Knyga: Rūta Vyžintaitė "Liuksemburgo jūra"

 

Rūta Vyžintaitė. „Liuksemburgo jūra“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – p. 132.

***

dėl visko kaltas ledynas

dėl upės šitos

šito miesto

dėl jame rūkstančių meilės naktų

dėl gėlių ir pavasario

dėl savęs ir manęs

tartum elniai

paskui tirpstantį

geismą

atklydusių

 

(p. 37)

 

Sveiki, skaitytojai,

Sulaužiau sau duotą priesaiką iki vėlyvojo rudens nepirkti knygų, bet nusipirkau. Šią. Užsukau į knygyną, nes reikėjo laukti draugo, tad sakau, pasišildysiu tarp naujų knygų ir į rankas – velniai rautų! – papuolė Liuksemburgo jūra, Pirmosios knygos konkurso 2024 metų poezijos sekcijoje laimėjusi Rūta Vyžintaitė (Lajienė). Jau kuris laikas nebestebėjau šios serijos knygų laureatų, buvau apskritai nutolęs ir nuo poezijos, ir nuo lietuvių autorių, bet tąkart knygyne paskaičiau kelis eilėraščius ir susinervinau, nes jie man labai patiko. Nebegalėjau nenusipirkti, o dabar ji jau pribraukyta pieštuku priešais mano kompiuterį ir turiu šį bei tą apie ją pasakyti.

Pirmiausia – šaunus rinkinio pavadinimas! Tokio nei labai susapnuosi, nei labai logiškai išgalvosi. Nieko apie kadaise radijo bangomis gaudomą Liuksemburgo radijo stotį nežinojau, visur tik – Amerikos balsas, tad šis bei tas buvo nauja. O pasirodo, tai buvo viena iš tų radijo stočių, kur lietuviai nelabai suprasdami anglų ir prancūzų kalbas vis tiek galėjo laisvai klausyti vakarietiškos muzikos ir tokiu būdu pasijusti laisvi. Autorė save pristato ne tik kaip žurnalistę, bet kaip ir 90-ųjų vaiką, kuriai teko augti laukiniais gariūnmečio laikais ir tikriausiai iš tėvų ir kitų artimųjų pažinti ankstesnį sovietinį gyvenimą, perprasti A. Tarkovskio Stalkerio kitokias reikšmes. „Liuksemburgo jūra“ – tai užuomina į laikotarpio ilgesio simboliu tapusį „Liuksemburgo radiją“, į svajonę kartais neįmanomumo, į mažų dalykų dideles jūras,“ – sako autorė atgaliniame viršelyje.

Poezijos knygą struktūriškai sudaro trys dalys: ilgosios bangos, trumposios bangos, trikdžiai. Man asmeniškai labiausiai patiko pirmoji dalis, labiausiai ją išjaučiau, tapatinausi, supratau. Nesuklysiu sakydamas, kad knyga labai kaunietiška, visur Laikinosios sostinės ženklų, tikrinių daiktavardžių, o subjektė dažnu atveju atlieka stebėtojos, tarnės ir metraštininkės vaidmenį. Kauko laiptuos čiulba budintis strazdas / nepaklysit – žemėlapiai teka krauju / ir per minutę šešias dešimtis kartų / kompasas plazda (p. 16). Ilgosios bangos aprėpia didžiulį geografinį ir istorinę platumas. Čionai suteka istoriją nuo indoeuropiečių atsikraustymo prie ištirpusių (mirusių) šaltų lietuviškų ledyno ežerų iki kelionių pro Lenkiją į Prahą ir kitus pasaulio miestus. Autorė įtraukia ir savo giminės istorijas: bendra mūsų latgališka baba / dalgiu šviesą dalina į dieną ir vakarą / švelniu mostu patrumpina kalbą į kitą, bet dar nesvetimą (p. 24). Tačiau šie žvilgsniai į praeitį, į istorinius-kultūrinius kontekstus lengvi, paviršutiniški, žadinantys istorijas apie istorijas, kuriose nėra patirčių, yra tik aprėpiamas praėjusių istorijų nostalgiškas lipdinys. Bet, tiesą sakant, ar ne iš to paties jausminio tapatumo rašė ir Sigitas Geda bei kiti, pertransformuodami laikmečius, kai poetai dar nebuvo gyvenę? Kita vertus, poetė tik iškelia, bet nieko giliamintiškai neteigia.

mokos iš kregždžių / Jurgis Kairys / sukti virš Nemuno kilpas (p. 65). daktare Basanavičiau, / pagydyki mane nuo Prahos / nes naktį pabundu vis išpilta Vltavos (p. 112). Be giminių dar svarbios lengvai atpažįstamos istorinės asmenybės, kurios koreliuoja su geografinėmis vietovėmis, sujungdamos subjektės dabarties patirtis su praeitimi.

Nemažai eilėraščiuose istorinių XX amžiaus nuotrupų, iliustruojančių subjektės santykį su istoriniu laiku, pvz., čionai rasite partizaną senelį, kepantį kiaušinienę drebančiomis rankomis, tremčių istorijas, Sausio 13-osios įvykius, kaip subjektė dar tebuvo vaisius motinos gimdoje, Baltijos kelio, žydų geto išgyvenimus, tą patį Tarkovskio Stalkerį, kuriems iš esmės Rūta Vyžintaitė skiria kur kas daugiau dėmesio nei dabarties laikmečiui, pvz., COVID-19 ar hipsterių, intelektualų, globalistų ir jaunimui su atviromis durimis į pasaulio galimybes tikrovei įprasminti. Šiuo atveju, sakyčiau, išskirtiniai eilėraščiai iš trečiosios dalies trikdžiai, kuriame poetė skiria dėmesio dabarties karo kontekstams ir siaubui išreikšti: eilėraščiai neinformatyvūs, lakoniški, daug atpažįstamų aliuzijų.

Man pasirodė, kad trumposios bangos labiau susitelkia į patį Kauną kaip svarbiausią eilėraščių vyksmo epicentrą, eilėraščiai lakoniškesni. Kai kurie eilėraščių raiškos būdai ir man priminė miesto poetės Juditos Vaičiūnaitės poeziją, pastaroji taip pat turėjo Kaunui daug sentimentų, nes čia buvo gimusi ir užaugusi. Koks tas Kaunas pas R. Vyžintaitę? Pats gyvenimas: tapatus, atskirtas ir kartu susiliejęs. Dažna poetės ypatybė simbolius ir vaizdinius prilyginti pačiam gyvenimui. Gintarė Bernotienė savo recenzijoje pažymėjo, kad poetės kaip svarbiausia ir išskirtiniausia ypatybė yra netikėta tarnės/rūbininkės pozicija mieste, pastarasis kaip veikėjas karnavališkai dalyvauja savo istoriniuose vyksmuose, o subjektė yra liudytoja, atspindys Kauno balutės dugne.

Rūta Vyžintaitė

Kaip vienas svarbiausių poetinių įvaizdžių yra upės leitmotyvas, dažnu atveju pats Nemunas, kuris ašaras braukosi į tiltą, bet bendriausia prasme upė teka kaip banga, kaip Liuksemburgo radijo bangos į ilgį, neša laiką, virsmą, žinias, pokyčius, tačiau krante gyvenimo laikas teka kitokiu miesto ritmu, subjektei svarbu laiko sruvenimo motyvas, pvz., skelbimas maximoj, kuriame „parduoda armoniką“ / skamba lyg atsisveikinimas / <...>atsuku gegužę / atšaukiu karą / pripučiu obelis / visas rajono senutes / prikeliu iš albumų (p. 35). Subjektė rekonstruoja laikmetį, pabrėždama laiko tėkmės kaip upės magines galimybes, kurių tikrovėje nėra. Kitaip sakant, didžioji eilėraščių dalis yra apie tariamą laikmečio tėkmės teleportaciją ir atminties patirtos arba perduotos kažkieno kito liudijimo įžeminimą.

o kas jeigu kelio tamsoj žibąs  ženklas A1 / ir reiškia / AŠ VIENAS (p. 74). Asociacijų ir pirminio impulso eilėraščių dinamiką išduoda ir dažną poetės ypatybę kurti alternatyvias tikroves ar prasme jeigu kas, t. y. jeigu matome ne tą, ką matome; jeigu suvokiame ne tą, ką suvokiame. Maištas prieš tikrovėje esančias normas pasireiškia kaip bandymai tą tikrovę pakeisti per kitokią subjektės perspektyvą, tačiau į filosofinę mintį, tenka pripažinti, eilės neišsiplėtoja. Dažnai tokį impulsą padiktuoja atsitiktinis rimas, pvz:. pankas-panas, A1-aš vienas ir t. t. Tiesa, rinkinyje pasižymėjau ne vieną man patikusią ir kiek netikėtą metaforą, pvz.: senai lempai drugys rašo meilės diktantą / obuolys – bum – į sutemas krenta (p. 107); iš tiesų – mes visi tik sumuštinukai / visatos šermenų kambarėlyje (p. 125).

Be šampano ir pokalbių balkonuose virš kaštonų iš šios kartos poetų tikrovės ir be karo Ukrainoje dvelkteli į lietuvių poeziją šiuo metu labai besibraunanti klimato kaitos ir ekologijos tema. Tiesa, apskritai šiuolaikinio laikmečio ženklų pas R. Vyžintaitė nėra daug: nėr kur lapei nušalti galiuko / netgi baloms nėra ramybės / ir visi besmegeniai negimę / debesuos desperatiškai rūko (p. 96).

Apskritai rinkinys apie istorinį laiką, o subjektės santykiai su miestu, kultūra, gyvenimu ir judėjimu išreiškiami per laiko nuotolį, distanciją. Panaši tendencija ir lietuvių prozoje, esame labai įsigilinę į istorinius romanus, pasakojame daug apie 90-ųjų laiką, manau, netrukus prasidės pasakojimai ir apie pasaulį po 2000-ųjų. Tam tikra prasme, Liuksemburgo jūra turi tendencingumo su prozos temomis, bet man patiko tas negilumas, lengvumas, vietomis infantilus rimavimas, kuris leido lengvai tapatinti(s) (pats esu 90-ųjų vaikas) su panašiais potyriais. Nepaisant to, eilėraščiuose veriasi dideli geografiniai ir labai margai įvairus istorinis kontekstai. Iš pradžių gali pasirodyti, kad kiekvienas eilėraštis vis apie ką nors kitą, nėra bendros sąrangos ar bent jau vienijančio teminio suveržtumo, tačiau įpusėjus rinkinį tampa akivaizdu, jog laikas, gyvenimas ir Kaunas yra viena ir ta pati veidrodinė balutė iš skirtingų žiūros perspektyvų. Liuksemburgo jūroje nepaskendau, bet smagiai paplaukiojau, patyriau nuostabą, kad jūra tampa saugiu baseinu.

Lenkija

mėgstu naktį važiuoti per Lenkiją

nes Europa yra ne prancūzai

ne britai prie arbatėlės

ne ispano austrėje pirštas

Europa – miegantys lenkai

Agnieškos, Mateušai ir Darekai

Filipai, Zuzanos ir Hanos

ir pilki jų namukai prie kelio

ir šviesa – kažkas ruošias į fabriką

ir tamsa – kažkas pradeda Jakubą

kažkas kaičias prieš miegą arbatą

kišą galvą į pravirą langą

už Katynę meldžiasi baba

vien babų – šeši milijonai.

 

(p. 28)

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kristina Tamulevičiūtė "Pasakojimas apie vieną miestą"

Kristina Tamulevičiūtė. „Pasakojimas apie vieną miestą“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 88 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Prieš keliaujant kur nors svetur, į kitą šalį, tikriausiai verta pasidaryti tam tikrus namų darbus t. y., sužinoti apie šalį, pavyzdžiui, ką jau žino lietuviai, pasidomėti kultūra, istorija, o ne vien, koks vietinis valiutos kursas euro atžvilgiu. Iš tikrųjų Sarajeve, Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje, buvau tik vieną dieną, tad nelabai ką ten spėjau pažinti. Vietinė gidė aprodė sostinės centrą, senamiestį, turgų, parodė, kur atsigerti kavos, tačiau aš visiškai kitokiomis akimis žiūrėjau į viską, nes kelionės metu, dar prieš įvažiuojant į Bosniją ir Hercegoviną, spėjau perskaityti Kristinos Tamulevičiūtės (g. 1989) debiutinę Pirmosios knygos serijoje pasirodžiusią eseistikos rinkinį Pasakojimas apie vieną miestą, kurį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (pastaroji jau daugelį metų organizuoja šį konkursą).

 

Pagalvojau, kad knygą skaičiau pačiu tinkamiausiu metu ir tinkamsiauje vietoje. Tiesa, knygą buvau pradėjęs skaityti pandemijos metu, kai nusipirkau pigiai didelį pluoštų Pirmosios knygos autorių, tačiau aplinkybės privertė knygą kurį laiką užmiršti. Retas derinys, kada kelioninė eseistika sustiprino ir pakeitė požiūrį į Sarajevą ir pačius bosnius, nes tai absoliučiai kitokio kolorito kraštas, nei kaimyninė Serbija, Kroatija ar Juodkalnija.

 

Autorė kurį laiką studijuodama ir dirbdama gyveno Sarajeve ir tuo metu besilaukdama pirmagimio rašė šiuos tekstus, todėl protarpiais eseistiniame tekste atsiliepia jauno ir besikuriančio žmogaus abejonės ir intencijos tiek dėl šeimos santykių, tiek dėl stringančių studijų bei kultūrinių skirtumų. Kiek žinau, K. Tamulevičiūtė verčia iš buvusios Jugoslavijos kalbų, įskaitant ir pačių bosnių.

 

Trumpučiai dienoraštinio pobūdžio tekstai iš vienos pusės primena asmeninį dienoraštį, tačiau laviruoja tarp eseistikos kanonų. Pats ryškiausias šios knygos bruožas yra autorės gebėjimas savo asmenines patirtis, jausmus reflektuoti skirtingais kultūriniais ir istoriniais kontekstais, siejant bosnių istoriją su savo šeimos istorijomis, ypač didelį autoritetą autorei turi močiutė ir jos istorijos. Kilusi iš Šiaulių ji sieja Lietuvos karo patirtis, močiutės meilės istorijas su Balkanų karo bosnių patirtimis. Ir iš tikrųjų, knyga parašyta 2013 m., o aš po dešimtmečio atsirandu su autorės knyga Sarajeve, atrodo, kad kur eisi, visur centre paliktas istorinis palikimas ir toli gražu ne pats gražiausias, nes išvarpyti kulkomis pastatai tiesiog palikti ne turistams kraupinti, bet labiau kaip priminimas, vaikų auklėjimui t. y., kad istorinė atmintis nebūtų užmiršta (čia trumpam prisiminiau mūsų lietuvių besaikį norą laužyti ir lupinėti atminimų lenteles, sunaikinti Žaliojo tilto skulptūras ir kitką, ką galbūt iš to galėjome padaryti kaip muziejų). Tačiau šalia rimties tekstuose perteikiami ir rimtas humoras, pavyzdžiui, kroatų literatūros ir bosnių postmodernizmo dėstytojas, kuris teigia, kad „mūsų praeitis yra pedofiliška“, „Turite pedofilo normą. Štai jums patriarchato siaubas“, „Patriarchalinėje visuomenėje moterys yra  seksualiai kolonizuotos...“ (p. 61). Įdomu, jog tai teigia vyras dėstytojas, kurio aiškinimas gan europietiškas ir netikėtas.

Kristina Tamulevičiūtė

Su autorės knyga Sarajeve. Geriausia vaikščioti ryte, kai dar nėra karšta.

 

Knyga atmosferinė. Pirmiausia – Sarajevo kapinės ir kalvos, į kurias pačiai autoriai tenka kopti grįžtant iš darbo. Sostinėje vasaros metu labai karšta ir prakaitas žliaugia tiesiogine to žodžio prasme. „Kai lauke toks karštis, galima pajusti, kaip visi kūno skysčiai subėga į prakaito liaukas, todėl tikrai žinau, kad neišsipūsiu ir niekur nenuskrisiu, veltui mane prieš septyniolika metų gąsdino vaikų darželio auklėtoja (p. 52).“ Knygoje tvyksteli ir žinios apie bosnių virtuvę, kad jie didžiuliai kavos gėrikai, o pusryčiams visada geria jogurtą ir pan., tuo netrukus įsitikinau pietaudamas mieste.

 

Esė turi ir savo vidinę loginę struktūrą, tai rodo ir autorės filologinis juslingumas ir intuityvumas, kuriant tekstus, kurie gana lengvi, atrodo, parašyti greitai, eksperimentuojant su struktūra pagal nuotaiką. Pavyzdžiui, tekstas Popietė su kava ir drauge, kuriame atraminiu ir ritmą palaikančiu posakiu tampa are you still with me?, kuris kuria vienišumo ir artumos jausmo dviprasmybę, pokalbyje su galimai įsivaizduojama drauge prie kavos, bet nebūtinai, tai gali būti ir internetiniai pusmonologai, reikalingi pratęsti savirefleksijos konjunktūrą.  

 

Esama žavių tarpkultūrinių apmąstymų žmogaus teisių klausimais, ypač moters ir vyro socialinių statusų klausimais skirtingose kultūrose. „Pagalvoju – štai grįšiu į gimtąjį miestelį su vyru ir vaiku glėby, o tada mano miestelio tetulės atvers burnas lyg krosnis, iš kurių raganos ližėmis traukia duoną. O kas, jei būčiau vieniša mama? Tada net grįžti negalėčiau, man liktų tik pranešimai žmogaus teisių centruose su atsitiktinės kavos puodeliu, už kurį greičiausiai reiktų susimokėti, nepaisant to, kad esu moteris, mane aptarnauja vyras, ir abu esame vieniši (p. 77 ).“

 

Mano gidas prasitarė, kad nežino nė vieno Sarajeve lietuvio gido, kuris galėtų iš savo perspektyvos papasakoti apie miestą turistams, todėl tenka klausytis rusiškai. Pasakomas apie vieną miestą jau savaime unikalus ir vertingas ne vien dėl literatūros, o kaip kitoks kelionių gidas, kuris priartina Sarajevą kitokiomis spalvomis, nes vaikštant po rytietišką bosnių turgų taip ir nepažinsi, kas iš tikrųjų dedasi už šių gyventojų sienų. Kitą vertus, K. Tamulevičiūtės knygos tikslas nėra išskirtinai ir išsamiai supažindinti su šiuo miestu, perteikti vietos gyvenimo peripetijų, kurių galbūt norėjosi dar daugiau, kad būtų atskleistas dar nematytas ir neregėtas Sarajevas, tačiau tikriausiai autorei dar pristigo pagyventi šioje vietoje, surinkti kitokių patirčių. Bet kokiu atveju, tai asmeniška, išausta literatūriškai knyga, siejanti Sarajevą su Lietuvos istorija ir asmeninėmis autorės vaikystės patirtimis, tiesiant tiltą į šį, mano akimis, egzotišką ir daug kančios mačiusį miestą. Labai džiaugiuosi, kad perskaičiau ir praturtėjau.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Laura Kromalcaitė "Mūsų čia niekad nebuvo"

 Laura Kromalcaitė. „Mūsų čia niekad nebuvo“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 74.

 

jei nelėkčiau dideliu greičiu į nebūtį

papasakotum man apie savo dieną

( p. 47)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tradiciškai skaitau Pirmosios knygos nugalėtojus. Kažkaip praleidau pernykščius autorius, bet stengiuosi suskaityti šiųmetį derlių. Paskutiniuoju metu Pirmosios knygos konkursas tapo skandalingu. Konkursas ilgą laiką orientuotas į jaunus pradedančiuosius autorius. Konkurso organizatoriai buvo apkaltinti amžiaus cenzo diskriminacija ir tai yra vienas iš retesnių atvejų, kada iš didelio rašto išeinama iš krašto, todėl priėjome prie tokio absurdo, kad beveik visas teikiamas premijas teks keisti, kadangi jos turi tam tikrus kriterijus. Visgi šįkart poezijos Pirmosios knygos konkursą laimėjo ne Pageidavimų koncerto programos 88 metų poetė iš Pakruojo rajono (gink dieve, neįžeidinėju, o tik juokauju!), o jauna ir perspektyvi debiutantė Laura Kromalcaitė su rankraščiu Mūsų čia niekad nebuvo.

 

Autorė, kaip žinia, nestandartinė. Modelis. Todėl iškart paneigia seną mitą: jeigu graži, vadinasi, nelabai protinga. Kur čia turės laiko ji skaityti, o tuo labiau rašyti? Jau ko verta vien vengrų rašytojo L. Krasznahorkai citata iš tikrai nelengvai paskaitomos Priešinimosi melancholija knygos. Pirmuosius L. Kromalcaitės eilėraščius tikriausiai perskaičiau prieš kelis mėnesius 15min.lt portale – visi jie buvo publikuoti iš šios debiutinės knygos.

 

Viso eilėraščio rinkinio raktažodžiu galima laikyti pavadinimą mūsų čia niekad nebuvo. Šis motyvas atsikartoja eilėraščiuose, kartais visai kitais žodžiais. Ką reiškia nebūti ir vienu metu būti, egzistuoti, arba įsivaizduoti, kad esi, arba kaip galėtų būti? Kažkodėl nestebino autorės pasirinkta vyriško subjekto perspektyva. Retai kada vyrai poetai rašo iš moteriškosios perspektyvos, o štai moterys lyg priešgyniaudamos, lyg besislėpdamos, lyg norėdamos būti lygiavertės mėgsta „apsimesti“ vyru. Kitą vertus, vyriškąją gimine mes nusakome ir moterų, ir vyrų visumą, tąja gimine priimtina kalbėti apie visuotinus reiškinius apskritai. Žvelgiant į rinkinio visumą, kuri kalba apie ribų nebūvimą, patogi pozicija kalbėti vyriškąja gimine.

 

Subjektas nuolat yra tarp sapno ir realybės, neretai „prigautas“ kasdienėje judėjimo būsenoje, pavyzdžiui, vaikštau gatvėmis užsimerkęs / mano kūnas dalyvauja / judėjime (p. 27). Atrodo, kad judesys ir judėjimas veikia realybės tikrovėje, o subjekto būvis ir jausmai reiškiasi onirinėje, sapniškoje, metafizinėje būtyje ir yra neretai atskirti nuo savo kūno. Subjektas nuolat vaikšto gatvėmis, nuolat pakuoja daiktus, kažkur vis vyksta, eina, kruta, juda, bėga ir nuolat ką nors palieka. Subjektas, sakyčiau, netgi atsisveikina, tačiau neįvardijama su kuo, galgi net vengiama, per skaudu, todėl šią atskirtį, distanciją tarp subjekto ir numanomo kito subjekto-objekto skiria būtent judesiai, ritmas, vaikščiojimas: kitais kartais užstringu besisukančiose duryse / ką tuomet darau? / stoviu ir žiūriu į stiklą / tada ateina tikras žmogus ir aš išsilaisvinu (p 12); mano miestas yra / mano namai / mano žmonės / šoka juose / nepastebėdami // kad manęs čia / niekad / nebūta (p. 28).

Laura Kromalcaitė

 

Nebūti, bet būti, arba norėti, kad būtų buvę kitaip. Subjektas neatkleidžia savo tikrosios istorijos, jis neatsiveria, neatlieka išpažinties. Poetė randa kitą būdą nusakyti skaudžias subjekto patirtis, ji pertransformuoja praeities siužetus, suteikdama jiems (ne)būties simbolines prasmes. Daug kur minimas miestas, kuris sudega, rinkinio pradžioje minimi karo detalės, gašlumas, po sijonu lendantis vėjas koreliuoja su seksualinio priekabiavimo prasmėmis, mano mergaitė parodė ką / turi po sijonu / ne man / sakiau tau kad būtum / gerasmanieringaslipšnus (p. 35).

 

Centrinė subjekto figūra – močiutė, baba, kurios jis klausosi. (Vytauto Mačernio senolės fenomenas!) Subjektas padeda močiutei rinkti obuolius, grįžta pas ją kaip į namus, klausosi kaip išmintingos moters. Pas močiutę subjektas jaučiasi saugus. Daugelis eilėraščių visgi primena sausoką prozinį kalbėjimą, kuris suprantamas kaip „nepaklusimu“ tradicinei lietuvių poezijai. Kai kurie eilėraščiai primena pasakojimus, mažytes noveles, kurių pabaigoje bandoma suteikti netikėtos atomazgos įspūdį. Kai kada išties pavyksta nustebinti, kai kada eilėraštis/pasakojimas pasibaigia prėskai, bandau suprasti, kur čia eilėraščio mintis, „skonis“, prasmė, o galiausiai neatradęs gelmės, bandau ieškoti estetinių dekoracijų ir suprasti, už ką eilėraštis buvo įtrauktas į rinkinį.

 

Kai kurie eilėraščiai neįtikėtinai infantilūs, pavyzdžiui, Apie Murką – Jono Biliūno Brisiaus galo maniera papasakota poetizuota istorija nesukėlė nei gailesčio, nei žavesio, o štai prieš tai kitame lape esantis Mano sufijus ironiškai rytų dvasine praktikos maniera (suktis aplink save!) taikliai pertransformuoja nesąmoningame ir mechaniniame Vakarų pasaulyje esantį kitą subjektą, kur visi sukasi tik apie savo darbus ir problemas.

 

Galiausiai IV skyriaus eilėraščiuose „įvedamas“ sunkiai savo tapatumu apibrėžiamas veikėjas Timas, kuris ir klounų karalius, ir putpelės motinos jauniklis, ir žvejo aptiktas ikras... Atrodo, jis iš eilėraščio į eilėraštį keičia ne tik tapatybę, bet ir formą, pokštauja, linksmina, trina ribas tarp formos ir turinio. (Čia prisiminiau Marcelijaus Martinaičio Kukučio balades), tačiau be fantasmagoriškos detektyvinės virsmo istorijos šiuose eilėraščiuose niekas nejaudina, emocinė perspektyva neišvystyta, lieka tiesiog žaidimas dėl žaidimo, fokusas dėl fokuso, riba tam, kad ji būtu nutrinta ir atrasta nauja riba.

 

Mūsų čia niekad nebuvo knyga pasirodė truputį be prieskonių. Nors ir nustebino Timo veikimas eilėraščiuose, kai kuriuose eilėraščiuose perteiktos ribinės patirtys, novelistinė eilėraščių dikcija, ritmas, kai kada prasiveržęs netikėtas subjekto būties vaiduokliškumas, subjekto nematomumas (neįvertinimas?) po fiziniu apvalkalu, kuris liudija slaptą, neviešinamą, aplinkinių neatpažįstamą dvasinį būvį, atskirtą nuo fizinių veiksmų ir socialinio įvaizdžio, visgi visumoje kažko stinga, kad galėčiau pasakyti: mes turime hitą! Laurai Kromalcaitei, manyčiau, sektųsi rašyti dar lakoniškiau, kone haikinius eilėraščius, kurie skambėtų dar labiau išgrynintai, kaip, pavyzdžiui, guliu ant tilto užvertęs galvą / kregždė skrodžia debesies / pilvą / pamato jame mane / nurimusį / ašaros telkšo ausų kaušeliuose (p. 17).

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Tumasonytė "Dirbtinė muselė"

Jurga Tumasonytė. „Dirbtinė muselė“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 112 p.

Sveiki, skaitytojai,

Šią Jurgos Tumasonytės (g. 1988) debiutinę trumposios prozos knygelę Dirbtinė muselė nešiojausi savo darbo portfelyje pusantros savaitės ir išsitraukdavau per  pertraukas ir skaitydavau pienių ir saulės geltoname kiemelyje, sėdėdamas ant medinio suolelio. 2011 metais Pirmosios knygos konkurse su šiais tekstais laimėjusi autorė šiais metais pristatys jau kitą tekstų rinkinį Undinės.

Šie trumpieji tekstai nepaprastai gaivūs, juos lengva skaityti, kai kur nors „užstringi“, tarkim, važiuojant traukiniu ar miestiniu viešuoju transportu. Žanriniu požiūriu kai kurie tekstai gali būti laikomi novelėmis – vienas reikšmingas įvykis, netikėta, kaip J. Tumasonytei būdinga, makabriška istorijos pabaiga.

Kai kurie tekstai be idėjinės sąvaržos, tiesiog komponuojami fragmentinėmis nuotrupomis, iš kurių skaitytojais „baltąsias dėmes“ susilopo savo vaizduotės pastangomis, taigi, neužbaigtumas kartu mezga ir bendrą kūrybos lauką su skaitytoju. Tekstuose išryškėja keletas svarbių teminių aspektų. Vienas svarbiausių – lokalių asmeninių santykių peripetijos. Dažnai tai šeiminiai santykiai, kurie iliustruojami buitiškoje aplinkoje, įpinant kafkiškas transformacijas. Įspūdis toks, kad autorė byloja apie itin svarbius kasdieniškus dalykus, tačiau probleminį lauką užgožia literatūrinių dispersijų spektakliais, todėl tikrasis probleminis laukas lieka iš centro nustumtas į kontekstą – toks efektas neretai naudojamas kine, dar dažniau – teatre. Bet lygiai tą patį regime ir Kafkos Metamorfozėse – sūnus vieną dieną pabunda ir supranta esąs vabalu, tačiau aplinkinių absurdiška logika ir abejingumas, nepaisant aplinkybių, verčia skaitytoją kraupti ne pačia metamorfozės idėja, bet „normaliųjų“ reakcijomis į metamorfozės atvejį.

Priešingai nei Kafkos prozoje, kur aiškus dualumas, agresoriaus ir aukos pozicija, J. Tumasonytės tekstuose priešingų stovyklų beveik nėra, kadangi nuo kasdienybės nesveikų santykių – vienatvės, apleidimo, nemeilės sau, meilės be atsako ir t. t. – virtinėje kenčia visi. Štai tekste Lipumas, motina, užauginusi ir į pasaulį paleidusi vaiką, tampa gyvuliu: „Gegužę ji virto margu ir masyviu pitbuliu. Visi nutarė, kad dabartinė mamos būsena reikalauja atsidavimo, o Liolei pats laikas pradėti gyvenimą (p. 61).“

Užtenka ir įžūlumo, ir ekspresijos, ir galingos vaizduotės, kai, pav., tekste Malonė, moteris užuot pagimdžiusi vaiką, paleidžia vandenį ir plunksnuotą baltą balandį. Transformuojami ne tik veikėjai, situacijos, bet ir literatūros klasika. Jono Biliūno baltoji katytė viename iš tekstų atlieka kiek kitokį didaktinį niuansą, tiesa, kur kas ironizuotą ir apgaubtą simbolinių prasmių.

Jurga Tumasonytė

Kitas svarbus aspektas, nepaminėtas anotacijoje, yra ir „atvirieji“ rinkinio tekstai, kur išryškinami visuomenės absurdiškumo, chaoso, nesusikalbėjimo motyvai. Pavyzdžiui, tekste Skaistykla, kur prie miesto pagrindinės aikštės kasdien vyksta absurdiškomis problemomis lozunguojami mitingai. Dar absurdiškesni tampa mitinguojančiųjų norai ir troškimai, pavyzdžiui, protestuojama prieš ką tik išklotas naujas juodas šaligatvio plyteles: „Juoda spalva skatina miesto žmonių pesimizmą, auga savižudybių skaičius... <...> Toks kelias dargi diskriminuoja juodaodžius (p. 84)“.

Beveik visi tekstai pasižymi dinamišku ir savita ekspresija, varijuojama tarp kafkiškų metamorfozių, ironiškų paradoksų ir gotikinių siaubo elemento įvaizdžių: „Blogas žinias pranešantys telefono skambučiai yra kaip juodi varnai, įskrendantys į ausį ir iškapojantys kažkurią tavo esybės dalį (p. 94)“. Esti ir absoliučiai priešingos, subtilios, jautrios ir simbolinės, primenančios tradicinę lyrinę prozą, atvejų, pavyzdžiui, šis itin padarė stiprų įspūdį: „Lyginu seną paklodę su apsitrynusiomis našlaitėmis ir tik dabartiniu savo žvilgsniu galiu nustatyti, kad paklodė, per kurios paviršių važinėja lygintuvas, yra ypač sentimentali. Po tuo skuduru galėjo slėptis mama, tuberkulioze sirgęs senelis, sunkios močiutės kojos su tvinksinčiomis upėmis blauzdose, retai užklystantis tėvas, mažytė mažytė aš. Vietomis paklodė susiūta ir gali atrodyti, kad liečiu randus (p. 106).“ Štai taip subtiliai per vieną buitinį gestą – patalynės lyginimą – galima papasakoti visos šeimos santykių žemėlapį.

Kai kurie tekstai turi ekshibisionistinės pasakojimo raiškos (Martynenko literatūrinis efektas), kada išvardijami išgalvoti ir realūs (auto)biografiniai faktai, dažnai sausi, tarp jų inkorporuojamos pikantiškos ir intymios detalės, stengiantis sukurti ekspresinį pasakotojo apsinuoginimą – toks tekstas Atspindžiai. Bet autorė neužsižaidžia, nes ji tik į (auto)biografijas „atsiremia“ tam, kad vėl panirtų į savo gan savitu stiliumi kuriamą makabrišką, paradoksų ir ironijos kupiną pasaulį, kuriame išties įdomu ir netgi šiek tiek egzotiška palandžioti, tikintis nestandartinių teksto kūrimo sprendimų ir originalių logikos taisyklių nesilaikymo pavyzdžių.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Monika Baltrušaitytė "Išėję prie upės"

Monika Baltrušaitytė. „Išėję prie upės“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 128 p.

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu serijos Pirmoji knyga apžvalgas ir šįkart apžvelgsiu pernai debiutavusios Monikos Baltrušaitytės (g. 1989) novelių rinkinį Išėję prie upės. Nesunku perskaičius noveles susidaryti įspūdį, kad autorė labiau priklauso ne žaidybinei literatūrai, bet tai tradicinei aukštajai literatūrai, kurioje kapstomasi po praeitį ir daromos tam tikros netiesioginės refleksijos – apskritai novelės žanras, kuriam reikia itin didelio kruopštumo, mano supratimu, yra parankus žanras šioms refleksijoms perteiki.

Metaforinis rinkinio pavadinimas Išėjęs prie upės iš esmės siejasi su mirusiųjų pasauliu, turi tam tikrą antikinę aliuziją į Hado požeminės karalystės upes, kitaip sakant, pomirtinį pasaulį, kuris anapus pasakotojos atminties ir patyrimų dažnai reiškia ne pragarą, o nujaučiamą prieglobstį ir rojų. Ir ne tik mirusiesiems, su kuriais pasakotoja atsisveikina vėlei juos prisimindama, bet ir apskritai su tekančiu, bėgančiu laiku, kuris keičia pačią pasakotoją. Išeina ne tik gyvieji anapus upės, prie kaštonų, bet ir vaikystė, prisiminimai, autoritetai, būti ir išgalvoti draugai. Rinkinys gal kiek savo idėja primena prieš kelerius metus irgi šioje knygos serijoje debiutavusio Mindaugo Jono Urbono novelių rinkinį Dvasių urna. Tai literatūroje prabėgusių ir autorei reikšmingų akimirkų ir žmonių įprasminimo būdas.

Tiesą sakant, skaityti nuo pat pradžių noveles nebuvo lengva, maniau, kad tikrai greitai atsibos ir bus kankynė. Tą lyg ir sufleravo pirmosios novelės, kurios pasirodė ganėtinai padrikos, „nesuveržtos“ idėjine prasme, pasakojimas nedarnus, tarsi iškandžiotas ir sudraskytas tyliomis sąsajomis, kurias, žinoma, turi nusibrėžti pats skaitytojas. Tikriausiai pirmoji novelė Zombių puota man mažiausiai patiko, taip pat neįtikino ir ganėtinai prasmių lygmenyje silpna novelė Už mėlynos sienos, kuri pasakoja apie jauną poetą ir su juo nesisveikinantį kaimyną. Novelė, kuri neturi rimto stuburo, nors pagal bendrą prasmę apie senosios literatūros kartos išnykimą ir sietųsi su bendra išėjusių prie upės idėja. Taip pat nelabai įtikino novelė Softas – be kintančių technologijų ir juose įdiegiamų programų evoliucijos nostalgijos nelabai kuo žavi, tikriausiai joje nelabai pajutau sąsajos tarp technologijų tobulėjimo ir besikeičiančio žmogaus interesų (ir draugų) lauko.

Monika Baltrušaitytė (nuotr. Deimantė Rudžinskaitė)

Stipriausios novelės rikiuojasi maždaug rinkinio viduryje ir kelios pačioje pabaigoje. Iš įsimenamų išskirčiau kompoziciškai vykusią Obelų sodas apie besipliekiančius giminaičius, kurie lyg ir buvę draugai nuo pat vaikystės dėl puikybės ir banalybių susipyksta – čia labai gražiai autorė novelės pabaigoje išryškina žvyrkeliu perskeltas žemes ir pasibaigusios draugystės skausmą. Įtikino ir novelė Direktorė, kuri dvelkia popkornais ir pačios autorės potyriais kino teatre kaip atskirame stebuklų šalyje. Beje, Direktorė, kaip ir daugelis novelių veikėjų, vėliau knygos pabaigoje virsta iš novelių į novelę migruojančiais personažais. Prie geresnių novelių būtinai priskirčiau Balti tušti puslapiai – tas, kas nors kartą iki trisdešimtmečio išgyveno rimtas skyrybas, tas supras šios novelės autentiškas prasmes ir jausenas. Čia autorė, priešingai nei kitose novelėse, savo stiliumi tampa itin plastiška ir poetiška: „Būdavo, kad reikėdavo gelbėtis ir šokti į pirmą pasitaikiusią valtį, irtis per juodą upės vandenį visą naktį, plaukti į rūką, kuriame nėra nieko, tik ištirpusios miesto formos, savo aidui lojantis šuo, išsitrynę kontūrai gatvių, kuriomis tiek kartų vaikščiota, ir pilki, akmenimis virtę, be garso šnarantys medžiai (p. 113)“.  

Prie sėkmingų novelių priskirčiau Akunga, kurioje pasakotoja prisimena leistas dienas kaime ir kaip ji su išgalvota drauge Akunga prisigalvoja įvairiausių žaidimų, kaip antai žaidžia medinėje trobelėje prie pelkių FTB agente ir svajoja apie amerikietiškos per filmus ir TV pateiktus amerikietiškos kultūros formas. Panašios konsistencijos novelė Paryžius, kur dvi draugės pakvaišusios dėl Paryžiaus tiek prisifantazuoja, kad toji fantazija tampa netgi pavojinga – viena mergaitė vos nenunuodija kitos.

Dalis tekstų skirta senoliams ir jų pasiruošimui prie upės. Paskutinėje novelėje Inkilų skaičiavimas, kuris galėjo, mano manymu, būti ir visos rinkinio potencialus pavadinimas, pasakojama apie pasakotojos senelio išlydėjimą. Tekstas fragmentuotas, priminė slaugytojos dienoraščio punktyrus, rašytus 2014-2018 metais. Taip pat įsiminė ir kitos novelės fragmentas, kada ekscentriška kaimynė, potencialiai serganti Alzhaimeriu, grįžta į savo seną butą, kurioje gyvena naujakuriai. Išlaikyta puiki distancija, neįvardijant ligos požymio, tarp mirusio žmogaus kaip vaiduokliško klajojimo po praeities įvykius. Ir tikrai – mirusi ji ir pasakotojai ji vaidenasi, ar tikrai suėsta atminties atklydo iš kokios nors prieglaudos?

Monikos Baltrušaitytęs rinkinį apskritai laikau vykusiu darbu. Tokia autorės proza man iš esmės patinka. Patinka, kad autorė neužsižaidžia formomis, nesistengia nonsenizuoti ar kaip kitaip perdėtai atrodyti itin šiuolaikiška rašytoja. Autorė gerai valdo sakinį, kai kurios novelės išties vykusios, kai kurioms tiesiog stinga probleminio stuburo, bet visumoje tekstai byloja apie autorės potencialą rašyti ir rašyti būtent nebanaliai, gal ir nelabai populiariai, tačiau skoningai artikuliuojant atminties, laiko reikšmę žmogaus gyvenimui ir jo nepastovumui, galų gale tai ir requiem mirusiems. Reikia manyti, kad autorė ties šiuo debiutu nesustos ir dar ką nors sukurs ambicingesnio.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Nerijus Cibulskas "Nutrinami"

Nerijus Cibulskas. „Nutrinami“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 70 p.

Sveiki,

Neseniai savo lentyną papildžiau ištisa tiek prozos, tiek poezijos Pirmosios knygos debiutantų knygomis, išleistomis per pastaruosius penkiolika metų. Kai kurie vardai jau puikiai žinomi skaitytojams, o kai kurie taip tikriausiai ir liks istorijoje kaip debiutantiniai. Nusprendžiau iš tos stirtos knygos pradėti nuo Nerijaus Cibulsko (g. 1987), kuris 2012 metais poezijos kategorijoje debiutavo su knygele Nutrinami. Prieš kelerius metus pasirodė ir kitas poezijos rinkinys Archeologija, kurį taip pat esu numatęs ateityje trumpai apžvelgti.

Kaip autorius teigė viename to meto interviu, jis neplanavo, jog iš tų eilėraščių išeis kokia nors knyga. Aidas Marčėnas, redagavęs knygelę ir pabaigos žodyje teigęs, kad debiutantui būdingas klasicizmas ir griežta eilėraščio forma, man iš esmės, labiau poezijos mėgėjui, o ne tyrinėtojui, rūpi eilėraščio turinys, o forma – sutikite, daugiau ar mažiau, – antraeilis šiuolaikinės poezijos palydovas.

Knygelę perskaičiau dviem prisėdimais, tad bandžiau „susemti“ bendrą eilėraščių energetiką ir išryškinti N. Cibulsko rinkinio tendencijas. Visgi rinkinyje (kaip ir kiekviename eilėraštyje) yra visko – ir patinkančių dalykų, ir tų, kurie atrodo beprasmiai. N. Cibulskas kaip poetas tikriausiai priklausytų ne tiems, kurie bandytų ironizuoti, pašiepti ir J. Erlicko ar G. Grajausko poetinė mokykla čia nekvepia nė iš tolo, veikiau poetas priklausytų tiems stoiškiems klasikiniams autoriams banginiams – M. Martinaičiui, A. Marčėnui, iš dalies ir K. Navakui. Subjekto jausenos gana sielvartingos, iš eilėraščio į eilėraštį aidinčios kaip savęs praeityje ieškančio, norinčio pateisinti, o kai kada tiesiog nutrinti atmintį.

Dažnas eilėraštis prasideda klasiškai – kokiu nors, sakyčiau, gana nuvalkiotu paauglišku vaizdeliu apie orą arba aprasojusį stiklą, kuris sukelia tam tikrus prisiminimus ar bandymą iš tų kasdienės būties detalių prisišaukti jau išgyventas ir nebepakartojamas būsenas, emocijas. Būtent vienas ryškiausių subjekto skaudulių yra praeitis, kuri pasireiškia per būties detales kaip priminimas, tačiau tai ir lieka tik prisiminimas, ir toji riba tarp pakartojimo, noro vėl gyventi jau nugyventose akimirkose atveria subjekto tuštumos erdvę. Neretai atrodo, kad subjektui tiesiog stinga pilnatvės, susitaikymo su tuo, kad viskas iš esmės pagal Visatos dėsnius kinta ir svarbi tėra tik šioji dabarties akimirka. Atmintis, kuri iš esmės dyla, bet kol nėra nutrinama, subjektui tampa ir egzistencine atrama, kaip savęs suvokimo instrumentas, bet kartu ir spąstais, kurie įklampina į tam tikras nujaučiamas nostalgijos ir ilgesio būsenas: „Keturiasdešimt pėdų pirmyn ir atgal. Gana / mažai, kad sukurtume padorų standartą (p. 47)“. Standartas kaip stabilumo šią akimirką siekis, kurio trokšta subjektas kaip harmonizuojančio savasties elemento.

Nerijus Cibulskas

Vienas iš ryškesnių rinkinio bruožų būtų dvibalsinis kalbėjimas, tarsi prie subjekto visada būtų numanoma moteris, kuri turi didžiulę įtaką ir, galima jau numanyti, kad subjekto gyvenime jos nėra arba jų santykiai trūkinėjantys, nestabilūs. Tai byloja subjekto būtųjų (ar būsimųjų) laikų vartojimas, santykių raidos apmąstymas: „Po to užmigsim į priešingas puses, į skirtingus / pasaulius. Aš tau rašysiu tavo akių šuliniuose / bėgioja tyla... (p. 57)“.

Visgi dažnam eilėraščiui stinga universalumo, jie labiau primena studentinius apmąstymo laikus, kaip aš vaikščiojau šaligatviais ir man kilo mintyse „graži eilutė“, gal todėl tiek daug urbanistinių detalių apie gatves ir jose tvyrančius kvapus. Bandžiau pritaikyti, „išrišti“ eilėraščio raktą, tačiau dažnas eilėraštis tiesiog tapdavo neįdomus ir nepatrauklus, kad bandyčiau jį skaityti antrąsyk. Poetas (kaip dažnai šiuolaikiniam jaunam poetui ir būna) poezija susitraukusi iki asmeninių subjekto išgyvenimų ir universalesnių, visuotinių probleminių klausimų nekyla. Nors A. Marčėnas gyrė poetą, kad jis išvengia žodžio mirtis ir Dievas, bet būtent paskutinis eilėraštis man buvo pats puikiausias, kada atsisakius nereikalingų buitiškų per estetikos mokyklą ištransliuotų vaizdinių, būtent tas Dievo troškimas, kad jis ateitų į eilėraštį, kaip išsiilgtas stabilumas ir santaikos su savimi pačiu – juk jo jau tiek jau daug, nors dar ir iš paraščių net nenužengė.

Nesakau, kad estetika prasta. Tiesą sakant, ne kartą kilstelėjau antakį, kai  aptikau man pačiam labai patikusius įvaizdžius: sniego keramika; cementinio kailio; tartum ledo žeberklas / būtų persmeigęs minkštą raidžių kekę (p. 32);  trupančiu liepų marmuru. O tai laikyčiau išvis poezijos akrobatika: „kasdienybės rentgeno lakštuose: // balsai, seniai nebedėvintys kūnų (p. 62)“.

Visumoje daugelis eilėraščių pernelyg tankūs, gal kiek užsižaista su žodžiais dėl tos pačios klasicistinės formos, kuri iš esmės trukdė plaukti vidinei eilėraščio minčiai kur kas lengviau ir organiškiau. Dabar dažnas eilėraštis sukelia sunkumo įspūdį, atrodo mintis įsprausta į tam tikrus žabtus ir perskaičius kūrinį trūksta tiesiog tam tikro vadinamojo nušvitimo efekto, kuris „išrištų“ eilėraštį. Manau, kad daugelis eilėraščių yra tiesiog itin asmeniški autoriui, todėl jo eilėraščio kūrybos užkulisiai jam kur kas žinomesni nei eiliniam skaitytojui bandant susidaryti įspūdį. Visgi pats jautriausias ir paveikiausias eilėraštis, bent man, Nutrinamuose lieka paskutinysis – kuo giliau į poeziją, tuo daugiau viešpaties – toks išgrynintas, savaime suprantamas ir kartu siekiantis poetines pajautos gelmes.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Dovydas Grajauskas "Apie reiškinius"

Dovydas Grajauskas. „Apie reiškinius“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 – 112 p.

Sveiki,

Kai esi iš rašytojų kastos, sunku nusimesti savo tėvų šleifą, kuris, manau, dažnai primetamas jaunajam poetui, kilusiam iš Klaipėdos Dovydui Grajauskui (g. 1996), kuris prieš metus laimėjo Pirmosios knygos konkursą poezijos kategorijoje ir jau spėjo pelnyti Zigmo gėlių literatūrinę premiją ir įsilieti į aktyviąsias Vilniaus poetų gretas. Kodėl kastos? Ne paslaptis, kad Dovydo tėvas Gintaras Grajauskas – žinomas poetas ir dramaturgas, tikras Dovydo orientyras ir pavyzdys, todėl nenuostabu, kad jaunojo poeto kūryboje galima įžvelgti nemažai tėvo kūrybos elementų.

Pirmoji knygelė vadinasi Apie reiškinius – pavadinimas kreipia į gana analitinį ir logikos pagrindu grįstą žvilgsnį į šiaip iš esmės mistifikuojamą poezijos lauką. Skaitant poeziją, žinoma, ši nuostata greitai ištirpsta, nes eilėraščio žanras retai kada pasiduoda vien tik tikslumui be paslapties šydo, kurio nebūvimą lyg ir žadėjo rinkinio pavadinimas.

Yra keletas ryškių aspektų, kurie būdingi visam Apie reiškinius rinkiniui. Tiesą sakant, jau nebestebinantys, nes tai tampa dėsninga jaunojo žmogaus pasaulėvokai ir pasaulėžiūrai. Daug juodumos, alkoholio, autoriteto nebuvimas, bastymasis, paieškos, skausmas, seksualiniai santykiai, studentiškojo gyvenimo užkulisiai... Galbūt priešinga kryptimi ėjo jau šiemet debiutavusi poetė Greta Ambrazaitė, kuri atsisakė šių jaunojo žmogaus aspektų arba juos kruopščiai užkodavo po itin painiais įvaizdžiais, metaforomis ir simboliais. Dovydas Grajauskas priešingai – atviras, todėl jo poezija dažnai be mistikos kodo, dažnai grįsta dainos, netgi čestuškų formulėmis, pasikartojimais ir paradoksais.

Būtent paradoksalumas – vienas ryškiausių D. Grajausko poezijos bruožų, „netgi gerai, o keista // užtai ir keista (p. 56).“ Kai kurios prasmės „žaidžia“ tarsi rankoje vartoma moneta. Dažnai „pasigaunamos“ kelios viena kitai prieštaraujančios sąvokos, su jomis žaidžiama, kol galiausiai eilėraščio pabaigoje išgaunama paprastumo dermė – dažnai mes linkę viską sureikšminti ar net sudvasinti, o iš tikrųjų iš to galima tiesiog pasilinksminti. Neretai galima prasmių tonacijoje justi sveikos ironijos, kas iš esmės D. Grajausko poezijoje tampa esminiu gyvybingumo šaltiniu.

Rinkinyje esama eilėraščių, kurie refleksyviai transliuoja asmenines patirtis arba apmąsto globalinius, visuotinius reiškinius. Vienas labiausiai įsimenamų globalių eilėraščių Skruzdės, kuriame skruzdėlyno darbštuolės prilyginamos sąžiningai žmonių vidurinei darbo klasei, kurios atstovai kruopščiai ir nuoširdžiai stato savo civilizaciją, kurią sugriauna pašlemėko koja. Iš esmės „visuomeniniai“ eilėraščiai atrodo kur kas stipresni ir įdomesni, nei jau kiek poezijoje nuvalkioti asmeninio terapinio pobūdžio eilėraščiai, dvelkiantys bohemiška patirtimi.

Dovydas Grajauskas

Iš esmės patirtiniai eilėraščiai – tamsūs, juodi, netgi vietomis depresyvūs – čia daug alkoholio kultūros, savotiško savo proto, nesėkmių luošinimo ir „gydymo“ patirtis: „tai parodo gėrimų skyrių // tai nueinu ir pasigelbėju / litru triskart distiliuoto išganymo / tai, galvoju, padės bent kažkiek / o nė velnio... (p. 32)“; „tarė vienąsyk nusigėręs kaži kur / gavo į snukį, lig šiol nesupranta už ką (p. 29)“. Žemosios kultūros, destrukcijos šioje poezijoje yra tiek daug, kad ji tampa esmine rinkinio tema – kaip, kokiais būdais ir priemonėmis subjektas balansuodamas ribinėje situacijoje gali suteikti sau pagalbą. Dažnai visgi nesuteikiami jokie sprendimai, todėl eilėraščiai tampa momentinio terapijos ir būsenos išraiška, nevedantys skaitytojo niekur kitur kaip į pačią bejėgystės būseną.

Štai šiemet Marius Burokas Švaraus buvimo rinkinyje bandė suteikti priešingą jėgą – išgryninti kasdienį subjekto būvimą šviesoje, pastebėti nuostabius dalykus, šviesą, tačiau susiaurėjus probleminiam laukui, jo eilėraščiai tapo truputį beskoniai, „netekę kraujo“ ir iš esmės pavirtę tiesiog vaizdeliais. Ar reikia kraujo poezijai? Galbūt. D. Grajausko kraujas tampa bohemiškojo pasaulio įvaizdžiai, jau lietuvių poezijoje ir prozoje aidintys ne vieną dešimtmetį. Visa tai kyla iš egzistencinio nestabilumo, saugumo ir meilės trūkumo, savirealizacijos stygiaus.

Nors eilėse daug žemosios kultūros leksikos ir socialinio dugno vaizdavimo, bet visa tai perteikiama intelektualia sugestija. Eilėraščio subjektas nesumeluos, kad visa tai mąstančio žmogaus išraiška, kuris turi visą jėgą gyventi pagal savo vidinį saviugdą nuostabiame utopiniame pasaulyje, tačiau gyvenimas nuvilia, nes jo taisyklės būna kitokios ir todėl dažnai tenka murgdytis toje nusivylimo realybėje.

Dažnas eilėraštis slepia vidinio ir išorinio pasaulio būsenų priešpriešą, dėl ko iš esmės susiformuoja paradoksalus požiūris ne tik į reiškinius, bet ir į egzistenciją kaip reiškinį. Rinkinio pabaigoje įvesta sąvoka „personažas“, kuri iš esmės lyg ir prieštarautų tradicinei poezijos sampratai, tačiau tai subjekto sustabarėjimas, kaukė – pasaulis, kuris neatsiliepė į poeto jautrumą ir poetas turi tapti kažkuo kitu (personažu), kad galėtų toliau gyventi – tai, sakyčiau, yra pagrindinis mūsų visų kaip žmonių „reiškinys“ – tapti kažkuo, kaip būtina sąlyga išlikti.

Jūsų Maištinga Siela