Šiuolaikinė slovėnų literatūra: svarbiausi Slovėnijos rašytojai, kūriniai ir kūrybos temos

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Ką lietuviai žino apie slovėnų šiuolaikinę literatūrą? Tikriausiai, kad beveik nieko, nors šioje srityje nemažai yra nuveikusi vertėja ir rašytoja Kristina Tamulevičiūtė, kuri išvertė iš slovėnų kalbos ne vieną kūrinį, tačiau bendrame kontekste slovėnų literatūra vis dar, sakyčiau, neatrasta. Kadangi ketinu vykti į Slovėniją, kaip visada į kelionę norisi pasiimti šį bei tą, kas parašyta pačių slovėnų. Kaip visada noriu pasidomėti, kokia toji iš tikrųjų Slovėnijos literatūra. Apie tai ir yra šis įrašas.
 
Šiuolaikinė slovėnų literatūra, besivystanti nuo XX amžiaus pabaigos ir ypač suklestėjusi po šalies nepriklausomybės atgavimo 1991 metais, yra paprastai pristatomas kaip gyvas, dinamiškas ir Europoje vis geriau vertinamas reiškinys. Nors slovėnų kalba yra santykinai maža, jos literatūrinė erdvė pasižymi stulbinančia temų įvairove, drąsiomis formos paieškomis ir gebėjimu jautriai bei kritiškai permąstyti tiek istorinę praeitį, tiek šiandienos pasaulio iššūkius. Slovėnų proza, o ypač romanai, tapo savotišku tautinės tapatybės raiškos būdu, kuriame susipina Vidurio Europos kultūrinis paveldo sluoksnis, Balkanų regiono dramatizmas ir vakarietiškos modernybės refleksijos. Šiandienos slovėnų autoriai aktyviai laužo provincialumo rėmus, jų kūriniai verčiami į dešimtis kalbų, o pati literatūra tampa svarbiu balsu platesniame europiniame kontekste.
 
Viena iš ryškiausių šiuolaikinės slovėnų prozos bruožų – gilus ir skaudus istorinės atminties tyrimas, dažnai apeinantis oficialius naratyvus. Autoriai grįžta prie XX amžiaus traumų: nacizmo, fašizmo, partizaninio karo, pokario represijų, komunistinio režimo žiaurumų bei Jugoslavijos subyrėjimo katastrofos. Šiose knygose istorija retai pateikiama kaip abstraktus faktų rinkinys; ji parodoma per atskiro žmogaus, dažnai atsidūrusio istorinių malūnų akmenyse, likimą. Istorinė proza slovėnų literatūroje veikia kaip priemonė išgyti, įvardyti nutylėtas tiesas ir suprasti, kaip praeities šešėliai tebeformuoja šių dienų žmogaus psichologiją bei visuomenės santykius.

Drago Jančar

 
Tarp autorių, giliausiai tyrinėjančių istoriją ir jos padarinius, išsiskiria Drago Jančar – viena svarbiausių ne tik Slovėnijos, bet ir viso Vidurio Europos regiono literatūros figūrų. Lietuviškai turime jo knygą „Tą naktį mačiau ją“, kurią išvertė mano minėtoji K. Tamulevičiūtė, o išleido leidykla „Briedis“. Jančaro romanai pasižymi tiršta atmosfera, egzistenciniu nerimu ir meistrišku istorinio fono bei individualios dramos suliejimu. Jo kūriniuose, kurių daugelis išversti į lietuvių kalbą, dažnai nagrinėjamas totalitarinių režimų absurdas ir žmogaus pasipriešinimas prievartai. Tokie romanai kaip „Tėvynės ilgesys“ arba „Šiaurės šviesa“ atskleidžia autoriaus gebėjimą sujungti dramatiškas Slovėnijos istorijos lūžio akimirkas su universaliomis žmogaus būties problemomis, o jo proza pelnė jam daugybę tarptautinių apdovanojimų.
 
Kitas kertinis šiuolaikinės slovėnų prozos ramstis yra Boris Pahor, kurio ilgas ir dramatiškas gyvenimas bei kūryba tapo gyvuoju XX amžiaus Europos sąžinės liudijimu. Nors Pahor priklauso vyresniajai kartai, jo kūrybos poveikis šiuolaikinei Slovėnijos savimonei yra milžiniškas, o jo garsiausias romanas „Nekropolis“ laikomas vienu stipriausių pasaulinėje literatūroje liudijimų apie nacių koncentracijos stovyklas. Šiame autobiografiškame kūrinyje autorius grįžta į Dachau ir Triesto lagerius, apmąstydamas kančios prasmę, žmogaus orumo ribas ir atminties etiką. Pahor, būdamas Slovėnijos italu iš Triesto, savo kūryboje taip pat jautriai grynino tautinės mažumos likimo ir marginalizacijos temas, tapdamas nesunaikinamo laisvės troškimo simboliu.
 
Šalia istorinių traumų, šiuolaikinė slovėnų literatūra itin aktyviai nagrinėja šiuolaikinio žmogaus susvetimėjimo, tapatybės krizės ir urbanistinio gyvenimo iššūkius. Globalizacijos procesai, vartotojiškos kultūros įsigalėjimas, šeimos santykių griūtis ir individo vienatvė dideliame mieste tampa pagrindinėmis jaunesnės bei viduriniosios kartos rašytojų temomis. Šie autoriai atsisako didelių ideologinių naratyvų ir susitelkia į mikropasaulius, kasdienybės detales, psichologines niuansus bei intymius išgyvenimus. Tokiu būdu slovėnų romanas sėkmingai integruojasi į bendrą vakarietiškos psichologinės ir filosofinės prozos tėkmę.
 
Tarp autorių, meistriškai dekonstruojančių šiuolaikinio žmogaus dvasines būsenas, išsiskiria Evald Flisar – itin produktyvus, tarptautinio pripažinimo sulaukęs rašytojas, dramaturgas ir keliautojas. Flisario romanai dažnai balansuoja tarp psichologinio trilerio, filosofinės esė ir fantastikos elementų, tirdami žmogaus sąmonės gelmes, pasąmonės baimes bei proto ribas. Jo kūriniuose, tokiuose kaip „Sora“ ar „Mergaitė, kuri galėjo viską“, keliami esminiai tapatybės, realybės suvokimo ir moralinės pasirinkimo laisvės klausimai. Flisar savo unikaliu stiliumi sugeba įtraukti skaitytoją į intelektualų žaidimą, kuriame painios siužeto linijos tarnauja gilesniam žmogaus psichologijos tyrinėjimui.
 
Ypatingą vietą šiuolaikinėje slovėnų literatūroje užima moterų rašytojų balsas, kuris per pastaruosius trisdešimt metų įgavo didelį svorį ir padarė didelę įtaką literatūros procesams. Moterys autorės drąsiai klibina patriarchalinės visuomenės pagrindus, gilinasi į motinystės kompleksiškumą, kūniškumo patirtis, tarpasmeninio smurto traumatizmą ir lyčių lygybės klausimus. Jų proza pasižymi ypatingu emociniu jautrumu, stilistiniu rafinuotumu ir socialiniu angažuotumu, leidžiančiu pamatyti Slovėnijos visuomenę iš visiškai kitos, intymesnės ir kritiškesnės perspektyvos.

Suzana Tratnik

 
Viena ryškiausių ir pasaulyje labiausiai vertinamų šios kartos autorių yra Brina Švigelj-MÉRKAČ arba Miljana Cunta, tačiau tarptautinį pripažinimą pelniusi Bronja Žakelj su savo autobiografiniu romanu „Baltoji gyvatė“ (slovėniškai ‘Bela se nots‘ arba tiksliau „Belo se pere“) įrodė, kokia galinga gali būti išpažintinė proza. Kita vertus, kalbant apie tarptautinio garso autorius, būtina paminėti Aleš Debeljak (poetą ir eseistą) bei romanistę Suzana Tratnik, kuri yra viena ryškiausių LGBT+ temų ir marginalizuotų visuomenės grupių balsų slovėnų prozoje. Tratnik romanai, tokie kaip „Tomi“ arba „Gaidys“, pasižymi lakonišku, taikliu stiliumi ir giliu socialiniu jautrumu, atveriančiu duris į tuos visuomenės užkampius, kurie dažnai lieka nepastebėti.
 
Dar viena svarbi šiuolaikinės slovėnų literatūros kryptis – intelektualioji, filosofinė ir ironiška proza, kurioje meistriškai žaidžiamas tarptekstinis žaidimas su kultūros paveldu. Šios srovės rašytojai naudoja groteską, juodąjį humorą ir eseistinius intarpus tam, kad apmąstytų kultūros likimą skaitmeniniame amžiuje, ideologijų krizę bei pačios literatūros galimybes. Tokie kūriniai reikalauja iš skaitytojo aktyvaus dalyvavimo ir erudicijos, tačiau kartu suteikia didelį estetinį bei intelektualų malonumą, rodydami slovėnų kultūros brandą ir atvirumą pasauliui.
 
Tarp šios krypties lyderių išsiskiria Dušan Šarotar, kurio subtili, melancholiška ir poetiška proza giliai tyrinėja žydų kultūros pėdsakus Vidurio Europoje, atminties fragmentus bei Holokausto traumą. Šarotaro romanas „Laiko panorama“ arba „Histrijos“ stebina savo stilistine švara ir vizualumu, primenančiu kino meną. Kitas svarbus autorius – Goran Vojnović, kurio romanas „Čefuriai išvaryti!“ (‘Čefurji raus!‘) sukūrė tikrą kultūrinį ir socialinį sprogimą Slovėnijoje. Lietuviškai turime jo romanus „Figmedis“ ir man paties skaitytą „Jugoslavija, mano tėvyne“. Vojnović meistriškai ir su ironija prabilo apie buvusios Jugoslavijos tautinių mažumų integracijos problemas, jaunimo subkultūras ir visuomenės veidmainystę, tapdamas balsu tų, kurie ilgą laiką neturėjo tribūnos.
 
Šiuolaikinės slovėnų literatūros virsmą lemia ir stiprėjantis jos ryšys su tarptautine erdve, prie kurio aktyviai prisideda vertėjai, leidyklos ir pati Slovėnijos valstybė, kryptingai remdama literatūros sklaidą užsienyje. Slovėnų autoriai vis dažniau tampa prestižinių Europos literatūros premijų laureatais, o Frankfurto knygų mugėje Slovėnijai suteiktas garbingas garbės viešnios statusas (2023 metais) tapo kulminaciniu momentu, vainikavusiu šios literatūros tarptautinį pripažinimą. Šiandien slovėnų romanistas – tai nebe izoliuotos mažos tautos atstovas, o visavertis europinio diskursyvaus lauko dalyvis, gebantis universaliomis kalbomis kalbėti apie amžinas žmogaus dilemas.
 
Apibendrinant galima teigti, kad šiuolaikinė slovėnų literatūra yra brandus, polifoninis ir nepaprastai gyvybingas reiškinys, sėkmingai sujungiantis gilias istorines tradicijas su drąsiais šiuolaikinio pasaulio tyrinėjimais. Nuo Drago Jančaro egzistencinių istorinių dramų iki Gorano Vojnovićo socialinės kritikos, nuo Evaldo Flisaro filosofinių galvosūkių iki subtilių moterų autorių introspekcijų – slovėnų romanas šiandien išgyveną savo renesansą. Tai literatūra, kuri kviečia mąstyti, užjaučia, provokuoja ir kartu primena, kad net ir mažiausia kultūra gali sukurti didį meną, gebantį prabilti į kiekvieną pasaulio skaitytoją.
 
Maištinga Siela

Knyga: Nenad Veličković "Sachibas. Impresijos iš depresijos"

 

Nenad Veličković. „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ – Vilnius: Slinktys, 2024. – p. 184.

„ ... (prisimeni, grįžę iš skvočo, kartu žiūrėjome reportažą). Sviedinio, kuris pražudė septyniasdešimt duonos eilėje laukusių žmonių, skeveldros. Girdėjau pasakojimus, kad žuvo ir eilėje ledų laukę žmonės, bet žiniasklaida apie tai neskelbė. Nes kai žmonės žūsta eilėje prie duonos, įvyksta tragedija, o kai žmonės, kurie eilėje laukė ledų – komedija. Kas per apgultis, jei pardavinėjami ledai? (p. 168).“

„Mielasis, lagaminai sukrauti! (Ne tie, kuriuos man padovanojai, nes kiemas išklotas trinkelėmis vadinamais akmenimis. Tos trinkelės mūsų lagaminams yra tai, kas lėktuvams ir laivams – Bermudų trikampis.) Maišuose – išprievartautų moterų ir našlių darbo kilimai bei drabužiai. (Turėjau jų pripirkti, nes aukcioną vedė ambasadorių žmonos.) (p. 167).“

Sveiki, skaitytojai,

Bandau prisiminti, kada paskutinįkart skaičiau linksmą ir juokingą knygą, tačiau neprisimenu. Tik skaitydamas bosnių autoriaus, 2025 metais viešėjusio Vilniaus knygų mugėje, Nenad Veličković (g. 1962) romaną Sachibas. Impresijos iš depresijos (bosn. Sahib. Impresije iz depresije), kurį į lietuvių kalbą išvertė Kristina Tamulevičiūtė, o išleido leidykla Slinktys, pamaniau, kad mano skaitomos knygos pernelyg rimtos, kad iš tikrųjų apie didžiules tragedijas galima literatūroje kalbėti ironiškai, linksmai. Aišku, galioja tas status quo, kada tik žydai gali kalbėti apie Holokaustą juokingai, nes kitu atveju bus antisemitizmas, tiktai tokie kaip Balys Sruoga, kuris išgyveno koncentracijos stovyklos siaubą, gali šitaip karikatūriškai ir ironiškai perteikti „gyvenimą“ tomis sąlygomis, nes kitaip būtų pasityčiojimas iš Antrojo pasaulinio karo aukų.

Panašiai ir bosnių rašytojas žvelgia į Bosnijos ir Hercegovinos tikrovę, nestokodamas ironijos, šaržavimo, paradoksų ir netgi grotesko savo romane, kuris pirmąkart originalo kalba pasirodė 2002 metais. Taigi po Balkanų karų siautulio praėjus ne tiek daug laiko, tad skaitant romaną galima pajusti Jugoslavijos subyrėjimo tragediją, besikuriančios Bosnijos ir Hercegovinos tikrovę prieš 23 metus, tačiau knyga nė kiek nepaseno, o, sakyčiau, turi šiek tiek sąsajų su Lietuvos dešimtuoju dešimtmečiu, taip ironiškai vaizduojamu R. Kmitos romane Pietinia kronikas.

Teko prieš kelerius metus keliauti po Bosniją ir Hercegoviną. Labai savita ir kitokia šalis visomis prasmėmis. Pastebėjau didelį savo paties susidomėjimą apskritai Balkanais, jų kultūra ir istorija, tad ir literatūroje stengiuosi nepraeiti pro šių šalių rašytojų taip retai lietuviškai verčiamas knygas. Sachibas. Impresijos iš depresijos – tai 76 elektroninių laiškų knyga. Epistolinė romano kompozicija pasiteisino, nes fragmentuose pagrindinis veikėjas Sachibas, rašo savo mylimajam gėjui Džordžui laiškus apie savo puikiai apmokamą misiją Bosnijoje ir Hercegovinoje, tačiau sugeba perteikti įvairius tikrovės elementus. Po Balkanų karų vakariečiai suskubo su humanitarine pagalba ir daug ką atstatinėjo, kūrė, steigė, kad tik bosniai, kroatai ir serbai galėtų grįžti iš ES ir gyventi savo šalyje, kad nebekiltų sumaištis. Priminsiu, kad Bosnija ir Hercegovina yra iki šių dienų labai išskirtinė, nes joje kalbama trimis kalbomis, sudėtinga valdymo forma, himnas ir religija. Bosniai – musulmonai, serbai – pravoslavai, kroatai – katalikai.  Galite tik įsivaizduoti, kaip sudėtinga priimti kokį nors progresyvų įstatymą.

Vienas svarbiausių knygos niuansų yra Sachibo seksualinė orientacija, kuri vienaip ar kitaip persismelkia Džordžui skirtuose laiškuose. Intriga kuriama ir dėl to, kad Džordžas pavyduliauja savo mylimajam dėl vairuotojo Sakibo, apie kurį Sachibas dažnai rašo. Homoerotiniai intarpai labai naivūs ir paviršutiniški, pagrįsti ne psichologiniais niuansais, bet muilo operos principais ir kūniškumu. Nepanašu, kad Džordžas ir Sachibas turėtų gilesnius santykius nei vien atsipalaidavimą, seksą ir laisvalaikį. Laiškuose mažai minimas jų ankstesnis gyvenimas, o pasiilgimas labai aistringas ir neįtikėtinas, tačiau knygos pabaigoje paaiškėja, kodėl viskas būtent šitaip deklaratyvu. Veikėjas netgi laiškuose šmaikštauja: „Nes jei būtume norėję sustabdyti ir suvienyti, būtume surengę gėjų paradą ir visi būtų susivieniję tam, kad užmuštų kuo daugiau pederastų. Čia tėvai pultų į depresiją sužinoję apie sūnaus troškimą tapti balerūnu, o išvydę jį gėjų parade, mirtų iš gėdos. Sūnų jie mieliau matytų be pėdų, nei apsiavusį puantus. (Tai suprantama, nes pasaulio baleto pirmenybėse bosniai paskutiniai, o neįgaliesiems skirtame tinklapyje – pirmi. Jei manai, kad perdedu, perskaityk kokio nors vietinio eksperto pareiškimą apie tai, jog neįgaliųjų tinklinio komandai trūksta jaunų talentų.) (p. 131).“

Nenad Veličkovič

Vienas svarbiausių knygos išskirtinių bruožų – sarkazmas ir ironija. Tekstas nepaprastai linksmas, sakyčiau, netgi juokingas, kad net sunku patikėti, jog taip autorius ironizuoja valstybės procesus, kitą vertus, suprantama, nes visi šie socializmo ir kapitalizmo paradoksai kuria absurdiško pasaulio vaizdinį. Būtent socialinių valdžios valdymo formų ir atsiranda šis absurdiškumas. Manau, pasirinkti vakarietį kalbėti apie Balkanus ir Bosniją buvo puiki strategija, nes Sachibas pasitarnauja kaip antipodas prie socializmo pratusiems Balkanų gyventojams: tik priešybėje išryškėja santvarkų paliktos traumos, nužmogėjimas.

Įdomu dar ir tai, kad kapitalistai, kurie save laiko labiau civilizuotais, taip pat atskleidžiami kaip industrinės vartotojiškos visuomenės aukos. „Brangusis Džordžai, socializmas čia išaugino penkiasdešimt kartų, kurie iki keturiasdešimties laukė pirmojo darbo, o po keturiasdešimties – pirmosios pensijos. Su jais nieko rimto neįmanoma nuveikti, nesvarbu, su kuo turėsi reikalų: valstybės prezidentu ar stovėjimo aikštės sargu (p 103).“ Kita vertus, Sachibas dvilypis veikėjas, linkęs mąstyti kaip globalistas ir pratęs prie patogumų, tad nevengia pasiskųsti: „Jų tualetinis popierius mane varo iš proto. Toks plonytis, kad vienam kartui išnaudoji pusę ritinio. Bet, tiesą sakant, geriau toks nei jokio, jau nekalbu apie tą sunormuotą lapeliais, kuris toks kietas, kad prieš sėsdamas ant klozeto turiu atsiplėšti norimą kiekį ir ilgai trinti tarp delnų“ (p. 21). Nevengia kaip imperialistinės šalies palikuonis naudotis savo misionieriaus teisėmis, kalbėdamas apie Sakibą ne kaip apie darbuotoją, o kaip apie tarną: „Sekmadienio rytais jis atneša karštų bandelių. Vakarais, jei einu pėsčiomis, palydi namo. Kai lyja arba kai tingiu eiti iš ofiso. Sakibas man parūpina pietus, kai esu pagiringas, vežioja specialias sriubas (jos verdamos kažkokiame rajone ant kalvos, pats nežinočiau, kaip iki ten nuvažiuoti), kai sirgau, virė man arbatas ir padėjo išprakaituoti. Sakibas man atstoja pirštinę, padedančią apsisaugoti nuo šios galimai užkrečiamos pasaulio dalies (p. 77).“

Nemažai ironijos sukelia pagrindinio veikėjo Bosnijos tikrovės vertinimas ir lyginimas su Vakarais. Mes, lietuviai, esame išgyvenę laukinį gariūnmetį, tad žinome, kas yra piratavimas ir dejavimas dėl skurdo. Autorius vis įgelia ir šaiposi iš primityvių bosnių elgsenos ir kultūros modelių, ryškindamas kaip socializmas ir pokarinis skurdas verčia bosnius jaustis ir suktis. „Tada aš jo paklausiau, ar normalu, kad šie vagys uždirba daugiau už patį Stingą. <...> O Sakibas man atsakė, kad Stingas vis tiek turi didelį namą, kitaip nei tie vargšai, kurie kompaktines plokšteles pardavinėja pakelėse. Kodėl, klausė jis, tuos žmones turėčiau laikyti vagimis? Jie – kaip bitės, apdulkinančios augalus (p. 120).“

Vietos papročiai perteikiami beveik kaip Emiro Kusturicos filmai, pavyzdžiui, vien vestuvių papročiai su daugybe maisto, apkabinimų Sachibui kelia ir smalsumą, ir pasišlykštėjimą. Kaip, beje, ir perpardavinėjimo kultūra, senų automobilių turgus, dirbtinio medaus siūlymai pakelėse, druska barstomi keliai ir batai su baltomis dėmėmis nuo tų druskų. Romaną norisi ištisai ir išilgai cituoti, nes, atrodo, Veličkovičius vis atranda neįtikėtinų paradoksų, kurie kelia ir juoką, ir siaubą, nes skaitytojas suvokia, kad vakariečiui nelemta suvokti visų Bosnijos ir Hercegovinos kultūrinių niuansų, kaip vakariečiams perprasti, pvz., buvusių sovietinių šalių mentaliteto. Pasirinkęs vakarietiškojo gėjaus kaukės principą, Veličkovičius ryškina militarizmą su patogiu gyvenimu, vyriškumą su antivyriškumu, socializmą prieš kapitalizmą, tad neretai misionieriams, kaip teigia Sachibas, svarbu yra ne altruistiniai polinkiai, Bosnijos padėties gerinimas, bet iš tikrųjų iš viso to užsidirbti, tad laiškuose Džordžui, kurį vadina Tinkiu Vinkiu, nuolatos kurpia grandiozinius scenarijus, kaip kurs muilo operą, siūlys scenarijų, atidarys šunų veisyklą, apmokestins Kroatijos pakrančių namukus, iš tikrųjų parodydamas, jog jis, kaip vakarietis, nors ir mato daug perspektyvų, tačiau yra bejėgis pakeisti ne tik bosnių tikrovę, bet ir jų mentalitetą.

Nesuklysiu sakydamas, kas Sachibas. Impresijos iš depresijos turi donkichotizmo, kuris literatūros formomis geba perteikti Europos persitvarkymo veidą, geba išryškinti žmonių skirtybes, ydas ir brėžia tariamai trokštamų permainų ir progreso butaforiją, to progreso neįgalumą ir neįmanomumą. Bosniai, kurie mato ES kaip galimybę prasiveržti ir užsidirbti, vakariečiai į bosnius žvelgia geriausiu atveju kaip į antrarūšius lauko arklius, kuriems galima mokėti dvigubai mažiau už dvigubai didesnį darbą. Manau, knyga yra ne vien apie Bosnijos ir Hercegovinos istoriją ir tragedijas, knyga išėjo kaip euroromanas, tiesa, puikus, nes klišės pasitarnavo atskleisti europiečių socialinės tikrovės dvilypumui, kitaip sakant, man šioji knyga apie galios žaidimus, t. y. apie dominuojančius ir vergus, apie privilegijuotuosius ir juos aptarnaujančius – štai taip Veličkovičius atskleidžia misionierių humanitarinės pagalbos kėslus. Ar būtų vakariečių organizacijos atvykusios į Bosniją „sutvarkyti šalies“, jeigu jie patys nebūtų iš to gavę naudos? Nors romanas lengvas, jo formos klišinės ir šabloniškos, tačiau kaip pagaviai ir gyvai per jas atsiveria Europos veidas, vertybės, kapitalizmo ir socializmo dvikova, kaip taikliai demaskuoja socialinį žmonių rūšiavimą tolerancijos ir taikos siekimo laikais. Neapsigaukite, knyga, nors ir turi LGBTQ+ dėmenį, tačiau knyga ne apie tai, ji kur kas platesnė, gilesnė ir įdomesnė, nei galėtumėte pamanyti.

„Dvi mūsų geriausios valytojos yra baigusios pedagogikos akademiją. Kodėl valo tualetus, kai galėtų dirbti vaikų darželiuose? Nes darželių mažėja, o mūsų tualetų daugėja. Tai – puikus įrodymas, kad kapitalizmas yra už socializmą geresnė sistema. Pereinamojo laikotarpio šalyse už rūpestį kapitalizmo ekskrementais mokama daugiau nei už rūpestį socializmo vaikais. Mano misija – pasistengti, kad vietos gyventojai prie to priprastų (p. 153).“

P. S. Knygą išvertė Kristina Tamulevičiūtė, kuri vienu metu gyveno Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje Sarajeve, kur gimė ir iki šių dienų universitete dėsto Nenand Veličkovič. Rašytojas yra laikomas vienu svarbiausiu šiuolaikinių Bosnijos ir Hercegovinos literatūros balsų. Jo kūryba dažnai nagrinėja sudėtingą Bosnijos istoriją, ypač XX amžiaus pabaigos karą ir jo pasekmes visuomenei. Veličkovičius nevengia aštrių socialinių ir politinių temų, kritikuodamas nacionalizmą, korupciją ir kitas šalies problemas. Kai keliavau per Bosniją ir Hercegoviną, skaičiau pačios Kristinos Tamulevičiūtės esė knygą Pasakojimas apie vieną miestą (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013), kuri nepaprastai priartino mane prie Sarajevo ir šios šalies, leido kitaip pamatyti šalį.

Jūsų Maištinga Siela   

Šios dienos citata: bosnių rašytojas Nenad Veličkovič apie žmogaus seksualumą

 

Sveiki,

 

Nekantrauju perskaityti bosnių rašytojo Nenad Veličkovič (g. 1962) romaną „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ (bosn. Sahib. Impresije iz depresije), kurią išvertė Kristina Tamulevičiūtė. Mėgstu Balkanus, nors jų istorija dar labai jautri ir gyva, tačiau kasmet pro ten tenka keliauti, todėl labai domiuosi šiuo kraštu. Bosnija ir Hercegovina tikriausiai dėl musulmoniškos ir rytietiškos kultūros labiausiai išsiskiria iš visų subyrėjusios Jugoslavijos šalių, tad ir rašytojo bei dėstytojo požiūris į seksualumą, man regis, kur kas labiau laisvesnis, nei eilinio lietuvių piliečio.

 

„Seksualumą laikau svarbia žmogaus gyvenimo dalimi, nors jis bažnyčios pastangomis paverstas tabu ir iš žmonių tarytum atimtas. Manau, kad švietimo sistemoje apie tai būtina kalbėti kaip apie atskirą dalyką ir skirti tiek dėmesio, kaip matematikai, kalboms, istorijai, ar bet kuriai kitai disciplinai. Manau, kad visuomenės laisvumą galima išmatuoti pagal tai, kaip ir kiek toje visuomenėje kalbama apie seksualumą.“

 

Visą interviu su rašytoju, kuris atvyks į Vilniaus knygų mugę skaitykite čia: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/bosniu-rasytojas-nenadasvelickovicius-nezinau-kuria-kalba-parasiau-savo-romana-286-2376104

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kristina Tamulevičiūtė "Pasakojimas apie vieną miestą"

Kristina Tamulevičiūtė. „Pasakojimas apie vieną miestą“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 88 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Prieš keliaujant kur nors svetur, į kitą šalį, tikriausiai verta pasidaryti tam tikrus namų darbus t. y., sužinoti apie šalį, pavyzdžiui, ką jau žino lietuviai, pasidomėti kultūra, istorija, o ne vien, koks vietinis valiutos kursas euro atžvilgiu. Iš tikrųjų Sarajeve, Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje, buvau tik vieną dieną, tad nelabai ką ten spėjau pažinti. Vietinė gidė aprodė sostinės centrą, senamiestį, turgų, parodė, kur atsigerti kavos, tačiau aš visiškai kitokiomis akimis žiūrėjau į viską, nes kelionės metu, dar prieš įvažiuojant į Bosniją ir Hercegoviną, spėjau perskaityti Kristinos Tamulevičiūtės (g. 1989) debiutinę Pirmosios knygos serijoje pasirodžiusią eseistikos rinkinį Pasakojimas apie vieną miestą, kurį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (pastaroji jau daugelį metų organizuoja šį konkursą).

 

Pagalvojau, kad knygą skaičiau pačiu tinkamiausiu metu ir tinkamsiauje vietoje. Tiesa, knygą buvau pradėjęs skaityti pandemijos metu, kai nusipirkau pigiai didelį pluoštų Pirmosios knygos autorių, tačiau aplinkybės privertė knygą kurį laiką užmiršti. Retas derinys, kada kelioninė eseistika sustiprino ir pakeitė požiūrį į Sarajevą ir pačius bosnius, nes tai absoliučiai kitokio kolorito kraštas, nei kaimyninė Serbija, Kroatija ar Juodkalnija.

 

Autorė kurį laiką studijuodama ir dirbdama gyveno Sarajeve ir tuo metu besilaukdama pirmagimio rašė šiuos tekstus, todėl protarpiais eseistiniame tekste atsiliepia jauno ir besikuriančio žmogaus abejonės ir intencijos tiek dėl šeimos santykių, tiek dėl stringančių studijų bei kultūrinių skirtumų. Kiek žinau, K. Tamulevičiūtė verčia iš buvusios Jugoslavijos kalbų, įskaitant ir pačių bosnių.

 

Trumpučiai dienoraštinio pobūdžio tekstai iš vienos pusės primena asmeninį dienoraštį, tačiau laviruoja tarp eseistikos kanonų. Pats ryškiausias šios knygos bruožas yra autorės gebėjimas savo asmenines patirtis, jausmus reflektuoti skirtingais kultūriniais ir istoriniais kontekstais, siejant bosnių istoriją su savo šeimos istorijomis, ypač didelį autoritetą autorei turi močiutė ir jos istorijos. Kilusi iš Šiaulių ji sieja Lietuvos karo patirtis, močiutės meilės istorijas su Balkanų karo bosnių patirtimis. Ir iš tikrųjų, knyga parašyta 2013 m., o aš po dešimtmečio atsirandu su autorės knyga Sarajeve, atrodo, kad kur eisi, visur centre paliktas istorinis palikimas ir toli gražu ne pats gražiausias, nes išvarpyti kulkomis pastatai tiesiog palikti ne turistams kraupinti, bet labiau kaip priminimas, vaikų auklėjimui t. y., kad istorinė atmintis nebūtų užmiršta (čia trumpam prisiminiau mūsų lietuvių besaikį norą laužyti ir lupinėti atminimų lenteles, sunaikinti Žaliojo tilto skulptūras ir kitką, ką galbūt iš to galėjome padaryti kaip muziejų). Tačiau šalia rimties tekstuose perteikiami ir rimtas humoras, pavyzdžiui, kroatų literatūros ir bosnių postmodernizmo dėstytojas, kuris teigia, kad „mūsų praeitis yra pedofiliška“, „Turite pedofilo normą. Štai jums patriarchato siaubas“, „Patriarchalinėje visuomenėje moterys yra  seksualiai kolonizuotos...“ (p. 61). Įdomu, jog tai teigia vyras dėstytojas, kurio aiškinimas gan europietiškas ir netikėtas.

Kristina Tamulevičiūtė

Su autorės knyga Sarajeve. Geriausia vaikščioti ryte, kai dar nėra karšta.

 

Knyga atmosferinė. Pirmiausia – Sarajevo kapinės ir kalvos, į kurias pačiai autoriai tenka kopti grįžtant iš darbo. Sostinėje vasaros metu labai karšta ir prakaitas žliaugia tiesiogine to žodžio prasme. „Kai lauke toks karštis, galima pajusti, kaip visi kūno skysčiai subėga į prakaito liaukas, todėl tikrai žinau, kad neišsipūsiu ir niekur nenuskrisiu, veltui mane prieš septyniolika metų gąsdino vaikų darželio auklėtoja (p. 52).“ Knygoje tvyksteli ir žinios apie bosnių virtuvę, kad jie didžiuliai kavos gėrikai, o pusryčiams visada geria jogurtą ir pan., tuo netrukus įsitikinau pietaudamas mieste.

 

Esė turi ir savo vidinę loginę struktūrą, tai rodo ir autorės filologinis juslingumas ir intuityvumas, kuriant tekstus, kurie gana lengvi, atrodo, parašyti greitai, eksperimentuojant su struktūra pagal nuotaiką. Pavyzdžiui, tekstas Popietė su kava ir drauge, kuriame atraminiu ir ritmą palaikančiu posakiu tampa are you still with me?, kuris kuria vienišumo ir artumos jausmo dviprasmybę, pokalbyje su galimai įsivaizduojama drauge prie kavos, bet nebūtinai, tai gali būti ir internetiniai pusmonologai, reikalingi pratęsti savirefleksijos konjunktūrą.  

 

Esama žavių tarpkultūrinių apmąstymų žmogaus teisių klausimais, ypač moters ir vyro socialinių statusų klausimais skirtingose kultūrose. „Pagalvoju – štai grįšiu į gimtąjį miestelį su vyru ir vaiku glėby, o tada mano miestelio tetulės atvers burnas lyg krosnis, iš kurių raganos ližėmis traukia duoną. O kas, jei būčiau vieniša mama? Tada net grįžti negalėčiau, man liktų tik pranešimai žmogaus teisių centruose su atsitiktinės kavos puodeliu, už kurį greičiausiai reiktų susimokėti, nepaisant to, kad esu moteris, mane aptarnauja vyras, ir abu esame vieniši (p. 77 ).“

 

Mano gidas prasitarė, kad nežino nė vieno Sarajeve lietuvio gido, kuris galėtų iš savo perspektyvos papasakoti apie miestą turistams, todėl tenka klausytis rusiškai. Pasakomas apie vieną miestą jau savaime unikalus ir vertingas ne vien dėl literatūros, o kaip kitoks kelionių gidas, kuris priartina Sarajevą kitokiomis spalvomis, nes vaikštant po rytietišką bosnių turgų taip ir nepažinsi, kas iš tikrųjų dedasi už šių gyventojų sienų. Kitą vertus, K. Tamulevičiūtės knygos tikslas nėra išskirtinai ir išsamiai supažindinti su šiuo miestu, perteikti vietos gyvenimo peripetijų, kurių galbūt norėjosi dar daugiau, kad būtų atskleistas dar nematytas ir neregėtas Sarajevas, tačiau tikriausiai autorei dar pristigo pagyventi šioje vietoje, surinkti kitokių patirčių. Bet kokiu atveju, tai asmeniška, išausta literatūriškai knyga, siejanti Sarajevą su Lietuvos istorija ir asmeninėmis autorės vaikystės patirtimis, tiesiant tiltą į šį, mano akimis, egzotišką ir daug kančios mačiusį miestą. Labai džiaugiuosi, kad perskaičiau ir praturtėjau.

 

Jūsų Maištinga Siela