniją buvo puiki strategija, nes Sachibas pasitarnauja kaip antipodas prie socializmo pratusiems Balkanų gyventojams: tik priešybėje išryškėja santvarkų paliktos traumos, nužmogėjimas.

Įdomu dar ir tai, kad kapitalistai, kurie save laiko labiau civilizuotais, taip pat atskleidžiami kaip industrinės vartotojiškos visuomenės aukos. „Brangusis Džordžai, socializmas čia išaugino penkiasdešimt kartų, kurie iki keturiasdešimties laukė pirmojo darbo, o po keturiasdešimties – pirmosios pensijos. Su jais nieko rimto neįmanoma nuveikti, nesvarbu, su kuo turėsi reikalų: valstybės prezidentu ar stovėjimo aikštės sargu (p 103).“ Kita vertus, Sachibas dvilypis veikėjas, linkęs mąstyti kaip globalistas ir pratęs prie patogumų, tad nevengia pasiskųsti: „Jų tualetinis popierius mane varo iš proto. Toks plonytis, kad vienam kartui išnaudoji pusę ritinio. Bet, tiesą sakant, geriau toks nei jokio, jau nekalbu apie tą sunormuotą lapeliais, kuris toks kietas, kad prieš sėsdamas ant klozeto turiu atsiplėšti norimą kiekį ir ilgai trinti tarp delnų“ (p. 21). Nevengia kaip imperialistinės šalies palikuonis naudotis savo misionieriaus teisėmis, kalbėdamas apie Sakibą ne kaip apie darbuotoją, o kaip apie tarną: „Sekmadienio rytais jis atneša karštų bandelių. Vakarais, jei einu pėsčiomis, palydi namo. Kai lyja arba kai tingiu eiti iš ofiso. Sakibas man parūpina pietus, kai esu pagiringas, vežioja specialias sriubas (jos verdamos kažkokiame rajone ant kalvos, pats nežinočiau, kaip iki ten nuvažiuoti), kai sirgau, virė man arbatas ir padėjo išprakaituoti. Sakibas man atstoja pirštinę, padedančią apsisaugoti nuo šios galimai užkrečiamos pasaulio dalies (p. 77).“

Nemažai ironijos sukelia pagrindinio veikėjo Bosnijos tikrovės vertinimas ir lyginimas su Vakarais. Mes, lietuviai, esame išgyvenę laukinį gariūnmetį, tad žinome, kas yra piratavimas ir dejavimas dėl skurdo. Autorius vis įgelia ir šaiposi iš primityvių bosnių elgsenos ir kultūros modelių, ryškindamas kaip socializmas ir pokarinis skurdas verčia bosnius jaustis ir suktis. „Tada aš jo paklausiau, ar normalu, kad šie vagys uždirba daugiau už patį Stingą. <...> O Sakibas man atsakė, kad Stingas vis tiek turi didelį namą, kitaip nei tie vargšai, kurie kompaktines plokšteles pardavinėja pakelėse. Kodėl, klausė jis, tuos žmones turėčiau laikyti vagimis? Jie – kaip bitės, apdulkinančios augalus (p. 120).“

Vietos papročiai perteikiami beveik kaip Emiro Kusturicos filmai, pavyzdžiui, vien vestuvių papročiai su daugybe maisto, apkabinimų Sachibui kelia ir smalsumą, ir pasišlykštėjimą. Kaip, beje, ir perpardavinėjimo kultūra, senų automobilių turgus, dirbtinio medaus siūlymai pakelėse, druska barstomi keliai ir batai su baltomis dėmėmis nuo tų druskų. Romaną norisi ištisai ir išilgai cituoti, nes, atrodo, Veličkovičius vis atranda neįtikėtinų paradoksų, kurie kelia ir juoką, ir siaubą, nes skaitytojas suvokia, kad vakariečiui nelemta suvokti visų Bosnijos ir Hercegovinos kultūrinių niuansų, kaip vakariečiams perprasti, pvz., buvusių sovietinių šalių mentaliteto. Pasirinkęs vakarietiškojo gėjaus kaukės principą, Veličkovičius ryškina militarizmą su patogiu gyvenimu, vyriškumą su antivyriškumu, socializmą prieš kapitalizmą, tad neretai misionieriams, kaip teigia Sachibas, svarbu yra ne altruistiniai polinkiai, Bosnijos padėties gerinimas, bet iš tikrųjų iš viso to užsidirbti, tad laiškuose Džordžui, kurį vadina Tinkiu Vinkiu, nuolatos kurpia grandiozinius scenarijus, kaip kurs muilo operą, siūlys scenarijų, atidarys šunų veisyklą, apmokestins Kroatijos pakrančių namukus, iš tikrųjų parodydamas, jog jis, kaip vakarietis, nors ir mato daug perspektyvų, tačiau yra bejėgis pakeisti ne tik bosnių tikrovę, bet ir jų mentalitetą.

Nesuklysiu sakydamas, kas Sachibas. Impresijos iš depresijos turi donkichotizmo, kuris literatūros formomis geba perteikti Europos persitvarkymo veidą, geba išryškinti žmonių skirtybes, ydas ir brėžia tariamai trokštamų permainų ir progreso butaforiją, to progreso neįgalumą ir neįmanomumą. Bosniai, kurie mato ES kaip galimybę prasiveržti ir užsidirbti, vakariečiai į bosnius žvelgia geriausiu atveju kaip į antrarūšius lauko arklius, kuriems galima mokėti dvigubai mažiau už dvigubai didesnį darbą. Manau, knyga yra ne vien apie Bosnijos ir Hercegovinos istoriją ir tragedijas, knyga išėjo kaip euroromanas, tiesa, puikus, nes klišės pasitarnavo atskleisti europiečių socialinės tikrovės dvilypumui, kitaip sakant, man šioji knyga apie galios žaidimus, t. y. apie dominuojančius ir vergus, apie privilegijuotuosius ir juos aptarnaujančius – štai taip Veličkovičius atskleidžia misionierių humanitarinės pagalbos kėslus. Ar būtų vakariečių organizacijos atvykusios į Bosniją „sutvarkyti šalies“, jeigu jie patys nebūtų iš to gavę naudos? Nors romanas lengvas, jo formos klišinės ir šabloniškos, tačiau kaip pagaviai ir gyvai per jas atsiveria Europos veidas, vertybės, kapitalizmo ir socializmo dvikova, kaip taikliai demaskuoja socialinį žmonių rūšiavimą tolerancijos ir taikos siekimo laikais. Neapsigaukite, knyga, nors ir turi LGBTQ+ dėmenį, tačiau knyga ne apie tai, ji kur kas platesnė, gilesnė ir įdomesnė, nei galėtumėte pamanyti.

„Dvi mūsų geriausios valytojos yra baigusios pedagogikos akademiją. Kodėl valo tualetus, kai galėtų dirbti vaikų darželiuose? Nes darželių mažėja, o mūsų tualetų daugėja. Tai – puikus įrodymas, kad kapitalizmas yra už socializmą geresnė sistema. Pereinamojo laikotarpio šalyse už rūpestį kapitalizmo ekskrementais mokama daugiau nei už rūpestį socializmo vaikais. Mano misija – pasistengti, kad vietos gyventojai prie to priprastų (p. 153).“

P. S. Knygą išvertė Kristina Tamulevičiūtė, kuri vienu metu gyveno Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje Sarajeve, kur gimė ir iki šių dienų universitete dėsto Nenand Veličkovič. Rašytojas yra laikomas vienu svarbiausiu šiuolaikinių Bosnijos ir Hercegovinos literatūros balsų. Jo kūryba dažnai nagrinėja sudėtingą Bosnijos istoriją, ypač XX amžiaus pabaigos karą ir jo pasekmes visuomenei. Veličkovičius nevengia aštrių socialinių ir politinių temų, kritikuodamas nacionalizmą, korupciją ir kitas šalies problemas. Kai keliavau per Bosniją ir Hercegoviną, skaičiau pačios Kristinos Tamulevičiūtės esė knygą Pasakojimas apie vieną miestą (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013), kuri nepaprastai priartino mane prie Sarajevo ir šios šalies, leido kitaip pamatyti šalį.

Jūsų Maištinga Siela   

Šios dienos citata: bosnių rašytojas Nenad Veličkovič apie žmogaus seksualumą

 

Sveiki,

 

Nekantrauju perskaityti bosnių rašytojo Nenad Veličkovič (g. 1962) romaną „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ (bosn. Sahib. Impresije iz depresije), kurią išvertė Kristina Tamulevičiūtė. Mėgstu Balkanus, nors jų istorija dar labai jautri ir gyva, tačiau kasmet pro ten tenka keliauti, todėl labai domiuosi šiuo kraštu. Bosnija ir Hercegovina tikriausiai dėl musulmoniškos ir rytietiškos kultūros labiausiai išsiskiria iš visų subyrėjusios Jugoslavijos šalių, tad ir rašytojo bei dėstytojo požiūris į seksualumą, man regis, kur kas labiau laisvesnis, nei eilinio lietuvių piliečio.

 

„Seksualumą laikau svarbia žmogaus gyvenimo dalimi, nors jis bažnyčios pastangomis paverstas tabu ir iš žmonių tarytum atimtas. Manau, kad švietimo sistemoje apie tai būtina kalbėti kaip apie atskirą dalyką ir skirti tiek dėmesio, kaip matematikai, kalboms, istorijai, ar bet kuriai kitai disciplinai. Manau, kad visuomenės laisvumą galima išmatuoti pagal tai, kaip ir kiek toje visuomenėje kalbama apie seksualumą.“

 

Visą interviu su rašytoju, kuris atvyks į Vilniaus knygų mugę skaitykite čia: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/bosniu-rasytojas-nenadasvelickovicius-nezinau-kuria-kalba-parasiau-savo-romana-286-2376104

 

Jūsų Maištinga Siela

Kelionė: Bosnija ir Hercegovina, sostinė Sarajevas, Mostaras

Sveiki, skaitytojai,

Manęs neapleidžia jausmas, kad pabuvojau šią vasarą mįslingoje šalyje. Nors man labai patiko Juodkalnija, tačiau kirtus sieną ir įvažiavus į Bosniją ir Hercegoviną tapo aišku, jog tai kitokios energetikos, kultūros ir istorijos šalis. Jau neminėsiu sudėtingos Jugoslavijos istorijos, kurios sudėtin buvo įtraukta Bosnija ir Hercegovina, tačiau pasidalysiu, kaip man atrodė kelionės metu šioji bene egzotiškiausia iš visų Balkanų šalių.

Šioje šalyje gyvena 3,8 milijonai gyventojų, o plotas kiek mažesnis nei Lietuvos, daugiau nei 51 000 kvadratinių kilometrų, tačiau Bosnija ir Hercegovina labai kalnuota ir akmenuota, vasarą gali kamuoti nepakeliami karščiai, todėl kai kur vyksta siestos t. y., uždaromos tam tikros parduotuvės, stoja dienos darbai. Kai aš buvau tuo laikotarpiu, išties buvo labai tvanku ir karšta, visur stengiausi vaikščioti šešėliais ir pakraščiais, nes tuoj išpildavo prakaitas. Bet vietos gyventojai yra prisitaikę ir pripratę.

Tiesa, neilgai teko būti tiek Mostare, tiek Sarajeve, tad ir įspūdis toks labiau turistinis, paviršutiniškas. Pirmas įspūdis – daug pigiau nei kokioje Kroatijoje ar Juodkalnijoje. Viskas ir beveik visur atsiskaitoma grynaisiais, todėl nesitikėkite patogumo dėlei visur glausti savo banko kortelę. Nors vietiniai priima ir eurais, tačiau atmesti jums gali ir vietos marke, bet nebūtinai tiksliai pagal kursą, dažnu atveju į pirkėjo nenaudą.

Bosniai pasižymi svetingumu, tačiau į turistus žiūri kaip į kitą kastą. Nenuostabu, šalies valdymo sistema labai unikali ir neturinti tikriausiai Europoje jokių analogų. Trys skirtingi prezidentai, šalies himnas be žodžių, o tautinę sudėtį sudaro bosniai, kurie šiaip jau yra musulmonai, kroatai katalikai ir serbų pravolavai. Taigi trys etninės grupės, trys skirtingos religijos, todėl atrodo, jog Bosnija ir Hercegovina yra kaip koks Jugoslavijos susitraukęs mažasis modelis. Jūs bent įsivaizduojate, kaip sudėtinga yra priimti kokį nors įstatymą, kuris atlieptų visas tris etnines grupes? Taigi, todėl tokia situacija iš esmės lėtina ir šalies ekonomiką bei turizmo sektorių.

Hercegovina (tai viena iš teritorijų) labiau suprantama kaip istorinės kroatų žemės, jos labiau eina iš pietų ir pietvakarių nuo Kroatijos. Patys kroatai turi pretenzijų į šalies žemes ir dėl to retsykiais kyla nesutarimų, nes tose žemėse būtent ir glaudžiasi didžioji tautinės kroatų dalis. Jų architektūra kitokia nei Sarajeve ir Mostare, kur iš esmės jaučiasi musulmoniškoji Bosnijos dalis. Čia iš tikrųjų jaučiasi Rytų dvasia, atėjusi su turkų invazija į Europą, todėl virtuvės ir gausūs turgūs primena rytietišką atmosferą, kokią galima pamatyti, pavyzdžiui, Albanijoje ar Makedonijos sostinėje Skopjė.

Šiaip šalis labai graži, kalnuota, o kelionė per Matkos kanjoną tampa neišdildoma meditacine kelionė, nes vaizdų tikrai yra. Praeityje, kai vyko Balkanų karai, labai nukentėjo bosnių tauta dar ir dėl to, kad jie buvo kitokie, musulmonai. Tikriausiai nerasite šeimos, kuri nebūtų netekusi nors vieno šeimos ar labai artimo giminės nario, todėl bosniai iki šiol mena karo padarinius ir, priešingai nei lietuviai su paminklais ir invazine kultūra, nenaikina skylių sienose, griuvėsių senamiesčiuose, nes tai priminimas ir auklėjamoji priemonė jaunajai kartai: neužmirškite, kas nutinka, kai užmirštame būti budrūs.

Toliau pateiksiu savo nuotraukų reportažą ir trumpus komentarus.

„Manoma, jog trys trikampio kampai vaizduoja tris Bosnijos tautas: bosnius, kroatus ir serbus. Žvaigždžių, vaizduojančių Europą, skaičius begalinis, todėl jos tęsiasi nuo viršaus iki apačios. Vėliavos spalvos dažnai siejamos su neutralumu ir taika. Geltona spalva simbolizuoja taiką ir saulę, mėlyna spalva ir žvaigždės – Europą. Dabartinė Bosnijos ir Hercegovinos vėliava priimta 1998 metų vasario 4 dieną.“

Bosnijos ir Hercegovinos žemėlapis.

Mostaras – vienas svarbiausių šalies miestų, kuris turi savo regiono kultūrą. Viena iš jų – išskirtiniai Mostaro vynai. Teko jo paragauti. Nepasakyčiau, kad buvau sužavėtas, lyginant su Juodkalnijos vynu, matyt, reikia priprasti... Carski Vinogradi Mostar "Blatina" ir "Žilavka".

Mostaras – istorinė šalies sostinė. Kaip jau minėjau, karas palietė visus. Net Mostare galime iki šiol matyti tų siaubingų įvykių žymes.

Mostare, kaip ir tikriausiai kituose Bosnijos ir Hercegovinos miestuose, maisto porcijos būna labai didelės. Jeigu sakau, kad didelės, vadinasi, tikrai didelės. Įdomus dalykas, o gal ir bosnių gudrybė turistams, jog visi mes užsisakėme vieną, o gavome kitką. Pavyzdžiui, užsisakiau be bulvyčių, tai būtinai pridėjo bulvyčių, mano kolega užsisakė mažą porciją, tai jam atnešė tokią porciją, nuo kurios pavalgytų keturių asmenų šeima (dešrelių, kepsnių, bulvyčių kalnas!). Aišku, atitinkamai viskas po to ir paskaičiuota pagal dydžius ir užsakymus – jokių kortelių, tik grynais, tad eidami pavalgyti turėkite šlamančiųjų. Tai tas išgirtas vaišingumas atrodė keistokas. Maistas šiek tiek prėskas, pats turi ir pasisūdyti, ir pipirų užsidėti bei padažų pasiprašyti, ir ne už dyką. 

Mostaras. Reprezentacinė šalies vieta turistams. Per miestą teka Neretos upė, kurios ilgis 225 kilometrų. Senasis Mostaro tiltas simbolizuoja krikščioniškojo ir musulmoniškojo pasaulio jungtį. Vienoje miesto pusėje yra krikščionių bažnyčią, o Rytų pusėje – daugybė musulmoniškų minaretų. Tiltas pastatytas turkų 1566 metais, tačiau sugriautas 1993 m. per Balkanų karus, atstatytas 2004 metais, dabar įtrauktas į UNESCO. Nuo jo karštomis dienomis šokinėjimą su naro kostiumu į Neretvos vandenis, aišku, ne už dyką. 

Mostaras. Vakarinėje dalyje, kairiajame Neretvos upės krante išties yra krikščionių bažnyčia.

Garsus Mostaro turgus, kuriame galima įsigyti už tikrai padorią kainą visokiausių suvenyrų.

Sarajevas, sostinė. Per šalies sostinę Sarajevą teka Miliackos upė, 38 kilometrų. Per ją nutiesti seni tiltai, kai kurie atstatyti po karo. Tai mano rytas Sarajeve. Geriausia vaikščioti ryte, nes po vidudienio tampa labai karšta.

Tai istorinė vieta, atrodo, nieko neišskirtinis miesto kampas, tačiau nuo čia viskas prasidėjo. Cituoju: „1914 m. birželio 28 d. Sarajeve – tuomet priklausiusiame Austrijos-Vengrijos imperijai – buvo nužudytas Františekas Ferdinandas d’Este. Jį nužudė Gavrilas Principas – vietinis Bosnijos serbas, kaltintas ryšiais su serbų pogrindine teroristine organizacija, siekusia išvaduoti Bosniją iš Austrijos jungo ir sujungti visas serbų gyvenamas žemes į vieną valstybę. Šis įvykis visiškai pakeitė pasaulį. Po erchercogo mirties kilo karas, netrukus pavadintas Didžiuoju, o vėliau – Pirmuoju pasauliniu.“

Data grindinyje prie istorinės sankryžos.

Vaizdas iš kito kampo. Čia stovi instaliacija, kuriame atkurtas panašaus modelio automobilis, kuriame buvo nušautas Ferdinandas d‘Este. Pastate veikia istorinis muziejus.

Vienas garsiausių Sarajevo viešbučių, atitinkančių europinius standartus.

Yra ir tokių gatvių, kurios absoliučiai europietiškos, net nesuprastum, kad esi Bosnijoje ir Hercegovinoje. Tiesa, jų nedaug ir jie pritaikyti daugiau atvykėliams bei turistams.

Sarajevo centre daug modernumo ir istorinių objekto sanklodų, o jų nepamatyti neįmanoma.

Vienas didžiausių Sarajevo katalikų centrų – šioji bažnyčia, didžiausia mieste, kuriame pamaldas kažkada laikė popiežius Jonas Paulius II, o vėliau ir dabartinis popiežius Pranciškus. Prie bažnyčios pastatyta didelė Jono Pauliaus II skulptūra.

Viename iš pagrindinių promenadinių bulvarų galima rasti štai tokį grindinyje suprojektuotą slenkstį, kuris žymi Rytų ir Vakarų pasaulio sankirtą. Ir iš tikrųjų, perėjus jį, keičiasi gatvės ir miesto vaizdas, staiga iš krikščioniškojo pasaulio patenki į musulmoniškąjį su mečetėmis, minaretais ir rytietiškais turgeliais. Čia netgi kvepia kitaip!

Tai viena iš seniausių ir didžiausių mečečių Sarajeve, kur kiemelyje galima pamirkyti štai šiame fontanėlyje kojas.

Sarajevo senamiestyje yra karavansarajus – daugiausia Viduriniuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir Vidurinėje Azijoje paplitę statiniai, kurie buvo skirti priimti nakvynei karavanus ir pavienius keliautojus. Jie statyti prie daugelio svarbių prekybinių kelių, ypač prie šilko kelio, buvo randami tiek dideliuose miestuose, tiek atokiose vietovėse. Toks karavansarajus yra išlikęs autentiškas ir Sarajeve. Tai pastatas su vidiniu keturkampiu kiemu. Jame šiuo metu įsikūrusi kavinė ir rytietiškas turgus. Čia labai gerai atsigerti kavos karštą vasaros dieną, nes vėsina medis ir pavėsiai.

Rytietiška kava visiškai kitokio skonio, bet priprasti galima jau nuo pirmos porcijos. Ji paprastai patiekiama štai tokiuose tradiciniuose rytietiškuose induose, nukaltuose pagal senas vietos tradicijas. Tokį komplektą parsivežiau ir namo. Prie kavos patiekiami rytietiški saldumynai, pacukruoti želė kubeliai. 

Karavansarajaus vidus.

Vienas didžiausių Sarajevą ir pačią šalį reprezentuojančių turistinių ir istorinių objektų yra Sebiljis – įmantriai išraižytas puošnus medinis vandens šulinys, vainikuotas mažu skardiniu apvaliu kupolu. Cituoju: „Sebil arabų kalba reiškė „kelias“ – kadaise būtent Sarajevo Baščaršijos sebiljis ženklindavo daugelio ištroškusių žygeivių, kurie po daugybės sunkumų kelionėje po Balkanų kalnus, miškus ir slėnius pagaliau ateidavo čia, į šį įspūdingą miestą, Balkanų vidurio kelio pabaigą.“

Bosnijos ir Hercegovinos herbas turi labai panašią simboliką kaip ir vėliava.

Kristina Tamulevičiūtė yra tikriausiai vienintelė lietuvė, kuri išleido knygą apie Bosniją ir Hercegoviną, papasakojo, ką reiškia gyventi šios šalies kultūroje. Jos esė knygutė „Pasakojimas apie vieną miestą“ labai pravertė ir visiškai kitaip „nuspalvino“ šalies suvokimą.

 

Jūsų Maištinga Siela